Aristolelio ir stoikų dorybės samprata

Turinys

1. įvadas …………………. 2

2. Aristotelis …………………3

3. Stoikai …………………..5

4. Lyginamoji analizė …………….. 7

5. Išvados ………………….12

ĮVADAS

“Dorybės” samprata etikos, bei moralės istorinio vystymosi eigoje visada turėjo ne mažą reikšmę, kuri dar labiau išaugo atsiradus krikščionybei ir jos moralinėms nuostatoms, kurios dorovei suteikė įpatingą reikšmę žmonių gyvenimo santykiuose. Net ir šiais laikais, nepaisant irstančios krikščioniškosios moralinės nuostatos idėjinio smukimo, dorybė vis dar užima pakankamai reikšmingą (nors ir ne tokią reikšmingą ir nediskutuotiną kaip krikščioniškaisiais laikais) vietą žmonių gyvenime, kaip tam tikra jų santykių reguliavimo forma. Tačiau moralės vystymasis iir platus jos reikšmės interpretavimo pobūdis lėmė skirtingą jos suvokimo būdą tarp įvairių garsių pasauliniu mastu pasižymėjusių mąstytojų. Negalėdama deramai išnagrinėti visų mąstytojų pasisakymų “dorybės” sampratos klausimu išsirinkau dvi kontraversiškas šiuo klausimu pozicijas. Vieną jų atstovauja Aristotelis, kuris laikosi pozicijos, kad žmogus turi laisvą, individualų pasirinkimą spręsdamas ar jam būti dorybingu, ar nesilaikyti dorybingumo nuostatų. Kitą pažiūrą “dorybės” sąvokos interpretavime pateikia stoikai, kurie teigia, kad žmogus turi elgtis vedinas gamtos, prigimties. Tokiu būdu jie postuluoja idėją, kad “dorybės” sąvoka įvardintas ssubjektas yra kažkas, kas nuo žmogaus valios nepriklauso, žmogus turi tiesiog pasiduoti gamtai nieko nesistengdamas iš esmės keisti. Savo lyginamąjame darbe mėginsiu deramai sulyginti šias dvi pažiūras ir (nepaisant subjektyvios nuomonės atsispindėjimo, kurio, manau, jokiame lyginamąjame darbe visiškai išvengti nėra iimanoma) pateikti iš to sulyginimo sekančias išvadas.

ARISTOTELIS

Aristotelis mano, kad žmogus yra visuomeninė būtybė iš prigimties, ir todėl yra visai normalu, kad žmogus nori bendrauti su kitais, panašiais į save, gyventi su jais draugiškai, taikiai. Dorovę jis įvardija, kad tai yra ,, vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų gyvų gamtos būtybių. Žmogus be dorovinių pagrindų, neišauklėtas, prarandąs žmogišką pavidalą, esąs pati nuodėmingiausia, laukinė, žema savo lytiniais ir skonio instinktais būtybė. ” (6, 22)

Malonumas ir skausmas yra svarbūs akcentai, nes jie gali išvesti žmogų iš doros kelio, jie gali atitraukti individą nuo dorybingų įpročių, tačiau yra galimybė, kad tai kaip tik gali, ne tik nutolinti, bet ir padėti dorybėms atsirasti. Jis sako: ,, dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo ssusilaikome nuo gerų darbų ”. (1, 87). Dar vienas svarbus teiginys yra, jog ,, dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė – priešingai ”. (1, 88) Yra trys dalykai, kurių žmogus siekia, tai – ,, gera, naudinga ir malonu,- ir trys priešingi dalykai, kurių vengiame – šlykštu, nenaudinga ir nemalonu,- tai šių visų dalykų atžvilgiu geras žmogus teisingai elgiasi, o blogas – klysta, ypač malonumų atžvilgiu ”.(1, 88). Aristotelis nori, jog dorybingas žmogus ppatirtų tam tikrą malonumą iš to, ką jis daro gera, ir kad žinotų kaip reikia pasirinkti skausmus ir malonumus. Svarbiausias čia yra pasirinkimas, ir reikia žinoti, ,, kad dorybė negali būti nei jausmas, nei sugebėjimas. Tai, ką mes nusprendžiame su savo emocijomis ir gebėjimais daryti, leidžia mus vadinti dorybingais arba ydingais. ” (4, 71). Taigi pats žmogus spredžia apie savo pasirinkimą, kaip jam elgtis, ką reikia rinktis.

