Bendras filosofijos kursas pirmakursiams

I DALIS

FILOSOFIJOS FEMONEMO SAMPRATA

1. Filosofijos kilmė ir jos dalyko genezė

Filosofija ir filosofavimas yra vienas iš niekuo kitu nepakeičiamų pažinimo būdų. Sąvokos ,,filosofija” ir ,,filosofavimas” viename sakinyje nėra nesusipratimas, nes jos sutampa tik iš dalies. Fi-losofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. kal-binė raiška kasdieniniame gyvenime ir kitose pažintinės veiklos formose (pvz., mene, sociologijoje, psichologijoje), o filosofija yra tik tai, ką filosofuojantys žmonės užrašė tekstuose. Taigi ne vvisi filoso-fuojantys žmonės yra filosofai.

Savaime suprantama, kad filosofavimas pirmučiausiai reiškiasi pačioje filosofijoje, o filosofa-vimo apraiškos kai kuriuose moksluose, mene, politinėje ideologijoje, mistikoje, teologijoje ir pan. nė-ra filosofija. Mat filosofavimas čia yra tik atsitiktinis ir pagalbinis dalykas. Pavyzdžiui, V. Šekspyro tragedijose daug filosofuojama, tačiau šios tragedijos nėra filosofija, o menas.

Pažinimas žmogui yra būtinybė, nes be žinių žmogus negalėtų būti tuo, kas yra, todėl pažini-mas yra esmiškas žmogaus raiškos būdas, kurio metu dvasiškai yra įsisavinama tai, kas vadinama tik-rove arba ppasauliu visoje jo įvairovėje. Istorijos aptiktos tiesos parodė, kad žmonių pažintinė veikla evoliucionavo, t. y. žinios ir jų gavimo būdai plėtėsi ir tobulėjo. Šiandien žinomos tokios pažinimo rū-šys arba pažinimo būdai kaip mitologija, okultizmas, misticizmas, menas, politinė ideologija, teologija, mokslas iir pagaliau filosofija. Kartu reikia įsidėmėti, kad ne visų išvardytų žmogiškosios veiklos rūšių pagrindinė funkcija yra žinių gavimas: vienose jų pažinimas yra pagrindinis (pvz., moksle, filosofijo-je), kitose – šalutinis (pvz., mene). Kadangi nuo antikos laikų yra žinoma, jog, norint suvokti kurį nors dalyką, būtina aiškintis ir to dalyko priešybę ar kelias priešybes (pvz., šviesos nesuvoktume nepatyrę tamsos), todėl aiškiai suprasti, kas yra filosofija, galima tik sugebant paaiškinti bent pagrindinių pažin-tinės veiklos būdų skirtumus ir panašumus. Beje, šį filosofijos aiškinimo metodą gana vaisingai taiko anglų mokslininkas ir filosofas Bertranas Raselas (žr. Bertrand Russel. Wisdom of the West. London, 1989). Pasak filosofo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pa-žinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai aatsiranda ,,niekieno” žemė, kurios daly-kas ir atitenka filosofijai.

Raselas pasitenkina trijų pažinimo būdų gretinimu, tačiau praktiniame gyvenime žmonės retai žino mokslo teorijas ir teologijos tiesas. Jie fantazuoja ir medituoja, politikuoja ir mistifikuoja, parano-jiškai kliedi ir raganauja, o kartais tiesiog tauškia, paisto ir postringauja.

Taigi tai, kas aukščiau parašyta, galima pavaizduoti tokia trikampių sistema:

Teologija

Filosofija

Mitologija Okultizmas

Politinė

ideologija Menas

Mokslas

Pažinimo pamatą sudaro mokslas. Atsirėmęs į tikrovę gamtos pažinimu ir eidamas pažinimo laip-tais, pasiekia formalumą (matematikoje, logikoje) ir perduoda ppažinimo ,,estafetę” filosofijai. Pastaroji pradeda gamtos filosofija, sąveikaudama su mokslu, mitologija, menu, ideologija, religija bei okultiz-mo formomis ir, išsisėmusi žmogaus proto spekuliatyvinio mąstymo galiomis, pereina į antgamtinio pasaulio pažinimą teologijoje. Teologijos trikampis prasideda Prigimtine teologija ir baigiasi Apreiš-kimo teologija. Dar aukščiau atsiveria absoliuti nežinia. Apskritai kiekvieno pažinimo tikslas yra pa-žinti save ir pasaulį, žmogaus santykį su tikrove.

Seniausia ikifilosofinio pažinimo forma yra mitai, kurie intensyviai kuriami ir dabar. Mitai api-būdinami kaip fantastiniai pasakojimai apie kosmoso kilmę, pasaulio sandarą, žmonių kilmę, gyveni-mo paslaptis ir pan. Senovės mituose susiformavo religijos, meno formų, mokslo, filosofijos bei politi-nių teorijų pradmenys. Visos šios sąmonės formos pamažu įgijo savarankiškus pavidalus, tačiau nuo mitologinio mąstymo visiškai neatsiskyrė. Net kai kurios neįrodytos mokslo hipotezės turi mitologi-jos bruožų.

Dabarties mitai reiškiasi religijos, meno, okultizmo ir politinės ideologijos pavidalais. Meni-ninkų kuriami mitai suvokiami adekvačiai, t. y. priimami kaip menininko pasiūlyta tikrovės imitacija, kaip žaismė, kaip netikri dalykai, o religinių ir socialinių mitų žmonės dažnai neatpažįsta, ir mitų fe-nomenas beveik niekuo nesiskiria nuo mitų senovės laikais. Pvz., ideologiniai mitai skirti žmogui, žmonių grupėms ar net visai žmonijai išgelbėti. Tarkime, naujausiais laikais ypatingą vaidmenį atlieka politinės ideologijos mitai – fašizmas, bolševizmas, islamiškasis fundamentalizmas, demokratijos teori-jos ir t. t. Jų kūrėjai remiasi mokslu, filosofija, rreligija. Šie mitai tam tikra prasme guodžia skurstančius žmones, sumažina stresą, nes patenkina žmonių geresnio gyvenimo iliuzijų poreikį .

Kaip ir senovėje, socialinių mitų kūrėjai (dažniausiai partiniai ideologai ir sektų kūrėjai) savo ,,atradimus” pateikia kaip šventą tiesą: mito kūrėjai kritikuoja visus, išskyrus save.

Okultizmas irgi yra labai senas kultūros reiškinys. Lotyniškos kilmės sąvoka ,,occultus” reiškia paslaptingumą, paslėptumą. Šiandien šia sąvoka žymima pažiūrų įvairovė, kurią vienija įsitikinimas, kad tikrovėje, t. y. gamtoje ir pačiame žmoguje, slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių. Antai viena seniausių okultizmo atmainų astrologija, t. y. tikėjimas žvaigž-džių ir planetų magišku poveikiu pasaulio ir žmonių likimui, šiais laikais tiesiog klesti. Senas reiškinys yra ir spiritizmas, t. y. tikėjimas galimybe bendrauti su dvasiomis (lot. spiritus – dvasia) ir iš jų gauti kitais būdais neprieinamą informaciją. Naujausiais laikais paplito tokios spiritizmo formos kaip laidi-ninkavimas, t. y. bandymas gauti informaciją per ypatingus žmones, t. y. tarpininkus ar laidininkus (mediumus), OUIJO lenta (pranc. Oui, vok. – ja, t. y. ,,taip-taip” lenta), kuri, atlikus atitinkamus veiksmus, ,,susisiekia” su antgamtinio pasaulio būtybėmis. Visiškai šiuolaikiškas spiritualizmo meto-das tapo ufonautika, t. y. gebėjimas gauti žinių iš kosmoso ,,ateivių”.

Okultizmas yra glaudžiai susijęs su magija ir mistika. Pirmoji, t. y. magija (gr. mageia, lot. magia – raganavimas, bbūrimas, stebukladarystė), yra pažiūrų, ir veiksmų visuma, pripažįstanti antgam-tinės įtaigos jėgą, kurią panaudojus galima veikti gamtos reiškinius ir žmonių gyvenimą siekiant gerų ir blogų tikslų. Antroji, t. y. mistika (gr. mystikos – paslaptingas), pripažįsta, kad pasaulyje yra ant-gamtinė dvasinė jėga arba antgamtinis dvasinis pradas – absoliutus Dievas. Jis gali būti ir asmuo, ir beasmenis, tačiau neprieinamas nei juslėms, nei protui. Tam tikroje išmoktoje fizinėje ir dvasinėje bū-senoje su šia dievybe galima suartėti ir net susijungti. Tie būdai gali būti asketizmas, meditacija, šokis, ilgalaikės kūno pozos ir pan. Naujausiais laikais mistika teorinį pavidalą įgijo antroposofijoje ir teoso-fijoje.

Teosofijos apraiškos įvairuoja (gr. theos – dievas, sophos – išmintis). Apskritai – tai religinių koncepcijų visuma, mokanti būdų, kaip su antgamtine dievybe susilieti, kaip pažinti pasaulio paslaptis. Teosofijos pagrindėja laikoma J. P. Blavatskaja (1851-1891).

Antroposofija (gr. anthropos – žmogus) kilo iš teosofijos, tačiau nuo jos atsiskyrė. Antroposofi-ja ,,demokratiškesnė”, nes, priešingai teosofijai, skelbia, kad ,,aukščiausias žinojimas” intuityviai, t. y. viršprotiškai, pažinti gyvenimo paslaptis prieinamas to siekiantiems visiems žmonėms. Antroposofijos pagrindėju laikomas R. Šteineris (Steiner, 1861-1925).

Religija irgi aiškina pasaulį, žmogų ir pagaliau antgamtinį pasaulį. Tikybos Katekizme rašo-ma: Religija vadinama savita pažiūrų ir veiksmų visuma, turinti palaikyti ryšį su Aukščiausia Būtybe”. Teorinis religijos pagrindas yra

teologija (gr. theos – dievas, logos – mokslas), t. y. žinių sistema apie Dievą, Jo esmę, veiklą, paremta paties Dievo apreikštomis tiesomis. Filosofijos kritikai nurodo, kad teologai tiesą jau ,,žino”, kurią reikia tik pagrįsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak krikš-čionybės filosofo Aurelijaus Augustino, teologija siekia pažinti protu tai, kuo tikima.

Žinias apie pasaulį teikia ir menas. Savo laiku vokiečių filosofas A. G. Baumgartenas (1714-1762) estetiką apibūdino kaip pažintinės veiklos rūšį, kurios aukščiausia apraiška yra menas. Tam tikra prasme šitai yra tteisinga, nes meno kūriniai iš tikrųjų išreiškia žmonių gebėjimą jausmiškai pažinti. Kiekvienas meno kūrinys ką nors vaizduoja. Tačiau meno kūriniuose svarbiausioji pusė yra emocio-nalumas, todėl meno kūriniai atskleidžia tiesą ne tiek racionalumu, kiek jausmus žadinančia meninio vaizdo forma. Labai vertingas meno kūrinys visada patinka, nes jis yra gražus, o apie kitas pažinimo formas taip sakyti negalima. Kartu meno kūriniai turi ir protingą prigimtį, nes jie juk yra protingų bū-tybių pastangų produktai. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo jjuslumo, t. y. nuo jus-lėmis fiksuojamų dalykų, tačiau menas ir baigiamojoje kūrybos stadijoje, t. y. išbaigtame kūrinyje, iš-lieka grožio, t. y. juslumo lygmenyje, o mokslas arba filosofija – proto lygmenyje.

Politinės praktikos teorinis pagrindas yra politinė ideologija. Apskritai ideologijomis vadina-mos visos tteorijos (skirtingai nuo buitinės sąmonės lygmens), o kartais net visa žmogaus sąmonė su visomis jos formomis ir apraiškomis. Tačiau politinės ideologijos atveju partijos ideologai sąmoningai ar nesąmoningai tikrovę aiškina sau palankia prasme ir taip neišvengiamai išreiškia kurios nors tautos ar visuomenės dalies interesus. Ideologijos priešybę mokslui ir filosofijai akivaizdžiai atskleidžia de-mokratijos sąlygos: už ideologines tiesas balsuoja valstybės piliečiai ir parlamentų nariai. Taigi ideo-logijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomonė (sofizmas). Jeigu taip būtų moksle ar filosofijoje, tai būtų paprasčiausias nesusipratimas. Be to, ideologijos išbandomos praktikoje, o filosofija – beveik niekada.

Arčiausiai iš visų pažinimo rūšių filosofijai yra mokslas. Visų mokslų žinios turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nnemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja.

Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodo lietuvių filosofas Antanas Maceina (1908-1987). Knygoje ,,Filosofijos kilmė ir prasmė” filosofas teigia, kad nė vienas mokslų neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia ,,kas yra kas”. Jeigu mokslininkas (pvz., fizikas) imtų samprotauti, kas yra mokslas, tai reikštų, kas jis nutraukė savo tyrinėjimus ir pradėjo filosofuoti. Neturėdamas filosofinių žinių gamtininkas nežinos, kas yra gamta, fizikas, kas yra medžiaga, biologas, kas yra gyvybė. Mokslininkui rrūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t. y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t. t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Laikui bėgant mėginimai paversti filosofiją vienu iš mokslų reiškė bandymus ją sunaikinti, todėl visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Jeigu, tarkime, tai kada nors pavyktų (eksperimentiškai būtų aptikta būties prasmė), tai reikštų filosofijos pabaigą.

Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas (pvz., profesorius) yra skirtingi dalykai. Filo-sofas yra tas, kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas yra tas, kuris tyrinėja atskirų filosofų kū-rybą, filosofijos kryptis, atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Taigi žmogus, tyrinėjantis filoso-fų kūrybą, yra mokslininkas, o ne filosofas (kaip menotyrininkas, tyrinėjantis meną, nėra menininkas, o mokslininkas).

Mokslo ir filosofijos skirtybes įrodo ne tik pats mokslininko ar filosofo darbo pobūdis, bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo surastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai: dėsniai atrandami, o ne sukuriami. Be to, mokslo tie-sos yra priimtinos visiems žmonėms, o to nėra ir negali būti su filosofinėmis tiesomis. Žmogus filoso-fines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprendęs. Rastas dėsnis yra niekieno, o filosofinė teorija yra tik objektyvuota, ,,sudaiktėjusi” filosofo ddvasia, nors ji ir nėra grynas prasimanymas, nes turi realų pagrindą. Antra vertus, filosofinės tiesos žmonėms yra net svarbesnės už mokslines tiesas: dėl mokslo tiesų mažai ginčijamasi, o už filosofijos žinias žmonės ryžtasi net saviaukai. Tuo filosofija panaši į po-litinę ideologiją ir religiją.

Filosofijos atsiradimas

Atsakant į klausimą ,,kas yra kas?” arba ,,kas egzistuoja?” visada filosofuojama, todėl atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofijos mokslininkai. Tai keblus klausi-mas. Nedaug kas ginčijasi, pavyzdžiui, dėl mokslo ir religijos esmės, tačiau dėl filosofijos ginčijamasi daug ir ne visada vaisingai. Kodėl taip yra?

Prieštaringos nuomonės filosofijos fenomeno aiškinime atsiranda iš pačios filosofijos prigim-ties. Dažnai taip atsitinka dėl atskirų filosofų keliamų pačiam sau tikslų, aptariamų dalykų, dėl filoso-finių tekstų ,,nesterilumo”, t. y. dėl samplaikos su mitais, teologija, atskirais mokslais, mistika, politi-ne ideologija ir t.t. Painiavą filosofijos sampratoje sukelia atsiradusios filosofinės kryptys (pvz., mate-rializmas ir idealizmas), atmainos (pvz., objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas), srovės, mokyklos, todėl filosofiją galima suprasti tik iš konkretaus laikotarpio istorinio turinio ir to meto filosofų mąsty-mo ypatumų. Taigi, siekiant suprasti filosofijos fenomeną, neišvengiamai reikia studijuoti tiek visuoti-nę, tiek filosofijos istoriją.

Istorikų duomenimis, filosofija ėmė rastis Kinijos, Indijoje ir Graikijoje maždaug prieš 3-2,5 tūkstančių metų. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios ssavybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, slypinčiomis paties žmogaus sieloje. Nors filosofinės tiesos paieškos ne visada buvo sėk-mingos, tačiau jos visada sukeldavo nuostabų būvį, t. y. viltį nesibaigiančioje kovoje už savo būtį ir tiesiant kelią į absoliutų žinojimą. Taigi viltį galima laikyti penktąja filosofijos ištaka ir priežastimi.

Tačiau civilizacijos raidoje vien šių žmogiškosios sielos ištakų filosofijai atsirasti nepakako. Visur žmonės stebėjosi, abejojo, kentėjo ir vylėsi amžinu gyvenimu, visur atsirasdavo mitų ir religijų, tačiau filosofija atsirado tik Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje. Į visas kitas planetos vietas filosofija ,,atėjo” būtent iš šių šalių. Kodėl?

Akivaizdu, kad filosofo profesijai atsirasti reikėjo ir palankių visuomeninių sąlygų. Tą jau su-prato didysis graikų filosofijos kūrėjas Platonas. Viena šių sąlygų – vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamam skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo. Taigi neabejotina, kad vergovė bu-vo būtina socialine prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių. Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujausiais laikais komunistinio režimo šalyse. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, t. y. pavyzdinės, teorijos

formos nepakilo. Net iki šių dienų, pa-lyginti su Vakarais, Rytų šalių filosofijoje išliko pirmapradė žymė. Rytų šalių filosofijas kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija (gr. proto – pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para – prie, šalia, nuo), t. y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofinių ar nefilosofinių pradų. Vadina-si, filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kita-mintystė. Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija, kurioje atsirado demokra-tiškos santvarkos valstybių.

Be graikų kalbos žodžių phileo – mmyliu ir sophia – išmintis filosofijos neįmanoma paaiškinti. Graikai buvo pirmieji pradėję aiškinti ir filosofinio pažinimo specifiką. Jie pirmieji aiškiai pasakė, kad tik dvasia gali įimti ir turėti pasaulio visetą. Sukritikavę mitus ir pradėję ieškoti dalykų esmės, graikai greitai suprato, kad išmintis tėra idealas, t. y. geidžiamas ir niekada netampantis tikrove sąmonės bū-vis, todėl kaip tik dėl to savo mąstytojus ėmė vadinti ne išminčiais, bet tik mylinčiais išmintį, t. y. be-sistengiančiais būti išmintingais. Išmintis, o ji sutapatinama su žinojimu, pripažįstama aaukščiausia do-rybe. Jos siekti, vadinasi, artėti prie dievų, yra pati garbingiausia veikla, nes tik dievai kaip visažiniai yra išmintingi. Graikai taip pat pastebėjo, kad daugeliu atvejų teisingas žinojimas neteikia tiesos turė-tojui jokios materialinės naudos. Tai reiškia, kad filosofavimas materialinės naudos aatžvilgiu yra visiš-kai bevertis: filosofija neišmokys pastatyti namo, pasiūti drabužį ir pan. Todėl Platonas ir sieja filoso-favimą su laisvalaikiu, t. y. ne su būtinu ir nelaisvu darbu neišvengiamiems materialiniams poreikiams tenkinti. Turėdamas omeny šią filosofavimo sąlygą, graikas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) filosofinį žinojimą pripažino pačiu laisviausiu, t. y. nuo niekieno nepriklausomu žinojimu ir laisviausia pažintine veikla. Filosofas Antanas Maceina, interpretuodamas Aristotelio požiūrį į filosofiją ir filosofavimą, primena, kad Aristoteliui filosofija reiškė ,,theorein – speculari”, t. y. apsidairymą aplinkui, apmąsty-mą kaip pačią kilniausią veiklą, neturinčią jokio kito tikslo, o tik pažinimą, nesiekiant nieko keisti.

Graikijos filosofija prasidėjo nuo pasaulio pradų paieškų. Istorikai filosofijos pradžia laiko vadinamąją Mileto mokyklą ir jos įsteigėją Talį (624-547 m. pr. Kr.). Tai laikas, kai imama neigti mmi-tologinė pasaulėžiūra. Tačiau pirmasis filosofas, suteikęs filosofijai ypatingą žinojimą ir prasmę, yra Platonas (427-347 m. pr. Kr.). Rytiečiams nepavyko taip kaip graikams meną, mistiką ir religiją at-skirti nuo filosofijos, o būtent Platonas pagrindė tikrojo žinojimo sąlygą ir priemonę. Tikrasis žinoji-mas yra proto, o ne juslių dalykas. Žinojimas yra natūralus sielos ilgesys, kyląs iš nuostabos ir abejo-nės, ir jis, t. y. žinojimo ilgesys, niekada nepasotinamas, nes žmogus niekada negali tapti viską žinan-čiu, t. y. Dievu. Šių laikų filosofas Jaspersas šią idėją iišreiškė taip: ,,filosofuoti – tai būti kelyje”. Pla-tonas taip pat suformulavo pagrindinius ir ,,amžinus” filosofavimo klausimus bei pradėjo pagrindines filosofavimo kryptis. Vokiečių filosofijos istorikas Arnas Anzenbacheris (,,Filosofijos įvadas”, V., 1992, 49 p.) šias Platono pradėtas idėjas pavaizdavo grafiškai, pavadinęs tai ,,Platono trikampiu”.

ABSOLIUTAS

Georgas Hegelis

anamnesis methexis

patyrimas

PAŽINIMAS BŪTIS

Imanuelis Kantas Aristotelis

Platonas nebuvo būties teorijos pradininkas, tačiau vadinamoji jo idėjų teorija pradėjo tradici-nę būties aptartį (metafiziką, ontologiją) – pagrindinę filosofijos dalį, be kurios vienaip ar kitaip neap-sieina nė vienas filosofas. Laikui bėgant, pagrindinėmis šios filosofijos sąvokomis tampa ,,substancija”, ,,pasaulis”, ,,ontologinė refleksija” ir kt. Tai reiškia, kad klasikinėje filosofijoje pasaulis yra ,,tikras”, t. y. objektyvus, o žinios apie jį yra tiesa, kurią žmogus tik fiksuoja. Anzenbacherio požiū-riu iki šiol nepralenktas būties teoretikas yra Aristotelis.

Aristotelis filosofinį žinojimą pirmasis ėmė sisteminti. Klasifikavimo pagrindu jam tampa bū-ties dualizmas, t. y. juslinis, empiriškas, materialus pasaulis ir neempiriškas, nematerialus. Būtent tokią būties struktūrą teigė Platonas. Jeigu būtų tik juslinis empirinis pasaulis, tai filosofijos, ko gero, nebū-tų, nes, pasak Aristotelio, pagrindinis žinojimo tikslas yra dalyko esmė, kuri yra mąstoma. Esmė liktų nepažinta, jeigu nežinotume kiekvieno dalyko buvimo priežasčių. Svarbiausios ir yra nematerialios (veikimo, formalios, tikslo) priežastys, todėl jų paieškos yra rimčiausias užsiėmimas, kurį Aristotelis ir ppavadino ,,pirmąja filosofija”. Tuo tarpu fizika, kuri aiškinasi materialias dalykų priežastis, yra ,,antroji filosofija”. Vadinasi, Aristotelis abiejų ,,filosofijų” griežtai (kaip ,,filosofijos” ir ,,mokslo” šių dienų prasme) neatskyrė. Šis nesusipratimas naujausiais laikais ir reiškiasi mėginimu filosofiją tapatin-ti su vienu iš mokslų. Aristotelio nenuoseklumas pasireiškė dar ir tuo, kad jis ,,visą” filosofiją (pirmąją ir antrąją) suskirstė į teorinę, praktinę ir poetiką. Dauguma naujausių laikų Aristotelio interpretatorių teorinei filosofijai priskiria ,,žinojimą dėl paties žinojimo” (nors pats Aristotelis teorinei filosofijai pri-skyrė ,,pirminę”, ,,matematinę” ir ,,fizikinę” ,,filosofijas”, praktinei – žinojimą kūrybos tikslams (reto-riką ir poetiką). Nepaisant akivaizdžių prieštaravimų, aristoteliškasis filosofinio žinojimo sisteminimo principas išliko iki šiol.

Po Aristotelio filosofija silpsta, o po Romos žlugimo, įsitvirtinus krikščionybei, ima viešpatauti teologija, t.y. ,,mokslas” apie Dievą. Teologai filosofiją ima vadinti teologijos tarnaite (philosophia est ancilla theologiae), nes tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą (panaši situacija susiklostė nau-jausiais laikais komunistinėse šalyse, kuriose viešpatavo politinė ideologija, o filosofija merdėjo ir iš esmės buvo tik politinės ideologijos tarnaitė). Istorikai šį pirmąjį viduramžių metą (apie 600 metų) vadina civilizacijos sutemomis, kurių priežastis – barbarų įsiveržimas, po jų ėję nesibaigiantys nioko-jimai, žiaurumai, epidemijos ir bukas religinis fanatizmas.

Atgyti filosofija pradeda 11-14 a., nors ir tada tebeviešpatauja teologija. To laikotarpio filosofi-ja vadinama scholastika (gr. scholastikos – mokyklinis). SScholastikai būdinga tarnystė ir pavaldumas teologijai, Aristotelio išminties nekritiškas liaupsinimas ir formaliosios logikos, t.y. mąstymo taisyklių teorijos, plėtojimas. Scholastikos laikais menkinami mokslo duomenys ir faktai, žinojimą mėginama pagrįsti Šv.Raštu ir logine argumentacija. Šiandien žodis ,,scholastas” turi neigiamą prasmę ir reiškia tuščiažodžiavimą, nors scholastika ir turi savo nuopelnų: išvystoma logika, o žymiausio scholasto To-mo Akviniečio filosofija ir šiandieninėje katalikiškojoje filosofijoje tebelaikoma pavyzdine.

Trečiojo, t. y. naujųjų laikų, filosofijos raiškos etapo pradininku laikomas Nyderlandų filoso-fas Renė Dekartas (Descartes, 1596-1650), kuris išreiškė nepasitikėjimą scholastika. Reikšmingas da-lykas filosofijos atgimimui buvo bažnyčios reformacija ir bažnyčios autoriteto smukimas bei naujos visuomenės klasės – buržuazijos – atsiradimas. Būtent ekonomiškai sutvirtėjusi nauja visuomenės kla-sė sukyla prieš bažnyčios viešpatavimą. Smukus bažnyčios autoritetui, kultūra ima plėtotis sparčiau. Ypač mokslas. Dėl to naujųjų laikų svarbiausioji filosofijos žymė – sąveika su mokslu. Šis laikmetis baigiasi vokiečių idealistų klasika, pranokusia visus mąstytojus. Jos viršūne laikomas Georgas Hegelis (Hegel, 1770-1831) – paskutinis filosofas, mėginęs sukurti viską apimančio žinojimo sistemą.

19 a. viduryje pradeda formuotis naujausių laikų filosofija, iš dalies tęsianti klasikines, t.y. ,,amžinosios” filosofijos (philosophia perennis) tradicijas, iš dalies įvairius būties aspektus pagrįsdama netradicinėmis iracionaliomis priežastimis.

Naujausiais laikais atsiranda pozityvizmas, t.y. metafiziką neigianti pažiūra ir bandymas sukurti nemetafizinę filosofiją (O. Kontas); marksizmas – siekis sukurti filosofiją

kaip praktinį vadovą socia-liniams reikalams spręsti (K. Marksas); neokantizmas – pažinimo problemų filosofija (O. Libmenas, G. Kogenas, E. Kasireris ir kt.); intuityvizmas – filosofija, neigianti galimybę protu pažinti iracionalios prigimties pasaulį (A. Bergsonas); gyvenimo filosofija – iracionalizmo atmaina, įžvelgianti iraciona-lumą visose gyvenimo srityse (A. Šopenhaueris, F. Nyčė, V. Diltėjus, O. Špengleris); fenomenologija – mėginimas paversti filosofiją pažinimo būdu tik sąmonės aktuose (E.Huserlis); neopozityvizmas (ki-taip – analitinė filosofija), siekiantis dalyką aiškinti tik kalbos prasmių analize (B. Raselas, L. Vitgenš-teinas ir kt.); ppersonalizmas – teistinė asmenybės filosofija (E. Munjė); neotomizmas – dabarties kata-likiškoji filosofija (Ž. Maritenas, K. Voityla ir kt.); pragmatizmas – žmogaus veiklos naudingumo filo-sofija (Č. Pirsas, V. Džeimsas); filosofinė antropologija (M. Šeleris, A. Gelenas, E. Kasireris ir kt.); hermeneutika – sampratos filosofija (M. Heidegeris, Ch. Gadameris ir kt.); egzistencializmas – būties apskritai ir žmogaus būties filosofija (S. Kierkegoras, Ž. P. Sartras, K. Jaspersas, A. Kamiu, M. Hei-degeris ir kt.), komparatyvizmas (paralelių paieška pasaulinės filosofijos kultūroje); postmoderniz-mas (pastarųjų kelių dešimtmečių netradicinė ffilosofija) ir t. t. Esmių paieškos tęsiasi, todėl filosofijos krypčių ir atmainų baras plečiasi. Vienaskaita filosofijos fenomenui suprasti lyg ir nebetinka (kaip ir mokslui) ir tampa prasminga naudoti daugiskaitą.

Pagal tradicinį filosofijos sisteminimą ir dabar skiriama teorinė ir praktinė filosofija. Šioje ttra-dicinėje sistemoje teorinei filosofijai paprastai priskiriama būties teorija (ontologija), gamtos filosofi-ja, teodicėja (Dievo filosofija), antropologija, hermeneutika ir pan. Praktinei filosofijai dažniausiai priskiriama etika, estetika ir technikos filosofija. Toks filosofijos žinių sisteminimas yra gana santy-kiškas, nes ir praktiškiausios paskirties filosofija turi teorijos formą. Be to, kai kurių filosofijos krypčių net remiantis jų vyraujančia tendencija neįmanoma taip griežtai rūšiuoti. Antai mokslo filosofijos, reli-gijos filosofijos, kultūros filosofijos, meilės filosofijos, teisės filosofijos ir t. t. prie teorinės-praktinės filosofijos schemos nepriskirsime, nes jos užima lyg ir tarpinę grandį.

Kalbant apie filosofijos genezę, jos kryptis, atmainas bei sroves, reikėtų paminėti senosios ir dabartinės Rytų filosofijos bent pagrindinių atmainų, įeinančių į pasaulinės kultūros lobyną ir sąvei-kaujančias su vakarietišku mąstymu. Paprastai mokslininkai kalba apie indų ir kinų filosofijas, kurios ddėl kurso apimties čia nebus aptariamos, nors šiuolaikiniam komparatyvizmui tai yra filosofavimo da-lykas.

Apskritai filosofijoje yra dvi pagrindinės kryptys: materializmas, kai filosofas būties pagrindu, pagrindine priežastimi ir esmine kiekvieno dalyko sąlyga laiko materialumą, ir idealizmas, kai filoso-fas tais dalykais laiko idealumą, t. y. nematerialumą: idėją, Dievą, Absoliutą arba žmogaus sąmonę. Kryptys turi savo atmainas. Materializmas turi savo atmainas: naivųjį, mechanicistinį, geografinį, vul-garųjį, dialektinį ir pan. Idealizmas turi dvi pagrindines atmainas: objektyvųjį, kai būties pradu laiko nematerialų pradą, nepriklausantį nuo žmogaus sąmonės, iir subjektyvųjį, kuris tikrovės realumo sąlyga laiko žmogaus psichiką – pojūčius, jausmus, valią, protą ir pan. Kiekvienos šių krypčių stambiausi pa-daliniai klasikiniame pavidale yra būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija). Pagal pastarąjį sandą filosofija skirstoma į racionalizmą ir empirizmą arba sensualizmą. Dar smulkesniam filosofijos skirstymui vartojamos srovės ar mokyklos sąvokos.

Filosofiniam pažinimo būdui taikoma ir ,,metafizikos” sąvoka. Šiuo terminu dar I a. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekininkas ir Aristotelio kūrybinio palikimo sistemintojas Andronikas Rodosietis pavadino tą didžiojo antikos mąstytojo kūrinių dalį, kurią pats Aristotelis vadino ,,pirmąja filosofija”. Andronikas filosofo kūrybinį palikimą kažkodėl surikiavo atbuline tvarka, nes filosofiją (,,pirmąją”) ,,padėjo” po fizikos (,,antrosios”), t. y. ,,ta meta ta physika” – tai, kas eina po fizikos. Kartais metafi-zikais vadinami filosofai, ir tai reiškia, kad metafizika yra filosofijos sinonimas, o kartais metafizika vadinama tik ontologija, t. y. būties teorija jos siauriausia prasme.

2. Būdingiausieji filosofavimo ir filosofijos bruožai

Filosofijos atsiradimo, filosofijos krypčių bei atmainų scheminė apžvalga yra išeitis įrodyti, kad filosofija ir filosofavimas neturi nei savo griežtai apibrėžto dalyko, nei metodo, tačiau filosofijos objektas iš esmės nesiskiria nuo visų kitų pažinimo rūšių objekto. Šis objektas yra tikrovė, kurios pa-grindinė savybė paženklinta žodžiu ,,yra”. Visos skirtybės tarp pažinimo būdų prasideda nuo šio objek-to atskleidimo specifikos. Tikrovė filosofijos atžvilgiu yra būtinai dvejopa: materiali ir fiksuojama žmogaus jutimo organais arba žmogaus išrastais prietaisais, taip pat ideali, t. y. tiesiogiai neprieinama nei pojūčiams, nei prietaisams, tačiau aptinkama žmogaus protu ir mąstoma. Taigi daugelyje knygų tvirtinimas, kad filosofija neturi savo objekto, švelniai tariant, yra nesusipratimas. Šis teiginys atsirado iš sąvokų ,,objektas” ir ,,dalykas” painiojimo arba net jų nežinojimo.

,,Objektas” yra tai, į ką plačiausia prasme mokslininkai, menininkai, ideologai, teologai ir filo-sofai nukreipia savo pažintinę veiklą. Tai visada yra reali (materiali ar ideali) tikrovė. Tuo tarpu ,,dalykas” yra ta objekto dalis, iškarpa, ištrauka, vaizdas, momentas, faktas ir t. t., kurį iš objekto išski-ria pažintine veikla užsiimantis žmogus (mokslininkas, filosofas, ideologas). Šiuo požiūriu mokslas ir filosofija niekuo nesiskiria: nėra mokslo paties, ir nėra pačios filosofijos, bet yra įvairūs mokslai ir įvairios filosofijos. Tą patį galima pasakyti ir apie žodį ,,mokslas”: nėra mokslo, bet yra daugybė mokslų. Aptariamo momento sampratos keblumai kyla ne iš pačios tikrovės, o iš jau sukurtų tekstų, kuriuose ,,objekto” ir ,,dalyko” sąveika visai neaptariama. Tuose tekstuose taip ir sakoma: ,,mokslas” savo objektą turi, o ,,filosofija” – neturi. Iš tokio teiginio dažniausiai ir mėginama nustatyti, skiriasi mokslas nuo filosofijos, ar ne. Tie, kurie šias skirtybes mato, teigia, kad mokslas nnegeba apžvelgti tik-rovės kaip visumos, o filosofai tą padaryti sugeba. Sugeba, bet ne visada taip daro. Tokį požiūrį galima sukritikuoti remiantis faktu, kad iš tikrųjų egzistuoja ,,gamtos filosofija”, ,,meno filosofija”, ,,teisės filosofija” ir t. t. Pripažinus tokią filosofijų gausą, nebegalima sakyti, jog filosofija nuo mokslo skiriasi tuo, kad mokslininką domina tik tikrovės atskiros dalys, o filosofą tik pati būtis, pati būtybė ir pan. Vadinasi, filosofijos istorijoje dominuodavo vienas ar kitas dalykas, o ne objektas.

Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filo-sofo keliamuose klausimuose. Taigi tiesos paieškose ypatingo klausimo iškėlimas yra pirmas filoso-favimo ir filosofijos išskirtinis bruožas. Mokslininkas niekada nekelia klausimo, jeigu į jį negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu. Tokio klausimo pavyzdžiu gali būti klausimas, ar pasaulis yra amžinas ir begalinis? Mokslininkai tai žino, todėl tokio klausimo ir nekelia. Filosofas gi kaip tik ir kelia tokius klausimus, į kuriuos joks mokslas savo metodais atsakyti negali.

Nors filosofinių klausimų tematika dažniausiai priklauso nuo laikotarpio, kuriame gyveno ar gyvena filosofai, tačiau yra ir ,,amžinas” filosofijos klausimas. Tas klausimas paprastai vadinamas bū-ties klausimu, nes, sužinoję, kas yra būtis, galiausiai sužinotume ir labiausiai rūpimą dalyką – kas esa-me mes patys. Taigi pagrindinis klausimas yra būties klausimas, nors to paties

galima paklausti įvai-riai. Pvz., – ,,kas yra pasaulis?” arba – ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?”. Imanuelis Kantas (Kant, 1724-1804) vienas pirmųjų naujaisiais laikais ėmėsi įrodinėti, kad mokslas yra viena, o filosofija – kita (jis, kurdamas savo transcendentinę pažinimo teoriją, taip ir klausė: kaip galimas mokslas? Kaip galima filosofija?), ir galiausiai atsakė, kad filosofija kaip mokslas negalima. Jis filoso-fijos dalykui paliko spręsti keturis klausimus: ką galiu žinoti? (aiškinti žmogaus pažinimo galias); Ką turiu daryti? (aiškinti žmonių gyvenimą bbendrijoje); Ko galiu tikėtis? (aiškinti žmogaus gyvenimo tiks-lus ir prasmę); Kas yra žmogus? (klausimas, integruojantis kiekvieną filosofinį klausimą). Į visus šiuos klausimus atsakyti moksliniais metodais neįmanoma, nors filosofai ir naudojasi visų mokslų laimėji-mais.

Netiesa yra aiškinimas, kad filosofijai svarbiau pats klausimo iškėlimas, negu patys atsakymai. Juk ne pagal klausimus, o pagal atsakymus į juos filosofija klasifikuojama į kryptis, sroves, atmainas. Jeigu filosofas nesitikėtų vienaip ar kitaip atsakyti į iškeltą klausimą, jis, ko gero, net nefilosofuotų.

Filosofija, kaip kiekviena kita žmogiškosios veiklos rrūšis, susijusi su pažinimu, ieško tiesos. Patirtis sako, kad tiesa, t.y. loginis (kalbinis) aptariamo dalyko paaiškinimas, yra viena. Tačiau ta pati patirtis akivaizdžiai rodo, kad taip yra tik tiksliuosiuose moksluose, t. y. moksluose, kuriuose taikomi matematiniai išmatavimai. Tik tokie mokslai ((pvz., fizika, chemija) tiesą aptinka dėsnių pavidalu. Visi kiti mokslai ir kitos pažintinės veiklos rūšys įrodinėja ,,teisybę”. Tiesa nuo teisybės skiriasi tuo, kad teisybių yra daug. Taip yra net istorijos moksle, jeigu trūksta duomenų, jeigu istorikas ima politikuoti. Teisybė, o ne tiesa yra būdinga politinei ideologijai. Ideologai ir sako, kad siekiama ne tiesos, o teisin-gumo, kuris suprantamas nevienodai. Teisybė paskelbiama tiesa, jeigu valdžią užgrobia totalitariniai režimai. Tada taip ir sakoma: ,,viena partija, viena tiesa”, nes kitos partijos draudžiamos.

Filosofinė tiesa kol kas tėra teisybė, turinti, kaip sako filosofas Maceina, tam tikrą tiesos vi-durkį. Šis ,,vidurkis” išryškėja aptariamo dalyko (fakto) interpretacijoje. Jeigu filosofo surasta teisybė virstu tiesa, ji prarastų interpretavimo pobūdį ir taptų moksline tiesa, visiems priimtinu ir galutinai su-formuluotu trafaretu, nnebereikalaujančiu jokio mąstymo. Rasta teisybė yra tik žingsnis pakeliui į tiesą, nes filosofiniai atsakymai į tą patį klausimą filosofijos istorijoje netapo mokslinėmis tiesomis dėl ribo-tų žmogaus proto galių ir aptariamų dalykų esmės ,,įsislaptinimo”. Interpretavimas yra tai, kad būties apskritai ir būties faktų paslaptis suprantama ir aiškinama kiekvienu atveju vis kitaip, t. y. savaip. Tai visai panašu į meninę kūrybą, kai tą patį dalyką skirtingi menai ir atskiri menininkai vaizduoja vis sa-vaip, o meniniame vaizde visada yra daugiau ar mažiau tiesos. <

Filosofinis atsakymas į filosofinį klausimą, priešingai moksliniam atsakymui, visada peržengia mokslo galimybes. Visuose moksluose klausimai ir atsakymai yra empiriniai, t. y. klausiama apie ju-timais (arba prietaisais) prieinamus dalykus, o atsakymas taip pat patvirtinamas tokiais pat empiriniais faktais, stebėjimu ar eksperimentu. Filosofinis klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo irgi nukreiptas į patirties pasaulį. Tačiau pradėję filosofuoti, pastebėsime, kad klausiame ne apie kokį nors konkretų žmogų, pagaliau ne apie vyrą ar moterį, vaiką ar senį, o apie abstraktų žmogų, t. y. apie patį žmogų, apie žmogų, kurio konkrečiai lyg ir nėra. Jau tai įrodo, kad filosofas visada žengia toliau už juslinius dalykus. Juk neįmanoma stebėjimu ar eksperimentu aptikti žmogaus esmės iš pirminių ar galutinių priežasčių, todėl ,,grynasis” žmogaus protas skverbiasi už juslinio pasaulio ribų ir peržengia jį mąsty-damas. Juk klausdami, pavyzdžiui, kas yra begalybė ar amžinybė, mes klausiame apie dalykus, kurie juslėms neprieinami net tiek, kiek kalbant apie žmogų. Mąstymas, peržengiantis patirties pasaulio ri-bas, vadinamas transcendentavimu (lot. transcedens – peržengiantis). Taigi transcendentavimas yra viena esminių filosofavimo savybių.

Interpretacija yra nuoroda į kitą filosofijos bruožą – laisvę. Interpretacijų gausa reiškia, kad fi-losofinis žinojimas yra laisvas žinojimas. Žodis laisvė pirmiausia reiškia nepriklausomybę, tai, kad filosofas yra nepriklausomas žmogus, kad jis nepriklauso jokiai partijai ar organizacijai. Apie ffilosofo laisvumą pirmasis kalbėjo graikas Pitagoras. Pasak legendos, Pitagoras atkeliavęs į Fliunto miestą, kurio valdovas Leonas Pitagoro paklausęs, kokį mokslą jis išmano. Pitagoras atsakęs, kad jokio, nes esąs tik filosofas. Nustebusiam Leonui Pitagoras paaiškino taip: žmogaus gyvenimą galima palyginti su turgumi ir olimpinėmis žaidynėmis. Turguje būna prekeiviai ir pirkėjai, kurie ieško sau naudos, o žaidėjai siekia šlovės. Tačiau be jų dar yra žiūrovai, kurie įdėmiai žiūri į tai, kas ten vyksta. Taip yra ir žmonių gyvenime apskritai. Daugumai rūpi turtai ir šlovė ir tik nedaugelis šioje maišatyje nedalyvauja, bet stebi ir tyrinėja daiktų prigimtį. Jiems vertingiausias dalykas yra tiesa. Jie save vadina filosofais, t. y. žmonėmis, mylinčiais išmintį, o ne sofosais, t. y išminčiais, nes tik dievybė yra išmintinga.

Aristoteliui irgi buvo aišku, kad filosofinė tiesa vertinga tik dėl pačios tiesos, kad filosofavimas neteikia jokios materialinės naudos (jei taip atsitinka, įvyksta filosofijos išdavystė), kad filosofinių ži-nių negalima pritaikyti jokiai praktinei veiklai, susijusiai su daiktų, reikalingų kūnui, gamyba. Antanui Maceinai šis filosofavimo bruožas reiškia nesikišimą į niekieno reikalus. Jeigu filosofas mėgina savo filosofavimą sieti su kokiais nors interesais arba savo mąstymą primesti kitiems panaudodamas, tarki-me, politinį režimą arba pritaikyti kokiems nors praktiniams tikslams, jis iš tikrųjų iškrypsta iš filosofi-jos kelio ir iiš esmės pradeda arba politikuoti, arba mistifikuoti, arba klastauti apskritai, vadindamas save filosofu.

Laisvę, kaip filosofinio žinojimo bruožą, paryškina ir tokia filosofijos savybė kaip surastos tiesos ilgalaikiškumas. Kaip sakė I. Kantas, metafizika primena kovos pratybas, kuriose dar niekas nenugalėjo, o žinios daugeliu atvejų užleidžia vietą tikėjimui, nes žmogus visada turi viltį gyventi ir po kūno žūties. Akivaizdu, kad aktualios tebėra ir Platono, ir Aristotelio, ir stoikų, ir Tomo Akviniečio, ir Markso ir t. t. idėjos, nes jas daugelis individų tebelaiko savomis, jas pripažįsta ir jomis gyvena. Taigi mokslo žinios sensta, filosofinės lieka aktualios visą laiką, jei tik jų nedraudžia valdžia. Naujos filoso-finės sistemos, kritikuojančios ankstyvesnes, nėra pažangesnės ta prasme, kad kritikuojamąsias filoso-fų pažiūras tik kritikuoja, bet nepaneigia galutinai. Žmogui, kuris domisi filosofijos istorija, filosofinių sistemų seka laike atrodo lyg proto pratybos filosofuojamojo fakto atžvilgiu. Niekas dar neįrodė, kad Platono sukurtas idėjų pasaulio mitas yra melas, kad neegzistuoja Aristotelio aprašytas pirmasis judin-tojas. Naujas filosofavimas dažniausiai yra savotiškas atsakas į kitomis istorinėmis sąlygomis, naujų kartų protuose atsiradusias abejones. Beje, stoikai filosofiją ir apibūdino kaip proto pratybas.

Dabarties filosofijoje ginčas su buvusiais ir tebesančiais filosofais jau pasidarė būtinas filoso-fijos bruožas. Nežinant filosofijos istorijos, filosofavimas tapo neįmanomas. Filosofijos disciplina ug-do auditorijos klausytojų toleranciją (lot. tolerantio

– kantrybė), t. y. kitos nuomonės pakantumą ir gerbimą.

Iš ką tik paminėto filosofavimo bruožo išplaukia ir dar vienas santykiškai savarankiškas filoso-fijos bruožas. Tai nepasitikėjimas jau sukauptomis žiniomis. Taikliausiai šį bruožą užrašė R. Dekartas (1596-1650), tardamas, kad ,,de omnibus dubitantum est”, t. y. viskuo privalu abejoti. Tai principas, būdingas ne tik filosofiniam pažinimo būdui, nes numato nesibaigiančią kelionę į galutinę tiesą. Pasi-taikantis užgaulus filosofavimo tonas yra tam tikras filosofinio mąstymo sutrikimas. Tai ženklas, kad į tiesą einama ne tik racionaliai, bet iir emocionaliai. Emocionalumas negali būti filosofavimo savybė. Klasikinė, t. y. tobula (,,sterili”), filosofija savo tiesų ieško ir suranda tik logiškai, be emocijų, t. y. be pykčio, simpatijų, antipatijų, savanaudiškų interesų ir t. t. Šia savybe ,,grynoji” filosofija ryškiausiai skiriasi nuo meno, politinės ideologijos, religijos ir labiausiai panaši į mokslą.

Logiškas mąstymas suponuoja ir ypatingą filosofinę kalbą. Filosofuoti – vadinasi, interpretuo-ti faktus kraštutinio lygmens abstrakcijomis. Tai reiškia, kad dauguma filosofijos sąvokų ir kategori-jų yra grynojo proto produktas. Nuo Kanto laikų šios sąvokos vvadinamos apriorinėmis (lot. a priori – nepriklausantis nuo patyrimo), nes, neturėdamos daiktinio atitikmens, jos nesuvokiamos pojūčiais. Tai, pavyzdžiui, pasaulis, protas, substancija, sąmonė, laikas, erdvė, būtis, begalybė, Dievas, pažinimas, menas, grožis, gėris ir t. t. Šių dalykų neįmanoma paliesti, pamatyti, paskanauti, ppasiklausyti. Pojū-čiams jie neprieinami, nors pirmasis postūmis jiems išsiaiškinti ateina iš jutimo organų. Dėl to, kad filosofinės sąvokos ir kategorijos yra abstraktaus turinio (lot. abstractio – atitraukimas), todėl filosofi-nių žinių neįmanoma patikrinti empiriniais metodais.

Filosofai taip pat primena, kad filosofuojančio, t. y. mąstančio, žmogaus kalbą reikia skirti nuo kliedesio, tauškalų, paistalų ir postringavimo. Kliedinčio žmogaus kalbos esminis bruožas yra nesa-vikritiškumas. Podraug tai ir ne sofistika, nes sofistas žino, kad jis meluoja ir kalbėdamas sąmoningai maskuoja tiesą. Mąstydami nesugeba iki filosofinio lygmens pakilti ir smalsautojai. Smalsus žmogus nesistebi, o mąstymas, kaip rodo patirtis, iš smalsumo nekyla. Smalsuolis apie faktus nekalba, o tauš-kia. Tauškiančiojo, kaip ir kliedinčiojo, neįmanoma paklausti, neįmanoma su tokiu žmogumi ginčytis, diskutuoti. Tačiau tauškalai plinta greičiau nei mokslo ar filosofijos žžinios, nes šiuo atveju nereikia mąstyti. Tauškalas kartu reiškiasi ir kaip lėkštumas, t. y. bandymas rodyti save tuo, kuo nesi. Taigi kliedint ar tauškiant neįmanoma rasti nei savyje, nei už savęs būties pilnatvės, dvasinės ramybės.

Šie bendriausi samprotavimai apie filosofiją yra tik filosofijos sampratos įvadas, kuris geriausiu atveju gali tik suteikti protui teigiamą nuostatą skaityti filosofijos tekstus, nes geriausias būdas sužino-ti, kas yra filosofija yra bendravimas su filosofijos dvasia. Taip mano ir filosofai, ir filosofijos specia-listai. Naujausių laikų vokiečių filosofas MM. Heidegeris taip ir sako: ,,kas tai yra – filosofija, mes iš-mokstame žinoti ir suprasti tik tada, kai patiriame, kaip, kokiu būdu filosofija yra“ (Rinktiniai raštai, V., 1992, p. 329).

3. Lietuvos filosofija

Filosofija, kaip antikos kultūros dalis, per krikščionybę atėjo į Lietuvą jau naujajame amžiuje. Taigi vėlai. Lietuva – paskutinė pagoniška šalis Europoje. Kaip ir dera pagonims, lietuviai tikėjo dau-geliu dievų. Vyriausiojo dievo nebuvo. Tikėta ir pomirtiniu gyvenimu čia pat žemėje. Ilgas priešinima-sis krikščionybei rodo, kad lietuviai savo dievus gerbė, kad savo pasaulėžiūra buvo patenkinti.

Istoriškai filosofijos pasirodymas Lietuvoje susijęs su Renesansu ir humanizmo įsigalėjimu Eu-ropoje apskritai. Lietuvos kunigaikščiai kultūra niekada nesirūpino, didikai pamėgdžiojo Vakarų di-dikus ir gėdijosi savo praeities. Krašto likimas jaudino nedaugelį. Anais laikais šviesių galvų žmonės buvo Abraomas Kulvietis (gimė 1510 m.), Albertas Goštautas (m. 1539), Mykolas Lietuvis (,,Apie to-torių, lietuvių ir maskvėnų papročius”) ir dar vienas kitas. Lietuva politiškai nusilpo, kultūros veikėjų balso niekas nesiklausė, ir galiausiai šalis politinį identitetą prarado. Tačiau Renesanso epochoje gimė lietuvių raštija: 1547 m. buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. Lietuvos mąstytojai netolimą praeitį idealizavo, o Vakarų humanistai viduramžius vertino labai kritiškai.

Filosofijos atsiradimas susijęs tik su Vilniaus universiteto įsteigimu. Pirmąją aukštąją mokyklą – kolegiją – 1570 m. įkūrė jėzuitai. 1579 m. Stepono Batoro aaktu ji reorganizuojama į universitetą – Vilniaus Jėzaus draugiją (Alma Academia et universitas Vilnensis societatis Jesu). Tada ir pradėjo veikti Filosofijos fakultetas, kurį iki 1773 m. globojo Jėzuitų ordinas. Pradžioje viešpatavo scholastinė filosofija: nominalizmas ir realizmas.

Tiek nominalistai, tiek realistai buvo nuosaikieji ir kraštutiniai (žr. pažinimo teorijos skyrių). Realistai pripažino bendrybių (bendrų sąvokų) savarankiškumą sąmonės ir atskirybės atžvilgiu. Nomi-nalistai pripažino tik atskirybes, o bendrybes – proto veiklos rezultatu. Konceptualistai (nuosaikieji nominalistai) taip ir teigė, kad bendrosios sąvokos egzistuoja tik prote, kai mąstymas išskiria panašias daiktų savybes.

Universitete buvo tomistų, t. y Tomo Akviniečio, ir skotistų, t.y. Johano Dunso Skoto sekėjų. Buvo skaitomos natūrfilosofijos, logikos, metafizikos ir kt. paskaitos. Charakteringas bruožas buvo tas, kad Vakaruose Atgimimas klostėsi ant scholastikos, o Lietuvoje ant pagoniškos kultūros pamato.

Pirmas Lietuvoje parašytas veikalas yra Petro Vijanos (1550-1609) ,,Filosofijos teiginiai”, kur aptariamas filosofijos ryšys su kitais mokslais, filosofijos vieta pažinimo sistemoje. Remiamasi Aristo-teliu, kuris tampa Vilniaus universiteto filosofų kelrodžiu.

Prof. R. Plečkaičio (g. 1933)duomenimis, pirmas Lietuvos nominalistas buvo Jonas Kimbaras, 1600 metais baigęs Graco akademiją. Europos masto filosofas buvo Lvove gimęs lenkas Martynas Smigelskis (1562-1818). Svarbesni veikalai ,,Apie palūkanas” ir ,,Logika”. Jo ,,Logika” buvo dėstoma visoje Europoje iki XIX a.

Pirmieji universiteto profesoriai buvo svetimtaučiai. Vėliau atsirado ir lietuvių: Jonas Gruževs-kis ((1808-1865), pirmasis lietuvis rektorius Danielius Butvilas (1600-1682), Jeronimas Burba, Kons-tantinas Sirvydas (1578-1631), Žygimantas Liauksminas (1596-1670), Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1617-1677). Universiteto spaustuvė išspausdino Mikalojaus Daukšos (1523-1613) verstą ,,Katekizmą” ir ,,Postilę” (1599).

Daukša suformulavo tautos apbrėžimą – tauta, tai žmonės, gyvenantys vienoje teritorijoje, tu-rintys bendrus papročius ir šnekantys viena kalba. Jis beveik nesiskiria nuo šiuolaikinio tautos apibrė-žimo.

XVIII a. (Švietimo epocha) susidarė dvi filosofijos kryptys – kompromisinė ir antischolastinė. Pirmieji mėgino išsaugoti kai kurias scholastinės filosofijos pažiūras ir derinti jas su naujųjų amžių fi-losofija ir mokslais. Iš jų žymiausi Antanas Skorulskis (1715-1780, ,,Filosofijos apybraižose” pirmą kartą Lietuvoje pateikė Naujųjų amžių filosofijos ir gamtos mokslų teorijas, scholastas) ir Benediktas Dobševičius (1722-1792).

Kadangi į universitetą sunkiai rado kelią naujos idėjos, tai buvo įsteigta Edukacinė komisija – pirmas Šv. ministerijos prototipas. Ši komisija kuriam laikui sustabdė scholastinės filosofijos dėstymą.

Filosofinės minties raidą veikė ir Karaliaučiaus universitetas. Vienas iš šio universiteto kūrėjų buvo Abraomas Kulvietis, ten mokėsi Jonas Bretkūnas (1536-1602), mokėsi ir dėstė Karaliaučiaus universitete Liudvikas Rėza (1776-1840).

Apskritai švietimo filosofija susiformavo Prancūzijoje ir gyvavo tarp 1715 m. (mirė Liudvikas XIV) ir 1789 m. (Bastilijos paėmimas). Šios idėjos aiškiausiai išsakytos Deni Didro leistoje Enciklo-pedijoje.

Švietėjai darnių filosofinių sistemų nesukūrė, juos labiausiai domino gamtos reiškiniai ir žmo-gaus elgesio motyvai. Jeigu filosofai ik tol

rašė filosofams, tai švietėjai rašė visiems žmonėms, atsisakė tradicinės lotynų kalbos, siekė reformuoti mokslą, filosofiją, meną ir t. t. Jie kovojo su dogmatizmu, pripažino pažangą.

Lietuvoje šios idėjos plito XVIII a. pabaigoje, t. y. politinės krizės metu. Lietuvių didikai save laikė lietuviais, bet kalbėjo lenkiškai, todėl švietimo idėjos plito tik tarp bajorų. Tuo tarpu lenkai pro-pagavo centralizuotos valstybės idėjas, kurias rėmė dauguma lenkų. Tai irgi slopino lietuvių tautinį mentalitetą.

1791 05 03 Konstitucija panaikino veto teisę, karaliaus sostas tapo paveldimas, o Lietuva ppra-rado paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas. Lietuvių konfederatai pasikvietė į pagalbą Rusijos imperatorę Jekateriną II. Taip bukapročiai bajorai atvedė prie antrojo valstybės padalijimo.

Žymiausias tų laikų filosofas yra Kazimieras Narbutas (1738-1807), kuris savo ,,Logikoje” re-miasi Vokietijos filosofu Ch. Volfu (Wolff, 1679-1754): filosofija yra mokslas apie visa tai, kas yra ir kas gali būti. Filosofijos disciplinas Narbutas suskirstė kaip ir Volfas: į logiką, ontologiją, psichologi-ją, natūrinę teologiją, moralės filosofiją (etiką, politiką, ekonomiką), fiziką (bendrąją, specialiąją, eks-perimentinę), prigimtinę teisę.

Vilniaus universiteto profesorius buvo Hieronimas Stroynovskis ((1752-1814), Angelas Daugir-das (1776-1835), kuris dėstė filosofiją ir logiką, mėgino derinti mokslą ir tikėjimą, laikė save Dž. Loko (Locke, 1632-1704) ir E. Kondiljako (Condillac, 1715-1780) mokiniu. Žymesni kitų tautų profesoriai buvo Johanas Georgas Adamas Forsteris (1754-1794), Janas Sniadeckis (1756-1830), Johanas HHein-richas Abichtas (1762-1816), Jozefas Goluchovskis (1797-1858).

Tautinis sąmonėjimas vyko lėtai. Pvz., XVIII a. jau buvo aišku, kad rusai, vokiečiai, tai yra ateiviai iš šalies (užkariautojai), yra svetimieji. Tuo tarpu lietuviai nesijautė esą atskiri nuo lenkų. Nors I. Danilavičius (1787-1843), I. Onacevičius (1780-1845) domėjosi Lietuvos praeitimi, išskyrė Lietuvos istoriją iš kitų tautų istorijos, bet lietuviais vadino visus Lietuvos gyventojus, tarp jų lenkiškai šnekan-čius LDK piliečius. Vadinasi, visi Lietuvos gyventojai nebuvo svetimieji. Tik XIX a. nelietuviškai šnekančią bajoriją pradėjo suvokti kaip svetimą. Lietuviai iš esmės buvo tapatinami tik su sodiečiais.

Tautiniam sąmonėjimui didžiausią poveikį darė A. Mickevičius (1798-1855), Kuprijonas Lu-kauskas, kurio veikalai pasiekė visuomenę tik 1996 metais (rašė pamokslus), Dionizas Poška (1765-1830), Simonas Daukantas (1793-1864).

XIX a. formuojasi naujos filosofinės mokyklos, srovės, kryptys: hegelizmas, ,,,gyvenimo filoso-fija”, pozityvizmas, religinės filosofijos koncepcijos, marksizmas. Lietuvoje niekas nesidomėjo iracio-nalistinėmis kryptimis (S. Kierkegoru, A. Šopenhaueriu, F. Nyče). Istorijos šaltiniai rodo, kad domėtasi religine filosofija ir sociologinėmis idėjomis, tačiau Lietuvos dvasininkai ir tikintys intelektualai žino-jo ir kitas filosofijos sroves, bet nemėgino net naujų religinių mąstytojų raštų versti į lietuvių kalbą ar-ba komentuoti. Taip buvo iki profesionaliosios filosofijos atsiradimo Lietuvoje. Šio reiškinio priežas-tys matyt tokios: manyta, kad paprastam tikinčiam reikalinga pragmatinė religinė literatūra, o ne gilūs filosofiniai apmąstymai; daugeliui atrodė, kad, jjeigu šios mintys išdėstytos lenkų kalba, to užtenka, mat visi išsilavinę žmonės mokėjo lenkiškai. Be to, pati Katalikų bažnyčia laikėsi dar prolenkiškų po-zicijų. Tik suvokus nacionalumą kaip vertybę, susirūpinta lietuvių skaitytojui pateikti ir religinės filo-sofinės literatūros.

G. Hegelio teigimu, absoliutinė idėja vystosi ir, ieškodama sau adekvačios formos, įsikūnija tam tikros tautos dvasioje, kuri ryškiausiai atsiskleidžia valstybėje, jos įstatymuose, mene, filosofijoje ir kitur. Tautos istorinio gyvenimo tikslas ir esąs pažinti dvasinę individualybę bei ypatingumus. Aukščiausias tautos dvasios vystymosi rodiklis esąs tautos kultūros pripažinimas. Hegelio dialektikos idėjos pasitarnavo rengiant 1863 m. sukilimą. Per Hegelį į Lietuvos kultūrą atėjo rutuliojimosi idėja.

Mokslą, meną, publicistiką veikė ir Vakaruose susiformavęs pozityvizmas. Pozityvizmas buvo nevienalytis. Pvz., Ogiustas Kontas (Comte, 1798-1856) mėgino sukurti protu pagrįstą religiją, Ernes-tas Renanas (Renan, 1823-1892) teigė, kad pasaulio tikslas esąs sukurti tobulesnį žmogų, o raidos tiks-las – sukurti Dievą. Pozityvistai atmetė iracionalias religijas – krikščionybę, judaizmą, islamą ir kt. Taigi pozityvizmo idėjos skatino Lietuvoje domėtis gamtos mokslais, nes pozityvistams nieko kito nė-ra, išskyrus faktus. Ypač pozityvizmo idėjų populiarinimu pasižymėjo Jonas Šliūpas (1861-1944), Juozas Adomaitis (1859-1922), Vincas Kudirka (1858-1899), Jonas Kairiūkštis (1896-1957).

Gilų pėdsaką Lietuvoje paliko marksizmas. Šios idėjos į Lietuvą pateko anksčiau, negu į Rusi-ją. Markso koncepcija iš esmės rėmėsi aristotelizmu ir hegelizmu: visa, kas aatsiranda, turi savo prie-žastis; materija amžina, dvasia – sielos vedinys; visų reiškinių šaknų reikia ieškoti objektyvioje tikro-vėje. Markso sekėjai suformulavo teoriją, įgavusią istorinio materializmo pavadinimą. Čia plėtojama krikščioniškoji tezė, kad visi žmonės iš prigimties lygūs, tik kitur sudedami akcentai (žmonės tapo ne-lygūs, nes vieni pasisavino tai, kas turėtų priklausyti kitiems). Kartu įrodinėjama, esą istorijos variklis – gamybinių jėgų išsivystymas – pažangos pamatas, kad žmogus – istorijos kūrėjas, bet jis kuria ne savavališkai, o pagal istorijos raidos dėsnius ir kad šį vyksmą skatina klasių kova (ši nuostata kertasi su krikščioniškąja pasaulio samprata). Remiantis šia koncepcija, buvo suformuluota išnaudotojų klasės likvidavimo būtinybės teorija, kuri savo ruožtu gimdė totalitarizmą.

