Būties sampratos problematika

TURINYS

ĮVADAS 3

I. DIFERENCIJUOTA BŪTIES SAMPRATOS SISTEMA, PROBLEMATIKA IR RAIDA 5

1.1 BŪTIES SĄVOKOS BENDRAS KONTEKSTAS 5

1.2 BŪTIES PROBLEMATIKA: KASDIENYBĖS SPEKTRAS 6

1.3 DIFERENCIJUOTŲ POŽIŪRIŲ Į BŪTĮ PANORAMINĖ RAIDA: NORMINALIZMAS IR REALIZMAS 7

II. BŪTIES PAGRINDAS PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS SANTYKYJE 9

2.1 BŪTIES PRASMĖ 9

2.2 BŪTIES BEPRASMYBĖS REALIJA 10

2.3 BŪTIS KAIP PAGRINDAS 11

III BŪTIES IR DIEVO SANTYKIS 12

IŠVADOS 14

BIBLIOGRAFIJA 15ĮVADAS

Sistemingai aktualizuojant būties klausimą kaip neišvengiamai prerogatyvų šiuolaikinės filosofijos disputų, diskusijų ir debatų objektą, visada svarbus šio fenomeno analitinis, sintetinis bei etimologinis tyrinėjimo metodas, kuris pasirinktą tokios ar panašios tematikos rašto darbą nutapo itin produktyviais, objektyvias gyvenimo realijas aatspindinčiais rezultatais. Šiandien būties fenomeno filosofinės analizės, neprasilenkdamos su nuolat progresuojančiomis socialinių, religinių, kultūrinių tyrimų žiniomis, sėkmingai brenda į, infrakultūrinių mokslų interesų srautą.

Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviau atsiveria tam, kas anapus ribos – begalybei, pasirodančiai per transcendencijos fenomeną. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį – anapus – žmogaus. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo grįžtama prie tų pačių dalykų. Todėl yra pamatinių ffilosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją – ikisokratikų iki šiuolaikinės filosofijos ir neduoda ramybės visų laikų mąstytojams. Tokį mįslingumą yra išlaikęs ir būties klausimas. Klausiant Kas yra būtis? Koks pasaulio pradas? Kodėl yra būtis, o ne niekas? išeinama į bbegalinio (t.y. filosofinio) klausimo kelią, pasiekdamas analitines teologijos mokslo perspektyvas, svarstant būties ir Dievo santykio problematiškumą ypač postmodernios visuomenės aplinkoje.

Tikslai:

1. Supažindinti adresatą su būties klausimo problematika filosofijoje.

2. Atskleisti būties ir Dievo filosofinio santykio ypatumus šiandienos žmogui.

3. Sublimuoti bent keletą būties problemos sistematinio nagrinėjimo būdų.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kuo įdomi būties problema šiandien. Aptarti Būties sąvokos sampratą.

2. Nurodyti būties filosofinį santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis. Prasmės ir beprasmybės santykio vertė būties interpretacijose.

3. Gvildenant būties filosofinius ypatumus, pažinti būties ir Dievo santykio produktyvumą, perspektyvas skirtingų filosofų skirtingose, o dažnai ir viena su kita netiesiogiai persipinančiose įžvalgose.

Metodai:

 Aprašomasis;

 Sintetinis;

 Analitinis.

Klausimas Kas yra būtis? domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Tokią vvokiečių filosofo Martino Keideggerio pozicija dar teigia, kad žmogus yra ypatingas būties pradas, kurį ir turi atskleisti filosofija. Analogiškas – būties – problemą bandė spręsi Nikolajus Bendarejevas, levas Šestovas, Karlas Jasperas, Frydrichas Nyčė, Artūras Šopenhaueris, Raimondas Huserlis, Polis Sartras, Alberas Kamiu. Nors Lietuvoje filosofijos raida buvo sutrukdyta (XX a. antroji pusė), pagrindinis moderniosios filosofijos kryptys buvo žinomos ir kaip vienas iš lietuvių, sprendimų būties problemą šiuolaikinėje filosofijoje, gali būti minimas Juozas Grinius, Vincas Vyčinas, Antanas Maceina . Apskritai vargu ar rrastume filosofą, kurio nedomintų amžinasis būties klausimas.

