ARISTOTELIO MOKYMAS APIE VISUOMENĘ IR VALSTYBĘ

TURINYS

ĮVADAS 3

1.ARISTOTELIO LAIKMETIS 4

2.ARISTOTELIO MINTYS APIE MOKYMĄ 4

3.MOKYMAS APIE POLITIKĄ 5

5.ARISTOTELIO MINTYS APIE VALSTYBĘ IR VISUOMENĘ 6

6.PILIETYBĖS IR VERGOVĖS SAMPRATA 9

7.VALSTYBIŲ SANTVARKOS FORMOS 9

8.IDEALI VALSTYBĖ 11

IŠVADOS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 14ĮVADAS

Aristotelis tai filosofas realistas. Jo filosofijos minties eiga visada buvo susieta su realiomis sąlygomis, bei “vidurinio kelio“ ieškojimu. Būtent dėl jo siekimo savo filosofiją suderinti su realybe jo indėlis, man atrodo, ypač didelis tiek valstybės, tiek visuomenės nagrinėjime. Ne visas jo mokyme pateiktas mintis buvo galima pritaikyti praktikoje jo laikmečiu, o tuo labiau šiuomet, tačiau argi tai yyra taip blogai. Mano supratimu, filosofo sukurtas idėjas, idealaus gyvenimo modelį galime laikyti vertas dėmesio, net jei visuomenė jų ir nepriima, nes tai yra filosofo minčių vaisius, o kiekvienas vaisius yra kažkuo naudingas nepriklausomai nuo to ar jis būtų valgomas ar nuodingas. O jeigu visuomenės šis modelis yra pripažįstamas, tai jo įgyvendinimas yra visos visuomenės reikalas. Ir netgi jei šis modelis realybėje yra ir nepasiekiamas, tai vien tik poslinkis į jo pusę (keleto gerų idėjų iš modelio pritaikymas realybėje) yra llaikytinas didele filosofo pergale.1.ARISTOTELIO LAIKMETIS

Norėdami geriau suvokti didžiojo mąstytojo mintis, mes turime susipažinti su jo biografija, bei jį supančia aplinka. Aristotelis gimė 384 metais pr. m. e. Stagyro (kai kurie autoriai verčia šio miesto pavadinimą Stageiros vardu) (4-112p.). Šis miestas bbuvo Chalkidikės pusiasalyje – Trakijoje. Miestas buvo įkurtas graikų kolonistų. Jis priklausė Atėnų jūrų sąjungai. Stagyrą nuolat puldavo persai ir Makedoniečiai. Jis gimė laisvame mieste, bet vaikystėje jis atsidūrė Makedonijoje. Aristotelis augo drauge su būsimuoju Makedonijos karaliumi Pilypu II. Dėl to, kad jo tėvas Nikomachas buvo gydytoju karaliaus Aminto II rūmuose.

Atėnai tuo metu buvo svarbiausias antikinės kultūros centras. Septyniolikos metų Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono įsteigtą Akademiją. Jis nuodugniai studijavo filosofiją bei domėjosi grynaisiais tyrinėjimais, matematika. Po Platono mirties Aristotelis išvyko į Mažąją Aziją ir apsistoja Atarnėjoje. Po jo draugo Hermio žūties jis grįžta į Atėnus. Čia jis bandė įkurti savo mokyklą, bet susigundė Pilypo II pasiūlymu ir pradėjo auklėti jo sūnų Aleksandrą Makedonietį. Po Pilypo II mmirties Aristotelis Likėjaus priemiestyje įkūrė mokyklą. Joje buvo dėstomi daugiau praktiniai mokslai. Prieš pat gyvenimo pabaigą Aristoteliui teko bėgti iš Atėnų, nes jis buvo laikomas Makedonijos šalininku. Netrukus 322 m. p. m. e. mirė Eubojoje.