Racionalumas yra dvejopos rūšies veikla: mąstymu, kur protavimas yra pats savaime veikla, ir kitokia veikla, nesusijusia su mąstymu. Pirmosios rūšies veiklos geruosius bruožus Aristotelis vadina intelekto dorybėmis, antrosios – dorovės dorybėmis. Pirmoji, kuri būdinga protui, remiasi tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla. Kita grupė būdinga ptotui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikloje. Pirmųjų pavyzdžiai yra išmintis kaip žinojimas to kas „iš prigimties verčiausia” ,protas kaip pirmųjų pažinimo principų savybė, ir apdairumas, antrųjų – pakantumas ir nuosaikimas.

Aristotelio požiūriui yra būdinga tai, jog ,, dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. ” (2, 51). Žmogus norėdamas tobulėti kartu turi tobulinti ir savo protą. Jis teigia, kad dorybė nėra įgimta, ji tik – ugdymo pasekmė. Skirtumas nuo mūsų prigimtinių sugebėjimų yra gana akivaizdus: pirmiausia mmes turime prigimtinį gebėjimą, o paskui jau juo naudojamės, tuo tarpu dorybingumą įgyjame pirmiausia veikdami. Tampame teisingais žmonėmis tada, kai atliekame teisingus veiksmus, tampame drąsiais – atlikdami drąsius žygius.

Reikia atkreipti dėmesį į reikšmingas Aristoteliui dorybės, tai šiuo požiūriu būtų didingos sielos žmogaus dorybė ir teisingumo dorybė. ,, Didingos sielos žmogus „daug reikalauja ir daug nusipelno”. Aristoteliui reikalauti mažiau, nei esi nusipelnęs, yra yda, kaip ir reikalauti daugiau. Kadangi didingos sielos žmogus turi nusipelnyti daugiausia, jis turi turėti ir kitas dorybes. Šis tobulybės pavyzdys yra siaubingai išdidus. Nesibijodamas ir nesitikėdamas palankumo jis sako, ką galvoja, nes yra prastos nuomonės apie kitus ir nelinkęs to slėpti. Aristotelis sukuria jį neklystantį, nes didingos sielos žmogui Aristotelis nesuteikia klystamumo jausmo. ” (4, 82)

Aristotelis dorybę įvardija kaip dviejų rūšių, tai proto ir būdo. ,, Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį ”.(1, 84). Todėl pasidaro aišku, kad būdo dorybė mums nėra įgimta. Nes nieko, kas mums įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu yra įgimta. Būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, mes jas tik sugebame įgyti, kurias vėliau vis ugdome.

Aristotelio filosofijai svarbi tezė yra ,, vidurio doktrina ””, kuri teigia, jog: ,, dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) – pertekliaus ir stokos. Tas vidurys nėra nurodytas – nėra suformuluotas žodžiais ar kaip kitaip pažymėtas: kiekvienas žmogus jį turi susirasti pats savo protu. Jei protas pajėgia tą padaryti, jis yra išmintingas – turi išminties dorybę. ” (5, 9-10)

Taigi yra išskiriamos keturios klasikinėmis vadinamos Aristotelio dorybės. Tai saikingumas, drąsa, išmintingumas ir teisingumas. Aptariant plačiau apie kiekvieną, tai :

,, Saikingumas – mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir t. t. Ištvirkavimas ir rajumas (perteklius) yra ydos, bet nemažesnės ydos ir kitas kraštutinumas – marinimasis, askezė (stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidutio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas.

Drąsa arba narsumas – vidurys tarp dviejų kraštutinumų, dviejų ydų – baimės ir nutrūktgalviškumo. Aiškiausia ir suprantamiausia yra kario drąsa, kurią jis gali parodyti ir mūšyje, ir ištverdamas skausmus, jei būna sužeistas. Jei jis iš baimės palieka mūšio lauką arba, priešingai, strimgalviais puola į mūšį (rodo neprotingą drąsą) – jis elgiasi ydingai. Taip pat yra ir tiesiog žmogiška drąsa, kuri pasireiškia įvairiausiuose kasdieniškose situacijose, kai reikia pripažinti blogai pasielgus, kai reikia ištverti skausmą, kančią ir t. t.

Išmintis – protingosios sielos dorybė –

yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimu ir visiško nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo komplekso. Išmintis visados yra ne kas kita, kaip proto sugebėjimas surasti vidurį.