Markso idėjos atėjo iš Vakarų Europos per Lenkiją, ir skyrėsi nuo leninizmo modelio Rusijoje. Susidomėti XIX a. marksizmu Lietuvoje vertė ir tai, kad Marksas ir jo bendražygiai labai nemėgo Ru-sijos, kad reiškė užuojautą pavergtoms tautoms, tame tarpe ir Lietuvai.

Pirmasis lietuvių kalba paskelbtas Markso ir Engelso veikalas buvo ,,Komunistų partijos mani-festas” (1904 m.). Iki 1905 metų marksistinės idėjos eklektiškai plito kartu su kitomis filosofinėmis koncepcijomis (pozityvizmu, religinėmis), o po 1905 m. ima formuotis savarankiška marksistinė min-tis: Zigmas Aleksa-Angarietis (1882-1940), Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935) ir kt. Tačiau XX a. Lietuvos marksistai fundamentalių veikalų nesukūrė, o tik supažindino visuomenę ssu istoriniu materializmu. Nepriklausomoje Lietuvoje kai kurias marksizmo idėjas propagavo Juozas Galvydis (1899-1976), Kostas Korsakas (g. 1909).

Apskritai pozityvizmas ir marksizmas Lietuvoje plito tada, kai formavosi Tautinio sąjūdžio fi-losofija. Įsteigus Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, filosofijos katedroje niekas į šias kryptis neat-kreipė dėmesio, nors niekas šito nedraudė. Lietuvoje buvo uždrausta tik komunistų partijos veikla, bet ne marksizmas. Taigi jau tada buvo suprasta, kad filosofija yra viena, o ja pagrįsta politinė ideologija – kita.

XIX a. pavergtoje Lietuvoje ima formuotis filosofinė tautinio išsivadavimo mintis. Šio Sąjū-džio apogėjus – XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, ypač atkūrus Lietuvos valstybingumą, kai atsirado galimybė puoselėti tautinę kultūrą, kurti filosofinę raštiją gimtąja kalba. Kadangi Lietuvoje trūko mąs-tytojų, socialines ir filosofines problemas sprendė publicistai. Jie domėjosi Vakarų teorijomis, kurios naudingos praktinei veiklai.

Vienas žymiausių tautinio Atgimimo ideologų buvo Motiejus Valančius (1801-1875). Kadangi jis rėmėsi teiginiu, kad žmogaus gyvenimo normas tvarko Kūrėjas Dievas, tačiau savo poelgius žmo-gus renkasi pats, todėl rūpinosi tautos švietimu, organizavo parapijų mokyklas.

Ypač aktyvus tautos švietimo reikaluose buvo Juozas Adomaitis-Šernas (1859-1922). Šis vals-tietiškos kilmės, neturintis aukštojo išsilavinimo, žmogus parengė ir išspausdino 20 knygų, apie 2000 straipsnių. Buvo,,Varpo” redaktoriumi, 1895-1912 m. redagavo lietuvių laikraštį ,,Lietuva” JAV. Jo parengtos knygos buvo vienintelis mokslo informacinis šaltinis lietuvių kalba.

Į Lietuvą jos buvo ga-benamos slapta.

Jonas Šliūpas (1861-1944) pasižymėjo laisvamanybe. 1880 m. baigė Mintaujos gimnaziją, stu-dijavo Maskvos ir Peterburgo universitetuose. Už dalyvavimą studentų riaušėse iš universiteto visiems laikams buvo pašalintas. 1883 m. Šliūpas atvyko į Bitėnų kaimą (Šilutės raj.) ir tapo ,,Aušros” redakto-riumi. Tautinio susipratimo idėjos užkliuvo Rytų Prūsijos valdžiai, ir Šliūpas turėjo Vokietiją palikti. 1844 m. atvyko į JAV, baigė medicinos studijas, vertėsi gydytojo praktika, redagavo lietuviškus laik-raščius ,,Unija”, ,,Lietuviškasis balsas” ir kt.

Jis propagavo baltų bendrumo idėją, teigė, kad llietuviai ir latviai praeityje buvo ,,viena gimi-nė”. Jis buvo tas, kuris įžvelgė skirtumą tarp tautų ir jas valdančių žmonių, dėl lietuvių nelaimių kalti-no ne tiek lenkus, kiek nutautėjusius lietuvių bajorus. Filosofijoje kritikuoja indeterminizmą: niekas nevyksta atsitiktinai. Jis materialistas, kitimą matė materijos rutuliojimesi. Gyvybė ir sąmonė – irgi materijos raidos produktai. 1886 m. knygelėje ,,Išganymas vargdienio”, remdamasis įvairiomis filoso-finėmis idėjomis, aiškina žmogaus gyvenimo esmę: žmonės iš prigimties lygūs, elgesį lemia ir prigim-tis, ir patirtis. Teorinio mąstymo tikslas – suvokti žmonių tarpusavio ssantykių priežastis. Be žinių pasi-keisti neįmanoma. Istorijos raidą lemia mokslo raida.

Pirmu filosofu profesionalu yra laikomas Vydūnas (Vilhelmas Starosta). Gimė pastoriaus šei-moje 1868 03 22 dabartinio Šilutės rajono Jonaičių kaime, tada Prūsijoje. Kadangi vokiečiai lietuvius niekino, tai vieni laikėsi lietuvybės, kiti ssiekė tapti vokiečiais. Lietuviškiausi buvo valstiečiai. Toks buvo ir Vydūnas. Vydūnas tautos išlikimo garantija laikė tik vidinę žmogaus kultūrą.

Vydūnas Vakarų Europos universitetuose mokėsi filosofijos, kalbų, pramoko net sanskrito, ta-čiau nuolat gyveno Tilžėje. Jam Tilžė ir Ragainė buvo lietuviškos žemės. Kadangi jie kvietė lietuvius siekti intelekto ir dvasine kultūra prilygti ir net pranokti vokiečius, tai šitai siutino hitlerininkus. Jis buvo ne kartą įkalintas, ,,hitlerinis jaunimas” daužė jam langus, gatvėje apspjaudydavo. Lietuvoje jis skaitydavo paskaitas, kurį laiką dirbo Telšių gimnazijoje, kultūros istoriją dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje. Vydūnas buvo filosofas, poetas, dramaturgas, muzikas. Žymiausi filosofijos traktatai: ,,Slaptinga žmogaus didybė”, ,,Mūsų uždavinys”, ,,Tautos gyvata”, ,,Sąmonė”. Ankstyvuosiuose kūri-niuose jis rutuliojo abstrakčias idėjas, vėliau perėjo prie savo tautos analizės. Šitai labiausiai jis darė savo dramose.

Vydūno filosofinėse ppažiūrose jungėsi senovės indų filosofija, neoplatonizmas ir krikščionybė. Indijos filosofija apsiriboja etika, ji susijusi su religija. Indų filosofinės mokyklos veikė tūkstantme-čius. Filosofijoje ryškios dvi pagrindinės tendencijos: astika (ortodoksalioji filosofija) ir nastika ( neor-todoksalioji). Šie ypatumai atsirado iš skirtingų vedų vertinimo. Pirmoji tendencija vedas tik aiškino. Antroji vertino kritiškai. Bet ir kritiškosios atmainos (pvz., džainizmas ir budizmas) iš esmės buvo re-liginės sistemos, nors ir skyrėsi nuo Vakarų religijų. Pastarosios siekė viena kitą sunaikinti fiziškai, o Indijos religijos taikiai sugyveno iki musulmonų iir europiečių įsiveržimo. Pvz., džainistai prisipažino, kad jų nuomonė apie pasaulį yra ne absoliuti. Be to, visos indų religijos panteistinės. Žmogus jose yra gamtos dalis, jį valdo amžinieji gamtos dėsniai. Sistemose mistiniai elementai persipynę su materia-lizmu. Indus domino gyvenimo prasmė, tikslas, mirtis, pats gyvenimas. Pvz., sankjos mokykla gyve-nimą suprato kaip kančią, o mirtį – kaip išsilaisvinimą. Mirtis kelia baimę tik dėl nežinios. Pasak filo-sofijos istoriko B. Genzelio (g. 1934), Vydūną indų filosofija domino dėl to, kad ji mokė kovoti nenau-dojant prievartos, kad dėl gebėjimo atsilaikyti prieš pavergėjus (džungarus, mongolus, arabus, anglus) yra gyvybingiausia, vadinasi, teisingiausia. Lietuviai neva panašūs į indus, nes nepajėgia gintis nuo grobikų, todėl išsigelbėti gali padėti tautos ištvermė, orumas, atsakomybė už savo veiksmus. Galima uždrausti viešai reikšti savo mintis, bet ne vidinę laisvę. Nei mokslai, nei religija (krikščionybė) nepaaiškina žmogui esmės ir veiklos tikslų. Mokslas nepadeda orientuotis gyvenimo situacijose, nes žinios įgyjamos intuityviai, kurias vėliau mėgina pagrįsti protas.

Vydūno filosofavimo centre – žmogus, jo prigimtis, kurioje daug slėpiningumo. Pats žmogus yra materialumo ir dvasingumo vienovė. Kūnas priklauso gamtai, o veiksmus reguliuoja dvasia, arba sąmonė. Pvz., Vydūnas rašo taip: ,,kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dva-sia sustingimo būsenoje”. Budistai irgi teigia, kad pasaulis nepastovus, todėl individas yyra nepakarto-jamas, jis visada yra kitoks, negu kiti. Atėjęs iš visumos, individas vėl su ja susilieja. Pirmas aktas (atė-jimas) yra gimimas, antras – išėjimas (mirtis). Vydūnas tikėjo reinkarnacija, pagal kurią gimusių indi-vidų savybės yra susijusios su ankstesniais gyvenimais. Šis principas kalba apie žmogaus būties amži-numą. Kartu žmogus tobulėja, nes tobulėja pati gamta.

Žmoniškumas yra dvasinio prado raiška, pažmoniškumas – materialiojo prado, todėl tobulėji-mas priklauso nuo gebėjimo valdyti kūno aistras. Sumaterialėjęs žmogus praranda žmoniškumą. Ta-čiau vis dėlto dominuoja tobulėjimo tendencija, kuri reiškiasi įvairiomis tobulumo pakopomis. Aukš-čiausio tobulumo laipsnio individas yra kūrybiškas. Vadinasi, svarbiausias dalykas žmogui yra jo dva-sinis gyvenimas tobulėjant. Žmogaus esmę sudaro savimonė, sąžinė, išmintis, teisingumas, meilė ir pan. Individo sąmonėjimas veikia žmonijos tobulėjimą. Taigi sąmonėjimo procese yra trys pakopos: sąmonėjimas sau, sąmonėjimas tautai ir sąmonėjimas žmonijai. Tautos lygiateisės ir lygiavertės, todėl tautos pavergėjos ,,nesąmonėja sau”. Paskutinė pakopa yra baigtinis žmogaus dvasinio tobulėjimo tiks-las. Tik suvokus savo vertę, galima siekti moralinio tobulumo. Vadinasi, individas turi siekti vienovės su žmonija. Suvokti savo esmę sunku, tačiau Vydūnas tikino, kad vis iš naujo atgimdamas individas bus tobulesnis.

Didelį dėmesį mąstytojas skyrė individo ir asmenybės santykio aiškinimui. Šio santykio konk-retus aspektas yra individo ir tautos santykis. Be ryšio su tauta ir jos kalba asmuo yra bejėgis. KKartu, kaip jau sakyta, filosofas tautiškumo fenomeną suprato tik kaip antrąją egzistencijos pakopą. Žmonijos mastu tauta yra lyg individas tautai, todėl visos tautos yra reikšmingos, jos turi lenktyniauti kultūros sferoje be smurto ir prievartos.

Socialinių santykių pagrindu Vydūnas laikė vidinį žmogaus turinį. Ypač svarbus šio turinio sandas – žinojimas, tačiau šiame lygmenyje žmonės nelygiaverčiai. Dauguma žmonių, deja, yra savo vaizdinių vergai, o laisvų žmonių nedaug. Taip yra dėl to, kad žmogus negeba atsispirti kūno malonu-mams. Tokiam žmogui didžiausia vertybė yra daiktas. Kartu daiktas yra ir laimė, ir nelaimė: jis būtinas civilizacijai, bet kelia grėsmę dvasingumui, kuris yra žmogaus esmė.

Mirė Vydūnas 1953 metais Vokietijos mieste Detmolde. Palaikai pervežti į Lietuvą tik atgavus nepriklausomybę.

Taigi, kaip jau sakyta, iki XIX a. Lietuvos filosofija tilpo visuotinybėje: iš esmės buvo gvilde-namos tos pačios problemos, kaip Vakarų Europoje. Posūkis įvyko tada, kai buvo suprasta, kad žmo-gus priklauso ne tik žmonijai ir tam tikrai religijai, bet ir tautai. Pirmasis šitai suvokė Daukantas, o Vy-dūnas šią koncepciją užbaigė. Nuo tada Lietuvoje pasaulinės filosofijos idėjos gretinamos su Lietuvos problemomis.

Atsiradus lietuviškai inteligentijai, ėmė kurtis mokslo draugijos, brendo universiteto atgaivini-mo idėja. Tuo metu profesionaliajai Lietuvos filosofijai pamatus klojo jaunuoliai, kurie mokėsi Vakarų universitetuose. 1922 m. įkurtame Kauno universitete pradėtos dėstyti filosofijos disciplinos,

imta leis-ti žurnalą ,,Logos”, kultivuojamas neotomizmas, fenomenologija, egzistencializmas. Moderniosios fi-losofijos pradininku Lietuvoje laikomas Romanas Bytautas (1886-1915).

Anksti miręs, talentingas mąstytojas sprendė amžinus objektyvių ir subjektyvių pradų santykį, sąmonės ir kitas problemas. Spręsdamas šiuos klausimus, Bytautas mėgino derinti materializmą ir ide-alizmą. Rėmėsi Vilhelmo Vunto (Wundt, 1832-1920) fiziologine psichologija. Bytauto požiūriu, dvasi-niai reiškiniai priklauso nuo materijos, teigė, kad asociacijos sąmonėje atsiranda tik iš sąmonės išgy-venimų, kurie yra skirtingi įvairių asmenų sąmonėje, nors ir kilę iš to paties objektyvaus reiškinio. Daug rašė kalbos klausimais: kkalbos raida sutampa su tautos kultūros istorija; kalba yra esminis tautos saviraiškos forma. Tautos struktūra nevienalytė, todėl bajorai ir nutauto. Teigė, kad pasaulėžiūra pri-klauso tiek nuo žmogaus psichikos savybių, tiek nuo kitų sąlygų. Kartu pripažino tikėjimo būtinumą: jis gali būti racionalus arba iracionalus, bet abiem atvejais yra tikrasis istorijos judintojas. Pasaulėžiū-ros branduoliu Bytautas laikė filosofija, todėl teigė, kad filosofinis išsilavinimas būtinas kiekvienam žmogui.

Kiti žinomi filosofijos specialistai buvo: Kauno universiteto profesorius Petras Leonas (1864-1938), kuris dėstė teisės filosofiją, rašė teisės, sociologijos kklausimais; Adomas Jakštas (Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938) – neotomizmo Lietuvoje pradininkas, lietuviškų filosofijos terminų kūrė-jas, logikos vadovėlio autorius; Pranas Dovydaitis (1886-1942) – Kauno universiteto profesorius, neo-tomizmo propaguotojas; Stasys Šalkauskis (1886-1941) – Kauno universiteto profesorius, savo pažiū-rose derinęs Vladimiro Solovjovo, tomizmo, pozityvizmo iir kt. idėjas, filosofas sistematikas. Parašė Veikalus: ,,Filosofijos įvadas” (pirmą dalį), ,,Kultūros filosofijos metmenys”, ,,Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai”, ,,Visuomeninis auklėjimas”, ,,Lietuvių tauta ir jos ugdymas”, ,,Bendrieji pe-dagogikos pagrindai”, ,,Bendroji filosofijos terminija”, ,,Bendroji estetika” bei daugelį straipsnių. Filo-sofas mėgino sukurti filosofinę sistemą, kurią jis vadino ,,gyvenimo filosofija”. Ją jis skirstė į prigim-ties filosofiją, kultūros filosofiją ir religijos filosofiją. Ši sistema turėjo apimti visas filosofijos ir jai artimas disciplinas. Šį darbą filosofas tik pradėjo, bet nespėjo baigti. Daugiausia pažengė kultūros filo-sofijoje.

Pranas Kuraitis (1883-1964) – nepriklausomos Lietuvos filosofijos profesorius, tomistas, filo-sofijos istorikas, rašęs ontologijos ir gnoseologijos klausimais. Kuraitis ontologiją laikė svarbiausia neotomistinės filosofijos disciplina, nes joje aptariamos būties savybės, dėsniai, rūšys arba kategorijos ir t.t. Ontologija – visų mokslų įvadas. Pati būties ssąvoka yra bendriausia, nes visa, kas yra ar gali būti, yra būtis. Gnoseologija priklauso nuo ontologijos, nes remiasi jos principais. Ji turi analizuoti sąvokas, jų sąveiką ir priklausomybę. Pažinimas prasideda bendrųjų sąvokų tyrimu. Kadangi tomizme svarbią vietą užima etika, Kuraitis analizavo gėrio kategoriją, kurią jis laikė ontologijos sąvoka, turinčia dvi prasmes – būties norų objekto ir tikslo. Taigi gėris neįmanomas be tikslo. Tomizmas seka Aristoteliu, todėl ir Kuraitis teigė, kad kiekviena substancija siekia tikslo, vadinasi, yra gera. Aukščiausia būtis yra DDievas – absoliutus gėris. Blogis yra tik gėrio stoka (Aurelijus Augustinas). Jis yra laikinas, santykinis ir atsiranda iš žmogaus valios laisvės, kurią suteikė Dievas. Taigi Dievas už blogį neatsakingas; Levas Karsavinas (1882-1952) – ištremtas iš Rusijos intelektualas, nuo 1928 m. Kauno universiteto profeso-rius. 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į Komiją. Svarbiausias veikalas – ,,Europos kultūros istorija” (5 tomai, 6 knygos). Karsavinas – originalus mąstytojas, gvildenęs ontologijos, gnoseologijos, istorijos filosofijos, etikos bei estetikos problemas. Šioje problemų sistemoje gamta ir visuomenė sudaro uni-versalią visuotinybę, kurios centre yra Dievas. Ši visuotinybė nuolat tampa ir rutuliojasi. Visi reiškiniai yra visuotinybės išraiška. Šia filosofija Karsavinas kūrė ,,simfoninės asmenybės teoriją”, kurioje aiš-kinamos žmogaus-šeimos-tautos-žmonijos pakopos. Viršūnėje yra dangiškasis žmogus. Tai mistika. Būtis tobulėja, nors idealas nepasiekiamas. Iš esmės tai yra istorijos procesas. Nors vyksmas objekty-vus, tačiau jis vertinamas subjektyviai. Dėl to istorija aiškinama įvairiai. Pasak Karsavino, istoriografi-joje yra trys kryptys: 1. Moksliškai apibendrinamoji (nomotetinė); 2. Istorinis materializmas; 3. Ideog-rafinė (aprašomoji). Gyvenimo pabaigoje mąstytojas ima linkti į egzistencializmą: žmogus netobulas, kas yra jos kančių šaltinis ir jo paties esmė. Pripažindamas objektyvų pasaulį, Karsavinas teigė, kad jis yra nepažinus, o žinios – tik nuomonė. Vadinasi, ir jo pažiūros yra tik vienos iš galimų; Vincas Myko-laitis-Putinas (1893-1967) – poetas, rrašytojas, literatūros kritikas, filosofijos daktaras. Daktaro diserta-cijos ,,Vladimiro Solovjovo estetika” pagrindu prancūzų kalba parašė veikalą, kuriuo Vakarų visuo-menę supažindino su V. Solovjovo (1853-1900) filosofija, o kartu parodė savo estetikos ir filosofijos principus. Be to, Mykolaitis-Putinas mėgino įvertinti Vydūno filosofiją, jos sąveiką su Rytų filosofija. Dvi okupacijos penkto dešimtmečio pradžioje sustabdė kultūros raidą. Lietuva neteko daugu-mos inteligentijos. Lietuviškoji modernioji filosofija plėtojosi išeivijoje. Labiausiai plėtojama fenome-nologija ir egzistencializmas. Okupuota Lietuva atsidūrė už ,,geležinės uždangos”, tačiau visiškai izo-liuota nuo pasaulio kūrybinės minties nebuvo. Atskirai iš šio laikotarpio reikėtų paminėti:

Vosylių Sezemaną (1884-1963) – Suomijos švedo ir vokietės sūnų, 1919 m. pakviestą profeso-riauti į Kauno universitetą. Pirmus savo veikalus rašė vokiškai ir rusiškai, vėliau rašė tik lietuviškai. Rašė filosofijos istorijos, etikos, estetikos, kultūros filosofijos, pažinimo teorijos ir logikos klausimais. Svarbiausi jo veikalai yra ,,Gnoseologija”, ,,Laisvės problema”, ,,Estetika ir kt.

Antaną Maceiną (1908-1987) – Šalkauskio mokinį, Kauno universiteto dėstytoją, Freiburgo ir Miunsterio universitetų profesorių. Skiriami du kūrybos laikotarpiai: nepriklausomoje Lietuvoje ir emigracijoje. Jo kūrybinis palikimas apima dvidešimt knygų ir antra tiek įvairių filosofijos disciplinų kursų, šimtai straipsnių. Daugelis jų Lietuvoje dar nežinomi. Iki šiol vertinamas kaip teistinis egzisten-cialistas, religijos filosofas, teologas ir pan. Rimtų studijų apie Maceinos kūrybinį palikimą dar nėra. Kultūros filosofijoje filosofas kultūrą apibūdina kkaip žmogiškąją kūrybą, apžvelgia šios disciplinos būklę vakaruose ir Rytuose, analizuoja atskirus kultūros sandus. Filosofas, kaip ir O. Špengleris, įžvel-gia Vakarų kultūros krizę ir numato būsimą katastrofą. Pvz., marksizmo atsiradimą jis vertina kaip naujo žmogaus dvasinio būvio pradžią. Kartu jis skiria marksizmą nuo bolševizmo, kuris, pasak filoso-fo, yra prometėjizmas, tampantis satanizmu. Jeigu marksizmo centre dar yra žmogus, kuriam materija yra priemonė, tai bolševizme viskas yra atvirkščiai: žmogus tampa materijos priemone. Egzistencinio mąstymo esmė atskleista ,,Jobo dramoje”, kur žmogaus egzistencija parodoma kaip didžiulis išmėgi-nimų kelias. Filosofiškiausiu pripažįstamas veikalas ,,Filosofijos kilmė ir prasmė”, kuris yra lyg filoso-fo minčių sąvadas. Jame jis akcentuoja, kad pagrindinis filosofijos klausimas yra būties klausimas, mėgina apibrėžti pačią būties sąvoką, polemizuoja su M. Heidegeriu, filosofiją apibūdina kaip ypatin-gą pažinimo būdą ir priešpriešina ją mokslui. Didelę reikšmę einamam momentui turi jo tautos filoso-fija išdėstyta veikale ,,Tautinis auklėjimas”, kur jis sprendžia tautos formavimosi veiksnius, formavi-mosi kelius, tautos funkcijas ir t.t. Šiuos samprotavimus papildo veikale ,,Asmuo ir istorija”.

Juozą Girnių (1915-1994) – egzistencializmo tyrinėtoją. Polemikoje su žymiausiais egzisten-cialistais atskleidė ir savo pozicijas, atmeta ateistinį egzistencializmą. Žmogaus elgesys ir veiklos mo-tyvai yra lemiamas jos filosofavimo leitmotyvas. Lietuvoje išleisti keli jo raštų tomai, kuriuose svar-biausi yra – ,,Laisvė ir būtis”, ,,Žmogus be Dievo”. Kita

Girniaus filosofavimo tema – tautiškumo fe-nomenas. Svarbiausias veikalas šia tema yra ,,Tauta ir tautinė ištikimybė”. Girnius parašė daug straipsnių į ,,Lietuvių enciklopediją”.

Algirdą Julių Greimą (1917-) – pasaulinio garso semiotikos kūrėją, lietuvių mitologijos tyrinė-toją. Rašė lingvistikos, semantikos bei semiotikos, lietuvių folkloristikos ir kt. klausimais. Jo veikalai ,,Struktūrinė semantika”, ,,Semiotikos modeliai”, ,,Apie prasmę” išversti į daugelį pasaulio kalbų. Lie-tuvoje išleista ,,Semiotika”, ,,Tautos atminties beieškant”, ,,Iš arti ir toli”.

Okupuotoje Lietuvoje vienintele oficialiai pripažįstama filosofija buvo marksizmas-leninizmas. Ortodoksiniai marksistai buvo Genrikas Zimanas, Irmija Zaksas, VValentinas Lazutka, Justinas Lazaus-kas, Antanas Gaidys ir kt. Kitai grupuotei priklausė Eugenijus Meškauskas, Jonas Repšys, Albinas Lo-zuraitis, Jokūbas Minkevičius, Bronius Genzelis, Arvydas Šliogeris, Romanas Plečkaitis, Bronius Kuzmickas, Krescencijus Stoškus ir kt., kurie dėstė marksizmą, tačiau ugdė pakantumą ir kitoms pažiū-roms, tyrinėjo filosofijos istoriją apskritai ir filosofijos raidą Lietuvoje.

Nemažą vaidmenį filosofijos kultūroje atliko šešto dešimtmečio pabaigoje įsteigtas ,,Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas”, kurio direktoriumi ilgą laiką buvo Jonas Macevičius.

Literatūra:

1. Genzelis B. Lietuvos Filosofijos istorijos bruožai. V., 1997;

2. Jasmontas A. Filosofavimo pamatai iir pavyzdžiai. V., 1999;

3. Lietuvos filosofinė mintis. Aidai, 1996;

4. Maceina. A. Filosofijos kilmė ir prasmė. –Raštai, VI t. V., 1994.

4. Pagrindinės naujausių laikų filosofijos srovės ir atmainos

Pragmatizmas

Gr. pragma – reikalas, veiksmas. Filosofijos srovė, atsiradusi ir labiausiai išplitusi JAV. Pra-džią jai ddavė XIX a. aštuntame dešimtmetyje Kembridžo universiteto mokslo darbuotojų grupė, kurią Č. S. Pirsas (Peirce, 1839-1914), t.y. pragmatizmo pradininkas, pavadino ,,metafizikų klubu”. Ilgą laiką Pirso idėjų niekas nepastebėjo. 1898 m. psichologas ir filosofas V. Džeimsas (1842-1910) straipsnyje ,,Filosofijos sąvoka ir praktiniai rezultatai” atgaivino ir išvystė Pirso idėjas, suteikdamas joms populiaresnę formą. Tada pragmatizmas tapo filosofinių diskusijų dalyku.

XX a. pradžioje prie pragmatizmo pritapo D. Djuis (Dewey,1859-1952) ir Dž. Midas (Mead, 1863-1931). Anglijoje pragmatizmą ,,humanizmo” pavadinimu propagavo F. K. C. Šileris (Schiller, 1864-1937), Italijoje – Dž. Papini ir kt. Trečiame dešimtmetyje savo pragmatizmo versiją išdėstė Liui-sas, o amžiaus viduryje pragmatizmo ir šiuolaikinės logikos bei analitinės filosofijos sintezę pateikė V. Kvinas (Quine, g.1908) ir H. Gudmenas (Goodman, g. 1906). Aštunto dešimtmečio pabaigoje pragma-tizmo iidėjoms daug dėmesio skiria R. Rorti (Rorty, g. 1931) Dž. Makdermota ir R. Bernstainas.

Nuo pat savo atsiradimo pragmatizmas atsisakė daugelio esminių ankstesnės filosofijos idėjų ir pateikė visiškai naują filosofinio mąstymo versiją, išplaukiančią iš savotiškos žmogaus veiksmų sam-pratos, kuri tapo tuo branduoliu apie kurį formuojasi visos filosofijos sąvokos ir koncepcijos. Kadangi veiksmai vienokia ar kitokia forma yra pagrindinė žmogaus gyvenimo forma (gyvenimiškoji veikla), o pati ji turi labiau nerefleksinį, o daugiau sąmoningą ir tikslingą pobūdį, tai iš karto kyla klausimas apie ttuos sąmonės mechanizmus, mąstymo struktūras, kurios užtikrina produktyvius veiksmus. Šitaip kėlė klausimą pragmatizmo pagrindėjas – Pirsas.

Esminis skiriamasis pragmatizmo bruožas yra tas, kad atsisakoma pažintinį veiksmą aiškinti santykyje su išorine ir objektyvia tikrove, o dėmesys koncentruojamas į vidinius, t.y. psichologinius, procesus. Pirmiausia Pirsas kalba ne apie žinojimą, o tikėjimą (angl. belief – tikėjimas, įsitikinimas), kurį jis supranta kaip pasirengimą arba įprotį veikti tam tikru būdu. Jeigu žinojimo priešybe buvo lai-komas nežinojimas, tai Pirsas tikėjimui priešpastato abejonę, kuri trikdo veiksmų sklandumą. Dabar (veiksmo atžvilgiu) pažinimo procesas reiškė perėjimą ne nuo nežinojimo į žinojimą, o nuo abejonės į tikėjimą (įsitikinimą), tačiau ne į subjektyvų tikėjimą (įsitikinimą), o kolektyvinį arba socialinį. Objek-tyvus žinojimas buvo pakeistas socialiai priimtinu įsitikinimu. Tiesą Pirsas apibūdino kaip visiems reikšmingą priverstinį įsitikinimą, kurį apie kiekvieną tyrinėjamą dalyką priimtų neriboto dydžio tyri-nėtojų bendrija, jeigu tik tyrimo procesas vyktų be galo ilgai.

Kartu su nauju pažinimo prigimties traktavimu Pirsas suformulavo ir naują sąvokų, kuriomis operuoja mokslas, reikšmių sampratą. Kadangi kiekvienas veiksmas nukreiptas į ateitį, tai Pirsas rei-kalavo peržiūrėti sąvokų funkcionavimą ne praeities, o būsimų pasekmių, kurios gali kilti dėl tų sąvo-kų vartojimo, atžvilgiu, t.y. ateities atžvilgiu. Savo garsųjį principą arba ,,pragmatinę maksimą” Pirsas suformulavo maždaug šitaip: jeigu mes imame aiškintis, kokius praktinius rezultatus ttyrinėtojo nuo-mone gali sukelti sąvokos objektas, tai sąvoka apie visus šiuos rezultatus ir bus pilna objekto sąvoka. Išraiškingiau ,,Pirso principo” formuluotė atrodo maždaug šitaip: kokio nors daikto idėja mumyse yra juslinių rezultatų idėja.

Pirso pragmatizmo pagrindų teiginius toliau rutuliojo Džeimsas, kuriuos jis išdėstė populiaria ir laisva forma, dėl ko šie teiginiai būdavo suprantami per daug primityviai. Pats Džeimsas pragmatiz-mą suprato kaip tam tikrą metodą ir kaip ypatingą tiesos teoriją. Kaip metodas pragmatizmas buvo skirtas sutaikinti kai kuriuos filosofinius ginčus kiekvienos koncepcijos praktinių rezultatų atžvilgiu, juos gretinant ir vertinant. Naudodamas šį metodą, Džeimsas, tarp kitko, sprendžia šį ginčą tarp mate-rializmo ir idealizmo, kuris jam buvo tapatus teizmui, pastarojo naudai. Pasak Džeimso, ateityje, nors ir tolimoje, materializmas reiškia neišvengiamą visko žlugimą, Žemės ir žmonijos, su visais jos dva-sios kūriniais, žūtį. Todėl su šitokia perspektyva negali taikstytis nė vienas mąstantis žmogus. Tuo tar-pu idealizmas, kuris pripažįsta amžino dvasinio prado, giminingo žmogui, jo dvasiai, buvimą, teikia išsigelbėjimo viltį, numato galutinį idealių ir dvasinių vertybių, kurios brangios visiems žmonėms, triumfą. Pasak Džeimso, pasirinkimas tarp šių dviejų koncepcijų galima realizuoti jo siūlomu ,,valios tikėti” principu. Šis principas numato, kad tuo atveju, jeigu gyvenimiškai svarbus pasirinkimas tarp dviejų alternatyvų neįmanomas racionaliu pagrindu, žmogus turi moralinę teisę rinktis ne rracionaliu, o emocionaliu pagrindu.

Traktuodamas tiesą, Džeimsas atsisako dar nuo Aristotelio laikų egzistuojančios koresponden-tinės teorijos, t.y. tiesos, kaip pasisakymų arba teorijų atitikimo objektyviems pasaulio faktams, sam-pratos. Džeimsas tiesą supranta kaip idėjos realizavimo sėkmę, kaip jos naudingumą, siekiant kokio nors tikslo, kurį sau kelia žmogus. Kadangi šį sėkmingą tiesos ar idėjos funkcionavimą reikia patikrin-ti, tai pats patikrinimas ir gi įeina į tiesos apibrėžimą. Todėl Džeimso sukurtas pragmatizmas apima ir pasaulėžiūros momentą, kuris iš esmės yra metodo ir tiesos teorijos pagrindas. Pvz., Džeimsas kalba apie ,,radikalųjį empirizmą”, t.y. universalią patirties, kurią filosofas kartais vadina ,,sąmonės srautu” arba ,,pliuralistine visata”, kuri, pasak filosofo, yra nedėsninga, paklūsta atsitiktinumui, neišbaigta, plastiška, atvira naujovėms. Šioje tikrovėje žmogus turi galimybę elgtis laisvai, siekti naujovių ir teisę į kiekvieną religiją, kurių praktikavimą Džeimso pragmatizmas laiko tiesa, nes ji žmogų veikia pozity-viai.

Filosofai empirikai teigė, kad patirtis susideda iš atskirų suvokimo elementų, o Džeimsas patirtį aiškina kaip nenutrūkstamą sąmonės srautą, iš kurio mes valios pastangomis išskiriame atskirus mo-mentus, kurie mums dėl jų pavadinimų įgyja daiktų statusą. Beveik tuo pačiu metu sąvoką ,,sąmonės srautas” pavartojo ir A. Bergsonas, kuri iš pradžių paveikė literatūrą, o vėliau kino meną. Džeimso po-žiūriu tikrovė, kurios reikšmę sudaro tas faktas, kad ji verčia mus su ja skaitytis,

susideda iš pojūčių (neaišku iš kur ateinančių), santykių tarp pojūčių, aptinkamų patirtyje, ir senų tiesų, kurios tuo metu visuotinai pripažįstamos.

Visatos, kuri savyje apima ir socialinę patirtį, atveria galimybę šį pasaulį neribotai tobulinti. Nors pasaulis labai netobulas, Džeimsas įsitikinęs, kad jį galima pagerinti, jeigu žmonės patikės savo galiomis šitai padaryti.

Socialinėje politinėje sferoje Džeimsas gina liberalias idėjas ir ryžtingai smerkia karą.

P. Djuis savo pragmatizmo versijoje remiasi patirties sąvoka, aiškindamas ją, iš vienos pusės, labiau natūralistine perspektyva, apimančia savyje žmogaus santykių su gamta įįvairovę, iš kitos pusės, kaip socialinę patirtį labiau moraliniu politiniu aspektu. Pasak Djujo, filosofija atsiranda ne iš nuosta-bos, kaip manė senovės filosofai, o iš stresų ir visuomeninio gyvenimo įtampos. Todėl socialinės patir-ties analizė ir jos tobulinimas esąs pagrindinis filosofijos dalykas.

Djuis patirtį supranta labai plačiai, tapatindamas ją su visu aktyviu žmonių gyvenimu, įskaitant žmogaus santykį su gamta, o kartais net pačią gamtą. Pasak jo, patirtis reiškia visa, kas išgyvenama, įvykių ir asmenų pasaulį, suvoktą pasaulį, žmogaus veiklą ir likimą, magiją ir mmokslą. Tokia patirties samprata pašalina būtinybę ir kartu galimybę ieškoti kokio nors metafizinio pagrindo, ką šiuolaikinė filosofija pripažįsta kaip Djujo nupelną pakertant vadinamąjį fundamentalizmą, kuris teigė, kad visi reiškiniai, tame tarpe ir dvasiniai, turi turėti kokius nors patvarius pagrindus. Daugelio ffilosofų požiū-riu tokių pagrindų arba ,,pirmųjų pradų” nėra. Pats Djuis materializmo ir idealizmo priešingumą išveda iš dar senovės Graikijoje griežto žmonių pasiskirstymo į fizinio ir protinio darbo atstovus. Gi mūsų laikais tokiam skirstymui nėra pagrindo. Patirtis nežino griežto skilimo į nesuderinamas ir negretina-mas ,,esmes”, nes joje veikia nepertraukiamumo principas. Kiekvienas atribojimas turi tik santykinę reikšmę, todėl vienų ar kitų idėjų sąstingis ,,materializmo” arba ,,idealizmo” pavidalu neatitinka tikro-vės.

Keldamas uždavinį tobulinti socialinę patirtį ir patirtį apskritai, Djuis sprendė ir klausimą apie tokios rekonstrukcijos būdus, apie tokio metodo sukūrimą. Tada jam ir pasitarnavo pragmatiškai aiški-namas mokslinis metodas. Šis metodas buvo suvedamas į kelias konkrečių problemų, atsirandančių įvairios patirties sferose, sprendimo priemones. Pasak Djujo, pirmiausia reikia išsiaiškinti konkrečios probleminės situacijos keblumus. Tada reikia kelti hhipotezę arba sudaryti jos sprendimo planą, o vėliau reikia teoriškai apsvarstyti visus galimus siūlomo sprendimo rezultatus. Galiausiai ateina plano ir hipo-tezės realizavimo eksperimentinio patikrinimo laikas. Esant reikalui, pasiūlytas sprendimas gali būti pakeistas. Nė vienas pasiūlytas sprendimas neturi išplaukti iš kokių nors anksčiau surašytų receptų ir pavirsti dogma. Jis ištisai turi būti nustatytas iš specifinės situacijos pobūdžio. Vadinasi, visa procedū-ra turi eksperimentinį pobūdį, grįstą mėginimų ir klaidų metodu, o svarbiausias metodo bruožas – galė-jimas jį visad koreguoti.

Sprendžiant socialines problemas, Djuis ypač ppavojingu dalyku laiko siekį vadovautis iš anksto nustatytais galutiniais tikslais arba idealais, lemiančiais mūsų elgesį. Jeigu probleminė situacija sėk-mingai išsprendžiama, tai pasiūlyta teorija ir hipotezė turi būti laikoma teisinga, o atsiradusi nauja pro-blema, t.y. nauja konkreti situacija, tampa nauja tikrove. Vadinasi, Djujo koncepcijoje, kaip ir visame pragmatizme, pažinimo procesas keičia pažinimo dalyką, jeigu jis jo ir nesukuria. ,,Mokslo metodo” arba ,,proto metodo” funkcionavimo galimybę Djuis sieja su demokratine visuomenės santvarka, kuri laisviems individams teikia plačias galimybes tiek socialiniam, tiek kitokio pobūdžio eksperimentui ir nenutrūkstamam visuomenės gyvenimui. ,,Pats augimas yra vienintelis moralinis tikslas”.

Belieka pridurti, kad svarbiausiu socialinės rekonstrukcijos principu Djuis laiko tik taikių prie-monių naudojimą ir kategoriškai prieštarauja prieš kiekvieną prievartos formą.

Egzistencializmas

XX a. filosofijos srovė, kurios filosofavimo dalykas yra absoliutus žmogaus būties unikalumas, kurio neįmanoma išreikšti kalboje sąvokomis. Egzistencializmo kaip specifinės minties išraiškos šalti-nis yra Sioreno Kierkegoro (Kierkegaard,1813-1855) filosofija. Kaip tik jis pirmasis suformulavo ,,egzistencijos” ir ,,sistemos” antitezę, turėdamas galvoje G. Hegelio filosofinę sistemą. Panlogizmui, išsklaidančiame būtį mąstyme, t.y. įsitikinimui, kad būtis iki mažiausių smulkmenų prieinama minčiai, kad ji visa iki galo telpa sąvokoje, Kierkegoras priešpastato mintį, kad egzistencija yra tai, kas visada išsprūsta iš sampratos, išreikštos sąvokomis. Iš čia išplaukia tezė, kad žmogaus savižinai mokslinis metodas netinka. Egzistencija yra vvidinis išgyvenimas, kuris nuolat pereidinėja į išoriškumą, į daiktiš-ką būtį. Kadangi daiktų būtis rodo ,,netikrą žmogaus egzistavimą”, egzistenciją lemia pasirinkimas, kuriame žmogus pereina nuo stebėtojiškai jausminio būties būdo, sąlygoto išorinių aplinkos veiksnių, prie ,,paties savęs”, vienintelio ir nepakartojamo. Ši kelią Kierkegoras, priešingai spekuliatyvinei He-gelio dialektikai, pavadino ,,egzistencine dialektika”. Krikščionis visada turi du kelius: išsigelbėjimą ir amžiną prakeikimą. Gyvenimo tikslas – siekti išsigelbėjimo. Svarbiausias dalykas – gebėti pasirinkti. Vadinasi, laisvai pasirinkti ir prisiimti atsakomybę yra pagrindinis žmogaus uždavinys – laisvo žmo-gaus bruožas. Kelyje į ,,tikrąjį egzistavimą”, t.y. egzistenciją, jis nurodė tris kylančio judėjimo stadi-jas: estetinę, etinę ir religinę. Estetinės stadijos principas – išorės sąlygotumas, t.y. orientacija į malo-numus. Šios stadijos simbolis – Donžuanas. Čia pasirinkimas realizuojamas tik primityviausia forma, nes pasirenkamas tik objektas, o pats potraukis atsiranda iš užprogramuotos žmogaus gyvenimo jaus-minės stichijos. Galiausiai suvokiamas estetinio gyvenimo absurdiškumas ir atsiranda noras pereiti į etinę stadiją. Etinės stadijos principas – pareiga. Šios stadijos simbolis – Sokratas. Tai jau subjekto apsisprendimas, tačiau dar tik intelektinis, sutinkamai su moralės normomis. Tačiau ir etinėje stadijoje žmogus dar nerealizuoja savo galimybių, dar neatlieka savo paskirties. Moralės normų abstraktumas visiškai įveikiamas tik religinėje stadijoje, kai žmogus nepaprastomis valios pastangomis atsisako pir-minių egzistavimo įpročių, visa savo esme priima kkančią kaip egzistavimo principą, nebepaklūsta vi-suotinam dėsniui ir taip priartėja prie nukryžiuoto Kristaus likimo. Šios stadijos simbolis – Abraomas. Taigi, atsisakęs proto (nes pasirenkamas tikėjimas), žmogus savo išganymą suranda tikėjime.

Filosofine srove egzistencializmas virto tik po Pirmojo pasaulinio karo, kuris iki šaknų sukrėtė visą Europos visuomenės struktūrą ir ypač jos oficialią liberaliai krikščionišką ideologiją. Esminis šios ideologijos sandas buvo švietėjiškas įsitikinimas, kad žmonija rutuliojasi pažangos kryptimi mokslo ir civilizacijos priemonėmis. Galiausiai abu pasauliniai karai su visais savo žiaurumais atskleidė huma-niškumo deficitą pačiuose mokslo ir technikos civilizacijos pamatuose – žmonių tarpusavio santykiuo-se. Tada ir atėjo laikas egzistencializmui, kuris tampa populiariausia filosofijos srove Europoje 5-7 de-šimtmečiais.

Šios srovės filosofija pirmiausia yra ontologija., t.y. būties koncepcija, o ne tai, ką žmogui rei-kia daryti. Būtiškasis momentas dominuoja visų egzistencialistų kūryboje. Vadinasi, egzistencinis mąstymas rutuliojasi būties sferoje, o visos kitos tradicinės filosofijos problemos įgyja antraeilę reikš-mę ir yra išvestinės. Ši pagrindinė problema – yra egzistencijos apibrėžimas visoje esamybės struktū-roje, t.y. konkretizuojama ontologinė žmogaus realybės prigimtis santykyje su kitais pasaulėtvarkos pradais. Pagrindinis egzistencijos apibrėžimas ,,būti tarp” priklauso dar Kierkegorui, kurį priima visi egzistencialistai. Šiais žodžiais iš pat pradžių pabrėžiamas tarpinis žmogiškosios tikrovės pobūdis, jos principinis nesavarankiškumas, priklausomybė nuo kažko kito, tačiau tas kitas nėra žmogus. Dėl to

egzistencializmas besąlygiškai, tačiau klaidingai, priskiriamas subjektyviajam idealizmui.

Religiniai egzistencialistai – N. Berdiajevas (1874-1948), K. Jaspersas (Jaspers,1883-1969), G. Marselis (Marcel, 1889-1973), P. Tilichas (Tillich, 1886-1965) tą ,,kitą” apibūdina kaip ,,transcendenciją”, atsiveriančią tikėjime. Dieviškumas traktuojamas ,,apofatinės teologijos” dvasioje, kuri nepripažįsta jokių pozityvių dievybės apibrėžimų ir atriboją ją nuo pasaulio ištisa neigimų siste-ma. Transcendentiškumo apibūdinimas neiginiais ypač būdingas M. Heidegeriui, kuriam transcenden-cija yra ,,niekas” – žiojėjanti bedugnė standžiame daiktiškumo masyve. Krikščioniškieji egzistencialis-tai – Berdiajevas, Marselis – transcendencijai suteikia vertybinio tikėjimo, vilties, meilės ir pan. ppobū-dį. Pvz., Marseliui Dievas yra ,,absoliutus Tu” – intymiausias ir patikimiausias draugas. Jaspersas, apibendrindamas ,,ašinį laiką”, kuriame atsirado pagrindinės pasaulio religijos, mėgina išskirti tam tik-rą ,,filosofinio tikėjimo” branduolį, nesiedamas jo su konkrečiu tikėjimu. Nepaisant skirtumų, religiniai egzistencialistai dieviškumo nemąsto be tikėjimo akto, t.y. atmeta dogmatinį Dievo egzistavimo aiški-nimą, kaip tikėjimo prielaidą. Dieviškumas realiai egzistuoja tik tikėjimo akte. Taigi pasiekti ,,tikrąją egzistenciją” galima tik atsiradus žmogaus būties horizonte šiam tikėjimui. Nesiveržiant į transcenden-ciją, žmogiškoji tikrovė degraduoja, nuasmenėja ir išsisklaido kasdieninėje rutinoje. TTačiau egzistenci-ja yra žmogaus būties bruožas, todėl net puolęs žmogus neaiškiai jaučia savo priklausomybę aukštes-nei sferai, kad ir kiek jis būtų socialiniame gyvenime pažemintas. Dėl to egzistencialistams būdingas fenomenologinis dvasinės krizės aprašymas, kurioje nuasmenėjusiam individui pasireiškia aštriausi neteisybės, beprasmybės, savo bbūties bevertiškumo jausmai. Visai neatsitiktinai daugelis egzistencia-listų, pradedant Kierkegoru, tiek abstrakčiai filosofavo apie žmogiškosios tikrovės ,,egzistencialus”, tiek kaip menininkai vaizdavo realias gyvenimo situacijas, kuriose tie abstraktūs ,,egzistencialai” išky-la kaip faktai.

Literatūros ir filosofijos suartėjimas egzistencializme palengvino egzistencialistams įsisavinti E. Huserlio (Husserl, 1859-1938) fenomenologinį metodą. Kaip tik Huserlio mokinys Heidegeris pa-rmąstė fenomenologinį metodą ir pritaikė jį tyrinėti egzistencijai, kurią jis interpretavo kaip ,,intencionalią būtį”, ,,būtį-pa-saulyje”. Tą patį padarė Sartras ir tam tikra prasme Merlo-Ponti (Mer-leau-Ponty, 1908-1961). Fenomenologinis metodas įgalino egzistencializmą paversti sistemine ontolo-gija, aprašančia tikrovę savotiška kategorijų eile. Atsiribojant nuo individualių mąstytojų bruožų, vėly-vojo egzistencializmo kategorijų struktūrą galima įsivaizduoti kaip tokią ontologinę triadą: ,,pasaulis – būtis-pa-saulyje – būtis”. Egzistencija yra vidurinė kategorija, jungianti anapusinę būtį su ,,pasauliu”, kaip kasdieninio nuasmeninto egzistavimo arena. ŽŽmogiškosios tikrovės kryptingumas į pasaulį reiškia netikrą egzistavimą, ,,apleistumą”, o veržimasis į anapusiškumą, ,,būties prakalbinimą” – tikrąją egzis-tenciją. Paskata tikram egzistavimui sukelia tokie fenomenai, kaip ,,baimė” (Jaspersas, Heidegeris) ,,egzistencinis nerimas”, ,,pykinimas” (Sartras), ,,nuobodulys” (Kamiu).

,,Baimė” egzistencine prasme yra ne dvasios silpnybė, ne fizinė baimė, o metafizinis siaubas – žmogų sukrečiantis praregėjimas. Čia svarbu ne psichologinis baimės fenomeno turinys, o jo ontologi-nė prasmė, kuri yra tame, kad žmogui staiga atsiveria žiojėjanti būties bedugnė, kurios jis anksčiau ne-pažino, nes ramiai sau vegetavo kasdienių ddarbų maišatyje. Tada ramybės nebebūna, lieka tik spren-dimo rizika, kuri, deja sėkmės negarantuoja. Tai ir yra ,,tikroji egzistencija”, kurią pakelti kur kas sun-kiau, negu inertiškas egzistavimas įprastoje daiktų tvarkoje. Šioje situacijoje religinis egzistencializ-mas kviečia žmogų žengti iš pasaulio pas Dievą, gilintis į save, kas leidžia atsinaujinti ir įgyti ,,transcendentinį” būties išmatavimą. Gilinimasis į save kartu yra ir individualaus Aš plėtra, nes su-traukomas egoistinis uždarumas ir atsiveria neaprėpiamos komunikacijos su sava epocha ir amžinybe horizontas.

Kitokios nuostatos yra ateistiniame Sartro (Sartre, 1905-1980) ir Kamiu (Camus, 1913-1960) egzistencializme. Jų filosofavime pagrindinė ontologinė schema įgyja kitokį turinį. Dievas aiškinamas kaip ,,apibrėžimo prieštaravimas”, t.y. prieštaringas nesuderinamų apibrėžčių darinys: viena vertus, tai sąmonė, kuri visada atsispiria nuo būties, ir, kita vertus, autonomiška, save mąstanti, sau tapati būtis. Pastaroji jokiu būdu negali turėti sąmonės, nes tokiu atveju ji neišvengiamai prarastų tapatybe su sa-vimi. Jeigu taip yra, tai absoliuti būtis negali būti asmenybė, vadinasi, jokio Dievo nėra. Sartras abso-liučią būtį traktuoja materialistiškai, nors materialumas jam pačiam labai nepatrauklus – tai lyg gigan-tiškas, viską erdvę užpildantis gleivėtas drebučių sąvartynas. Šitaip aprašęs absoliučią būtį, ,,tikrąjį eg-zistavimą” Sartras jau netraktuoja kaip veržimąsi į būtį. Jis pradeda nuo sąmonės ir būties priešpriešos, kas labai primena kartezinį dvasios ir materijos dualizmą, tik su ttokiu skirtumu, kad sąmonę Sartras tapatina su neigimu, atsispyrimu nuo būties, ,,skylių” joje ,,gręžinėjimu”. Netikras egzistavimas ver-žiasi į ,,pozityvumą”, prie beribio savęs įtvirtinimo kito sąskaita, kas, pasak Sartro, reiškią ,,norą būti Dievu”, t.y. Nyčės antžmogio projektu. Tikrasis egzistavimas, priešingai beprotiškam valdžios geis-mui, yra kito žmogaus laisvės pripažinimas kartu su manąja laisve taip, kad kiekvienas mano pasirin-kimo veiksmas taptų visų pasirinkimu ir visiems. Pabrėždamas pasirinkimo reikšmę ir subjekto inicia-tyvos vaidmenį, Sartras seka Fichte, o reikalaudamas, kad individualus veiksmas turėtų bendražmo-gišką turinį, – Kantu. Bedievis Sartras žmogaus egzistavimą aiškina taip: gamindamas daiktą, žmogus visada turi idėją. Pvz., peilio idėja eina dar prieš daikto atsiradimą. Su žmogumi yra kitaip: kai žmogus gimsta, jis savo esmės dar neturi. Taigi žmogaus atveju egzistavimas eina dar prieš esmę.

Šiek tiek kitaip tikrąją egzistenciją apibūdina ,,Maištaujančiame žmoguje” Kamiu. Jo požiūriu, tai nepertraukiama ,,neigimo askezė”, absoliutus non-konformizmas, nesutikimas su viskuo, kas pozi-tyvu, nepriėmimas visko, kas egzistuoja, – visumoje ir atskirai paėmus. ,,Sizifo mite” Kamiu pareiškė, kad filosofijos dalykas yra savižudybės problema. Kamiu matė savo pareigą padėti žmogui, esančiam ant nevilties ribos, ant savižudybės slenksčio. Pasak Kamiu, šitai padaryti galima ne raminimais ir op-timistiniais vaizdais apie nuostabų gyvenimą, nes nevilties žmogus to nepriima. Beprasmės ir amora-lios tos filosofijos, kurios tteigia, kad žmogus gyvena nuostabiausiame pasaulyje. Tas pasaulis absur-diškas kaip Sizifo darbas. Tačiau ir absurdo lygmenyje gyvenimas yra neįkainuojama vertybė, nes ki-tokio gyvenimo nėra. Vis dėlto žmogaus gyvenimas nuolat yra ties mirties riba.

Loginiu šios idėjos atbaigimu tapo H. Markūzės (Marcuse, 1898-1979) ,,Didžiojo Išsižadėji-mo” koncepcija. Taip ateistinis egzistencializmas tapo filosofiniu kairiojo ekstremizmo politikos pa-grindimu, tačiau visumoje jo socialinė prasmė nevienareikšmiška. Religinis egzistencializmas aiškiai yra atnaujinančio judėjimo fenomenas, kurį pagimdė religijos krizė ir augantis šiuolaikinės visuomenės bedavasiškumas. Sudėtinga egzistencializmo kalba ir argumentai skirti tik inteligentijai ir pašaukti iš-judinti jos skeptiškas nuostatas ir technokratines iliuzijas. Galima sakyti, kad šiuo atžvilgiu egzisten-cializmas pasiekė tam tikrų rezultatų, ir nors dabar jis prarado savo aktualumą, tačiau vis dėlto pagrin-dinės idėjos tapo šiuolaikinio mentaliteto dalimi. Pirmiausia jis padeda išryškinti nesąžiningą konfor-mistinę sąmonę, kaip tikro individualumo formavimosi sąlygą siūlo beatodairišką ryžtingumą pasiren-kant, kai reikia įveikti naivų tikėjimą mokslo ir technikos pažanga.

Fenomenologija

Tai viena filosofinės minties krypčių, turėjusi didelę reikšmę XX a. Europos filosofijos raidai. Ypač svarbus fenomenologijos vaidmuo hermeneutikos ir egzistencializmo raidai. Jos pradininkas yra Vokietijos filosofas E. Huserlis (Husserl, 1859-1938).

Pagrindinis motyvas suponavęs poreikį fenomenologijai buvo siekis išvalyti sąmonę nuo ją temdančių apnašų ir antsluoksnių, nes dabarties visuomenės gyvenimas nepalankus sąmonės aiškumui. Taigi Huserlis

ėmėsi kurti pažinimo metodą kaip griežtą mokslą, galintį pašalinti europinės minties prieštaravimus. Impulsas mąstymui buvo Hegelio ,,Dvasios fenomenologija”, kurioje filosofas anali-zuoja žmogaus dvasios brendimo etapus nuo naivios vaikiškos sąmonės iki brandžios dvasios, kuri nu-ėjo išmėginimų ir pagundų kelią kol subrendo. Pasak Hegelio dvasios brendime laipsniškai įsisavina-mas vis naujas jos turinys, t.y. naujos žinios, informacija ir pan. Huserliui kilo idėja, kad dvasia bręsta kaip tik atvirkštiniu būdu. Todėl reikia rasti būdą, kaip išsivaduoti nuo supainiotos ir prieštaringos in-formacijos, kurios pertekęs mūsų ppasaulis. Šiam būdui ir keliamas uždavinys atskleisti dalykų prasmę, užgožtą daugybe žodžių, nuomonių ir vertinimų.

Fenomenologijos tapsmui savo vaidmenį atliko ir Kanto filosofija. Huserlis perėmė iš Kanto reikalavimą filosofiją paversti tikru mokslu ir jo transcendentalinį metodą.

Fenomenologija sąmonėje išskiria kelis sluoksnius, kurie priklauso nuo sąmonės intencionalu-mo, t.y. jos kryptingumo. Vienu atveju sąmonė gali būti nukreipta tik į išorę, t.y. į išorinio pasaulio dalykus. Tada sąmonėje susidaro jos pirminis sluoksnis, susidedantis tik iš įspūdžių srauto. Tačiau są-monė geba persiorientuoti tik į save. Tada įįspūdžiai tampa dėmesio objektais ir atsiranda antrasis są-monės lygmuo – refleksija. Toks sąmonės intencionalumas rodo, kad ji yra fenomenas, galintis paslėp-ti arba atverti esantį už jos žmogaus ,,Aš”. Taip fenomenologija pradeda skirti sąmonę ir jos ,,savininką”, t.y. žmogų, kurį sąmonė vvaldo. Vadinasi, žmogus nėra tapatus savo sąmonei, ką savo ,,cogito ergo sum” įrodinėjo R. Dekartas.

Tikrojo ,,Aš” paieškose pirmiausia imamasi įveikti subjektas-objektas traktavimo. Šis trakta-vimas neatmetamas visiškai, tačiau apribojamas iki tam tikro laipsnio, kurio negalima peržengti. Kartu ši įveika šalina saviapgaulę ir apgaulę, kai subjektas ima tapatinti save su sąmone. Pačiame ,,Aš” arba ,,intencionaliniame poliuje” atsiranda ketinimai. Šis ketinimas ir nukreipia sąmonę į vieną ar kitą ob-jektą. Kaip tik šia prasme ir skiriasi ,,Aš” ir sąmonė. ,,Aš” pažinus, tačiau jam netinka senieji mokslo metodai, paremti subjekto-objekto santykiu. Tačiau savąjį arba kito žmogaus ,,Aš” negalima suimti į skliaustelius kaip visai pašalinį objektą. Štai kodėl reikalingas ypatingas metodas. Šis metodas buvo pavadintas ,,fenomenologine redukcija” (lot. reductio – grąžinimas), kuriuo galima sąmonės turinį iš-valyti nnuo dalykinio turinio.

Pasak fenomenologų, sąmonė, būdama nukrypusi į išorės pasaulio dalykus, neišvengiamai pa-tenka į iliuzijų gniaužtus. Tada neįmanomas bešališkas ir blaivas požiūris į daiktus ir patį save. Taikant fenomenologinę redukciją, visas dalykinis sąmonės turinys sąlygiškai suimamas į skliaustelius. Kaip sako Huserlis, sąmonė apsivalo ir lieka ,,grynąją sąmone”. Tai reiškia, kad joje lieka tik tai, kas būdin-ga visų žmonių sąmonėms. Tokį žmogų apskritai Huserlis kaip ir Kantas vadino transcendentaliniu subjektu. Vadinasi fenomenologinės redukcijos esmė yra gebėjimas tapatinti save su transcendentali-niu subjektu. ŠŠitokia švari sąmonė jau gali į pasaulį ir save pažvelgti bešališkai.

Taigi fenomenologinė redukcija yra išankstinė ir atlieka profilaktikos bei propedeutikos vaid-menį. Ji numato tai, kas turi būti atlikta paskui, tačiau pažinimo subjektas šitai turi turėti visą laiką gal-voje, kad sąmonė nebūtų užteršta nereikalingomis apnašomis. Svarbiausia yra susilaikyti nuo sprendi-mų, kurie turi pažinimo subjektą išblaivyti ir mobilizuoti tolesniems veiksmams.

Svarbiausias fenomenologijos tikslas – rasti naujus pažinimo būdus, t.y. tobulesnius už filosofi-jos klasiką. Šis būdas numato, kad esatis gali būti suprasta tik per savęs pažinimą, žmogaus apskritai pažinimą. To galima pasiekti suprantant kultūrą ir jos kūrinius. Kaip tik kultūros kūrinius fenomenolo-gija ir traktuoja kaip fenomenus. Meno, literatūros ir kitų kultūros liudytojų analizė yra produktyviau-sias pažinimo kelias. Patys kultūros paminklai analizuojami istoriškai, vadinasi, reikia gebėti juos pa-žinti, t.y. aprašyti ir suprasti.

Fenomenologas privalo susilaikyti nuo sprendimų todėl, kad ir taip visuomenė užversta daugy-be nuomonių ir vertinimų, kurie dėl savo gausos yra menkaverčiai. Naujos nuomonės ir vertinimai tik gilina betvarkę ir protų sumaištį. Be to, nauja nuomonė visada sutinkama atsargiai ir net priešiškai. Tuo dabarties Europa primena Senovės Graikija jos saulėlydyje, nes daugybė teorijų ir pažiūrų komp-likuoja bendravimą. Būti suprastu tapo sunku. Tokioje situacijoje kai kurie Senovės Graikijos mąstyto-jai siūlė atsisakyti kalbos ir tylėti arba loti. TTai buvo kinikai. Iš senovės Graikijos kalbos Huserlis pe-rima teminą ,,epoche”, kuris ir reiškia susilaikymą nuo sprendimų. Kartu ši sąvoka netapatinama su tylėjimu ir kviečia rasti kalbos išraiškos būdus. Vienas iš būdu yra apie dalyką ne spręsti, o pasakoti ir aprašyti. Taigi aprašomas kultūros paminklas turi būti ne vertinamas, o kuo išsamiau aprašomas. Iš tikslaus ir pilno aprašymo logiškai atsiras ir vertinimas. Dabarties žmogus kaip ir anksčiau negali at-stumti buvusių kartų patyrimo, nes savo nuomonę jis gali pagrįsti tik pažinęs praeitį.

1997 metais išleistoje ,,Fenomenologijos enciklopedijoje” (Encyclopedia of Phenomenology. Dordreht Kluwer Academic) išvardinti tokie fenomenologinio tikrovės traktavimo bruožai:

1. Fenomenologas skeptiškai žiūri į spekuliatyvines koncepcijas, į protu konstruojamus objek-tus, neprieinamus stebėjimui;

2. Fenomenologas oponuoja natūralizmui ir pozityvizmui, kurie labai išplito nuo naujųjų laikų;

3. Fenomenologas patiki sąmonei tai, ką Huserlis vadino akivaizdumu, t.y. paties objekto paži-nimą jo gryniausia, ryškiausia ir adekvačia jo rūšies forma;

4. Fenomenologas mano, kad ne tik gamtos ir kultūros objektai, bet ir idealūs, tokie, kaip skai-čiaus ir sąmonės sąvokos, gali pažinimui būti aiškūs;

5. Fenomenologas mano, kad tyrimas turi būti sukoncentruotas į intencionalumo aktą, vadinasi, į objektus, įtrauktus į šį aktą;

6. Aprašant dalyką, fenomenologas didesnę pirmenybę teikia universaliems arba eidetiniams (gr. eidos- vaizdas, forma, esmė) terminams, negu priežasties-pasekmės aprašymo terminams;

7. Fenomenologas kiekvienu aatveju siekia spręsti naudingumo klausimą arba bent galimybę to, ką Huserlis vadino ,,epoche” terminu.