Reikia atsižvelgti vertinant jo filosofiją ir į tai, kad Aristotelio laikmetis buvo labai neramus. Graikų polius puolė Makedonija ir Persija. Vėliau Makedonija kariavo su Persija.2.ARISTOTELIO MINTYS APIE MOKYMĄ

Teoriniais mokslais Aristotelis laikė metafiziką arba teologiją, matematiką, fiziką, biologiją ir psichologiją. Praktinį mokslą jis suvokia kaip analizės būdą. PPraktinius mokslus domina tiktai pats žmogus, arba žmogus kaip save suvokianti būtybė, kaip “veiklos“ šaltinis; dėl to ar bent jau tiek, kiek tai priklauso nuo žmogaus valios, žmogaus veikla yra iš esmės kintama (2-9p.). Praktinio mokslo tikslas – ne pažinimas, bet veiklos tobulinimas; jam tinkamas sugebėjimas – protaujančioji, arba praktinė, sielos protingojo prado dalis, arba tai, ką Aristotelis vadina “praktine išmintimi“ arba “supratingumu“ (2-9p.). Praktinis mokslas tarnauja veiklai, ir kaip tik dėl to jis turi ypač rūpintis pateikti savo objektą taip, kad patrauktų politikų dėmesį ir paveiktų jų elgesį. Aristotelio praktinis mokslas skirtas ne vien arba ne visų pirma filosofams ar filosofijos tyrinėtojams, bet politikams.3.MOKYMAS APIE POLITIKĄ

“Atrodo, kad kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sŕmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero.“ – Nikomacho etikoje rađo mŕstytojas. Svarbiausiais mokslas aiđkiai yra politikos iđmanymas, teigia Aristotelis. Juk kaip tik politikos iđmanymas “nustato, kurie mokslai yra reikalingi valstybei, kuriais mokslais ir kokiu mastu kiekvienas pilietis turi užsiimti.“ (2-12p.) Atrodo, kad politikos išmanymo didingumą atspindi tiek jo įtaka visoms žmogiškojo pažinimo formoms, tiek jo vaidmuo įstatymų leidyboje. Aristotelis iš pat pradžių be išlygų pripažįsta, kad rūpinimasis tuo, kas yra gėris žmonėms, neišvengiamai apima pagarbą įstatymams bei valstybei: net jeigu tai, kas yyra gėris paskiram žmogui, sutampa su gėriu valstybei, pastarasis neabejotinai yra kilnesnis, didingesnis ar tobulesnis. Kas yra gėris, arba geras gyvenimas, atskiram žmogui ir pilietinei bendrijai, – tai svarbiausia Aristotelio politikos mokslo tema.

Supratingumas yra proto dorybė, bet kartu jis yra ir sudedamoji moralios veiklos dalis ir negali egzistuoti be moralinės dorybės. Aristotelis teigia, kad politikos išmanymas yra supratingumo rūšis. Jis nurodo, kad supratingumas politiko ar valstybės vyro yra dviejų rūšių, atmainų: tai architektoniškas “įstatymų leidybos“ supratingumas bei labiau “praktinis ir svarstantis“ supratingumas, susijęs su kasdienės politikos atskirais atvejais. Pastarasis dar išskiriamas į dar dvi dalis – supratingumas priimant sprendimus ir supratingumas teisėtvarkos klausimais.

Jis teigia, kad yra dvi žmonių grupės, kurios pretenduoja į politinių klausimų išmanymą: tikrieji politikai praktikai ir “sofistai“, kurie skelbiasi moką politikos meno. Tačiau politikai praktikai apie šiuos dalykus nei kalba, nei rašo; atrodo jie nesugeba išmokyti politikos netgi savo sūnų ar draugų (2-26p.). Tai parodo, kad jų sėkmę daugiau lemia įgimti gabumai bei patyrimas negu žinios. Dėl sofistų, tai daugelis jų net nežino, kas yra politikos išmanymas ir koks yra jo objektas, antraip jie nebūtų nutarę jį esant tolygų retorikai ar net menkesnį ir nemanytų, kad leisti įstatymus yra lengva, tereikia sudėti į krūvą geriausius įstatymus.

Atkreipdamas dėmesį įį galimas skirtingas valdymo rūšis, filosofas suformavo valstybių perversmo teoriją. Pagal ją, kiekviena valstybės valdžia turi savo dėsnį (pvz.: demokratija – lygybės dėsnį). Ji vykdydama savo dėsnį dažnai persistengia ir pradeda neteisingai elgtis. Tai veda prie valdžios perversmo. Po perversmo pasikeičia arba valdytojas (valdytojai), arba pasikeičia valstybės forma. Perversmo priežastis esti dėl tam tikrų asmenų motyvų susidariusi nauja jėga. Ši nauja jėga gali veikti dvejopai: įvykdyti perversmą jėga arba apgaule.