Analogiškų būties aiškinimų nerasime nei antikoje, nei dabartyje. Būties sąvoka, pati plačiausia ir bendriausia sąvoka, yra logiškai neapibrėžiama. Būties sąvokos sampratą aptarsime pirmajame rašto darbo skyriuje. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, bandant pateikti tikslesnį apibrėžą. Tam skirtas antrasis rašto darbo skyrius. Galima būties prasmės interpretacija aptariama irgi antrajame, o paskutiniame skyriuje kalbama apie būties santykio su Dievo samprata filosofinėje-teologinėje perspektyvoje.I. DIFERENCIJUOTA BŪTIES SAMPRATOS SISTEMA, PROBLEMATIKA IR RAIDA

1.1. BŪTIES SĄVOKOS BENDRAS KONTEKSTAS

Diferencijuoti filosofinių sąvokų žodynai būties sąvoką apibrėžia nevienodai. Paprastai ji aiškinama taip:

1. Tai filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Kalbant apie visuomenę, vartojamas terminas visuomenė B. Pasaulio materialumą ir jo būtį laikydamas identiškomis sąvokomis, dialektinis materializmas atmeta idealistinį teiginį, kad B egzistuojanti iki materijos arba nepriklausomai nuo jos, taip pat idealistinius mėginimus kildinti B, iš sąmonės akto. Kita vertus, nepakanka pabrėžti, kad B yra tik objektyvi, nes tokiu atveju lieka neišaiškintas klausimas, ar B materiali ar ideali. Pripažindamas, kad B yra pirminė, o sąmonė – antrinė, dialektinis materializmas kartu traktuoja sąmonę ne tik kaip pasyvų atspindį, bet ir kaip aktyvią jėgą, darančią poveikį būčiai .

2. Tai bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, žyminti ko nnors egzistavimą apskritai. Šiuo atveju būtį reikia skirti nuo realybės, egzistavimo, tikrovės etc., kurios yra konkretesnės ir gilesnės objektyvių procesų bei reiškinių charakteristikos .

Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti būti ar nebūti ir kitus gyvybinius klausimus – mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Žinoma, būties aspektai apskritai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina. Taigi, norint suprasti būties problemos prasmę, reikia siekti neatitrūkti nuo žmogaus gyvenimo realijų.

Būties samprata turi savo ištakas realiame žmogaus ir žmonijos gyvenime. Žmonių gyvenimiška veikla remiasi paprastomis, suprantamomis, abejonių nesukeliančiomis prielaidomis, iš kurių pirmoji yra natūralus žmogaus įsitikinimas, kad pasaulis yra čia ir dabar. Dauguma žmonių natūraliai įsitikinę kad, nežiūrint nuolatinės gamtos ir visuomenės kaitos, pasaulis išliks kaip santykinai stabili visuma.

1.2. BŪTIES PROBLEMATIKA: KASDIENYBĖS SPEKTRAS

Būties problema atsiranda tada, kai tokiomis prielaidomis pradedama abejoti. O pagrindo tokioms abejonėms nestokota. Juk daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos pateikia gamta ir pats žmonių gyvenimas ar pasaulis turi savo ribas ar beribis, begalinis? Ar yra kiti pasauliai? Ar pasauliai amžini, ar atsiradę? O jei atsiradę, tai kokiu būdu? Ir t.t. mąstymas apie būtį negali apsiriboti, tik paprasta konstatacija, kad pasaulis yra čia iir dabar. Žmogus, net ir nelabai smalsus, paklaus, o kas ten už horizonto? Mintyse, ar net praktiškai bandydamas tai patikrinti jis įsitikins, kad ir ten yra būties reiškiniai. Ir tada paprastam mąstančiam žmogui natūraliai susiformuoja mintis, kad sunku įsivaizduoti, kad už horizonto jokios tikrovės, jokio pasaulio nėra. Tokia išvada kelia dar daugiau klausimų ar tai nereiškia, kad pasaulis yra visur? Ar tai reiškia, kad pasaulis visada buvo, yra ir bus?

Žinoma, galimi įvairūs atsakymai – pasaulis yra begalinis, pasaulis turi pradžią ir pabaigą ir pan. Tai ir suprantama, nes žmogaus sąmonė santykiauja su baigtiniais daiktais ir jai sunku vizualiai reprezentuoti begalybę ir būtį apskritai. Negalima pamiršti, kad žmogus savo mintimis išeina už santykio su konkrečiais daiktais ribų į abstrakcijų sritį, neturinčios sąlyčio su konkrečiu patyrimu. Jis gali mąstyti antropomorfiškai – jeigu žmogus daro įvairius daiktus, tai gal ir visas pasaulis yra sukurtas galingesnės už žmogų jėgos? Kaip liudija įvairūs mitai, kurie yra kuriami iki šių dienų, žmonių išmonė yra begalinė ir pati būties samprata gali įgauti pačius neįtikimiausius pavidalus .