Analitinė filosofija

Sąvoka, apimanti daugelį XX a. Vakarų analitinės filosofijos, t. y. kalbinių priemonių ir išsi-reiškimų analizės, teorijų. Sąvoka ,,analitinė filosofija” atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. Pradi-nis šios filosofijos pavadinimas – neopozityvizmas (trečias dešimtmetis), o nuo šešto dešimtmečio va-dinama postpozityvizmu. Taigi pagal tikslų ir analizės procedūrų sampratą analitinėje filosofijoje yra kelios srovės, kurios turi bendrų bruožų: 1. Visų pirma tai vadinamasis ,,lingvistinis posūkis”, t.y. filo-sofijos problemų perkėlimas į kalbos sferą ir šių problemų sprendimas analizuojant kalbos priemones ir išsireiškimus; 2. Kitas momentas – ,,semantinis akcentas”, t.y. reikšmių analizė; 3. Analizės metodas priešpastatomas visoms filosofinės refleksijos formoms, paverčiant filosofiją ,,griežtu” ir ,,argumentuotu” mokslu; 4. ,,Neutralitetas”, t.y. nesikišimas į istorines prielaidas; 5. Naikinimas skir-tumo tarp filosofijos ir mokslo, t.y. logikos, lingvistikos, metodologinių ir mokslinių problemų.

Savo tiesioginiais pirmtakais analitinės filosofijos filosofai laiko Dekartą, Loką, Hiumą, Kantą, kurie atkreipė dėmesį į konceptualinę ir kalbos analizę ir žinojimo pagrindus. Taigi analitikai neigia iracionalizmą, intuityvizmą bei spekuliatyvinį idealizmą. Analizės tikslas yra parodyti, kad realiai nėra filosofinių problemų, kad ši problema yra pseudoproblema arba turi tik lingvistinį pobūdį.

Vienas pagrindinių analitinės filosofijos atmainų skiriamųjų bruožų yra analitinio metodo sam-prata. Pagal tipą metodai skirstomi į redukcinius

(ontologinis, teorinis ir metodologinis redukcioniz-mas) ir neredukcinius. Pagal analizuojamos kalbos pobūdį (simbolinės kalbos ar natūralios kalbos) analitiniai metodai skirstomi į formaliuosius ir neformaliuosius. Analitiniai metodai gali būti taikomi kiekvienoje dalykinėje srityje, kai taikomos šiuolaikinės loginės priemonės ir racionali argumentacija.

Analitinės filosofijos pirmtaku laikomas Bertranas Raselas (Russel, 1872-1970), kurio kūri-niuose galima rasti visų būsimų analizės formų užuomazgas.

Pirmoji analitinės filosofijos (neopozityvizmo) atmaina yra loginis pozityvizmas. Pradininkais laikomi vadinamojo Vienos ratelio filosofai – M. Šlikas (Schlik, 1880-1945), R. Karnapas (Carnap, 1891-1970), O. Neiratas ((Neurath, 1882-1945), ir kt. Nuo trečio dešimtmečio vidurio loginį pozity-vizmą imta vadinti loginiu empirizmu, o septintame dešimtmetyje kaip savarankiška filosofijos srovė išnyko. Skirtingai nuo klasikinio pozityvizmo (O. Kontas, H. Spenseris) neopozityvistai filosofijos už-daviniu laikė ne mokslinio žinojimo sisteminimą ir apibendrinimą, o žinojimo kalbinių formų analizę. Filosofijos dalykas turįs būti mokslinė kalba, žinių analizė bei galimybė žinias reikšti kalba. Metafizi-ka loginių kalbos formų atžvilgiu vertinama kaip beprasmis dalykas. Pati loginė filosofija tiesų nenu-stato, o tik ,,analitiškai” aiškina kalbą, atskirdama prasmiškumą nuo bbeprasmiškumo, valo kalbą nuo klaidų. Loginis pozityvizmas sukūrė du analizės tipus. Pirmasis tipas buvo gnoseologinio redukcio-nizmo, t. y. orientacijos į mokslinio žinojimo sprendimą sukuriant visoms mokslinėms disciplinoms vieningą unifikuotą kalbą, atmaina ir apsiribojo patikimu pasisakymo reikšmių pagrindimu gnoseolo-giniu pagrindu. Iš ppradžių procedūra apsiribodavo teorinių pasisakymų redukcija į ,,bazinius sakinius”. Baziniai sakiniai buvo suprantami kaip teiginiai, išreiškiantys juslinę patirtį ir teiginiai, aprašantys fi-zinių objektų stebėjimo rezultatus. Į juos buvo redukuojamos (lot. reductio – supaprastinimas, pašali-nimas) visos žinios. Pozityvus tokios analizės uždavinys buvo parodyti tai, kad apgalvoti teiginiai yra empiriniai mokslo ir tautologijos (logikos ir matematikos tiesos) teiginiai, o negatyvus – iš teorinės kalbos eliminuoti visa tai, kas nėra empiriškai apmąstyta – visas pseudosąvokas, pseudoproblemas ir metafiziką. Galutinis analizės tikslas – loginis ,,vieningo mokslo” idealo pagrindimas. Loginiai pozity-vistai mokslinių teiginių patikrinimui taikė vadinamąjį verifikacijos (lot. verus – teisingas, facio – da-rau) metodą. Šis principas teigia, kad kiekvienas mokslinis teiginys gali būti suvestas į protokolinių, t. y. empirinių, sakinių visovę, fiksuojančią ,,grynosios patirties” dduomenis ir esančią kaip elementarių teiginių paskaičiavimo teisingumo funkcija.

Kitas analizės tipas buvo susijęs su ,,vieningo mokslo” ir idealių kalbų sukūrimu. Tada loginė analizė buvo suprantama kaip mokslo kalbos taisyklių sudarymo ir pertvarkymo formalizacija. Deja, šios viltys nepasiteisino.

Lingvistinės analizės filosofija yra natūralios kalbos filosofija, atsiradusi ketvirtame dešimtme-tyje. Pradininku laikomas D. Muras (Moore, 1873-1958). Kitas lingvistinė filosofijos šaltinis yra vėly-vojo L. Vitgenšteino (Witgenstein, 1889-1851) kūryba. Ši analitinės filosofijos atmaina irgi neigia fi-losofijos pasaulėžiūrinį pobūdį, tradicines filosofijos problemas laiko pseudoproblemomis, atsiradu-siomis dėl dezorientuotos kkalbos ir mąstymo. Kartu lingvistinės filosofijos filosofai kitaip aiškino klai-dų priežastis metafizikoje, kurios jiems buvo ne filosofų mąstymas vartojant netikslias ir dviprasmiš-kas kalbines formas, o pati kalbos ,,logika”, jos gramatika, iš kurios ir atsiranda paradoksalūs sakiniai. Pasak filosofų lingvistų, klaidos pašalinamos ryškinant ir išsamiai aprašant natūralius žodžių išsireiš-kimų vartojimo būdus, įtraukiant žodžius į vadinamuosius ,,kalbinius žaidimus”. Kiekvienas vartoja-mas žodis turi turėti savo antitezės galimybę, gali būti unifikuojami įvairūs žodžių vartojimo atvejai ir pan. Filosofo analitiko uždavinys būtų toks, kad jis aprašytų žodžių ir išsireiškimų vartojimą, specifi-nes instrumentines funkcijas, kurias jos atlieka tam tikrame kontekste. Šiai veiklai griežtų metodų ir procedūrų nėra, todėl taikomos įvairios. Be to, skirtingai nuo loginio pozityvizmo, lingvistikos filoso-fai nekvietė tobulinti natūralią kalbą formalizuotų logikos ar mokslo kalbų pagrindu.

Siaura ir ribota filosofijos kaip mokslo logikos analizės samprata ,,išorinių” klausimų apie mokslo teorijos santykį su tikrove pripažinimas ,,metafiziniais” ir neteisėtais savęs nepateisino ir buvo kritikuoti bei peržiūrėti postpozityvizme. Atsiradus postpozityvioms filosofijos formoms, kurios lyg revizavo principines neopozityvizmo dogmas ir kurios pasiūlė naujus kalbos ir žinojimo modelius, kla-sikinė analitinė filosofija išnyko. Postpozityvistinėje analitinėje filosofijoje sąvoka ,,analizė” įgyja ne-apibrėžtai platų aiškinimą dėl išaugusio problemų rato. Jeigu klasikinė analitinė filosofija apsiribojo palyginti mažu problemų skaičiumi, tai postpozityvistinėje analitikoje tyrimo dalyku ggali būti kiekvie-nas filosofijos klausimas – metafizika, ontologija, mokslo ir filosofijos metodologija, kalbos filosofija, etika, teisės filosofija, istorijos filosofija ir t.t.

Pagrindinėms postpozityvizmo atmainoms priklauso kritinis K. Poperio (Popper, g. 1902) racio-nalizmas, pragmatinė analizė (V. Kvinas, M. Vaitas), ,,mokslinis materializmas” (D. Armstrongas, Armstrong, g. 1926; Dž. Smartas) ir kt. Nesutarimai tarp loginių pozityvistų ir kritinio racionalizmo filosofų kilo dėl mokslo žinių pagrindimo principo, mokslinio tyrimo procesų ir jų istorijos rekonst-rukcijos, mokslinio metodo esmės sampratos. Pvz., Poperis atsisakė siauro loginio pozityvizmo empi-rizmo ir jų mokslo žinių suabsoliutinto patikrinimo paieškų. Pasak Poperio, empirinis ir teorinis paži-nimo lygiai yra glaudžiai susiję. Kiekvienas mokslinis žinojimas turi tik hipotetinį, t.y. spėjamą, pobū-dį, nes visada galimos klaidos. Priešingai loginių empirikų siekiui suformuluoti mokslo teiginių pažin-tinės reikšmės kriterijus verifikacijos pagrindu, Poperis vienu svarbiausiu filosofijos uždaviniu pripa-žino demarkaciją (pranc. demarcation – atribojimas), kuri atskiria mokslo žinias nuo ne mokslo, empi-rinius mokslus nuo formaliųjų ir metafizikos. Taigi demarkacija yra būdas išvesti demarkacinę liniją tarp empirinių mokslų, iš vienos pusės, ir matematikos, logikos bei metafizinių sistemų, iš kitos. De-markacijos kriterijus nelemia to ar ano žinojimo pagrįstumą, teisingumą ar klaidingumą. Toks kriteri-jus tik turi nustatyti, ar šis žinojimas priklauso ar nepriklauso empiriniams mokslams. Pasak Poperio, demarkacijos metodas yra falsifikacija (lot. falsifico –– klastoju), t.y. principinis kiekvieno mokslinio teiginio paneigimas. Empirinės hipotezės dažniausiai gali būti falsifikuotos tiesiogiai ir atmetamos tam tikrų eksperimentų pagrindu arba dėl nesuderinamumo su fundamentinėmis mokslo teorijomis. Tuo tarpu abstrakčios hipotezės, kurios sudaro mokslines teorijas, tiesiogiai nefalsifikuojamos. Galutiniam teorijos falsifikavimui būtina alternatyvi teorija.

Objektyvaus žinojimo turiniui ir žinių augimui paaiškinti Poperis sukūrė ,,trijų pasaulių kon-cepciją”. Esąs fizinių objektų arba fizinių būvių pasaulis, sąmonės, mentalinių būvių ir dispozicijų veikti pasaulis bei objektyvaus mąstymo turinio, t.y. mokslo idėjų, poetinių minčių ir meno kūrinių turinio, pasaulis. Pagrindinė ,,trečiojo pasaulio” savybė yra jo objektyvumas, autonomiškumas, nuo antrojo, t.y. nuo individualaus, pasaulio. Tačiau ir ,,trečiasis pasaulis” yra sukurtas žmonių, jis kinta.

Analitinės filosofijos krizė nereiškia analitinės minties tradicijos krizės. Pastaroji išliko kaip analitinis mąstymo stilius anglų kalba mąstančiose šalyse. Tačiau analizė, kaip filosofinės veiklos tiks-las, tampa tik viena iš jos priemonių. Sąvoka ,,analizė” jau nėra susijusi su kokia nors viena žinojimo paradigma. Išliko ir pirminė intencija paversti filosofiją analizuojant kalbos ir konceptualines priemo-nes – į griežtą ir įrodytą žinojimą. Pragmatiniai analitikai (Kvinas, Gudmenas) pagrindinį dėmesį su-telkė į mokslo žinių interpretaciją ir jų loginio pagrindimo priemones. Šiuo atžvilgiu jie rutulioja logi-nio neopozityvizmo tradiciją. Kartu analitinės metafizikos atmetimas nueina arba į antrą planą, arba praranda savo

reikšmę. Atmetamos ir pagrindinės neopozityvizmo dogmos – griežta analitiškumo ir sintetiškumo dichotomija, empirinis verifikacionizmas ir pan. Kuainas atkreipė dėmesį į holinius (gr. holos – visas), t.y. visumos, ir pragmatinius žinojimo aspektus. Mūsų pasisakymai apie pasaulį atsisto-ja prieš juslinės patirties teismą ne kaip vieninga visuma, o kaip sistema, kuri susiduria su patirtimi tik pakraščiuose. Kalbėti galima tik apie visos sistemos pateisinimą, o šis pateisinimas gali būti tik prag-matinis. Pragmatinė analizė nepašalina visiškai redukcijos procedūrų (pvz., sprendžiant dvasingumo ir kūniškumo problemą: jos ssuveikia fizikalistinio redukcionizmo, t. y. žinių suvedimo į ,,fizikos” kalbą, pagrindu). Tačiau svarbiausia čia yra kita tendencija: analizę, kaip žinių redukciją į ,,absoliučius” pa-grindus – patirties duomenis – paaiškina teiginiai, kad analizė yra logiškai pagrįstos teorijos kūryba, gavusi savo pateisinimą iš reliatyvistinio pragmatinės efektyvumo sistemos principo.

Viena svarbiausių analitinės filosofijos evoliucijos krypčių susijusi su dviejų neopozityvizmo formų – loginės ir lingvistinės analizės – alternatyvinių nuostatų sinteze, suprantant kalbą kaip analizės dalyką. Poreikis logiškai modernizuoti natūralias kalbas, atsiradęs tobulinant kompiuterinę techniką, stimuliavo fformaliosios technikos kūrybą tyrinėjant natūralias kalbas (Chomskis, Dž. Fodoras, D. Da-vidsonas (Dawidson, g. 1917), R. Montegiu, D. Liuisas ir kt.). Manoma, kad kalbos taisyklės, būdamos natūraliomis formomis ir lemiamos turinio, leidžiasi logiškai apskaičiuojamos. Puoselėjam idėja apie visuomenės mokslų analitinės filosofijos ssukūrimą, įskaitant istorijos, politikos, sociologijos, teisės, ekonomikos ir t.t. analitinę filosofiją.

Labiausiai išbaigtą formą įgijo analitinė istorijos filosofija: E. Nagelis (Nagel, 1901-1985), K. G. Hempelis (Hempel, g. 1905), M. Martinas, Y. Drėjus, M. Vaitas ir kt.), kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas istorinio aiškinimo konceptualinio aparato sukūrimui, empirinių sąvokų prasmės aiškinimui, istoriografijos metodologijai ir pan.

Analitinę filosofija vis dažniau taiko teologai ir religijos filosofai. Vadinamojoje ,,religinės kalbos analizės” srovėje loginės ir lingvistinės analizės metodai taikomi religinei kalbai tikslu pagrįsti jų prasmingumą, ypatingą ,,religinę logiką”, galimybę verifikuoti religinio tikėjimo fakto pagrindimu (U. Blekstounas, P. van Burenas).

Vėlyvojo Vitgenšteino idėjos vartojamos pateisinti teologiją (ir tikėjimą į Dievą), kaip ypatingą ,,kalbinę žaismę”, paklūstančią savoms taisyklėms, besiskiriančioms nuo mokslo ir filosofijos taisyk-lių. Šiuolaikinius filosofus analitikus nesieja nei dalykas, nei ppasaulėžiūra. Tam tikra prasme analitikų kūrinius skiria klausimo kėlimas ir jo sprendimas. Klausiama ,, kaip yra”, o ne ,,kas yra”, t.y. kaip kal-bama sprendžiant vieną ar kitą problemą, o ne koks klausimas sprendžiamas.

Literatūra:

1. Filosofijos istorijos chrestomatija. V., 1974;

2. A. Mickūnas, D. Stewart. Fenomenologinė filosofija. V., 1994;

3. W. Raeper, L. Smith. Po idėjų pasaulį. V., 1996.

4. M. Furst, J. Trinksas. Filosofija. V., 1995.

Pastaba: žodynai ir enciklopedijos literatūros sąraše nenurodyti.

IV DALIS

ŽMOGUS IR SĄMONĖ

1. Žmogaus prigimtis

Tarp daugelio būties paslapčių, kurias mėgina aatskleisti filosofija, pati didžiausia paslaptis te-bėra žmogus. Kultūros raidoje žmogumi ima domėtis vis daugiau mokslų. Bendriausia prasme visos pažinimo sritys apie žmogų vadinamos antropologija (gr. anthropos – žmogus). Antropologija klasifi-kuojama į: biologinę, medicininę, kibernetinę, paleontologinę, morfologinę, psichologinę, patologinę, etnologinę, fiziologinę, pedagoginę, kultūrinę, psichoanalitinę ir pan. Visoms šioms antropologijoms objektas yra žmogus, tačiau kiekviena turi savo dalyką, t. y. tyrinėja tam tikrus dalinius žmogaus bū-ties aspektus. Tuo tarpu filosofinė antropologija siekia suvokti žmogų kaip bendrybę, kaip visovę, vi-sumą. Filosofinė antropologija dažniausiai kelia šiuos klausimus:

– kas yra žmogus?

– kur yra žmogaus prigimtis, esmė, prasmė, paskirtis?

– nuo ko priklauso žmogaus gyvenimo prasmė?

– kokios yra svarbiausios žmogaus gyvenimo problemos?

– kokia yra žmogaus gamtinė (biologinė), dvasinė, socialinė ir pan. struktūra?

– koks yra šių laikų humanizmo likimas? Ir t. t.

Vieningos filosofinės antropologijos koncepcijos nėra, vadinasi, yra daug koncepcijų, tačiau jos visos siekia sukurti vientisą žmogaus teoriją. Ypač tai yra svarbu, pvz., kultūros filosofijai, nes kul-tūroje yra visi galimi žmogaus būties būdai. Tą patį galima pasakyti ir atvirkščiai: žmoguje yra visi galimi kultūros būties būdai. Tačiau akivaizdu, kad žmogus yra daugiau negu kultūra, nes jame reiš-kiasi kultūros ir natūros (gamtos) vienovė. Viena vertus, žmogus paklūsta gamtiniam būtinumui (ypač kūnas), kita vertus, kurdamas kultūrą ir pats save, jis vveikia tikslingai ir laisvai apsispręsdamas. Pvz., kai kurie egzistencialistai laisvę laiko žmogaus esme ir teigia paradoksą: žmogus laisvei yra pasmerk-tas.

Kokia yra sąvokos ,,prigimtis” reikšmė? Filosofija šią sąvoką aiškina įvairiai, vadinasi, šis ter-minas yra daugiaprasmis. Pvz., amerikiečių filosofas Džonas Djuis (Dewey, 1859-1952) mėgino visas prigimties sąvokos reikšmes grupuoti ir suvedė jas į keturias:

1. Žmogaus prigimtis yra tai, kas yra įgimta kūnu ir psichika ir yra būdinga visai žmonių gimi-nei, kaip gyvybės rūšiai;

2. Tai patvarių psichinių galių ir savybių visuma, kuri dėsningai ir nekintamai reiškiasi žmogu-je;

3. Prigimtis yra žmogaus gebėjimas atsirinkti tai, kas jam reikalinga, bet tai ne įgimtas dalykas;

4. Žmogaus prigimtis nėra bei biologinė jos dalis, nei jo psichika, o jo kūrybiniai gebėjimai, t.y. kūrybiškumas.

Tačiau apskritai filosofinė termino ,,prigimtis” prasmė daugiau ar mažiau atitinką terminą ,,esencija” arba ,,esmė”. O esmė yra tai, kas dalyką daro tuo, kuo jis yra. Vadinasi, žmogaus prigimtis arba esmė yra tai, kas daro žmogų tuo, kuo jis yra. Sąvoka ,,žmogaus prigimtis” mums nurodo žmo-gaus turinio, t. y. biologinių (gamtinių), psichinių, dvasinių bei socialinių sandų, iš kurių susideda žmogus, raiškos būdą. Kaip tik žmogaus esmės (prigimties) klausimu įvairios filosofavimo kryptys ir atmainos skiriasi.

Vienas iš filosofinės antropologijos pagrindėjų – Maksas Šeleris (Scheler, 1874-1928) nurodė tris pagrindines nuomones aapie sąvoką ,,žmogus”:

1. Graikiški antikiniai vaizdiniai;

2. Religiniai vaizdiniai;

3. Mokslinėmis pažiūromis grindžiama žmogaus filosofija.

Kartu tai tik vienas galimų požiūrių į žmogaus prigimties taksonomiją (gr. taxis – dėstymas, sutvarkymas, nomos – dėsnis, t. y. mokslas apie klasifikacijos principus, metodus, taisykles). Tikrovė yra daug sudėtingesnė. Itin šia įvairove pasižymi XX. amžiaus mokslas ir filosofija, todėl šioje paskai-toje paliečiama tik nedidelė dalis esamų koncepcijų, o į klausimą ,,kas yra žmogus?” galėtume atsakyti tik tada, jeigu pavyktų pažvelgti į žmogaus esmę kaip visumą.

Žmogaus samprata antikos filosofijoje

Pirmieji įvaizdžiai apie žmogų atsirado dar iki religijos ir filosofijos. Tai mitų kūrimo epocha. Mitologinėje pasaulėžiūroje pasaulio vaizdas dar buvo primityvus, neskaidomas į sferas, todėl gamta, žmogus ir net dievybė suvokiami vienybėje. Mituose žmogus dar nėra savarankiška esmė, bet tik kos-moso dalis. Panašiai galvojo visi graikų filosofai iki sofistų ir Sokrato.

Graikams kosmosas buvo būties pirmavaizdis, o žmogus – kosmoso mėgdžiojimas arba mikro-kosmas. Šiais laikais buvęs užrašas ant Apolono šventyklos Delfuose – ,,Gnoti se auton”, t. y. pažink pats save, suprantamas kaip kvietimas pažinti kosmosą, kuriame yra ir žmogaus būties principai. Vadi-nasi, žmogus yra gyva būtybė, kuri kaip ir kosmosas turi logą.

Pirmieji žmogaus filosofai buvo sofistai ir Sokratas. Ypatingą žmogaus padėtį pasaulyje su-formavo sofistas Protagoras (481-411) sakydamas, kad ,,žmogus yra visų

daiktų matas”. Tai reiškė, kad žmogus suteikia pasauliui ir pats sau būties prasmę. Iki sofistų terminą ,,žmogus” graikai taikė tik sau. Visi kiti buvo barbarai. Sofistai pirmieji iškėlė visų žmonių lygybės principą: žmonės ir tautos ne-vienodos pagal būdą ir papročius, bet ne pagal prigimtį. Dorybės ir gebėjimai nėra kosmoso paveldas, nes jų reikia išmokti patiems. Tai ir yra pirmoji filosofijos nuoroda į žmogaus laisvą valią ir kūrybiš-kumą.

Sokratas, kaip žinia, apie gamtą nefilosofavo. Nors jis ir klausė, kas yra žmogus, bet žžmogaus apibrėžimo nepaliko, tačiau nurodė, kad žmogų pažinti stebint kaip gamtą neįmanoma, nes reikia kito-kio metodo. Tas metodas – dialogas. Taigi žmogų galima pažinti tik su juo bendraujant, užduodant jam klausimus. Išeitų, kad žmogus yra būtybė, kuri ieško savęs ir nuolat tikrina savo buvimo sąlygas. Tik-roji žmogaus vertė yra kritinis požiūris į save, nuolatinis savęs pasitikrinimas. Tikrasis žmogus yra tas, kuris siekia save pažinti kartu tobulindamas ir savo būdą ir kurdamas gėrį. Be išmėginimų žmogus žmogumi netampa. Jis – vienintelė bbūtybė pasaulyje, gebantis į protingą klausimą (!) protingai ir atsa-kyti. Atsakydamas už savo veiksmus sau ir kitiems, žmogus yra morali būtybė.

Originalių minčių apie žmogų paliko stoikai (gr. stoa – statinys, dengtas kolonada, portikas, kur buvo stoikų filosofijos mokykla). Stoikų idealas –– išminčius, tačiau išminčių yra labai nedaug. Pa-sak stoikų, tarp išminties ir kvailumo nėra jokių pakopų. Kvailystė – savybė, būdinga daugeliui žmo-nių, o išminčius yra tobuliausia gamtos būtybė. Stoikai yra fatalistai (gr. fatalis – likimas) ir pripažino žmogaus gyvenimo tikslingumą bei lemtingumą. Kas to nesupranta, be reikalo jaudinasi. Žmogaus gy-venimo tikslas yra laimė, o laimė yra gebėjimas gyventi pagal gamtos principus, nes žmogus yra kilęs ir atvėsusios kosminės pneumos-logoso. Toks gyvenimas ir yra dorybingas. Jeigu išminčius susipai-nioja gyvenimiškų peripetijų chaose, jis privalo grįžti į gamtą pats, t. y. turi nusižudyti. Mirtis – tai grį-žimas į amžiną ir idealią, t. y. tobulą, pasaulio tvarką. Tikras stoikas privalo būti laimingas ir kentėda-mas, ir būdamas pavojuje, ir mirties akivaizdoje. Taigi reikšmingiausias dalykas – vvidinė sielos nuosta-ta, kurioje svarbiausias dalykas – sielos vadovaujantysis pradas – protas.

Platonas filosofuoja apie žmogų sutinkamai su savo idėjų teorija. Taigi žmogus yra kūno ir jo idėjos, t. y. sielos, sąjunga. Tačiau iš esmės grynai žmogus yra tik jo siela, nes kūnas yra sielai priešiš-ka materija. Vadinasi, žmogų padaro tuo kuo jis yra ne kūnas, o siela. Siela – žmogaus esmė. Siela ne-rami. Joje siaučia aistros, jos turinį sudaro dvasingumas. Tai dieviškumo savybės. Geriausia sielos da-lis yra galvoje, todėl ggalva yra apvalaina. Iracionalioji, t. y. jaučiančioji, sielos dalis yra širdyje, o pati blogiausia sielos dalis yra žemiau diafragmos, t. y. pilve.

Aristotelis, kaip žinia, pasaulį suprato kaip hierarchinę sistemą. Būtybių hierarchijos viršūnėje yra žmogus. Kaip ir Platonas, Aristotelis pripažino, kad siela yra žmogaus esmė, kuri ir skiria žmogų nuo visų kitų esmių. Siela turi valią, geba mąstyti, atsiminti, yra linkusi į meną, politikuoja. Siela yra kūno forma ir gali santykiauti su kitų būtybių formomis (esmėmis). Formų forma yra bekūnė būtybė – Dievas, su kuria žmogaus siela yra susijusi. Apskritai žmogus yra socialus gyvūnas. Jis sukūrė šeimą, visuomenę ir valstybę, todėl žmogų Aristotelis apibrėžė kaip esybę, kuriančią valstybę. Vadinasi, žmo-gus yra kūrybiškas.

Krikščioniškasis požiūris

Krikščioniškosios atmainos filosofijoje žmogaus prasmė ir pašaukimas išplaukia iš Absoliutaus Kūrėjo sumanymo. Šiuo atveju žmogaus vertė nėra susijusi su kosmosu, nes ir kosmosas, ir žmogus yra Dievo Kūrinija. Dievo kūrinijoje žmogus yra tobuliausias padaras, nes sukurtas pagal dieviškąjį paveikslą: jis protingas, turi nemirtingą sielą ir geba kurti. Tai priešinga budizmui, nes, pasak Budos, nėra jokio išliekančio laike ,,Aš”. Tai reiškia, kad nemirtingos sielos nėra, todėl nelabai suprantama, kodėl budistų vienuoliai įsižeidė, kai popiežius Jonas Paulius II budizmą pavadino ateistine religija. Visa žmogaus prigimtyje kinta, nes žmogus yra tik pojūčių, mminčių ir jausmų pluoštas. Tie pluoštai neva seka vienas po kito, bet nebūna drauge nei gyvenant, nei mirtyje. Apskritai šitaip budizmas aiški-na visas Visatos būtybes. Žmogaus sąmonė, turinti savyje mintis, jausmus, suvokimus, pojūčius, malo-numus, skausmą ir pan., iš esmės nėra būtis, o aistringas geidulys. Buda mokė, kad troškimus, kurie yra atgimimų (reinkarnacijos) priežastis sukelia ignorancija (lot. ignorantia), t. y. tamsumas ir nežino-jimas kaip gyventi. Pats atgimimas esąs sielvarto priežastis, kurios reikia atsikratyti bėgant nuo atgi-mimo. Todėl reikia mokėti užgniaužti troškimus, nutraukiant būsimą reinkarnaciją keturiomis kilnio-mis tiesomis: 1. Yra kančios; 2. Yra kančios priežastis; 3. Kančios priežastį galima pažinti; 3. Kančios priežastį galima įveikti. Visa tai rodo, kad budizmas nelabai vertina žmogų kaip asmenybę.

Krikščioniškasis požiūris kaip tik akcentuoja žmogaus originalumą ir jo vertę, nes gyvenimo prasmę mato Dievo pelnytoje malonėje įgytą amžiną individualų gyvenimą po mirties. Taigi krikščio-niškoji filosofija vertina asmenybę. Žmogus skatinamas kultivuoti ne tik intelektą, bet ir jausmus, per kuriuos atsiskleidžia asmenybės turtingumas ir unikalumas. Žemiškasis žmogus nėra baigtinis, jis yra neįkainojama vertybė. Krikščionybėje svarbiausiomis žmogaus savybėmis nurodomas protas, valia, pasąmonė, vitaliniai sapnai, jausminiai polėkiai, egzistencinė savijauta, tačiau centrinė idėja yra žmo-gaus ašainumas.

Šių laikų religijos filosofas Antanas Maceina religinę žmogaus traktuotę derina su egzistencia-lizmo nuostatomis. Jis nurodo, kad žžmogus yra nuolat tampanti būtybė, kurioje yra trys rutuliojimosi sferos: fizinė, psichinė ir dvasinė. Fizinis pradas duotas gimstant, tačiau gimstant nieko naujo neatsi-randa. Gimimas yra tik rūšies potencijos aktualizavimasis ir individualizavimasis. Dvasinį pradą sąly-goja ne gimimas, bet tiesioginė dieviškoji kūryba. Siela atsiranda iš nebūties, ir ji nėra kokios nors rū-šies aktualizavimasis arba individualizavimasis. Filosofas teigia, kad siela yra vienkartinis apsireiški-mas, nepakartojamas, nepasekamas. Žmogaus siela yra lyg iš Dievo rankų išėjęs nebaigtas meno kūri-nys, kurį išbaigti turi pati siela. Kurdama save iš duotų pradų, siela sukuria asmenybę. Taigi asmenybė yra ne įgimta, o įgyta žmogaus sielos savybė. Tačiau dvasios raidoje sąlygotumo nėra, nes kūryba – laisvės sfera. Psichinė siela žmoguje yra fizinio ir dvasinio pradų sąveikos rezultatas. Psichikoje glūdi ir duotųjų potencijų aktualizavimasis, ir kūryba iš nebūties. Psichinis žmogaus pradas merdi iki tol, kol neišsirutuliojusios fizinės galios. Kartu psichiką veikia ir kūrybinė dvasia. Šis filosofavimo pavyzdys rodo, kad naujausių laikų religijos filosofija yra labai antropologizuota.

Religijos filosofijoje išsiskyrė tokios atmainos, kaip personalizmas, ,,dvasios filosofija”, neo-modernistinė teologija ir pan. Visoms šioms atmainoms būdingas antropologizavimas. Pvz., persona-lizmas išaukština darbą ir teigia, kad tapti asmenybe galima tik ką nors sukuriant, bet kartu nepasida-rant to kūrinio vergu. Daiktizmas smerkiamas. Šios idėjos įrašytos ir katalikų tikėjimo

pagrinduose: ,,Žmogus skirtas . dangui – amžinai, žemei – laikinai. Dangaus laimė pasiekiama tik stropiu darbu ir teisingu elgesiu. Nedirbantis ir negeras žmogus užsitraukia amžiną nelaimę, todėl žemės gyvenimą reikia branginti. II Vatikano susirinkime (1962-1965 m.) pabrėžiama, kad žmogus įpareigojamas už-valdyti žemę su visais turtais, kurie jai priklauso, ir valdyti ją šventai ir teisingai. Žmogus dirbdamas ne tik keičia daiktus ir visuomenę, bet taip pat tobulina save. Pagrindiniais asmenybės sandais yra lai-komi įsipareigojimai sau, apmąstymai ieškant savo pašaukimo ir saviauka. PPasiekęs asmenybės lyg-menį, žmogus tampa savo žmogiškosios tikrovės kūrimo subjektu. Ypač akcentuojamas visuomeniš-kumas, nurodant, kad savojo ,,Aš”egzistavimas tikras yra tik tiek, kiek egzistuojama kitiems, o tai reiškia meilę. Teigiama, kad jeigu asmenybiniai dvasiniai ryšiai pakeičiami materialiniais ryšiais, tai asmenybė išsenka ir virsta anoniminių jėgų žaislu.

Evoliucijos teorija ir marksistinis požiūris

Lot. evolutio reiškia išsivyniojimą. Moksline prasme tai sąvoka, teigianti, kad negyvos, gyvos ir socialinės sistemos negrįžtamai kinta, rutuliojasi, plėtojasi. Teorijų daug. Jau graikai (Herakleitas, Anaksagoras, Demokritas) įvairiai aiškino kitimą, tačiau šiuolaikinės evoliucijos ppradininku yra lai-komas prancūzų gamtininkas Žanas Lamarkas (Jean Lamarc, 1744-1829). Teoriją toliau plėtojo Čarl-zas Darvinas (Darwin, 1809-1882), sukūręs natūralios atrankos teoriją.

Evoliucijos buvimą tam tikra prasme įrodo ir paleontologija, embriono augimas, genetika ir kt. mokslai. Kartu reikia pripažinti, kad evoliucijos buvimas nnepaneigia Dievo buvimo ir neišsprendžia klausimo apie pirmąją priežastį, t. y. būties kilmę apskritai.

Taigi, sutinkamai su evoliucijos teorija, žmogus yra Visatos raidos produktas, kuris tam tikra-me šios raidos etape palaipsniui išsiskyrė iš hidrosferos, litosferos, o tada ir psichiškai bei socialiai evoliucionavo iki loginio mąstymo ir kūrybiškumo lygmens.

Šiais laikais evoliucijos neneigia ir krikščionybė, tačiau materialistinis marksizmas atsiradimą aiškina mechaniškai, nepripažindamas jokio dvasinio prado įsikišimo. Vadinasi, žmogus, kaip ir kitų gyvų būtybių evoliucija, vyko veikiant tik gamtinei aplinkai, o vėliau ir paties žmogaus sukurtoms są-lygoms (,,antrajai” gamtai), ypač visuomenei. Taigi žmogus neva humanizavosi pats savaime. Deja, šios hipotezės neįmanoma patikrinti eksperimentu.

Evoliucijos teorijos silpnoji vieta yra teiginiai, kad žmogus pats sukūrė kultūrą ir visuomenę, nes vėliau faktai parodė, kad nė vienas gimęs kkūdikis be kultūros ir visuomenės tapti žmogumi negali. Lieka neaišku, kaip atsirado pirmasis mąstymo, pirmasis kūrybos aktas.

Karlas Marksas (tikroji pavardė Mardokhai Levi, 1818-1883) aiškino, kad žmogaus prigimtis yra socialinė, nes jo biologiniai duomenys patys savaime mąstymo, kalbos bei kūrybos neatgamina. Tai patvirtina atsitiktinai stebėti žmonės, kuriuos užaugino gyvuliai. Vadinasi, biologiniai žmogaus duomenys yra tik potencija. Gimęs vaikas yra tik kandidatas į žmones. Be suaugusių žmonių, t. y. vi-suomenės, gimę vaikai arba žūtų, arba liktų gyvuliais. Jie neišmoktų nei kalbėti, nei mmąstyti, net tiesiai vaikščioti. Vaikas tampa žmogumi tik įgydamas žinių, įgūdžių iš kitų žmonių. Todėl Marksas žmogaus esmę ir mato jo socialume. Jis rašo: ,,Ypatingos asmenybės” esmę sudaro ne jos barzda, ne jos kraujas, ne jos abstrakti fizinė prigimtis, o jos socialinė kokybė” (К. Маркс, Ф. Энгельс. Соч. Т. I. 242 p.). ,,Tezėse apie Fojerbachą” Marksas pateikia patį žmogaus esmės apibrėžimą: ,,Žmogaus esmė nėra abstraktas, būdingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių ansamblis”. Įgyti šį ansamblį žmogus gali tik įsijungdamas į visuomeninį gyvenimą, į savo tautos ir pasaulinę kultūrą mokydamasis, žaisdamas ir dirbdamas. Taigi marksizmas, spręsdamas žmogaus prigimties klausimą, tam tikra prasme menkina individualumą, lemiamą vaidmenį priskirdamas gamtos ir visuomenės dės-niams.

Egzistencinis žmogus

Egzistencializmas yra XX a. filosofijos atmaina, kurios dalykas yra žmogaus būties unikalu-mas, tačiau kurio neįmanoma pažinti, t. y. aprašyti logikos sąvokomis (daugiau apie egzistencializmą žiūr. XV temą).

Egzistencijos terminas taikomas tik žmogui. Tai – atskiro individo savosios būties išgyvenimas pasaulyje. Vadinasi, egzistencializmas yra iracionalistinė (menkinanti proto vaidmenį pažinime, tei-kianti pirmenybę valiai, subjektyviam suvokimui, intuicijai, vaizduotei, pasąmonei ir pan.) filosofija, nes, pasak šios filosofijos atmainos pagrindėjo Sioreno Kierkegoro (Kierkegaard 1813-1855), egzis-tencija yra tai, kas nuolat išslysta iš sampratos, kai šitai mėginama padaryti sąvokomis. Todėl moksli-niais metodais žmogaus suprasti neįmanoma.

PPasak Kierkegoro, visuomenė yra demoniškai priešiška jėga individui, nes ji gniuždo ir naiki-na kiekvieno žmogaus individualybę. Priešingai Markso sampratai, Kierkegorui žmogus tik tada yra asmenybė, kai jis yra vienišas tarp tokių pat vienišių. Visuomenė žmogui yra reikalinga tik tam, kad pabėgtų pats nuo savęs, nuo atsakomybės ir kaltės. Tačiau tai naivu, nes išsigelbėjimas juk visada yra individualus. Žmogus – uždara dvasinė monada, kurios atverti negali niekas, išskyrus Dievą. Patį eg-zistavimą galima pajusti tik kritiškais gyvenimo momentais, kai tenka rinktis – ,,arba-arba”.

Kadangi egzistencialistų filosofijos šerdis yra žmogus kaip unikali, vienkartinė ir subjektyvi būtis, dauguma filosofijos mokslininkų egzistencialistus vadina subjektyviaisiais idealistais, nors iš esmės taip nėra, nes visi egzistencialistai vienaip ar kitaip pripažįsta ontologinę triadą: pasaulis-būtis pasaulyje-būtis. Egzistencija yra triados vidurys. Apsupta pasaulio ir būties, subjekto egzistencija nėra nepriklausoma nuo transcendencijos, kuri subjekto atžvilgiu vis dėlto yra subjektyvi.

Kaip nurodo vokiečių egzistencialistas Karlas Jaspersas (Jaspers, 1883-1969), ,,žmonėms nie-kada nepakanka mūsų pačių (Filosofijos įvadas. 83 p.), tačiau kiekvienas apsisprendimas visada pri-klauso nuo mūsų pačių. Vadinasi, žmogus yra vienintelė laisva būtybė, kuri yra nepavaldi nei gamtai, nei Dievui. Ir Dievas žmogui egzistuoja tik tiek, kiek jame, t. y. individe, šis tikėjimas yra subrendęs. Jaspersui tikėjimas ir vadovavimasis Dievu nėra tikėjimas Šv. Rašto dogmomis, bet tikėjimas ffilosofi-jos lygmenyje. Tikėjimas transcendentine būtimi palengvina ištverti kitų žmonių nuosprendį, kuris taip pat yra žmogui svarbus, tačiau neturi būti lemtingas.

Ateistas Žanas Polis Sartras (Sartre, 1905-1980) žmogų laisvu laiko tik todėl, kad jo niekas nesukūrė. Vadinasi, Dievo nėra, todėl gimdamas žmogus neturi jokios išankstinės esmės, t. y. savo prigimties. Taigi gimimas pareiškia, kad į pasaulį atėjo dar vienas ,,Niekas”. Šis ,,Niekas” privalo su-kurti save, t. y. įgyti esmę, pats laisvai apsispręsdamas ir nuolat kovodamas su kitais į save panašiais individais. Sartras sako, kad nėra jokio rojaus, užtat yra pragaras, o tas pragaras – kiti žmonės. Ta-čiau savęs įtvirtinimas kitų sąskaita – nedoras dalykas, todėl laisvė visada eina kartu su atsakomybe prieš kitus žmones. Kitų kaltinti negalima, nes atsakomybė už pasekmes visada individuali. Kartu šios egzistencijos pastangos turi tik trumpalaikę prasme, nes galiausiai ,,Niekas” vėl virsta ,,Nieku”.

Žmogaus autonomiškumą teigia ir Alberas Kamiu (Camus, 1913-1960): pasaulis pats savaime yra beprasmis ir absurdiškas, o žmogaus esmė yra pasaulio ir savęs įprasminimas kovojant su absur-diška tikrove. Kita vertus, net laikina pergalė vis tiek yra absurdiška ir beprasmiška, nes galiausiai vis-kas baigiasi mirtimi.

Gyvenimo filosofijos idėjos

Žymiausieji šios XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios filosofijos atmainos filosofai yra Fryd-richas Nyčė (Nietzche, 1844-1990), Vilhelmas Diltėjus (Dilthey, 1833-1911, Anri

Bergsonas (Bergson, 1859-1941), Osvaldas Špengleris (Spengler, 1880-1936) ir kt. Šiame paskaitos konspekte pateikiamos tik kai kurios F. Nyčės idėjos.

Nyčei gyvenimas yra nuolatinis tapsmas. Žmogus netobulas, nes pilnas klaidų ir nedaro pažan-gos. Pasak Nyčės, išmintingas žmogus yra pati didžiausia gamtos klaida, jo būtis yra pati menkiausia gyvų organizmų pasaulyje. Nyčė rašo, kad abejotina, ar Visatoje galima būtų rasti ką nors labiau pasi-bjaurėtino už žmogaus asmenį. Kitoje vietoje jis rašo, kad žemė turi odą, kurioje veisiasi ligos. Viena iš tų ligų yra žžmogus, todėl išsilaisvinti iš gyvenimo ir vėl tapti negyva gamta yra dalykas, kurį galima pasitikti kaip šventę.

Filosofas nuolat primena, kad žmogus yra tik akimirka Visatoje, kad jis yra žemės liga, išpui-kęs vabzdys, tačiau kartu jis yra tobuliausia ,,valios valdyti” apraiška. Pasak Nyčės, pati prigimtis žmones padalijo į tris (iš esmės į keturis) tipus: 1. Dvasinguosius; 2. Raumeninguosius su stipriu tem-peramentu; 3. Vidutinybes. Pirmieji du tipai – visuomenės elitas ir jų yra mažiausiai. Jų privilegija – įkūnyti žemėje laimę, grožį ir ggėrį. Nyčė teigia, kad dvasingieji viešpatauja ne dėl to, kad jie to nori, bet kad jie – apsigimę viešpačiai. Jie tiesiog negali būti antraisiais. Antrieji iš esmės yra teisės sargai ir tvarkos įkūnytojai, t. y. pirmųjų valios vykdytojai, dvasingųjų komanda iir dešinioji ranka. Pirmiausia tai valdovas – aukščiausia kario, teisėjo, įstatymo sargo formulė. Pasak Nyčės, toks kastų išsidėstymas atitinka žmonių prigimtį: teisių nelygybę – pirmąją sąlyga tam, kad egzistuotų teisės. Nyčė taip ir sako: teisė reiškia privilegijų teisę. Kiekvienam skirta savos privilegijuotos teisės. Kita vertus, aukščiausiai stovintiems sunkiausia gyventi, nes didėja atsakomybė, kylant aukštyn, stiprėja šaltis. Visa šitai įma-noma dėl gausios vidutinybių kastos. Jie yra terpė, kurioje gali reikštis išimtys. Vidutinybės – tai žmo-nės, užsiimantys amatais, prekyba, žemdirbyste, mokslu, dauguma menininkų. Išskirtiniam žmogui tokie darbai netinka. Vidutinybes Nyčė vadina tik funkcijomis, sraigteliais, protingomis mašinomis. Nyčė sako: ,,Vidutinybei būti vidutinybe – didžiausia laimė, nes net negarbinga vidutinybėje ieškoti kokio nors gilesnio proto”. Nyčė teigia, kad išskirtinis žmogus su vidutinybėmis elgiasi jautriau iir švelniau, negu su sau lygiais. Tai elito pareiga.

Be šių vidutinybių dar yra ketvirtas tipas – minios žmonės, tamsuomenė (čandala). Nyčė sakosi labiausiai nekenčiąs tamsuomenės apaštalų, nes jie ardo darbininko gyvenimą su jo menka buitimi, su jo menkais džiaugsmais, su jo gebėjimu tenkintis menku instinktu. Tie apaštalai tamsuomenėje kursto pavydą, moko keršyti. Vadinasi, neteisybė nėra teisių lygybė, o tik pretenzijos į ,,lygias” teises. Tai blogis. Pavydas, silpnumas, kerštingumas – blogis. Nyčei anarchistas ir krikščionis – vieno lauko uo-gos.

Prieštaringas Nyčės požiūris įį moteris. Knygoje ,,Taip kalbėjo Zaratustra” Nyčė moteris be pa-liovos keiksnoja, kaltina jas negebėjimu bendrauti, draugauti, vadina jas katėmis, paukščiais, karvėmis. Pasak Nyčės, moterys, pasiekusios nepriklausomybę, tampa nepakenčiamos. Moteriškumo esmę suda-ro gėda, pedantizmas, t. y. smulkmeniškumas ir priekabumas, paviršutiniškumas, pasileidimas ir ne-kuklumas. Visa tai jos maskuoja. Tačiau veikale ,,Antikristas” Nyčė kalba ir taip: ,,Moters burna, mer-ginos krūtinė, vaiko malda ir aukos dūmai – amžinai švarūs”.

Apskritai Nyčės antžmogio filosofija nėra filosofija jos ,,grynąja” prasme, tačiau emocinėmis priemonėmis pateiktas stilingas tekstas gali būti žmogui priemonė savam, laisvam mąstymui.

Filosofinės antropologijos esmė

Filosofinė antropologija kaip savarankiška filosofavimo atmaina pasirodė XX a. trečiame de-šimtmetyje. Pradininku laikomas vokietis Maksas Šeleris. Mokslo atradimų ir filosofavimo įvairovės veikiami, filosofijos antropologai iškėlė sau uždavinį paaiškinti žmogų kaip fenomeną ne fragmentiš-kai, o kaip visetą, išryškinant jo organinius, dvasinius, emocinius, pažintinius, socialinius ir kt. ypatu-mus. Mokslas žmogaus dvasinių ypatumų atskleisti negali, todėl ir būtina filosofija. Filosofijos antro-pologai nesukūrė vieningos teorijos, tačiau tarp jų yra bendrų bruožų: žmogus – būtybė, gebanti pe-ržengti savo tiesioginę duotybę tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Skirtingai nuo gyvulių, žmogus niekada nėra išbaigtas, galutinai sureguliuotas. Žmogaus asmenybė – nuolatinis aktas, ji nesusaistyta priežasti-niais ryšiais. Tik žmogus turi nedaiktišką dvasią. Skirtingai nuo gyvulių, žmogus yra praradęs instink-tus, todėl nėra gamtiškai specializuotas iir yra atviras pasauliui, gali visko išmokti.

Akcentuojama, kad tik žmogus geba pažinti savo savitumą. Tik žmogus verkia ir juokiasi, nes suvokia savo tragiškumą ir komiškumą. Taigi žmogus yra ir gamtiškas, ir laisvas, ir natūraliai išaugęs, ir sukurtas, t.y. natūralus ir dirbtinis. Ontologinėje refleksijoje žmogus suprantamas kaip gamtos evo-liucijos rezultatas, o transcendentalinėje – kaip subjektas kuris gamtai nepriklauso. Vadinasi žmogus yra ,,dviejų pasaulių pilietis”. A. Anzenbacherio ,,Filosofijos įvade” šis žmogaus esmės dvilypumas pavaizduotas taip:

Materialioji gamta

Kūniškumas

Augališkumas

Juslumas

Baigtinumas

Būtinumas Transcendentalumas

Subjektiškumas

Savimonė

Aš

Begalybė

Laisvė

Asmuo

Be to, žmogaus esmės klausimo neįmanoma išspręsti apeinant lyčių klausimą. Šis tas šiuo klausimu parašyta Arno Anzenbacherio ,,Filosofijos įvade”, knygoje ,,Feminizmo ekskursai” (V., Pra-dai, 1995) ir kt., todėl vietos taupymo sumetimais šis klausimas praleistas.

Stasio Šalkauskio antropologija

Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad jis yra kultūros veikėjas. Gyvuliai neturi nei proto, nei laisvos valios. Juos valdo instinktas. Tik žmogus sąmoningai kultivuoja objektus, teikdamas jiems lytis pagal aukštesnę idėją.

Žmogus turi kūną ir sielą. Pastaroji reiškiasi psichiškai, t.y. jaučia ir geidžia. Geidžia ir gyvu-liai, bet žmogaus siela nemateriali, vientisa protinga ir laisva. Taigi žmogus susideda iš materialaus kūno ir nematerialios sielos. Tai ir yra žmogiškasis individas. Kaip jis reiškiasi?

Žmogus, kaip visos kitos substancijos, susideda iš pirminės medžiagos (materijos) ir substanci-nės formos. Taip yyra visame prigimtiniame pasaulyje. Žmogaus lytis (forma) yra siela. Kūno ir sielos vienovė žmoguje yra vieninga substancija. Siela, turėdama protą ir būdama laisva, turi dvasinę prigimtį ir kaip dvasinė substancija gali būti atbaigta nepriklausomai nuo kūno.

Nors siela yra dvasinies prigimties, kūne ji yra sprendžiamoji lytis. Siela nedali. Maitinančioji dalis yra lokalizuota organuose, o dvasios galios nėra lokalizuotos. Tai protas ir laisvoji valia, kurie gali veikti savistoviai. Smegenys protiniam darbui tarnauja netiesiogiai, kaip juslių tekėjas. Taigi pro-tas priklauso nuo smegenų ne savo veikimu, bet dirbamąja medžiaga.

Tuo būdu žmogus yra: 1. Vieninga medžiagos ir lyties substancija; 2. Substancija reiškiasi kar-tu kūnu ir siela; 3. Kas veikia kūną, veikia sielą ir atvirkščiai. Vadinasi, žmogus yra nei vienas kūnas, nei viena siela. Neskiriamoji vienybė yra individas, o žmogiškasis individas yra asmuo, nes turi protą. Asmuo yra protingos prigimties individuali substancija. Visi asmenys yra individai, bet ne visi indivi-dai yra asmenys. Arklys – ne asmuo. Asmuo – individas su protinga prigimtimi.

Individo esmė yra individualybė, asmens esmė yra asmenybė. Individualybė išskiria žmogų iš individų, išreiškia individo originalumą, asmenybė išreiškia asmens originalumą ir pareina nuo dvasi-nės prigimties. Individas susijęs su temperamentu, asmenybė su charakteriu. Asmenybės turinį sudaro protingumas ir laisvė, pareinantys nuo proto ir laisvos valios

galių.

2. Žmogus ir visuomenė

Kalbant apie žmogų, šios temos išvengti beveik neįmanoma, todėl jau žmogaus prigimties tem-oje šis tas apie tai pasakyta. Mat žmogus gyvena kartu su kitais ir tik visuomenėje įgyja ir išreiškia sa-vo prasmę. Niekas neoponuoja Aristoteliui, kuris teigia, kad žmogus yra ,,zoon politikon”, t. y. politi-kuojantis, visuomeninis gyvulys, kad kas iš prigimties negyvena bendruomenėje, tas yra arba gyvulys, arba Dievas.

Žmogaus ir visuomenės santykio dalykas toks platus, kad vienoje paskaitoje galima labiau kelti klausimus, negu į juos aatsakyti. Žmogaus gyvenimo visuomenėje klausimus sprendžia įvairūs mokslai: sociologija (mokslas apie visuomenę), psichologija, socialinė psichologija, etnologija, pedagogika, po-litologija, teisė, istorija, genetika ir t. t. Ši problema nesvetima religijai, menui ir tuo labiau politinei ideologijai. Galiausiai ją sprendžia įvairios filosofijos disciplinos: materialistinė ir idealistinė ontologi-jos, etika, estetika, aksiologija (vertybių filosofija); įvairios filosofijos srovės, mokyklos, atmainos: stoicizmas, kinikai, hedonizmas, tomizmas, marksizmas, gyvenimo filosofija, egzistencializmas, froi-dizmas ir neofroidizmo atmainos, fenomenologija, personalizmas, pragmatizmas, filosofinė antropolo-gija, komparatyvizmas, istorijos filosofija, socialinė filosofija, teisės filosofija, kritinis racionalizmas, kkultūros filosofija, technikos filosofija, asmenybės filosofija, veiklos filosofija, meilės filosofija, lais-vės filosofija, tautiškumo fenomeno filosofija, poreikių ir gebėjimų teorija ir t. t. ir t. t. Vadinasi, sava-rankiškos filosofinės ,,žmogaus ir visuomenės” teorijos dar niekas nesukūrė, todėl klausimas spren-džiamas įvairiose teorijose iir įvairiais lygmenimis.

Kas yra visuomenė?

Klausimo painumas iš karto pasimato, kai tik prisimename tokias bendro žmonių buvimo for-mas, kaip šeima, kolektyvas, klasė, socialinė grupė, organizacija, bendruomenė, tauta, valstybė ir ga-liausiai žmonija. Vadinasi, nėra tokio dalyko kaip ,,visuomenė” apskritai, o tai rodo kad terminas ,,visuomenė” yra tikrai filosofinė kategorija – ji ne daiktas. Britų enciklopedijoje visuomenė apibūdi-nama kaip socialinių mokslų kategorija, kuria žymima žmonių grupė, susijusi savitarpio palaikymo ir išlikimo tikslu bei dalyvaujanti savo sukurtuose institutuose ir kultūroje. Ši sąvoka žymi žmonių visu-mą, jų išsidėstymą socialiniuose laiptuose ir socialinių santykių įvairovę. Lietuvių enciklopedijoje nu-rodomos net šešios šios sąvokos prasmės. Akivaizdu, kad ,,visuomenės” ir individo sąveikos samprata priklausys nuo to teorinio modelio, nuo apibendrinimo lygmens, kuriuo remiamasi. Todėl, kad būtų aiškiau, reikėtų suprasti vvisas bendro žmonių gyvenimo formas, kurios individui ir yra didesniu ar ma-žesniu laipsniu ,,visuomenė” ir kuriose jis dalyvauja tiesiogiai arba netiesiogiai. Kai kurias iš jų ap-žvelgsime.

Bendruomenė ir organizacija

Lietuvių kalba rašytuose šaltiniuose šias sąvokas išsamiausiai aprašo filosofas Juozas Girnius, todėl čia pateikiamas kai kurios šio filosofo autentiškos teksto ištraukos iš jo veikalo ,,Tauta” (Raštai, III t., V., 1995):

,,Bendruomenės žodis mūsų kalboje yra sukurtas atitikmeniu vokiečių Gemeinschaft, prancūzų communaute ir anglų community. Šalia šio termino vokiečiai turi Gesellschaft, prancūzai societe ir aanglai society. Pastarasis žodis mūsų kalboje atitinka visuomenę apskritai, bet taip pat ir draugiją, or-ganizaciją. Kokia yra konkreti šių žodžių reikšmė? (8 p.) . ,,Griežčiausiai ,,bendruomenės” ir ,,visuomenės” terminus išskyrė vokiečių sociologas Ferdinandas Tenis (Tönnies, 1885-1936), ben-druomenę suvokdamas kaip savaimingai, ,,iš prigimties” susidarančius santykius, o, ,,visuomenę” – kaip racionaliai sutartus santykius formalios organizacijos prasme. Bendruomenė yra visa, kas yra ,,natūralu arba spontaniška”, o organizacija – visa, kas yra sukurta (socialinės technikos prasme) . ,,Bendruomenės pagrindas – prigimtis ir ,,esminė valia”, nukreipta į pačius žmones ir gaivinama soli-darumo nusiteikimų. Organizacijos pagrindas – racionali sutartis, pagrįsta ,,arbitrarine valia”, žiūrinčia tik egocentrinių interesų”.

Taigi iš pačios prigimties susikuria tie santykiai, kurie remiasi pačių žmonių artimumu (kraujo ryšiai, kaimynystė, apskritai bičiulystė). Bendruomenės nariai vieni kitiems tiesiog simpatizuoja, t. y. džiaugiasi laimėjimais, liūdi dėl ištikusios netekties, jie nesiekia kokio nors sutarto tikslo. Gi organiza-cija sukuriama sąmoningai ir aiškiai, konkrečiam tikslui. Kaip rašo J. Girnius, ,,vienybės pagrindas organizacijoje yra nebe patys žmonės, o tik tasai tikslas, kuriam siekti atitinkama organizacija rasta sėkmingiausia priemone”. Organizacijoje visada išlieka tam tikra įtampa, nes jos narių interesai gali susikirsti. Organizacijoje pačiais žmonėmis nesidomima, nes svarbiausias dalykas yra tie tikslai, dėl kurių organizacija sukurta. Pvz., prekybinė, politinė, kūrybinė ir pan. organizacijos. Bendruomenėje nnebūna formalaus pareigų apibrėžimo, tuo tarpu organizacijos narių pareigos yra aiškiai pozityviai nu-statytos ir formaliai apribotos. ,,Organizacijoje gali būti apeliuojama tik į įstatus, o ne į širdį ar aukš-tesnes vertybes”. Vadinasi, bendruomenėje individai susiję ,,vidiniu artimumu, iš prigimties” o organi-zacijoje ,,mechaniškai, išoriniais interesais, racionaliu susitarimu”.

Civilizuotoje visuomenėje šios dvi bendro žmonių buvimo formos skiriasi tik prigimtimi, nes kaip teigia filosofijos antropologas M. Šeleris, nėra organizacijos be bendruomenės, nors atitinkamu atveju gali būti bendruomenė be organizacijos. Pvz., teisiškai įforminta santuoka yra labiau organizaci-ja, o neregistruota – labiau bendruomenė, nors abiem atvejais turi tuos ir anuos bruožus. Šiuolaikinė sociologija šias bendro buvimo formas dažniausiai vadina formaliomis (organizacija) ir neformaliomis (bendruomenė). Pvz., studentų grupė yra organizacija, o draugų sambūris – bendruomenė.

Visuomenė kaip valstybė

Ilgą laiką Vakarų socialinė mintis visuomenę tapatino su valstybe. Visuomenė ir valstybė savo traktavimu neišsiskyrė nei antikoje, nei viduramžiais, nors jau Platonas sukuria paradigmą, leidžiančią tokį atskyrimą. Jis valstybės būtinumą susieja su visai ,,nepolitiniais” žmonių poreikiais (maisto, būsto, drabužių ir pan.). Pasak Platono, gyvenimas kartu, padedant vieni kitiems, ir šių poreikių tenkinimas vadinamas valstybe. Vis dėlto, šiuolaikine samprata, visuomenę sudarantys požymiai čia yra tik politi-nės funkcijos: gyventojų ir jų teritorijos gynimas nuo išorės priešų, tvarkos palaikymas šalies viduje. Galia, užtikrinanti žmonių sstruktūrinius ryšius ir priverčianti žmones gyventi kartu, turi politinę pri-gimtį: jos turėtojas – karių, t. y. ,,sargų”, luomas. Metodologiškai lemiamą vaidmenį šioje teorijoje vaidina visiška analogija tarp valstybinės santvarkos ir individualios žmogaus sielos struktūros: valsty-bė yra savotiškas ,,makros anthropos”, t. y. ,,didžiulis žmogus”, todėl nesimato aiškesnio skirtumo tarp valstybės ir šeimos, kuri valstybėje tiesiog ištirpsta. Apskritai Platono kritikai jo visuomenės (valsty-bės) teoriją laiko totalitarinės valstybės modeliu: griežtas luominis susiskirstymas pagal prigimties duomenis, valstybė neturi leisti elgtis taip, kaip jie nori, kolektyvo interesai svarbesni už individo, so-cialinio gyvenimo prasmę suvokia tik elitas – filosofai (sovietų imperijoje – partija), valstybės, t.y. gy-ventojų, likimas yra jų rankose, valdovai negali turėti privataus gyvenimo ir nuosavybės, cenzūruoja-ma skaitoma literatūra ir t. t.

Platono idėją apie valstybiškai politinę visuomenės struktūrą rutuliojo Aristotelis, samprotavęs iš ,,valdžios” ir ,,viešpatavimo” pozicijų ne tik jos ,,makro”, bet ir ,,mikro” lygmeniu. Dėl to jo ,,Politikoje” pagrindinis socialinio ryšio tipas yra ,,viešpatavimo-paklusimo” santykis. Santykių rūšis priklauso nuo valdžios objekto: ,,vergas”, ,,žmona”, ,,vaikai”, ,,laisvi piliečiai”. Viešpatavimas ir pa-klusimas ne tik būtini, bet ir naudingi, nes tokia yra prigimtis žmonių, tarp kurių vieni nuo gimimo pa-skirti paklusti, kiti – viešpatauti. Remdamasis šiais santykiais ir akcentuodamas dalyko apibrėžtumą, Aristotelis nuo valstybės atskiria šeimą ir gyvenamąją vietą,

kaip tam tikrus bendravimo vienetus. Ta-čiau teleologiškai nagrinėjama valstybė yra aukščiau už jos piliečius. Kadangi politinis bendravimas (kainonija politike) yra aukščiausia bendravimo rūšis, pagrįsta valdymu ,,politėja” yra aukščiausia valstybinės santvarkos rūšis, o į sąvoką ,,politike” įeina visos valdymo rūšys, įskaitant ir neteisingas.

Tačiau Aristotelis rašo ir apie kitus socialinius ryšius, kur į pirmą planą iškyla etiškai nuspal-vinti individų santykiai – draugiškumo santykiai. Čia pirmą kartą aprašomi grynai socialiniai, nepri-klausomų (laisvų) žmonių ryšiai. Draugystė yra tarpusavio bendravimo rūšis, orientuota į aukščiausią bbendraujančių pusių gerovę, kuri apima ir naudingumą, ir malonumą. Dėl to Aristotelis galėjo aiškinti šeimyninius (giminystės) ir valstybinus ryšius kaip ypatingus draugystės porūšius. Skirtingų lygių draugystėje lyg realizuojama natūrali teisė, nes abu draugystės porūšiai susiję su tais pačiais dalykai ir reiškiasi tarp tų pačių žmonių, kaip ir teisingumas, nes savos rūšies teisingumas ir draugystė sutinkama visuose visuomeniniuose santykiuose, t. y. visos bendrijose. Kartu pabrėžiama pilietinė teisinė drau-gystės potekstė: draugystė, kaip ryšys lygių ir laisvų žmonių, kokie tais laikais galėjo būti ppolio pilie-čiai.