Tačiau ne visi dėsniai griauna esamas valstybės formas – kai kurie padeda jas išlaikyti. Jei norima sėkmingai naudotis turima valdžia reikia. Vykdyti įstatymus, neapgaudinėti piliečių, neilgai būti valdžioje (kuo trumpiau asmuo yra valdžioje, tuo mažesnė tikimybė, kad jis pradės siekti tironijos), naikinti nesutarimus tarp galingųjų piliečių, auklėti jaunimą, valdant laikytis dėsnio, kuriuo paremta valstybės forma, vidurio. Savo rankose reikia turėti tik aukščiausiąją valdžią, o kita valdžia turi būti padalinta tarp tautos.

ARISTOTELIO MINTYS APIE VALSTYBĘ IR VISUOMENĘ

“Kadangi kiekviena valstybė, kaip matome, yra tam tikra bendrija, o kiekviena bendrija yra susikūrusi dėl kokio nors gėrio (juk visi viską daro to, ką jie laiko gėriu, labui), akivaizdu, kad visos jos siekia kokio nors gėrio, o labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama

valstybe, arba pilietine bendrija.“(2-30p.)

Žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas – šį teiginį reikia suprasti platesniame kontekste, turint galvoje, kad jis gina valstybės natūralumo idėją (2-16P.). Žmogus yra pilietinis gyvūnas visų pirma ta prasme, kad žmonės, kaip ir tam tikros gyvūnų rūšys, visur jungiasi į grupes, stambesnes u.ž atskirus ūkius, ir “net ir nebūdami reikalingi savitarpio pagalbos žmonės nė kiek ne mažiau trokšta gyventi kartu“. Kaip aiškina Aristotelis, kalba arba protas “skirta reikšti tam, kas naudinga ir kas žalinga, taigi ir ttam, kas teisinga ir kas neteisinga“; žmogus vienintelis iš gyvūnų “suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t.t., ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė“.

Aristotelis “valstybės“ nelaiko “visuomenės“ tarnaite, įrankiu. Aristotelio mąstymo būdui svetimas pats “valstybės“ ir “visuomenės“ skyrimas: miestas – valstybė negali būti sutapatintas su valstybe arba valstybės forma (2-30p.). Miestas-valstybė kaip žmonių bendrijos forma iš esmės skiriasi ne tik nuo žemesnių nepolitinių bendrijų, kurias sudaro šeimynykščiai, bet net ir nuo karaliaus valdžios genčiai aar tautai. Aristotelį menkai domina to meto gentinių visuomeninių arba imperijų politinė organizacija, arba jų skyrimas nuo “karaliaus valdžios“, suprantamos kaip polio santvarka. Labiausia miestą valstybę skiria nuo karalystės tai, kad miestas – valstybė yra arba siekia būti laisvų, lygių iir “skirtingos rūšies“ – t.y. pasižyminčių dideliu ekonominės specializacijos laipsniu – žmonių bendrija. Šis politinės laisvės ir menų junginys yra esminis Aristotelio miesto – valstybės sampratos bruožas.

Be ne didžiausias Aristotelio politikos mokslo indėlis į valstybės valdymo meno praktiką yra įstatymų leidybos srityje. Viename Retorikos fragmente Aristotelis nurodo penkias svarbiausias politinių sprendimų sritis (2-28p.): pajamos bei išlaidos, karas ir taika, teritorijos gynimas, importas bei eksportas ir įstatymų leidyba. Apie įstatymų leidybą jis rašo: “Valstybę išsaugo jos įstatymai, todėl būtina žinoti, kiek yra santvarkų rūšių, kurios geriausia tinka kiekvienai valstybės rūšiai, ir kokie dalykai lengviausiai gali jas sugriauti – tiek santvarkoms derantys dalykai, tiek jų priešingybės. Valstybės vyras turi šiek tiek nusimanyti apie prekybą, finansus, gynybą ir užsienio politiką; tačiau atrodytų, kad ššį nusimanymą galima įgyti tik per patyrimą.