Žmogus dažniausiai yra realistas ir jam artimesnis realus daiktinis mąstymas, susijęs su baigtiniais daiktais su tuo, kad jis pats gyvena tik tam tikrą laiko tarpą, ir kad gyvenimas tuo nesibaigia. Iš

to jis gali daryti išvadas arba apie pasaulio objektyvaus egzistavimo ribas, arba apie tokių ribų nebuvimą, amži.numą ir neamžinumą.

Išvados labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių, religijos, visuomenės sąmonės. Kiekvienai besiformuojančiai asmenybei būties problemos klausimai nėra tokie paprasti. Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžiumi, gamtos egzistavimu. Tai ir yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu čia ir dabar, tačiau visada siejamas ssu visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis .

1.3. DIFERENCIJUOTŲ POŽIŪRIŲ Į BŪTĮ PANORAMINĖ RAIDA:

NORMINALIZMAS IR REALIZMAS

Aristotelis būtį aptarė dvejopai:

 Substancija;

 Daikto esmė .

Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Požiūris, ar esmė išreikšta bendrąja sąvoka yra reali, ar tik sutartas pavadinimas? Į šį klausimą skirtingais atsakymais pasidalija realistinės ir norminalistinės filosofijos kryptis.

Realistinė filosofija mūsų dienomis populiaresnė ir dar skirstoma į idealistinę ir racionalistinę. Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug šalininkų neturi. Racionalizmo pradininku laikomas DDekartas, o šiuolaikinėje filosofijoje racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husserlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono intuityvizmo siekėjai.

Plėšnys A. teigia, kad nuosekliausią ir radikaliausią norminalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas: bendrosios sąvokos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. XX a. empirizmo programa ttokia: atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. Tačiau empirizmo terminas filosofijos istorijoje pažymi ne tiek tam tikrą požiūrį į būtį, kiek požiūrį į pažinimą. Ankstyviausia ir mažiausiai radikali norminalizmo kryptis yra materializmas. Naujausiais laikais materialistinė filosofija, vis labiau ir labiau traukiamasi į mokslo populiarinimo ir pseudomokslo pakraštį, miršta savaime. Materialistinę filosofiją, pavadinę dialektiniu materializmu, buvo atnaujinę Markso ir Lenino siekėjai. Šis naujasis materializmas perima materializmui būdingą požiūrio į būtį tradiciją, realiu pripažindamas tik substanciją – daiktų ir individų pasaulį. Visos norminalistinės filosofijos kryptys nusigręžia nuo būties problematikos: empirizmas virsta į specialią loginę discipliną, materializmas linkęs tapti mokslą parazituojančia teorija, Kanto šalininkai imasi tirti praktinį protą, etinius, socialinius klausimus. Toks posūkis matomas vertybių filosofijos kūrėjų – Hartmanno N., Šopoenhauerio A., NNyčės F. veikaluose .

Vertinant Heideggerio M. samprotavimus būties klausimu gamtos santykyje, svarbiausi akcentai būtų šie:

 Žmogus, suprastas kaip galutinės realybės atsiskleidimo vieta, prasilaužiant Niekui į Būtį, pasirodo kaip transcendentalių, užbūtybiškų realybės galių sandūros laukas. Šitaip suprasta realybė telkiasi anaiptol ne žmoguje, bet greičiau Gamtoje kaip neapibrėžtybėje. Šia prasme Martino Heideggerio filosofija specifiškai primena pirmojo graikų mąstytojo Anaksimandro išlikusiame posakyje glūdinčią realybės sampratą. Laisvai perteiktas anas posakis išlaiko tokią tiesą: neapibrėžtybėje yra visų daiktų (apibrėžtybių) kilmės vieta, būdama kartu vieta, kurioje jis bbūtinai pradingsta. Už savo atsiskleidimą daiktai turi atsilyginti užsiskleidimu pagal (neapibrėžtybės) viską saistančią (likiminę) tvarką .