Visuomenės traktavimas naujųjų laikų filosofijoje reiškiasi kaip ,,natūralios būsenos” koncep-cija. Nors šios koncepcijos pradininkas T. Hobsas visuomenę traktavo naujoviškai, tačiau ir jis visuo-menę tapatino su valstybe. Pasak Hobso, ,,natūralus būvis” yra antivisuomeniškas ,,visų prieš visus karas”, kurio priežastis – iiš pat pradžių būdinga ,,absoliuti laisvė”, lygybė, kaip galėjimas vienas kitam vienodai kenkti ir ,,natūralus” noras vienas kitam kenkti. Vadinasi, žmogus žmogui yra vilkas (,,homo homini lupus est”), nes visa visuomenė laikosi ant garbės ir gyvenimo patogumo siekio. Išgelbėti nuo tokios būsenos gali tik visuomeninė sutartis: laisvai atsisakoma kėsintis į kitų laisvę, nuosavybę ir gy-vybę. Šios sutarties laikymosi garantas yra valstybė, įkūnyta suverene, t. y. aukščiausiame valdžios turėtoje, kurio naudai piliečiai atsisako savo ,,natūralios laisvės” dalies. Taigi visos visuomenės (vals-tybės) atsirado iš baimės vieniems kitų, o ne palankumo. Visuomenė, kaip valstybės organizmas, yra ,,mirtingas Dievas” – ne tik visagalis, bet kartu ir teikiantis gėrybes. Valstybinė valdžia yra visų etinių normų šaltinis, o tai reiškė, kad pirmą kartą buvo sociologizuota moralė, kkaip socialinių ryšių reguliuo-tojas. Hobso novatoriškumas buvo ne tik naujame ,,natūralios būsenos” traktavime. Skirtingai nuo sa-vo pirmtakų, jis, rizikuodamas ,,išlaisvinti” valstybę nuo atsakomybės prieš piliečius, ėmė kalbėti ne apie valstybinę sutartį (piliečių su suverenu), o apie visuomeninę, t. y. piliečių su piliečiais sutartį, ak-centuodamas vidinį visuomenės konstituavimą, kurios transcendentinis garantas yra suverenas. Galiau-siai jis iš esmės palietė klausimą apie individo gyvybės išsaugojimą, iškeldamas žmogų aukščiau vals-tybės interesų. Deja, valstybė ne visagalė: žmonių prigimtis nepasikeitė, todėl jie ginkluojasi, užsiraki-na duris ir tt.t.

Skirtingai nuo Hobso ir Loko, Antonas Ešli Kuperis Šefstberis (Schaftesbury, 1671-1713) teigė, kad ,,žmogus iš prigimties” yra visuomeninis padaras, kad visuomenė jam yra neišvengiamas ir natūra-lus dalykas, o tai, ką rašo Hobsas (ir Lokas) yra ,,nenatūralios būsenos” vaizdas. Taigi nuo XVII a. pa-baigos iki XVIII a. pabaigos atsiranda du priešingi visuomenės traktavimai: vieniems visuomenė yra dirbtinis organizmas, kuris neatitinka natūralios žmogaus prigimties, kitiems – visuomenė yra natūrali žmogaus prigimties tąsa. Vadinasi, ,,natūralumas” žmogui taikomas dvejopai: arba kaip jo gyvuliška, arba kaip jo visuomeniška prigimtis. Pirmu atveju prigimtis vadinama ,,bloga” (moraliniu religiniu as-pektu), antru – ,,gera”. Pirmu atveju ,,visuomeninė būsena” yra būtinumo vienytis išraiška, antru – laisvės, irgi skatinančios vienytis, išraiška. Akivaizdu, kad pirmas motyvas turėjo pradžią Hobso ir Lo-ko koncepcijose, kurie nurodė nepolitinius būtinumo vienytis aspektus ir kurie vedė į pilietinę visuo-menę.

Kitas motyvas galutinai išryškėjo Bernardo Mandevilio (Mandeville, 1670-1733) koncepcijo-je, kurioje jis pašalino ,,natūralumo” ir ,,visuomeniškumo” prieštaravimą, tačiau kita prasme. Mandevi-lis siekė įrodyti, kad ,,pilietinėje” būklėje žmogaus elgesio motyvai yra tokie pat savanaudiški, kaip ir ,,natūralioje”. Vis dėlto tai netrukdo visuomenės funkcionavimui ir būtinumui jai atsirasti. Visuomenė atsiranda ne kaip žmogaus veiklos rezultatas, o kaip mechanizmas, suvienijantis kiekvieno žmogaus interesus su kitų žmonių interesais, t. y. visuomenės interesais. Visuomenė yyra objektyviai būtinos žmonių sąveikos sfera, kurioje kiekvienas gali rasti savo tikslą dirbdamas kitų labui. Gėris atsiranda ir rutuliojasi iš blogio, kurį žmonės daro vieni kitiems. To rezultate ne tik nuosekliai ,,depolitizuojami” ir ,,sekuliarizuojami” (supasaulietinami) teoriniai vaizdiniai apie fundamentinius socialinius ryšius, bet kategorija ,,visuomenė” radikaliai apvaloma nuo visų etinių aspektų, vadinasi, ir nuo viso to, kas susiję su sąmoningu tikslingumu ir suvoktu žmogaus veiksmų socialumu. Kontraversijoje ,,Šefstberis-Mandevilis” matosi dvi iš esmės priešingos ,,visuomenės” sąvokos: vienu atveju etinis momentas lai-komas svarbiausiu vidiniu socialinių ryšių struktūros pagrindu, kitu – neturi su juo jokio ryšio, nes ge-riausiu atveju visuomeniniai ryšiai yra etiškai neutralūs.

Šią antinomiją anglų moralės filosofijoje mėgino spręsti D. Hiumas ir Adamas Smitas (Smith, 1723-1790) atvedę į etiškai idealistinę ir ekonomiškai realistinę tendencijas. Pastaroji, gavusi teorinį impulsą, greit susiformavo į specialią discipliną – politinę ekonomiją.

Hiumas, kaip ir Šefstberis, sako, kad ,,pati natūraliausia žmonių būsena – tai visuomeninė san-tvarka be jokios valstybinės valdžios. Būsena, sutvarkyta ,,teisingumo” principu ir ,,natūraliais įstaty-mais”, įteisinančiais nuosavybės stabilumą, jos perdavimą susitarimu ir pažadų vykdymu, kurių reali-zavimas ir buvo sąlyga atsirasti vyriausybei. Pats teisingumas išvedamas iš bendro ,,visuomeninio inte-reso” jausmo. Kadangi visuomenės palaikymui teisingumas būtinas, ir tas būtinumas turi universalų pobūdį, tai ,,dorovinė pareiga” – būti teisingu – vvisiškai dera su naudingumu, kuriame nėra jokio sava-naudiškumo.

Hobso pastebėtas prieštaravimas tarp individualumo ir visuomeniškumo pašalinamas priski-riant žmogui ,,socialinį jausmą”, kaip tiesioginio visuomeninio naudingumo jausmą, kuris pranoksta antivisuomeninį jausmą. Smitas šią temą rutulioja toliau politinėje ekonomijoje, kurios pagrindu tapo Hiumo tezė, kad ,,viskas pasaulyje įgyjama darbu”. Smitas šią temą išplėtoja į darbo visuomenės idėją ir kaip ,,mainų” sąjungą, susijusią su darbo pasidalijimu – vieninteliu būdu patenkinti poreikių įvairo-vę. Tai tokio pobūdžio ryšys, kai kiekvienas individas dirbdamas sau, priverstas dirbti kitiems ir, prieš-ingai, dirbdamas kitiems, dirba sau. Tai toks mechanizmas, kurį vėliau Kantas pavadino ,,automatu”, užtikrinančiu visuomenės, kaip visumos, egzistavimą, nepriklausomai nuo valstybinės valdžios. Kan-tas, kaip ir Hiumas, teigia individualumo ir visuomeniškumo vienovę. Ši vienovė atsiranda todėl, kad ,,visuomeniškumas” kiekvienam individui iš anksto užduodamas pasirinkta veiklos rūšimi bendroje darbo pasidalijimo sistemoje, kas ir skatina jį tarnauti visuomenei taip pat, kaip ir Hiumo ,,teisingumo jausmas” – dorybė, kartu ,,dirbtinė”, neišplaukianti tiesiogiai iš savisaugos instinkto, ir ,,natūrali”, nes mums natūralu pritarti geriems darbams.

Darbo pasidalijimo sistema, kaip žmogaus istorijos produktas – irgi yra dirbtinės kilmės, bet funkcionuoja ,,natūraliai”, nepriklausomai nuo atskirų žmonių tikslų. Produktyvi veikla, kad ir kaip ji būtų motyvuojama, visuomenei ,,naudinga”, jeigu ji jau susiformavo ir tampa savaveiksmiška. Tačiau Smitas pamatė ir tai,

kad šis darbo pasidalijimas labai neigiamai atsiliepia žmogui pramonės atžvilgiu išsivysčiusiose šalyse: proto aštrumas, jausmų kilnumas, dorovingumas privačiame gyvenime tampa vienpusiškumo auka, kuri yra darbo pasidalijimo rezultatas. Smitas čia nematė jokios išeities, išskyrus švietimą. Taip buvo pastebėta, kad svarbiausia problema yra ,,etiškumo” ir ,,mechaniškumo” sąveika. Kantas šią problemą suformulavo kaip ,,patologiškai priverstinę santarvę visuomenėje galų gale pa-versti į moralinę visovę”, suprasdamas tai kaip svarbiausią žmonijos tikslą, nors šis idealas ir nepasie-kiamas. Visuomenės idėja buvo suprasta kaip Žmonijos idėja istorijos raidoje.

G. HHegelis tą pačią problemą mėgino realizuoti savo ,,teisės filosofijoje”. Jis nuosekliai skiria šeimą (kaip moralės sferą), pilietinę visuomenę (kaip visapusiškos priklausomybės sistemą, kurioje maitinimasis ir atskiro asmens gerovė bei jo teisinis egzistavimas susipynę visų kitų žmonių maitini-musi, gerove ir teise) ir galiausiai valstybę (kaip šeimyninės dorovės ir pilietinės visuomenės sintezę: ,,laisvas realizavimasis”, kuris yra ,,absoliutus proto tikslas”, realizuojantis save kaip valia), t. y. lais-vai realizuojančią savo valią tautą. Hegelio koncepcijoje įveikos pavidalu ryškus anglų mąstytojų ir Ž. Ž. Ruso visuomenės, kkaip moraliai politinio vieningumo, kaip ,,bendros valios” išraiškos traktavimas. Šiame pavidale valstybė pasidaro ne tik kaip vienybė, bet ir kaip etiškumo matas. Dėl to Hegelis pilie-tinę visuomenę vadina ,,išorine valstybe”, pagrįsta valstybinio proto būtinumu.

Pilietinės visuomenės susipratimo idėją plėtoja ir prancūzų ssocialistai utopistai. Pvz., Sen Sim-onas (Saint-Simon, 1760-1825), plėtodamas Smito principus, visuomenę ima aiškinti atskiros valstybės mastu, kaip ,,nacionalinę asociaciją”, kaip ,,pramonės įmonę”, kurios tikslas kiekvienam visuomenės nariui yra suteikti kaip galima daugiau patogumų ir gerovės. Dėl to visi pramonininkai, t. y. dirbantieji – žemdirbiai, fabrikantai, inžinieriai, darbininkai, prekybininkai ir t. t., turi visuomenėje užimti jiems skirtą padėtį pagal darbo indėlį. Mat dauguma ,,pramonininkų” pasidarė proletarais, t. y. žmonėmis, kurie neturi jokios nuosavybės. Taip Sen Simonas išsivysčiusiose Europos šalyse aptiko prieštaravimą tarp ,,pramoninės” valstybės tikslų ir realios padėties. Pramoninė valstybė pasidaro ateities idealu, ku-riame neva bus išspręstos socialinės ir etinės pilietinės visuomenės problemos.

Naujaisiais ir naujausiais laikais visuomenės koncepcijas kūrė L. Morganas (Morgan, 1818-1881), O. Kontas (Komte, 1798-1857), Dž. Milis (Mill, 1806-1873), HH. Spenseris (Spencer, 1820-1903), K. Marksas (Marx, 1818-1883), Dž. Freizeris (Frazer,1854-1941), E. Diurkgeimas (Durkheim, 1858-1917), O. Špengleris (Spengler, 1880-1936), A. Toinbis (Toinbee, 1889-1975), vadinamosios Frankfurto mokyklos filosofai M. Chorkhaimeris, (Horkheimer, 1895-1973), T. Adornas (Adorno, 1903-1969), Ė. Fromas (Fromm, 1900-1980), H. Markūzė (Marcuse, 1898-1979), J. Chabermasas (Habermas, 1929) ir kt.], Dž. Stiuardas (Stiuard, 1902-1972), F. Tenis (Tönnies 1855-1936), T. Parso-nas (Parsons, 1902-1979) ir daugelis kitų istorikų, sociologų ir filosofų, tačiau iki šiol dar nė viena teo-rija amžinųjų visuomenės ir individo sąveikos kklausimų neišsprendė.

Šiuolaikinė pasaulinės visuomenės raidos tendenciją yra vadinamoji ,,globalizacija”, t. y. pa-saulinės visuomenės (noosferos) raida į vieną ekonominį, kultūrinį, kalbinį, politinį ir t. t. subjektą. Pvz., Vilniuje kosmopolitinės galios 2001 metais organizavo vadinamąją ,,Civilizacijų dialogo” konfe-renciją. Globalizacijos teoretikai akcentuoja, ekologines, vadinamąsias intersocialines ir ,,individo” – visuomenės sąveikos problemas, tačiau vengia ir apeina tautiškumo fenomeną. Pvz., lietuvių filoso-fas Sigitas Rudzevičius 2001 m rugsėjo 19 d. laikraštyje ,,Respublika” šitaip apibūdina globalizaciją: ,,Globalizacija yra naujas žmonijos gyvenimo būdas, kuris turi bent tris pagrindinius bruožus: 1) žmo-nija pradeda veikti kaip vieningas veiklos subjektas – ekonominėje, politinėje, kultūrinėje ir kitose sri-tyse – tai nereiškia, kad nėra jokių prieštaravimų, konfliktų – mes matome priešingus dalykus netgi šventakmenės Europos širdy, buvusioje Jugoslavijoje, Artimuosiuose Rytuose ir t. t. – ir nors šis vie-ningos veiklos subjektas kol kas veikia stichiškai, vis dėlto žmonija pasiekė istoriškai naują pakopą; 2) to subjekto veiklos arena yra nebe valstybė, ne kontinentas, ne valstybių grupė, o tai, ką senovės helė-nai vadino ekumena (gr. oikumene – gyvenamoji žemė), arba, kaip filosofai sako, pansociumas, savo-tiška supervisuomenė, kurioje savo prasmės netenka sienos ir. net valstybių nacionalinis suverenite-tas – deja. Taip veikia šitas globalizacijos buldozeris; ir 3) žmonija techniškai, technologiškai tampa nepaprastai galinga ne tik fizinio darbo technizacijos ppožiūriu, bet ir protinio darbo – dėl aukštųjų te-chnologijų, interneto ir kitų pasaulinių tinklų. Apibendrinant – globalizacija yra naujas žmonijos rai-dos etapas. Geras jis ar blogas – tai jau kitas dalykas, bet šitai yra realybė. Ji labai sudėtinga, priešta-ringa ir tokia nauja – dažnai tokia šokiruojanti”. Apskritai globalizacija yra sukėlusi pasaulio maišatį.

Globalizacija tapo filosofinių tyrimų dalyku, kuriame ir analizuojamos šiuolaikinių globalinių problemų sprendimo prielaidos” filosofiniai, socialiniai, demografiniai, ekologinio prognozavimo filo-sofiniai aspektai, pasaulinės ekonomikos pertvarkymo klausimai ir t. t.

Kol kas į šiuo dalykus nėra vieningo požiūrio. Svarbiausi teiginiai yra šie:

A. Nepaisant pasaulio susiskaldymo, ryšių intensifikacija ir sąveika veda į objektyvų vienin-gumą. Tai ūkinių ryšių, socialinių procesų ir įvairių šalių istorinių likimų, kultūros mokslo ir technikos vieningumas, kuris lemia žmonijos ateitį. Taigi pagrindinė filosofinės globalistikos problema yra har-moningo žmonijos susivienijimo būdų paieška, kuri iki šiol savyje prieštaringa. Pvz., siūloma sukurti transnacionalines struktūras iki pasaulinės vyriausybės sukūrimo, siūloma sukurti ekologiškai subalan-suotą globalinę ekonominę sistemą, pasiekti globalinį demografinį stabilumą (kas šitai yra?), formuoti naujo tipo globalinę kultūrą. Tautiškumo klausimas lyg ir apeinamas, todėl ši filosofija iš esmės yra kosmopolitizmo pagrindimo filosofija.

B. Teikdama lemiamą reikšmę bendražmogiškoms vertybėms ir kultūriniam istoriniam univer-salumui (kas šitai yra?), globalinė filosofija siekia formuoti naują sąmonę, kuri ir nulemtų ateities pa-saulio rraidą. Globalizacija vaizduojama kaip priklausymo gamtai ir kosmosui jausmas, atsakomybės už pasaulį ir istoriją (kokią?), kultūrą ir dvasinį gyvenimą jausmas. Kultūra apskritai iškeliama aukščiau už plitiką, globalinė ekologija ir etika – skelbiama dvasine prielaida, ant kurios ir turinčios formuotis įvairios žmogaus būties formos (kokios?).

Taigi filosofijos centre yra žmogus apskritai. Čia išskiriami du traktavimai: vadinamasis ,,Romos klubas” žmogaus problemą sprendžia pragmatiškai ir kelia uždavinį įtvirtinti, tobulinti ir ug-dyti naujas ,,žmogaus kokybes” (kokias?), orientuotas į būsimo pasaulio tvarką ir globalinę sąmonę. Šioje sąmonėje tautinei sąmonei vietos nebelieka, nes globalizacija reiškia nacionalinio suvereniteto pabaigą.

Antras traktavimas orientuojasi į nuolatinės atsakomybės už gamtą ugdymą, į alternatyvinės kultūros ir civilizacijos (kokios?) kūrimą, kuri galinti būti realizuota tik dvasiškai brandžių ir laisvų (?) asmenybių. Itin smerkiamas fanatizmas (?) ir ekstremizmas, revoliuciniai visuomenės pertvarkymo metodai. Ir čia teigiama, kad visų pirma turinti keistis sąmonė, o tik tada socialinė, ekonominė ir poli-tinė praktika.

Šeima

Šis visuomeninis institutas yra labiau sociologijos, negu filosofijos dalykas. Yra sukurtos įvai-rių lygmenų teorijos. Žmogaus teisių konvencijoje (1966 m.) šeima vadinama pagrindine natūralia vi-suomenės ląstele. Normalioje šeimoje žmogus (vaikas) ir įgyja socialumo bei dvasingumo savybes, susipažįsta su platesnėje visuomenėje egzistuojančia vertybių sistema. Vienos teorijos šeimą supranta kaip visai uždarą socialinę sistemą, kurioje kiekvienas individas turi savo

statusą, atlieka tam tikrą vaidmenį (sutuoktiniai-vaikai, broliai-seserys, seneliai ir pan.), sprendžia iškilusius konfliktus. Kitos labiau akcentuoja šeimos apskritai ir jos narių ryšius su platesnėmis visuomenės sistemomis – mokyk-la, religine bendruomene, tauta, valstybe ir pan. Šeimos sociologija analizuoja ir šeimos evoliuciją, santuokų tipus (pvz., grupinę šeimą, poligamiją ir monogamiją, šeimos egzogamiją ir endogamiją ir pan.). Visose civilizuotose šalyse šeimos teises gina įstatymas. Kartu reikia pažymėti, kad civilizuo-čiausiose šalyse šeimos institutas, grįstas santuokiniais ryšiais, yra gerokai susilpnėjęs. Santuoka yra teisinio reguliavimo pagrindas, oo šeimos be santuokos reguliavimo pagrindas tampa tik moralė ir ben-dras ūkio vedimas. Kai kuriose tankiai gyvenamose šalyse griežtai reglamentuojamas vaikų skaičius, o kitose, priešingai, vaikų gimimas skatinamas. Mokslai, froidizmas ir neofroidizmas (žiūr. skyrių ,,Pasąmonė”) teigia, kad šeima tada atlieka savo pareigą visuomenei, jeigu vaikai yra mylimi, globo-jami dėmesingų tėvų. Vaikas, neišmokęs šeimoje dirbti ir mylėti, nepatyręs šilumos, yra potencialus kandidatas būti asocialiu individu. Be to, tėvystė ir motinystė yra viena svarbiausių sąlygų, realizuojant save kaip asmenybę. Kartu reikia pažymėti, kkad viengungystė arba vienuolių (kunigų) įžadai, nėra blo-gis, o tam tikras savęs realizavimo būdas, kuris ir šiuolaikinėje visuomenėje nesmerktinas.

Šeimos instituto išsigimimą rodo ir pasaulinėje visuomenėje atsiradusios valstybės, kurios įtei-sina lytinių iškrypėlių (homoseksualistų) ,,šeimų” įforminimą.

Tauta ir tautiškumas

Tautų amžius siekia žmonijos priešistorę, tt. y. civilizacijos atsiradimą, tačiau tautos teorijos atsirado kartu su kultūros filosofija tik naujaisiais laikais. Tautų istorija yra pavyzdys, kaip kai kurios tautos iš bendruomenės virsta organizacijomis, tačiau niekur neparašyta, kiek iš tikrųjų šio amžiaus pasaulinėje visuomenėje dar yra tautų.

Senovės Graikijos filosofai tautos filosofijos nekūrė. Jie ir nesivienijo tautiškumo pagrindu. Pvz., Aristotelis kalba tik apie šeimą, bendravimo formų atmainas, skirtas tenkinti materialiniams ir dvasiniams poreikiams, bei apie valstybę. Nesidomėjo tautiškumu ir romėnai, nes jie sukūrė imperiją ir elgėsi tik kaip užkariautojai. Viduramžių įvykiai irgi nepasitarnavo tautinio mentaliteto formavimuisi. Priešingai, buvo puoselėjama vieningos imperijos su viena Bažnyčia, viena kalba (lotynų) ir viena teri-torija idėja. Tautinės savimonės ir tautinių valstybių atsiradimo atskaitos tašku paprastai yra laikoma Didžioji prancūzų revoliucija (1789 m). Nuo ttada tautiškumo dvasia nuolat stiprėjo, nors niekada ne-nyko ir kosmopolitizmo tendencijos. Ypač jos sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai nacistinės Vokietijos politika suteikė sąvokai ,,nacionalizmas” itin neigiamą prasmę. Šiai tendencijai pasitarnavo ir komunistinės imperijos (Sovietų Sąjungos) ,,internacionalizmo” politika, kurios priedangoje buvo mėginama sunaikinti tautinį mentalitetą.

Klasikinį tautų atsiradimo ir raidos kelią aprašo Amerikos kultūros antropologas Liujis Mor-ganas (Morgan, 1818-1881). Jam antrina rusų filosofas ir etnologas L. Gumiliovas, lietuvių filosofas Juozas Girnius ir kt. Sutinkamai su šia teorija, ,,klasikinis” tautos raidos kelias bbūtų toks: šeima-giminė-klanas-gentis-tautybė-nacija. Taigi sąvoka ,,tauta” yra bendrybė, o giminė, klanas, gentis, tau-tybė ir nacija yra kokybinės jos raidos pakopos. Lietuvių kalbos žodyne tautos apibrėžimo lyg ir nėra. Pvz., tautybė apibūdinama kaip dar ne visai susiformavusi tauta, o nacija vadinama istorine žmonių bendrija, atsiradusia kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypaty-bių bendrumo pagrindu. Tiesa, skliaustuose įrašytas ir žodis ,,tauta” bet tautos ir nacijos skirtumai – nepaaiškinti.Tuo tarpu net ,,Lietuviška tarybinė enciklopedija” rašo, kad sąvoka ,,tauta” žymi etninės bendrijos formą, kurios raida apima tautybės ir nacijos etapus (11 t.). Kitame tome net okupacijos są-lygomis straipsnio autoriai aiškiai pasako, kad tauta tampa nacija tik sukūrusi savo politinius namus, t. y. valstybę. Aiškiai šį lemiamą nacijos bruožą įvardija lietuvių filosofas Antanas Maceina. Gi G. He-gelis apie šį dalyką rašo taip: ,,Pasaulinėje istorijoje galima kalbėti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstybę . Visa žmogaus vertė, visa jo dvasios tikrovė egzistuoja tik valstybės dėka” (Hegelis G. Isto-rijos filosofija. V., 1990, 65 p.). Įdomu tai, kad didžiosios tautos, kūrusios pasaulines imperijas, viena-reikšmės sąvokos ,,tauta” neturi. Pvz., rusų ,,narod” ir anglų ,,folk” ir ,,nation” turi po kelias prasmes, kurias galima suprasti tik platesniame kontekste.

Lietuvių tauta yra nuėjusi ,,kasikinį” kelią nuo genčių ir giminių iiki nacijos. Pastarąjį statusą okupacijos metais buvo praradusi ir atgavo kartu su nepriklausomybe. Tačiau daugelis tautų ir nacijų susiformavo ne ,,klasikiniu” būdu. Pvz., Hegelis rašo, kad romėnų tauta atsirado iš plėšikaujančių ban-ditų gaujos, kurioje pradžioje nebuvo net moterų. Galima net ginčytis, ar romėnai buvo tauta. Gauja, susidėjusi iš įvairių genčių vyrų, išžudė sabinų genties vyrus ir pagrobė jų moteris. Vėliau ši ,,gentis” prievarta prisijungė etruskus, figūrus ir venetus, kurie asimiliavosi ir išnyko. Dar vėliau buvo asimi-liuoti vestgotai, ostgotai, dalis vandalų, longobardai ir t. t. Dabarties italų gyslomis teka arabų, vengrų, normandų ir kitų tautų kraujas. Italai tapo nacija tik XIX a pabaigoje, kai susivienijo ta pačia kalba kalbančios provincijos. Nė viena iš šių provincijų neturi bendro protėvio. Panašiai yra susiformavusios ispanų, portugalų, prancūzų, anglų ir kitos nacijos. Klasikinio nacijos raidos kelio nenuėjo nė viena Amerikos kontinento nacija. JAV gyventojai turi visus nacijos požymius, bet ji dar nėra tauta. Nacija yra šveicarai, bet ji susideda iš keturių pagrindinių tautų, o arabų tautą šiuo metu sudaro daugybė naci-jų, kurios net kariauja tarpusavyje.

Taigi klaikinės nacijos pradeda kaip bendruomenės, o pradėjusios tvarkyti savo likimą valsty-bėje įgyja tiek bendruomenės, tiek organizacijos statusą. Nesunku suprasti, kad individo ir ,,visuomenės” tautos (nacijos) pavidale sąveika yra labai prieštaringa. PPvz., šis prieštaringumas pasi-reiškia santykiu su ,,tėvyne”. Pastaroji turi dvi filosofines prasmes – psichologinę ir ontologinę. Psi-chologine prasme individui tėvynė yra ta vieta, kurią jis laiko tėvyne laisvai apsisprendęs. Tada jis gali turėti net kelias ,,tėvynes”. Ontologine prasme tėvynė yra, laike ir erdvėje sukurta tautos buveinė (A. Maceina). Šia prasme individui tėvynė yra viena ir ta pati tol, kol jis žino savo tautinę priklausomybę. Tas pats yra su patriotizmu. Patriotizmas yra nacionalizmas su teigiamu turiniu ir reiškia savo tautos meilę, kurią reikia skirti nuo pilietinio susipratimo. Pasak S. Šalkauskio, kitatautis gali būti tik pilietiškai susipratęs, o patriotizmas jį sieja su savo tauta (jeigu tik sieja), kad ir kur jis būtų. Beje, na-cionalizmo atmainų yra daug. Tai normalus (patriotizmas) ir egoistinis nacionalizmas, šovinizmas, na-cizmas, diasporos nacionalizmas, sionizmas, antisemitizmas ir pan.

Kalbėdami apie individo ryšius su savo ir kitomis tautomis, filosofai aptaria tautinio aklumo ir nutautėjimo, kosmopolitizmo bei marginalumo (rasiniu ir tautiniu atžvilgiu mišrias šeimas) problemas. Šių laikų visuomenėje šie klausimai itin aktualūs. Aktuali yra tautinių mažumų problema. Kai kurios šalys šį klausimą išsprendė tautiškumą tapatindamos su pilietiškumu. Pvz., taip yra Prancūzijoje: atvy-kėlis, gavęs Prancūzijos pilietybę, nepriklausomai nuo buvusios tautybės ar rasės, laikomas prancūzu. Tada atkrenta mokymosi gimtąja kalba problemos.

Aktuali yra

ir tautos, kaip santykių subjekto su žmonija (kitomis tautomis), problema. Šia pra-sme tauta yra tiek pat visuomeniška, kiek ir atskiras individas. Požiūriai įvairuoja. Vieniems nacijos yra tik tarpinis momentas kelyje į vieningą žmoniją (kosmopolitinis aspektas), kitiems savęs įprasmi-nimo žmonijoje būdas. Kartu visi mąstytojai sutaria, kad prievartinis tautų susiliejimas, kaip ir dirbtinis tautos sukūrimas, yra neįmanomas.

***

Šeima, valstybė, tauta, žmonija yra tos pagrindinės sąvokos, kurių samprata yra tik įvadas į žmogaus ir visuomenės santykio problemą. Filosofai atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinis žmogus ne-mėgsta bbūti auklėjamas. Dėl to filosofijos tekstas neturėtų būti bendravimo pamokų vadovėlis. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad žmonių bendravimas tampa vis sudėtingesnis. Praktika rodo, kad bendros kalbos neranda ne tik skirtingų kultūrų, skirtingų kalbų žmonės, bet ir šeimos, kurioje sprendžiama kartų (tėvų ir vaikų) tarpusavio sampratos klausimas, nariai. Neranda būdų susitarti tos pačios profesi-jos, vienos politinės sistemos ir t. t. žmonės, nors kontaktai, mokslo ir technikos veikiami, dažnėja. Ne tik miestų, bet ir kaimų žmonės susitinka su skirtingos kilmės, tautybės, tikėjimo ir tt. t. atstovais. Ga-liausiai paaiškėjo, kad dažnai nepavyksta ,,susitarti” ir pačiam su savimi, o partneriai vienas kito nesu-pranta net abu šito siekdami. Tada daromos dvasinės traumos, vienas kitą žemina, skatina agresyvumą. Iš to kyla poreikis suprasti psichiką – sąmonę ir ppasąmonę, kalbos ypatumus, bendravimo ,,techniką” ir galiausiai pačią sampratą.

3. Sąmonė

Nors filosofijai jau pustrečio tūkstančio metų, tačiau ,,sąmonės” kategorija atsirado tik naujai-siais laikais. Vieni šaltiniai jos autoriumi nurodo anglų filosofą F. Bekoną (Bacon, 1561-1626) ir Dž. Loką (Locke, 1632-1704), kiti – vokiečių filosofą Chr. Volfą (Wolff, 1679-1754). Iki to laiko filosofai vartojo sąvokas ,,logos”, ,,protas” (gr. nus), ,,siela“ (gr. psyche, lot. anima), ,,dvasia“ (gr. anemos, lot. anima, spiritus), ,,intelektas“ (lot. – intellectus – suvokimas, prasmė). Visos šios sąvokos žymi mate-rialumo priešybę – idealumą. Vadinasi, sąmonė, siela, dvasia ir t.t. yra nekūniški, neerdviški ir nepa-siekiami pojūčiais dalykai. Idealistinėms filosofinėms sistemoms šie nekūniški dalykai yra arba būties pradai, arba pati būtis.

Naujausių laikų Prancūzijos evoliucinės krikščionybės filosofas Tejaras de Šardenas (Teilhard de Chardin, 11881-1955) šį būties sluoksnį pavadino noosfera, t. y. mąstančiu žemės apvalkalu, mąsty-mo klodu, susidedančiu iš visų mąstančių būtybių – žmonių – ir atsiradusių evoliucijos būdu. Tai pa-našu į naujausių laikų ateistinį materializmą, kuris sąmonę laiko antriniu dalyku apskritai, t. y. amži-nos materijos savaiminės raidos savybe, įgyta funkcija. Tačiau ,,atsiradusi” ir po to ,,besirutoliojanti” sąmonė vadinama ne būties dalimi, o tik idealiu būties atspindžiu. O atspindys – tai, ko realiai nėra. Taip sąmonė pasidaro antinomine kategorija: viena vertus, sąmonė yra būties eesminė sąlyga, pirminė priežastis ir pirminis pradas, kita vertus, sąmonė yra tik būties ,,šešėlis”, būties atspindys. Siekdami suprasti sąmonės fenomeną, pamėginsime išsiaiškinti sąmonę atstojančias sąvokas.

Logos. Terminą ,,logos” filosofijoje pirmasis pavartojo Herakleitas. Ikifilosofiniame mąstyme graikams ,,logos” reiškė žodį, mintį, protą, o vėliau ir mokslą. Herakleitas, būtį supratęs kaip amžiną atsiradimą ir išnykimą dominuojant liepsnai (ugniai), logu pavadino esančią pasaulėtvarką, jos princi-pą arba dėsnį. Logas yra amžinas, visuotinas ir būtinas, kurį žmonėms sunku suprasti. Taigi Heraklei-tui logas yra dar ne kosminis protas ar mąstanti dvasia, o amžinai judri, tačiau nuolat pasikartojanti pasaulio tvarka ir harmonija, kuriai paklūsta ir ugnis.

Helenizmo epochos filosofams stoikams logas taip pat yra aktyvus daiktų formavimosi principas. Nors logas nematerialus, tačiau substancionalus. Iš dalies mėgdžiodami Herakleitą, stoikai logu vadino ugninę (pneumatišką) kosmoso sielą, kuri yra visur kaip Dievas. Stoikams logas yra jau ne savaiminė akla lemtis, o protingos ir kūrybingos prigimties galia. Būdamas visur, žmoguje jis viešpatauja. Po mirties miršta ir siela, o logas, kaip vadovaujantysis protas, po kurio laiko taip pat išsisklaido pasauli-niame prote. Taigi logas yra dieviškos prigimties, jis – apvaizda. Tokia logo samprata jį pavertė kos-miniu protu.

Platono ir Aristotelio filosofijoje logo sąvoka vienareikšmės ontologinės prasmės neįgyja (,,platoniškąjį” kosmosą valdo Demiurgo sukurta protinga siela), nes tuo žodžiu jjie vadino ir būties dėsnį, ir logikos, t. y. taisyklingo mąstymo, principą.

Judaizme ir krikščionybėje logas tampa asmenybinio ir visur esančio Dievo žodžiu, kurį ištarus daiktai atsiranda iš absoliutaus nieko. ,,Naujajame Testamente”, Evangelijoje (gr. evangelion – gera žinia) pagal Joną, taip ir sakoma: ,,pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Taigi logas – Dievo žodis ir pats Dievas, vadinasi, sąvoka yra Absoliutas. Būtent šią idėją iki visaapimančios filosofinės sistemos išplėtoja naujųjų laikų filosofas G. Hegelis.

Nepaisant prieštaringo žodžio logas vartojimo senovės Graikijoje, filosofijoje logas įsitvirtino kaip kosminio proto sinonimas.

Siela. Siela yra teologijos, psichologijos ir filosofijos kategorija. Jos vaizdiniai mąstyme pasi-reiškė jau primityviųjų tautelių pagoniškuose tikėjimuose. Tuos tikėjimus amerikiečių kultūros antro-pologas E. Tailoras (Tylor, 1832-1917) pavadino animizmu (lot. anima – siela). Animizmas sielas su-teikė visiems daiktams – gyviems ir negyviems. Sielos nematomos, taigi nematerialios.

Kad kosmosas yra gyvas ir turi sielą, teigė pirmieji graikų natūrfilosofai, pitagorininkai, stoikai, Sokratas, Platonas ir neoplatonikai. Sielas turi visi gyvi padarai, tačiau tik žmogui kosmo Kūrėjas su-teikė protingą sielos dalį. Pitagorininkai, Sokratas, Platonas pripažino sielų persikėlimus – metemp-sichozę (gr. metempsychosis – sielų persikėlimas). Metempsichoze ir šiais laikais tiki indusai, kai kurie astrologai, mediumai ir t. t.

Pasak Platono, siela yra bekūnė ir nemirtinga, tt. y. amžina. Siela – trinarė. Aukščiausiąją, tobu-liausią jos dalį sudaro protas. Viduriniąją dalį – valia ir kilnūs potraukiai, o pačią žemiausią – geismai ir jausmai. Pagal kokybę sielos dalys lokalizuotos ir kūne: protingoji dalis galvoje, vidurinioji – širdyje, o blogiausioji – žemiau diafragmos, t. y. pilve. Sielos mite Platonas kalba apie sielos gyvenimą nuo-stabiame idėjų pasaulyje, kuriame susipažįsta su grynosiomis esmėmis (idėjomis be materijos). Pada-riusi nuodėmę, siela priversta grįžti į kūną. Geresnės sielos įsikrausto į vyrų, blogesnės – į moterų kū-nus. Sugrįžusios į kūną sielos kilniausia funkcija – pažinimas, kuris iš esmės yra prisiminimas to, ką ji patyrė idėjų pasaulyje. Šiaipjau siela yra gyvo kūno idėja. Vadinasi, žmogaus esmė yra siela, ji ryš-kiausiai atsiskleidžia palikusi kūną, t. y. po mirties. Šios minties dar niekas nepaneigė.

Aristotelis mėgino paaiškinti sielą ne mistiškai. Jam siela yra ,,gamtos kūno, potencialiai turinčio gyvybę, pirminė aktualybė”. Kadangi gyvi yra jau augalai, tai jie turi sugebančią maitintis ir daugintis sielą. Žmonės, būdami gyvybės hierarchijos viršūnėje, turi ir mąstančiąją sielą. Taigi žmogus yra ir augalas, ir gyvulys. Tačiau žmogus yra daugiau negu gyvulys, nes turi protingąją sielą, kuri vienintelė gali reikštis be kūno. Dėl to mąstančioji siela ir gali atskirti grynąsias formas nuo materijos ir jas ,,pasisavinti”.

Taigi protui nereikia jokio materialaus organo. Patį protą Aristotelis aiškina painiai. Pa-syvusis protas esąs beformis, nes gali suvokti visas formas. Jis miršta kartu su kūnu. Nemirtingas yra tik aktyvusis protas, nes jis aktualina suvoktas formas ir patį pasyvųjį protą, t. y. mąsto pats save. Sielą be žemesniųjų jos dalių turi tik Dievas.

Teologijoje ir krikščioniškojoje filosofijoje siela laikoma nematerialia ir individualia žmogaus dvasia, kuri – nepakartojama žmogaus esmė. Siela – Dievo kūrinys, suteikta tik žmogui, nes tik žmogų Dievas sukūrė ,,pagal ssavo paveikslą”. Dievas amžinas, siela nemirtinga, todėl ja reikia labiau rūpintis negu kūnu. Siela nemateriali – ji nei žemė, nei vanduo, nei oras, nei ugnis, nei visų elementų junginys. Sielos nemirtingumą ir nematerialumą įrodo atmintis, nes ji saugoma ir reiškiasi nematerialiomis sąvo-komis, vaizdiniais. Pasak Aurelijaus Augustino, siela reiškiasi nematerialiomis savybėmis – mintimi, atmintimi ir valia. Svarbiausias dalykas – valia, nes ji, o ne mąstymas, lemia žmogaus elgesį. Dievas žmogui suteikė laisvą valią, kuri ir įprasmina individualią sielą, nes žmogus gali rrinktis arba gėrį, arba blogį. Tačiau pasirinkti gėrio, t. y. sielos išganymo, žmogus pats be Dievo malonės negali.

Krikščioniškąją sielos sampratą papildo Tomas Akvinietis. Sekdamas Aristoteliu, Tomas aiškino, kad siela – nepilna substancija. Pilną substanciją sudaro siela (forma) ir kūnas (materija). PPlatonas kū-ną laikė sielos pančiais, iš kurių siela siekia išsivaduoti ir nukeliauti į idėjų pasaulį. Tomui Akviniečiui kūnas – būtinas priedas, nes po Paskutiniojo Teismo sielos su kūnais susijungs. Kaip ir Aristoteliui, jam siela yra kūno aktas. Ji turi vegetatyvinę (augalinę), juntančiąją ir protingąją dalis. Mąstymas bei valia su kūnu nesusiję ir lemia sielos nemirtingumą.

Šių laikų psichologai ir ateistinės pakraipos filosofai sielą (jeigu šią sąvoką vartoja) sutapatina su žmogaus psichika, su ,,vidiniu” žmogaus pasauliu. Tai reiškia, kad siela (psichika) yra smegenų ir ner-vų sistemos funkcija (veikla). Psichiniai procesai sudėtingi, daugiaplaniai ir sunkiai paaiškinami. Pa-grindiniai procesai yra pažinimo (mintys), valios ir emocijų. Pažintiniams procesams priklauso pojū-čiai, suvokimas, vaizdiniai, vaizduotė, mąstymas, atmintis ir intuicija. Valios procesams priklauso po-linkiai, įgūdžiai, įpročiai, norai, poreikiai. EEmociniams – jausmai, emocijos, nuotaikos, nerimas, pyk-tis, pavydas ir pan. Taigi psichika yra daugiau negu sąmonė. Psichikai priklauso ir suvokti, ir nesuvok-ti dalykai, t. y. pasąmonės fenomenas. Sąmonė suprantama kaip aukščiausia psichikos raiškos forma.

Dvasia. Dvasia – daugiaprasmis terminas. Graikiškai anemos, lotyniškai anima, spiritus reiškia kvapą, vėją, dvelkimą, alsavimą. Dvasia kaip būtybė gali būti tik nematerialia substancija: jeigu tai ,,logas”, vadinasi, turėtų reikšti arba sąvoką, arba idėją, arba protą. Religinėse doktrinose dvasiomis vadinamos nematerialios žmogaus sielos ir antgamtinės būtybės – angelai, ddemonai, velniai ir tobula dvasia – Dievas. G. Hegelio Absoliuti Dvasia suprantama ir kaip subjektas (jis beasmenis, bet mąsto pats save), ir kaip objektas. Hegelis kalba apie subjektyviąją, objektyviąją ir absoliučią dvasią. Subjek-tyvioji dvasia yra individas, asmuo. Jis suvokia, mąsto, kuria vertybes. Objektyvioji dvasia reiškiasi kaip grupės, t.y. visuomenės, tautos, socialinės klasės ar sluoksnio, partijos sąmonė. Ji gyvena subjek-tyvioje dvasioje, bet pati jau beasmenė ir savarankiška. Objektyvioji dvasia individus, t. y. subjektyvią-ją dvasią, veikia, bet pati nieko nebegauna. Iš esmės tai kultūros formos: menas, mokslas, religija, mo-ralė, teisė ir t. t. Panašiai samprotauja ir N. Hartmanas savo ,,kritinėje ontologijoje”. Absoliuti dvasia yra tobuliausia. Hėgelis ją vadina dieviškąja, ji reiškiasi subjektyviojoje ir objektyviojoje dvasioje kaip vizija (lot. visus – regėjimas, svajonė) mene ir religijoje – vaizdiniais, o filosofijoje – sąvokomis.

Naujųjų laikų racionalistai apie dvasią-sielą ko nors naujo nepasako. Dekartui siela-dvasia yra nuo kūno nepriklausoma substancija (Platonas, Aurelijus Augustinas). Ji net realesnė už kūną – maši-ną. Tačiau Dekartui siela-dvasia nėra absoliučiai savarankiška. Ji sukurta Dievo ir be Dievo malonės negali rasti tiesos (taip sako ir Aurelijus Augustinas). Tuo tarpu Spinoza dvasinės substancijos iš viso nepripažįsta, nes yra vienintelė substancija Gamta-Dievas. Leibnicas monadas-sielas vėlgi laiko sava-rankiškomis dvasinėmis substancijomis. Jos tobulos, nors yra dar ttobulesnė monada – Dievas (apie tai žr. ankstesniame skyriuje). Racionalistai esminėmis sielų-dvasių savybėmis pripažįsta protą, mąstymą, sąmoningumą, pažinimą, kūrybą.

Naujausių laikų iracionalizmas (lot. irrationalis – neprotingas) proto galias sumenkina ir abso-liutina dvasios nesąmoninguosius elementus – valią, instinktus, intuiciją (Šopenhaueris, Nyčė, Bergso-nas). Atrodo, kad šios filosofinės doktrinos dvasią tapatina su visa psichika. Niekada nenykstantis okultizmas dvasias laiko realiais dalykais. Tai mirusių žmonių sielos, kosmoso viešnios, piktosios jė-gos ir pan.

Mokslo duomenimis besiremianti filosofija nei žmogaus sielos, nei kitokių dvasių nepripažįsta. ,,Dvasia” laikoma materijos funkcija, kuri pasireiškia materialiame kūne – žmogaus smegenyse – ir sutapatinama su žmogaus sąmonės turiniu. Religijoje sąvoka ,,dvasinis gyvenimas” sutapatinamas su tikėjimu, tačiau naujausių laikų filosofijoje ,,dvasingumas” suprantamas kaip sielos savybė suvokti, vertinti ir siekti aukščiausių, t. y. dvasinių, vertybių: mokslo, meno, filosofijos, religijos, moralės. Ši-taip dvasinis gyvenimas priešpastatomas materialiniam.

Žmogaus sąmonė. Sąmonės nematerialumas, nedaiktiškumas yra prielaida, kuri suponuoja jos kilmės ir raiškos interpretacijas. Moksle šios interpretacijos vadinamos hipotezėmis (gr. hypothesis – spėjimas), nes stebėjimu ir eksperimentu neįrodyta hipotezė mokslinės teorijos dalimi netampa. Sąmo-nė, kaip ir nematerialios dvasios (angelai, demonai, mirusių žmonių sielos, Dievas), iš viso negali būti mokslo dalykas. Pagal sąmonės fenomeno kontekstą tokie mokslo dalykai gali būti tik psichikos savy-bę turintys gyvūnai. Įvairūs mokslai (neurofiziologija, eksperimentinė psichologija, kibernetika iir t. t.) gali tyrinėti tik materialių būtybių savybes ir elgesį, materialių kūnų, susijusių su sąmone, struktūrą, funkcijas, pokyčius ir pan. Šių tyrinėjimų duomenys tampa ir filosofavimo priemone. Šie duomenys kol kas įrodo, kad sąmonė būdinga tik žmogui. Filosofine prasme sąmonė sutampa su protingąja sielos dalimi (Aristotelis), o tokią dalį turi tik žmogaus siela. Taigi mokslo ir filosofijos (netgi religinės) po-žiūriai sutampa.

Senovės graikas Parmenidas daiktą anapus sąmonės ir mintį apie jį sutapatino sakydamas, kad mintis apie daiktą ir minties daiktas – tas pats. Aristoteliui tiesa yra tai, kad mintis atitinka tikrovę. Ar iš tikrųjų taip yra – filosofavimo dalykas, tačiau akivaizdu, kad žmogaus sąmonė yra savotiškas būties centras, tikrieji ,,būties namai”, nes tik sąmonė pažįsta ,,nušviečia” tikrovę. Ji gali kurti ir griauti, kaupti informaciją, žinias, kelti tikslus ir juos įgyvendinti. Sąmonė atsimena, todėl be sąmonės nebūtų ir istorijos, kuri tik sąmonėje (individualioje, t.y. subjektyviojoje, ir visuomeninėje, t.y. objektyviojoje) ir egzistuoja. Taigi ontologinis sąmonės statusas nekelia abejonių, todėl ją galima aiškintis kaip esantį, kaip būtišką, nors ir nematerialų dalyką.

Tomizmas, t.y. katalikiškoji filosofija, pripažįsta dievišką žmogaus sąmonės (sielos) kilmę. Ka-dangi (pagal Bibliją) Dievas sielą sukūrė tik žmogui, todėl sąmonę ir turi tik žmogus. Tik žmogus yra panašus į Dievą: turi nemirtingą

sielą, protą ir geba kurti. Tik žmogus pagaliau turi, panašiai kaip ir Dievas, laisvą valią, t.y. gali sąmoningai rinktis gėrį ar blogį, tik žmogus dėl sąmoningumo yra atsa-kingas už savo veiksmus kitiems ir pačiam sau. Taigi sąmoningumas ir atsakomybė yra pagrindiniai kriterijai, neleidžiantys sąmonės tapatinti su visa psichika. Juk psichiką turi ir gyvuliai, tačiau jie neat-sakingi vadinasi, nesąmoningi. Kartu toks sąmonės kilmės aiškinimas nėra problemiškas, jame maža filosofinės minties, nes tiesos kriterijus yra Šv. Raštas, priimamas be išlygų.

Ateistinės pakraipos filosofavimas ((pavyzdžiui, froidizmas, marksizmas) atmeta sąmonės mistiš-ką kilmę ir remiasi XIX a. sukurta evoliucijos teorija, įrodinėja materialią sąmonės prigimtį. Kadangi sąmonė (nepaisant jos ontologinio statuso) laikoma tik idealiu būties atspindžiu (marksizmas), tai ir sąmonės kilmės hipotezė vadinama ,,atspindžio teorija”. Remiantis šia spekuliatyvine hipoteze, mate-rijai, tiksliau, medžiagai, pripažįstama pojūčiams gimininga savybė.

Atspindžiu vadinamas pokytis materialiame kūne, įvykęs sąveikaujant kūnui su kitais kūnais. Negyvojoje gamtoje atspindys pasireiškia kaip paliktas sąveikos ,,pėdsakas”. Pėdsako savybės pri-klauso nuo sąveikaujančių pusių savybių ir reiškiasi kaip fiziniai arba cheminiai ppokyčiai.

Evoliucijos metu atsiradus gyviems organizmams, atspindys įgyja pažintinį pobūdį, t. y. tampa stimulu aktyviai veikti. Tai jau informacinis atspindys (lot. informatio – pranešimas). Žemiausia tokio atspindžio pakopa yra dirglumas. Jį jau turi augalai ir vienaląsčiai gyvūnai: jie reaguoja į šviesą iir ši-lumą, regeneruoja (lot. regeneratio – atnaujinimas) pažeistas vietas.

Sudėtingos sandaros gyvūnai jau turi pojūčius. Pojūtis – tai informacija apie aplinką, kurią gyvū-nai gauna per jutimo organus: kūno paviršių, akis, ausis, nosį, liežuvį. Evoliucijos metu pojūčiai su-formuoja instinktus (lot. instinctus – paskata), t. y. paveldėtus elgesio stereotipus ir paveldėtą psichiką, o psichika yra visa sistema idealių reakcijų į aplinką. Instinktai vadinami besąlyginiais refleksais, t. y. įgimtomis reakcijomis į aplinkos poveikį ir reakcijomis pačiame organizme. Keičiantis aplinkos sąly-goms, formuojasi sąlyginiai refleksai, t.y. išmoktos reakcijos į aplinką. Kitaip sakant, atsiranda suvo-kimas, t. y. per pojūtį išlikęs vaizdas atmintyje – vaizdinys. Suvokimas reiškia atsiradusią atmintį, po kurios atsiranda dėmesys, motyvai, emocijos. Aukščiausia atspindžio forma – sąmonė, o tiksliau mąs-tymas, t. y. gebėjimas ,,atspindėti” išorinį ppasaulį sąvokomis, ženklais, simboliais ir t. t. ,,Atspindžio teorija” – gana sklandi hipotezė, kurios, deja, neįmanoma įrodyti eksperimentu. Mat mąstyti, kalbėti, t.y. reikšti savo mintis sąvokomis, žmogus gali išmokti tik iš kitų žmonių. Smegenyse nėra jokių kal-bos ir mąstymo pradų. Smegenys tėra mąstymo potencija, nes mąstyti reikia išmokti. Mokslui šiandien žinoma apie 40 atvejų, kai žmogus (vaikas), išaugęs tarp žvėrių, sąmonės loginio mąstymo lygmeniu neįgyja. Literatūroje populiarus buvęs atvejis Indijoje.

1920 m. Indijos Gadamusi kaimo apylinkėje vilkų irštvoje buvo rastos dvi mmergaitės – aštuone-rių ir trejų metų. Vietos vaikų namų vadovas Reverendas Singhas mėgino mergaites mokyti ir auklėti. Vyresniąją pavadino Kamala, jaunesniąją – Amala. Amala netrukus susirgo inkstų liga ir mirė, o Ka-mala dar gyveno devynerius metus. Ji mirė taip pat nuo medžiagų apykaitos sutrikimų.

Taigi Kamala nemėgo dienos šviesos ir atkusdavo tik naktį sode. Kol abi mergaitės buvo kartu, naktimis kaukdavo, o jų akys tamsoje žibėjo kaip vilkų. Jos valgė mėsą, čiupdamos ją tik dantimis, rankomis nesinaudojo. Vandenį irgi ne gėrė, o lakė. Kamala prie kitokio maisto taip ir nepriprato, nors vėliau išmoko gerti pieną.

Kamala nesileido aprengiama, prausiama ir vaikščiojo tik keturpėsčia. Žmonės Kamalai liko priešai, kam nors prisiartinus, ji rodė dantis ir urzgė. Bendravo tik su šuniukais. Po Amalos mirties Kamala sielvartavo, kelias dienas nieko neėmė į burną ir net nejudėjo.

Po šešerių metų mergaitė vis dėlto išmoko 40 žodžių, o prieš mirtį jų mokėjo apie 100. Jau ga-lėjo vaikščioti ir tiesiai, tačiau, kilus pavojui, sprukdavo keturiomis. Septyniolikmetės Kamalos išsi-vystymas siekė vos ketverių metų vaiko lygį. Vadinasi, pirmasis kalbos, o kartu ir mąstymo, atsiradi-mo aktas moksliškai neįrodytas ir galbūt niekada nebus patvirtintas eksperimentu.

Žmogaus sąmonės atributai. Atributas (lot. atributum – tai, kas skirta, duota) yra esminė būty-bės savybė, be kurios ši bbūtybė nesireiškia. Sąmonės atributai – tai kalba, intelektas, protas, atmintis, mąstymas, erudicija, samprata ir t. t., nors sąmonei priskiriama tik tai, kas intencionalu (lot. intentio – įtempimas), t. y. ką žmogus geba valdyti, kontroliuoti. Tada sakoma, kad žmogus veikia sąmoningai. Sąmoningumas apibūdinamas sąvoka ,,sąmonės laukas”. Sąmonės laukas – tai tikrovė (fizinė, psi-chinė, dvasinė), kuri konkrečiu momentu yra dėmesio centre kaip pažinimo, kaip mąstymo dalykas. Išsiblaškius sąmonės laukas gali susiaurėti iki nulio. Taigi kai nėra sąmonės lauko, nėra ir sąmonės: žmogus yra ,,be sąmonės”, nes nieko nemato, negirdi, nejaučia, nors ir yra gyvas.

Atmintis yra gebėjimas atgaminti sąmonėje buvusią patirtį: įvykius, įgūdžius, žinias ir t. t. Tai būtina sąlyga individualumui ir asmenybės raiškai. Be atminties neįmanoma dvasinė raida, pažanga. Aristotelis teigia, kad reikia skirti ,,atmintį” nuo ,,atsiminimų”. Atsiminimai būdingi tik tiems, kurie sugeba mąstyti, o atsimena ir gyvuliai. Anglų filosofas Dž. Lokas atmintį vadina idėjų sandėliu. Suge-bėjimą atsiminti galima ugdyti, todėl atminties problemomis domisi psichologija ir pedagogika.

Samprata yra dvasinis tikrovės įsisąmoninimo būdas. Be sampratos neįmanoma orientuotis nei gamtoje, nei kultūroje. Sampratos struktūra sudėtinga, tačiau ji visada asmeninė. Ji priklauso ir nuo psichologinių individo ypatumų (pavyzdžiui, sutrikusio intelekto žmonių samprata minimali), ir nuo dalyvavimo įvairiose veiklos formose. Pagrindiniai sampratos lygmenys yra ikimokslinis iir mokslinis. Ikimokslinei sampratai priklauso kalbos apskritai, kitų žmonių kalbos ir veiksmų, socialinių normų ir vertybių supratimas ir t. t. Tuo tarpu mokslinės sampratos lygmeniui reikia išmokti taikyti tam tikrus metodus. Filosofijoje samprata reiškiasi kaip interpretacija, moksle – tai istorinė samprata, senų tekstų samprata, svetimų kultūrų samprata, mokslinių teorijų samprata ir t. t. Samprata yra hermeneutikos kaip mokslo ir hermeneutikos kaip filosofijos dalykas.

Nevienodai filosofijoje aiškinamas protas ir intelektas. Graikai šiuos dalykus žymėjo sąvoka ,,nus”, romėnai – ,,ratio” ir ,,intellectus”. Filosofijoje protas ir intelektas suprantami kaip du tos pačios prigimties sielos (dvasios) gebėjimai.

Antikos filosofai protą laikė esminiu skiriamuoju žmogaus bruožu. Antai stoikams visi žmonės protingi, tačiau vieni yra išmintingi, o kiti – kvailiai. Beje, išmintingųjų labai nedaug. Stoikams protas – vadovaujantysis pradas žmoguje. Tas pradas yra pats sau šeimininkas, nes išminčiaus negali paveikti jokia išorinė ir net jo paties kūno įtaka.

Aristotelis, kaip jau sakyta, skyrė pasyvųjį ir aktyvųjį protą. Pastarąjį tapatino su nemirtingąja si-elos dalimi. Tuo tarpu Tomo Akviniečio filosofijoje ,,protas” ir ,,intelektas” išskiriami. Protas yra es-minė sielos savybė (kaip stoikams), o intelektas – dvasinio pažinimo galia, kuri atskirose sielose ne-vienoda.

Naujaisiais laikais ,,ratio” iškeliamas aukščiau už ,,intellectus”. Pasak Kanto, intelekto funkcija yra teikti sąvokas jutimų duomenims, klasifikuoti faktus ir reiškinius, sisteminti

turimas žinias. Inte-lekto galios yra ribotos, baigtinės, nes ir jutimų duomenys riboti ir baigtiniai. Protas aukščiau intelek-to. Naudodamasis intelektu, protas geba peržengti patirties ribas. Protas mąsto begalybę, besąlygišku-mą, absoliutumą, randa dalykų esmę, aptinka naujus dalykus ir kuria naujas idėjas bei teorijas.

Sąvoka ,,mąstymas” nurodo veiksmą. Tai aukščiausia sąmonės raiška, kurioje, operuojant vaiz-dais, simboliais, ženklais ir grynosiomis sąvokomis, aptinkama tiesa ir daiktų esmė, kuriamos naujos idėjos ir teorijos, keliami tikslai ir uždaviniai ir t. t. galiausiai grynoji sąmonė tampa vadovu (,,vadovaujančiu pradu”) žžmonių praktinei, t. y. fizinei, veiklai. Dėl to skiriamas teorinis ir praktinis mąstymas.

Naujausių laikų sąmonės teorija yra fenomenologija. Joje vartojamos tokios sąmonę apibūdinan-čios sąvokos: redukcija – sąmonės aktas išgryninant suvokiamą dalyką nuo kiekvieno išankstinio nusi-statymo, intencionalumas – sąmonės kryptingumas į dalyką, horizontas – suvokiamo dalyko perceptu-alinė riba, refleksija – sąmonės kryptingumas į savo pačios išgyvenimus, gyvenimiškas pasaulis – kas-dienės patirties pasaulis, ideacija – intuityvi esmių įžvalga, intersubjektyvumas – aiškinanti individo sampratos sąveiką su kitais individais, konstituavimas – savaiminis dalyko prasmės aaptikimas sąmonė-je iš fenomeno, noezė – sąmonės aktai, kuriais konstituojamas dalykas, noema – esmiškai paimtas pa-žinimo dalykas ir kt.

Žmogaus sąmonės rūšys. Sąmonės rūšiavimo kriterijai yra – pažinimo (mąstymo) subjektas, pa-žinimo objektas (tai, į ką nukreipta sąmonė) ir pažinimo lygmenys.

Pagal pažinimo ssubjektą skiriama individualioji (asmeninė) ir grupinė sąmonė (kolektyvinė, par-tinė, tautinė ir t. t.).

Pagal pažinimo objektą sąmonė reiškiasi kaip mokslas, religija (teologija), filosofija, menas, mo-ralė (etika), politinė ideologija, teisė ir t. t. Prisiminkime, kad Hegelio filosofijoje tai vadinama objek-tyviąja dvasia, marksizme – visuomeninėmis sąmonės formomis, Hartmano kritinėje ontologijoje – būties dvasios sluoksniu. Ši sąmonės rūšis – beasmenė, ,,sudaiktėjusi”, ,,susvetimėjusi” individuali sąmonė. Tačiau jos negalima suprasi kaip individualių sąmonių sumos, nors ją ir sukuria atskiri indivi-dai.

Pagal raiškos lygį skiriama kasdienė sąmonė (sveikas protas, socialinė psichika, visuomeninė psichologija) ir teorinė (ideologinis lygmuo) sąmonė. Kasdienė sąmonė susiformuoja kasdieninėje elementarioje žmonių veikloje stichiškai. Tuo tarpu teorinė sąmonė yra atskirų individų tikslingos veiklos produktas. Šį lygmenį pasiekia ne visi žmonės, dažniausiai tik specialistai. Taigi teorinės są-monės rreikia mokytis.

Savimonė. ,,Savimonės” sąvoka tinka apibūdinti ir asmeninei, ir grupinei sąmonei. Objektyvioji sąmonė (Hegelis), dvasios sluoksnis (Hartmanas) iš esmės yra visuomenės savimonė mokslo teorijų, filosofinių sistemų, meninių vaizdų, dorovės normų, teisės ir t. t. pavidalu. Taigi nėra pačios savimo-nės, o sąmonės formų rinkinys, kurį, deja, retai perpranta atskiri individai. Skirtingi socialiniai sluoks-niai, socialinės grupės ar tautos mato save pasaulyje (gamtoje ir sociume) skirtingai. Tai išryškėja per interesus ir poreikius, vertybines orientacijas, meninį skonį, religinius įsitikinimus ir pan. Hegelio filo-sofinėje sistemoje bbe Absoliuto savimonės daugiau nieko ir nėra, nes tikrovės turinį sudaro Absoliuto savipažina. Ši pažiūra neprieštarauja ir kitoms filosofijos atmainoms, nes svarbiausias savimonės atri-butas – sąmonės sąmonė, t. y. sugebėjimas mąstyti savo paties sąmonę. Kitaip sakant, savimonė yra idealybės buvimas idealybėje. Taip yra tiek individualioje, tiek visuomeninėje sąmonėje, kai ,,subjektas” mąsto pats save, pats save suvokia su visu sąmonės turiniu, kai mąsto savo vietą erdvės ir laiko atžvilgiu.

Graikams savimonė buvo svarbiausias dalykas. Užrašas ,,gnoti se auton” (pažink save) pasitik-davo einančius melstis į šventoves. Egzistencialistams savimonė – tai gebėjimas klausinėti patį save, personalistams savimonė reiškia savo gyvenimo misijos išsiaiškinimą. Visais atvejais teigiama, kad žmogiškasis ,,Aš” nėra visiškai objektyviai sąlygotas, kad vidinis asmenybės pasaulis daugiau ar ma-žiau priklauso nuo konkrečių realijų ir laiko.

Savimonės fenomenu ypač domisi psichologija – disciplina, esanti tarp mokslo ir filosofijos. Įrodytas dalykas, kad savimonė žmoguje rutuliojasi. Žemiausia jos pakopa ontogenezėje (individualio-je raidoje) yra savijauta. Jau vaikas suvokia savo kūną, savo vietą erdvėje. Tobulėjant pažinimui, ple-čiantis patirčiai, jaučiama ir suvokiama vidaus organų veikla, malonūs ir nemalonūs pojūčiai. Taip sa-vijauta perauga į savikontrolę, t. y. sąmoningą savijautos vertinimą, reguliavimą ir koregavimą. Pasta-rieji dalykai priklauso nuo individo valingumo.

