Būtis, kaip egzistavimo esmė

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Ana Rakovska

Neakivaizdinių studijų

Viešojo administravimo programa

1 kursas 3 grupė

BŪTIS KAIP EGZISTAVIMO ESMĖ

Referatas

Vilnius 2005 m.

Turinys

1. Būties sąvoka ir daiktų pradai.

2. Būties traktavimo periodai

3. Daiktai ir idėjos

4. Būties hierarchija

5. Dievas ir pasaulis

6. Išvados

Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas

būna yra egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis – tai pasaulis. Tačiau

pasaulis paprastai suprantamas kaip juslėmis – pirmiausia regėjimu ir

lytėjimu- suvokiami daiktai ir reiškiniai, kitaip tariant, kaip patiriamas

dalykas. Taigi pasaulio sąvoka turi aiškiai išreikštą empirinį (gr. emperia

– patyrimas) turinį; pasaulyje matote didžiulę juslėmis suvokiamų daiktų ir

reiškinių įvairovę. Filosofinė būties sąvoka abstraktesnė, nes filosofas

daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės. Jį, kaip filosofą,

patyrime duotų daiktų ir reiškinių įvairovė mažai domina, nors tai ir

nereiškia, kad jis negali kalbėti apie būties formas ar tipus. Bet tos

būties formos, kurias jis gali nagrinėti, – tai ne skirtingos mineralų,

augalų, gyvūnų ar kitokių empirinių objektų rūšys ((klasės, būriai , giminės

ir kt.). Tokios „smulkmenos“ jo nedomina – empirinį pasaulį jis gali

traktuoti kaip visumą. Maža to, priešingai negu kasdienis protas, jis gali

suabejoti tuo, ar empirinis pasaulis yra realus, ar jis iš tikrųjų

egzistuoja. Keldamas būties problemą, filosofas klausia, kas egzistuoja ir

kaip egzistuoja, o dar tiksliau – ką reiškia egzistuoti. Tai pagrindinis

metafizikos klausimas. Jį ir jo sudėtines dalis – klausimus, kokie yra

būties pavidalai ir koks jų santykis, reikia aiškiai skirti nuo tik iš

pažiūros panašių į jį fizikos ir kitų empirinių mokslų – chemijos,

biologijos ar sociologijos – klausimų.

Metafizika, kurią Aristotelis vadino pirmąją filosofija ir kuri nagrinėja

bendriausius, visuotinius, būties pradus, buvo pirmoji logine prasme.

Tačiau istoriškai Aristotelio pirmoji filosofija nebuvo pirmoji Graikijos

filosofijos forma. Heladoje filosofija atsirado ne Aristotelio laikais, o

gerokai ankščiau – VII-VI a. pr. Kr. Tuo metu (Aristotelio vėliau

atribotos) metafizikos ir fizikos problemos dar nebuvo griežtai skiriamos.

Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties

temą perėmė iš mitologijos, ją pavertė problemą ir, aišku, gvildeno

remdamiesi ne tiek mitologiniais įvaizdžiais, kiek teorinėmis priemonėmis.

Bent jjau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus, atrodo, labiausiai domino

pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių

lyg ir nekėlė – juk mes jį matome, jame gyvename ir veikiame. Problemiška

atrodė netiek jo sandara, kiek kilmė. Todėl buvo klausiama: Iš ko pasaulis

atsirado? Koks jis buvo iš pradžių? Pastarasis klausimas, jį teoriškai

įprasminus,greitai virto klausimu apie pasaulio (ar daiktų) pradą. Tiesa,

šį terminą įvairūs filosofai vartojo ne visai vienoda prasme: pradu jie

vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Jau mminėtame pasaulio ir dievų atsiradimo mite pasaulis, kuriam būdinga

tam tikra tvarka, arba, kitaip tariant, kosmosas, kildinamas iš chaoso.

Kosmoso atsiradimą iš chaoso mitas aiškina kaip dievų ir dieviškų jėgų

veiklos padarinį. Filosofijai, arba teoriniam mąstymui, toks aiškinimas

buvo nepriimtinas. Filosofai nenorėjo remtis ir mitologiniu, poetiniu

chaoso įvaizdžiu.