 Gamta, būdama visų būtybių kilmės vieta, drauge yra jų užbaigos vieta. Visos būtybės, visi daiktai plačiąją prasme yra tarsi įsiskolinę Gamtai už savo buvimą atskleistais jos kaip Būties nebūtybiškoje (Nieko) plotmėje, ir dėl to jie (daiktai) turi žlugti atsilygindami už savo buvimą. Kitaip tariant, tai ką, Gamta atskleidžia, kam suteikia buvimą bei gyvenimą, vėl turi būti užskleista, viskas praranda savo buvimą bei gyvenimą. Gamta yra būtis; ji yra galutinė prasmė, neapibrėžtybiškai. O visų būtybių, visų apibrėžtybių buvimas, jų yra (jų būtis), grįsdamasi Gamtoje kaip neapibrrėžtybėje (būtyje)., yra tarsi neatskleistas išsišokimas, už kurį jos (būtybės) turi atlyginti savo išnykimu bei žlugimu. Tik Gamta (neapibrėžtybė, būtis) yra teisėtai – yra amžinai, o būtybės (apibrėžtybės), grįsdamosi Gamta, yra laikinai: patekusios į jos šviesos akiratį ir sužėrėjusios amžinumu, jos vėl turi iš jos akiračio išeiti, užgesimu atsilygindamos už savo apgaulingą sužėrėjimą ir tuo atsiskleisdamos savo laikinume. Gamta yra amžina, o joje viskas yra laikina .

 Iš visų laikinų būtybių žmogus yra itin laikinas savo buvimu mirties akistatoje ir dėl to savo suvokimu savęs ir būtybių (jį supančių esybių bei daiktų) kaip laikinų – kaip apibrėžtybių, drauge suvokdamas Būtį kaip amžiną &– kaip Neapibrėžtybę. Žmogus suvokia būtybių esimą (jų yra) kaip savimi sutelkiantį amžiną Būties esimą (jos yra, t.y. jos, kaip Nieko, prasilaužimą iš kosminės tamsos į kosminę šviesą). Žmogus suvokia būtybės kaip laikinai esančias, kadangi jis pirma to suvokia Būtį kaip amžinybę – kaip savo neapibrėžtybės šviesos esimu (jos yra). Iš to kaip tik ir paaiškėja žmogaus tarpinis esimas (jo yra) kaip ex-sistavimas arba kaip Dasein – kaip jo buvimas dinamiškoje Nieko prasilaužimo į Būtį pagautyje .

Jeigu Heideggeris būtį sieja su Gamta, tai A. Šopenhaueris dar neįvardinęs savo būties sampratos skuba pabrėžti, kad individas pats savaime būties neturi, o yra tik vaizdinys, savotiškas fantomas, kuriamas pažįstančiojo subjekto sąmonės. O valia nėra būtis, nėra transcendentinė būtis. Valia neturi jokio tikslo ir prasmės. Tuo tarpu F. Nyčės valia viešpatauti, lyg ir sutapatina su Šopenhauerio valia. Nyčė skelbia Dievo mirtį, turėdamas galvoje, jog transcendentinė būtis Vakarų žmogui prarado prasmę ir kaip anas, tikrasis, pasaulis, ir kaip idealas – tiesos, gėrio ir grožio šaltinis. Joks daiktas, joks buvimas savaiminės būties neturi. Jo būtis sutampa su jo verte antžmogio gyvenimui (Nyčės F. požiūriu antžmogis yra žmogus, sąmoningai neigiantis transcendentinę būtį, trukdančią išsiskleisti jo nežabotam galios siekiui. Antžmogiui viskas leista; nėra jokių barjerų, apribojančių jo valią, ggyvastingumą ir agresyvumą). Visus reiškinius remdamasis būties samprata aiškino Korsovimas L. (Lietuvoje XXa. Pirmoje pusėje gyvenęs filosofas). Tobula būtis,- rašė jis,- kaip visako vienybė, kuri statosi ir įveikia savo prieštaravimus [.]. Tačiau mūsų būtis, kurioje mes gyvename, [.] yra netobula, [.]. Mūsų būtyje nėra pilnos jos vienybės ir pilnos jos daugybės; jos vienybės ir daugybės pilnumas yra už jos ribų. Tuo būdu, ji stovi prieš savo pačios tobulumą, kaip savo idealą ir savo absoliutų uždavinį, kuris empiriškai neįvykdomas ir dailiai įvykdomas įveikiant empirijų; kame ir yra tobulėjimas .

Huserlis E., mąstytojas, padaręs didžiulę įtaką dabarties filosofijai, kaip ir kiti moderniosios filosofijos kūrėjai, atmeta bet kokią transcendentinę būtį ir atsisako pastangų įsimąstyti į pačius daiktus.