Savimonė apibūdinama tokiomis sąvokomis kaip ,,savigarba”, t. y. gebėjimas pačiam save gerb-ti, teigiamai save vvertinti ir savimi pasitikėti. Šis savimonės atributas susiklosto dar vaikystėje, tai pri-klauso nuo auklėjimo ir nuo aplinkinių žmonių (tėvų, draugų) požiūrio ir elgesio; ,,saviraiška”, t. y. mokėjimas išreikšti savo gabumus ir gebėjimus; ,,savistaba”, t. y. gebėjimas stebėti savo psichiką ir veiksmus; ,,savitvarda”, t. y. gebėjimas save kontroliuoti ir valingai tramdyti jausmus ir emocijas; ,,savitaiga”, t. y. gebėjimas save nuteikti psichiškai, atliekant sudėtingas užduotis. Neigiama savitaiga kenkia.

Psichologija sukūrė ,,autokoncepcijos” teoriją, t.y. nuomonių ir vaizdinių apie save sistemą. Ji apima racionalius (požiūrį į savo būdą, gebėjimus, išvaizdą, socialinį reikšmingumą), emocinius (jau minėtą savigarbą, savimeilę – arba jų priešybes) ir valios (siekį išsikovoti garbę, socialinį reikšmingu-mą) momentus. Autokoncepcija išskiria sieloje net keturis ,,Aš”. Tai ,,realusis ,,Aš” – dabartinė nuo-monė apie save, ,,idealusis ,,Aš” – kokiam norėtųsi būti, ,,parodomasis ,,Aš” – kokiu stengiamasi pa-sirodyti, ,,veidrodinis ,,Aš” – įvaizdis apie save, kilęs iš kitų žmonių nuomonių.

Mąstydamas savąjį ,,Aš” (jeigu apskritai mąsto), žmogus paprastai suvokia save dvejopai: jau-čiasi daugiau ar mažiau savimi patenkintas arba nepatenkintas. Abu atvejai yra tam tikro lygmens. Pe-rnelyg didelė savimeilė sukelia puikybę (krikščionybėje – viena didžiausių nuodėmių), pernelyg dide-lis nepasitenkinimas savimi – neviltį, vedančią į savižudybę.

Pažinti save yra sunkiausias pažinimo dalykas apskritai. Antai niekas negali pamatyti savo vei-do. Atspindys veidrodyje, portretai aarba nuotraukos niekada visiškai nesutampa su originalu. Paprastai save pažįstame iš analogijos su kitų žmonių išvaizda, mintimis, darbais. Tuo tarpu kitus žmones daž-niausiai vertiname iš suvoktojo ,,Aš” analogijos. Taigi ir savimonė yra visuomeninės prigimties.

4. Pasąmonė

Sąvoka ,,pasąmonė” žymi tą psichikos dalį, kuri nėra sąmonė, kuri reiškiasi arba ,,iki”, arba ,,už”, arba ,,po” sąmonės. Plačiausia prasme pasąmone vadinamas toks psichinis aktyvumas, toks psichinių procesų kompleksas, kurio subjektas šiuo metu nesuvokia ir nemąsto, kuris yra iki, už, ana-pus ar po sąmonės lauko ir apie kurio buvimą savyje dažnai nieko nežino. Tokia pasąmonės samprata atsirado iš patirties. Pvz., žmogus būna apsnūdęs, įsiutęs, girtas ir t. t. Tokios būsenos subjekto inten-cionalumas (sąmoningumas) neryškus. Tokio žmogaus veiksmai netikslingi, jis vėliau nieko neatsime-na. Įsiutęs žmogus negali kontroliuoti savo kalbos arba iš viso negali kalbėti (netenka žado), gali už-mušti net mylimiausią žmogų. Kartais žmogus juokiasi, kai situacija visai nejuokinga. Pagaliau žmo-gus sapnuoja. Taigi pasąmonė nuo sąmonės skiriasi tuo, kad pasąmonės diktuojamų impulsų veiklos žmogus negali valingai kontroliuoti, negali tikslingai, apgalvotai vertinti savo poelgių.

Pasąmonės buvimą (nevartodamas tokio termino) suvokė jau Sokratas. Jis kalbėjo apie savo ,,daimonioną”, t. y. nepaaiškinamą vidinį balsą, reguliuojantį jo mąstymą ir veiksmus. Platonas sukūrė pažinimo teoriją – anamnezę apie sielos prisiminimus dalykų, patirtų

bekūnėje būsenoje idėjų pasauly-je. Šiais laikais tai ir vadinama būtent intuicija ar telepatija (gr. tele – toli, pathos – jutimas).

Filosofijoje pasąmonės sampratą pirmą kartą aprašo G. Leibnicas savo ,,Monadologijoje” (1720 m.). Leibnicui pasąmonė – žemesnioji sielos veikla, esanti anapus percepcijos (suvokimo). Kantas taip pat pripažino pasąmonę, kurią tapatino su intuicija. Bergsonas intuiciją suprato kaip instinktą, kaip protą pranokstantį gebėjimą.

XIX a. pradžioje pasąmonės reiškinius ima tyrinėti psichologai, ypač psichopatologai. Tęsdamas jų darbus, Austrijos psichologas ir filosofas Zigmundas Froidas (Freud, 1856 – 11939) gydydamas psichinius ligonius sukuria psichoanalizės teoriją ir praktiką. Vadinasi Z. Froidas yra pirmasis filoso-fas, sukūręs išsamią pasąmonės teoriją – psichoanalitinę filosofiją.

Psichoanalitinė filosofija. Froido sukurtas psichinių ligų gydymo metodas ir teorija aiškina pa-sąmonės vaidmenį individo ir žmonijos gyvenime. Tai teorija tarp mokslo ir filosofijos. Kaip filosofija froidizmas siekia išaiškinti žmogiškosios būties pagrindus, psichikos struktūrą, žmogaus veiklos prin-cipus ir elgesio motyvus. Dėl to Froido sukurtoje psichoanalizėje reikia skirti psichoterapiją nuo filo-sofijos. Pirmoji yra tik pagrindas filosofinėms išvadoms, o pastaroji – jau ffilosofijos kryptis, kuri aiški-nasi visuomenės raiškos paslaptis, kultūros procesus, kūrybos prigimtį ir t.t.

Psichoanalizė netyrinėja sąmonės, kuri filosofijoje sutapatinama su vidiniu žmogaus pasauliu, ji tyrinėja tik tuos psichikos sandus, kurie labiausiai veikia žmogiškąją būtį, pačiam žmogui to visai ne-suvokiant. Psichikoje Froidas įįžvelgė specifinę pasąmonės prigimtį, unikalų, kurio nėra gamtoje, judėjimą. Įrodinėjama, kad pasąmonė psichikoje yra svarbiausias dalykas. Palyginti su ledkalniu, są-monė – tik nedidelė jo antvandeninė dalis.

Išbaigtame pavidale Froidas savo teoriją pateikia 1923 m. išleistoje knygoje ,,Id ir Ego”. Tris-luoksnė psichikos būtis pavaizduota filosofinėmis kategorijomis: ,,Id” (lot. tai), ,,Ego” (lot. aš) ir ,,Superego” (lot. super – buvimas virš ko nors). ,,Id” ir yra pasąmonės sfera, kurioje slypi neatmena-mais laikais paveldėtos pirminės sielos savybės, pirminiai impulsai ir šaukiniai, nežabotos aistros. Tai nemotyvuoti dalykai, siekiantys realizavimo ir iškrovos asmeniniuose veiksmuose, nes psichikoje su-kelia nemalonumo jausmą. Gyvuliams tokią būseną realizuoti lengviau, o žmoguje šie šaukiniai turi patekti į sąmonę, kuri vadovauja žmogaus veiksmams. ,,Id” yra aklas, nes nežino nieko apie galimybę aistras patenkinti išoriniame ppasaulyje. Ikisąmoninis ,,Ego” (dar ,,tuščias”), derindamasis prie išorinio pasaulio galimybių, ,,Id” reikalavimus arba priima, arba išstumia atgal į ,,Id”, nes ,,Id” reikalavimai yra egoistiniai, asocialūs ir seksualinės prigimties. ,,Ego” sąveiką su ,,Id” kontroliuoja ,,Superego” (sargyba), kuris žino tokias dorovines visuomenės nuostatas kaip sąžinė ir kaltė. Taigi ,,Id” ir ,,Superego” nuolat tarpusavyje kovoja kaip antikultūra ir kultūra. Jeigu ,,Ego”, veikiamas ,,Superego”, iki galo neįveikia ,,Id” reikalavimų, jis (,,Ego”) imasi kurti regimybę, kad ,,Id” nugalėjo. Taip cenzūra (,,superego”) apgaunama, nes organizmas siekia hharmonijos. Tuo atveju pasąmonės momentai ima reikštis kaip svajonės, sapnai, atsitiktiniai apsirikimai kalboje ir rašyboje, šiurkštūs šmaikštavimai ir galiausiai kaip psichinė patologija – neurozės. Visa tai yra įrodymas, kad ,,Ego” patenka į neišspręstų prieštaravimų tarp aklų ,,Id” instinktų ir išorinio pasaulio griežtų varžtų (,,Superego”) visumą. To-kiais atvejais ,,Ego” tampa nelaimingas.

,,Ego” nelaimingumas, Froido teigimu, įrodo, kad žmogus nėra ir negali būti pats sau šeiminin-kas. Gyvendamas žmogus neišvengiamai patiria dvasinių sukrėtimų, kuriuos pakelti ir padeda apsau-ginis psichikos mechanizmas. Objektyviai žmogaus būtį valdo du principai – ,,malonumų”, kuris veiksmus nukreipia į pasąmonės šaukinius ir jų patenkinimą, ir ,,realybės”, kuris koreguoja psichiką pagal aplinkos reikalavimus ir gelbsti nuo sukrėtimų, jeigu ,,Id” instinktai realizuotųsi.

Psichoanalizės kaip psichoterapijos paskirtis yra gyvenimo dvasinius sukrėtimus išspręsti tam tikromis psichologinėmis priemonėmis, išaiškinant pasąmonės turinį ir tą informaciją, kurią žmogus (arba žmonija) yra pamiršęs. Patys svarbiausi yra vaikystėje patirti faktai, todėl psichoanalizė tvirtina, kad pasąmonės turinį lemia ankstyvieji seksualiniai vaiko ir tėvų ryšiai. Susirgus neuroze paprastai aptinkamas Edipo ar Elektros kompleksas.

Kas tai yra?

Froido teorijos pagrindinės tezės turinį sudaro teiginys, kad asmenybės (ir visuomenės) varo-moj jėga yra lytinis potraukis. Lytinė energija – libido (lot. – aistra, potraukis) ir yra visų pasąmonės varomųjų jėgų priežastis. Jis (libido) pradeda formuotis vos užgimus. Iki ppusantrų metų šis formavi-masis vyksta oralinėje (lot. os – burna) fazėje, nes motinos krūties čiulpimo instinktas iš esmės yra seksualinės prigimties. Oralinė stadija yra bejėgio vaiko būsena. Tada jis ir prisiriša prie maitintojo, kuris dažniausiai yra motina. Maži vaikai – berniukai ir mergaitės – turi tą pačią seksualinės istorijos pradžią. Iš esmės tai vyriška istorija, nes abu myli moterį – motiną. Jeigu ši fazė nenormali, lytinis brendimas sutrinka, o suaugus pasireiškia seksualiniais iškrypimais, nesugebėjimu reikšti jausmus. Iš-auga globos ir meilės reikalaujančios mazochistinės, t. y. pasyvios, būtybės. Tokie žmonės nepasitiki nei savimi, nei kitais, jie jautrūs ir pavydūs. Normaliems žmonėms burna išlieka normali erogeninė zona, ir seksualinis suartėjimas prasideda nuo bučinių.

Kita fazė esanti analinė (lot. anus – išangė). Tuštinantis jaučiamas malonus palengvėjimas taip pat yra seksualinės prigimties. Analinė fazė tęsiasi iki trejų metų. Vaikas yra pratinamas prie švaros, prie savikontrolės. Jeigu vaikas baramas, baudžiamas ir ujamas, seksualinis brendimas irgi stabdomas. Vaikas gali išaugti perdėtai drovus, bailus, nepasitikintis savo jėgomis. Žiaurūs draudimai gali sufor-muoti ir asocialias būtybes, t. y. nusikaltėlius, nepaisančius įstatymų draudimų. Tik normali fazė išug-do pasitikėjimą, iniciatyvą, saviraiškos poreikį.

Paskutinė stadija (iki šešerių – septynerių metų) yra genitalinė (lot. genitalia – lyties organas) arba falinė (gr. phallos – vyriškas lyties organas). TTame amžiuje vaikai ima domėtis savo lyties orga-nais, pradeda suvokti savo lytį. Tiek berniukai, tiek mergaitės pastebi, kad lytinei meilei reikia turėti falą. Berniukai ir toliau myli savo motiną, o mergaitė savo meilę skiria tėvui. Mergaitė trokšta turėti falą, o berniukas bando falui atstovauti. Tačiau tiek mergaitei, tiek berniukui tai neįgyvendinami daly-kai, ir genitalinė stadija baigiasi ,,kastracijos kompleksu”. Berniukas ima linkti prie tėvo, o mergaitė – prie motinos. Jeigu šioje fazėje yra nesklandumų, t. y. vėl prasideda barimai ir bausmės, net pažemi-nimas, padariniai gali būti prasti. Gali išaugti lytiškai nediferencijuoti žmonės (homoseksualistai), bai-lios, uždaros, liguistai drovios asmenybės. Šiai fazei būdinga dar ir tai, kad suaugę vyrai mėgsta mote-ris, panašias į jų motinas, o mergaitės – jaunuolius, panašius į tėvą. Jeigu tėvai asocialūs, tarp ,,Id” ir ,,Ego” atsiranda neišsprendžiamas konfliktas, pasireiškiantis įvairiomis neurozėmis. Būtent šioje fazėje galutinai susiformuoja Edipo ir Elektros kompleksai, atsiradę iš berniuko potraukio motinai ir priešiš-kumo tėvui kaip seksualinio objekto varžovui. ,,Elektros kompleksas” pasireiškia kaip mergaitės prieš-iškumas motinai – tėvo kaip meilės objekto varžovei. Šie kompleksai paprastai išstumiami į pasąmonę (Edipas ir Elektra – graikų mitologijos veikėjai – Froido psichoanalizės simboliai. Edipas užmuša Te-bų valdovą ir susituokia su jo žmona. Vėliau paaiškėja, kad valdovas – jo tėvas, o

žmona – jo motina. Elektra padėjo savo broliui Orestui nužudyti savo motiną Klitemnestrą už savo vyro – Elektros tėvo – Agamemnono nužudymą).

Psichoanalizės atradimais Froidas aiškina religijos, kultūros, visuomeninės būties paslaptis ap-skritai. Pasak Froido, religijos šaknys slypi tame pačiame Edipo komplekse: sūnums nužudžius pir-mykštės žmonių bandos lyderį – tėvą, tėvas atgyja iš vaikų sielograužos kaip totemas (indėniškai ot – oteman – protėvis), kaip dievybė.

Libido, t. y. lytinę įtampą kaip nemalonų jausmą, gali pašalinti: 1. Arba seksualinė iškrova (nor-mali ar iškrypėliška); 2. AArba jos pakaitalas; 3. Arba jos išstūmimas atgal į pasąmonę. Pakaitalo atveju seksualinė libido energija realizuojasi tokiose veiklos formose, kurios neturi nieko bendro su seksu: religijos kultuose, meno vertybių kūryboje, mokslinėje veikloje, sporte, politikoje ir t. t. Ši libido savy-bė yra vadinama sublimacija (lot. sublimatio – iškėlimas, išaukštinimas). Taigi sublimacija yra libido energijos iškrova socialiai reikšmingoje veikloje, o visa kultūra yra lytinės energijos transformacijos padarinys. Libido gali sublimuoti dviem instinktais – meilės (Eroto) ir mirties (Tonato), – kurie neat-skiriami. Meilės iinstinktas yra kūrybiškas. Tačiau kaip mirties instinktas libido gali sublimuotis ir asocialioje, nusikalstamoje veikloje bei asmenybės savigriovoje.

Neofroidizmas. Froido psichoanalizės teorija griežta ir aiški. Žmogaus psichika yra trinarė (pa-sąmonė, ikisąmonė, sąmonė), kurioje lemiamas vaidmuo priklauso pasąmonei. Tai reiškia, kad žmogus yyra pasąmonės valdinys, nes vaikystės patirtis lemia būsimą gyvenimą ir yra sunkiai nusakomas. Ta-čiau patirtis rodė ir kitką: toje pačioje šeimoje (analogiškomis sąlygomis) išaugę vaikai nebūna visiškai identiški, taigi žmogaus būtį veikia ir kiti dalykai. Dėl to Froido mokiniai ir jo sekėjai, neneigdami pa-čios froidizmo esmės, ima savo mokytoją kritikuoti: vieni žmogaus būtyje pirmenybę ima teikti biolo-giniams pradams, kiti sąmonei, dar kiti atkreipia dėmesį į socialines ir kultūrines aplinkybes. Ši kryp-tis vadinama neofroidizmu, kuris savo ruožtu nėra vienalytis Mokslininkų požiūriu originaliausiai pa-sąmonės fenomeną interpretuoja Alfredas Adleris (Adler, 1870-1937), Karlas Gustavas Jungas (Jung, 1875-1961), Ėrichas Fromas (Fromm, 1900-1980), Erikas Biornas (Berne) ir kt.

Alfredas Adleris, neneigdamas nesąmoningų impulsų galios žmogaus būčiai, įrodinėja, kad žmogaus individualumą lemia ne jo libido, bet socialinis kontekstas. FFroidui žmogaus būties turinį su-daro nuolatinė kova tarp paveldėtų instinktų ir kultūros normų, o Adleris teigia, kad žmogui įgimtas dalykas yra gyventi bendrijoje. Tačiau bendro gyvenimo reikia mokytis. Žmogaus veiklos tikslas yra savęs sureikšminimas, noras būti stipriu ir nepriklausomu. Toks veiklos motyvas yra įgimtas, vadinasi, užkoduotas pasąmonėje. Tačiau būsimo gyvenimo pamatai vis tiek susiformuoja ankstyvojoje vaikys-tėje (iki 6 m.). Vėliau asmenybė tik tobulėja arba degraduoja.

Galios, reikšmingumo troškimą Adleris aiškina menkavertiškumo ir dominavimo jausmu, men-kavertiškumo ir dominavimo kompleksu ir kompensacijos mechanizmu. MMenkavertiškumo ir domina-vimo jausmas siekiant tikslo yra natūrali žmogaus būsena. Ypač vaikystėje. Toks jausmas ir skatina tobulėti, nes savo silpnumą galima kompensuoti, o dominavimo jausmas reiškia, jog siekiama aukštes-nių dalykų. Menkavertiškumo jausmas tampa patologija, jeigu žmogų apima depresija, apatija, ir jis nustoja tobulėti. Tai jau menkavertiškumo kompleksas, atsiradęs dėl patirtų nesėkmių. Menkavertišku-mo ir dominavimo kompleksą rodo ir egoistiškas šlovės siekimas. Tai jau neurozės simptomas: žmo-gus savo vertę įrodinėja pasipūtimu, tretiruodamas, t. y. žemindamas ir niekindamas, kitus. Galiausiai jausmo ir komplekso skirtumai paaiškėja tik iš to, kaip įveikiami gyvenimo sunkumai.

Adleris kalba apie gyvenimo stilių. Jam gyvenimo stilius – būdas siekti tobulumo, kai susifor-muoja konstruktyvūs arba destruktyvūs bruožai (pagal Froidą – meilės ir mirties instinktai). Pavyz-džiui, tėvų atstumtas vaikas išsiugdo siekį bet kokia kaina patraukti kitų žmonių dėmesį. Tokie žmonės tampa agresyvūs, kerštingi, o šie dalykai atsiskleidžia mąstyme, elgesyje, veido mimikoje ir net kūno judesiuose.

Karlas Jungas mokslininkų vadinamas analitinės psichologijos pradininku. Nors pasąmonė jam ir yra svarbiausia psichikos dalis, tačiau pats žmogus yra nuolat besirutuliojanti būtybė, nes ,,Ego” – individualioji sąmonės dalis – gali keistis. Dėl to Jungas asmenybės raidą vadina individuacija. Asme-nybė žmoguje ir yra aukščiausias tiek įgimtų galimybių, tiek sąmoningai reguliuojamo ryžto rezultatas. Taigi Jungas pasąmonės nesuabsoliutina. Tačiau jis atrado, kkad psichika yra sudėtingesnis fenomenas negu Froido atradimai.

Psichikos viršūnėje ,,šeimininkauja” ,,Ego”, kuris, sąveikaudamas su individualiąja, ankstyvojo-je vaikystėje įgyta pasąmone, socialine prasme gali tapti ,,geru” arba ,,blogu”. Tuo tarpu asmeninė arba individualioji pasąmonė yra išstumtoji iš sąmonės psichikos dalis, kuri tiesiogiai ir sąveikauja su ,,Ego”. Be ,,Ego”, yra ir ,,sąmonė”, kuri Jungo teorijoje panaši į froidiškąjį ,,Superego”, nes joje slypi visuomeninė patirtis kaip ,,Virš–sąmonė”. Ji yra sukaupta pažinimo formose (visuomeninėje sąmonėje, dvasios klode, objektyviojoje dvasioje). ,,Ego” dalyje nuolat slypi buvęs kūdikis, kuris niekada nesu-bręsta, todėl šį ,,kūdikį” visada reikia globoti, auklėti, mokyti.

Tyrinėdamas haliucinacijas, kliedesius, viduramžių mistiką, sapnus ir net senovės mitus, Jungas nusprendė, kad žmogų iš vidaus veikia ne tik ankstyvoji vaikystė, nes pasąmonė yra daugiau negu froidiškasis ,,Id”. Asmeninė pasąmonė iš tiesų panaši į Froido rastąjį ,,Id”, tačiau yra ir paveldėtų da-lykų, kurie niekada neateina iš sociumo žmogui gimus. Tą dalyką Jungas pavadino ,,kolektyvine pa-sąmone”, kuri niekada tiesiogiai neateina į sąmonę. Apie jos buvimą byloja senovės mitai, joje užko-duota grupės, rasės, tautos ir net šeimos pirmtakų psichika. Patys giliausi kolektyvinės pasąmonės sluoksniai yra išlikę dar iš gyvuliško gyvenimo laikų. Dar gilesni pasąmonės klodai reguliuoja vidaus organų darbą.

FROIDAS JUNGAS

Ego Ego

Sąmonė

Superego Individuali

pasąmonė

Kolektyvinė

pasąmonė

Id

Giluminė ppasąmonė

Amžiais kaupta ir elgesį valdanti kolektyvinė pasąmonė žmoguje reiškiasi kaip ,,archetipai” (gr. arche – pradžia, pradas, tipos – pavyzdys). Nemąstomų, bet besireiškiančių ir išgyvenamų archeti-pų žmonėse yra labai daug, t. y. tiek, kiek visuomenėje gyvenimo situacijų.

Iš aibės archetipų Jungui svarbiausi ir visiems žmonėms bendri ,,Personos”, ,,Animus ir Ani-ma”, ,,Šešėlio” ir ,,Savasties” (,,Self”) archetipai.

Universaliausias ir arčiausiai sąmonės yra ,,personos” archetipas. Persona – kaukė, naudota se-novės graikų teatre. Žmogus visada kaukėtas. Kaukė išreiškia tuos bruožus, kuriuos žmogus nori paro-dyti kitiems – visuomenės teatro personažams. Po kauke slepiamas asmeninis gyvenimas, kuris sau-gomas sau ir artimiausiems žmonėms. Tačiau kaukė yra būtina, nes be jos žmogus kitiems būtų nesu-prantamas ir svetimas. Negeri dalykai prasideda tada, kai kaukė ,,priauga”. Kad žmogus netaptų sveti-mas pats sau, jis turi būti atidus, kad tarp tikrojo ,,Aš” ir ,,Kaukės” būtų išlaikytas tinkamas santykis.

Archetipas ,,šešėlis” yra tamsioji asmenybės pusė. Šešėlio turinį jo savininkas nuo kitų slapsto. Tačiau individualiame šešėlyje yra visiems žmonėms bendri dalykai, nes jis susideda iš ydų, amoralu-mo, primityvumo ir infantilumo (lot. infans – kūdikis), antipatijos, nepasitikėjimo, įtarumo ir t. t. Žmogus pats savo ,,šešėlio” nesuvokia, ir sąmonė dažniausiai jį neigia. Taigi kuo geriau žmogus apie save mano, tuo tamsesnis jo šešėlis. Pažintas šešėlis skatina kovoti su savo

ydomis ir silpnybėmis. Jei-gu šešėlis išstumiamas į pasąmonę, kyla neurozės. Sąmonėje šešėlis sudaro projekciją, t. y. savo nei-giamus bruožus žmogus ima priskirti kitiems. Nuslopintas šešėlis iškyla vizijose, sapnuose, simboliuo-se. Geriausias būdas pažinti savo šešėlį yra nemėgstamų žmonių, t. y. žmonių, kuriems jaučiama anti-patija ir neapykanta, stebėjimas. Savo šešėlio pažinimas yra išminties sąlyga.

,,Animus” ir ,,anima” archetipai yra žmogaus dvilytiškumo padarinys. Animus yra vyro bruožai, anima – moters. Pasak Jungo, kiekvienas vyras nešiojasi savyje idealų moters paveikslą, o moterys daugelio vyrų paveikslus. AAbu archetipai dviprasmiai. Animus moko protingumo, vyriškumo, anima – nuoširdumo, švelnumo, jausmingumo. Harmoningame žmoguje abu archetipai reiškiasi tam tikromis proporcijomis kartu.

,,Savastis” (,,Self”) atsiranda maždaug 36–aisiais gyvenimo metais. Tačiau iki savasties subręsta ne visi žmonės. Ji būdinga tik tiems, kuriems savasis ,,Aš” tampa tikslu, ir kurie realizuoja aukščiau-sias dvasines vertybės. Ir savastis iki galo niekada nesuvokiama, nes visada išlieka potencija. Savas-ties branduolyje – sukauptos žinios, savikūros siekis, atsakomybė. Taigi savastyje dominuoja sąmo-ningumas, nors išlieka ir nevaldomų pasąmonės impulsų. Kaip svarbiausius individuacijos ((asmenybės savikūros) kriterijus Jungas nurodo būtent sąmoningumo pradus: pasiryžimą tobulėti, ugdyti savo ge-bėjimus, žinant, kad tai labai sunku, ištikimybę pasirinktam tikslui ir vertybėms, taip pat įsitikinimą, kad pasirinktas kelias – geriausias. Tačiau Jungas nurodo, kad šių kriterijų absoliutinti negalima, o aasmenybės degradaciją dažniausiai lemia pasąmonės pergalė, kuri pasireiškia neurozėmis ir psicho-zėmis.

Be daugelio pasąmonės apraiškų, kurios čia nepaminėtos, Jungas pamėgino pašalinti mistiką iš sapno ir nuojautos sąveikos su tikrove, kai ta nuojauta ar sapnas su tikrove sutampa, nors, tarkime, tarp sapno ir tikrovės nėra jokio racionaliai paaiškinamo ryšio. Šį sutapimą Jungas pavadino ,,sinchroniškumu”, kuriame įvykių numatomi kolektyvinei pasąmonei sąveikaujant su išoriniais įvy-kiais, tiksliau, su išorine psichika. Tai vyksta ne laike ir erdvėje, nes kolektyvinei pasąmonei laiko ir erdvės santykiai negalioja.

Froidizmo idėjos suformavo ir vadinamąją transakcinę psichoanalizę. Teorijos kūrėjo amerikie-čio Eriko Biorno (Berne) teigimu, žmogaus būtis atsiskleidžia bendravimo, kurio mažiausias vienetas yra transakcija, susidedanti iš stimulo (pradinės iniciatyvos) ir atsakomosios reakcijos, metu. Tokios transakcijos elementariausias vienetas gali būti paprasčiausias pasisveikinimas. Pasąmonės įįtaką žmo-gaus elgesiui Biornas aiškina ,,žaidimo” ir ,,scenarijaus” sąvokomis.

Kaip visi froidistai, taip ir Biornas pripažįsta, kad būsimo gyvenimo ,,planai” pasąmonėje susi-daro ankstyvojoje vaikystėje. Jo nuomone, kiekvieno žmogaus ,,Aš” yra trilypis: ,,buvęs vaikas”, ,,tėvai” ir ,,suaugęs” (,,Ego”). Tas ,,suaugęs” niekada nebūna savarankiškas, nes į jo gyvenimą visada ,,kišasi” buvęs vaikas ir tėvai. Biornas tvirtina, kad vienas vienintelis ,,tėvų” poelgis ankstyvojoje vai-kystėje gali sugadinti būsimą individo gyvenimą. Nenormali vaikystė pasąmonėje užkoduoja būsimas ,,menkystas”, ,,bambeklius”, ,,niurzgas”, ,,pataikūnus” ,,pozuotojus”, ,,prisiplakėlius”, ,,šventeivas” ir t. t. KKitaip tariant, iki šešerių – septynerių metų pasąmonėje įsirašo būsimojo gyvenimo ,,scenarijus”, kurį pakeisti galima tik gerai jį pažinus, t. y. iš pasąmonės perkėlus į sąmonę. Šie scenarijai, nepaisant individualybės ypatumų, yra visuotino pobūdžio, o jų pagrindas dažniausiai seksualinis.

Ištyrus žmonių bendravimo ,,procedūras”, ,,ritualus”, ,,laiko leidimą” ir ,,žaidimus”, atranda-ma, kad būtent ,,žaidimai” nuodija žmogiškąją būtį, nes tik juose slypi klasta, vylius, savotiški spąstai bendravimo partneriui. Žaidimai visada nesąžiningi ir dramatiški.

,,Niurzgomis”, ,,bambekliais” ir ,,menkystomis”, t. y. potencialiais ,,žaidėjais”, tampa berniukai, vaikystėje vienaip ar kitaip nuskriausti savo motinų, ir mergaitės, nuskriaustos savo tėvų. Klasikiniais žaidimais Biornas vadina ,,frigidiška moteris”, ,,susipeškite”, ,,dink iš čia”, ,,kilnus pyktis”, ,,kojinė”, ,,alkoholikas” ir t. t., tačiau dažniausiai šių ,,žaidimų” siela yra moteriškoji pusė. Tarkime, žaidime ,,frigidiška moteris” žmona visą gyvenimą ieško priekabių vyro elgesyje, kad išvengtų seksua-linio suartėjimo. Žaidime ,,susipeškite” žaidžianti mergina supjudo jai asistuojančius vaikinus, ,,dink iš čia” – mergina bendrauja su jai nepatinkančiu vaikinu, ,,kojinės” veikėja visada netaktiškai demonst-ruoja savo intymiąsias kūno vietas. Visi žaidimai vyksta pagal amžinas taisykles, kurių buvimo žaidė-jai nė neįtaria.

Tas pats ir ,,scenarijai”, iš kurių klasikiniai yra ,,tol, kol”, ,,po to”, ,,niekada”, ,,visada”, ,,beveik” ir t. t. Pvz., scenarijaus ,,tol, kol” (arba ,,vėl ir vėl”) veikėjai visą gyvenimą darbuojasi patį svarbiausią dalyką aatidėdami ateičiai. Pasak Biorno, tokie individai net į lovą nesigula tol, kol nesu-tvarkyti visi popierėliai, neišplautos visos lėkštės, nors jo laukia, tarkime, sutuoktinis. Tai žaidėjai, vengiantys sekso. Scenarijų ,,visada” dažniausiai vaidina žmonės, už seksą išvyti iš namų. Tokiems žmonėms gyvenime nesiseka, nes, pavyzdžiui, moterys visada susituokia su despotais, girtuokliais. Skyrybos nepadeda, nes ir kitas sutuoktinis bus toks pat: pasąmonė atlieka savo vaidmenį, o moteris nesupranta, kodėl jai visada (!) taip atsitinka.

Jeigu nesirūpinama kūdikiu, toks kūdikis užaugęs gyvena pagal ,,vienatvės” scenarijų, nes as-muo yra praradęs pasitikėjimą kitais žmonėmis visiems laikams ir jaučiasi vienišas net žmonių būryje.

Neofroidistas E. Fromas labiau nei visi aukščiau minėtieji akcentuoja asmenybės socialųjį pra-dą. Pasak Fromo, žmogaus siekius lemia ne libido ir ne sublimacija, nes, patenkinus seksualinius ir materialinius poreikius, žmoguje išlieka psichologinė įtampa. Taip yra dėl to, kad svarbiausi dalykai lieka neišspręsti. Mat, žmogui nuolat reikia meilės, valdžios, religijos, o kartais ir griovimo. Šie porei-kiai – realių sąlygų ir psichikos savybių padarinys. Vertingumas ir prasmingumas realizuojamas rutu-liojant savo prigimtį visuomenėje. Taigi žmogaus gyvenimas reiškiasi kaip asimiliacija (lot. assimila-tio – supanašėjimas) ir socializacija (lot. socialis – visuomeninis). Taip atsiranda ,,socialiniai charak-teriai” ir ,,socialiniai tipai”. Pastarųjų pagrindiniai yra du: normalus produktyvusis, kuris reiškiasi savikūra, meile, rūpesčiu, pagarba, atsakomybe, kkūrybiškumu apskritai, ir ,,deformuotas”. Deformuo-to tipo psichologinės orientacijos iškrypsta į mazochistines, sadistines, konformistines, nekrofilines, biofilines ir kt. formas.

Mazochistas – silpnas charakteris – būtinai nori kam nors priklausyti (žmogui, organizacijai, Dievui) ir tokiu būdu išvengti vienatvės ir psichologinės įtampos.

Sadistas priešingai, siekia primesti savo valią kitiems, nori vadovauti, komanduoti. Sadistas yra ir narcisistas, t.y. savimi besigėrintis žmogus, tačiau nesugebantis mylėti nei savęs, nei kitų. Iš bejėgiš-kumo, pasmerktumo ir baimės jis linkęs į griovimą ir savigriovą. Sadizmo bazėje gali formuotis rasis-tinės, religinės (sektos), politinės (terorizmas) ir kt. grupuotės.

Konformistas (lot. conformis – panašus) – susitaikėlis su esama tvarka. Jis ieško prieglaudos mi-nioje, siekia likti nepastebimas, anonimiškas.

Nekrofilas (gr. nekros – numirėlis) – žmogus abejingas gyvybei, gamtai (pavyzdžiui, brakonie-rius). Jis vengia gyvenimo pilnatvės, mėgsta negyvus daiktus: dirbtines gėles, mechanizmus, daiktus apskritai. Nekrofilas bijo ateities ir gyvena praeitimi.

Biofilas (gr. bios – gyvybė) – tai tipas, siekiantis gyvenimo pilnatvės, tačiau jis nėra optimistas, nes orientuojasi į akimirksnio gyvenimo situacijas, kaip Donžuanas. Jis mėgina neigti mirtį gyvenda-mas šia diena, šia akimirka. Antai girtuoklis gali pragerti paskutinį centą, nors namie badauja vaikai.

Fromas, kaip ir Jungas, Adleris, Biornas bei filosofijos antropologai, mato žmogų nuolat neto-bulą ir nuolat ieškantį. Tačiau neofroidistai lieka ištikimi Froido pasąmoniškajam fatalizmui: komp-leksai, archetipai, scenarijai, socialiniai charakteriai –

nesvarbu kaip jie vadinami – interpretuojami kaip visiems laikams įsitaisę žmogaus psichikoje monstrai, diktuojantys savo valią žmogaus elgesiui, to nežinant ir nesuvokiant jo šeimininkui.

III DALIS

PAŽINIMO FILOSOFIJA

1.Pažinimo problema. Empirizmas ir racionalizmas

Tiek filosofija, tiek specialieji mokslai formuluoja tam tikrus teiginius, kuria teorijas, kurios su-prantamos kaip logiškai susietos teiginių sistemos. Viena pagrindinių gnoseologijos (pažinimo teori-jos) problemų yra mūsų žinojimo tikrumo klausimas. Pažinimo teorijoje siekiama paaiškinti iš ko atsi-randa mūsų žinojimas, kas garantuoja mūsų žinių tikrumą. Ši problema paprastai yyra apibūdinama kaip pažinimo šaltinio problema. Filosofijos istorija pateikia skirtingus šios problemos sprendimo variantus.

Pažinimo procese žmogus remiasi savo juslėmis – regėjimu, lytėjimu, klausa, uosle ir t. t., kurių pagalba mes atskleidžiame daiktų juslines savybes (erdvinį pavidalą, spalvą, skonį ir pan.). Juslinė patirtis yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos apskritai būtų neįmanoma žmogaus veikla juntamųjų daiktų pasaulyje. Tačiau pažinime neabejotinai dalyvauja ir intelektas, protas, kadangi protu mes galime įžvelgti tai, ko mes negalime nei pamatyti, nei išgirsti. Tik mąstymu mmes galime atskleisti daiktų esmę, pasaulio prigimtį. Juslėmis mes negalime aptikti nei Demokrito atomų, nei Platono idėjų pasaulio, remdamiesi loginiai įrodymais galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Jau antikoje buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas, ttačiau skirtingai buvo aiškinama, kuris šių šaltinių garantuoja mūsų žinojimo tikrumą ir teisingumą, kur reikia ieškoti žmogaus pažintinių ga-lių užtikrinimo. Ar abu šaltiniai turi lygią tiesos pažinimo vertę, ar kuris vienas turi ypatingą pirmeny-bę?Ar mes galime pažinti tik tai, ką galime jusliškai patirti, ar galime protu, mąstymu pasiekti toliau negu siekia juslinė patirtis? Šių klausimų prasme ir iškyla patirties ar mąstymo pažintinės vertės konf-liktas.

Empirizmo (gr. empeiria – patirtis) arba sensualizmo (lot. sensus – pojūtis) požiūriu tikrasis paži-nimo šaltinis yra juslinė patirtis, jų nuomone, tikrai pažinti mes galime tik tai, ką galima jusliškai patir-ti. Tikra yra tik daiktai ir fenomenai, o teisingai naudojant protą, juos galima susisteminti ir indukcijos keliu gauti išvadas. Kito požiūrio racionalizmo (lot. ratio – protas). ššalininkai teigia, kad tikrasis paži-nimo šaltinis yra protas, jų nuomone, tikro pažinimo vertę turi tik protinis pažinimas, mąstymas. Ra-cionalistų teigimu, tikrovės sandarą galima išvesti iš grynųjų mąstymo principų, o loginė pasaulio tvarka įgalina jį pažinti dedukcijos keliu.

Antikos filosofija

Demokrito manymu pasaulis yra painus dėl to, kad visi kūnai sudaryti iš atomų spinduliuoja savo atvaizdus – eidus. Nuo kiekvieno daikto paviršiaus nuolat atsiskiria plonytės luobelės, vaizdai, atitinkantys tuos daiktus, kurie sudaryti iš tokių pat atomų. Šie eidai patenka į žžmogaus jutimo organus ir kaupiasi kaip žinios. Demokrito nuomone, pirmoji pažinimo pakopa yra pojūčiai, kurie sugeria iššo-kusius atomus – eidus. Tačiau atomai sklinda į visas puses, ne visi ji patenka į jutimo organus, todėl juslinis pažinimas negali būti visaapimantis. Daug ką čia sąlygoja pojūčių apgaulė, individualios žmo-gaus savybės, todėl juslinį pažinimą jis vadina ,,tamsiuoju” pažinimu. Protingąjį pažinimą, teorinį mąs-tymą Demokritas vadina ,,šviesiuoju” pažinimu, nes tik jis gali giliau įsiskverbti į daiktų esmę, įstengia atskleisti atomų ir tuštumos egzistavimą. Bet protas neturi savitos prigimties, jis yra tas pat kas ir siela, susideda iš tokių pat atomų. Tad suprantama, kad ir protinę žmogaus veiklą Demokritas aiškina kaip materialų procesą, atomų judėjimą. Juslinis suvokimas ir mąstymas, protas čia suprantamos kaip dvi pažinimo pakopos – žemesnioji ir aukštesnioji – kurios papildo viena kitą.

Platono gnoseologija išplaukia iš jo mokymo apie idėjas. Jis visiškai atmeta juslėmis suvokiamą pasaulį kaip pažinimo šaltinį. Pažinimo tikslas – atskleisti ,,tikrąją” būtį, tai yra idėjų pasaulį, kurio negalima pažinti per jutimus. Jutimų pagalba mes galime susidaryti vaizdą tik apie kintantį regimybės pasaulį. Juo aukštesnis tam tikro objekto ontologinis rangas, juo vertingesnis jo pažinimas ir juo tas pažinimas tikresnis, tuo labiau jo šaltinis yra protas, o ne juslės. Kadangi idėjos yra aamžinos, nekintan-čios ir tobulos, tokios yra ir protu įgytos žinios apie idėjas. Tiktai jas tikrąja prasme ir galima vadinti žiniomis, skirtingai nuo besimainančių, subjektyvių nuomonių, kurias gauname juslių pagalba. Platono nuomone, siela pažįsta idėjas iš ankstesnio, anapusinio gyvenimo. Siela regi idėjas ankstesniame gy-venime, tačiau apsigyvenusi kūne jas pamiršta, taigi idėjos ne sukuriamos, o įžvelgiamos – siela jas prisimena. Visa pažinimas ir mokymasis yra prisiminimas, arba anamnezė.

Aristotelis nemažai nuveikė fizikoje, kurią jis laikė teorinės filosofijos skyriumi, biologijoje ir ap-skritai gamtotyroje. Skirtingai nuo Platono, jusliškai suvokiamų daiktų jis nelaikė regimybės pasauliu, todėl gamtiškąjį pasaulį taip pat galima pažinti. Vis tik aukščiausias pažinimo tikslas yra daiktų pradų, pirmųjų priežasčių pažinimas, nors nemažą reikšmę turi ir gyvūnų bei augalų rūšių aprašymas ar kūnų judėjimo tyrimas. Todėl juslinis pažinimas, pasak Aristotelio, yra būtina pažinimo fazė, faktų nustaty-mas – būtinas mokslinio tyrimo etapas. Tiesa, nuo patyrimo faktų filosofas turi pereiti prie bendrų principų, kurių tikrumui nustatyti yra būtinas protas, bet ieškant tų principų išsiversti be juslinio paty-rimo yra negalima. Jo nuomone, pažinimą galima pasiekti ir indukcija, susiejant išankstinį žinojimą ir juslinį patyrimą. Nors mokslo tikslas – gebėti atskirybę būtinu būdu išvesti iš bendros priežasties, ta-čiau tai įmanoma tik taikant indukciją. Sielą turi visi gamtos kkūnai, tačiau protas yra būdingas tik žmogui. Protą Aristotelis skirsto į imlųjį, kuris atitinka medžiagą (potencialumas), ir veiklųjį, kuris ati-tinka formą (aktualumas). Imlusis protas, kuris yra susietas su juslėmis, priima mąstymo objektus pa-gal formą, o veiklusis protas yra visa lemiantis principas dvasinės sielos aktyvumo apskritai požiūriu. Skirtingai negu kitos sielos dalys, veiklusis protas nesusietas su kūnu, todėl jis yra nemirtingas. Ka-dangi mąstymas kyla tik protui susijungus su pojūčiais, protas po mirties nebūna individualus.

Jau antikoje buvo skiriami du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Ir Demokritas, ir Platonas nedvejodami teigia, kad tikrasis pažinimo šaltinis yra protas, gi Aristotelis jau pripažįsta ir patyrimo vaidmenį. Taigi antikoje be abejonės vyravo racionalizmas – požiūris, kad tikrasis pažinimo šaltinis yra protas. Tai galima paaiškinti tuo, kad tuo metu vyravo metafizinė problematika, buvo ieš-koma daiktų pradų, pirminių priežasčių. Sprendžiant šias problemas juslinė patirtis buvo prasta pagal-bininkė, ir tik Aristotelio polinkis į gamtos mokslus vertė jį pripažinti ir juslinio patyrimo vaidmenį.

Viduramžių filosofija

Viduramžiais vyrauja religinė filosofijos orientacija, todėl juntamojo pasaulio daiktai ją domina kur kas mažiau negu būties prigimtis. Didžiausiu autoritetu čia buvo Aristotelis ir jo veikalas ,,Metafizika”, kurioje vieninteliu metafizinių problemų sprendimo instrumentu buvo laikomas žmo-gaus protas. Įrodinėjant Dievo egzistavimą, aiškinant tikėjimo

ir pažinimo santykį, tyrinėjant nemir-tingą žmogaus sielą, ginčijantis dėl universalijų prigimties vienintelis filosofo išminties šaltinis buvo protas, o ne juslinė patirtis. Dauguma viduramžių filosofijos problemų yra abstrakčios, teorinės, speku-liatyvios, nukreiptos į antjutiminę būtį, todėl čia dar labiau vyrauja racionalistinis požiūris. Tik atskiri filosofai, besidomintys magija, alchemija bei astrologija (R. Bekonas), ar skeptiškai vertinantys gali-mybę įrodyti tikėjimo tiesas (V. Okamas), bent iš dalies pripažino juslinio patyrimo pažintinę vertę.

Renesanso ir švietimo filosofija

Renesanso epochoje sustiprėja eksperimentiniai mokslai, iškyla plačiai pripažinti mokslininkai, menininkai. Veikli rrenesanso asmenybė nori išbandyti save visose srityse ir vis plačiau bando ne tik save, bet ir gamtą. Viduramžių scholastinė filosofija, tyrinėjanti antjutiminius būties pradus, menkai domino renesanso mąstytojus, o pats terminas ,,scholastika” įgijo neigiamą atspalvį: scholastiniais imta vadinti bet kokius tuščius, formalius išvedžiojimus. Daugelis mokslininkų, pradedant G. Galilėjumi, pripažįsta, kad ginčai fundamentiniai klausimais, ypač liečiančiais antjutiminę būtį, yra bevaisiai. Plė-tojantis eksperimentavimo praktikai, auga ir vis labiau stiprėja racionalizmo konkurentas – empiriz-mas. Dar didesnę įtaką jis įgyja XVII a., kai, vykstant rrevoliucijai moksle sistemingai pradedama tai-kyti eksperimentiniai metodai, vis labiau suvokiama, kad empirinių problemų sprendimas yra neįma-nomas be stebėjimo ir eksperimento. Tokiu būdu įgytos žinios turi kur kas didesnę praktinę (techninę ir technologinę) reikšmę negu abstrakčių, faktais neparemtų loginių samprotavimų rezultatai.

Naujųjų llaikų empirizmas

Kritikuodamas scholastiką, F. Bekonas (Bacon, 1561-1626)siekia sukurti naują pažinimo me-todą, grindžiamą stebėjimu bei eksperimentu. Jis tampa autoritetu to meto gamtotyrininkams, kurie nurodo, kad jie remiasi tik empiriniais faktais ir jais grindžia visus savo teiginius, juo dažnai rėmėsi ir I. Niutonas (Newton,1643-1727). Analizuodamas mokslo metodologinį pagrįstumą, Bekonas skiria du aspektus: 1) kritinį, kuris turi padėti įveikti pažinimo procese kliūtis, atsirandančias dėl jo socialinių bei gnoseologinių ypatumų, ir 2) pozityvųjį, kurio pagalba turi būti sukurtas ir pagrįstas naujas pažini-mo metodas.

Mokymas apie stabus. Bekonas pažinimą suprato kaip žmogaus ir daiktų sąveiką, šį procesą dažnai lygino su veidrodiniu atspindėjimu. Jis pabrėžė, kad būtina nagrinėti ne tik tai, kas padeda pa-žinti tiesą, bet reikia atskleisti ir tuos pažinimo momentus, kurie kliudo pažinimui. Jei vveidrodžio pa-viršius idealus, tai ir atspindys visiškai atitiks daiktą. Tačiau jei veidrodžio paviršius yra nelygus, neš-varus, kreivas, tai atspindys skirsis nuo originalo. O žmogaus proto toli gražu negalima lyginti su idea-lius veidrodžiu. Bekono nuomone, jį galima lyginti su kažkokiu užburtu veidrodžiu, kuris pateikia fan-tastinius ir dažniausiai apgaulingus atspindžius. Nors jis pripažįsta, kad pasaulis yra pažinus, tačiau mano, kad pažinimo procese slypi įvairūs stabai, suklydimai, iliuzijos (idolai). Todėl reikia išsiaiškinti šiuos stabus ir iš jų išsivaduoti. Pasak Bekono, yra keturios stabų rrūšys: genties arba giminės (idola tribus), olos (idola specus), turgaus aikštės (idola fori) ir teatro (idola theatri).

Giminės stabai. Šiuos suklydimus nulemia žmogaus proto ir juslių ribotumas. Žmonėms atro-do, kad juslės ir protas yra visų daiktų matas, todėl visus reiškinius jie aiškina savo išgyvenimais. Ta-čiau jie pamiršta, kad protas linkęs savo paties prigimtį sumaišyti su daiktų prigimtimi ir taip ją iškrai-pyti. Žmogaus juslės ir protas yra tarsi nelygus veidrodis, kuris atspindėdamas daiktus, daiktų prigim-čiai suteikia ir savo prigimties savybių ir juos iškraipo bei savaip nuspalvina. Taigi giminės stabų pa-grindas slypi pačioje žmogaus prigimtyje, pačioje žmogaus giminėje ar gentyje. Kritikuodamas šį žmogaus ribotumą, Bekonas nesiekia nuvertinti, diskredituoti juslių bei proto duomenis. Jis nori at-skleisti tikrąjį jų vaidmenį ir nurodo, kaip galima išvengti giminės stabų – nuo paprasčiausių stebėjimų reikia pereiti prie tikslingai atliekamų bandymų, eksperimentų.

Olos stabai. Šie suklydimai susiję su tuo, kad žmogus pažįsta ne visą pasaulį, o tik nedidelę jo dalį. Jis stebi pasaulį tarsi iš olos ir jam susidaro įspūdis, kad visas pasaulis yra toks, kokį jis mato. Pa-gal savo ribotus, subjektyvius įspūdžius žmones sprendžia apie visą visatą, dėlto jų žinios apie pasaulį ir gali būti skirtingos, kadangi vienas mato vieną reiškinio pusę, kitas – kitą. Šie suklydimai slypi ppa-čiame individe ir randasi dėl pastarojo individualios prigimties, auklėjimo, įpročių, polinkių, todėl tai yra atskiro žmogaus suklydimai. Kelias įveikti šiuos suklydimus – kraštutiniai pavyzdžiai, aptinkami maksimaliai išplečiant bandymų ribas (ekstremumų nustatymas), ir nukrypstantys pavyzdžiai, kurių dėka žmogaus protas gali įveikti individualius įpročius, pažvelgti į pasaulį iš kito taško (kitos olos).

Aikštės stabai.Tai labiausiai slegiantys iš visų stabų, jie įsibrauna į pažinimą per vardus ir žo-džius. Žmonės tiki, kad jų protas valdo žodžius, tačiau dažnai atsitinka taip, kad žodžiai nukreipia savo jėgą prieš protą. Taip atsitinka dėl mūsų kalbos netobulumo, kadangi tas pats žodis gali turėti kelias reikšmes. Neretai vienas žmogus perteikdamas žinias turi galvoje viena, o pašnekovas supranta kitaip. Taip kyla tušti ginčai dėl žodžių vartojimo, reikšmės, kurie atitraukia nuo teisingo pažinimo, nuveda mus klystkeliais. Todėl būtini griežti, tikslūs mokslo terminų apibrėžimai. Pavyzdžiu čia gali būti ma-tematika. Siekiant galutinai įveikti aikštės stabus, reikia sukurti taip vadinamą filosofinę gramatiką, kuri turi nagrinėti analogiją tarp žodžių ir daiktų, tai yra reikšmę ir prasmę.

Teatro stabai. Kiekvienas žmogus remiasi ne tik savo, bet kitų žiniomis ir dažnai pamiršta, kad kiti gali pateikti ir klaidingas žinias. Nekritiškai priimdami kitų teiginius, kartojame ir jų klaidas, kurios perduodamos iš kartos į kartą ne tik per filosofijos teorijas, bbet ir per įvairių mokslų pagrindus, aksiomas ar tiesiog klaidingas teorijas, įsigalėjusias dėl perdėto pasitikėjimo bei nerūpestingumo. Šie suklydimai nėra žmogui įgimti, todėl juos galima pašalinti iš pažinimo, tačiau Bekonas laiko nereika-lingu paneiginėti atskiras klaidingas teorijas, kadangi praeityje buvo klaidingi patys teorijų kūrimo me-todai. Norint išvengti teatro stabų, reikia kurti teorijas remiantis nauju empiriniu pažinimo metodu.

Eliminacinės indukcijos metodas. Bekonas pirmasis paskelbė, kad naujosios filosofijos užda-vinys – sukurti naują pažinimo metodą. Jei labai vertinamas bet koks naujas atradimas, tai tuo labiau turi būti vertinama tai, kieno pagalba galima atskleisti naują žinojimą. Plika ranka ir protas pats savai-me neturi didelės galios, juk bet koks didelis darbas yra nuveikiamas įrankių, instrumentų pagalba. Brėžiant tiesią liniją ar tobulą apskritimą tik ranka daug lemia patyrimas, rankos tvirtumas, tačiau visa tai reiškia labai mažai, jei naudosime skriestuvą ar liniuotę. Todėl ir protui į pagalbą turi ateiti naujas teisingas metodas, apsaugantis nuo įvairių suklydimų.

Kritikuodamas scholastinį metodą jis atskleidė, kad bendriausieji šio metodo principai yra spe-kuliatyvūs, grynai teoriniai, empiriškai nepagrįsti, todėl jais besiremiantis scholastinis mokslas yra be-vertis. Mokslo vertę gali garantuoti tik glaudus ryšys su patyrimu, o tai gali užtikrinti tik toks metodas, kai faktai renkami be išankstinio teorinio nusistatymo, po to jie analizuojami, sisteminami ir palaips-niui apibendrinami.

Mokslas gali klestėti tik tada, kai palaipsniui, neperšokant pakopų, kylama patiki-mais laipteliais aukštyn – nuo atskirybių prie žemesniųjų aksiomų, po to – prie viduriniųjų ir galų gale prie bendriausiųjų. Tačiau negalima remtis paprasčiausiu išskaičiavimu, paprasta indukcija, nes toks metodas palieka spragų ir galima padaryti klaidingas išvadas.

Eliminacinės indukcijos pagrindą sudaro vadinamosios atradimų lentelės. Jos sudaromos taip: 1) pradžioje analizuojami visi žinomi pavyzdžiai (atvejai), turintys tiriamą savybę, tokie pavyzdžiai turi būti surinkti be išankstinio teorinio nusistatymo, pageidautina, kad jie būtų kuo įvairesni. 22) Po to nagrinėjami pavyzdžiai, artimi nagrinėtiems, tačiau neturintys tiriamos savybės (prigimties), nes for-mos neturi būti ten, kur nėra prigimties, ir ji turi būti ten, kur prigimtis yra. 3) pabaigoje analizuojami pavyzdžiai, kuriuose tiriama savybė daugiau ar mažiau pasireiškia, bandant nustatyti su kokiais kitų savybių pokyčiais tos variacijos yra susiję. Palyginę šiose lentelėse pateiktus pavyzdžius, galime at-mesti tas savybes (hipotetines formas), kurių nerandame kartu su tiriamąja savybe, kurias randame, kai tiriamosios savybės nėra, ir tas, su kurių kitimu nesusijęs tiriamos ssavybės kitimas. Hipotezių elimina-cijos rezultatas – tiriamos savybės forma, tai yra tos savybės, kurios yra tik kartu su tiriamąja savybe ir kinta kartu su ja.

Naujųjų laikų racionalizmas

R. Dekarto taip pat nepatenkina scholastinė filosofija, jos polinkis į autoritarizmą. Jo nuomone, vien lloginis taisyklingumas dar negarantuoja mūsų žinojimo teisingumo, tačiau juslinė patirtis taip ne-gali būti tikru žinių šaltiniu. Svarbiausias Dekarto devizas – viskas privalo paklusti proto balsui. Tik-romis žiniomis yra aiškūs ir ryškūs teiginiai, nes tik tai, kas aišku ir ryšku yra gerai apžvelgiama protu. Aiškios ir ryškios yra matematikos žinios: mums aiški jų struktūra, loginiai ryšiai tarp atskirų žinių da-lių, o patyrimu įgytos žinios tokios aiškios struktūros neturi. Dar svarbiau yra tai, kad patyrimo faktai nepasižymi visuotinumu ir būtinumu, taigi neturi tų savybių, kurios kartu su aiškumu ir ryškumu yra tikrojo žinojimo požymiai.

Jei įrodome Pitagoro teoremą, esame tikri, kad ši teorema galioja visiems statiesiems trikam-piams. Tuo tarpu matydami lietų, negalime būti tikri, kad jis lyja visur, juolab manyti, kad jis yyra būti-nas panašia prasme, kaip yra būtina Pitagoro teorema. Juslinė patirtis įgalina nustatyti tik tai, kas vyks-ta čia ir dabar, ne visur ir visada. Remdamiesi juslėmis negalime nustatyti įvykio būtinumo – juslinė patirtis leidžia nustatyti kas yra, bet ne tai, kas turi būti. Todėl tik protas tikrasis yra pažinimo šaltinis, kuris matematikoje aiškiausiai demonstruoja savo pažintinę galią. Be pojūčių nebūtų galima gyvybinė žmogaus veikla, bet jutiminis patyrimas neleidžia mums atskleisti būtinos pasaulio tvarkos ar kitų, vien protu galimų pažinti dalykų pprigimties.

Dekarto pažinimo metodo esmę sudaro intuicija ir dedukcija. Pažinimo tikrumas yra galimas tik todėl, kad žmogui yra būdinga įgimta proto šviesa. Iš jos intuicijos dėka kyla, arba įgimtos idėjos yra besąlygiškai tikros. Tokios yra Dievo, dvasios, kūno, substancijos, priežasties ir kitos panašios bendriausios idėjos. Įgimta proto šviesa teikia ir idėjų tikrumo kriterijų – tikra yra tai, kas neabejotinai yra aišku ir ryšku. Tačiau žmogui yra būdinga laisva valia, kuri sąlygoja norą kurti ir naujas idėjas apie dar nežinomus dalykus. Dedukcijos dėka mes galime tiksliai pažinti ir ne visiškai aiškius dalykus, jei šis žinojimas yra išvedamas iš pačių bendriausių principų nuoseklia ir niekur nenutrūkstančia mintimi, intuicija aiškiai suvokiant kiekvieną narį. Jei tiriamoji medžiaga yra neaiški, ją būtina skaldyti į aiškias sudedamąsias dalis ir, esant reikalui, apdoroti ją analogijos indukcijos priemonėmis.

Skeptikai abejojo dėl abejojimo tuo tarpu Dekartas siekia pagrįsti mūsų žinojimo tikrumą, to-dėl jis suformuluoja keturias taisykles, kuriomis turi vadovautis protas. 1) Sprendimus reikia daryti tik tada, kai viskas yra aišku ir nekyla abejonių, 2) kiekvieną tiriamą dalyką reikia padalyti į tiek sudeda-mųjų dalių, kiek tik galima, 3) pirma reikia išanalizuoti paprastus dalykus ir tik po to galima eiti prie sudėtingesnių, ieškoti tarp jų ryšio, 4) visuomet būtina pasitikrinti, ar mąstydami neišleidome kko nors iš akių. Neįvykdžius bent vienos iš šių sąlygų, negalime būti tikri dėl gautų rezultatų, o nauji teiginiai kiekvienu atveju turi būti patikrinami. Empiriniai faktai neatlaiko tokio proto patikrinimo, tikėjimas taip pat ne argumentas, todėl jai remtis teorinis pažinimas negali. Atmetę visa, kas yra abejotina, gau-name pačias bendriausias tiesas, kurios yra pagrindas tolimesniems mūsų sprendimams. Prigimtis pa-deda mums atskirti akivaizdžias idėjas nuo tų, kurias tik laikome akivaizdžiomis. Kiekvienu atveju tai padaryti be galo sunku, tačiau čia į pagalbą ir ateina intuicija. Mokslo vystymosi pagrindą, jo nuomo-ne, sudaro; 1) įgimtos idėjos, 2) kitų suformuluotos idėjos ir 3) mano, kaip mokslininko, suformuluotos idėjos.

Racionalizmo idėjas toliau plėtojo B. Spinoza ir G. Leibnicas. Pasak Spinozos, žmogaus dva-sios idėjos adekvačios ir teisingos būna tik tada, kai jos susijusios su Dievu. Kiekviena teisinga idėja yra Dieve, nes idėjos yra Dievo mąstančio atributo modusai. Jis skiria tris pažinimo būdus – juslinį, kylantį iš pojūčių, racionalų, kuris dedukuoja vartodamas bendrąsias sąvokas, ir intuityvų, kuris pažįsta Absoliuto požiūriu. Tik pirmasis pažinimo būdas gali būti klaidos šaltinis. Leibnico nuomone, kaupiant vien patyrimo duomenis gaunami tik apytikriai rezultatai, tačiau rezultatai, kurie gaunami protu, bus aiškūs ir teisingi. Jis aiškiai skiria proto tiesas, kurios yra būtinos, o jų priešingybė yra neįmanoma, iir faktų tiesas, kurios savo prigimtimi yra atsitiktinės, todėl ir yra įmanoma jų priešingybė.

Empirizmo ir racionalizmo ginčą gerai padeda suvokti Bekono pateikta analogija. Kraštutinis empirikas yra panašus į skruzdę, kuri stveria viską, ką nutveria kelyje, ir krauna į krūvą, tačiau ji nesu-vokia visumos. Racionalistas jam primena vorą, kuris leidžia iš savęs syvus ir rezga sudėtingiausius voratinklius – taip ir racionalistas visą žinojimą išveda iš savęs. Tikras mokslininkas turi būti panašus į bitę, kuri renka iš žiedų nektarą ir perdirba į medų – mokslinio pažinimo kelyje renkami faktai, kuriuos apibendrinant kuriamos mokslo teorijos. Jei Bekono sukurtas metodas ir primena bitės veiklą, tai jo pasekėjai T. Hobsas ir Dž. Lokas vis labiau panašėja į skruzdę.

Hobsas iš esmės plėtojo Bekono teorijos teiginius, pateikė naujų argumentų dėl Dekarto pa-reikštų pastabų. Pažinimo procesą jis grindė mechanicizmo principais – išorės objektai mechaniškai dirgina jutimo organus, o reaguodamos į šį dirginimą vidinės ,,gyvybės dvasios” smegenyse sukuria atitinkamus vaizdinius. Taigi protas nėra įgimtas, jis įgyjamas darbštumu. Jis pirmasis iš empirikų pra-dėjo pažinimo teorijoje taikyti matematinius metodus. Jo nuomone, pažinimo procesas – tai matemati-nės operacijos. Tobuliausiai tai vyksta matematikoje, bet ir visas kitas mąstymas yra skaičiavimas, ku-ris yra atliekamas su sąvokomis, dar tiksliau su ženklais. Lokas siekė atskleisti

žmogaus pažinimo kilę bei pagrindus ir proto pažinimo galios ribas. Jo pažinimo aiškinimas tiesiogiai nukreiptas prieš Dekar-to racionalizmą. Jis neigia ,,įgimtų idėjų” egzistavimą ir teigia, kad žmogaus mintis apskritai yra laisva nuo bet kokių įgimtų sąvokų, principų. Jei skirtingi žmonės ir turi Dievo idėją, jie ne visada sutaria dėl jos pobūdžio. Todėl visos idėjos yra ne įgimtos, o įgytos, ir jų turinys priklauso tik nuo patyrimo. Loko nuomone ką tik gimusio kūdikio protas yra panašus į švarų popieriaus lapą – ttabula rasa – kurį rašme-nimis užpildo patyrimas. Visos sudėtingos idėjos yra sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas.