Į klausimą, iš ko viskas atsirado, pirmasis mums žinomas graikų filosofas

Talis Miletietis (apie 625-547 m. pr. Kr.), senovėje laikytas vienu iš

septynių išminčių, atsakė taip: viskas atsirado iš vandens. Vanduo yra

gyvybės šaltinis, o graikams pasaulis alsuoja gyvybe. Todėl Talio atsakymą

nesunku suprasti ir pagrįsti, nors ir nežinome visų argumentų, kuriais jis

rėmėsi. Mat pirmųjų graikų filosofų, vadinamųjų ikisokratikų – gyvenusių

prieš Sokratą (469-399 m. pr. Kr. ), visų veikalų neišliko. Mus pasiekė tik

jų fragmentai ir tai daugiausia todėl, kad juos citavo vėlesni filosofai.

Čia iškart reikia priminti, kad senovės graikai skyrė vadinamąsias

keturias pasaulio stichijas, arba keturis pasaulio elementus: ugnį, orą,

vandenį ir žemę. Taigi Talis, keldamas problemą, iš ko viskas atsirado, jų

suprato kaip klausimą, kuri iš šių keturių stichijų yra pirmoji, kartu ir

svarbiausia. Termino pradas Talis, matyt, dar nevartojo, bet kiti Jonijos –

Graikijos dalie, apimančios Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantę –

filosofai jį jau žinojo. Ieškodami daiktų prado, jie rėmėsi minėtomis

keturiomis stichijomis: Anaksimenas Miletietis (apie 585-525 m. pr. Kr.)

juo laikė orą, HHeraklitas Efesietis (apie 544-483 m. pr. Kr.) – ugnį. Taigi

juslėmis suvokiamo pasaulio prado jie ieškojo pačioje empirinėje tikrovėje.

Svarbų žvilgsnį tolesnei filosofijos raidai žengė Anaksimandras

Miletietis ( apie 610-546 m. pr. Kr.). Miletiečių tarp Jonijos filosofų

daug, nes Miletas VI a. pr. Kr. buvo didžiausias ne vien Jonijos, bet ir

visos Graikijos miestas. Talio mokinys Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti

prado arche terminą (gr. arche – pradas, pagrindas, priežastis, principas).

Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu jis paskelbė ne vieną iš

žinomų stichijų, empirišką pasaulio elementą, o patirtyje tiesiogiai

neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu.

Apeironas ( gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta beribė

būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies – ir su

laiku.

Anaksimandro minties, kad daiktų pradas gali iš esmės skirtis nuo

patyrime duotų pasaulio elementų, Jonijos filosofai nepalaikė. Tačiau be

šios minties kiti graikų filosofai turbūt nebūtų iškėlę labai svarbaus

metafiziškai klausimo – kas yra būtis.

Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat

tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas – savaime

suprantamas dalykas. Pasaulį jie, ypač Heraklitas, traktavo kaip nuolat

kintantį (Heraklitas teigė: „Viskas teka“), bet regimojo pasaulio kitimo

jie nė nematė laikyti jo netikrumo požymiu. Todėl klausdami, kas yra

pasaulio ar daiktų pradas, jie neklausė, kas yra pati būtis.

Šį klausimą, matyt, pirmą kartą iškėlė žymiausias Elėjos mokyklos

atstovas Parmenidas (apie 540-480 m. pr. Kr.) . savo vardą mokyklą gavo nuo

Elėjos – svarbaus vadinamosios Didžiosios Graikijos, t.y. dabartinės pietų

Italijos, miesto. Į minėtą klausimą Parmenidas atsakė taip: būtis yra tai,

kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi.

Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama,

nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau

dalių.

Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma,

elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl

turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant,

nebūties išvis nėra. Juk, Parmenido žodžiais tariant, „reikia sakyti ir

galvoti, kad viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra. Tačiau vėlesni

mąstytojai Parmenido filosofijoje įžvelgė ne tiek būties ir nebūties, kiek

realybės (tikrosios būties) ir regimybės (iliuzinės būties) priešpriešą.

Dar vieną svarbų žingsnį plėtodami filosofinę mintį maždaug tuo pačiu

metu žengė Didžiosios Graikijos kitos filosofinės mokyklos, įsteigtos

Krotono mieste, mokiniai. Ją įkūrė Pitagoras (apie 580-500 m. pr. Kr.),

todėl filosofijos (bei mokslo) istorijoje ji vadinama pitagorininkų

mokykla.