Teisingumas – vidurys tarp dviejų kraštutinumų: skriausti kitą (elgtis su juo neteisingai) ir patirti skriaudą (leistis, kad kitas su tavimi elgtųsi neteisingai). ” (5, 11-12)

STOIKAI

Stoikai dorovę kildina iš gamtos. Jų manymu, jei žmogus nori gyventi dorai, tai jis turi ,, gyventi pagal prigimtį, gamtą, nieko nekeičiant ir ramiai paklūstant likimui. ” ((6, 27). Stoikų įsitikinimu, jei individas nori, kad jo gyvenimas būtų laimingas ir sėkmingas jam pakanka tik dorybės, t. y. tam tikro vidinio nusiteikimo, kai protas valdo visas kitas žmogaus būties puses. ” (6, 27). Todėl žmogaus galutinis tikslas ir gyvenimo prasmė – būti doram, o tai reiškia turėti klasikines dorybes: drąsą, išmintį, saikingumą ir teisingumą.

Žmogus privalo gyventi pagal savo prigimtį. Ir čia svarbiausia, jog individo prigimties esmė yra protas, tai yra jis turi gyventi vadovaujantis savo protu. ,, praktiškai ttai reiškia – turėti savo nuomonę, savo pažiūrą į daiktus, žmones ir t. t. Protas – pažiūra į aplinkybes ir likimą, arba gyvenimo filosofiją – padaro žmogų laisvą. ” (5, 19). Kad žmogus galėtų būti doras, jis turi ir privalo bbūti ir protingas: ,, protas yra žmogaus prigimties esminė savybė, o kartu ir svarbiausioji dorumo sąlyga, nes protas išsiugdo išminties dorybę ir dėl to pajėgia teisingai vadovauti valiai ir valdyti jausmus. O protą lavina filosofija. Tad nuo jos ir reikia pradėti, norint gyventi pagal prigimtį, norint eiti doros keliu – ugdyti savyje dorybes. ” (5, 20)

Stoikai taip pat išskiria keturias pagrindines dorybes, kurios yra būtinos norint aukščiausiai dorybei pasiekti, – tai išmintį, saikingumą, drąsą ir teisingumą. Joms priešingos yra ir keturios pagrindinės ydos – tai neprotingumas, nesusivaldymas, bailumas ir neteisingumas. Stoikai yra įsitikinę, kad ,, visos jos kyla iš vieno šaltinio – nemokšiškumo, nežinojimo. Jas galima įveikti, tobulinant protą, siekiant pažinti pasaulio ir savo prigimtį. Ydų atsikratyti gali tik tobula iišmintis ir dorybė. ” (3, 7)

Stoikai teigia, kad ,, tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas ”. (2, 57)

Dorybė yra pažinimas, todėl ji yra išmokstama, ir jos neįmanoma užmiršti ar prarasti. Stoikai įsitikinę, jog ,, dorybė nėra įgimtas dalykas, bet kiekvienas gali ją įgyti, remdamasis įgimtu dvasiniu, dieviškuoju pradu, lavindamas protą ir praktiškai veikdamas ”. (3, 6). Gimęs žmogus dar neturi proto, todėl jis negali būti nei doras, nei išmintingas, ,, ttik protui vystantis, žmogus pradeda jausti dorovinę atsakomybę, jame atbunda aukštesnioji prigimtis, kuri, esant palankioms aplinkybėms, gali pasiekti tobulumą – dorybę ir išmintį ”. (3, 6). Stoikai sako, kad ,, vieną kartą įgyta dorybė niekada neprarandama, nes neįmanoma išsižadėti kartą suvoktos tikrosios savo prigimties ”. (3, 7)

Kai individas yra valdomas kūniškos prigimties, jam gali atrodyti, kad pats aukščiausias gėris, kurį jis gali pasiekti yra malonumo jausmas, tačiau tas, kuris taip galvoja labai apsirinka. Atvirkščiai, malonumų žmogui reikia kuo labiau vengti, nes dažniausiai jie gali privesti prie nalaimių ir blogio. Dorybės reikia mokytis kaip ir mokslo, ,, nes doras žmogus tampa tada, kai jam įrodoma, kad dorybė pati savaime yra aukščiausias gėris, nepriklausomas nuo jokios naudos ar malonumo. Pažinęs pasaulio tvarką ir grožį, žmogus pats stengiasi veikti pagal pasaulio ir savo paties prgimtį ”. (3, 7). Doras žmogus elgiasi ir veikia ne baimės vedamas, o žinodamas kaip reikia, ir kaip dera elgtis protingam ir geram. Išmintingas žmogus žino, kaip reikia išsivaduoti iš priklausomybės ir baimės jausmo, jis žino, kad egzistuoja tik ydos ir dorybės, o visa kita yra neutralūs dalykai. Ir būdamas protingu jis žino, kad negali taikstytis su savo ydomis, turi jų vengti.

