Asmens laisvė ir jos ribos

TURINYS

Įvadas 3

Laisvė ir valdžia 4

Elgesio normų paskirtis 5

Simpatijos ir antipatijos 5

Valdžia ir visuomenės laisvė 6

Žmogaus teisės ir laisvės 7

Išvados 9

ĮVADAS

Asmens laisvė ir jo ribos. Kur baigiasi ši laisvė, o kur prasideda? Šis klausimas apibendrintu pavidalu retai keliamas ir vargu ar kada svarstomas, tačiau, nors ir neakivaizdus, jis daro smarkų poveikį mūsų amžiaus praktiniams ginčams ir veikiausiai netrukus taps pripažintas gyvybiniu ateities klausimu. Jis toks nenaujas, kad tam tikra prasme suskaldė žmoniją beveik nuo seniausių laikų; tačia pažangos kurią dabar pasiekė civilizuotesnė žmonijos dalis, epochoje jis iškyla naujomis ssąlygomis ir turi būti nagrinėjamas kitaip bei nuodugniau.

LAISVĖ IR VALDŽIA

Milis teigia: „Laisvė ir valdžios kova ryškiausiais istirijos, žinomos iš seniausių laikų, bruožas. Senovėje šis ginčas vyko tarp valdininkų, arba tam tikrų valdinių klasių, ir Valdžios. Laisvė buvo suvokiama kaip apsauga nuo politinių valdovų tironijos. Valdovai – vienas žmogus arba valdančioji kasta – valdžią buvo įgiję paveldėjimu arba užkariavimais. Visais atvejais šia valdžia nebuvo naudojamasi pagal valdinių norus. Kad ir kokių atsargumo priemonių galėjo būti griebiamasi prieš desptišką naudojimąsi valdžia, žžmonės nedrįso, o gal ir netroško, ginčyti valdovo viršenybės. Jų valdžia buvo laikoma būtina, bet taip pat labai pavojinga; ginklu, kurį jie gali panaudoti prieš savo valdinius ne mažiau negu prieš išorės priešus”.

Aš taip pat visiškai sutinku su šiuo teiginiu, nnes to laikmečio žmonės neturėjo jokios laisvės. Buvo vienas žmogus – valdovas, kuris nurodinėjo kaip visi turi elgtis. Tokios normos visiems buvo priimtinos ir niekas neprieštaravo, nes tai buvo nepriimtina. Kiti bijojo. Juk valdovas toks žmogus, kuris gali viską. Tai tik jis turėjo apsoliučią laisvę. Jam nebuvo jokių tabu.

Milio manymu Patriotų tikslas buvo apriboti valdovo valdžią, kad ši taptų pakenčiama bendruomenei; ir šį apribojimą jie laikė laisve. Tobulėjant žmonių gyvenimui, atėjo laikas, kai žmonės nustojo laikę prigimtine būtinybetai, kad jų valdovai yra nepriklausoma galia, kurios interesai priešingi jų pačių interesams.dabar buvo norima, kad valdovai būtų tapatinami su liaudimi; kad jų interesas ir valia būtų tautos interesas ir valia. Tautai nereikėjo, kad ji būtų saugoma nuo savo pačios valios.

Pagaliau žmonės ėėmė suprasti, kad jie neturi jokios laisvės. Jų norai, siekiai yra beverčiai. Laisve turi tik valdovas ir savo norus, siekius primeta visai tautai, kurie visai jiems priešingi. Juk kiekvienas žmogus nori turėti nors dalelytę laisvės. Kad ir jų valia būtų išreikšta. Įgaunant tautai , kad ir menkas laisves panagrinėkime elgesio normų paskirtį.

ELGESIO NORMŲ PASKIRTIS

Milis sako: „Visa tai, kas padaro kiekvienam žmogui jo gyvenimą vertingą, priklauso nuo to, ar apribojami kitų kitų žmonių veiksmai. Todėl turi būti nustatytos elgesio normos. Jas nnustato įstatymas, o daugelio dalykų, kurių negalima reguliuoti teisiškai, atžvilgiu – nuomonė. Kokios turėtų būti šios normos, yra svarbiausias žmonių santykių klausimas. Jų pripažintos normos jiem atrodo savaime akivaizdžios ir save pateisinančios”.