Pitagoras, gimęs Egėjo jūros saloje, daug keliavo. Matyt, Babilone ar

Egipte jį patraukė Rytuose paplitusi skaičių mistika. VI a. pr. Kr.

viduryje jo įkurtoje mokykloje iš pradžių ypatinga reikšmė buvo teikiama

skaičiui 7. Tiesą sakant, jis

ir dabar dažnai laikomas laimingu. Senovės

žmonės žinojo septynis metalus, septynias kūno dalis, na, ir svarbiausia

septynias savaitės dienas. Graikai manė, žmogui susirgus septintą ligos

dieną Atėnė priima lemtingą sprendimą – mirs jis, ar ne. Todėl skaičius 7

buvo laikomas likimo simboliu ar pačia lemtimi.

Pitagorininkai gerai žinojo savo pirmtakių ir amžininkų pažiūras. Žinojo

jie ir tai, kad Anaksimandras į klausimą, kas yra daiktų pradas, atsakė

taip: tai – apeironas. Tačiau šis atsakymas pitagorininkų nepatenkino. Juk

remiantis beribės, neapibrėžtos būties kaip vienintelio daiktų pradų

samprata, paaiškinama pasaulio vienovė, bbet ne jo daiktų ir jų savybių

įvairovė. Todėl pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono)

sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia

geometrinė forma. Apeironas ir peirasas jiems yra du Lygiaverčiai pasaulio

pradai. Riba gina daiktus nuo grasinančios juos pasiglemžti beribės

tuštumos. Todėl kosmosas yra pastovus, daiktai jame turi apibrėžtą

geometrinę formą. Ji ir lemia daiktų kokybinius skirtumus. Ši mintis buvo

didelis žingsnis į priekį, palyginti su Anaksimandro ir kitų Jonijos

mąstytojų koncepcijomis.

Joniečių kosmosas yra taikus, menkai apibrėžtas. Skirtingai nuo jo,

pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. JJų gamta – tai tam

tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jų

pasaulis – tai geometrijos pasaulis.

Ir kartu tai pasaulis, kuriame „viskas yra skaičius“ (tai garsiausia

pitagorininkų tezė). Juk skaičius, kaip matėme, jie tapatino su

geometrinėmis formomis. Kalbėdami kiek mistiškai, dekadą jie vadino

„Pasaulio motina“ būtent todėl, kad ji apima arba, kitaip tariant, „gimdo“

taškus, linijas, plokščias figūras ir kūnus, t.y. tas formas, kurios

suteikia pasauliui apibrėžtą pavidalą.

Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams „paklūsta“ ne tik forma, bet ir

judėjimas. Maža to, skaičiams „paklūsta“ ir pats laikas – juk jį sudaro

reguliari dienų ir naktų, savaičių, mėnesių ir metų seka. Tikrovė, jų

nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija.

Ankstyvieji pitagorininkai skaičius dar menkai teskyrė nuo daiktų. Todėl

jų tezę „Viskas yra skaičius“ galima buvo interpretuoti įvairiai.

Pitagoriškas daiktų prado aiškinimas įgalino filosofiją žengti dviem

skirtingais keliais.

Einant pirmuoju, buvo remiamasi pitagoriška monados (gr. monas –

vienetas) samprata. Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus

skaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas, taip pat ir

nedalomas kūnas. Pasak Demokrito (460-370 m. pr. Kr.) atomų yra įvairių

rūšių; be to, daiktai susideda iš atomų. O pitagorininkų požiūrių, monada

yra viena (jei jų yra daug, tai jos neskiria viena nuo kitos) ir daiktų

pradas yra ne pati monada, o skaičius.

Skirtumų tarp Demokrito ir pitagorininkų yra, aišku, kur kas daugiau.

Demokritui nemažą poveikį padarė, matyt, ne tik pitagorininkai, bet ir

elėjiečiai. Demokrito atomai, be abejonės, turi nemažai elėjiečių

(tikrosios) būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi.

Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra

atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja

pasaulio vienovę. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų, bet

ji skiriasi nuo daiktų, nes sielos atomai, būdami itin maži ir sferiškos

formos, yra labai judrūs.

Demokrito filosofinės idėjos (kaip ir pitagorininkų) turėjo didelę įtaką

naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y.

požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusio

gamtotyroje, pagrindas.

Antrasis iš dviejų mūsų minėtųjų kelių nuo pitagorininkų ir eilėjiečių

vedė visai kita – idealistinės filosofijos -kryptimi. Žymiausias jos

Antikos laikų atstovas yra Platonas (428 ar 427-348 ar 347 m. pr. Kr.). Jis

buvo Sokrato mokinys, todėl čia turime keletą žodžių tarti ir apie

mokytoją.

Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), bent jau vėlyvuoju savo gyvenimo periodu,

visiškai nenagrinėjo klausimų, kuriuos gvildeno miletiečiai, elėjiečiai ir

pitagorininkai. Jo nedomino daiktų pradai, jų prigimtis, pasaulio sandara

ir kilmė. Pasak Sokrato, išmintis, kurios turi ieškoti filosofai, tai

žinojimas, kaip reikia gyventi. Todėl Sokratui labiau rūpėjo ne

metafizikos, o etikos klausimai. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad, norint

sužinoti, kaip reikia gyventi, iš pradžių būtina išsiaiškinti žinių esmę.

Filosofiniuose dialoguose su mokiniais bei oponentais Sokratas kritiškai

analizavo ir vertino tiek Atėnų politinę santvarką, tiek moralę bei

religiją, ir už tai buvo nuteistas myriop (oficialaus kaltinimas toks:

bedievystė ir jaunimo demoralizavimas). Sokratas pademonstravo, kad moka ne

tik gyventi, bet ir mirti. Jo mokiniai (tarp jų ir Platonas) buvo parengę

Sokrato pabėgimą iš kalėjimo, bet jis šio sumanymo atsisakė kaip negarbingo

ir drąsiai išgėrė teismo skirtą taurę.

Po Sokrato mirties Platonas paliko Atėnus. Apie 120 metų klajojęs, jis

grįžo atgal ir savo gimtajame mieste įkūrė filosofinę mokyklą, kuri įėjo į

istoriją Akademijos vardu. Savo pažiūras Platonas dėstė daugiausia dialogų

forma, kuriuos jo mokiniai išsaugojo ateities kartoms. Dialoguose Platonas

savo pažiūras paprastai reiškia Sokrato lūpomis ir dažnai (ypač

ankstyvuosiuose Platono kūriniuose) ne taip jau lengva nustatyti, ar

Platonas dėsto savo mokytojo pažiūras, ar naudojasi jo vardu savo paties

pažiūroms dėstyti. Tačiau idėjų teorija yra neabejotinai paties Platono

apmastymų rezultatas.

Grožis, apie kurio prigimtį klausia Sokratas, negali būti sutapatintas su

jokiu juslėmis suvokiamu daiktu. Hipijo išvardytus juslinio pasaulio

daiktus galima pagrįstai vadinti gražiais, bet juk klausimas keliamas taip:

ne kokie daiktai yra gražūs, o kas yra pats grožis? Tikras, tobulas,

amžinas, neatsirandantis ir neišnykstantis grožis yra ne koks nors regimas,

apčiuopiamas daiktas, o tai, ką Platonas vadina idėja (gr. idea – forma,

sąvoka, vaizdinys). Visi vienu vardu vadinamos konkrečios rūšies juslinio

pasaulio daiktai turi bendras savybes todėl, kad egzistuoja vien tik protu

(ne juslėmis) suvokiama amžina, besąlygiška priežastis, lemianti jų

priklausomybę tam tikrai klasei ar rūšiai. Daiktai turi bendrų savybių

todėl, kad, Platono žodžiais tariant, jie „dalyvauja“ idėjose.

Platonas gerai supranta, jog turintys individualių skirtumų rūšies nariai

priklauso tai pačiai rūšiai todėl, kad turi jai būdingų bendrų

(svarbiausių, esminių) bruožų. Biologas galbūt pasakytų: medis – tai

daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis. Vargu ar jis keltų

klausimą, kokia prasme egzistuoja rūšis ir ar ji yra tikresnė, realesnė už

individą, ar ne.

Tačiau Platonas kelia būtent tokį klausimą. Ir teigia, kad rūšis yra

idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje (kuriame egzistuoja

individualūs medžiai), o visiškai kitokiame – idėjų pasaulyje. Idėjos yra

nuo daiktų nepriklausomos: daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis.

Tą patį galima pasakyti ne tik apie idėjas – daiktų rūšis, bet dėl savo

laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Daiktai,

pasak Platono, tėra idėjų šešėliai.

Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus realiais, mes

apsirinkame. Tikrove, būtimi (ar bent tikrąją būtimi) reikia laikyti tik

tai, kas neatsiranda ir neišnyksta (čia jis aiškiai seka elėjiečiais), tai,

kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne

daiktus, o idėjas.

Aristotelio (384-322 m. pr. Kr.) nuomone, Platonas, atskyręs idėjas nuo

daiktų, negali paaiškinti, koks yra tikrasis jų santykis.