Valstybė yra tam tikra jos narių sąjunga, kurios tikslas – užkirsti kelią neteisingumui ir palengvinti ekonominius mainus, o įstatymai čia tėra tik “susitarimas“ ir “tarpusavio teisingumo laidas“. Kita vertus, Aristotelio manymu, kiekvienas, kuriam rūpi gera valstybės tvarka, turi skirti daug dėmesio “pilietiniai dorybei bei ydai“. Valstybė egzistuoja ne tam, kad žmonės galėtų gyventi, bet tam, kad jų gyvenimas būtų geras, kilnus ar laimingas.

Kas turi valdyti valstybę? Aristotelis neneigia kilnių ir garbingų žmonių pretenduojančių į vvaldžią teisiškumo, bet jis tuo pačiu mano, kad išimtinis tokių žmonių valdymas atimtų iš visų kitų pretendentų tą garbę ir privilegijas, kurias jie laiko teisėtai jiems priklausančiomis. Taigi ko gero jis mano, kad kitų pretendentų dalyvavimas valdyme yra labiau susijęs su nauda negu su teise. Toliau Aristotelis kalba ir apie tai kas paremia daugumos teisę pretenduoti į valdžią, ir tai darydamas parodo, kad tam tikra svarbia prasme dauguma gali savo ruožtu ginčyti kilniųjų ir gerųjų pretenzijas. Nė vienas žmogus iš daugumos gali nebūti visiškai tobulas, tvirtina jis , bet gali būti, kad proto ir būdo dorybės, būdingos daugumai, pranoksta bendrą keleto dorų žmonių dorybę.

Tik valstybėje žmogus gali realizuoti savo galimybę pasiekti laimę, kuri suprantama kaip veikla vadovautis dorybe; kadangi valstybė pagrindinė sąlyga, leidžianti realizuoti savo įgimtas galimybes. Valstybė yra natūralus reiškinys. “Visiems iš prigimties būdingas siekimas jungtis į tokią bendriją,-pažymi Aristotelis,- o pirmas juos sujungęs buvo didžiausias geradarys.“

Aristotelis kūrė valstybės planus ir šiame darbe sekė Platono duotu pavyzdžiu, pritaikydamas jį gyvenimo reikalams. Valstybės moksle Aristotelis iškėlė pagrindinį klasikinės senovės pradą: žmogus yra valstybės asmuo (dzoon politikon): be valstybės jis yra arba žvėris , arba Dievas (terion – teos) (5-92p.). Aristot.elio politika yra etikos tęsinys. Jis pripažįsta, kad valstybė yra atskirų žžmonių daugybė sujungta bendram gyvenimui, mokė, kad valstybės dorybė yra piliečių dorybių suma, pasiekiama sudorinant piliečius. Dėl to svarbu išnagrinėti ir tai ką Aristotelis laiko dorybe. Valstybė, anot mastytojo , yra bendrija (koinonia). Kiekvienas bendravimas turi tikslą pasiekti kokios gerovės, o valstybė kaip geriausia sąjunga, apimanti visus kitus bendravimus, turi tikslą siekti aukščiausios gerovės. Ta gerovė tiek valstybei , tiek atskiram asmeniui yra laimingumas, kurio pagrindas – visų piliečių dorybė. Kadangi piliečių dorybė nėra kokio netikėto įvykio padarinys, bet yra tikslingo mokymo ir auklėjimo rezultatas, tai valstybės uždavinys yra auklėti piliečius ir padėti jiems įgyvendinti jų dorus tikslus. Valstybės smulkiausia dalis – žmogus pats sau nepajėgia viso ko patenkinti, pats net negali išaiškinti savo ypatybių. Pati žmonių prigimtis verčia juos jungtis į bendrijas dėl to, kad vieni be kitų negali būti. Aristotelis net tvirtino, valstybė yra aukštesnė sąvoka negu žmogus dėl to, kad pats žmogus, turįs visas kūno savybes, yra galimas tiktai tada, kai gyvena valstybėje. Žmogus nutraukęs ryšius su teisės ir teisingumo institucijom yra laikomas gyvuliu arba neteisingiausiu vienetu.