Viskas šiame pasaulyje vyksta pagal numatytą tvarką, tai yyra taip, kaip turi vykti. Ir patys žmonės negali pakeisti tos esančios tvarkos, nes negalima pakeisti ir pačių žmonių. Yra tik vienas variantas, tai savo valią suderinti su ta esančia tvarka. ,,Prisimindamas, kad yra kosmoso ir savo valstybės pilietis, žmogus atliks savo priedermes klusniai, su dvasine tvirtybe pakels likimo smūgius. Nieko, išskyrus protą ir valią, nelaikydamas savu, jis nebijos sunkaus darbo, vargo ir skurdo, atsikratys tuščių norų, pavydo, liūdesio ir, jei kas vyks ne taip, kaip jis norėtų, nekaltins nei dievų, nei žmonių ”. (3,13)

Stoikai žmonėms skiepyjo nuolankumą likimui, mokė vengti prabangos, atsisakyti ekonominės ir politinės kovos, ir ištvermingai pakelti visus juos laukiančių gyvenimo sunkumų. ,, Išskyrus dorybę ir ydą, viskas indiferentiška – liga ir skausmas, laisvė ir vergija, gyvybė ir mirtis. ” (3, 13)

Išmintingą žmogų laikė tokį, kuris supranta savo ,, padėties išoriškumą (pareigos ir turtas nėra sielos savybė, jie – išoriški sielai) ir laikinumą (viskas randasi ir nyksta) ir dėl to neprisiriša prie jos, nesieja su ja stiprių jausmų – yra apatiškas: tai, ką galima iš tavęs atimti, nėra gėris ”. (5, 20)

Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi visko atsižadėti ir atsisakyti. Nesvarbu, ar žmogus yra turtingas, ar yra skurdžius: abu jie vienodai gali būti išmintingi (taigi – ddori), nes jie abu vienodai gali jaustis nepriklausomi nuo aplinkybių, laisvi.

ARISTOTELIO IR STOIKŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ

Bandysiu šiame tekste kartu atrasti ir analizuoti kokių nors panašumų arba net vienodų idėjų, taip pat skirtumų tarp Aristotelio ir stoikų:

Galiu daryti išvadą, kad kalbėdami apie dorybę jie vienodai aiškina, jog dorybė – nėra įgimtas dalykas, o įgyjamas, tai yra išmokstamas. Jie teigia, kad dorybę, o tiksliau dorą elgesį, galima įgyti, nes ką tik gimęs žmogus negali būti doras, juk jis dar net neturi išminties. Taip pat čia svarbiu akcentu tampa protas, (Aristotelis ir stoikai protą labai vertina ir juo remiasi, t. y. tampa atrama kalbant apie kokias nors idėjas. Protas yra išskirtinis požymis, kuris atskiria žmogų nuo kitų padarų ) kadangi tik jam vystantis, tobulėjant, sužinant vis daugiau pradeda atsirasti ir dorovinė atsakomybė. Tik paties žmogaus pastangomis galima tapti dorovingu, o tam reikalinga nuolatinė praktika, lavinimasis. Tik tapę teisingais žmonėmis, bus galima ir atlikti teisingus veiksmus. Mokslo dėka žmogus galės suprasti, jog dorovė yra aukščiausiais gėris, kurio žmogus ir turi siekti. Ir jeigu viso to yra išmokstama, žmogus to niekada nebeužmirš, nes to neįmanoma prarasti, tai yra amžina. Taigi, galima sakyti, kad tik nuolatinis mokslas, pratybos padaro žmogų dorą. Sutinku su jų

abiejų čia pasakytomis idėjomis, kad gimęs žmogus dar neturi dorybės, o tik vėliau ją įgyja, juk šiais laikais nieko nėra įmanoma be žmogaus išprusimo, viskas priklauso nuo to kaip jis gyveno, mokėsi, kiek pasiekė gyvenime, taip pat svarbu ko pats žmogus tikisi iš savo gyvenimo, kaip jis supranta gyvenimo esmę. Manau, kuo žmogaus protas šviesesnis, tuo jis tampa dorovingesniu, tuo geriau gali atskirti gera nuo bloga.