Aš sutinku ,kad kiekvienas žmogus yra skirtinga asmenubė – individualybė.Vienam atrodys viena savaime suprantama ir elementaru, kitam tai bus visiškai nepriimtina ir nesuprantama. Juk kiekvienas žmogus yra auklėjamas skirtingai. Tai dar priklauso ir nuo žmogaus charakterio, išprusimo, pasaulio supratimo ir t. t. Tik tos normos, kurios nustatytos įstatymo bus visiems vienodai suprantamos. Elgesio taisykles žmonės primeta vieni kitiems. Šiuo klausimu apskritai nemanoma esant būtina pateikti argumentus – kitiems arba pačiam sau. Žmonės įprate tikėti, kad tokio pobūdžio dalykuose jų jausmai yra geresni už argumentus, ir laiko argumentus nebūtinais. Iš kiekvieno reikėtų reikalauti elgtis taip, kaip elgesi jis pats. Juk kiekvienas norėtų, kad su juo elgtūsi gerai. Juk nebereikalo yra patarlė: „Elkis taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtūsi”. Mes visi reikalaujame iš kitų per daug, bet apie save niekuomet nepamąstome. Taip užgožiame kito asmens ribas ir jo laisvę.

SIMPATIJOS IR ANTIPATIJOS

Milis mano,kad: “Simpatijos ir antipatijos yra svarbiausias veiksnys, praktiškai lėmęs normas, kurių visuotinai laikytis verčia įstatymo numatomų bausmių arba nepalankios nuomonės baimė. Tie kurie žengė visuomenės priekyje ėmėsi tyrinėti, kką turėtų mėgti arba nemėgti visuomenė, užuot abejoję, ar visuomenės pomėgiai arba nenoras turi būti įstatymas asmenims. Jie buvo linkę stengtis pakeisti žmonijos jausmus konkrečiais klausimais, o ne kartu su su visais, paversti laisvės gynimą bendru reikalu. Vienintelis atvejis, kada visi, išskyrus vieną kitą asmenį, iš principo pripažino platesnį pagrindą ir jį nuosekliai išlaikė, buvo religinis tikėjimas. Tik šiame mūšio lauke asmens teisės prieš visuomenę buvo ginamos plačiu principo pagrindu ir buvo atvirai ginčijamos visuomenės pretenzijos panaudoti valdžią prieš kitaip manančius. Didieji autoriai daugiausia gynė sąžinės laisvę kaip neatimamą teisę ir visiškai neigė, kad žmogus yra atsakingas kitiems už savo religinį tikėjimą. Nors religijos laisvė vargu ar kr nors buvo praktiškai įgyvendinta – nebent ten, kur religinis abejingumas, nemėgstantis, kad jo ramybę drumstų teologiniai kivirčai, padidino šios laisvės mastą”.

Visiškai pagrįstas Milio teiginys, kad anksčiau žmogus religinės laisvės praktiškai neturėjo, jei tai buvo nepriimtina daugumai. Buvo primetama svetima nuopmonė, svetimas tikėjimas, svetimos simpatijos ar antipatijos. Juk ir dabar rasime žmonių kurie klauso kitų ir neturi savo nuomonės, lengvai pasiduoda svetimo įtaigai. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Paimkime, kad ir sektą, kuri pritraukia tik silpnavalius žmones, kurie be galo greit pasiduoda kito įtakai. Tokie žmonės yra vargšai, jie neturi net mažiausios laisvės.

VALDŽIA IR VVISUOMENĖS LAISVĖ

Anglijoje gėl ypatingos mūsų politinės istorijos aplinkybių nuomonės jungas galbūt yra sunkesnis, o teisės – lengvesnės nei daugumoje kitų Europos šalių; čia egzistuoja ryškus nepasitikėjimas įstatymų leidžiamosios arba vykdomosios valdžios kišimusi į asmeninį elgesį; jį lemia ne tiek teisėtas rūpinimasis asmens nepriklausomybe, kiek vis dar išliekantis įprotis žvelgti į valdžią kaip į visuomenei priešingo intereso atstovę. Dauguma dar neišmoko jausti, kad esama valdžia yra jos valdžia ar kad valdžios pažiūros yra jos pažiūros. Kol ji taip darys, asmens laisvei greičiausiai grės toks pat valdžios kišimosi pavojus, kokį jau kelia viešoji nuomonė. Faktiškai nėra pripažinto principo, kuriuo rementis paprastai tikrinama, ar valdžia kišasi teisingai, ar netaeisingai. Žmonės sprendžia savo asmeniniais polinkiais.