Dvasios didybę galima pavadinti moralinių dorybių viršūne individo požiūriu, o teisingumą – moralinių dorybių viršūne valstybės požiūriu. Teisingumas pačia bendriausia prasme yra tai, kas sukuria ir išsaugo pilietinės bendrijos laimę, todėl jjis iš esmės tapatus įstatymų laikymuisi – juk įstatymai siekia išsaugoti bendrą valstybės gėrį, oficialiai apibrėždami visas žmonių gyvenimo sritis. Valstybėje jis neieško silpnų paplitusios teisingumo sampratos vietų ir nesistengia parodyti, kad teisingumas – kuris, kaip jis pats pripažįsta, “atrodo esąs svetimas gėris – tik jis vienas iš visų dorybių“,- yra vertas pasirinkti dėl jo paties. Bendriausia prasme teisingumas yra ne kas kita , kaip nusistatymas atlikti dorybingus poelgius paklūstant valstybės įstatymams. Pirmoji teisingumo atmaina pasireiškia dalijantis garbę, turtus arba ką nors kita , ką gali dalintis pilietinės bendrijos nariai. Toks teisingumas remiasi ne aritmetine lygybe, bet asmenų ir gėrybių santykio lygybe. Tačiau jis nurodo, kad dalijamasis teisingumas yra prieštaringas iš esmės, nes asmenų suskirstymas pagal nuopelnus yra politinis dalykas – kiekviena santvarka reiškia skirtingus vertinimo kriterijus. Antroji atmaina susijusi su sutartimis – tai aritmetinė lygybė. Trečioji atmaina tai Aristotelio vadinamas “atsilyginimas“. Tačiau filosofas aiškiai pasako, kad teisingumas visa šio žodžio prasme egzistuoja tik santykiškai laisvų ir lygių žmonių bendruomenėje, kur jų santykius reguliuoja įstatymas. Teisingumo dorybė – tai valstybės ypatumas, o nuosprendžių skelbimas – institucija, kuri priklauso valstybei ir tam tikra prasme ją apibrėžia. Aristotelis tarsi nurodo, kad prigimtinio teisingumo labiau dera ieškoti paprasčiausiuose (nors taip pat kintamuose) valstybės

reikalavimuose – išsaugoti jos santarvę ir laikytis įstatymų

Aristotelis valstybę suprato kaip atskirų vienetų (piliečių) sumą (5-93p.). Taigi norint pažinti valstybę reikia pažinti pilietį.

PILIETYBĖS IR VERGOVĖS SAMPRATA

Pilietybės klausimą Aristotelis pateikia kaip būdą valstybės ir santvarkos santykiui suprasti. Jis teigia, kad valstybę galima nustatyti pagal jos piliečius. Tačiau nevisai aišku kas padaro asmenį piliečiu. Apskritai piliečiu galima laikyti tą, kuris dalyvauja valdyme ar priimant sprendimus, arba eidamas tam tikras pareigas, arba naudodamasis teise balsuoti viešuose susirinkimuose arba teismuose. Piliečio samprata skiriasi demokratinėje iir oligarchinėje santvarkose. Taigi valstybės identiškumą galiausiai nulemia jos santvarkos tipas, o ne tokie veiksniai kaip geografija arba tautybė.

Pagrindinė gero piliečio funkcija-piliečių bendrijos išsaugojimas; tačiau iš esmės šią bendriją nustato santvarka, todėl ir pilieči.o dorybė priklauso nuo santvarkos. Be to, visų piliečių dorybė ne gali būti ta pati, nes valstybę sudaro asmenys, kurių užsiėmimai kokybiškai skiriasi.

Aristotelis įdomiai aiškina vergovę. Aristotelis nori parodyti vergą esant menkesnį už normalų žmogų, vadinasi, kad vergovė kaip socialinė institucija iš esmės yra sutartinė (2-35p.). Aristotelio ggeriausioje santvarkoje būtų pažadėta laisvė kaip atlygis už bendradarbiavimą ir taip pat iš vergų yra reikalaujama didesnės dorybės negu iš laisvųjų darbininkų. Taip pat Aristotelis linkęs grįsti vergovę ne jėga , o šeimininko dorybių pranašumu.