Tačiau abejoju dėl vieno jų pasisakymo, kad ,, Dorybė kaip pažinimas yra išmokstama, jos nneįmanoma prarasti. ” Juk tiek malonumas, tiek skausmas gali pakeisti žmogaus įsitikinimus ir dorybės supratimą, jeigu nebėra saiko. Manau laikas savo daro. Tarkim, kad ir toks pavyzdys: žmogus gyvenęs dorovingą gyvenimą, turėjęs gražią šeimą, gerai apmokamą darbą, gerus ir išprususius draugus, tačiau vieną dieną jis visa tai praranda. Tampa vienišiumi, be gyvenamosios vietos ir alkoholiku. Tokiam žmogui niekas neberūpi, o gal ir rūpi, tik visai kitokie dalykai negu doram žmogui, pvz.: kaip atkeršyti tiems kurie nuskriaudė, kaip atimti, pavogti ką nnors, kad galima būtų nusipirkti, kad ir butelį alkoholio ir prisigerti, jog nieko neprisimintum, ir pan. Gal kažkur giliai jame ir tūno tos dorybės, tačiau jas yra užgožęs blogis ir visai kitoks gyvenimo būdas. Žinoma, kad toks žmogus irgi gali bbūti dorovingas, jeigu jis nenusižengia dorovingumo taisyklėms. Kad ir šio atvejo pavyzdys, besaikis alkoholio vartojimas kaip tik ir pažeidžia vieną iš dorybės punktų – saikingumą.

Kaip stoikai sako ,, . žmogaus gyvenimo prasmė ir galutinis tikslas – būti doram, vadinasi, turėti klasikines dorybes: saikingumą, drąsą, išmintį, teisingumą. ” Tokias pačias dorybes įvardija ir Aristotelis, tačiau jas interpretuoja ir aiškina visai kitaip. Taip tarp jų idėjų jau atsiranda nesutapimas. Skirtumą galima pamatyti iš šių sakinių, jog stoikai teigia, kad ,,Tarp dorybės ir jos priešybės nėra vidurio, nes žmogus veikia tik turėdamas įžvalgą arba jos neturėdamas. ” , o tuo tarpu Aristotelis sako, jog ,, Dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) – pertekliaus ir stokos. ”

Taip išeina, stoikų supratimu, jog jokio vvidurio nėra ir negali būti, pavyzdžiui, arba yra geras elgesys, arba – blogas, kitokio – nėra. Jiegu žmogus yra išmintingas, tai jo priešybė – neprotingas, jeigu – saikingas, tai priešybė – nesusivaldymas, jeigu – drąsus, tai – bailus, jeigu – teisingas, tai – neteisingas. Kaip matome, yra dorybės ir ydos. Jeigu žmogus išmintingas tai jis pasirinks tinkamą kelią, veiks pagal savo teisingą įžvalgą, o jei ne, tai reiškia, kad jis nėra susipažinęs su dorove ir nežino kaip reikia tinkamai elgtis. OO kadangi žmogus gali išmokti, tai yra jis – išmintingas, tai ir elgsis tinkamai, dorai.

Tuo tarpu Aristotelis teigia visai kitaip. Anot jo, vidurys nėra aiškiai nurodytas, tai yra, nėra kaip nors tiksliai įvardytas ar aprašytas, mat kiekvienas žmogus tai gali susirasti savo proto pagalba. Ir būtent tada, kai suvoks tą vidurį, jis taps išmintingu, o tai reiškia doru žmogumi. Visos dorybės, pasak Aristotelio, turi remtis saikingumu ir santūrumu, tai ir yra vidurys tarp dorybių ir kraštutinumų, tai ir yra išmintis, nes tik ji gali surasti, proto pagalba, vidurį. Jeigu kalbama apie drąsą arba narsumą, tai tarp šių dviejų kraštutinumų vidurys būtų tarp baimės ir nutrūktgalviškumo. Jeigu kalbama apie išmintį, tai vidurys tarp perdėto pasitikėjimo ir visiško nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo komplekso.