Bet jei pažinimo šaltinis yra tik juslinis patyrimas, tai kaip tuomet galima paaiškinti matemati-kos laimėjimus? D. Hiumo nuomone, visus žmogiškojo pažinimo dalykus galima natūraliai padalinti į dvi grupes: sprendiniai apie santykius tarp sąvokų (proto tiesos) ir sprendiniai apie faktus (faktų tie-sos). Pirmoji sprendinių grupė priklauso matematikos ir logikos sričiai, šių mokslų sprendiniai yra in-tuityviai arba demonstratyviai (įrodomai) teisingi, tik šioje srityje yyra įmanomas visiškas tikrumas, nes sąvokinės tiesos priešingybė logikos požiūriu yra negalima. Šių teiginių teisingumą galima nustatyti protu nepriklausomai nuo to, ar tokie daiktai apskritai egzistuoja Visatoje. Sprendiniai apie faktus re-miasi patyrimu, tačiau joks faktas nepašalina jam priešingo fakto galimybės. TTeiginys, kad Saulė rytoj nepatekės yra ne mažiau suprantamas ne daugiau prieštaringas negu teiginys, kad ji patekės. Mūsų ži-nios apie pasaulį nėra būtinos, remdamiesi patirtimi nustatome tik tai, koks pasaulis yra, o ne koks jis turi būti, ar bus ateityje. Todėl reikalavimas, kurį racionalizmas kelia visoms žinioms, – kad jos būtų visuotinės, būtinos ir besąlygiškai tikros, – yra pernelyg griežtas ir nerealistiškas. Žinios apie gamtą, skirtingai nuo matematinių, tokiomis būti negali. Hiumas kelia labai svarbią problemą – pažinimo ribų klausimą. Mūsų pažinimo instrumentas yra vertingas tuo, kad įgalina mus mėginti pažinti ir kartu klys-ti, tačiau remdamiesi juo neturime teisės daryti abejotinus sprendimus.

2. Imanuelio Kanto apriorizmas

D. Hiumo argumentai, neigiantys gamtotyros teiginių absoliutų tikrumą padarė didelę įtaką I. Kantui. SSavo pažiūrų raidą jis skirstė į du laikotarpius – iki kritinį ir kritinį. Tačiau antrasis organiškai išplaukia iš pirmojo, kuriame Kantas taip pat pasiekė gražių laimėjimų. Jis tyrinėjo gamtos sandarą, žmogaus kilmę, suformulavo savo garsiąją Žemės kilmės hipotezę. Iki kritiniu laikotarpiu jam turėjo įtaką Leibnico ir jo pasekėjų racionalistinė filosofija. Tačiau ypač reikšmingas jam buvo susipažinimas su Hiumo koncepcijomis, kurios paties Kanto teigimu, pažadino jį iš dogmatinio snaudulio ir ieškoji-mus spekuliatyviosios filosofijos srityje pasuko visai kita kryptimi. Hiumo argumentai nepakeitė KKanto nuomonės, kad mokslo dėsniai absoliučiai tikri, tačiau jis suprato, kad neužtenka tvirtinti, kad jie tikri – filosofas turi tai įrodyti.

Savo kritine filosofija Kantas norėjo išspręsti racionalizmo ir empirizmo ginčą. Šių krypčių atstovai teigė, kad tikrasis pažinimas kyla iš skirtingų šaltinių: racionalistai – iš proto, įgimtų idėjų, grynųjų sąvokų, empirikai – iš patyrimo. Nei vienų, nei kitų argumentai Kanto nepatenkino. Raciona-listai labai sumenkino jutiminio patyrimo vaidmenį, empirikai nepajėgė įrodyti mokslo tiesų visuoti-numo ir būtinumo, o Hiumas laikėsi skepticizmo pozicijų, teigdamas, kad negalima įrodyti objekty-vaus nuo subjekto nepriklausančio pasaulio egzistavimo. Savo veikaluose Kantas ir siekia išspręsti problemą: ar galimas ir kiek galimas bei kaip galimas daiktų pažinimas turintis visuotinę reikš-mę?

Kantas kelia klausimą, kaip galima sąvokų ir vaizdinių pagrindu pažinti daiktus? Žmogus turi tik sąvokas, vaizdinius, o pagal juos sprendžia apie daiktus, egzistuojančius už žmogaus. Kaip galima nuo sąvokų ir vaizdinių pereiti prie daiktų, nuo subjekto prie objekto? Šios problemos tyrinėjimus Kantas vadino transcendentaliniais (lot. transcendere – pereiti, peržengti). Jie turėjo paaiškinti, kas yra tie sprendiniai, kuriuos žmogus išreiškia, tačiau kurie išeina už žmogaus ribų, nes pastarasis taiko juos daiktams. Dėl to Kantas ir visą savo filosofiją vadino transcendentaline. Vadino dar ir kritine, terminą ,,kritika” suprasdamas kaip žmogaus proto sugebėjimo ribų, pažinimo ssugebėjimų bei pažini-mo formų tyrimą.

Kantas neabejoja, kad egzistuoja daiktų pažinimas, turintis visuotinę reikšmę, tai liudija visuo-tinai pripažintas grynasis (teorinis) gamtos mokslas ir matematika. Todėl reikia tik įrodyti, kad šie mokslai yra galimi. Kas kita filosofija: joje nėra visuotinai pripažintų teisingų teiginių – vienos mo-kyklos aiškina vienaip, kitos – kitaip. Nesiliaujantys filosofų ginčai ir verčia abejoti, ar apskritai yra galima filosofija? Filosofijos kaip mokslo galimybės klausimas ir yra tikroji Kanto problema. Norint ją išspręsti reikia rasti pažinimo pradus, t. y. atsakyti į klausimą, kaip galimas pažinimas grynuoju protu. Atsakius bus galima išspręsti tris problemas: 1) kaip galima grynoji matematika? 2) kaip galimas gry-nasis (teorinis) gamtos mokslas, 3) kaip galima filosofija?

Kad tiriamųjų problemų pobūdis būtų aiškus ir dalykiškas, Kantas visus sprendinius skirsto į 1) empirinius arba aposteriorinius (lot. a posteriori – iš paskesnio, po patyrimo), – jie kilę patyrimo, jų požymiai yra atsitiktinumas ir dalinumas, 2) apriorinius (lot. a priori – iki patyrimo), nepriklausan-čius nuo patyrimo, nes jų šaltinis yra tik protas, o jų požymiai – būtinumas ir visuotinumas. Taigi būti-ną ir visuotinę reikšmę turintys mokslo teiginiai – aksiomos, postulatai, dėsniai, principai esą nepri-klausomi nuo patyrimo. Taip Kantas pradeda formuoti apriorizmo teoriją, artimą ,,įgimtų idėjų” teori-jai, tik apriorizme teigiama, kad įgimta yyra ne pažinimo turinys, o pažinimo formos.

Kitu atžvilgiu Kantas sprendinius skirsto į analitinius ir sintetinius. Analitiniai – sprendiniai, kuriuose savybės (požymiai) jau slypi pačioje daikto sąvokoje (mąstymo objekte), o sprendinys tik at-skleidžia, analizuoja sąvoką. Kai sakau: ,,Visi kūnai yra tįsūs”, aš nė kiek neišplečiu kūno sąvokos, o tik išskaidau ją, nes tįsumas įeina šią sąvoką dar iki sprendinio, nors ir nėra aiškiai pasakytas. Taigi šis sprendinys yra analitinis. Sintetiniai – sprendiniai, kuriuose savybė pasako kažką nauja apie daiktą, pati nebūdama jame iš anksto. Kai sakau: ,,Kai kurie kūnai yra sunkūs”, aš savybe ,,sunkūs” pasakau tai, ko dar nėra bendrojoje kūno sąvokoje. Vadinasi, šis teiginys padidina manąjį pažinimą, kai ką pri-dėdamas prie manosios ,,kūno” sąvokos, todėl jis ir turi būti vadinamas sintetiniu sprendiniu. Jei anali-tiniai tik paaiškina jau turimas žinias, tai sintetinių sprendinių dėka įgyjama naujų žinių, žinios, esan-čios savybėje, yra jungiamos, sintetinamos su žiniomis, esančiomis sąvokoje.

Gilindamas sprendinių supratimą, Kantas apibendrina abu požiūrius ir nustato tokias tris spren-dinių rūšis: 1) aprioriniai analitiniai sprendiniai, – visi analitiniai sprendiniai esą aprioriniai, šių tei-ginių tikrumą nustatome analizuodami į jį įeinančią sąvoką, 2) aposterioriniai sintetiniai sprendiniai, – juose daikto ir savybės ryšys nustatomas patyrimu, jie yra gana svarbūs gamtos pažinimui, tačiau jie nėra būtini, todėl

jie negali sudaryti gamtos mokslų pagrindo, 3) aprioriniai sintetiniai sprendiniai, – juose mąstymo daikto ir savybės ryšys nepriklauso nuo patyrimo, jis yra ankstesnis už patyrimą. Kanto nuomone, pažinimo branduolį sudaro aprioriniai sintetiniai sprendiniai, nes būtent jie išreiškia būtinumą ir visuotinumą. Jis ir tyrė, iš kur ir kaip kyla šie sprendiniai, kodėl apie mąstymo objektą ga-lima pasakyti tai, ko jame nėra ir kas visiškai nekyla iš patyrimo.

Empirikai nepripažįsta apriorinių sintetinių sprendinių. Hiumas manė, kad yra tik dviejų rūšių sprendiniai – apie ssąvokų santykius ir apie faktus (pagal Kantą tai būtų aprioriniai analitiniai ir aposte-rioriniai sintetiniai sprendiniai). Tačiau Kantas teigia, kad matematika ir gamtos mokslai jį įtikino, jog aprioriniai sintetiniai sprendiniai egzistuoja jų yra visuose moksluose (pvz., 7+5 = 12, tiesioji linija yra trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų) ir kelia klausimą: kaip ir kodėl gali būti aprioriniai sintetiniai sprendiniai matematikoje ir gamtos moksluose? Jo nuomone, tai ir yra pagrindinė filosofijos problema. Taigi Kanto filosofiniuose tyrinėjimuose atramos taškas buvo faktas, kad mokslas egzistuoja, iir jis imasi uždavinio išsiaiškinti mokslo teiginių prigimtį, siekdamas mokslams suteikti filosofinį pagrindą. Tuo tikslu Kantas sukūrė kritinį, transcendentinį metodą, kuris, skirtingai negu psichologijoje, vaizdi-nius ir sąvokas tyrė ne proto analizės pagrindu, bet priešingai – proto produktų analizės pagrindu tyrė oobjektyvų faktą – mokslą.

Kaip kiti filosofai jis skiria du pažinimo kelius – jutimus ir protą. Siekdamas įveikti empirizmo ir racionalizmo vienpusiškumus, jis bando jungti šias dvi kryptis. Žmogus išties negali išeiti už savo vaizdinių ir sąvokų ribų, tačiau juk galima vaizdinius ir sąvokas lyginti tarpusavyje. Šitaip, jo nuomo-ne, jutimiškumas ir racionalumas tarsi kontroliuoja vienas kitą, o per abipusę kontrolę gali pasiekti tiesą.

Kantas skiria du loginio pažinimo lygius – intelektą (Verstand) ir protą (Vernunft). Pasak jo, intelektas – tai gebėjimas kurti sąvokas, remiantis patyrimo teikiama medžiaga. Protas – tai vienų tei-ginių išvedimas iš kitų, nesiremiant patyrimu, tai samprotavimai grynojo mąstymo srityje. Intelekto gebėjimas kurti sąvokas aiškinamas taip. Egzistuoja apriorinės intelekto ir jutimiškumo formos (ne-priklausančios nuo patyrimo, idealios), kurios apdoroja jutiminiu patyrimu ggaunamą medžiagą. Aprio-rinės pažinimo formos – tai erdvė, laikas, priežastingumas, kiekybė, kokybė, santykis ir kitos filosofi-jos kategorijos. Apriorinės yra loginio mąstymo formos, dėsniai. Pasak Kanto, jutiminis patyrimas pa-teikia chaotišką, netvarkingą medžiagą, o pažinimo apriorinės formos tą medžiagą sutvarko. Taip Kan-tas paskelbia, kad erdvė, laikas, priežastingumas ir t. t. objektyviai neegzistuoja, kad visa tai į pažintinį pasaulio vaizdą įneša žmogus. Apriorinės pažinimo formos tai tarsi savotiškas tinklelis, savotiška žmogaus mąstymo programa, kurios pagalba apdorojami, sutvarkomi jutiminio patyrimo duomenys (galimas įdomus palyginimas ssu kompiuterių programomis.)

Savo apriorizmo koncepciją Kantas laikė ,,kopernikišku perversmu filosofijoje”, davusiu naują pažinimo supratimą. Pagal ankstesnėje filosofijoje egzistavusį tradicinį aiškinimą, pažinimo subjektas (žmogus) buvo priešpastatomas objektams, kuriuos jis gali pažinti. Pasak Kanto, pažįstantis žmogus yra būtina pažinimo objekto egzistavimo sąlyga. Tad mintis yra ne patyrimo priešybė, bet pagrindinis patyrimo elementas, kadangi patyrimo objektai yra apriorinių pažinimo formų padariniai, vadinasi, pa-žinimas priklauso nuo žmogaus. Šiomis idėjomis Kantas ir aiškino, kas yra patyrimas, tikrovė, kodėl galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai, kodėl galimi mokslai – jie priklauso nuo apriorinių pažinimo formų, dar daugiau jie yra tų apriorinių formų veiklos padarinys. Apriorizmo koncepcija Kanto filoso-fijoje suskyla į tris dalis, kurių kiekviena turi pagrįsti trijų mokslo sričių – matematikos, grynojo (teo-rinio) gamtos mokslo ir filosofijos galimybę.

Matematikos galimybės klausimas sprendžiamas transcendentinėje estetikoje – teorijoje apie jutiminio pažinimo apriorines formas. Matematikos objektai figūros, linijos, skaičių sekos ir pan. – turi erdvės ir laiko pobūdį. Jutiminę medžiagą matematikos srityje protas tvarko apriorinių erdvės ir laiko formų pagalba. Tad matematikos tiesos yra aprioriniai sintetiniai sprendiniai, todėl ir galima matema-tika. (Šią Kanto pažiūrą įtikinamai paneigė XX a. matematikos pasiekimai, visų pirma, neeuklidinės geometrijos, atskleidusios kad erdvės geometrinės savybės priklauso ir nuo kūnų fizikinių charakteris-tikų.) Teorinio (grynojo) gamtos mokslo galimybės klausimas yyra sprendžiamas transcendentinėje analitikoje – teorijoje apie fizinių objektų pažinimo loginius klausimus. Kanto nuomone, jutiminius duomenis intelektas apdoroja, sistemina loginių kategorijų pagalba: kiekybė (vienas, aibė, visuma), kokybė (realumas, neigimas, apribojimas), santykis (priežastingumas, priklausomybė), modalumas (galimybė, negalimybė, būtinumas). Erdvė ir laikas taip pat jungiasi su šiomis kategorijomis susidaro transcendentinė apriorinė schema, kuri ir sukuria patyrimo objektus – priežastingumą, dėsningumą, būtinumą, galimybę. Tad ir teorinio gamtos mokslo teiginiai taip pat yra aprioriniai sintetiniai teiginiai.

Filosofijos galimybės klausimas aptariamas transcendentinėje dialektikoje – teorijoje apie grynojo (apriorinio) proto sugebėjimų ribas. Kritikuodamas tradicinę filosofiją (metafiziką), Kantas įrodinėja, kad ji neturinti tvirto pagrindo, kad būtina filosofijos reforma, jis siekia sukurti filosofiją, kuri galėtų būti mokslu. Jo nuomone, filosofija – tai ne mokslas apie sielą, pasaulį ar Dievą, bet moks-las apie pažinimo ribas. Šį klausimą Kantas sprendžia taip. Jis pripažįsta, kad daiktai egzistuoja patys savaime, objektyviai – tai daiktai savyje (noumenai). Visi daiktai objektyviai egzistuoja erdvėje ir laike. Pažinimas prasideda tada, kai daiktai savyje ima veikti mūsų jutimo organus ir sukelia pojūčius. Pripažindamas jutimiško patyrimo tikrumą, Kantas toliau teigia, kad jutiminis patyrimas dar neatsklei-džia esmės, būtinų ir visuotinių tiesų, neatskleidžia daiktų teoriškai, todėl jutiminį patyrimą reikia pa-pildyti apriorinėmis pažinimo formomis. Nagrinėdamas pažinimo formų ir ribų klausimą Kantas aaiš-kiai konstatuoja, kad daiktai savyje yra nepažinūs. Mes galime pažinti tik sąmonės reiškinius, tai yra daiktus mums (fenomenus), o daiktų esmė, tai, kas iš tikrųjų jie yra, mums yra neprieinama, trans-cendentinė. Tad tarp daiktų mums (fenomenų) ir daiktų savyje (noumenų) egzistuoja neperžengiama riba, pastarieji egzistuoja anapus mūsų pažinimo, todėl jie ir yra vadinami transcendentiniais. Toks po-žiūris logiškai išplaukia iš apriorizmo koncepcijos: pačios pažinimo formos esančios idealios, nepri-klauso nuo patyrimo, tad ir nepažinios. O jei naudojame tokias pažinimo priemones formas, kurių pa-čių negalima pažinti, tai ir apie jų pagalba formuojamus reiškinius, daiktus savyje sunku ką nors tikra pasakyti.

Šiek tiek supaprastinant galima vaizdžiai pateikti Kanto požiūrį į pažinimą. Pažinimo procese subjektas tarsi meta ant ,,daiktų pačių savaime” savo apriorinių pažinimo formų tinklą ir tik tai, ką jis tuo tinklu sugauna, yra jo laimikis – reiškiniai, ,,daiktai mums”, kitaip tariant pažinimo objektas. Tai, kas į tą tinklą nepakliūna, lieka nepažinūs ,,daiktai savyje”. Kadangi juslinei medžiagai sąmonė sutei-kia tam tikras formas, kurias lemia jos pačios, t. y. sąmonės struktūra, mes galime pažinti reiškinius, daiktus mums a priori. Aišku, a` priori mes pažįstame tik tai, ką į juos įdedame.

Pasak Kanto, filosofija galima todėl, kad grynasis protas sukuria tris apriorines sąvokas: pa-saulio, sielos ir Dievo. Neigdamas

senosios filosofijos įrodymus, Kantas neatmetė jos tezių: jis nenei-gė nei sielos nemirtingumo, nei Dievo egzistavimo, tačiau nurodė, kad nei vienas, nei kitas teiginys nėra įrodyti. Jei protas nori šiuos objektus pažinti, jis patenka į neišsprendžiamus prieštaras – antino-mijas, kurių Kantas pateikia keturias.

I. Pasaulis turi pradžią (ribą) laike. – Pasaulis erdvėje ir laike yra begalinis.

II. Viskas pasaulyje susideda iš paprasto. – Nėra nieko paprasto, viskas yra sudėtinis.

III. Pasaulyje egzistuoja laisvos priežastys. – Nėra jokios laisvės, viskas yra gamta.

IV. Pasaulio priežasčių eeilėje yra – Šioje eilėje nėra nieko būtina, viskas

kažkokia būtina esybė joje atsitiktina.

Antinomijos – tai tokios prieštaros, kuriose vienodai galima įrodyti ir tezę, ir antitezę. Pažinimo proceso prieštaringo pobūdžio atskleidimas yra viena didžiausių Kanto nuopelnų. Vis dėlto Kantas šias prieštaras laikė neišsprendžiamomis tik senosios filosofijos rėmuose, savo kritinėje filosofijoje jis pa-teikia iš principo naują požiūrį. Jo nuomone, pirmosiose dviejose antinomijose ir tezė, ir antitezė abi yra klaidingos. Juk erdvė ir laikas tėra apriorinės pažinimo formos, pasaulis kaip begalinė visuma, yyra ne kas kita kaip nepažinus daiktas savyje, noumenas. Apie tokį nepažinų pasaulį apskritai nėra jokios prasmės teigti, kad jis turi pradžią, ar yra begalinis, kad jį sudaro paprastos dalys, ar jis nėra sudarytas iš paprastų dalių. Trečiąją ir ketvirtąją aantinomijas Kantas sprendžia etikos plotmėje. Jo nuomone, nei valios laisvės, nei Dievo buvimo neįmanoma įrodyti teoriškai, Dievo sąvoka tėra hipotezė protui nu-raminti. Todėl jis atmetė visus spekuliatyviuosius Dievo buvimo įrodymus Tačiau, jei laisvės ir Dievo buvimo neįrodo teorinis protas, tai juos patvirtina praktinis protas – etika, taigi jie yra praktinio proto postulatai, kuriuos Kantas nagrinėja savo etikoje.

3. Tiesos problema filosofijoje

Klasikinė tiesos teorija

Pasaulio pažinimo proceso rezultatai yra žinios, kurios nuolat gausėja ir kinta. Kadangi vienas žinias keičia kitos, todėl ir kyla klausimas, ar mąstymo rezultatai yra teisingi ir patikimi, kiek galima pasitikėti nuolat kintančiomis mokslo žiniomis. Pažinimo teorijoje teisingumo reikšmė paprastai pri-skiriama mintims, teiginiams, koncepcijoms, teorijoms. Bet ar bet kokią mintį, teoriją galima laikyti teisinga? Paprasčiausias atsakymas ggalėtų būti maždaug toks: teisingu galima laikyti tik tokį žinojimą, kuris attinka tikrąją daiktų padėtį, atitinka daiktus tikrovę. Galima teigti ir taip: teisinga yra mintis, kuri atitinka mąstomus daiktus, nurodo, fiksuoja jų tikrai turimas savybes arba tikruosius tarpusavio santy-kius.Tokia natūralia ir aiškia tiesos samprata jau antikoje rėmėsi ir Aristotelis, ir Platonas, tad papras-tai ji yra vadinama klasikine. Aristotelis rašė: ,,Kalbėti apie esamybę, kad jos nėra, reiškia kalbėti klai-dingai, o kalbėti, kad esamybė yra ir nesamybės nėra, – reiškia sakyti tiesą”. VViduramžiais tiesos su-pratimas iš esmės nepasikeitė, Tomas Akvinietis teigė: ,,Tiesa yra daikto ir minties atitikimas”. Re-miantis klasikine tiesos samprata, tiesa suprantama kaip atitikimas tarp būties ir mąstymo, tikrovės ir kalbos, faktų ir teiginių.

Buitiniame lygmenyje tiesos priešybe kartais laikomas melas. Tačiau melas apibūdina psicho-loginę žmogaus būseną. Petras gali būti nuoširdus, sąžiningas, tiesus, tačiau tai dar negarantuoja jo tei-ginių teisingumo – jis gali nuoširdžiai klysti. Psichologine prasme jis nemeluoja, bet logikos požiūriu jo teiginys gali būti klaidingas. Ir priešingai, Jonas, siekiantis pameluoti, apgauti, suklaidinti kitą žmo-gų, gali suformuluoti ir teisingą teiginį. Jei jis įsitikinęs teiginio klaidingumu, dar nereiškia, kad šis teiginys yra netiesa. Vadinasi, tiesaus žmogaus teiginys gali būti klaidingas, o melagio teisingas. Ne visiškai tikslu tiesą priešinti klaidai. Pasakymuose ,,rašybos klaida”, ,,žaidimo klaida”, ,,vairavimo klaida” žodis klaida reiškia ne neteisingą teiginį, – juo pažymima tam tikrų taisyklių nesilaikymas. Vengiant painiavos žodžių ,,klaida” ir ,,netiesa” nereiktų painioti. Taigi gnoseologijoje tiesa yra prieši-nama ne melui ar klaidai, o netiesai.

Tiesa apibūdina santykį tarp mūsų žinojimo ir tikrovės – teisinga yra tik tokia mintis, kuri ati-tinka tikrovę. Tačiau kaip suprasti žodį ,,atitinka”? Paprastai šiuo žodžiu apibūdiname vienokį ar kitokį panašumą. Bet ar teiginys ,,ugnis yra karšta” yra panaši į ugnį? Juk ši mintis nieko nenudegins, nnieko nesušildys. Mintys tiek skiriasi nuo daiktų savo prigimtimi, kad kalbėti apie jų panašumą į daiktus gali pasirodyti visiškai nepagrįsta. Galima ir kitaip apibūdinti teiginio ir tikrovės santykį: teiginys atitinka tikrovę, jei jo struktūra tokia pati kaip tikrovės struktūra. Bet ar teiginį sudarančių terminų loginius ry-šius galima laikyti daiktų fizinių ryšių atitikmenis? Matyt, irgi nelabai, todėl tokį aiškinimą negalima laikyti visiškai priimtinu.

Ne mažiau problemų kelia ir tikrovės sąvoka. Juk patyrime mums duotas tik vienoks ar kitoks tikrovės vaizdas, todėl bet kokį teiginį geriausiu atveju mes galimi lyginti tik su šiuo vaizdu. Galilėjus suformulavo vieną pagrindinių fizikos dėsnių: kūnai, kurių neveikia jokios jėgos juda tolygiai ir tiesia-eigiai, arba yra rimties būsenoje. Šis teiginys – inercijos principas – prieštaravo Aristotelio fizikai, bet vėliau visuotinai buvo pripažintas teisingu. Tačiau kur mes galime stebėti tokį judėjimą? Ar tikrovėje egzistuoja materialūs taškai, idealios dujos ir visi kiti idealizuoti objektai? Jei atsakysime neigiamai, tai turėsime pripažinti, kad daugelio mokslo teorijų teiginius atitinkančios tikrovės apskritai nėra. Ta-čiau nepaisant to, šiuos teiginius laikome teisingais.

Vis tik didžiausia klasinės tiesos teorijos sampratos problema yra tiesos kriterijus. Norint nusta-tyti, kad teiginys atitinka tikrovę, yra būtinas tam tikras tiesos kriterijus. Bet kas gali garantuoti, kad pats kriterijus yra teisingas? Jo teisingumui nnustatyti bus reikalingas kitas kriterijus, šio teisingumui – dar kitas ir t. t.

Neklasikinės tiesos teorijos

Naujaisiais laikais nemaža filosofų siekė atsisakyti klasikinės tiesos sampratos ir bandė tiesą tapatinti su aiškiai apibrėžtu jos kriterijumi, jos paprastai yra vadinamos neklasikinėmis. Šiose teorijo-se bandoma suformuluoti tokią tiesos sampratą, kurioje tikrovė apskritai būtų neminima, nes tuomet būtų išvengiama painaus žinių atitikimo tikrovei klausimo. Ieškant alternatyvų klasikinei tiesos teorijai buvo remiamasi dviem principais. Remiantis pirmuoju, tiesa buvo suprantama kaip pačių žinių savybė. Jei didelių keblumų kelia bandymas lyginti žinias su tuo, kuo jos nėra (tikrove), tai gal verta tirti pačias žinių savybes, vienas žinias lyginti su kitomis. Toks požiūris ypač priimtinas racionalizmui: proto šviesa nušviestų žinių teisingumas neturėtų kelti jokių abejonių, nebūtų jokio reikalo lyginti jas su vi-sai kitokios prigimties dariniais (tikrove). Remiantis antruoju, tiesa buvo tapatinama su aiškiu ir galu-tiniu, nereikalaujančiu papildomo pagrindimo tiesos kriterijumi. Juk kriterijaus nereikia pagrįsti tik tokiu atveju, jei jis yra įtraukiamas į pačią tiesos sampratą. Kokią gi aiškiai apibrėžiamą ir nesunkiai nustatomą žinių savybę būtų galima sutapatinti su tiesa? Filosofijos istorija pateikia du pagrindinius atsakymus į šį klausimą: vienu atveju tiesa buvo tapatinama su žinių akivaizdumu, antru – su žinių neprieštaringumu, loginiu darnumu.

Akivaizdumo teorija. Žymiausias šio požiūrio šalininkas buvo

Dekartas. Jo nuomone, teisin-gos žinios, kurios yra tiek elementarios, aiškios, ryškios, kad yra akivaizdžios. Suprantama, kad tei-singos yra ir tos žinios, kurios loginės dedukcijos būdu gali būti išvestos iš akivaizdžių žinių. Akivaiz-džiais dažnai yra laikomi kai kurie pamatiniai matematikos teiginiai, pvz. Euklido geometrijos aksio-mos. Tai, kad lygūs vienam ir tam pačiam yra lygūs ir tarpusavyje, arba, kad tarp dviejų taškų galima nubrėžti tik vieną tiesę – tai, atrodo, akivaizdu. Euklido aksiomas akivaizdžiais teiginiais laikė visi se-novės, o ir vėlesnių laikų mmatematikai (iki XIX a.). Dekartas, aiškindamas, kodėl galima spręsti apie tokių teiginių teisingumą, teigia, kad jie yra apšviesti ,,natūralios proto šviesos”, todėl yra intuityviai aiškūs arba, kitaip tariant, akivaizdūs. Matematikos aksiomų ir postulatų teisingumą garantuoja jų aiš-kumas ir ryškumas, nes pagal Dekartą, viskas, kas aišku ir ryšku, yra teisinga. Kadangi matematikos teoremos yra dedukciškai išvedamos iš akivaizdžių pirminių tiesų (aksiomų ir postulatų), tai jų aki-vaizdumas garantuoja ir išvestinių teiginių teisingumą. Dekarto požiūriu akivaizdžios yra ir pagrindi-nės teorinės gamtotyros tiesos, nes jjos formuluojamos matematikos kalba ir yra aiškios ir ryškios. Pa-grindinis Dekarto principas ,,aš mąstau, vadinasi, egzistuoju” jo nuomone, taip pat yra akivaizdi tie-sa, kuri sudaro visos filosofijos pagrindą.

Ši pozicija ypač patraukli savo paprastumu, ji išvengia beveik visų klasikinėje tiesos teorijoje iiškylančių problemų. Tačiau ši paprasta tiesos samprata kelia kitokio pobūdžio abejones. Visų pirma, yra ginčytinas šios tiesos supratimo universalumas (visuotinumas). Klasikinę tiesos sampratą galima taikyti labai plačiai – kiekvienas teiginys apie tikrovę ją atitinka arba ne. Tačiau juk daugelis teiginių apie žmogų ir pasaulį toli gražu nėra akivaizdūs. Nustatant mokslo dėsnius (jau nekalbant apie pavie-nius faktus), tenka remtis stebėjimais, eksperimentais, matavimais ir tik po to galima pereiti prie teori-nių konstrukcijų. Kas ryžtųsi teigti, kad fundamentali fizikos konstanta – šviesos greitis – yra akivaiz-di? Dekartas buvo racionalistas, tikėjęs beribe, nuo patyrimo nepriklausančia proto galia, tačiau šian-dien tokio tipo racionalistų bent jau tarp gamtotyrininkų nėra. Po neeuklidinių geometrijų sukūrimo netgi euklidinės geometrijos aksiomų nėra pagrindo laikyti akivaizdžiomis. Juk jei turime du priešta-raujančius vvienas kitam teiginius, tai jie jokiu būdu abu negali būti akivaizdūs. Daugelis dabarties filo-sofų Dekarto teiginį ,,aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju”, kuris šiam racionalistui buvo absoliučiai aki-vaizdus, laiko daugiau negu abejotinu, o R. Karnapas (Carnap, 1891-1970) šį teiginį apskritai laiko beprasmiu.

Kita vertus, akivaizdumo sąvoka tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Akivaizdu yra tai, kas intuityviai aišku. Tačiau kas tai yra intuicija, kas gali būti pasiekiama intuicijos dėka, ar egzistuoja in-tuicijos ribos? Tai sudėtinga filosofinė problema, kuri gvildenama iki šiol, galutinio iir vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Filosofijos istorijoje buvo mėginimų atskirti juslinę ir intelektualinę intuiciją, bet taip ir liko nesutarta, kuri iš jų yra svarbesnė (pvz., matematiniam pažinimui). Taigi aki-vaizdumo sąvokos prasmė toli gražu nėra akivaizdi. Tai, kas psichologiniu požiūriu akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitą patirtį, kitas žinias, gali būti visiškai neakivaizdu. Kadaise daug kam bu-vo akivaizdu, kad judėjimui palaikytu būtina jėga, šiandien daug kas pasakytų, kad jam akivaizdu, kad jėgai nustojus veikti, judėjimas nesibaigia, o tęsiasi. Taigi reikia ieškoti ne psichologinių, o loginių akivaizdumo kriterijų. Griežtai taikant logikos požiūrį, nustatysime kad akivaizdūs yra tik logikos dės-niai, kadangi jų neiginiai (priešingi jiems teiginiai) yra vidujai prieštaringi. Tačiau kaip tuomet bus su likusiuoju žmogišku pažinimu, kurio neišsemia vien logikos dėsniai, kurio turinys yra žymiai platesnis ir gilesnis? Akivaizdumo teorija čia jau negali nieko padėti.

Loginės darnos teorija. Šiuo atveju žinių teisingumas yra siejamas su jų neprieštaringumu, kuris suprantamas kaip jų loginė darna, rišlumas arba koherentiškumas (lot. coherentia – vidinis ryšys, rišlumas). Todėl ši tiesos samprata kartais dar vadinama koherencine tiesos teorija. Nuosekli ir radikali koherencinė teorija žinių teisingumą tapatina su jų loginiu neprieštaringumu. Žymiausias koherencinės tiesos sampratos atstovas. G. Leibnicas skiria dviejų rūšių tiesas: fakto ir proto. Pirmosios atsiranda iš ppatirties, antrosios yra intelekto produktas. Pasak Leibnico, pasaulis yra protingos Dievo veiklos produktas, todėl jis yra sutvarkytas gerai, protingai, tai pats geriausias iš visų galimų pasaulių, jo tobu-lumas leidžia spręsti apie Dievo tobulumą. Jei pasaulis yra sutvarkytas tobulai ir protingai, tai proto visiškai pakanka, kad galėtume atskleisti jo tvarką ir dėsnius. Mūsų ribotas protas yra daug menkesnis negu Dievo, todėl mes, suprantama negalime nurodyti kiekvieno fakto racionalaus pakankamo proto, tačiau negali būti abejonių, kad visi faktai turi tokį pagrindą. Seka išvada: iš principo visos fakto tiesos gali būti išvestos iš proto tiesų.

Leibnico nuomone protinga pasaulio tvarka negali būti kitokia nei loginė tvarka, nes racionalus, protingas mąstymas – tai loginis mąstymas. Todėl turi egzistuoti ir pačių proto tiesų loginė tvarka: vi-sos jos logiškai susiję. Be to, visas jas galima išvesti iš svarbiausio logikos dėsnio – tapatybės principo. Tiesa, tokia galimybė yra tik principinė. Leibnicas parodo, kaip iš šio dėsnio galima išvesti aritmetikos teiginius, pvz., 2+2 = 4. Įsitikinęs, kad tapatybės dėsnis yra aritmetikos pagrindas, jis drąsiai teigia, kad iš jo galima išvesti ne tik matematikos, bet ir visus būtinus teiginius. Tradiciškai buvo manoma, kad logikos dėsniai kartu yra ir svarbiausieji būties dėsniai, todėl ir geriausiame iš geriausiųjų pasauly-je viskas, kas egzistuoja, yyra, aišku, būtina. Būtina grynai logine prasme – kaip tapatybės dėsnio loginė išvada. Tad Leibnicas neabejoja, jog, norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima išvesti iš tapatybės dėsnio. Tačiau ne viską, ką lengva pasakyti, lengva ir padaryti. Jis pui-kiai suprato, kad niekas nežino, kaip realiai iš tapatybės dėsnio būtų galima išvesti kokį nors fizikos ar chemijos dėsnį. Todėl jis buvo priverstas pripažinti, kad reikia ieškoti paprastesnio, parankesnio teigi-nių ir teorijų teisingumo nustatymo būdo, taigi prisieina ieškoti paprastesnio tiesos kriterijaus.

XX a. loginio empirizmo atstovai (M. Šlikas, Schlick,1882-1936, ir kiti) iš pradžių buvo linkę laikyti tiesą žiniomis, atitinkančiomis patyrimą. Patyrimu jie suprato teiginius išreiškiančius tai, ką ty-rinėtojas patyrė. Tokius teiginius, tiesiogiai išreiškiančius patyrimo duomenis, nieko nuo savęs nepri-dedant ir neatimant, loginio empirizmo atstovai vadino protokoliniais teiginiais. Kaip žinoma, šios krypties šalininkai žinias siekė nagrinėti loginiu aspektu, kaip visiems suprantamus teiginius ir jų si-stemas. Todėl idėją, kad teisingos žinios turi atitikti patyrimo faktus, jis formuluoja taip: teisingos yra žinios, kurios atitinka protokolinius teiginius. Atitikimas buvo suprantamas kaip galimybė suvesti ži-nias į protokolinius teiginius arba išvesti iš jų. Protokolinius teiginius atitinkančios žinios, aišku, turi sudaryti logiškai neprieštaringą sistemą. Tokiu būdu iš klasikinės tiesos teorijos kylanti idėja, kad ži-nios turi atitikti

patyrimą, ją šiek tiek pertvarkius, ima panašėti į koherencinę tiesos sampratą. Taigi, tarp skirtingų tiesos sampratų nėra labai griežtų ir neperžengiamų ribų. Žinių teisingumo nustatymo arba verifikavimo procedūra šiuo atveju turėtų atrodyti taip. Viena vertus, žinios redukuojamos į pro-tokolinio pobūdžio sakinius. Kita vertus, patikrinama, ar jie sutampa su faktiškaisiais tyrinėtojo stebė-jimo protokolais. Jei sutampa, tai turime pripažinti, kad verifikacijos rezultatas yra teigiamas, ir žinios yra teisingos. Jei nesutampa – rezultatas yra neigiamas, o mūsų pažinimo rezultatai yra neteisingi.

Tačiau ir ččia kyla kelios problemos. Pirma, realaus tyrinėtojo stebėjimo protokolų skaičius vi-sada yra baigtinis – tyrinėtojas negali stebėti be galo ilgai. O mokslo dėsniai yra bendri teiginiai, lie-čiantys visus galimus atvejus, kurių skaičius yra begalinis. Jei mokslo dėsnį ir galima išskaidyti į ste-bėjimo teiginius, tai tokių teiginių skaičius yra begalinis. Realus tyrinėtojas gali patikrint tik baigtinį kiekį tokių teiginių. Be to dažnai iš vis yra sunku ar netgi neįmanoma nustatyti, kokia stebėjimo teigi-nių klasė yra ekvivalentiška (lygiavertė) tam tikram teoriniam mokslo tteiginiui (kas yra stebėjęs kūną, kurio neveikia jokios jėgos?). Kita problema. Buvo pradėta abejoti, ar protokoliniai stebėjimo teiginiai yra tokie tvirti ir patikimi, jog, nustačius kokios nors hipotezės neatitikimą jiems, iškeltą hipotezę rei-kia atmesti kaip klaidingą. Juk protokoliniai teiginiai tiesiogiai nnesutampa su stebėtojo potyriais. Ste-bėtojo potyriai yra individualūs, jų turinys subjektyvus, o stebėjimo rezultatus reikia išreikšti visiems suprantama kalba. Išreikšdamas savo potyrius žodžiais stebėtojas formuluoja teiginį, kuris gali būti klaidingas. Todėl loginių empirizmo atstovas O. Neiratas (Neuraht, 1882-1945) pripažino, kad vienin-telė išeitis iš šios keblios padėties – nuosekliai remtis koherencine tiesos teorija. Žinių sistemai nerei-kia kelti reikalavimo, kad ji atitiktų stebėjimo teiginius, užtenka vien tik sąlygos, kad ji būtų logiškai neprieštaringa. Neiratas, kaip ir Leibnicas, tiesą laiko žinių sistemą sudarančių teiginių logine darna. Jeigu sistemoje išryškėja prieštaravimas, tai jis gali būti pašalintas tiek keičiant teorinę hipotezę, tiek – stebėjimo duomenis.

Tačiau laikant loginį neprieštaringumą vieninteliu žinių sistemos teisingumo kriterijumi, neį-manoma nustatyti, kuri iš konkuruojančių teorijų yra teisinga, kuriai reikia teikti pirmenybę. BBūtų ne-pagrįsta teigti, kad visos jos yra teisingos, nes teorijos būdamos vidujai neprieštaringos gali prieštarauti viena kitai. O manyti, kad gali būti teisinga teorija T ir teorija anti-T yra absurdiška. Todėl buvo ban-doma šį požiūrį papildyti teiginiu: teisingais reikia laikyti tuos teiginius, kurie suderinami su didžiausiu empirinių teiginių kiekiu. Idėja patraukli. Bet, viena vertus, nėra taip jau lengva griežtai atskirti empi-rinius ir teorinius teiginius, kita vertus, nėra paprasta suskaičiuoti empirinius teiginius, nes juos galima jungti it skaldyti, be to jų sskaičius kinta stebėjimų ir eksperimentų metu. Visumoje koherencinė tiesos teorija susiduria su dideliais sunkumais ir todėl, kad sudėtingos teorinės sistemos neprieštaringumo nustatymas yra gana sudėtingas dalykas. Dažnai belieka konstatuoti, kad iki šiol konkrečioje sistemoje dar nebuvo susidurta su prieštaravimais. Bet toks konstatavimas toli gražu dar nėra teorinės sistemos loginio neprieštaringumo nustatymas.

Pragmatinė tiesos samprata. (gr. pragma – veiksmas). Pragmatinė tiesos samprata buvo iš-plėtota XX a. pradžioje, tačiau jos ištakos slypi dar XVII a., kai Bekonas suformulavo principą ,,žinojimas – jėga”. Žinios čia buvo traktuojamos nekaip tikslas dėl tikslo, o kaip kitų technologinių, praktinių tikslų siekimo būdas. XIX a. pozityvizmo pradininkas O. Kontas (Comte, 1798-1857) teigė, kad vertingos tik pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios žinios, o kaip vienas svarbiausių pozityvių žinių bruožas akcentuojamas jų praktinis naudingumas. Tiesa, Kontas praktinio naudingumo dar nelaiko jų teisingumo kriterijumi. Bene pirmasis žinių praktinį naudingumą, efektyvumą su tiesos problema pirmasis susiejo K. Marksas. Jo nuomone, pats klausimas ar žmogaus mąstymui yra pasie-kiama daiktinį tiesa yra ne teorijos, o praktikos klausimas.

Praktika Marksas laikė visą žmogaus materialią juslinę daiktišką veiklą. Praktika čia yra prieš-pastatoma teorijai – grynai intelektualinei, idealiai žmogaus veiklai. Jei praktikoje žmogus operuoja daiktais, tai teorijoje jie pakeičiami idėjomis, tiesa, ryškių ribų tarp teorijos ir praktikos nnėra, tiksli jos vieta gali būti nustatyta tik konkrečiu atveju. Praktikos priešinimas teorijai padeda įveikti kai kuriuos sunkumus, su kuriais susiduria akivaizdumo ir koherencinė tiesos teorijos. Tuo tarpu praktikos katego-rija įgalina peržengti teorijos, grynojo mąstymo sferą ir ieškoti žinojimo tikrumo, teisingumo pagrindų anapus šios sferos. Vien teorijos sferoje mintis sukasi joje kaip voverė rate, nerasdama sau tvirtos at-ramos, praktikos dėka idėjos yra susiejamos su empirine tikrove. Klasikinės tiesos sampratos postuluo-jamas minčių ir daiktų atitikimą čia galima nustatyti būtent praktikos pagalba. Šis atitikimas čia yra nustatomas ne teoriniais argumentais, praktiniais veiksmais, stebėjimais, eksperimentais. Tačiau šios idėjos Marksas plačiau neišplėtojo ir savos tiesos teorijos nesukūrė.

Pragmatinę tiesos teoriją suformulavo amerikiečių filosofas V. Džeimsas (James, 1842-1910), remdamasis ne Markso, o savo tėvynainio Č. Pirso (Peirce, 1839-1914) idėjomis. Pirso nuomone, mū-sų idėjos ar, tiksliau, mūsų įsitikinimai iš tikrųjų yra mūsų veiksmų taisyklės. Pažinti daiktą – reiškia žinoti praktinius padarinius kuriuos tas daiktas ar veiksmai su juo gali sukelti. Taigi turime žinoti, ko-kių pojūčių galime tikėtis ir kokioms atsakomosioms reakcijoms turime pasiruošti. Džeimsas dar la-biau akcentavo idėjų instrumentinę funkciją, jų gebėjimą vienaip ar kitaip nukreipti mūsų veiksmus. Praktiškai veikdami mes visuomet remiamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad sulauksime norimų rezultatų. Jei pasiekiame lauktą rezultatą, galime tteigti, kad idėja, teorija, kuria rėmėmės, yra teisinga, priešingu atveju – klaidinga. Pasak Džeimso, teorijas galima traktuoti kaip instrumentus, jų teisingumą nulemia jų gebėjimas produktyviai perkelti mus iš vienos patyrimo sferos (teorijos) į kitą (praktiką) ir jų galią veikti. Kaip matyti, teisingumą jis linkęs tapatinti su žinių efektyvumu, praktiniu naudin-gumu. Nuosekliai tai realizuoja instrumentalizmo atstovas Dž. Djuis (Dewey, 1859-1952), teigdamas, kad pažinimas yra sėkmingos veiklos instrumentas, jis padeda suvaldyti situacijas ir išspręsti praktines problemas, tad tiesa čia irgi tapatinama su jos kriterijumi, šiuo atveju su žinių efektyvumu naudingu-mu.

Kai kurie pragmatizmo atstovai teigia, kad jie remiasi klasikine tiesos samprata, tačiau jie skir-tingai supranta tiek tikrovę, tiek atitikimą. Aristoteliui tikrovė yra daiktiška, objektyvi, egzistuojanti nepriklausomai nuo žmogaus. Ji gali būti stebima, gali būti atskleidžiama jos reiškinių esmė, tačiau ji visada priešinama ją pažįstančiam žmogui. Tuo tarpu pragmatizme tikrove yra suprantama žmogaus veikla, praktika, ji traktuojama ne tik objektyviai, kiek subjektyviai. Tikrovė čia yra žmogiškosios veiklos, jo interesų ir tikslų, trumpiau, žmogaus pasauliu. O žmogaus pasaulis negali būti nepriklau-somas nuo žmogaus, juo sieja žmogaus veikla, todėl jis ir negali būti jam priešinamas.

Žinių atitikimas tikrovei pragmatizme suprantamas kaip daugkartinis aktas. Džeimso nuomone, idėjos turi vesti mus nuo vienos patyrimo dalis prie kitos ir, atlikdamos

mūsų veiksmų instrumento vaidmenį, garantuoti jų ryšį. Žinių atitikimas tikrovei visuomet yra tik apytikrio, aproksimacinio (lot. aproximare – priartėti) pobūdžio. Pažindami tikrovę, mes artėjame prie jos, tačiau juk daiktiška juslinė žmogaus veikla nuolat keičia žmogaus pasaulį, todėl tikrovė taip kinta, nuolat plečiasi. Kita vertus, mūsų žinios taip nuolat yra pertvarkomos, kuriamos naujos teorijos, jeigu senosios nesugeba pakan-kamai efektyviai tenkinti mūsų poreikių. Jei remdamiesi konkrečiomis teorijomis, nesugebame pasiekti užsibrėžtų praktinių tikslų, tai rodo, kad šios teorijos yra netikslios, ir turime ieškoti jjose slypinčių klaidų. Todėl esame priversti kurti naujas teorijas ir, remdamiesi jau naujomis modifikuotomis žinio-mis, pertvarkyti ir savo praktinės veiklos būdus ir metodus. Jei ta padarius yra pasiekiami užsibrėžti praktiniai tikslai, vadinasi, pažengėme tolyn pažinimo keliu.

Suprantama, toks pažinimo procesas neturi pabaigos. Nuolat kuriami nauji prietaisai, įgalinan-tys pamatyti ar bent fiksuoti tai, kas nebuvo prieinama ankstesniajame pažinimo etape, konstruojamos naujos mašinos bei kiti įrenginiai, net tik stiprinantys bet plečiantys žmogaus galimybes, todėl plečiasi ir praktinės veiklos sfera. Naujomis sąlygomis gali išryškėti, kkad ankstesnės teorijos buvo neišsamios ir netikslios, daugybę tokių pavyzdžių pateikia mokslo istorija. Taigi, jei tam tikrų žinių mums užtenka dabar, nes remdamiesi jomis pasiekiame užsibrėžtus tikslus, tai dar negarantuoja šių žinių efektyvumo ateityje. To negalima pamiršti, kuomet kalbama apie ppraktinį efektyvumą kaip tiesos kriterijų.

Palyginus su koherencine tiesos teorija, pragmatinė tiesos samprata tikrai turi bent vieną prana-šumą: žinių loginės darnos ji nelaiko vieninteliu tiesos kriterijumi. Pragmatizmo požiūriu, šis kriterijus veikiau yra pagalbinis – svarbiausias dalykas čia yra žinių praktinis efektyvumas. Tačiau ši sąvoka nė-ra visiškai aiški. Juk praktinis efektyvumas gali būti nustatytas tik empiriškai, tad kuo praktinis efekty-vumas skiriasi nuo empirinio adekvatumo? Džeimsas neabejojo, kad faktai gali priversti peržiūrėti mū-sų ankstesnes nuomones. Tai leidžia manyti, kad teorijos atitikimas faktams yra pirminis žinių teisin-gumo kriterijus, o praktinis efektyvumas, tik antrinis, tiesiogiai išplaukiantis iš pirmojo. Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą pragmatizmo atstovai nepateikia.

Kita problema kyla dėl to, kad to paties instrumento (teorijos) naudingumas ne visuomet yra visuotinis, tai ypač aiškiai matyti socialinėje ssferoje. Kokia nors teorija būdama gera, naudinga vie-niems, ji galia būti žalinga, taigi nenaudinga kitiems. Tarkim, kad vienai socialinei grupei, remiantis konkrečia teorija, pavyksta pasiekti trokštamą tikslą – iškovoti politinę valdžią. Taigi, teorija tikrai yra naudinga ir efektyvi šiai socialinei grupei. Tačiau ar tai garantuoja jos teisingumą? Juk ši grupė, atėju-si į valdžią, gali, remdamasi ta pačia teorija, sugriautu ekonomiką ir kultūrą, nuskurdinti, pavergti ir demoralizuoti valstybės piliečius. Tad paprastų šalies gyventojų atžvilgiu ši teorija bus visiškai neefek-tyvi, nenaudinga, todėl iir neteisinga.

4. Mokslo filosofijos problemos

Mokslas ir metafizika

Mokslo filosofijos susiformavimas ir tolimesnė raida glaudžiai susijusi su pozityvistine filoso-fija, kurios pradininku buvo prancūzų filosofas O. Kontas. Savo filosofiją jis pavadino pozityviąja, pa-brėždamas, kad šioje filosofijoje atsisakoma spręsti abstrakčias, tradicines filosofijos problemas, jo nuomone, šios filosofijos tikslas – formuoti pozityvaus mokslinio žinojimo ir mokslų klasifikacijos principus bei sujungti į bendrą sistemą visas žmonių sąvokas. Pagrindinė pozityviųjų žinių įgijimo są-lyga – tirti realius daiktus, realius jutiminiu patyrimu gautus faktus ir daryti tik tokiais faktais pagrįstas išvadas. Viso to, kas tiesiogiai nepatiriama ir nesuvokiama, reikia atsisakyti. Tačiau priešingai vėles-niajam pozityvizmui Kontas žinojimo nesutapatina vien su patyrimu ir pabrėžia savo nepritarimą em-pirizmui, apribojančiam mokslą vien tik patyrimo duomenų rinkimu. Pozityvioji filosofija, teigė Kon-tas, vienodai tolima ir nuo empirizmo ir nuo mistikos.

Tolimesniame pažinime faktinė medžiaga yra apdorojama, nustatomi pastovūs faktų tarpusavio ryšiai, arba dėsniai, kurie reguliuoja ir valdo reiškinius. Konto supratimu, dėsniai yra pastovūs, patyri-mu konstatuojami reiškinių ir ryšiai ir funkcinės priklausomybės, kurių priežasčių išsiaiškinti negali-ma. Remdamasis dėsniais, mokslas gali ne tik numatyti naujus ateities, bet ir atskleisti nežinomus da-barties bei praeities faktus. Žinojimas turi padėti numatyti tai, kas nežinoma, pagal jį reikia ,,žinoti tam, kad numatytume”. Todėl mokslas tiria tik faktus ir jų ryšius, aapsiribodamas tuo, apie galima gauti aiškių ir tikrų žinių. Mokslas siekia atsakyti tik į klausimus ,,kaip?” , o ne į klausimus ,,kodėl?”. Mokslas negali išsiaiškinti jokių pirminių priežasčių ir tikslų, galutinių pradų ir principų, jokios daiktų esmės. Todėl jis neturi spekuliuoti tuo, kas tiesiogiai nesuvokiama, palikdamas šitai metafizikai ir mis-tikai. Remdamasis faktais žmogus formuluoja aiškias ir tikras žinias, kurios gali būti plačiai naudoja-mos praktikoje. Pozityviojo žinojimo tikslas – tarnauti žmonių poreikiams, jų gerovei.

Manydamas, kad už mokslo konstatuojamų faktų nėra jokios tikrovės, Kontas teigia, kad moksliškai yra nepagrindžiamos nei ,,dvasios”, nei ,,materijos” sąvokos. Šias sąvokas sukūrė žmogaus protas, siekdamas paaiškinti nesuprantamus tikrovės reiškinius. Tačiau nei materija, nei dvasia, kaip reiškinių priežastys ir esmės, nėra suvokiamos kaip patyrimo faktai. Jo nuomone, pozityviojo mokslo požiūriu, visos panašaus pobūdžio išvados yra nepriimtinos, nes jų negalima nei pagrįsti, nei atmesti. Apie pasaulį Kontas nedaro nei materialistinių, nei spiritualistinių, nei religinių, nei ateistinių išvadų. Čia jau pradeda reikštis pozityvizmui būdinga pozicija, kuri vėlesnėje raidoje pasireiškė kaip trečiojo kelio ieškojimas, atsisakant ir materializmo, ir idealizmo. Jei be faktų nėra jokios tikrovės, o faktus tiria konkretieji mokslai, tai filosofijai nebelieka ko tirti. Bendrąsias tradicinės filosofijos problemas jis laiko abstrakčiomis, atitrūkusiomis nuo faktų, todėl nebereikalingomis ir beprasmėmis. Jis aatsisako ir psichologijos problemų, nurodydamas, kad žmogaus psichikos negalima tirti tiesiogiai, nes neįmano-ma tuo pačiu metu būti ir stebėtoju, ir stebimuoju objektu. Taigi, Konto požiūriu, filosofijai lieka tik bendrosios mokslo teorijos problemos.

Pasak Konto, visuomenė praeina tris pažangios raidos stadijas: 1) teologinę, arba fiktyviąją, 2) metafizinę, arba abstrakčiąją ir 3) mokslinę, arba pozityviąją. Šioje raidoje žmonės nuosekliai naudo-jasi trimis, savo pobūdžiu iš esmės skirtingais ir netgi priešingais mąstymo metodais: pradžioje – teo-loginiu, antroje stadijoje – metafiziniu ir galiausiai – pozityviuoju metodu. Kiekvienoje stadijoje savi-tai formuojasi žmonių pažiūros, pasaulio supratimas, socialiniai-politiniai santykiai bei institutai. Ši-taip atsiranda ar trys, viena kitą šalinančios filosofijos rūšys arba trys bendrų pažiūrų į visybę sistemos. Pirmoji – teologinė – yra būtinas žmogaus proto raidos etapas, antroji – metafizinė – tik tarpinė pako-pa, ir trečioji – pozityvioji – baigiamoji ir galutinė fazė. Šias stadijas praeina kiekvienas atskiras moks-las, bet ne visi mokslai jas praeina tuo pačiu metru. Pozityviąją pakopą kiekvienas jų pasiekia anksčiau ar vėliau pagal savo ypatumus ir padėtį mokslų visumoje.

Ankstyviausia ir primityviausia buvo teologinė epocha, apėmusi priešistorinius ir senovės lai-kus bei viduramžius. Ši epocha dar skirstomas į tris mažesnius laikotarpius: fetišizmą, politeizmą ir monoteizmą. Šioje epochoje, kai žmogaus protas dar nesugeba išspręsti paprasčiausių problemų, jis

yra kupinas entuziazmo ir remiasi beveik tik vaizduote, kurios nevaržo nei griežta logika, nei sistemin-gas stebėjimas. Čia pagrindinai sprendžiamas daiktų kilmės klausimas, žmogus savo protą daugiausia nukreipia į vidinę daiktų prigimtį, į pirmutines ir galutines tikrovėje vykstančių reiškinių priežastis. Trumpai sakant, žmogus čia siekia absoliutaus žinojimo, jis įsivaizduoja, kad visus reiškinius sukelia tiesiogiai ir pastovūs, daugiau ar mažiau gausūs antgamtiniai veiksniai, kurių savavališkas įsikišimas paaiškina visas tariamas pasaulio anomalijas. Teologinis požiūris aukščiausią savo pakopą pasiekia, kai įvairius gausių, viena nuo kkitos nepriklausančių dievybių, kurių buvimu iki šio momento buvo ti-kima, poveikius pakeičia vienos absoliučios dieviškosios esybės veikla. Taigi teologinėje epochoje žmonės reiškinius sudvasina, vadovaujasi jausmais, sukuria fiktyvią mitologinę pasaulėžiūrą.

Metafizinėje epochoje, kuri apima Naujuosius amžius, teologinė pasaulėžiūra yra neigiama, jos autoritetas yra griaunamas iš pagrindų. Metafizikos sąlygomis mąstyme įsivyrauja protas, kuriantis fiktyvią, abstrakčią, metafizinę pasaulėžiūrą. Galima netgi traktuoti, kad tai tik teologinės būsenos at-maina, kurioje antgamtiniai veiksniai pakeičiami abstrakčiomis jėgomis – įasmenintomis abstrakcijo-mis, neatskiriamai susijusiomis su skirtingais daiktais. Buvo manoma, kad bbūtent šios jėgos ir sukelia visus galimus reiškinius, kuriuos aiškinant reikia tik paieškoti atitinkamos esmės. Metafizinis požiūris savo ribą pasiekia, kai visas skirtingas esmes ar jų sistemas pakeičia viena bendra didžioji esmė – gam-ta, kurią ir dera laikyti vieninteliu ir ggalutiniu visų reiškinių šaltiniu. Šioje stadijoje žmogaus protas toliau ieško tikro, išsamaus žinojimo, absoliučios tiesos, bet jos jau ieško kitais būdais. Gryna vaizduo-tė jau praranda savo valdžią, tačiau tikras stebėjimas dar netampa svarbiausiuoju pažinimo keliu. Taigi samprotavimo sfera išsiplečia ir tokiu, kiek miglotu būdu rengiama dirva tikram moksliniam tyrinėji-mui.

Metafizinė stadija yra pažangesnė už teologinė, jei jas lyginsime logikos požiūriu. Bet teologi-nis protas vienija, integruoja žmonių bendriją, o metafizinis ją tik ardo. Jis tinka kritikai, neigimui, bet ne pozityviai konstruktyviai veiklai. Metafizika, pasak Konto, yra chroniška liga, kuria turi persirgti ir visos žmonijos, ir atskiro individo protas, pereidamas nuo vaikystės prie brandos amžiaus. Mūsų pro-tas, judėdamas beveik nepastebimais žingsneliais, negalėjo iš karto, staiga pereiti prie pozityviosios stadijos. Teologija ir fizika yra ttaip nesuderinamos viena su kita, o jų sąvokos taip radikaliai skiriasi, kad tiesioginis perėjimas yra neįmanomas. Žmogaus protas, pirmiau negu atsisakė vienų sąvokų, kad galėtų naudotis kitomis, turėjo kurį laiką naudotis tarpinėmis mišraus pobūdžio sąvokomis, padedan-čiomis nuosekliai pereiti prie pozityviosios stadijos. Todėl pereidama nuo ankstyvosios filosofijos (teologinė stadija) prie baigiamosios (pozityvioji) stadija žmogaus dvasia kaip laikiną, tačiau neišven-giamą pakopą turėjo įsisavinti metafizikos metodus ir doktrinas.

Pozityvizmo epochoje, kurios pradžia Kontas laiko savo filosofiją, palaipsniui formuojasi pozi-tyvioji mokslinė pasaulėžiūra, įveikianti ir teologinės, iir metafizinės pasaulėžiūros iliuzijas. Pozityvio-je būsenoje žmogaus protas suvokia absoliutaus žinojimo negalimumą ir atsisako nepagrįstų pretenzijų atskleisti reiškinių vidines, galutines priežastis, todėl atsisako tirti pasaulio kilmę ir paskirtį. Vis labiau įsitikinama, kad ir teologinis, ir metafizinis mąstymas yra neproduktyvūs, bevaisiai. Todėl jis nustoja ieškoti absoliučių tiesų, taip viliojusių jį kūdikystėje, ir visas jėgas skiria nuodugnaus stebėjimo plėto-tei. Šis stebėjimas yra vienintelis jam pasiekiamo žinojimo, protingai pritaikyto prie realių poreikių, pagrindas. Žmogus pagaliau supranta, kad pažinimo tikslas yra ne pirmapradžių priežasčių ar galutinių tikslų nustatymas. Pozityvus žinojimas siekia žinoti, kad galėtų numatyti, prognozuoti, taikyti žinias praktikoje. Todėl vystosi pramonė, kyla visuomenės materialinė gerovė, didėja visuomenės harmonija ir integracija.

Pozityvioji filosofija taip apibrėžia savo tikslus ir uždavinius: 1) ji tiria tai, kas yra realu, t.y. tai, kas prieinama protui, o ne kažkokias neįžvelgiamas paslaptis, 2) užsiima tuo, kas yra naudinga, o ne bevaisiška, 3) siekia tikrumo, pakeičiančio abejones ir ginčus, 4) turi garantuoti tikslumą, priešingą neapibrėžtumui, 5) ji yra skirta organizavimui, kūrimui, o ne kritikai. Taip suprantama pozityvioji filo-sofija iš esmės sutampa su specialiaisiais mokslais, visų pirma, su matematizuota eksperimentine gam-totyra. Ją labiau už metafiziką vertino jau Galilėjus. Konto požiūriu, mokslinis tyrimas gali būti sėk-mingas tik tuo atveju, jei jame griežtai atsiribojama nuo mmetafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais.

Jei filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji pirmiausia turi griežtai nubrėžti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi aiškiai matyti patys mokslininkai – tik tada savo moksliniuose tyrimuose jie sugebės išvengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, ši riba labai reikšminga ir mokslo filosofijai, kadangi ji išryškina tikrąjį mokslo filosofijos objektą – mokslą. Metafiziką apskritai vargu ar verta tyrinėti, bet jei kas ir nori tuo užsiimti, tai tie tyrimai turi būti priskiriami ne mokslo fi-losofijai, o filosofijos istorijai. Pagal Kontą, žmonijos dvasios pozityviosios stadijos nuopelnas yra tas, kad ji pagaliau suprato mokslinio pažinimo prasmę, tikslą ir pagal tai veikia. Pozityvizmo dėka iš mokslo sąvokų kūrimo yra pašalinamos visos ,,teologinės” ir ,,metafizinės” sudedamosios dalys, neati-tinkančios tikrojo pažinimo tikslo. Pagrindinė Konto pozityvizmo idėja yra tezė, kad mes, pirma, ži-nome tik fenomenus ir, antra, šis žinojimas yra tik reliatyvus, o ne absoliutus. Pozityvizmo požiūriu, visiškai nėra prasmės klausti: kokia yra fakto ,,esmė” arba jo ,,tikroji, galutinė” priežastis. Prasmingas klausimas būtų tik toks: kokia yra ir kokia gali būti faktų seka, kiek nagrinėjimas faktas yra panašus į kitus faktus? Šie santykiai yra pastovūs ir tiek, kiek čia kalbama panašumo santykius, mes juos vadi-name sąvokomis, o kiek kalbama aapie sekos santykiu fenomenų dėsniais. Bet kokio mokslinio paži-nimo tikslas – nustatyti atskleisti fenomenų dėsnius, kad po to jų pagalba būtų galima prognozuoti, nu-spėti būsimuosius fenomenus.