VALSTYBIŲ SANTVARKOS FORMOS

Santvarka yra valstybės tvarka, aapimanti įvairias valdžios pareigas, ir ypač tas, kurios yra aukščiausios (2-37p.). Visur valstybėse aukščiausia yra jos valdžia, o valdžia yra santvarka. Kas tai yra santvarka ? Aristotelis aiškiai sako, kad nors santvarka yra visų pirma institucijų struktūra, tačiau vien institucijų požiūriu jos deramai paaiškinti negalima. Santvarka atspindi svarbesnes politines realijas – valdžios ir pavaldumo santykius tarp įvairių valstybę sudarančių grupių. Turint galvoje visus praktinius tikslus, politiškai viešpataujanti klasė – valdžia – ir yra santvarka.

Filosofas teigė, kad valstybės valdžia yra faktiški valdžios vykdytojai. Valdžia vykdoma per įstatymų leidimą, valdymą ir teismus, kurie yra atskiros valstybės santvarkos dalys. Jo manymu, valstybių formos priklauso nuo to, kam priklauso aukščiausioji valdžia – sąžiningiems (siekia visuomenės gerovės) ar ne , vienam asmeniui ar didesniam jų sskaičiui. Pagal tai Aristotelis išskyrė 6-ias valdymo rūšis (5-94p.):

• monarchija – valdo vienas asmuo, kuris siekia visuomeninės gerovės;

• aristokratija – valdo nedaug asmenų, kurie siekia visuomeninės gerovės;

• politija – valdo daug asmenų, siekiančių visuomeninės gerovės;

• tironija -valdo vienas asmuo, kuris nesaugo įstatymų, valdo savo nuožiūra, siekia savanaudiškų tikslų;

• oligarchija – valdo nedaug asmenų, kurie nesaugo įstatymų, valdo savo nuožiūra, siekia savanaudiškų tikslų;

• demokratija – valdo daug asmenų, kurie nesaugo įstatymų, valdo savo nuožiūra, siekia savanaudiškų tikslų;

Pagal Aristotelį, geriausia valdymo rūšis yra monarchija. Taip pat jis teigiamai vvertina aristokratiją ir politėją, nes šios valdymo rūšys siekia visuomenės gerovės ir paiso įstatymų. Pasak filosofo, valdovui turi būti suteikta teisė nepažeidžiant įstatymų įsakyti ar keisti įstatymus, jei mano, kad juose yra trūkumų.

Koks esminis demokratijos ir oligarchijos skirtumas? Aristotelis pabrėžia, kad esminį demokratijos ir oligarchijos skirtumą sudaro ne valdančiųjų skaičius, bet greičiausia turtai arba jų trūkumas: oligarchija yra turtuolių, kurių paprastai yra nedaug, valdymas, o demokratija vargšų, kurių dažniausia dauguma. Šis skirtumas yra esminis, nes jį lemia visiškai skirtingi gyvenimo būdai ir politinio teisingumo sampratos. Oligarchai ir demokratai sutaria dėl dalijamojo teisingumo principo – kad lygūs asmenys turėtų gauti lygius dalykus, tačiau jie nesutaria dėl to kas sudaro žmonių lygybę. Pirmieji mano, kad turtas yra žmonių lyginimo pagrindas, o antrieji kad lygybė laisvės požiūriu reikalauja lygaus traktavimo visais aspektais.

Aristotelis nepuola aklai ginti demokratijos arba liaudies valdžios ir tai galime vertinti iš jo požiūrio į politinį teisingumą. Visos grupės. Paprastai kovojančios dėl valdžios valstybėje, turi tam tikru mastu pagrįstų pretenzijų į politinį teisingumą; tačiau žmonės yra blogi teisėjai jų pačių bylose, todėl jie linksta suabsoliutinti savo pretenzijas kitų žmonių pretenzijų sąskaita. Atrodo, kad tai yra neišsprendžiamas konfliktas. Tačiau paaiškėja, kad tam tikru būdu jį galima suderinti. Galbūt neįmanoma nuspręsti, ar (arba kkokiu mastu) valstybei reikalingas turto, ar dorybių indėlis, tačiau oligarchų turtus galima palyginti su kilnių ir dorų žmonių dorybę galima palyginti su kilnių ir gerų žmonių, daugumos arba atskiro žmogaus turtais, lygiai kaip kilnių. ir gerų žmonių dorybę galima sugretinti su daugumos arba su vieno iškilaus žmogaus dorybe. Bet jau pats politinio teisingumo svarstymas tokiu aspektu suteikia nuosaikumą kiekvienos grupės pretenzijoms, nes visai gali būti, kad kokią nors grupę jos pačios pretenzijų srityje pranoksta kita grupė kaip visuma arba kelios grupės, imamos kartu, arba rimtą iššūkį jai meta koks nors vienas asmuo iš pačios grupės narių. Įvairios valstybę sudarančios grupės atlieka funkcijas, kurios yra vienodai būtinos ta prasme, kad nė vienai iš jų neįmanoma priskirti abstraktaus prioriteto. Valstybė visiškai negali egzistuoti be struktūrų, kurios imasi ją ginti; kaip civilizuota bendruomenė negali egzistuoti be laisvalaikio , kurį suteikia turtas. Ir valstybė negali egzistuoti tikrąja prasme be dorybės. Šia prasme kiekviena iš grupių gali pretenduoti į valstybės valdymą.