Svarbu tai, kad Aristotelis nesako, kad kiekvienas geras veiksmas yra vidutinis, pavyzdžiui, kad niekas niekada neturėtų atiduoti visko, ką jis pats turi. Vidutinė, anot jo, yra dorybė, ta prasme, charakterio būsena. Taip atsitinka, nes su įvairiomis dorybėmis susijusios veiksmo ar jausmo rūšys yra tokios, kad jos tam tikrose aplinkybėse veikiant ar jaučiant galima imt ir persistengt. Pvz.: dosnumas yra susijęs su davimu. Dosnumo dorybė nereikalauja, jog kas nors atiduotų kiekvienam viską, ką jis turi, tokiu būdu, davimas gali tapti perdėtas ir nnederamas. Kai kuriais pavieniais atvejais deramas veiksmas ar jausmas turi būti ,, kraštutinumas ” – viskas arba nieko.

Bendra tarp šių pateiktų Aristotelio ir stoikų idėjų, jog visos ydos kyla dėl paties žmogaus, jo klaidų, jo nemokšiškumo, jo nežinojimo. Bet ir tai galima įveikti, tik reikia tobulinti savo protą, reikia daugiau pažinti, nes tik tokiu atveju galima atsikratyti savo ydų, tik tai tobulos išminties dėka.

Manau, kad labiau palaikyčiau šias Aristotelio idėjas. Juk negali būti viskas nuspalvinta tik juodomis ar baltomis spalvomis, todėl kalbant ir apie kitus dalykus kažkur turi būti ir vidurys. Jeigu laikytumėmės šių stoikų idėjų, tai ir žmones galėtumėm vertinti kaip blogus ir gerus, tačiau būtų sunku surasti pagal kokį kriterijų reiktų tai padaryti. Tokiu atveju būtų dvi žmonių gupės: geri arba blogi. Tačiau ar padarius ką nors negera, tai kas nepriimtina visuomenei, reikia žmogų laikyti jau nubaustu, pasmerktam vadintis blogu ir priklausyti blogiukų grupei. Kartais turi būti kažkos vidurys, kad ir šiuo atveju. Taip pat ir su žmonių poelgiais. Pateiksiu pavyzdį. Memanau, kad yra tokių žmonių, kurie, o jei ir yra tai tikrai nedaug, kad ir nieko nebijo. Juk negalima būti tokiam nutrūktgalviui, bebaimui, vistiek turi būti, kad ir mažytė baimė kažkam, tuo tarpu nemanau ar atsirastu ttokių žmonių grupė, kurie visko bijotų, drąsos kam nors ir tokiam žmogaus tipui atsirastų. Todėl darau išvadą, kad vidurys tarp dviejų kraštutinumų vistiek yra reikalingas ir tiesiog turi būti, na žinoma, kartais gali būti ir išimčių.

Dar viena mintis, į kurią aš atkreipiau dėmesį, tai, stoikų požiūris į žmogų, jo vietą gyvenime ir kaip jis turi jame tvarkytis. Čia tiktų citata: ,, Žmonės negali pakeisti esančios tvarkos, negalima pakeisti ir pačių žmonių, bet galima savo valią suderinti su esančia tvarka. ” Jų požiūriu žmogus turi gyventi taip kaip šiuo metu gyvena, jis neturi keisti nusistovėjusios tvarkos, o taip pat negali keistis ir pats, negalima pakeisti visos žmonijos. Žinoma, tik žmogaus viduje gali įvykti pokyčiai, kurie leistų prisitaikyti prie esančios tvarkos, kurie leistų susitaikyti su esama padėtimi. Dar stoikai sako, jog žmogus viską turi vykdyti klusniai, priimti visus sunkumus, visus likimo smūgius, nebijoti skurdo, vargo, sunkaus darbo, atsikratyti savo troškimų, norų, nekaltinti ko nors dėl to, jei vyksta ne taip kaip norėtųsi, nes žmogus žino, kad yra ,, kosmoso ir savo valstybės pilietis ”. Reikia būti nuolankiam savo likimui, reikia atsisakyti prabangos ir pakelti visus tau siunčiamus gyvenimo sunkumus. Taip išeina, kad žmogus turi su viskuo susitaikyti.