Būtis, anot Karsavino, kinta – darosi vis tobulesnė. Ši būties raida esąs pats istorijos procesas.II. BŪTIES PAGRINDAS PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS SANTYKYJE

2.1 BŪTIES PRASMĖ

Būtyje ir laike atsakymo į klausimą apie būties prasmę Heideggeris ieškojo aiškindamasis, kaip pati būtis supranta būtį, tuo tarpu dabar pereita į ėjimą iš pačios būties, kuri įgalina būties supratimo tuo būdu, kad pati atsiskleidžia. Pagrindinis klausimas, rūpėjęs Heideggeriui,- tai būties prasmės klausimas. Atrodytų, tai tradicinis visos Vakarų metafizikos klausimas, juolab kad pats Heideggeris būtį tapatina su absoliučia transcendencija. Tačiau Heideggeris visą Vakarų metafiziką kaltina

tuo, kad ji užmiršusį būtį. Visa metafizikos istorija, pasak jo, yra vis gilėjanti būties užmarštis. Ikisokratikai dar turėję būties nuojautą, o vėliau būtis buvusi užmiršta taip radikaliai, kad Vakarų filosofai užmiršę net pačią būties užmarštį. Kodėl taip atsitiko?

Metafizika užmiršusi būtį dėl to, kad ją sutapatinusi su esiniu, sudaiktinusi, taigi ją mąsčiusi kaip substancinį individą. O iš tikrųjų, pasak Heideggerio, būtis nėra joks daiktas, nei juslinis, nei antjuslinis; ji nėra nei substancija, nei individas, nei juodviejų dermė. Būtis yra absoliuti ttranscendencija kaip tik ta prasme, kad ji transcendentinė bet kokio daikto atžvilgiu. Ji ne-daiktiška, todėl tapati niekui. Vadinasi, Heideggeris būtį ištirpdo grynajame santykyje, atima iš jos formą ir individualumą ir šiuo požiūriu išties paneigia pamatinius Vakarų metafizikos principus. Bet kaip tik todėl Heideggeris nebegali pasakyti, kas yra toji būtis, prilygstanti niekui. Nebėra prasmės mąstyti ir kalbėti apie būtį, esančią kažkur už mąstymo ir kalbos. Belieka įsiklausyti į pačios būties bylojimą, kurio vieta yra didžiųjų poetų ir mąstytojų kalba .2.2 BŪTIES BBEPRASMYBĖS REALIJA

Jeigu daikto būties ir pačios būties prasmė slypi daikto instrumentinių manipuliacijų arba jo pritaikymo galimybėje, kodėl žmogus iš manipuliacijų ir transcendavimo visatos nuolat stengiasi sugrįžti ir sugrįžta į šventės šventumą, t.y. į tokią būseną, kai daiktas ir daiktų visuma jjam atsiveria savo beprasmiškąja tikrove iki galimybės, iki pritaikomumo ir iki reikmeniškumo. Tik nominaline, tik skurdžiausia prasme galima kalbėti apie daikto prasmę ir tą prasmę tapatinti su reikmeniškumu. Šliogeris A. teigia, jog vis dėl to žmogus laukia sekmadienio, žmogus ilgisi žaidimo ir, pasinėręs į šventės stichiją, prasmę atveria beprasmybėje, t.y. neinstrumentinio egzistavimo dimensijoje. Anapus reikmeniškumo plyti prasmės kontinentas. Dalykas tas, kad būtis ateina po reikmeniškumo, o ne iki jo. Nors pats reikmeniškumas ir kuria nominalinių natūralistinių prasmių visatą, bet žmogus ją apleidžia ieškodamas dievų. O dievai yra galimybė, tapusi būtimi; kitais žodžiais, dievai yra būtis, pabėgusi iš galimybės ir jos prasmių srities. Kadangi žmogus yra suprantantis savo natūralumą, tokus savo supratimu jis jau yra anapus natūros. Todėl specifiškai žmogiškosios prasmės ddimensiją žmogus atskiria nuo natūralistinio transcendavimo prasmių dimensijos.žmogus negali pasprukti iš transcendavimo tinklo, bet jis turi akis, kurios perregi transcendavimo tinklą, įžvelgia būties fenomeno būtį ir šioje būtyje mato savo buvimo prasmę. Paprasčiausias daiktas žmogui visada yra kažkas daugiau negu reikmuo, todėl daikto kaip šio būtis mirtingajam yra kažkas daugiau negu daikto kaip reikmens tam, kad, t.y. jo manipuliavimo galimybės. Aišku, tas kažkas konstatuojantis (nustatantis) šio daikto būtį, egzistencijai pasirodo ne bet kur ir ne bet kada. Technizuota visata ir ttechnizuoti daiktai praranda būties perviršį ir visiškai ištirpsta savo funkcijose. Tuo tarpu vietovėje – šiapus visi daiktai egzistencijai atsiveria savo individualumu, šis modusu. Daikto individualumas, jo ontiškai ontofilinis (būtį mylintis) šis koegzistuoja su ontologiniu funkcionalumu. Būtų neteisinga priešpriešinti ir atskirti ontiškai onofilinius ir funkcinius daikto parametrus; vieni priklauso nuo kitų, vieni kitų sąlygojami, viens į kitą persilieja. Žinoma, reikia vengti kokių nors parametrų absoliutinimo, nes ir vienu, ir kitu atveju gauname tą patį rezultatą – tarsi – būtį. Pirmuoju atveju – grynosios būties, antruoju – grynojo nieko pavidalu. Tai reiškia: būtis nėra daikto kaip reikmens prasmė, o yra šio daikto kaip nereikmens prasmės beprasmybė ar beprasmybės prasmė. Individualumas beprasmiškas reikmeniškumo prasmės požiūriu, bet jis prasmingas būties požiūriu. Be to, nedera užmiršti, kad reikmeniškumo prasmės vieta ir conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) yra in-dividuum (individas) beprasmybė .