Kas paaiškina lygybės siekimą? Aristotelis pažymi, kad demokratų reikalavimuose įkūnyta lygybė atspindi rizikos lygybę ginant valstybę nuo priešų. Šis teisingumo reikalavimas “karinės dorybės“ vardan ypač ryškus politėjos atveju, kur teisė turėti sunkiuosius ginklus faktiškai apibūdina valdančiuosius. Kaip tik dėl to valstybės kariniai poreikiai paaiškina jos ttendenciją būti laisvų ir lygių asmenų bendrija; jie taip pat bent iš dalie paaiškina tendenciją plėtotis liaudies valdžios linkme.

Aristotelis yra laikomas sąvokos “mišrių santvarka“ kūrėju. Tačiau mišri santvarka, apie kurią kalbama Politikoje, yra veikiau ne specifinis santvarkos tipas, o atspindys strategijos, apibūdinančios bendrą Aristotelio požiūrį į santvarkų kūrimą bei išsaugojimą. Politija , kurią Aristotelis apibūdina kaip “oligarchijos ir demokratijos mišinį“, yra vienas iš konflikto tarp turtuolių ir vargšų sušvelninimo būdų.

IDEALI VALSTYBĖ

Aristotelis sukūrė ir idealios valstybės modelį. Kadangi idealios valstybės uždavinys yra vesti visus piliečius dorybės keliu prie laimės, tai iš to kyla reikalingumas sujungti politiką su dora (5-96p.), kyla valstybės uždavinys auklėti jos piliečius ir atsiranda daugybė pasikėsinimų į laisvę asmenų, kurie yra valstybės valdiniai. Aristotelis neigė Platono piliečių skirstymą į valdančiuosius ir valdomuosius dėl to, kad jis naikina valstybės vienybę, jo nuomone valstybės gyvavimui būtiną. Tačiau jis išskiria dvi valstybės gyventojų grupes – laisvuosius piliečius ir vergus. Idealios valstybės projekte Aristotelis visus piliečius, kaip vienodą elementą, suskirsto į tris laipsnius pagal amžių: jaunystėje turi būti karžygiai., subrendę – valdytojai ir senatvėje – dvasininkai. Sudarantys valstybę piliečiai turi visas viešąsias ir privačias teises, jiems priklauso valdžios vietos ir turtų nuosavybė, o darbas tai ne helenų kilmės žmonių likimas, tai valstybei

tarnaujančių ir jos piliečius maitinančių vergų. Aristotelis nurodo reikalingumą aprėžti turtų įgijimą nuosavybėn, kad neatsirastų per didelių turtuolių, kurie dėl savo turtingumo nenori klausyti valdžios , ir beturčių, kurie tampa vergais. Per daug susižavėję turtais valdininkai pradeda juos kaupti slaptai, nepaisydami įstatymų. Aristotelis mano, kad tas kas vertina turtą labiau už viską negali turėti valdžios (2-51p.) – “Kur labiausiai gerbiama ne dorybė, ten negali būti tvirtos aristokratinės santvarkos”. Kaip matyti, filosofas geriausia santvarka laiko aristokratinę santvarką, nors aptardamas idealią valstybę, jjis tiesiogiai nesieja jos su kokia nors santvarkos forma. Pasak Aristotelio, žemdirbystė yra geriau už prekybą, nes prekyba skatina žmogaus troškimą kaupti turtą.. Tačiau prekybos visiškai atsisakyti negalima, kadangi ji reikalinga, kad žmonės neskurstų. Tad labiausiai pageidautina vidutinio dydžio nuosavybė. Su turto pertekliumi susijusias blogybes galima panaikinti atiduodant tą perteklių tiems kam labiausiai reikia. Kaip ir visa Aristotelio filosofija, taip ir idealios valstybės apmąstymai yra labai praktiški. Mąstytojas pateikia net išsamų valstybės dydžio, jos įkūrimo vietos bei plano aprašymą. Idea.li vvalstybė neturėtų būti didžiulė, nes ją būtų labai sunku valdyti. Pirmiausia bus labai sunku kontroliuoti daugybę piliečių, negalima pažinti jų asmeniškai. O teisingumo vykdymas ir pareigų skirstymas pagal nuopelnus reikalauja asmeninio žmogaus pažinimo. Taigi, pasak filosofo, optimaliausias valstybės dydis yra ttoks, kurį galima aprėpti.