XX a. pradžioje loginiai empiristai taip pat manė, kad metafizikos beprasmiškumą galima pa-grįsti apeliuojant į jos sąvokų, tokių kaip absoliuti idėja ar pasaulinė dvasia, visišką atsietumą nuo pa-tyrimo. Jie pasitelkė naują ir , kaip jiems atrodė, labai veiksmingą filosofinės analizės priemonę – ma-tematinę logiką, kurios pagalba jie analizavo teiginius, ir siekė empirinį prasmės kriterijų formuluoti kaip principą, leidžiantį prasmingus teiginius atskirti nuo beprasmių. Remdamiesi L. Vitgenšteino (Wittgenstein, 1889-1951) pateikta prasmės samprata, jie pateikia tokį empirinio prasmės kriterijaus apibūdinimą: teiginys yra prasmingas ir turi pažintinę vertę, jei jį galima verifikuoti, t.y. nustatyti jo teisingumo reikšmę (lot. veritas – tiesa). Tačiau, griežtai taikant šį kriterijų, tektų pripažinti kad moks-lo dėsniai irgi yra beprasmiai, nes realus tyrinėtojas, būdamas ribotų fizinių galimybių, negali aprėpti visų kokio nors dėsnio pasireiškimo atvejų, kurių yra begalinė aibė.

Todėl R. Karnapas modifikuoja šį prasmės kriterijų, teigdamas, kad reikia kalbėti ne apie veri-fikaciją, o laipsniškai augantį dėsnio patvirtinimą. Jo nuomone, mes negalime verifikuoti dėsnių, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus jų atvejus išvestus iš dėsnio ir anksčiau patikrintų teiginių. Jei tikrindami nesusiduriame su negatyviai

atvejais, o patikrintų konkrečių atvejų kiekis didėja, tai pa-mažu tvirtėja ir mūsų įsitikinimas, kad tikrinamas dėsnis yra tinkamas ir tikslus. Taip verifikacinį pra-smės kriterijų Karnapas pakeičia konfirmaciniu (lot. confirmatio – patvirtinimas): prasmingais lai-komi tik tokie teiginiai, kuriuos galime empiriškai patvirtinti. Atrodė, kad konfirmacinis prasmės krite-rijus įgalina nustatyti svarbiausią pozityvaus mokslo teiginių savybę ir atskirti juos nuo metafizikos teiginių. Jis neabejojo, kad metafizikos teiginiai šio kriterijaus nepatenkina, nes iš jų negalima išvesti jokių stebėjimo teiginių, apibūdinančių konkrečius empirinius faktus. Taigi metafizikos tteiginių nega-lima patvirtinti, todėl jie yra beprasmiai, ir Karnapas metafizikai paskelbia mirties nuosprendį. Ta-čiau loginio empirizmo atstovai nesugebėjo tinkamai atsakyti į klausimus: ar galima įrodyti empirinio prasmės kriterijaus teisingumą, kodėl būtina juo naudotis? Ilgainiui ir pats Karnapas rekomendavo ap-skritai atsisakyti žodžių ,,beprasmis”, ,,prasmingas”, kaip keliančių neaiškias filosofines asociacijas. Ši rekomendacija liudija apie karingiausio loginio empirizmo etapo pabaigą, o minties laimėti karą su metafizika, įrodžius jos beprasmiškumą, apskritai teko atsisakyti.

Tačiau empirinio prasmės kriterijaus nebuvo atsisakyta, jis buvo traktuojamas kaip mokslo ir mmetafizikos atribojimo, demarkacijos principas. Kritinio racionalizmo pradininkas K. R. Poperis (Po-pper, 1902-1994) pasiūlė falsifikacijos principą, falsifikaciją suprasdamas ne kaip iškreipimą, o kaip paneigimą. Pagal šį principą empirinio mokslo teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos gali-ma empiriškai paneigti, falsifikuoti. Moksliniais ččia laikomi tik tokie teiginiai, kurie gali pasirodyti esą nesuderinami su mokslo faktais, su stebėjimų ir eksperimentų rezultatais, taigi tik tokie teiginiai, kurie draudžia kažką, kas logikos požiūriu iš principo gali būti ar įvykti ir ką tokiu atveju galima empiriškai stebėti. Teiginius, kuriuos galima empiriškai paneigti reikia laikyti turinčiais empirinį turinį. Pasak Poperio, tokio turinio neturi ne tik metafizikos, bet ir logikos bei matematikos teiginiai. Kalbant tiks-liai, falsifikacijos kriterijus, kaip beje ir verifikacijos ar konfirmacijos, atskiria nuo metafizikos ne mokslą apskritai, o tik empirinį, faktais besiremiantį mokslą (chemiją, ekonomiką, sociologiją ir pan.). Matematikos teiginiai, neturėdami tiesioginio ryšio su empiriniais faktais, nė vieno iš šių kriterijų ne-atitinka. Tačiau nei loginis empirizmas, nei kritinis racionalizmas dėl to nesirūpino, kadangi matemati-kos, kaip ir llogikos moksliškumas abejonių nekėlė.

Įrodyti, kad metafizikos teiginiai yra beprasmiški, neįmanoma. Bet sunku įrodyti ir tai, kad visi metafizikos teiginiai falsifikacijos kriterijaus neatitinka, o visi empiriniai teiginiai šį kriterijų atitinka. Taigi vargu ar pozityvų mokslą nuo metafizikos skiria tokia griežta riba, kokią norėjo nustatyti Karna-pas ar Poperis. Šiaip ar taip nėra abejonių, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą, kad bent kai kurios metafizinės idėjos yra reikšmingos mokslui. Pitagoriečių teiginys ,,Viskas yra skaičius” suvai-dino netgi labai reikšmingą vaidmenį mokslo raidoje, be ppitagoriečių metafizikos, matyt, nebūtų buvę nei Galilėjus, nei Niutono, nei visos matematizuotos gamtotyros. E. Machas (Mach, 1838-1916) daug pastangų padėjo, siekdamas diskredituoti atomistiką, kadangi, jo nuomone, atomai yra tipiška metafi-zinė idėja, perimta iš Demokrito filosofijos. Tačiau šiandien pakankamai aišku, kad jis tikrai klydo. Nors tarp mokslo ir metafizikos nėra neperžengiamos ribos, tačiau tai nereiškia, kad apskritai negalima metafizinių teorijų atskirti nuo mokslinių. Tačiau skyrimo pagrindas turėtų būti ne metafizikos ir mokslo teiginių loginės formos skirtumai ir netgi ne ryšys su patyrimu. Juk metafizika taip savitai sie-jasi su patyrimu, savaip jį apmąsto. Metafizikos ir mokslo skirtumą lemia skirtingi jų tikslai ir uždavi-niai. Mokslas (visų pirma, empirinis) siekia pažinti, kad galėtų numatyti, siekia žinių, kurias galima būtų pritaikyti technikai, technologijai, o metafizikai tokia orientacija yra nebūdinga.

Mokslo raidos aiškinimas

Aiškinant mokslo raidą ilga laiką vyravo požiūris, vadinamas kumuliatyvizmu (lot. cumulare – kaupti) Dauguma mokslo tyrinėtojų pripažįsta, kad moksliniam pažinimui yra būdinga lėtesnė ar greitesnė pažanga. Mokslo žinios yra nuolat plečiamos, kaupiamos, jų gausėjimas ir rodo nuolatinę mokslo pažangą. Geriausia šią pažangą demonstravo matematika, kurioje iš akivaizdžių aksiomų išve-damos teoremos, iš kurių vėl išvedamos naujos matematikos tiesos. Po to, kai Galilėjus, Niutonas ir kiti mokslininkai sukūrė klasikinės gamtotyros pagrindus, kuriais rėmėsi kelios gamtotyrininkų kartos, ššis požiūris dar labiau įsitvirtino. Tiesa, filosofijoje tokio nuoseklaus augimo ir plėtojimo proceso neį-manoma įžvelgti, čia nuolat susiduria skirtingos nuomonės, filosofijos istorijoje sunku aptikti neabejo-tinas tiesas, kuriomis būtų remiamas vėlesniuose tyrinėjimuose. Todėl filosofija paprastai buvo su-prantama kaip išimtis.

Kumuliatyvizmo atstovai mokslo raidą suprato kaip natūralų procesą, kurį galima palyginti su augalo ar gyvūno augimu. Todėl prasmingu buvo pripažįstamas tik šios raidos pabaigos klausimas: ar šis augimas kada nors baigsis? Dauguma tyrinėtojų buvo linkę manyti, kad ateityje visos mokslo pro-blemos bus išspręstos, bus nustatyti visi gamtos ir visuomenės dėsniai, bus aprašyta visa augmenija ir gyvūnija ir t. t. XIX–XX amžių sandūroje buvo manoma, kad fizikoje visi svarbiausi atradimai jau pa-daryti, liko tik juos tikslinti ir detalizuoti. Tiesa, laikantis kumuliatyvizmo požiūrio, būtų sunkoka pa-aiškinti esminius naujųjų laikų mokslo skirtumus nuo antikos ar viduramžių teorinių žinių. Šiuos skir-tumus nulėmė skirtinga pažinimo tikslų ir metodų samprata, galų gale skirtingas žinių supratimas. Ta-čiau šio požiūrio šalininkai šiuos skirtumus tiesiog ignoravo, kadangi tikrasis mokslas, jų nuomone, prasidėjo tik XVII a.

Tačiau XIX ir XX amžių sandūroje gamtotyroje, visų pirma, fizikoje, prasidėjo permainos, ku-rios privertė pakeisti požiūrį ne tik į klasikinę gamtotyrą, bet ir į patį mokslo raidos procesą. M. Planko (Planck, 1858-1947)kvantinės mechanikos ir A. Einšteino (Einstein, 1879-1995)reliatyvumo tteorijų jau buvo neįmanoma aiškinti kaip naujų tiesų, prijungiamų ar pridedamų prie senųjų Niutono mechanikos tiesų. Klasikinių ir naujųjų teorijų tiesos yra nesuderinamos tarpusavyje, priėmus vienas neišvengiamai reikėjo atsisakyti kitų, kadangi jos prieštaravo vienos kitoms. Tai buvo tikra revoliucija, keičianti žmogaus požiūrį į pasaulį, teorinius mokslo pagrindus ir netgi pačius mokslinio pažinimo principus. Vis labiau tapo aišku, kad mokslo raida nėra tolygus procesas, jame yra lūžių, revoliucijų, kurių metu mokslo žinios yra peržiūrimos, radikaliai atnaujinamos, keičiamos kitomis. Taigi mokslinis pažinimas nėra paprasta žinių kumuliacija.

XX a. mokslo filosofijoje vis labiau įsitvirtina antikumuliatyvizmas, kurio požiūriu mokslo raida yra ne tiek žinių kaupimo, kiek mokslo teorijų kaitos procesas. Suprantama tarp senosios ir nau-josios teorijos gali egzistuoti tam tikras ryšys, perimamumas, tačiau nauja teorija dažnai formuojama remiantis iš principo naujomis idėjomis, vartojant visai kitas sąvokas. Tokiu atveju naująją ir senąją teoriją netgi sunku palyginti, kadangi jos išreiškia pernelyg skirtingus ar netgi priešingus požiūrius į pasaulį.

Poperio nuomone, svarbiausias veiksnys, lemiantis vienos teorijos pakeitimą kita, yra senosios teorijos neatitikimas naujiems empiriniams faktams. Mokslo žinios plėtojasi tik empiriškai paneigiant ankstesniąsias teorijas, nes jas paneigus būtina kurti naujas teorijas. Pasak Poperio, visos mūsų teorijos yra hipotetinės, todėl jos turi būti empiriškai tikrinamos.Tačiau teigiami bandymų rezultatai mūsų ži-nių nepraplečia

ir neįrodo jų teisingumo. Žinios plėtojamos tik neigiant senąsias teorijas, naujais eks-perimentais įrodant jų klaidingumą. Todėl Poperis ilgą laiką laikėsi požiūrio, kad principinė žinių plėt-ros schema yra spėjimai – paneigimai. Tačiau ši schema neatitinka realios mokslo praktikos. Moksli-ninkai dažnai neskuba atmesti senų teorijų, o, susidūrę su prieštaraujančiais faktais, siekia jas tikslinti, modifikuoti, papildyti naujomis hipotezėmis. Todėl jis buvo priverstas tobulinti savo schemą, pripa-žindamas, kad senoji teorija ne visuomet turi būti atmetama, kad ją galima tobulinti, nors ši teorija ir yra llaikoma falsifikuota, klaidinga ir paneigta.

Senąją teoriją galima ir reikia atmesti tik tuo atveju, jei yra patenkinamos bent dvi sąlygos. Pirma, jei bandymai tobulinti senąją teoriją pašalinant iš jos klaidas yra nesėkmingi, jei net ją modifi-kavus ji vis tiek neatitinka užfiksuotų empirinių faktų, kuriuos ji turėtų paaiškinti. Be to, bandant teori-ją suderinti su empirine medžiaga prie jos tenka pridurti daugybę papildomų hipotezių, kurios paverčia ją pernelyg sudėtinga, gremėzdiška, suardo jos vidinę darną. Paprastumas yra vienas iš teorijos priim-tinumo kriterijų, bet jį llabai sunku kiekybiškai apibrėžti. Todėl nubrėžti aiškią ribą tarp priimtinų pa-prastų ir nepriimtinų sudėtingų teorijų yra gana sudėtinga. Seną – tiek pernelyg sudėtingą, tiek neati-tinkančią faktų – teoriją galima atmesti tik tada, kai išpildyta antroji sąlyga: sukurta nauja geresnė teo-rija. BBet to maža, – naujoji teorija turi paaiškinti ir tuos faktus, kurių senoji nesugebėjo paaiškinti. Rei-kia, kad iš naujosios teorijos būtų galima išvesti teiginius, neišvedamus iš senosios, ir tokie teiginiai, juos empiriškai patikrinus, pasirodytų esą teisingi.

Poperis kategoriškai tvirtino, kad žinių plėtra turi būti tiriama remiantis vien tik loginiais me-todais. Tačiau XX a. antrosios pusės dauguma tyrinėtojų akcentuoja, kad mokslo raidą lemia ne vien logika. Juk mokslo revoliucijų metu pakinta pasaulio matymo būdas, kurį sąlygoja psichologiniai, so-cialiniai, kultūriniai veiksniai. Visi šie veiksniai daro įtaką mokslininkų bendrijoms, kurios atmeta vie-nas ir pripažįsta kitas teorijas. Mokslininkai, kaip ir visi žmonės, remiasi nei vien loginiais argumen-tais, šalia minėtų veiksnių ne paskutinę vietą čia užima ir metafizikos teiginiai, kuriuos loginio empi-rizmo atstovai laikė beprasmiais.

Amerikiečių filosofas TT. Kunas (Kuhn, 1922), į mokslo filosofiją įvedė paradigmos (gr. para-deigma -pavyzdys, modelis) sąvoką. Paradigmos yra tam tikro tyrinėtojų kolektyvo sąvokinės-metodologinės sistemos, nubrėžiančios pripažintų metodų rėmus ir lemiančios problemų bei problemų sprendimų vertinimo pobūdį. Paradigma yra tarsi pasaulio matymo būdas, sąvokų tinklas, per kurį mokslininkai žvelgia į pasaulį. Dabar paradigmos paprastai dėstomos vadovėliuose, kuriuose aiškina-mos kokioje nors mokslo šakoje pagrindinės teorijos esmė, demonstruojami jos sėkmingi pritaikymai ir jie lyginami su tipiškais stebėjimais ir eksperimentais. Anksčiau tokias funkcijas atlikdavo klasiki-niai mokslo vveikalai, tokie kaip Aristotelio ,,Fizika”, Niutono ,,Matematiniai gamtos filosofijos pa-grindai”. Šie veikalai savo originalumu ir nuodugnumu patraukdavo daug šalininkų iš konkuruojančių krypčių ir kartu buvo pakankamai atviri, kad naujos tyrinėtojų kartos rastų daugybę neišspręstų pro-blemų, kurias būtų galima išspręsti remiantis tų veikalų idėjomis. Taip ir mūsų dienomis bet kokie vi-suotinai pripažinti mokslinių tyrimų praktikos pavyzdžiai, apimantys dėsnius, teorijas, jų praktinį tai-kymą ir būtiną įrangą teikia mums modelius iš kurių kyla konkrečios mokslinio tyrimo tradicijos. Pa-radigmų nagrinėjimas ir parengia studentus įsitraukti į kokią nors mokslinę bendriją, prisijungti prie žmonių, kurie savo mokslinės veiklos pagrindų mokėsi remdamiesi tais pačiais konkrečiais modeliais. Mokslininkai, kurių mokslinę veiklą lemia vienodos paradigmos, remiasi vienodomis mokslinės prak-tikos taisyklėmis ir vienodais standartais.

Kuno nuomone, ikiparadigminiu laikotarpiu tyrinėtojai nesutarė dėl mokslo šakos pagrindų, todėl tyrimas buvo nekryptingas. Brandžioje stadijoje mokslas raida apima dvi pakopas. Pirmojoje, Kuno terminologija, normalioje pakopoje kokiai nors mokyklai pavyksta išsiveržti į priekį, ir daugu-ma mokslininkų mokslines problemas sprendžia iš esmės kopijuodama klasikinius analogiškų proble-mų sprendimo būdus. Jie siekia tyrinėti tik tuos reiškinius, kuriuos numato paradigma, ir bando juos paaiškinti paradigmos sąvokomis, taigi žvelgia į pasaulį tarsi pro paradigmos akinius. Šioje pakopoje mokslas plėtojasi tik ekstensyviai, auga platyn, nustatant vis naujus faktus, kuriuos galima paaiškinti remiantis paradigmine tteorija. Vėliau šioje pakopoje išnyra anomalijos, kurios negali būti paaiškintos esamos paradigmos rėmuose. Kaupiantis anomalijoms mažėja paradigmos įtikinamumas, tai verčia ieškoti radikaliai naujų teorinių sprendimų, tuo baigiasi normalaus mokslo pakopa, prasideda mokslo krizė. Galiausiai, antrojoje pakopoje, įvyksta mokslo revoliucija, ir senąją paradigmą pakeičia nauja. Būdingas Kuno požiūrio bruožas yra tai, kad sena ir nauja paradigmos yra nebendramatės. Jos remiasi skirtingomis teorinėmis sampratomis, skirtingai ar netgi priešingai interpretuoja tuos pačius faktus, todėl yra nesuderinamos tarpusavyje. Naujos paradigmos negali nuosekliai išsivystyti iš senų, jas ati-dalina gilus lūžis. Todėl naujos paradigmos šalininkai negali griežtai logiškai įrodyti, kad jų priešinin-kai klysta, o jie patys yra teisūs. Moksle nugali tie, kurie sugeba patraukti kitus narius ir pasiekti, kad jie priimtų naujas pažiūras. Plėtojantis mokslinei disciplinai, normalaus mokslo ir mokslo revoliucijos pakopos keičia viena kitą.

Kuno pateiktas mokslo raidos aiškinimas susilaukė daug kritikos. Kai kurie filosofai, pirmiau-sia Poperis, jokiu būdu nenorėjo sutikti, kad ,,normalus mokslas” yra natūrali mokslo raidos pakopa. Jo nuomone, mokslas visuomet yra nuolatinė revoliucija, bet kuriuo momentu mokslui yra būdingas siekimas paneigti suformuluotas teorijas, iškeltas hipotezes. Mokslo esmė, jo nuomone, yra kritišku-mas, todėl nors ir laikinas draudimas abejoti savo pagrindais mokslui yra pražūtingas. Kompromisinę poziciją užėmė I. Lakatašas (Lakatos, 1922-1974) kuris paradigmos sąvoką pasiūlė ppakeisti mokslinio tyrimo programos sąvoka. Svarbiausias programos elementas yra jos pastovus tvirtas branduolys, kurį sudaro šiai programai būdingiausi teiginiai, principai ir prielaidos bei konkrečios filosofinės idė-jos. Programos branduolį supa apsauginė juosta, sudaryta iš hipotezių, kurios, skirtingai nuo branduo-lio gali būti kečiamos. Kitas programos elementas – vadinamoji euristika (gr. – heuriskein atrasti), su-daryta iš dviejų dalių. Negatyviąją dalį sudaro taisyklės, nurodančios, kokių veiksmų reikia vengti rea-lizuojant programą, pozityviąją – nurodymai, kaip programa turi būti realizuojama kuriant ir keičiant apsauginę juostą sudarančias hipotezes. Lakatašas buvo įsitikinęs, kad mokslo raidą lemia vidiniai veiksniai, todėl galima atskleisti racionalią mokslo raidą, vidinę jos logiką, nors ir sutiko, kad tokia racionaliai atkurta mokslo teorija turi būti papildoma išorine istorija. Pastarojoje jau atsižvelgiama į tai, kad dėl įvairių išorinių priežasčių mokslo raida jau ne visada atitinka racionalumo reikalavimus. Vis tik, jo nuomone, mokslinio tyrimo programa turi būti keičiama nauja tik tada, kai senosios pro-gramos galimybės jau yra visiškai išsemtos – šį principą jis apibūdino kaip mokslinio sąžiningumo ko-deksą. Tačiau jis taip ir nepateikė griežto kriterijaus, kuris leistų vienareikšmiškai nustatyti šį kritinė momentą. P. Fejerabendas (Feyerabend, 1924) teigė, kad apskritai negalimas koks nors ,,mokslinio sąžiningumo kodeksas”, nurodantis, kaip mokslininkui reikia elgtis konkrečioje probleminėje situaci-joje. Jo nuomone, mokslininkas gali

pasirinkti bet kokius šios kritinės situacijos sprendimo būdus bei metodus, nors ir pripažino, kad tokią poziciją galima apibūdinti kaip anarchistinę.

II DALIS

BŪTIES PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Ontologinės problematikos ištakos ir prasmė

Šiuolaikinėje Europos filosofijoje būties problematika tebelieka pati fundamentaliausia. Ieško-dama būties, filosofija, kaip ir anksčiau, gina savo specifiką prieš mokslą, religiją, meną. Tyrinėdama, interpretuodama būtį, filosofija kaip tik ir parodo savo unikalumą, kuris negali būti suvestas nei į žino-jimą, nei į tikėjimą. Filosofinis būties apmąstymas netapatus nei racionalioms abstrakcijų konstrukci-joms, nnei mistinėms intuicijoms (nors kaip momentai jos ir įeina į filosofinį pažinimą). Domėdamasi būtimi, filosofija atskleidžia ypatingą pobūdį to mąstymo, kuriame būtis tik ir atsiveria. Ir tai nėra nei nuosekli loginių operacijų eilė, nei poetinė vaizduotė (nors jie būdingi ir filosofinei minčiai!). Būties mąstymas – tai savitas gyvenimo būdas. Tai ypatingas minties budėjimas, kuris pašauktas saugoti mū-sų egzistenciją nuo slydimo į beprasmybę. Tai retos ir tik kraštutinėmis visų žmogaus jėgų pastango-mis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios ir įprasmina mūsų buvimą pasaulyje, ttai savotiškas amžiny-bės įvietinimas laikinoje kasdienybėje.

Būties paieškos filosofijoje nėra tik siauro profesionalų rato, užsiimančio vien savo cecho inte-resais ir kalbančio specifine kalba (nors čia iš tikrųjų naudojamos savitos sąvokos ir metodai) veikla. Tai, M. Heidegerio žodžiais tariant, žmogiškųjų savo namų ppaieškos, pastangos įveikti savo ,,benamiškumą”, ,,našlaitiškumą”, nušalinti tai, ką K. Marksas vadino susvetimėjimu. Žmogus, apsirū-pinęs moksliniu metodu ir apsiginklavęs moderniausiais instrumentais, įsitikino, kad net galingiausiais teleskopais Visatos ūkuose neras nieko naujo. Jo žvilgsnis pasmerktas beviltiškai blaškytis neišmatuo-jamo fizinio pasaulio dykynėje. Netaps jam jaukiau ir nuo to, ką atras matematinė fizika mikropasauly-je. Per ilgus savo istorijos šimtmečius ir nesibaigiančius socialinius pertvarkymus žmogus įsitikino ne-susikursiąs rojaus šiame pasaulyje. Vargu ar galima tikėtis sukurti bent pakenčiamą gyvenimą daugu-mai. Būties paieškos ir yra pastangos surasti tas šaknis, per kurias įgautume jėgų pasaulio beprasmiš-kumui įveikti, įgytume narsos būti, nepaisant šio beprasmiškumo ir savo ribotumo. Galų gale tai yra būdas suvokti save būtina būties dalimi. Mąstydamas būtį, įvietindamas ją čia ir dabar, žmogus tampa būties ganytoju, ssargu prasmės, kuri jam pranešama, ir kurią jam privalu suvokti ir išlaikyti. Tai ir yra žmogaus pašauktis pasaulyje. Šios paieškos sudaro nematomą pagrindą to, ką mes vadiname mokslu, menu, religija, laimės siekimu, meile, sąžine, pareiga ir pan.

Nuo filosofijos pradžios iki dabar būtis buvo suvokiama įvairiausiai: tai ir pirmapradžiai, ir mąstymas, ir atomai, ir idėjos, ir materija, ir Dievas, ir energija ir t.t. Šiuolaikinėje filosofijoje tęsiama apofatinė būties mąstymo tradicija (apofatiumas – krikščionybės teologija, kuri teigia, kad Dievas ne-nusakomas teigiamais apibrėžimais, nnes Jis protui tiesiogiai neprieinamas). Būtis – tai paslaptis, bet ne slėptis, tai nėra kažkas giliai užslėpta, ką reikėtų atskleisti, pasiekti. Būties paslaptis paviršiuje, ją rei-kia pergyventi arba išgyventi, tik tuomet ji tampa suvokta (bet ne pažinta!). Ir tai tegali būti kiekvieno asmeniškai įvykdyta. Būties paslaptis negali būti sužinoma, gaunama iš kito. Būties atskleidimui reikia būti gyvu, mąstančiu, asmenišku žmogumi. Reikia didžios narsos, nes tenka eiti į tai, kas negali būti iš esmės pažinta. Prisilietimas prie būties, jos suvokimas perkeičia žmogų, tarsi išplėšia jį iš beprasmės empirinės kasdienybės chaoso, tuo pačiu įprasminamas ir pats žmogaus gyvenimas.

Metafizika – mokslas apie antjuslinius tikrovės pradus ir principus. Metafizinės problemos kyla visose pažinimo srityse. Visur mes susiduriame su tuo, kas negali būti tiesiogiai jutimiškai suvokiama. Tai pasakytina ir apie gamtos, ir apie žmogaus, ir apie istorijos pažinimą. Pavyzdžiui, fundamentalus gamtos mokslų ir technologijos priežastingumo principas teigia, kad visa tikrovėje yra susaistyta prie-žasties–pasekmės ryšiais, todėl priežasčių grandinė nutįsta į begalybę ir suponuoja pirmąją priežastį, tarkim, Dievą, t.y. lygmenį, apie kurį nieko negalime pasakyti racionalaus mąstymo diskurse. Arba vėl – žmogaus gimimo faktą galime aprašyti fiziniais-cheminiais ar biologiniais-genetiniais dėsningumais, tačiau sąmonės tapsmas, žmogaus asmenybės formavimasis visuomet liks nepaaiškinama, racionaliai neatskleidžiama paslaptis. Kaip I. Kantas teigė, metafizika iir yra filosofija tiksliąja ir griežtąja šio žo-džio prasme.

Terminas ,,ontologija” – palyginti nesenas. Jo etimologija graikiška (ontos – esamybė; logos – žodis, sąvoka, dėsnis; logija – mokymas). Pirmasis šį terminą panaudojo vokietis Goklenijus 1613 m. išleistame “Filosofijos leksikone”. Tačiau daugiau kaip šimtą metų jis buvo pamirštas, kol vėl pasirodo filosofinėje apyvartoje 1730 m. Kristijono Volfo veikale ,,Ontologija kaip pirmoji filosofija” ir nuo ta-da tvirtai įaugo į filosofinę terminiją.

Kartais ontologija tapatinama su metafizika, bet, remiantis Aristoteliu, dažniausiai ontologija suprantama kaip ,,pirmoji filosofija” arba būties metafizika. Čia klausiame apie giliausius esamybės pagrindus, apie būtybės kaip tokios (A. Maceina) kilmę ir prigimtį.

Dar nuo Antikos laikų Vakarų filosofijoje skiriama būtis ir esamybė. Esamybė – tai pasaulį sudarančių (įskaitant ir žmogų su jo sąmone) esinių visuma. Neišsemiamoje esamybės įvairovėje filo-sofija siekia išskirti tai, kas bendra visiems esiniams, tai, kas yra ,,neutralu” konkrečių daiktų atžvilgiu. Tas universaliausias požymis – ,,buvimas” – ir išreiškiamas filosofine būties kategorija. Nuo seniausių laikų nesenkančią nuostabą keliantis pagrindinis filosofinis klausimas taip ir skamba: kodėl apskritai ,,yra šis tas”, o ne ,,niekas”? Kas yra to priežastis? Kas ,,laiko” šį ,,yra”? Ir, pagaliau, ką reiškia ,,būti”? Tai ir yra pamatinis filosofinio mąstymo vakarietiškos tradicijos bruožas. Priešingai, Rytų dvasinėje kultūroje vyrauja bbūties atsiradimo iš nebūties idėja (žr.: A. Jasmontas. Filosofavimo pamatai ir pa-vyzdžiai. V., 1999, p. 55 – 57). Čia galėtume įžvelgti esmingiausią Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrinio mąstymo skirtumą. Būtis – tai galutinis dalykas, apie kurį žmogui įmanoma klausti, tačiau ji negali bū-ti tradiciniu būdu apibūdinta. Istoriškai teiktos būties apibrėžtys pasirodydavo problemiškos ir disku-tuotinos. Visose svarbiausiose žmogiškose problemose (ypač dvasios, sąmonės, tikėjimo, prasmės ir pan.) visuomet galų gale lieka tai, kas savaime negali būti apibrėžta.

Būtis – tai grynas buvimas, neturintis priežasties. Būtis – pati sau priežastis. Ji negali būti su-vesta į ką nors kita, ji nekyla iš nieko kito. Tai ir yra tikrovė pačia tikriausia prasme. Visa kita – kas turi išorines priežastis – nėra tikrovė pilna to žodžio prasme, nes nuolat ,,smenga” į nebuvimą. Būtis atsiveria tik žmogui per jo mąstymą, todėl būties suvokimas yra pastanga ,,prisiliesti” prie tikro buvi-mo. Tai žmogiškosios egzistencijos autentiškumo ir prasmės paieškos.

Būties mąstymo istorija kupina didingų dvasinio nušvitimo ir dramatiško nusivylimo momentų. Vienų mąstytojų požiūriu per būties mąstymą žmogus atskleidžia tikrąsias esmes, todėl būtis – langas, per kurį žmogus galįs iš reiškinių pasaulio pažvelgti į tikrovės pasaulį (Platonas). Kitų nuomone – bū-ties paieškos tuščias užsiėmimas, lingvistinių nesusipratimų rezultatas, geriausiu atveju įgalinantis pa-matyti žmogaus

proto struktūros atspindžius (pozityvizmas, lingvistinė jo pakraipa). Pirmosios nuosta-tos filosofus dar galima grupuoti į tokius, kurie tapatino būtį su vienokia ar kitokia daiktų esmės rūšimi (vanduo, oras, ugnis, žemė, atomas, materija, energija ir t.t.), ir tokius, kurie pripažino grynąjį buvimą ir jam giminingas esmes (Platono idėjos, viduramžiais – substancijos ir pan.). Antruosius, savo ruožtu, galima dar skirstyti į tuos, kurie atmeta tuščius, neturinčius objekto, metafizinius samprotavimus apie būtį ir keičia juos ,,pozityviomis” gamtamokslinėmis žiniomis, ir tuos, kurie stengiasi pakeisti ontolo-giją eetine-antropologine problematika (subjektyvizmas, personalizmas).

Ir vis dėlto kaip tik būties problematikoje filosofija atskleidžia tikrąją savo prigimtį, ji užsiima būtent tuo, ką ir pašaukta vykdyti. Visos kitos filosofinės problemos turi prasmę ir reikšmę tik tiek, kiek jos yra būties nušviestos. Filosofijoje, priešingai negu moksle, svarbu ne ,,kas” pasakyta apie pa-saulį, o ,,kaip”. Tai ypatingas kalbėjimas, kuriame tik ir ,,iškyla” būtis. Būtis, kaip sakė Heidegeris, yra ypatingas pokalbis apie ją. Filosofijoje yra daugybė problemų, nesusijusių su būtimi. Griežtai tariant tai nėra filosofinės problemos ,,,par excelence”. Panašiai kaip žmoguje: asmenybėje yra daug genetinių, biologinių, socialinių, nacionalinių pradų, tačiau visa tai yra neasmeniška asmenyje.

Prasminga šiuo atžvilgiu filosofijos analogija su menu. Svarbu ne kas vaizduojama, tarkime, poezijoje ar tapyboje. Svarbu kaip tai vaizduojama. Menas juk ir pprasideda ten ir tada, kai jis, menas, užsiima savimi. Tapyba ir yra tapyba kaip menas tik kai ji ima domėtis spalva, linija ir pan. Lygiai taip ir filosofija prasideda tada, kai imama filosofuoti, bandoma mąstyti, interpretuoti būtį ir stengiamasi šį tą pasakyti šiuo atžvilgiu. Ir tik tokiu atveju filosofija yra. Visa kita, ką ji tyrinėja, tėra tik taikomosios problemos.

Filosofija, rašo ispanų filosofas Ortega-y-Gasset, kyla ne iš naudingumo, ne iš nepriežastinės užgaidos, ji yra vienio medžioklė (mes tartume – būties). Kodėl, klausia jis, mes nesitenkiname tuo, kas atskleidžiama pasaulyje be filosofijos pagalbos, tuo, kas savaime yra prieš mus? Ogi todėl, kad visa tai tėra tik gabalėlis, skeveldra, fragmentas. Žvelgiant į jį negali nesuvokti, neišgyventi jo trū-kumų. Bet kokiame daikte mes aptinkame ddalinumą, suvokiame daikte žiojėjantį jo ontologinio sužalo-tumo randą, nepermaldaujamo pasmerktumo nebuvimui ženklą. Įsižiūrėdami į daiktą, mes aptinkame, kad tai tik fragmentas, prie kurio mes turime savo mąstymu “pridurti” trūkstamą tikrovę. Net mąstant ne daiktą, o ,,materiją”, kuri, atrodo, galėtų būti visa ko, kas yra, pagrindas, neišvengiamai kyla įtari-mas, kad ji pati nėra sau pakankama, nėra pajėgi iš savęs pagimdyti visą esiniją. Turi šalia to būti dar kažkas, ko dėka iš materijos gali kilti visa. Panašiai suvokdami lekiančią strėlę, mes negalime ppamiršti rankos, paleidusios ją į taikinį. Tas pats pasakytina ir apie vidinę mūsų tikrovę – kiekvieną akimirką mes suvokiame tik nykstamai mažą mūsų vidujybės dalelę. Mes nesuvokiame visos mūsų ,,aš” savas-ties.

Pasaulis kaip visuma, visuma to, kas mums duota, yra tik gigantiškas fragmentas. Pasaulis ma-nifestuoja savo ne – būtį, rėkte rėkia apie tai, ko jam trūksta, ir verčia mus filosofuoti. Filosofuoti ir yra ieškoti pasaulio vienovės, ieškoti to, kas netapatu pačiam pasauliui (būtis nėra daiktų buvimų suma). Tai pagrindinė filosofinė problema, filosofavimo siekinys, neišvengiamai kyląs žmogaus prote. Pa-prastai šios pagrindinės esmės ieškoma kaip bet kokio kito šio pasaulio daikto, kurio jei šiandien dar neaptikome, tai rasime rytoj. Betgi pagrindinė esmė savo prigimtimi yra tokia, kad niekada neaptinka-ma konkrečiame esinyje. Ji kaip tik yra tai, ko visada trūksta ,,štai šitame daikte”. Todėl ji ,,sugautu”, ,,apvaldytu” būdu nebūva ir mūsų pažinime. Kitaip tariant, mes matome tik būties ne – būtį, ji ir yra tik dėl to, kad jos dabar štai čia, šiame esinyje nėra. Pagrindinė esmė (būtis) yra tai, kas fiziškai pasaulyje neesija, ji yra tai, ko pasaulyje visuomet trūksta, bet ko dėka (paradoksas) visa ir yra. Žmogus temato tik žaizdą, kurią palieka esamybėje būties nebuvimas. Ji negali būti panaši į mums duotą eesiniją, kuri yra antrinė, būties grindžiama. Savo prigimtimi būtis yra visai kitokia, nepanaši į jokį konkretų esinį (analogiškai: mes matome daiktus, bet ne šviesą, kurios dėka mes juos suvokiame).

Betgi tai visai nereiškia, kad suvokti pagrindinę esmę, prasiskverbti iki jos tegalima tik kažko-kios mistinės ekstazės būdu. Mistikai išties pretenduoja į aukščiausio tikrovės pažinimo monopolį. Bet trofėjai, gauti mistinio transo būdu, kaip taisyklė, banalūs ir nepakeliamai nuobodūs. Mistikai, tačiau, teigia, kad ,,tikros” žinios neišreiškiamos ir bežodės. Jie linkę piktnaudžiauti gelme ir spekuliuoti be-dugne. Filosofijai gi būdinga kita nuostata – ji siekia iškelti į paviršių, padaryti aiškų, pasiekiamą tai, kas buvo gelmiška. Filosofavimui nepriimtinas paslaptingumas, ezoteriškas melodramatizmas. Ale-theia yra atskleidimas, atidengimas, išryškinimas. Filosofija – tai daiktų būties atskleidimas pilnoje jų atodangoje ir kalbos skaidrume, tai žodis apie būtį – ontologija. Priešingai misticizmui, filosofija nori būti ištarta paslaptis – teigia Ch.Ortega-y-Gasset’as. Pasak M. Heidegerio, filosofija neretai pasi-reiškia tuo, kas ji iš prigimties nėra. Ji dažnai apsimeta mokslu ar pasaulėžiūriniu pamokslu. Tikrumo-je, teigia Heidegeris, filosofija (metafizika) – yra nostalgija (Novalis), tai potraukis visur būti na-mie. Visur būti namie – reiškia būti santykyje su pasauliu visumoje, su būtimi. Siekis visur būti namie – tai ir yra metafizika, bet tai ne aklas, pasimetęs troškimas, o sąmoningas poreikis, ggimstąs mumyse ir skatinąs mus klausti: kas yra žmogus, pasaulis, prasmė. Tačiau nepakanka vien sekti paskui šiuos klau-simus, reikalingos dar ir sąvokos, įgalinančios prasiskverbti iki supratimo. Vidujiškai abejingam ir neį-sipareigojančiam moksliniam protui metafizinės sąvokos lieka amžinai uždaros. Metafizinių sąvokų neįmanoma išmokti kartojant jas paskui mokytoją ar tekstą. Pasak M. Heidegerio, mes jų nesuvoksi-me, jei iš anksto nesame pagauti to, ką jos pašauktos išreikšti. Šiai pagavai, jos pažadinimui, sklaidai ir tarnauja filosofavimo pastangos. Bet kokia pagava kyla iš nusiteikimo. Kadangi supratimas ir filosofa-vimas nėra eilinis užsiėmimas, bet vykdomas pačiame žmogiškosios būties pagrinde, tai nuotaikos, iš kurių kyla filosofinės pagavos ir sampratos būtinai ir visuomet yra pamatiniai mūsų būties nusiteiki-mai, kurie savo melodija nuolat ir esmingai persmelkia žmogų, nors jis nebūtinai visuomet turi juos atpažinti. Filosofija visuomet vykdoma su tam tikru fundamentaliu nusiteikimu. Nostalgija, siekimas visuomet ir visur būti namie, t.y. egzistuoti, būti pasaulio visete, ir yra fundamen-talus filosofinis nusiteikimas.

Dar vieną požiūrį į būties suvokimą yra išreiškęs R. Dekartas: mąstau, vadinasi esu. Visuotinai žinomas racionalus samprotavimo būdas, kuris atvedė Dekartą prie tokios formulės. Bet ką gi pagal Dekartą ir apskritai filosofijoje reiškia ,,mąstyti”? Dekartas kalba apie vadinamą ,,kogitalinį”, t.y. “grynąjį” mąstymą, mąstymą, neturintį daiktinio objekto. Toks mąstymas filosofinėje tradicijoje įgavo transcendentalinio prasmę.

Yra mąstymas apie kažką ir yra mąstymas pats kaip toks (mąstymas ne apie ,,kažką”). Mąstymas apie kažką bendriausia prasme visuomet yra vaizdinys. Dekartas teigė, kad kuo-met mes galvojame akivaizdžiai daiktiškai, tai dar nėra mąstymas. Grynasis mąstymas – tai mąstymas apie patį mąstymą, kuomet mintis mąsto save pačią. Mąstydamas tokiu būdu aš tarsi būvu minties sti-chijoje ir tik todėl ir tik iš čia galiu mąstyti apie konkrečius daiktus. Vėliau Heidegeris apie tai sakė: tam, kad galėčiau ką nors pasakyti, iš pradžių aaš turiu klausyti ir girdėti tą vidinę tylą, iš kurios ir gims-ta žodžiai. Jei aš turiu į ką savyje įsiklausyti, tai turiu ir ką pasakyti. Todėl tikras kalbėjimas – tai tari-mas, o ne plepėjimas. Tik tuomet, kai aš galiu štai tokiu būdu mąstyti, suvokdamas kokius nors daik-tus, galvoti apie savo suvokimą, apie tai, kaip aš mąstau ir kodėl, ne tiesiog ,,žinoti” kažką, o supras-ti, sąmoningai turėti savyje tą supratimą kaip aiškų, gryną, – tik tuomet aš būvu, tik tuomet aš eesu būtyje.

Dekarto filosofavime racionalumas iš pradžių reiškė proporcingumą. Proporcija tarp to, ką aki-vaizdžiai galima stebėti, ir to, kas bus nestebima, neakivaizdu. Racionali mintis yra tarsi vidurkis tarp objektinės minties, nukreiptos į daiktą, ir beobjektinės minties (minties ne apie ,,kažką”, o aapie save pačią, minties, nukreiptos į save pačią). Mintis, kuri neturi daiktinio objekto ir kuri bando mąstyti ne-mąstomą. Išlaikyti šią proporciją tegali tik gyvas mąstantis ( ir todėl esantis būtent dekartiškąja pra-sme) žmogus. Daiktinės minties produktas yra žinios, o grynosios – supratimas. Aš esu ne kaip akmuo, kėdė ar žvaigždė, o kaip gyvas, aš būvu. Juk galima esėti, bet ne būti. Tikras mąstymas ir yra ,,įsistatymas” į būtį, tai yra įsibuvimas. Čia pravartu prisiminti antikinį ontologijos klasiką Parmenidą ir paradoksalų jo teiginį: būtis ir mąstymas apie ją – vienas ir tas pats. Mąstymas yra savęs išvedimas iš savęs. Mąstyti – tai ne atvaizduoti sau kažką. Mąstyti reiškia kilti iš savęs, tapti, tapti gyvu. Gyva niekuomet visiškai automatiškai neapspręsta tik išoriškai. GGyva neapspręsta vakarykščio, mirusio, gy-va visuomet kyla iš savęs, iš savo savibūtiškumo. Bet tai ir yra svarbiausia būties ypatybė – ji visuomet sau priežastis. Matyt taip reikėtų suprasti garbųjį Parmenidą. Pasak Dekarto, mąstymas – tai ypatingas gyvenimas, ypatingas buvimo režimas, tai ne idealus vaizdinys, o veiksmas, kuriuo žmogus suranda savo asmenišką vietą pasaulyje ir stoja į ją kaip būties ir prasmės nepakeičiamas sargybinis, nepakei-čiamas savo vietoje. Tai ne vieta empiriniame pasaulyje, kur nepakeičiamų nėra, nes čia kiekvienas atliekame tik funkciją, oo funkcijos atlikimas neasmeniškas. Empiriniame atsitiktinių sąlygų pasaulyje viskas yra įvykę, čia tegalima tik pakartoti įvykusį. Mąstydamas būtį žmogus suranda savo vietą ne empirinėje esinijoje, o būties pasaulyje, gyvos asmeniškos kūrybos pasaulyje, į kurį negalima patekti kaupiant informaciją, didinant žinias.

Būtinė būklė neperduodama nei abstrakcijomis, nei terminais, nei įvaizdžiais. Jei mūsų dvasio-je, pasak M. Heidegerio, neskamba tyra būties mąstymo melodija, neįsižiebia supratimo šviesa – vis-kas bergždžia, mes vis tiek liekame ne – būtyje, mes tiesiog tik esijame, bet ne būname (A. Maceinos žodžiais – tik buvinėjame). Į būtį stoti galima tik asmeniškai, tik pačiam, niekas (joks pranašas, guru) neatves. Šiame įsibūtinimo judesyje mes kiekvienas esame nepakeičiami ir todėl asmeniški. Kuomet M. Heidegeris sako, kad už tave niekas nemirs, miršti tik tu pats, tai tikrumoje reiškia, kad už tave nie-kas ir negyvens. Arba tu radai savo asmenišką, nepakeičiamą vietą, arba tu gyveni svetimą gyvenimą, kuris daugelį kartų jau buvo ir bus. Būti būtyje – reiškia suprasti. Pas mane niekas, kas manęs nežino, neateis – sako Kristus. Bet kaip galima žinoti iki pažinimo, iki patyrimo? Žinia, kalbama apie tam tikrą išpradinį supratimą. Ateiti pas Kristų galima tik jau turint Dievą širdyje, reikia būti gyvam, nes Die-vas yra gyvųjų Dievas. Būtinis mąstymas ir yra ssavęs kildinimas iš savęs empiriško, savęs gyvo asme-niško iš savęs automatiškai ir mechaniškai esijančio, tai – Dievo atradimas savyje. Tai be galo sunki veikmė ir mažai kam tepasiekiama. Kaip yra pasakęs šv. Augustinas, kreipdamasis į Dievą: “Tu vi-suomet buvai manyje, tik aš pats savyje beveik niekada nebuvau”.

Priešingai negu mus supanti esinija, būtis yra tai, kas reikalauja supratimo ir kas tampa, laikosi supratimo prošvaisoje, blyksnyje. Būtis – tai ne daiktų rūšis ar porūšis, tai ne bendroji daiktų klasės sąvoka. Būtis – tai būtis tikrai esančiojo. Būtis – tai, kas laukia būties mąstymo ir supratimo. Visa Vakarų filosofijos istorija ir yra nesibaigiančios pastangos suvokti būtį ir žmogaus buvimo pasaulyje prasmę.

Filosofinė būties interpretacijų raida

Filosofijos gimimas kaip istorinis įvykis, kuris tradiciškai siejamas su Talio (645 – 547 m.pr.Kr.) iš Mileto vardu, reiškė perėjimą nuo antropomorfiško mitologinio, religinio pasaulėžiūros sudarymo būdo prie racionalaus, teorinio. Talis pirmasis drįso (nes tai buvo iššūkis mitologinei-religinei tradicijai) klausti apie pasaulio daiktų pradžią, jų įvairovę ir siekė į šiuos klausimus atsakyti savo protu. Jam daiktų pradžia – vanduo. Visa turi tą pačią pradžią ir prigimtį, todėl pasaulis – vienin-gas. Taip buvo padėta pamatinė Vakarų filosofavimo nuostata apie pasaulio vieningumą. Mileto mo-kyklai dar priskiriami Anaksimandras (611 – 546 m.pr.Kr.) ir AAnaksimenas (585 – 524 m.pr.Kr.). Anaksimeno požiūriu pirmapradis yra oras. Visi daiktai atsiranda orui tankėjant arba retėjant. Jei Talis pasaulio daiktų pradžią mąstė dar daiktiškai – konkrečiai (vanduo), tai Anaksimandro mąstymas jau įgauna abstraktų teorinį pobūdį. Jis operuoja jau bendrąja sąvoka ,,archė”. Tai pirmapradis, kuris yra amžinas ir iš nieko kita neatsiranda, neturi vidinės struktūros, yra vienis. Bet pirmapradis negali būti ir apibrėžtas, nes jei būtų toks, tai būtų ribotas, vadinasi, neamžinas ir neuniversalus (iš jo negalėtų kilti neišsemiama pasaulio įvairovė). Šiomis savybėmis ir pasižymi apeiron – neapibrėžtybė. Tokią Anaksimandro mąstyseną galima rekonstruoti iš mus pasiekusių liudijimų apie jo pažiūras. Pažymėti-na, kad Anaksimandras yra bene pirmasis logikas. Jis jau sprendė dalies ir visumos, baigtinumo ir be-galybiškumo klausimus. Tačiau šiandien vertinamos ne pačios konkrečios miletiečių mintys, kurios mums atrodo naivios (nors ir čia galima rasti genialių įžvalgų, – pvz., Talio mintis apie vandenį, kaip gyvybės pradžią). Reikšminga tai, kad jie padėjo racionalaus teorinio mąstymo pagrindus ir davė pa-skatą tolimesnei filosofavimo raidai.

Savitą įnašą į filosofavimą padarė kitas jonėnas Herakleitas (540 – 480 m.pr.Kr.). Jis savotiškai tęsia miletiečių tradiciją, nes ieško atsakymo į klausimus apie pasaulio daiktų atsiradimą, prigimtį, vie-novę ir įvairovę pirmapradyje – ugnyje. Tačiau Herakleitui pirmapradis – ugnis – neturi pastovaus

apibrėžtumo, ji nuolat tai įsiplieskia, tai gęsta. Todėl pagrindinis pasaulio bruožas – kintamumas. Vis-kas jame tampa ir nyksta. Visa, kas atsiranda, kyla iš išnykstančio. Kitimo priežastis yra prieštaravi-mai: “viskas gimsta per kovą”. Iš priešybių kovos (ugnis įveikia žemę, oras – ugnį, vanduo – orą, žemė – vandenį) bei vienybės (dalis ir visuma, diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, turtas ir skur-das) ir, veikiant tikslingai jėgai ,,logos”, gimsta harmoningas pasaulis – ,,kosmos”. Išmintis ir yra ,,logos” pažinimas. Herakleitas yyra dialektinio mąstymo (visa yra priešybių vienybė ir kova) pradinin-kas.

Išskirtinę vietą ontologijos raidoje užima Elėjos mąstytojų Ksenofano (565 – 470 m.pr.Kr.), Parmenido (540 – 470 m.pr.Kr.), Zenono (490 – 430 m. pr. Kr.) ir Meliso (jo ,,akmė” – apie 440 m. pr. Kr.) mokymai. Išsamesnę jų mokymų aptartį galima rasti aukščiau nurodytose knygose. Pažymėsime tik svarbiausius jų mąstymo bruožus.

Jie pirmieji ima mąstyti jau ne daiktų pirmapradžius, o būtį. Ksenofanui priskiriamas būties są-vokos (,,ontos”) sukūrimo nuopelnas.

Būtį jie suvokė kaip neatsirandančią, neišnykstančią, aamžiną, neturinčią struktūros.

Jie jau skiria du pažinimo būdus: jutiminį suvokimą ir mąstymą. Tik pastarasis teikia tikrą ži-nojimą, nes tikras žinojimas yra būties mąstymas, jutimiškai gi suvokiamas pasaulis – tik regimybė, o jo žinojimas tik tariamas.

Parmenidas skirsto filosofus į tuos, kurie:

– ppripažįsta, kad yra tik būtis, o nebūties nėra;

– pripažįsta, kad yra ir būtis, ir nebūtis;

– teigia, kad būtis ir nebūtis – viena ir tas pat.

Pagrindinės problemos, kurias kelia ir bando spręsti elėjiečiai yra:

– būtis ir tapsmas;

– vienis ir daugis;

– esmė ir reiškinys.

Parmenidui būtis yra vienis, t. y. ištisinis ir neturintis dalių darinys. Ji nekinta ir yra tapati sau. Judėjimas jai nebūdingas, nes judėjimas yra kitimas, tapsmas ir nyksmas. Būtis yra, o nebūties nėra, jos negalime net mąstyti. Parmenidas sukūrė vėliau matematikoje paplitusį įrodymo, pagrįsto priešinga prielaida, būdą. Nebūtis negalima, nes, padarius prielaidą, kad nebūtis galima, turime teigti, kad ji ,,yra”, vadinasi – tai jau ne nebūtis, o būtis. Taigi, prielaida apie nebūties galimumą neteisinga. Prie Parmenido reikšmės vėlesnei ontologijos raidai ddar sugrįšime kiek vėliau.

Originalią būties, pasaulio prigimties sampratą ir mąstymo būdą, turėjusius didžiulę įtaką filo-sofijos ir gamtos mokslų raidai, sukūrė Demokritas iš Abderų (460 – 370 m.pr.Kr.). Demokrito moky-tojui Leukipui priskiriama sąvokos ,,atomas” (gr. – ,,nedalomas”) autorystė. Pasak Demokrito, visa pa-saulyje susideda iš savaime begalinėje tuštumoje krintančių atomų, kurie skiriasi tik dydžiu, forma ir padėtimi. Dėl atomų judėjimo, sūkurių ir susidaužimų susidaro daiktai. Daiktų savybės priklauso nuo atomų formų. Tobuliausi – rutuliški, glotnaus paviršiaus atomai. Iš jų susidaro dievai ir žžmogaus siela. Demokritas yra kauzalinio determinizmo (tai pažiūra, pripažįstanti priežastingą pasaulio tvarką) pradi-ninkas. Ši pažiūra tapo pamatiniu mokslinio pasaulio pažinimo principu.

Tikrą posūkį filosofijos raidoje įvykdė Atėnų filosofas Sokratas (469 – 399 m.pr.Kr.). Savo dėmesį jis sutelkia į žmogaus gyvenimo tarp žmonių problemas. Jis nesidomi gamtos ir dangaus tvar-kos (natūrfilosofiniais) klausimais. Jo savotiškai ironiška nuostata ,,žinau, kad nieko nežinau” reiškia abejonę, kaip naują žmogiškąją filosofavimo paskatą. Sokratas gyveno poperikliniuose Atėnuose, ku-rių atmosferoje buvo jaučiamas didingos Atėnų kultūros ir demokratijos saulėlydžio artėjimas, todėl jam svarbiausia – ką privalo ir ką gali daryti atskiras žmogus. Jį domina dorovinės problemos. ,,Pažink save” – tai savižinos kelias, kuriame žmogus gali rasti atsakymus į klausimus apie tai, kas yra gėris, dora, teisingumas, grožis, tiesa, be ko negalimas tikrai žmogiškas gyvenimas. Taigi jam rūpi ne gamtos daiktų, bet žmogiškoji būtis. Išskirtinis Sokrato mąstymo indėlis į filosofavimą dar bus aptartas.

Lemtingą įnašą, padariusį milžinišką poveikį visai vėlesnei Vakarų filosofijos raidai, į būties fi-losofiją padarė Sokrato mokinys Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.). Jis sukūrė bene pirmąją filosofinę sistemą, apimančią ir ontologines, ir gnoseologines, ir antropologines, ir etines, ir estetines problemas. Didžiausią dėmesį jis skyrė teisingos (jo nuomone) valstybės teorijai. Mus, suprantama, domina jo on-tologinės pažiūros. Platoniškoji būties ssamprata gimsta netiesioginėje polemikoje su Demokrito pažiū-romis. Jis sukūrė garsiąją idėjų teoriją. Svarbiausia platoniškojo mąstymo nuostata: tikru buvimu pasi-žymi tik tai, kas yra amžina, tobula. Todėl šis daiktų pasaulis neturi tikrosios būties, nes visa kas daik-tiška nėra nei tobula, nei amžina. Tikrąją būtį turi tik idėjos (gr. idea – vaizdas). Platono idėjos – tai tobuli, bekūniai (todėl amžini), rūšiniai daiktų pirmavaizdžiai – eidos. Daiktai tėra tik laikinos ir ne-tobulos idėjų kopijos. Idėjos neturi dalių, jos – vienis, amžinos, nekintamos ir sudaro hierarchišką pi-ramidinę struktūrą, kurios viršūnėje – puikumas kaip gėrio, grožio ir tiesos vienovė. Daiktų rūšių yra tiek, kiek yra idėjų. Idėjos “dalyvauja” visuose daiktuose, todėl daiktų pasaulis yra vieningas. Idėjos yra bekūnės ir jutimiškai nesuvokiamos. Tikrasis žmogiškojo pažinimo tikslas – idėjų pažinimas, kuris šiame pasaulyje tegalimas tik prisiminimo, savotiškos intelektualinės intuicijos būdu. Žmogus, siekiąs suvokti daiktų esmes (idėjas), turi atsisieti nuo jutimiškumo. Platonas tiesiai sako: nori suvokti idėjas, turi užmerkti akis, užsikimšti ausis ir leisti nemirtingai savo sielai netrukdomai prisiminti tai, ką ji pa-tyrė eidose (idėjų buveinėje) tiesiogiai susidurdama su idėjomis. Pojūčiai nėra tikras pažinimo šaltinis, nes jutiminis suvokimas tėra tik daiktų šešėlis, tai nuomonė. Filosofinėje pažinimo teorijoje platoniš-koji pažinimo samprata vadinama ananenetine (gr. anamnesis – atsiminimas).

Platono mokinys Aristotelis ((384 – 322 m. pr. Kr.) atmeta griežtą platoniškąjį tikrosios būties ir daiktų pasaulio, kaip neturinčio tikro buvimo, supriešinimą, kritikuoja pasaulio sudvejinimą. Jis kalba apie pirmąją filosofiją kaip mokymą apie būtį, kuris turįs atskleisti materialios daiktų esamybės esmę. Aristotelio požiūriu pirmoji filosofija turinti atrasti galutinę būties priežastį, antjuslinę ,,formų formą”, dieviškąją entelechiją. Kaip tik šią teorinę galimybę vėliau panaudojo viduramžių scholastinė filosofi-ja.

Pažymėtina tai, kad ontologija kaip mokymas apie antjuslinius būties principus užgimsta tada, kai susiformuoja gnoseologija kaip filosofinė pažinimo teorija.

Viduramžiais mąstytojai pritaikė antikinę ontologiją teologijos tikslams. Ontologijos ir teologi-jos jungtį paruošė kai kurios antikinės filosofijos tradicijos: stoicizmas, gnosticizmas, Plotinas, neopla-tonizmas. Viduramžiais filosofinė absoliučios būties sąvoka sutapatinama su Dievu. Tuo pat metu pa-rmenidiškoji būties samprata jungiama su platoniškąja ,,gėrio” sąvoka. Daugybė grynųjų esmių suta-patinama su angelų hierarchija, kuri įprasminama kaip būtis, sutarpinanti Dievą ir pasaulį. Dalį ir šių esmių (esencijų), kurias Dievas apdovanojęs būties palaima, pasižymi tikru buvimu (egzistencija). Brandi scholastinė ontologija pasižymi preciziška sąvokine sklaida. Detaliai nagrinėjami būties lyg-menys (substancialus ir akcidentalus, aktualus ir potencialus, būtinas, galimas ir atsitiktinis ir pan.). Skirtingos ontologinės nuostatos pasireiškia ir scholastų ginče dėl universalijų prigimties.

Savotišką jungiančią grandį tarp pagoniškosios graikų filosofijos ir viduramžių krikščioniško-sios filosofijos sudaro Plotino (205 – 270 m.) mokymas. Jis gimė

Likopolio mieste Egipte ir tik sulau-kęs 28 metų pradėjo domėtis filosofija. 40 metų atvyko į Romą ir įsteigė filosofinę mokyklą, kuriai vadovavo 25 metus. Jo klausytojais dažniausia buvo Romos valstybiniai veikėjai ir politikai. Plotinas propagavo askezę, viešai pareikšdavo gėdijąsis savo kūno, nepripažino medicinos.

Platono mokymą apie du pasaulius (tikras – idėjų pasaulis, daiktų – netikras) Plotinas transfor-mavo į religinę filosofiją. Savo mokyme apie religinę ekstazę jis sujungė Platono mintį apie ,,erosą” su Aristotelio mokymu apie pažinimą. Pasak Plotino, esamybės pagrindą sudaro ddieviškas pirmapradis, kuris yra antjusliškas, antgamtiškas, nesuvokiamas žmogaus protu. Jam apibūdinti netinka jokie api-brėžimai, nėra jam būdinga ir jokia kokybė. Apie jo esmę tegalima spręsti tik netiesiogiai – pagal tai, ką jis iš savęs pagimdo. Šis pirmapradis yra vienis, jis yra visa ko priežastis, aukščiausioji jėga, aukš-čiausiasis gėris ir pilnatvė. Čia nesunku įžvelgti Platono mokymo apie aukščiausią gėrį įtaką. Esamybė visiškai priklauso nuo dieviškojo pirmapradžio. Plotinas nužymi ištisą laipsniško pirmapradžio žemė-jimo pakopų seką: dieviškasis pirmapradis, dieviškasis protas, dieviškoji dvasia ir, ppagaliau, gamta. Gamta sukuriama dieviškajam pirmapradžiui persmelkiant materiją. Plotinas dieviškąjį pirmapradį su-lygina su šviesa, todėl materija yra tamsa. Pasaulis atsiranda iš materijos dieviškosios šviesos emanaci-jos (išspinduliavimo) iš pirmapradžio ir prasiskverbimo į materiją būdu. Perėjimas nuo dievybės prie pasaulio tuo pačiu yyra kritimas nuo tobulybės prie netobulumo, nuo vienovės prie daugovės. Pirmap-radis kaip vienis dieviškajame prote dalijasi, praranda vienumą ir virsta daugybe protų. Šiuos protus Plotinas įprasmina kaip idėjas, formas. Kita dieviškosios šviesos emanacijos pakopa yra pasaulinė dvasia, kuri savo ruožtu pasidalija į atskiras sielas. Ir pagaliau paskutinė dieviškosios šviesos dalijimo-si stadija – gamta, kuri atsiranda dievybės atsispindėjimo materijoje kaip veidrodyje būdu. Materija neturi kokybės, yra bekūnė ir tėra tik neigiama gamtos atsiradimo sąlyga, ji yra ne-esamybė. Kosminis pasaulio vystymasis, teigia Plotinas, yra mistinis sielų kritimas ir kilimas. Sielos siekia kilti, nes jas skatina meilė (“eros”). Filosofinės kontempliacijos būdu žmogaus siela nugali kūnų pasaulio tamsą ir sugrįžta pas dieviškąją dvasią. Aukščiausias išsilaisvinimas pasiekiamas mistinės ekstazės būdu – tai tiesioginis vienio regėjimas.

Žymiausia aankstyvųjų viduramžių (vadinamosios patristikos) figūra, vienas ryškiausių bažny-čios tėvų – Šv. Augustinas (Aurelijus Augustinas 354 – 430). Gimė Tagaste (Šiaurės Afrika), Kartagi-noje, Romoje ir Milane mokėsi retorikos. Cicerono raštų paveiktas susidomėjo filosofija, jam parūpo rasti tiesą. Pradžioje žavisi skeptikų mokymais, tačiau, paveiktas Plotino, suvokia, kad platoniškoji filosofija yra artimiausia religiniam tikėjimui. Krikščionybę priima 387 m, o 41 metų įšventinamas vyskupu.