Iš pasaulio pseudodaiktų absoliutaus prasmingumo sugrįždamas į vietovę – šiapus, galima pasakyti taip: būties fenomenas privalo turėti absoliučios beprasmybės horizontą, nes daiktiškumas savyje ir sau yra neskaidri siena, atbloškianti transcendavimo agresiją ir kaip tik todėl redukuojanti visas tematizuotas ir refleksuotas prasmes. Ir tik toji būties fenomeno beprasmybė transcendavimo požiūriu konstituoja prasmę būties požiūriu: būtis kaip kita-būtis ir yra galutinė, toliau netranscenduojama ir nekvestionuojama prasmė. AAišku, būties prasmė yra prasmė iki prasmės klausimo; nesuvokta prasmė. Tačiau tik prasmė, atsiverianti iki beprasmybės suvokimo, ir yra tikroji prasmė. Prasmė tematizuojama po beprasmybės; tačiau tematizuota prasmė yra ne kas kita kaip pačios beprasmybės tematizavimas ir bejėgiškumo įveikti beprasmybę, t.y. beprasmiškumo tironijos ir totalizacijos, dokumentas. Vietovės-šiapus žmogus atsiveria ne prasmei, bet daiktui, o pasaulio žmogus, priešingai,- ne daiktui, o grynajai prasmei. Vienoje pusėje – daiktai be prasmės, taigi prasminga beprasmybė, kitoje – prasmė be daiktų, taigi beprasmiškoji prasmė .

Mes klausiame apie gyvenimo, būties, žmogaus prasmę, tarsi būtų aiški paties. klausimo apie prasmę ir net pačios prasmės prasmė. Atvirumas būties fenomenui vietovėje, t.y. namai, anuliuoja ne tik klausimą apie prasmę, bet ir pačios prasmės prasmę, bet ir pačios prasmės reikalingumą. Būtis – absoliučiai beprasmiška, bet kaip tik todėl – absoliučiai prasminga. Ji – anapus prasmės – beprasmybės antinomijos (prieštaros). Tik iš beprasmybės (nebūties) būtina klausti apie prasmę, ir tik iš prasmės mes klausiame apie beprasmybę.2.3 BŪTIS KAIP PAGRINDAS

Kiekviena būtybė kaip būtybė,- sako Heideggeris,- tik todėl praneša turinti savų pagrindų, kadangi būtis savaime jau iš anksto yra suvokiama kaip grindžianti . Pagrindo dėsnis logikoje yra gnoseologinė išraiška ontologinės sąrangos būtyje. Užtat Heideggeris loginę formulę ir persako ontologiškai: Kiekviena būtybė turi savo ppagrindą, laikydamas šį teiginį svarbiausiu Vakarų filosofijos rūpesčiu, nes būtybės pagrindo klausė filosofija kiekvieną kartą. Šiuo klausimu filosofija prasidėjo, šiuo klausimu ji ir baigsis .

Atsakymas būtybės pagrindo ieškantį klausimą yra neabejotinas: pagrindas, kad būtybė būna, nenuslysdama nebūtin, yra būtis. Jau Heideggeris savo veikale Būtis ir laikas yra teigęs, kad būtis yra tai, kas apsprendžia būtybę kaip tokią ir kad todėl esanti išmonė arba, Platono žodžiais tariant, vaikų pasaka būtybės pagrindo ieškoti kitoje būtybėje, šokinėjant nuo vienos prie kitos ir tuo būdu sukiojantis vis toje pačioje plotmėje tarsi užburtame rate. Būtybės pagrindą galima rasti tik ją peržengus, o būtybės peržengimą arba jos anapus mes ir vadiname būtimi. Šią pirmykštę savo mintį Heideggeris yra pakartojęs ir vėliau – net ir dabar įtaigiau bet aiškiau negu pradžioje. Būtis esanti kiekvienai būtybei laidas, kad būtų. Be būties [.] kiekviena būtybė liktų nebūtiškume .