“geriausia santvarka yra ta , kuri laikosi vidurio“ – teigia Aristotelis (2-199p.).

Aristotelis pabrėžia iškilaus žmogaus, arba “geriausio žmogaus“ reikšmę, savo politine svarba toks žmogus faktiškai prilyginamas visai grupei ar klasei. Mąstytojas teigia kai yra vienas žmogus išsiskiriantis savo dorybe, arba kurio dorybė visiškai neatitinka kitų piliečių indėlio, kad yra vienintelis teisingas kelias visiems kitiems yra paklusti tokiam žmogui ir padaryti jį “amžinu karaliumi“ savo valstybėje. Mąstytojas aptarinėdamas karaliaus valdžią nagrinėja, ar geriau būti valdomam geriausių įstatymų, ar geriausio žmogaus. Aristotelis įvertina nepakankamą įstatymų detalumą. Tačiau jis teigia, kad geriau būti valdomiems įstatymų, dėl to, kad jie yra nepriklausomi nuo aistrų. Galima pamanyti , kad geriausias žmogus yra tas, kurio aistras valdo dorybė, tačiau tai yra ne visada: ““pyktis suklaidina valdančiuosius, net jeigu jie būtų ir geriausi žmonės“. Jis teigia, kad aistros yra paveikusios net pačius geriausius žmones, bet tuo pačiu aistros yra gyvybinis šaltinis, palaikantis jų dorybę. Taigi karaliaus valdžiai jis kaip alternatyvą siūlo ne įstatymo, o keleto dorų žmonių, kurie visi drauge mažiau pažeidžiami pykčio protrūkių, – tai yra aristokratija. Aristotelis pripažįsta karaliaus valdžią tinkama santvarka tam tikroms visuomenės rūšims, tačiau kartu jis aiškiai nurodo, kad karaliaus valdžia priklauso ankstyviausiai valstybės raidos epochai.IŠVADOS

1. Aristotelis savo filosofiją stengėsi pprivesti kuo arčiau prie praktinio pritaikymo.

2. Mąstytojas vertino valstybę, kaip būtiną žmogaus egzistavimui.

3. Aristotelis neskyrė valstybės nuo visuomenės, nes valstybė yra svarbiausioji bendrija.

4. Jis nagrinėjo tuo metu esamas santvarkas ir teigė, kad monarchija, aristokratija ir politėja yra geriausios valdymo formos.

5. Sudarė geriausios valstybės modelį, kurio esmė yra didelio vidurinio sluoksnio valdymas, piliečių lygybė.

6. Aristotelis vergovę įvertino kaip sutartinę, o ne priverstinę.

7. Labai vertingas yra dorybės suvokimas ir aiškinimas, kuriuo ir pagrindžiamas vyriausybių gerumas.

8. Aristotelio mokyme politikos meno tobulumas grindţiamas patyrimu.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ackrill J.L. Aristotelis.-V.: 1994.-246p.

2. Aristotelis. Politika.-V.: ALK pradai, 1997.-390p.

3. Dahl A. R. Demokratija ir jos kritika.-V.: Amţius, 1994.-526p.

4. Genzelis B. Senovės filosofija: filosofijos istorija.-V.: Mintis, 1995.-213p.

5. Leonas P. Teisės filosofijos istorija. Teisės minties palikimas.-V.: Mintis, 1995.-478p.