Augustinas siekė sujungti Šv. Rašto dogmas su platoniškuoju mąstymu, t.y. stengėsi derinti ti-kėjimą su žinojimu. Ši problema raudona gija eina per vvisą viduramžių teologijos istoriją. Augustino filosofavimo centre Dievas, taigi jis pradėjo krikščioniškos teocentrinės pasaulėžiūros tradiciją Vakarų filosofijoje. Dievas yra aukščiausioji esmė (summa essentia), jo buvimas kyla iš jo paties, todėl tik Dievas yra imanentiška būtis. Visa kita neegzistuoja su būtinybe. Viskas yra ne tik Dievo sukurta iš nieko, bet ir yra tik Dievo valia. Jei Dievas nusigręžtų nuo tikrovės, tai ji tiesiog išnyktų. Tik Dievo valia laiko šį pasaulį buvime. Originalumu pasižymi Augustino laiko filosofija, kuri ir dabar žadina polemiką. Pasak Augustino, beprasmiška klausti, kas buvo iki pasaulio sukūrimo. Dievas yra absoliu-tas, todėl jo būtyje nėra laikinumo (amžinybė nėra begalinis laikas). Laikas prasidėjo tik su pasaulio sukūrimu ir yra susijęs su sukurtų daiktų kitimu ir žūtimi. Iš čia kyla Dieviškosios būties ir jo sukurto pasaulio dualizmas. Dievas suteikė daiktams kitimo saiką, o tai ir yra laikas. Laikas turi struktūrą: pra-eitis, dabartis, ateitis. Praeitis yra tai, ko jau nėra. Ateitis yra tai, ko dar nėra. Tuomet kas yra dabartis? Dabartis – tai dviejų nebuvimų susiėjimo taškas. Tai kaip gi iš viso kas nors gali esėti buvime? Atsa-kymas vienas – Dievas kaip Absoliutas, kaip begalinė gera valia ir laiko visas galimas dabartis buvi-me. Vadinasi laikas tėra tik subjektyvus: praeitis – tai mūsų aatsiminimai, ateitis – mūsų lūkesčiai ir vil-tys. Mūsų sąmonėje realiai egzistuoja tik dabartis: tai ir praėjusių dalykų dabartis, ir dabarties dalykų dabartis, ir, pagaliau, ateities galimų dalykų dabartis. Šv. Augustinas yra subjektyvistinės laiko sam-pratos pradininkas.

Iškiliausia viduramžių scholastikos figūra – šv. Tomas Akvinietis (1225 – 1274 m.). Jo moky-mas XIX a. pabaigoje buvo paskelbtas oficialia Katalikų bažnyčios doktrina, todėl vėlesnė katalikiško-ji teologijos tradicija vadinama neotomizmu. Jo veikla buvo labai įvairi, o kūryba labai plati. Dėstė teologiją, aktyviai dalyvavo viešuose teologiniuose disputuose, parašė daug teologinių veikalų, filoso-finių traktatų, Aristotelio veikalų komentarų. Žymiausi veikalai: ,,Teologijos sąvadas” (1266 – 1274) ir ,,Sąvadas prieš pagonis” (1259 – 1264). ,,Teologijos sąvade” plėtojama katalikiškoji dogmatika. Tai pamatinis scholastinės teologijos veikalas. Svarbiausias uždavinys ir T. Akviniečio gyvenimo tikslas: suderinti tikėjimą ir protą, religiją ir mokslą. Tomas labai aiškiai apibrėžia mokslo ir tikėjimo sritis. Mokslo tikslas paaiškinti Dievo sutverto pasaulio dėsningumus. Akvinietis pripažįsta objektyvaus, tikro pažinimo galimybę, bet atmeta nuostatą, kad tikras tėra tik žmogaus proto veikimas. Pažinimas turi būti nukreiptas pirmiausia į objektą, bet jokiu būdu ne į mąstymo vidų, į subjektyvias mąstymo formas. Žmogiškasis pažinimas, nors ir objektyvus bei tikras, negali apimti visa. Aukščiau filosofinio metafi-zinio pažinimo srities plyti kita karalystė, kuria užsiima teologija. Į šią sritį nnegali prasiskverbti natūra-lus žmogaus protas. Esmingiausios krikščioniškos dogmos (Šv. Trejybė, Prisikėlimas, Nekaltas Šv. M. Marijos pradėjimas ir pan.) nepasiekiamos filosofiniam protui ir pažinimui. Tokios tiesos kaip dieviš-kasis apreiškimas, geroji žinia atsiskleidžia tik tikėjimui.

Tačiau tarp tikėjimo ir mokslo nėra prieštaravimo. Krikščioniškoji tikėjimo tiesa yra aukščiau proto, tačiau ji neprieštarauja jam. Filosofija turi tarnauti tikėjimui, teologijai. Ji turinti proto kategori-jomis išreikšti religines tiesas ir paneigti neteisingus proto argumentus prieš tikėjimą. Šiems tikslams pasiekti T. Akvinietis pasitelkia Aristotelio filosofijos elementus, jo logiką. Akivaizdžiausiai tai reali-zuota jo mokyme apie būtį.

Pasaulis yra sistema, tvarka, kurioje išsiskiria hierarchiškos pakopos. Pati plačiausia – negyvoji gamta, virš jos plyti augalų ir gyvūnų tikrovė, iš kurios išauga aukščiausioji pakopa – žmonių pasaulis. Jis yra pereinamoji pakopa į dvasinę sferą. Tobuliausia tikrovė, viršūnė, absoliuti visa ko priežastis, prasmė ir tikslas yra Dievas. T. Akvinietis apjungia Aristotelio metafiziką ir Platono pažiūras. Būdin-giausiai tai pasireiškia jo sąvokose ,,essentia” (esmė) ir ,,existentia” (buvimas). Bet koks esinys (atski-ras daiktas ir dieviškasis absoliutas) susideda iš esmės (essentia) ir egzistavimo (esse). Bet kokio daik-to esmė yra tai, kas išreiškiama jo sąvokoje, kuri fiksuoja, kas būdinga giminei, o ne individualiam daiktui. Bet tik Dieve esmė ir egzistavimas sutampa. Priešingai, visų sukurtų daiktų esmė ir egzistavi-mas nesutampa, nes

egzistavimas nekyla iš individualios esmės. Visi individualūs daiktai yra sutverti, egzistuoja dėl kitų veiksnių, todėl yra sąlygoti ir atsitiktiniai. Tik Dievas yra absoliutus, jis nesąlygo-tas, todėl būtinas, jo būtinumas kyla iš jo esmės. Dievas yra būtis kaip vienis, sukurtas daiktas arba būtybė yra daugis. Tomistinis esmės ir egzistavimo problemos sprendimas yra tipiškas dualizmas. Tai yra pagrindinis krikščioniškojo monoteizmo principas.

Dievo buvimas, pasak Akviniečio, gali būti įrodytas protu. ,,Teologijos sąvade” jis pateikia penkis Dievo įrodymus. Pirmas yra pagrįstas tuo, kad viskas kas jjuda, turi savo judėjimo priežastį. Negalima, tačiau, šios eilės tęsti iki begalybės, nes tuomet nereiktų “pirmojo judintojo” ir tuo pačiu pirmojo judančiojo, nes paskesnysis judantysis juda tik todėl, kad yra judinamas. Todėl yra pirmasis judintojas – Dievas – kuris pats nejuda, nes yra absoliutus. Antras įrodymas susijęs su veikiančiąja priežastimi. Pasaulyje veikia priežasčių eilė. Tačiau neįmanoma, kad kas nors būtų savo paties priežas-timi, nes tas kas nors turėtų būti anksčiau savęs paties, o tai – neįmanoma. Todėl tenka pripažinti, kad yyra pirmoji veikianti priežastis – Dievas. Trečias įrodymas susijęs su atsitiktinumo ir būtinumo sąvei-ka. Visi pasaulio daiktai atsitiktiniai. Atsitiktinumas susijęs su būtinumu ir nuo jo priklauso. Šia eile taip pat negalima eiti iki begalybės, todėl mintimi prieiname prie pirmos būtinybės, kkuri kyla pati iš savęs – tai Dievas. Ketvirtas įrodymas susijęs su tobulumo laipsniškumu, kurį stebime visur, todėl turi būti aukščiausia tobulybė – Dievas. Penktas įrodymas – teleologinis. Visoje esamybėje (ir negyvoje) matome tikslingumą, prasmę, naudingumą. Todėl turi būti antgamtinė protinga būtybė, kuri ir nukrei-pia visa į tikslą – tai Dievas.

Naujųjų laikų filosofija sutelkia dėmesį į pažinimo problemas (gnoseologija), tačiau ontologija lieka būtina filosofinių doktrinų dalimi (tarp jų ir racionalistinių).

Kaip žinia, viena iš problemų, spręstų viduramžių filosofijoje, buvo sąvokų prigimties proble-ma. Įsigalėjus nominalizmui neišvengiamai kilo pačios daiktų tikrovės, kurioje vyrauja atskiri atvejai, paaiškinimo klausimas. Šiuo tikslu buvo išplėtota indukcijos (atskirų empirinių atvejų apibendrinimo) metodas. Tai padarė Francis Bekonas (Bacon, 1561 – 1626). Problema čia ta, kad gamtoje stebimas kintamumas, oo žmogaus protas operuoja statiškomis sąvokomis, kurios pagal aristotelišką tradiciją su-vokiamos kaip formos. Atsiranda keblumų paaiškinant individualių daiktų tapsmą. Aristotelis aiškino procesus kaip tikslingus (teleologiškai). Tačiau toks paaiškinimas problematiškas. Reikalas tas, kad tikslas gali būti imanentiškas tik sąmonei, bet fizinio individualių daiktų pasaulio atžvilgiu jis tegali būti transcendentiškas. Taigi tokia gamtinės tikrovės procesų interpretacija suponuoja antgamtiškumą – Dievą, kaip natūros tikslingumo pagrindėją, garantą. Viduramžiuose buvo įsivyravusi nuostata, kad Dievas kiekvienu atveju vadovauja atskiram procesui. Šis principas buvo taikomas visai gamtai aaiš-kinti.

Padėtis ima radikaliai keistis XVI a. pabaigoje ir XVII a. Ima audringai vystytis matematizuoti empiriniai gamtos mokslai. Tradicinį teleologinį gamtos aiškinimą ima išstumti priežastingumo ir dės-ningumo principai. Kauzaliniam (priežastiniam) pasaulio aiškinimui pradžią, kaip žinia, davė dar De-mokritas. Tačiau naujaisiais laikais šiai nuostatai buvo suteikta matematinė forma. Dar nuo Pitagoro laikų buvo manyta, kad matematikos principai ir tikrovės daiktų tapsmo principai yra tie patys. Tačiau viduramžiais ši samprata buvo pamiršta ir tik naujaisiais laikais vėl grįžta į pasaulio būties ir prigimties mąstymą. Kaip minėta, tam pagrindą sudarė neabejotini fizinių mokslų (pirmiausia – astronomijos ir mechanikos) pasiekimai. Didžiausią įnašą čia padarė Galileo Galilėjus (1564 – 1642) ir I. Niutonas (1643 – 1727). Tų laikų mąstyme atsiranda vidinio matematiškai suformuluoto dėsnio (causa ima-nens), kuris įprasminimas kaip pastovus dviejų kintamų dydžių santykis, samprata. Kitas principas (causa transiens) – tai išorinis priežastinis ryšys. Šių dviejų nuostatų įsigalėjimas ženklino antropo-morfizmo įveiką aiškinant Pasaulio tvarką. Tokia raida rodo ir viduramžiškos galutinės priežasties (causa finalis) principo nušalinimą. Tuo pačiu tai reiškė senosios metafizikos (būties teorijos) pabaigą. Kartu pasikeičia ir pasaulio vaizdas. Senąjį geocentrinį modelį keičia heliocentrinis. Pradžią šiam pe-rversmui padarė lenkų mokslininkas N. Kopernikas (1473 – 1543). Teleskopo, kitų technikos priemo-nių išradimas bei pritaikymas praktikoje (ypač darbinių mmašinų) ir moksliniams tyrimams, matemati-kos vystymasis (diferencialinis ir integralinis skaičiavimas) padėjo pagrindus šiuolaikiniam empiri-niam moksliniam pažinimui. Tai sukėlė perversmą ir filosofiniame mąstyme.

Įsigali mechanistinis pasaulio supratimas, pagal kurį ir pasaulis, ir žmogus – mechanizmai, pa-klūstą vieniems ir tiems patiems I. Niutono atrastiems dėsniams. Senąjį aristoteliškai scholastinį judė-jimo kaip išorinio judinimo padarinio supratimą keičia savaiminio judėjimo (inercijos dėsnis) sampra-ta. Tiesą sakant, Naujųjų laikų mokslo korifėjus I. Niutonas mirė, matyt, su ramia kaip giliai tikinčio žmogaus sąžine, nes jo atrastų mechanikos dėsnių pagrindu sudarytas pasaulio vaizdas suponuoja pir-mąjį dieviškąjį postūmį (m • v).

Tradiciškai teigiama, kad vyraujančios Naujųjų laikų filosofavimo tradicijos – racionalizmo – pradininkas yra Renė Dekartas (1569 – 1650). Jis padarė esminį įnašą į šiuolaikinio mokslo tapsmą fizikos, matematikos bei kitose srityse. Jo filosofavimą galima suprasti kaip pastangas išvaduoti žmo-gaus protą iš scholastikos varžtų. R. Dekartas pirmiausia – matematikas, todėl matematika jam yra mokslo etalonas. Matematikos pagrindai (sąvokos, skaičiai) yra akivaizdūs ir aiškūs protui. Akivaizdūs yra ir matematiniai veiksmai. Išorinio gi pasaulio, o kartu ir būties pažinimas nėra toks neabejotinas ir aiškus. Ypač abejotini yra mūsų pojūčiai, kuriais grindžiamas išorybės suvokimas. Negalima aklai kliautis nei tikėjimu, nei papročiais, nei autoritetais. Tai kur ir kaip galima ieškoti ,,tikro” žinojimo pa-grindo, kuris būtų savaime aaiškus? Toks žinojimo tikrumo paieškų principas – totalinis abejojimas. Abejotina viskas išskyrus patį abejojimą. Abejojimas yra tarsi žmogaus proto gemalas – pirminis krus-telėjimas, tai pati protavimo dvasia, tai ir esu Aš. Fundamentaliausia R. Dekarto filosofijos (ir ontolo-gijos) kategorija – substancija. Nors tai ir tradicinė viduramžiškos scholastikos sąvoka, tačiau R. Dekartas suteikia jai kiek kitą prasmę. Substancija yra tai, ko buvimui nereikia nieko kita, kas būva pats iš savęs.

R. Dekartas skiria dvi substancijas ir kartu dvejopą tikrovę. Tįsioji (,,res extensa”) substancija grindžia fizinių daiktų pasaulį, kuriam būdingas erdviškumas (matmenys), judėjimas, laikas, dydis, vieta, skaičius. Tai ir yra fizinių daiktų savybės, kurias galima racionaliai (matematiškai kiekybiškai) aprašyti. Visai kitokia Aš tikrovės substancija. Tai ,,res cogitans” – ,,mąstantis daiktas”. Tai dvasia, supratimas, protas, kuris abejoja, suvokia, teigia, neigia, nori, įsivaizduoja ir jaučia. Ji neturi tįsumo, erdviškumo, laikiškumo. R. Dekarto koncepcija – dualizmas. Ji teigia pasaulio dvipradiškumą, tai pasaulis, kuriame koegzistuoja dvi substancijos, kurios yra lygiagretės ir tarsi tiesiogiai nesąveikauja. Jų darną grindžia ir garantuoja nesukurtoji Dieviškoji būtis, o realizuoja žmogus savo protu racionaliai mastydamas. R. Dekarto idėjos ir nuostatos padarė ir tebedaro esminę įtaką Vakarų filosofijai.

Substancialistinio filosofavimo tradiciją tęsė žydų kilmės Olandijos filosofas Baruchas Spinoza (1632 – 1677). Būtį Spinoza masto panteistiškai. Gamtą

jis sutapatina su Dievu, todėl buvo persekio-jamas už ateizmą. Pamatinė jo ontologijos sąvoka – substancija. Ji begalinė bei amžina ir yra pati sau priežastis. Priešingai Dekartui, mąstymas ir kūniškumas jam nėra atskiros substancijos, o tėra vienos Dievo (gamtos) substancijos atributai (esminės savybės). Tų savybių begalė. Atskiri daiktai yra mo-dusai – tai baigtiniai substancijos apribojimai, pavidalai. Judėjimas ir rimtis taip pat yra substancijos modusai. Modusas yra ir žmogaus protas, todėl jis yra dieviškos prigimties ir yra pajėgus pažinti. Die-vas (gamta) nėra aasmuo, todėl nei myli, nei nekenčia – yra abejingas. Viskas kyla ne iš Dievo valios (jis jos ,,neturi”), o iš vieningos jo esmės. Tikrovėje nėra jokių atsitiktinumų, viskas yra būtina, todėl vadinamosios “valios laisvės” neesą. Laisvė nėra savivalė, o tik pažintas ir suvoktas būtinumas. Dėl to Spinozos doktrina dažnai vadinama fatalistine (lot. fatum – likimas).

Substancializmo raidą ontologijoje savotiškai užbaigia Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (G. W. Leibniz, 1646 – 1716). Viena pagrindinių problemų, kurią imasi spręsti Leibnicas, yra prieštara tarp tradicinio scholastinio ssubstancializmo ir naujųjų laikų matematinio – fizikinio gamtos aiškinimo. Jei R. Dekartas mastė 3 substancijas (Dievas, dvasia, materija), B. Spinoza – vieną (Dievas), tai G. Leib-nicas teigė esant begalę substancijų-monadų. Jis polemizuoja su Dekartu teigdamas, kad substancija negali būti tįsi, nnes negali būti dalijam, kadangi yra amžina. Svarbiausias jos bruožas yra veikimas, taigi jėga. Tokius pavienius veikimo jėgos taškus jis ir vadina monadomis. Jos ir yra daiktų atomai, elementai. Jų požymiai: bepavidališkumas, neerdviškumas, amžinumas, individualumas. Jos ,,neturi langų” (neveikia nei iš vidaus į kitas, nei yra veikiamos kitų). Tikrumoje Leibnico monados – matema-tiniai objektai, taškai. Jos nematerialios, nes nėra kūnai. Jas reiktų suprasti kaip esamybės vienetus. Kūnai yra monadų sankaupos, monadų aibė. Tokia nuostata įgalina Leibnicą spręsti tradicinei ontolo-gijai neįveikiamą esinių individualumo problemą. Yra trys pagrindinės monadų grupės. Žemiausiai monadų grupei būdinga tik percepcija – tai tamsus, nesąmoningas Visatos atspindėjimas. Iš jų susidaro negyvi gamtos kūnai. Antros grupės jau jaučia. Iš jų susidaro gyvieji kūnai. Labiausiai išsivysčiusioms monadoms būdinga apercepcija ((tai aiškūs Visatos vaizdiniai, savimonė). Iš šių monadų susidaro žmogus. Jame yra vadovaujanti monada – siela. Dievas yra tobuliausia monada. Jis ir sukūrė begalinį monadų pasaulį. Leibnico požiūriu, šis pasaulis Dievo galiomis yra geriausias iš galimų. Ir jame vyks-tančios plėtros rezultatai yra geriausi iš įmanomų. Taip Dievo valios apspręsta. Šį leibnicišką “išanks-tinės harmonijos” principą vėliau labai kandžiai išjuokė Volteras savo apysakoje “Kandidas”. Tačiau monadoms būdingas siekimas tobulėti, todėl pereina iš vieno būvio į kitą “jausdamos” visas kitas mo-nadas. Šią monadų ssavybę jis vadina ,,percepcija”. Taigi kiekviena monada tarsi atspindi visas kitas.

Taigi Leibnicas, nors dar ir neatmeta universalios metafizikos, jungiančios savyje ir ontologiją, sukūrimo uždavinio, iš esmės ruošia ontologijos, kosmologijos ir racionalios psichologijos apjungimą, nes visos šios sritys jo sistemoje tėra tik dalinės monadų su jų ,,percepcijos jėga” principo išvestinės. Nors Leibnicas tiesiogiai ir neneigia savistovios ontologijos reikšmės (XX a. tai tapo bene ryškiausia pozityvistinės filosofijos nuostata), tačiau tarsi iš vidaus šitai ruošia.

XVII ir XVIII a.a. filosofijoje ima dominuoti gnoseologinė problematika, todėl daugelio filoso-fų kūryboje ontologinė tematika nėra pagrindinė. Vyraujanti šio laikotarpio nuostata būties interpreta-cijoje – materializmas ir net panteizmas (B. Spinoza). Charakteringos šiuo atžvilgiu T. Hobso (T. Hob-bes, 1588 – 1679) pažiūros į būtį. Jis buvo gerai susipažinęs su G. Galilėjaus mechanika. Matematinė dedukcija (kurios tobulas pavyzdys – Euklido geometrija) yra jam siektinas mokslo idealas. Kartu su R. Dekartu Hobsas mano, kad pasaulis yra fizinis darinys, kurį reikia aiškinti mechaniniu judėjimu. Viskas kas tikrai yra – yra kūnai. Tai pasakytina ir apie žmogaus sielą. Žinoma, teigia Hobsas, sąmo-nės fenomenai nėra fiziniai, tačiau jų pagrindas – judėjimas, todėl jie yra fiziškai sąlygoti. Didžiausią atgarsį turėjo jo veikalai ,,De cive” (,,Apie pilietį”) ir ,,Leviatanas”, kuriuose jis išdėstė valstybės kaip piliečių sąveikos rrezultato, tvarkomo visuomeninės sutarties pagrindu, idėjas. Suprantama, T. Hobso materializmas ir ateizmas susilaukė aštrios kritikos.

Materialistines pažiūras į pasaulį reiškė Polis Anri Holbachas, Dionas Tolandas (Toland), Žiul-jenas Lametri (La Mettrie), Klodas Helvecijus (Helvetius)

Originalią būties sampratą sukūrė airis, Kloino vyskupas, Džordžas Berklis (George Berkeley, 1685 – 1753). Jis stoja prieš materialistus ir panteistus. Jo požiūriu ,,daiktai”, kūniškos ,,substancijos” yra tik suvokimo turinių kompleksai, daiktų buvimas yra jų suvoktumas. Esse est percipi (būti yra būti suvoktam) – teigia Dž. Berklis. Tai, kad daiktai egzistuoja ir kai nėra žmogaus suvokiami, reiškia tik ,,galimybę” būti suvoktiems. Materija, kaip daiktas savaime, esantis už mūsų sąmonės, yra neįsivaiz-duojamas darinys, beprasmiškas žodis. Žmogus suvokia ne ,,materiją”, o konkrečius daiktus: namus, kalnus, upes. Tai yra ne kas kita, kaip tai, ką suvokia žmogaus protas. Todėl egzistuoja tik dvasinė idė-jų ir sielų būtis. Daiktų buvimas yra tai, ką suvokia protas. Berklis neigia ne daiktų egzistavimą, bet tai, ką filosofai vadina ,,materija”. Todėl beprasmiška kalbėti apie ,,materiją” kaip priežastį. Vienintelė mūsų suvokčių turinio, proto idėjų priežastis – Dievas. Dž. Berklio daiktų būties interpretacija – cha-rakteringas subjektyviojo idealizmo pavyzdys.

Lemtingas posūkis ontologijos raidoje – kritinė Imanuelio Kanto (1724 – 1804) filosofija. Ankstesnę metafiziką I. Kantas kaltina dogmatizmu. Savo veikale ,,Grynojo proto kkritika” (1781 m.) jis tyrinėja žmogaus pažinimo galią ir padaro išvadą, kurią jis vertina kaip Koperniko posūkį metafizi-koje: ne pažinimas derinasi prie objektų, bet objektai derinasi prie pažinimo. Taigi žmogiškasis paži-nimas yra kūrybiškas, aktyvus. Jis parodo, kad vadinamieji gamtos principai, kuriuos taip akcentavo tradicinė metafizika, pasirodo esą paties proto principai. Todėl negalima jokia ontologija be paties pro-to principų tyrinėjimo. Visai kitaip I. Kantas interpretuoja objektyvumą. Pasak I. Kanto, vadinamasis objektyvumas yra tik patyrimo duomenų įforminimas sąvokiniu pažįstančiojo proto aparatu. Todėl, sako Kantas, klausimas apie būtį neturi prasmės už turinio ar galimo patyrimo ribų. Savo tyrinėjimais I. Kantas parodė, kad žmogaus protas, norėdamas suvokti metafizinius dalykus (siela, būtis, Dievas) kaip objektus, neišvengiamai patenka į antinomijų, t. y. priešingų teiginių susidūrimo, aklavietę. Taip, pavyzdžiui, neturint galimybės patvirtinti ar atmesti du priešingus metafizinius teiginius – ,,Dievas yra” ir ,,Dievo nėra” – žmogus turi remtis įgimtu doroviniu dėsniu (,,kategoriškuoju imperatyvu”). Taigi bergždžia siekti tikro objektyvaus metafizinio žinojimo. Ankstesnė ontologija yra tik žmogiškojo proto sąvokų hiperfazė – teigia I. Kantas. Kitaip tariant, I. Kantas tradicinę ontologiją pakeičia gnose-ologija.

Ypatingą, paradoksalią vietą klasikinėje vokiečių filosofijoje užima Johano Gotlibo Fichtės (1762 – 1814) kūryba. Jo subjektyviai idealistinės pažiūros padarė didžiulę įtaką F. Šelingo ( ) ir G. Hegelio

mąstymui. J. G. Fichtė atmetė I. Kanto “daikto savyje” kaip nepažinaus žmogui dalyko idėją. Jis ypač akcentavo moralinę ir pažintinę žmogaus autonomiją, pabrėžia žmogaus sąmonės dina-mizmą, kas suvaidino pozityvų vaidmenį filosofavimo raidai. J. Fichtės filosofavimo išeities taškas – tezė apie besąlygišką Aš autonomiją. Aš – tai absoliutus subjektas, kuriam būdingas begalinis aktyvu-mas, jis yra pasaulio kūrėjas. J. Fichtė yra įsitikinęs, kad išorinio pasaulio buvimo suvokimas yra pa-grįstas pojūčių nepriklausomybės nuo mūsų valios suvokimu. Iš kur kyla mūsų vaizdinių būtinumo suvokimas, kklausia J. Fichtė. Jo ištaka ne “daiktas savyje” (I. Kantas), o intelekto veikimas. Grynąjį Aš, iš kurio intelekto ir kyla mūsų pojūčių būtinumas, J. Fichtė skiria nuo empirinio Aš, kuris nesuvo-kia “grynojo” Aš, paklūstančio kaip ir I. Kanto filosofijoje kategorijoms. Grynasis Aš visiškai autono-miškai iš savęs produkuoja mūsų jutimiškųjų suvokimų turinį. Savąją sistemą J. Fichtė grindžia trimis principais (atitinkančiais klasikinės dialektinės logikos triadą: tezė, antitezė ir sintezė. Pirmasis principas – Aš pirmapradiškai tiesiog steigia savo paties būtį. Šis absoliutus Aš yyra begalinė veikla, jis suprastinas transcendentialiai, jis sudaro bet kokio supratimo, sąmonės pagrindą, bet nesutampa su empirinėmis mūsų sąmonėmis apibrėžtimis. Antrasis principas išplaukia iš loginio prieštaravimo dėsnio: Aš netapatus ne Aš. Arba kitaip: ,,Aš tiesiog steigia iš savęs ne-Aš”. Aš iir įsteigtas ne-Aš ne-naikina vienas kito, nes jų sintezė yra tokia, kad realybėje Aš ir ne-Aš neigia vienas kitą tik iš dalies, t.y. riboja. Todėl trečiasis principas skelbia: realybėje baigtiniai Aš ir ne-Aš vienas kitą tarpusavyje riboja ir apibrėžia. Naudodamasis šiuo dialektiniu loginiu metodu, J. Fichtė išvystė būties mąstymo ir etikos sistemą. Gamtos pažinimas yra savęs pažinimo priemonė – teigia J. Fichtė. Bet ir savižina nėra savitikslis. Žmogaus Aš pažįsta tiek savo autonomiją, tiek savo laisvę. Laisvėje žmogus pažįsta savo esmę ir suvokia, kad pasaulyje yra ne tam, kad pažintų, o tam, kad veiktų. Tačiau veikla, atsižvelgianti į objektų pasaulį, yra laisvo apsisprendimo formavimas, protinga savo esmės realizacija. J. Fichtė de-duktyviai išveda 3 žmogaus norėjimo ir veikimo pakopas. Žemiausioje pakopoje yyra geismas, kuris daiktuose mato tik poreikių tenkinimo priemonę. Šioje pakopoje tikslai – ,,laimė”. Šioje pakopoje žmogus dar nėra tikrasis Aš ir iš tiesų laisva būtybė. Aukštesnėje pakopoje yra žmogus, kurio val-džios, galios troškimai praauga gryną malonumų troškimą. Šioje pakopoje savęs teigimo ir realizavimo tikslui aukojama laimė ir malonumų troškimas. Aukščiausia pakopa pasiekiama tuomet, kai aklą ga-lios, savo autonomijos ir laisvės troškimą įveikia protinga valia, kuri savanoriškai apriboja malonumų ir galios siekimą savo artimo teisės naudai. Tik pagarba kitam daro žžmogų laisva asmenybe, kas įma-noma tik visuomenėje.

Klasikinės idealistinės vokiečių filosofijos viršūnė – G. V. Hegelio (1770 – 1831) sistema. Jau J. Fichtė, kaip matėme, savo subjektyviai idealistinėje koncepcijoje bandė suderinti subjektyvumą ir objektyvumą, idealumą ir realumą. Fichtės filosofijoje idealumas suvokiamas kaip būtinis pradas, pasi-reiškiąs kaip idealiojo Aš savipažinos procesas. Šią nuostatą rutuliojo Frydrichas Vilhelmas Jozefas Šelingas (1775 – 1854). Vėliau ją plėtojo Hegelis. Jis pabrėžė, kad absoliutus realybės pradas turi būti giminingas žmogaus proto prigimčiai, priešingu atveju jo nebūtų galima užfiksuoti mintimi. Hegelis vysto tezę, kad pažinimas yra absoliutaus tikrovės prado savipažina. Tikrovės prigimtis – dvasinė, nes ji per žmogiškąjį pažinimą gali suvokti pati save. Todėl tikrovės pagrindas yra sąvokos, “minties api-brėžtys”. Tačiau, suprantama, ne subjektyvios, o objektyvios. Neasmeninis pasaulinis pradas realiai egzistuoja. Jo esmė yra mąstymas. Tai ir yra būtis. Ši Hegelio nuostata realizuota ,,dvasios”, “absoliu-čios idėjos” sampratoje. ,,Dvasios” esmė – minties apibrėžtys, kurios realizuojasi gamtos reiškiniuose, istorijos dėsniuose. Žmonės jas pamažu suvokia gamtos ir visuomenės dėsniuose. Hegelis teigia, kad ,,absoliučios idėjos” savipažinos istorija yra dėl vidinio būtinumo keičiančios viena kitą pakopos. Tas pačias pakopas turi praeiti visuotinė žmonijos ir individuali sąmonės. Hegelio aprašomas titaniškas universumo paveikslas apima ir gamtą, ir istorinę ir psichinę tikrovę, o taip pat ir ggrynuosius matema-tikos bei logikos objektų pasaulį. Jis tęsia dar Platono pagrįstą tradiciją – sąvokos, skaičiai, loginės ir matematinės idėjos yra nei fiziniai daiktai, nei subjektyvūs žmogaus sąmonės dariniai, o aiškiai struk-tūrizuota objektų karalystė, kurios žmogaus protas nesukuria, o atranda. Žinoma sąvokų egzistencija nėra egzistencija erdvėje ir laike. Visa, kas daiktiška ir priklauso gamtai, yra erdviška bei laikiška. Aukštesnis už gamtą yra dvasios pasaulis. Jis nesusijęs su erdve ir laiku taip, kaip gamta. Ne žmogaus sąmonė yra erdvėje ir laike, bet erdvė ir laikas yra žmogaus sąmonėje. Loginis matematinis pasaulis yra beerdviškas ir belaikiškas, jo objektai nekintami, neatsiranda ir neišnyksta. 1 yra 1, o ne du. Gam-toje viskas tampa, kinta. Sąvokų ir matematikos pasaulyje vyrauja loginis ryšys, pagrindas, išvada. Gamtoje viskas kitaip: dabartis virsta praeitimi, loginis ryšys – logine seka, pagrindas – išoriniu ryšiu. Dvasiniame pasaulyje abi šios struktūros susijungia: poelgio motyvas sukelia ir pagrindžia poelgį, žmonių dvasios ir jos kūrinių raidoje kartu glūdi ir jėga (priežastis) ir logika (seka). Čia galima rasti ir gamtai būdingą priežastingumą, ir logikai savybingą išvadą, grandies nuoseklumą.

Šioje triadoje akivaizdžiausiai išsiskleidžia hegeliškosios dialektinės struktūros (tezė, antitezė, sintezė) prasmė. Hegelio filosofija yra grandiozinė raidos sistema, apimanti ir abstrakčių loginių formų struktūrą, ir neišsemiamą erdvėlaikišką gamtos įvairovę ir, ppagaliau Dievybę, apsireiškiančią žmonijos dvasios istorijoje, tobuliausiai įsikūnijusioje jo, Hegelio, dialektinėje filosofijoje. Hegeliui svarbiausia dialektinis metodas, kuris yra ir mąstymo forma, ir turinys. Joje (dialektikoje) Absoliutas ir realizuoja save kaip savipažina. Dialektika kartu yra ir teorija, apimanti tiek Absoliučią idėją, tiek gamtą, tiek žmogiškąją istoriją bei mąstymą. Dėl šios priežasties Hegelio filosofija dar vadinama panlogistine. Pa-sak Hegelio, mąstymas ir tikrovės raida – vienas ir tas pat. Absoliutas save teigia kitabūtyje – gamtoje. Ir Absoliutas ir jo kitabūtis – gamta reiškiasi dialektiškai, bet tik žmogaus dvasioje, pasiekusioje aukš-čiausią išsivystymo formą Hegelio filosofijoje, Absoliutas suvokia pats save. Tai kulminacija – būties ir mąstymo tapatybė – absoliuti tiesa. Pagrindiniai dialektikos ir kaip teorijos, ir kaip tikrovės vysty-mosi dėsniai (jiems paklūsta ir Absoliuti idėja, ir gamta, ir žmogaus istorija bei mąstymas) yra trys: priešybių vienybės ir kovos, kiekybinių pakitimų virsmo kokybiniais bei neigi-mo neigimo. Pirmas dėsnis teigia, kad ir tikrovėje, ir tikrame (bet “nesuklastotame”, kaip sako Hegelis) mąstyme priešybės (tai pusės, dalys, elementai, atmetą viena kitą, pereina viena į kitą, bet ir teigia viena kitą) sudaro nedalomą vienovę. Jų prieštaringa sąveika ir yra tapsmo, kitimo, judėjimo šal-tinis ir esmė. Taip yra ir gamtoje, ir istorijoje, ir mąstyme (sąvokų dialektikoje). Antrojo dėsnio turinį atskleidžia kiekybės,

kokybės ir saiko sąvokos. Kokybė yra esinio tapatybė savo būčiai. Tai tie-sioginis būties ir esamybės apibrėžtumas. Kas nors jei yra, tai yra kaip būtent šis apibrėžtumas. Ko-kybė yra konkretaus baigtinumo, kuris tiesiogiai būdingas tik gamtinei tikrovei, kategorija. Žmogiška-jame pasaulyje (menas, religija) tokio griežtumo neesą. Kiekybė – išorinis esinio apibrėžtumas, kuris yra neutralus būčiai. Kiekybė yra erdviškumas ir laikiškumas. Pavyzdžiui, gyvam organizmui augant, didėjant, jis lieka tas, kas yra – vilkas, sliekas ar puriena. Vykstant kiekybiniams esinio pokyčiams, kokybinė daikto tapatybė iišlieka tol, kol nepažeidžiamas saikas, t.y. daikto kokybės ir jo kiekybės išraiškos vienovė. Ši vienovė ir yra tikroji būtis. Kiekybiniams pakitimams peržengus saiko ribą, įvyksta kokybinis šuolis – atsiranda nauja. Naujo atsiradimas yra senos kokybės paneigimas.

Ryšį tarp nauja ir sena išreiškia neigimo neigimo dėsnis. Sena ir nauja yra priešybės, nei-giančios viena kitą. Nauja paneigia sena ne absoliučiai, bet perimdama iš sena tam tikrą jo turinio dalį. Tai ir yra neigimo neigimo esmė. Vadinasi, šis dėsnis atskleidžia naujos kokybės atsiradimo dialekti-ką: ttezė, antitezė, sintezė. Todėl, pasak Hegelio, kaita vyksta ne ratu, o yra spiralinis vystymasis kaip pažanga.

Hegelio filosofija vadinama panlogistine, nes ta pati dialektinė logika yra būdinga ir absoliučiai idėjai, ir gamtai, ir žmogaus mąstymui. Hegelio filosofija padarė didžiulę įtaką XIX aamžiaus filosofi-jai. Atmesdamas Hegelio idealizmą kaip mistiką, K. Marksas perėmė jo dialektiką kaip metodą ir vys-tymosi teoriją, kurią jis sujungė su materialistine būties samprata. Tačiau Hegelio panlogistiniu racio-nalizmu pagrindė ir savo priešpriešą – iracionalizmą – kaip naują ir savitą filosofinį mąstymą. Tai įsi-kūnijo danų filosofo Sioreno Kierkegoro (Sören Kierkegaard, 1813 – 1855) kūryboje. S. Kierkegoro nuomone, svarbiausia suvokti, kokiu būdu žmogus kaip egzistencinis subjektas gali nutiesti ryšį su Dievu. Klasikinis hegeliškasis idealizmas, pasak Kierkegoro, suformavo žmogaus kaip “abstraktaus mąstytojo” sampratą ir todėl išgujo iš filosofavimo konkretų individualų žmogų. Hegeliškas panlogiz-mas neužgriebia žmogaus egzistencinės konkretybės, laikinumo, negandų, t.y. individualios egzistenci-jos. Vadinasi, reikia sugrąžinti į filosofiją konkretų žmogų, todėl filosofavimo centre turi būti žmogus kaip konkrečiai egzistuojantis, t.y. subjektyvus. “Žmogus yra sintezė –– begalybės ir baigtinybės, laiki-nybės ir amžinybės, laisvės ir būtinybės, trumpai tariant – jis yra sintezė. Sintezė yra dviejų santykis” (Žr. 1, psl. 39). Tačiau šis santykis nepadaro žmogaus pačiu. Savo Patį žmogus įgyja sąmoningai sueidamas į santykį su savo būties sinteze. Taigi, Paties būtis žmogaus nėra tiesiog duotybė, o iškyla kaip uždavinys jo laisvei, kaip uždavinys pasirinkti. Žmogaus kelias į brandą, o tai yra kelias į tikė-jimą turi 3 pakopas, kurias S. Kierkegoras aprašo veikale “Arba – arba” (1843). PPirmoje (“estetinėje”) pakopoje žmogus yra tarsi paniręs į išorinius juslinius dalykus ir vadovaujasi nuostata: reiki(a mėgau-tis gyvenimu! Taip gyvendamas, žmogus vis labiau priklauso nuo išorinių sąlygų, todėl čia jį nuolat lydi neviltis, nes tai kas jam (pavyzdys – Don Žuanas) yra svarbiausia – išorinės sąlygos – gali būti iš jo atimtos. Toks žmogus remiasi principu ,,patinka – nepatinka”, todėl jis nepasirenka svarbiausio – savęs kaip Paties. Ir tik jei apimtas kraštutinės nevilties, žmogus pasirenka save Patį kaip absoliučią laisvę, nubrėžia savo šiuo pasirinkimu perskyrą tarp gėrio ir blogio, jis peršoka į antrą – etinę – indivi-dualios brandos pakopą. Ir tik pasirinkęs save kaip Patį, žmogus kaip etinė egzistencija tampa nepri-klausomu nuo išorybės, jis tampa sprendimų subjektu, įgyja gyvenimišką tikrumą ir rimtumą. Suvok-damas save kaip nuodėmingą, žmogus turi pereiti į aukščiausią – religinę – pakopą. Tik šioje pakopoje žmogus gali išsivaduoti nuo nuodėmės ir čia jam padeda Dievas, kuris paradoksaliai atėjo į laikinumą tam, kad praneštų žmogui tiesą ir suteiktų žmogui jėgų. Apsisprendimu tikėjimui žmogus įveikia savo vienišumą, apleistumą ir besąlygiškai įsitvirtina Dieve.

Taigi S. Kierkegoras atmeta racionalistinę objektyvistinę filosofiją, kuri ignoruoja žmogiškąjį Aš, paversdama jį objektyvia būtimi. Kierkegoras davė pradžią tokiam filosofiniam mąstymui, kurio išeities taškas – individualus Aš, kurio egzistencija nnegali būti racionaliai eksplikuota. Toks filosofa-vimas yra priešingas tradiciniam racionalistiniam. O tokia filosofija tampa tarsi priešprieša mokslui. Šitokio filosofavimo uždavinys – ne paaiškinti žmogiškąją būtį, o suprasti ją. Čia svarbiausia – ne pa-aiškinimas, o išgyvenimas. Šitoks žmogiškosios būties interpretavimas XX a. įsikūnijo egzistencialis-tinėje filosofijoje. Įvairios egzistencializmo pakraipos aprašinėja žmogaus egzistencinio patyrimo struktūras, kurių ypatybes interpretuoja kaip pačios būties charakteristikas.

Apžvelgiant ontologinės problematikos padėtį XX a. filosofijoje, atkreiptinas dėmesys į pozi-tyvistinį požiūrį į ją. Kaip žinia, pradžią pozityvizmui dar XIX a. davė O. Kontas (Augusto Comte, 1798 – 1857). Pagrindinį dėmesį O. Kontas sutelkia į filosofines mokslo problemas. Jis skiria tris žini-jos raidos pakopas (jos aprėpia ir mokslų, ir individualią žmogaus žinių raidą). Pirmoji – teologinė arba fiktyvioji. Šioje pakopoje žmogus aiškina pasaulį antgamtinių būtybių veikla. Antroji – meta-fizinė arba abstrakčioji. Šioje stadijoje gamtos reiškiniai jau aiškinami ne antgamtinių būtybių veikimu, o abstrakčiomis esmėmis (pvz., substancijos, monados, jėgos, galutinės priežastys ir pan.). Trečioji stadija – pozityvioji arba mokslinė. Žmogaus protas jau atsigręžia į faktus, kuriuos stebė-damas gali atrasti dėsningumus. Pasak O. Konto, metafizika yra chroniška liga, kuria žmogaus protas bręsdamas turi persirgti. O. Konto idėjos davė pradžią kritiškai pozityvistų pažiūrai į tradicinę būties problematiką. Jau XIX a. antroje pusėje filosofijoje labai ženklus ddėmesio ontologinei problematikai kritimas. Pagrindinis pozityvistų argumentas prieš ontologiją kaip būties metafiziką buvo siejamas su nepagrįsta natūralistine būties schematizacija, su nekritiška gamtos mokslų sąvokų hipostaze.

Ontologija ir kosmologija

Kosmologijos dalykas yra Visata, visaapimanti visuma, kuriai priklauso tai, kas turi padėtį erd-vėlaikyje. Mūsų žinios apie Visatą nuolat auga. Betgi žinios apie būtį – nedidėja. Mes galime ją (būtį) suvokti, būti jos apšviesti, tačiau niekaip jos negalime žinoti. Tam, kad suvoktume būtį, Visatą reikia tarsi ,,iškelti už skliaustų”, atsisieti nuo bet kokios praktinės taikomosios naudos nuostatos. Reikia tarsi pamiršti kasdienį rūpinimąsi duonos kąsniu, pastoge ar karjera. Galima sakyti, kad sąvokos ,,būtis” ir ,,visata” išreiškia skirtingus mūsų santykio su tikrove aspektus, tai skirtingi buvimo tikrovėje būdai.

Visata išreiškia mūsų požiūrį į tikrovę kaip objektyvią realybę, natūralią substanciją, kuri turi savo struktūrą, savybes ir kurią mes technologiškai įvaldome. Visata yra atvira racionaliam pažinimui, kuris su laiku plečiasi ir gilėja. Mūsų žinios apie visatą yra objektyvuojamos, jas galime vienas kitam perduoti. Tačiau būtis – ne Visatos dalis ar jos turinys, vidinė struktūra. Augant mokslinio žinojimo tūriui, jos žinojimas nedidėja. Būtis yra už ,,žinojimo” ribų. Ji nėra objektas tradicine prasme. Čia nėra žinių augimo. Čia nebūna naujų atradimų. Vaizdžiai kalbant, adekvatus tėra tylėjimas būties akivaiz-doje (žr.: A.Šliogeris.

Transcendencijos tyla. V., 1996). Tačiau tai prisodrintas tylėjimas, kupinas pa-garbumo tam, kas nepažinu iš esmės. Suprantama, tai yra tik vaizdinys, nes, filosofija nėra bežadis ty-lėjimas, bet pastangos ištarti neišreiškiamą.

Būties suvokimas yra žmogiškas atsakas į tai, į ką tegali atsiliepti tik žmogus, kaip sąmoninga būtybė. Mūsų kaip žmogiškų būtybių išlikimas priklauso nuo protingo patyrimo. Tačiau būties suvo-kimas nėra būtinas mūsų išlikimui ar gyvenimiškų reikmių tenkinimui. Būties suvoktumas (apšviestu-mas būtimi) turi prasmės kokybę, kuriai prisidedant prie proto, atsiranda ypatinga, speciali prasmės dimensija mmūsų patyrime. Amerikiečių metafizikas M. Munitzas palygina būties suvokimą su dvasine sveikata ir kalba apie tai, kad būties suvoktumas (jei jis yra ?) sudaro kiekvienos veiklos ar patyrimo ,,neišreiškiamą prasmės komponentą” (žr.: 1, p.339-340).

Būties suvokimas nėra panašus į tikėjimą Dievu, nes būtis nėra kažkokia aukščiausia vertybė, jai nėra būdingas kažkoks meilės, teisingumo ar grožio laipsnis. Todėl neturi prasmės tikėjimas būtimi ar jos galutiniu triumfu. Neturi prasmės nė ryšio su būtimi paieškos (to ryšio, kurio siekia tikintysis ar mistikas, ieškodamas sąjungos ssu Dievu). Ryšio su būtimi neįmanoma nutiesti nei malda, nei nuolan-kiu paklusnumu. Mes galime tik atsiverti būčiai, bet pati būtis nelaukia ir neieško atverties.

Atsivėrimas būčiai ir apšviestumas būtimi sudaro kitokią gyvenimo tvarką ir kokybę. Šios ap-švietos pasiekimas ir yra sspecifinis bei svarbiausias filosofavimo bruožas. Stovėti būties apšvietoje vi-sai nereiškia neigti pasaulį. Pastangos suvokti būtį savaime nėra buities atmetimas ar jos sumenkini-mas. Tai tiesiog reiškia, kad mūsų egzistenciniame patyrime atsiranda kitas – dvasinis matmuo. Ap-šviestumas būtimi įprasmina visas mūsų sąveikos su pasauliu rūšis: ir praktinę, ir dorinę, ir estetinę, ir intelektinę, ir egzistencinę. Savo laiku A. Einšteinas kalbėjo, kad moksle dirba 3 žmonių rūšys. Pirmi, kurie apdovanoti išskirtiniais gabumais, užsiima mokslu panašiai kaip sportu. Jiems tai savotiškas žai-dimas. Antrieji, kurie vertina mokslinę veiklą kaip būdą užsidirbti pragyvenimui. Jie lygiai sėkmingai galėtų pasirinkti ir kitą profesiją. Pastarųjų – dauguma. Ir pagaliau tretieji – tie, kurie pasuka į mokslą kasdienybės monotonijos ir nuobodulio pastūmėti. Jų netenkina buities monotonija ir kasdieninių po-reikių bei ssiekių banalumas. Šia prasme visų mūsų gyvenimas lėkštas ir nepavykęs. Kai žmogų apima kasdienio gyvenimo bergždumo jausmas, jis eina į mokslą. Užsiėmimas mokslu tarsi išplėšia iš stichi-nio gyvenimo srauto, tarsi nutraukia nereikalingus ir apmaudžius kasdienius ryšius.

Dar didesniu laipsniu šitai pasakytina apie metafiziką, filosofavimą, kaip gyvenimo būdą. Tai bandymas gyventi grynu mąstymu, o ne karjeros, praturtėjimo ar panašiais merkantiliniais siekiais. Tai pastangos pažinti galutinius pasaulio pagrindus, įprasminti žmogiškąją egzistenciją. Matematika, gam-totyra, įstatymai, menai ir net moralė, – rašė I. Kantas Prolegomenuose, –– neužpildo žmogaus dvasios pilnutinai, joje vis dar lieka vietos, kuri nenumatyta grynajam ar spekuliatyviajam protui, ir šis neuž-pildytumas verčia mus ieškoti tariamo užsiėmimo smulkmenose arba svajonėse, o tikrumoje – vien pramogose, tam, kad būtų nuslopintas proto alkis, reikalaujantis pagal savo paskirtį kažko tokio, kas patenkintų jį patį, o ne užimtų jį kitiems tikslams ar kitų polinkių naudai.

Sąvoką ,,būtis” į filosofavimo apyvartą įvedė Parmenidas (jo pažiūras aptarėme anksčiau). Iki jo graikų mokslas ir filosofija tyrinėjo daiktus, o ne būtį kaip tokią. Kaip tik Parmenidas padarė esminį įnašą filosofijos tapsme. Problema buvo ta, kad filosofija jau pribrendo savo pačios pagrindimui. Pa-rmenido filosofavimas iš esmės reiškė bandymą atsakyti į klausimą, ar grynoji mintis, nepriklausomai nuo patirties, gali pasiekti objektyvią, visuotinai reikšmingą tiesą. Reikėjo rasti dviejų nesutampančių sekų (esančių daiktų ir minčių eilės), esamybės ir mąstymo susikirtimo tašką. Pitagorui toks taškas buvo skaičius, Herakleitui – žodis (logos). Parmenidas tokį tapatybės tašką įžvelgia būtyje (ontos). Būtis, pasak Parmenido, neatsiranda ir neišnyksta, ji yra visuomet, kitaip ji nebūtų būtis, o priklausytų nuo ko nors kito, kas teiktų galimybę jai atsirasti. Ji nedaloma, nes ji arba yra visa iš karto, arba jos nėra. Būties negali būti nei daugiau, nei mažiau. Ji čia ir dabar, ji negali bbūti rytoj arba vakar. Ji ištisa, be trūkių, nejudanti. Apie ją negalima pasakyti, kad ji vystosi, nes kiekvieną akimirką ji iš savęs pa-kankama. Ji atbaigta, tobula ir panaši į rutulį, kurio kiekvienas paviršiaus taškas vienodai nutolęs nuo centro. Tai apibrėžtas, bet begalinio spindulio rutulys, kurio centras visur, o periferija niekur. Taip, be-je, viduramžiais apibūdinamas Dievas.

Tai, kas čia sakoma apie būtį, mes galime ,,pagauti” ir apytikriai suprasti per tokias žmogaus būties charakteristikas kaip sąžinė, meilė, garbė, protas ir pan. Tarkim, negali būti sąžinė penkiasde-šimtimi procentų. Sąžinė nedali: ji arba yra, arba jos nėra visai. Negalima būti sąžiningu praeityje arba tik ateityje. Sąžiningu galima būti tik čia ir dabar arba nebūti visai. Nesąžiningumas dabar naikina są-žiningumą apskritai – jo tiesiog nėra. Sąžiningumas nesivysto, netampa nei geresnis, nei blogesnis, jo nebūna nei daugiau, nei mažiau. Sąžiningumas neturi išorinių empirinių ištakų. Pasielgei pagal sąžinę – sąžiningumas yra. Ne – jo nėra. Ir viskas. Ir pagaliau: mintis apie sąžinę ir pati sąžinė – vienas ir tas pat. Sąžinė yra tik mūsų mintyje, kitaip ir kitur jos nėra. Tik būdamas sąžinės būvyje žmogus gali ją mąstyti.

Taigi būtis nėra mus supąs materialus pasaulis, daiktų visuma ar kokia nors nemateriali aukš-čiausioji substancija (Dievas, pasaulinis protas, kosminė energija ir ppan.). Būtis atsiskleidžia mums, tampa mums suprantama, ima mums ,,būti” tik tada, kai esame ypatingame būtiniame būvyje – sąži-nės, meilės, doros, gėrio, tiesos ir pan. Tokiame mąstymo (ne žinojimo) būvyje, kuomet mumyse gimsta tokios mintys ir žodžiai, kuriuose skamba būties balsas. Tokių minčių neįmanoma sukonstruo-ti, iššaukti valios pastangomis, tokių žodžių negalima sugalvoti. Būtis yra tai, kas visuomet jau yra, ji tik gali mums atsiverti jei mums pasiseks, jei mes sugebėsime patekti į tinkamą būvį.

Jei iki Parmenido filosofai samprotavo apie esamus daiktus, tai jis pirmasis pradėjo mąstyti apie pačią esamybę, o tai ir buvo tikroji filosofavimo pradžia. Ne be pagrindo ankstesnė filosofija va-diname natūrfilosofija arba profilosofija. Nuo tada filosofai siekia pažinti ir paaiškinti tai, kas negali būti patyrimo dalykas, ko negalima aptikti tarp esančių daiktų, ką galima suvokti tik gryna mintimi. Tikras mąstymas – tai ,,pataikymas” į būtį, tai įsibūtinimas. Tik šitaip galima pažinti tiesą.

Filosofai atrado naują tikrovės matmenį, kurio negalima suvesti nei į gamtą, nei į supantį pa-saulį, nei į žmogaus prigimtį. Iš esmės Parmenidas pirmasis atrado, kad tarp žmogaus minčių kaip sub-jektyvių yra viena mintis, kuri tarsi išveda žmogų už jo subjektyvumo ribų. Būtis neįsivaizduojama, o mąstoma. Gimsta naujas mąstymo būdas, savo pagrindais nepriklausantis nuo empirinės tikrovės – gimsta

filosofavimas kaip specifinis žinojimo būdas.

Kitas mąstytojas, savitai kėlęs būties klausimą buvo Sokratas. Nors jis nevartojo termino ,,būtis”, bet tai, į ką jis buvo nukreipęs savo aštrų protą, buvo ne kas kita, kaip būtis, tik mąstoma iš kitų pozicijų negu Parmenido. Sokratas irgi atranda tikrovę, kuri nėra nei gamta, nei žmogus. Tai tre-čia tikrovė, kuri duota tik mąstyme. Būtent ji ir atitinka tai, kas vadinama būtimi.

Sokratas, pavyzdžiui, bandė su savo pašnekovais išsiaiškinti, kas yra grožis. Jis gaudavo atsa-kymus, kad grožis yra ppuiki mergina ar puikus žirgas, arba dar kas nors. Panašius atsakymus jis gau-davo klausdamas, kas yra gėris ar blogis. Kartu jis parodydavo, kad tai, kas iš vienos pusės pasirodo kaip gėris, iš kitos pusės – pasireiškia kaip blogis. Kad blogi poelgiai gali atnešti gėrį ir atvirkščiai. Taigi daiktai ir poelgiai yra santykiški, o prasmė, idėja – tai, kas bendra juose – nekintama ir amžina. Nekinta ir nepraeina pats grožis, pats gėris, pats teisingumas. Idėjos, išreiškiančios esmę, neatspindi kažko, kokios nors ttikrovės už jų. Jokia konkreti tikrovė, daiktas neatitinka idėjos, grynos minties. Jos pačios (idėjos, grynos mintys) yra tikrovė, kuri nesuvedama nei į pasaulį, nei į subjektyvias mintijimo pastangas. Jos yra sąmonės produktai, bet ypatingos sąmonės, tai – specifinių minties pastangų rrezulta-tas.

Dorovė yra žinojimas: empiriškai daugelis žmonių supranta darą blogį ir, nepaisant to, – jį da-ro. Sokrato požiūriu – jie nežino, nes žinojimas yra visai kitoks mąstymo matmuo, mąstymas čia – ne empirinis suvokimas, vaizdinys, mąstymas – tai gyvenimas griežtąja ir tikrąja šio žodžio prasme. Biologinė ir psichologinė gyvenimo prasmė ir turinys yra tik ontologinės prasmės išvestinės. Tai gyvenimas ne pagal gatavus pavyzdžius, tai toks buvimas, kai tenka viskuo abejoti ir, tik pačiam apsisprendus, padedamas tam tikras pagrindas savo poelgiams. Nes aš taip nusprendžiau, ne kažkas iš šalies, o todėl, kad man taip tarė dieviškas balsas, balsas būties, sudarančios mano esmę. Kai aš žinau iš savęs – tada mano žinojimas yra neabejotinas ir tikras, ir tada aš negaliu nedorai pasielgti nei ssąmoningai, nei nevalingai. Šventajam įstatymo nereikia – vėliau sakys krikščioniški išminčiai. Išmintingas žmogus nedaro klaidų. Tuo pat metu šitas žinojimas turi specifinę prasmę. Dorovė – žino-jimas, grožis – žinojimas. Ir tuo pat metu, kaip sako Sokratas, aš žinau, kad nieko nežinau. Žinojimas apie nežinojimą ir yra pats giliausias žinojimas. Jo negalima kaip duotybės perteikti kitam. Jis gimsta iš vidinio apmąstymo. Tai savo sąmonės žinojimas, savo mąstymo suvokimas, pastangos išlikti savo būtiškumo pilnatvėje, t.y. mąstymas grynuoju savo pavidalu. Daiktai neverti žinojimo. SSokratas, pa-vyzdžiui, nesidomėjo astronomija, o žinoti būtį – neįmanoma. Kuo didesniu laipsniu mąstymas yra mąstymas, kuo labiau jis į save įsimąsto, tuo akivaizdesnis ir patikimesnis jo turinys, tuo didesniu laipsniu jis yra, nes tuo labiau sutampa su savo prigimtimi. Šitai ir yra tiesa. Tuo labiau jis (mąsty-mas) įgyja būties požymius. Tai, ko ieškojo kosmologija, Sokratas randa žmoguje. Kuo tikriau mąs-tome, tuo tikriau esame. Tiesa yra buvimo tikrumas čia ir dabar. Ir tik aš asmeniškai jį įvykdau.

Tai, kad yra mintis (griežtai tariant ne žmogaus mintis, kuri tapati būčiai), – pagrindinė Parme-nido idėja. Svarbiausioji gi Sokrato intuicija: tikrasis būties matas yra individas, gyvenąs ypatingu, bū-tiniu būdu. Tai būdas, kuriuo būva grožis apskritai, gėris, dorybė, protas. Sokrato dorybė – tai ta pati Parmenido būtis. Ji vienareikšmė, nedaloma, ji neturi laipsnių, negali būti vakar, rytoj ir pan. Abi kon-cepcijos atskleidžia ypatingą tikrovę, kuri nėra nei kosmosas, nei esamybė, nei žmogus, bet yra tokia-me pat santykyje su jais kaip tikrovė su regimybe. Abiem atvejais mąstyti ir būti – vienas ir tas pat.

Parmenido ir Sokrato idėjų sintezė – visų būsimųjų ontologinių koncepcijų archetipas.

Daugelio šiuolaikinių filosofų nuomone žmogiškoji būtis neegzistuoja automatišku būdu. Gy-venti savitai, būti pasaulyje žmogišku būdu reiškia būti ,,ten”, kur būva visi svarbiausi žmogiški ,,daiktai”: ggėris, dora, meilė, garbė, protas, tiesa, teisingumas. Visi jie būva, laikosi tik ypatingomis žmogaus pastangomis. Jei nėra tokių pastangų, tai ten kur aš esu nėra žmogiškosios būties, ima žiojėti nebūties ,,skylė”. Būti žmogumi reiškia, F. Nyčės žodžiais tariant, nuolat šokti ant bedugnės krašto, nuolat žvelgti į bedugnę savyje. Jei ilgai žvelgi į šią bedugnę, tai ir ji pradeda žiūrėti į tave. Todėl gy-venti savitai, būtiškai reikia narsos, nes privalai nuolat grumtis ir nugalėti gyvulišką pradą savyje. Turi nuolat budėti, prisiimti supančio pasaulio permainybes, absurdo (A. Kamiu) naštą ir ryžtis gyventi su šia žmogaus protui nesuvokiama transcendencijos paslaptimi, teigti būtį, nepaisant to, kad greičiau turi būti niekis, o ne šis tas. Privalai šia savąja asmeniška narsa čia ir dabar įvietinti žmogiškąją būtį. Taigi etinis klausimas apie žmogiškosios narsos prigimtį (O. Tillich) neišvengiamai atsiremia į ontologinį klausimą apie būties prigimtį. Ir atvirkščiai – klausimas apie būties prigimtį gali būti keliamas kaip eti-nis klausimas apie narsos prigimtį.

Žmogus teigia save dvipusiškai. Šios pusės skirtinos, bet susijusios. Viena jų – žmogus reiškia save kaip Aš, kaip atskira, savistovi, laisva asmenybė. Šitai jis realizuoja kiekvienu saviraiškos aktu. Kaip tik šitai žmogus ir gina nuo nebūties, stoja į dvikovą su nebūtimi. Grėsmė prarasti savąjį Aš yra nerimo ššaltinis, o konkretaus pavojaus suvokimas – baimės esmė. Todėl ontologinis žmogaus teigimas yra visų metafizinių, etinių, religinių ir tautinių Aš apibrėžčių prielaida. Ontologinis savęs teigimas yra nei gamtinis, nei dvasinis, nei geras, nei blogas, nei imanentiškas, nei transcendentiškas. Šie skyrimai ir yra įmanomi tik ontologinio savęs kaip Aš teigimo pagrindu.

Narsa būti yra būties teigimas, nepaisant nebūties fakto. Tai aktas, kurį ir įvykdo individualus Aš. Aš priimu nebūties nerimą, teigiu save ir kaip visybės dalį, ir kaip individualią savastį. Narsa vi-suomet suponuoja riziką, jai visuomet gresia nebūtis: tai yra arba pavojus tapti tik daiktu tarp kitų daiktų, arba netekti individualios savasties santykio niekio tuštumoje. Žmogiškai narsai reikia būties jėgos, jėgos transcenduojančios nebūtį, kuri išgyvenama kaip nerimas dėl likimo ir mirties, kaip neri-mas dėl pasaulio tuštybės ir beprasmybės, kaip kaltės ir pasmerktumo patyrimas.

Žmogaus paskirtis yra pašaukimas savo valios pastanga ir įtampa užpildyti tekusią jam tuštu-mą, užpildyti ją savo jėga, savo charakterio, savo supratimo ir ryžto jėga. Žmogaus paskirtis neapibrėž-ta gyvenimo sąlygomis ir ribomis. Kaip tik todėl ir kilo sielos nemirtingumo simbolis. Žmogus privalo gyventi taip, tarsi būtų nemirtingas, o tai reiškia siekti to, kas realiame gyvenime iš esmės nepasiekia-ma.

Literatūros sąrašas

Aristotelis. Rinktiniai raštai. V., 1990;

Chrestomatinė medžiaga ,,Filosofijos įvado” kursui. V., 1995;

Ernst von

Aster. Filosofijos istorija. V., 1995;

Filosofija. Mokomoji knyga. K., 2000;

Hartmann N. Filosofijos įvadas. V., 2001;

Heidegeris M. Rinktiniai raštai. V., 1992;

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. V., 1999;

Kierkegaard S. Liga mirčiai. V., 1997;

Kunzmann P. ir kt. Filosofijos atlasas. V., 1995;

Maceina A. Raštai, VI t. V., 1994;

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 1993;

Šliogeris A. Transcendencijos tyla. V., 1996;

Munitz M. The Ways of Philosophy. N.-Y., 1979.