Taigi, būtis teikia kiekvienai būtybei laidą ir tiesą. Todėl, pasak Heideggerio, ir pati būtis yra santykis, nes ji yra nebūtybė ir vis dėlto be jos nėra būtybės. Būtis būtybei yra kartu ir anapus, ir šiapus: anapus būtis yra todėl, kad yra būtybės peržengimas arba ne-būtybė; šiapus būtis yra todėl, kad grįsdama būtybę jos buvime, ji tampa jai pati artimiausioji. Užtat ir

mąstyti būtybę galima tik ryšium su būtimi arba, pasak Heideggerio, tik būties šviesoje, nes kad būtybė būna yra stebuklų stebuklas, ir šį stebuklą galime suprasti tik apmąstydami būtybę, būties nušviestą.

Kiekvieną kartą būtybė kaip būtybė pasirodo būties šviesoje. Į klausimą tad, kas yra būtis būtybei, Heideggeris atsako gana aiškiai: būtis yra pagrindas būtybei kaip būtybei ir būti, ir mąstyti . Tik būties jėga būtybė laikosi buvime, ir tik būties šviesa ji yra pažįstama mūsų mąstyme. Vadinasi, būti gi pagrindu reiškia bbūti peržengimu arba transcendencija ir todėl savaime netilpti priežasties kategorijoje.

III. BŪTIES IR DIEVO SANTYKIS

Būties fenomenas yra ir matomas, ir mąstomas, paradigminis būties fenomenas – nematomas, bet mąstomas. Dievo vertikalėje regėjimą pakeičia tikėjimas; tikėjimas yra Dievo matymas, kaip būties fenomeno matymas yra tikėjimas jo būtimi. Šiaip ar taip, tikėjimas yra esmingiausias atvirumo būčiai sandas. Tikėti galima tik tuo, kas yra atvirkščiai – yra tik tai, kuo galima tikėti .

Geriausias Dievo kaip būties įrodymas yra paties žmogaus, kaip substancinio individo, būtis ir ddaiktiškojo būties fenomeno, kaip substancinio individo, būtis. Jeigu aš esu kaip aš ir jeigu šis daiktiškasis būties fenomenas yra kaip šis, Dievas yra, nes jeigu nebūtų Dievo, nebūtų nei daikto kaip šio, nei manęs kaip aš ir kaip aš esu. JJeigu nebūtų būties, nebūtų nė būties fenomeno, nei kaip aš, nei kaip šis, kadangi būtis gali būti tik šito pavidalu. O jeigu kas nors apskritai yra kaip štai šitas, yra Dievas kaip absoliutus štai šitas, nes būtis ir Dievas yra tas pats .

Tam tikra prasme galima pasakyti taip: aš matau, kad Dievas yra. Jeigu aš apskritai ką nors matau, o kad matau ką nors, tuo negaliu abejoti, vadinasi, aš matau Dievą. Tačiau aš kalbu tik apie žmogiškąjį matymą, vadinasi, apie mąstantį matymą ir matantį mąstymą. Tik žmogaus akys mato būties fenomeną, vadinasi, tik jos gali matyti ir Dievą. Bet tik todėl, kad tai yra mąstančios akys. Štai kodėl aš saku: tas pat yra Dievas ir mąstymas. Tik mąstydamas aš aatsiveriu Dievui kaip grynajai būčiai be santykio priemaišų, kaip absoliučiam būties fenomenui. Jeigu aš mąstau, galiu mąstyti tik Dievą ir nieką kita. Mąstymo ir būties tapatybė, vadinasi, ir: mąstymo ir Dievo tapatybė, vadinasi, ir: tikėjimo bei regėjim.o tapatybė .

Galų gale – atsveria netikėta ontologinio argumento prasmė:

 Būtis ir mąstymas yra tas pat, nes būtis yra statoma baigtinės būtybės ir įstatoma į mąstančiojo mąstymo horizontą;

 Jei aš galiu mąstyti, būtis yra;

 Turi egzistuoti absoliutus substancinis individas, palaikantis santykiškojo substancinio individo būtį, jeigu mmes galime mąstyti ką nors kaip šį, vadinasi, Dievas egzistuoja.