Ne tik valdžia kišasi įžmonių gyvenimą. Ir žmonės dažnai linkę peržengti vienas kito ribas. Vienintelis individualiu arba kolektyviniu požiūriu pateisinamas žmonijos tikslas kišantis į bet kurio jos nario ar narių veikimo laisvę yra savisauga. Fizinis arba moralinis jo paties gėris nėra pateisinamas. Jo negalima teisėtai versti ar drausti ką nors daryti todėl, kad kad dėl jo jis taps laimingesnis, kad taip daryti, kitū nuomone, būtų išmintinga ar net teisinga. Vienintelė žmogaus elgesio dalis, už kurią jis atsakingas visuomenei, yra toji dalis, kuri liečia kitus. Juk negali žmogus būti

visiškai abejingas kitam. Nėra nieko baisiau už abejingumą.

ŽMOGAUS TEISĖS IR LAISVĖS

Milis iškėlio tokią tezę: “Asmuo yra savęs paties, savo kūno ir sielos valdovas. Vieno žmogaus laisvė baigiasi ten kur prasideda kito žmogaus laisvė, jo ribos.Jeigu kas nors daro kiteims žalingą veiksmą, atsiranda priežastis jį bausti įstatymiškai. Taip pat egzistuoja daug pozityvių veikmų naudingų kitiems; teisėtai galima versti žmogų juos atlikti. Tokie veiksmai – liudyti teisme, įnešti sąžiningą indėlį į bendrą gynybą arba kokį nors kitą bendrą darbą, būtiną visuomenės, kurios aapsauga jis naudojasi, intereso požiūriu”.

Žmogus gali padaryti bloga kitiems ne tik savo veiksmais, bet ir neveikimu. Tuomet jis yra teisėtai atsakingas už žalą. Kiekvienas pilietis privalo prisiimti kaltę už savo atliktus neteisėtus veiksmus.

Egzistuoja veikimo sfera, kuria visuomenė, kaip besiskirianti nuo individo, domisi tik netirsiogiai. Ji apima visą tą asmens gyvenimo ir elgesio dalį, kuri liečia tik jį patį, arba liečia taip pat ir kitus tik jiems laisvai, savanoriškai ir neveidmainiškai sutinkant ir dalyvaujant. Tai yra derama žmogaus laisvės sritis. PPirma ji apima:

 Vidinę sąžinės sritį;

 Sąžinės laisvės plačiausia prasme reikalavimą;

 Minties ir jausmų laisvę;

 Absoličią požiūrių ir jausmų visais praktiniais ar spekuliatyviniais, oksliniais ar teologiniais klausimais laisvę.

Antra principas reikalauja:

 skonių ir siekių laisvės;

 laisvės taip planuoti savo gyvenimą, kad šis atitiktų mūsų būdą;

 laisvės daryti kas mmums patinka, atsakant už galimus padarinius.

Trečia, iš šios kiekvienos asmens laisvės kyla asmenų jungimosi laisvė, turinti tas pačias ribas: laisvė vienytis bet kuriam tikslui, nedarančiam žalos kitiem, jei besivienijantys asmenys yra pilnamečiai ir nėra verčiami arba apgaudinėjami”.

Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti tai kas jam atrodo gera, naudinga, reikalinga. Jis prisiima visas pareigas ir atsakomybę turėdamas teisę reinktis.

IŠVADOS

Jokia visuomenė, kurioje šios laisvės apskrtai negerbiamos, nėra laisva, kad ir kokia būtų jos valdymo forma; ir niekas nėra visiškai laisvas toje visuomenėje, kurioje šios laisvės neegzistuoja absoliučiai ir be išlygų. Vienintelė laisvė yra laisvė siekti savo gėrio savo pasirinktu būdu, kol nemėginame atimti iš kitų jų gėrį arba trukdyti jų pastangoms jį įgyti. Žmonės daugiau laimi pakęsdami, kad kiekvienas gyventų ttaip, kaip jam atrodo gerai, užuot vertę kiekvieną gyventi taip, kaip atrodo gerai likusiems.

Turėtume būti pakantesni kitiems ir savo nuomonę kartais geriau pasilaikyti sau, o ne piršti kitiems. Nerasime visame pasaulyje tokios visuomenės, kur žmogus būtų absoliučiai laisvas ir gyventų idealioje valstybėje. Tokio pasaulio mes ir turėtume siekti. Tobulinkime savo pažiūras ir būsime laisvesni.

NAUDOTA LITERATŪRA:

John stuart Mill “Apie laisvę”; Vilnius, ALK pradai, 1995.

Lietuvos Žemės Ūkio unversitetas, filosofijos ir socialinių mokslų katedra “Filosofijos šaltiniai: metodiniai orentyrai savarankiškoms studijoms”; Kaunas Akademija, 1996