Iš dalies galima sutikti su šiuo

jų požiūriu. Manau gerai jei žmogus yra užgrūdinamas galimiems gyvenimo sunkumams, priimti taip kaip lėmė likimas. Taip jis lengviau ir greičiau ,,atsities”, nepriims nelaimės taip skaudžiai. Žinos, kad viskas praeis, pasitaisys. Šis požiūris tinka tiems žmonėms, kurie vargingai gyvena, ar šiuo metu yra ,,užgriuvę” kokie sunkumai, įvykus nelaimei ir t. t. Bet nepalaikau jų pasisakymų, jog žmogus nieko negali pakeisti, turi klusniai viską vykdyti, o svarbiausia atsisakyti savo norų, svajonių. Susidaro man toks įspūdis, kad stoikai nevertina žmogaus egzistavimo, gyvenimo ššioje žemėje. Jiems viskas yra laikina, atrodo, kad tik pomirties prasidės tikrasis gyvenimas, o dabar nereikia stengtis, tik su viskuo susitaikyti ir priimti gyvenimą toks koks jis yra, nieko nekiečiant. Manau, kad kiekvieno asmens gyvenimas priklauso nuo jo paties, nuo jo požiūrio į patį gyvenimą, kas iš jo yra reikalaujama, ko siekiama. Kiekvienas individas turi siekti aukštumų, nesitenkinti tuo ką turi dabar, o trokšti, svajoti ir gauti iš savo gyvenimo vis daugiau. Tik tada gyvenimas įgauna prasmę, tik tada žmogaus eegzistencija yra tikslinga. Žmogus negali būti abejingas viskam kas dedasi aplinkui jį. Jis turi gyventi ne dabartim, o ateitim. Savo ateityje matyti vis geresnių perspektyvų. Svajonės, norai ir troškimai taip pat yra svarbūs. Juk jie padeda stumtis į priekį, nepasiduoti, oo stengtis visa tai įgyvendinti. Na, bent dalį jų paversti realiomis.

,, Aristoteliui reikalauti mažiau, nei esi nusipelnęs, yra yda, kaip ir reikalauti daugiau. ” Manau ši tezė yra teisinga, aš jai pritariu. Juk kiekvienas žmogus turi žinoti kiek ir ko jis yra vertas ar nevertas. Juk tas asmuo kuris, pavyzdžiui, yra daug ko pasiekęs, gerai viską supranta ir išmano, neturi savęs sumenkinti ir nuvertinti, o kaip tik didžiuotis savo pasiekimais ir dar geresnių siekti, reikalauti daugiau iš savęs ir iš kitų. Tačiau viskam yra saikas. Ir karts nuo karto reikia į save pasižiūrėti iš šalies, ar kartais tavo reikalavimai nepasidarė per dideli.

IŠVADOS

Mano lyginamojo darbo eigoje galima stebėti neišvengiamą nuostatą, kuria rėmiausi ir kuri yra akivaizdi mano lyginamąjame darbe. Toji nnuostata – įvertinimas įvairiapusiškesnio dorovės bei dorovingo elgesio supratimo bei peikimas vienpusiškos radikalios pažiūros į dorovę bei jos diegiamas nuostatas. Ši nuostata man atrodo priimtinesnė (kaip, manau ir daugeliui mūsų) dėl epochos kurioje mes gyvename ir kurios idėjų neišvengiamai esame įtakojami – postmodernizmo – įtakos, kuri postuluoja idėjas atspindinčias daugiaprasmį, įvairiaspalvį dorovės ir kitokio pobūdžio pažiūrų priimtinumą ir reikmę. Manau, kad viso mano lyginamojo darbo esmę atspindi būtent tas prieštaravimas tarp Aristotelio (teigiančio, kad žmogus dorovės aspektu gali rinktis kokiu jjam būti ir kokiu tapti) ir stoikų (postuluojančių vienpusišką, radikalią prigimties visiškai nulemiamą dorovinę nuostatą) pažiūrų į dorovę, kurį išsprendžiau Aristotelio naudai.

LITERATŪRA

1. Aristotelis. Rinktiniai raštai. V., 1990

2. Filosofijos atlasas. V., 1999

3. Gendrolis E. Stoikų etika. V., 1996

4. Macintyre A. Trumpa etikos istorija. V., 2000

5. Kapačiauskienė D. Antikos etika. Ethos. V., 1993

6. Kalenda Č. Dorovės samprata. V., 1981

7. Ackrill J. L. Aristotelis. V., 1994