Būtis visada reiškiasi netobulai per daiktą, per įformintą būties fenomeną, o daiktas yra būties ir grynojo santykio, t.y. būties ir nebūties, mišinys. Štai kodėl būčiai nuolat gresia pavojus virsti nebūtimi; štai kodėl galima kelti klausimą; kodėl būtis yra labiau negu niekas; štai kodėl turi būti tas, kuris palaiko būtį kaip būtį ir apsaugo ją nuo grynojo santykio agresijos. Dievas yra trapios būties palaikytojas, būties sargas ir gynėjas. Jei Dievo nebūtų, visa prasmegtų į grynojo santykio prarają. Mąstoma galimybė nėra tas pat, kas matoma tikrovė. Praktinė maksima: turime gyventi taip, tarsi Dievas būtų, bet negalime žinoti, ar jis iš tikrųjų yra .IŠVADOS

1. Būdama bendriausia ir plačiausia, būties sąvoka yra mažiausiai informatyvi ir apibrėžta.

2. Būties sąvoka yra plačiausia ir bendriausia sąvoka. Kuo sąvoka platesnė, visuotinesnė, tuo mažiau galime apie ją pasakyti, – mažiau yra bendresnių sąvokų, kuriomis remiantis tai galime padaryti. Juk daiktas logine prasme apibrėžiamas, jį priskiriant platesnei objektų grupei, kuri apibūdinama bendresne sąvoka.

3. Būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Antra vertus, būties sąvokos negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ji nėra sudėtinė.

4. Kasdieninė būties samprata yra siaura ir ne filosofams atrodo nesudėtinga, paprasta, elementari. Gilintis į būties sąvoką imamasi ttik atsidūrus ribinėse situacijose.

5. Būtis tapatinama su gyvenimu ir pasauliu. Visa, kas yra (ar ko nėra) anapus gyvenimo – pasaulyje, iki jo arba po jo, vadinasi nebūtimi. Būties – nebūties antinomija išskleidžiama laiko perspektyvoje ir šitaip išsprendžiama, o iš tikrųjų ignoruojama.

6. Nebūtimi vadinama begalybė iki gimimo ir begalybė po mirties. Tarp dviejų nebūties begalybių tęsiasi trumpas laiko ruožas, suvokiamas kaip kelias iš būties į nebūtį. Šitaip būtis atskiriama nuo nebūties tam tikru laiko tarpu: kol gyvenama, yra tik būtis, o nebūties nėra, nes nebūtis ateina kartu su mirtimi. Todėl šiandien kasdieninei sąmonei nebūtis visada yra kažkur labai toli. Nebūtis neturi jokio realumo ir nekelia jokios apčiuopiamos grėsmės.

7. Modernioje filosofijoje apytikriai galima išskirti orientacijas.

8. Kaip sprendžiama amžinoji būties problema, priklauso nuo to, kokios filosofijos krypties mąstytojas ją gvildena.

9. Iš visų esybių tik žmogui būdingas santykis su pačiu savimi, t.y. vien jis gali mąstyti apie save ir savo padėtį pasaulyje. Todėl žmogaus būtis yra kitokia negu visa kita būtis, ir ją išskiria būtent egzistencija.

10. Filosofinis Dievo kaip būties įrodymas yra paties žmogaus, kaip substancinio individo būtis. Būtis gali būti analizuojama visų ir visaip.BIBLIOGRAFIJA

MONOGRAFIJOS:

1. Azenbacher A. Filosofijos įvadas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992. p. 101 – 105.

2. Dekartas R. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1978. p. 56 – 102.

3. Fojerbach L. KKrikščionybės esmė. – Vilnius, 1985. p. 90 – 112.

4. Frust M., Triks J. Filosofija. – Vilnius, 1995. p. 48 – 55.

5. Gorndin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas. – Vilnius: Aidai, 2003. p. 158 – 176.

6. Newen A. Įvadas į analitinę filosofiją. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. p. 61 – 62.

7. Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė. – R., 1978. p. 23.

8. Šliogeris A. Būtis ir pasaulis. – Vilnius: Mintis, 1990. p. 84 – 95.

STRAIPSNIAI:

1. Martinkus A. Dar kartą Dievo mirtis ir kitos pabaigos, Šiaurės Atėnai. nr. 649 [žiūrėta, 2004 11 05] .

ŽODYNAI:

1. Brugger W., Baker K. Philosofical Dictionary. – Washington: GU Press Spokane, 1992. p. 111.

2. Halder A. Filosofijos žodynas. – Vilnius: Alma litera, 2002. p. 37 – 38.