Paties Aristotelio požiūris į bendrybės ir atskirybės santykio problemą,

kurios Platonas, jo nuomone, neišsprendė, yra toks: realiai egzistuoja tik

individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems

nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau buvo pradėta

vadinti substancija.

Iš kiekvieno analizuojamo daikto (substancijos) galima

išskirti tas jo

savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros visiems tos rūšies

daiktams. Tas bendras, rūšines daiktų savybes Aristotelis vadina jų forma,

o kitas, individualias, – materija.

Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė,

neapibrėžta. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti –

bronza ar marmuras – tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“

materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių; ji yra visiškai

neapibrėžtas daiktų pagrindas.

Aristotelio formos kaip daiktų esmės primena Platono idėjas. Bet tarp jų

yra vienas labai svarbus skirtumas: idėjos egzistuoja nepriklausomai nuo

daiktų, o formos – pačiuose daiktuose.

Kodėl Platonas turėjo sušvelninti idėjų ir daiktų priešpriešą? Matyt,

didžiausią reikšmę Platono pažiūrų kitimų turėjo jo amžininkų pitagorininkų

padaryti mokslo atradimai, iš kurių svarbiausi, Platono požiūriu, buvo du:

pirma, nustatymas, kad Žemė yra sfera (rutulys), ir antra, kad planetos

juda apskritimais. Tai reiškė, kad kosmose vyrauja idealios geometrinės

formos. Kadangi Visatoje randame idėjoms būdingų bruožų, tai juslinio

pasaulio negalima laikyti visiškai netobulu. Jo sandaros principas yra

darna, harmonija, kurią galima paaiškinti tik tuo, kkad kosmoso tvarka yra

tikslinga ir jį valdo protas. O tai savo ruožtų Platoną verčia tikėti

dievybe, kuri jį tokį sukūrė.

Mintį, kad pasaulį sukūrė Dievas, vėliau nuolat kartos krikščioniškieji

mąstytojai. Tačiau, krikščionių požiūriu, Dievas sukūrė pasaulį iš nieko.

Pagonis mąstytojas Platonas manė kitaip: ppasaulį Dievas kūrė iš dar iki jo

sukūrimo egzistavusios medžiagos arba, kitaip tariant, materijos.

Materiją, nors ji ir amžina, Platonas priešina Dievui. Dievas yra geras

ir tobulas, todėl viskas, kas pasaulyje yra negera ir netobula, kyla iš

materijos. Klasikinės epochos graikai, visur vertinę aiškumą ir darnumą,

neapibrėžtumą laikė akivaizdžiu blogiu.

Vėlyvuosiuose Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje

sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija.

Aukštesne padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai.

Tiesa, skirtingai nuo materijos, jie nėra amžini. Tačiau, būdami idėjų

atvaizdai, daiktai yra arčiau tobulos būties, ir visų pirma tai reikia

pasakyti apie daiktus, kurių geometrinės formos yra tobulos.

Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus. Mat jis turi ne tik

kūną, bet ir sielą, kurią, pasak Platono, sudaro trys dalys: protingoji,

impulsyvioji ir juslinė.

Dar aukštesnę vietą būties hierarchijoje užima iidėjos. Siela (žemiškajame

gyvenime) yra sunkinama materijos, todėl nėra nei absoliučiai gera, nei

tobula. O idėjos su materija neturi nieko bendro (išskyrus amžinumą).

Visos idėjos yra tobulos, tačiau jų statusas nevienodas. Idėjos yra

sąvokų objektai, todėl jų santykiai tokie pat kaip ir sąvokų. Vienos

sąvokos yra bendresnės už kitas. Gyvūno sąvoka bendresnė už liūto. Todėl ir

idėjų pasaulyje gyvūno idėja užima aukštesnę vietą už liūto idėja. Dar

aukštesnę vietą idėjų hierarchijoje užima abstrakčios idėjos – grožis,

teisingumas. O virš jų visų kyla Gėrio idėja. Pasak Platono, tiek siela,

tiek visi daiktai siekia Gėrio – pasaulio galutinio ir aukščiausio tikslo.

Gėris kaip visų daiktų tikslas padaro pasaulį protingą, todėl Platonas

suartina Gėrį su protu. Protingiausia ir apskritai visais atžvilgiais

tobuliausia esybė yra Dievas. Todėl bent jau vėlyvuoju savo kūrybos

laikotarpiu Gėrį Platonas iš esmės tapatina su dievu. Dievas yra pasaulio

kūrėjas. Dievas yra tikrasis, svarbiausias kosmoso pradas. Jis yra būties

pradžia, ir vidurys, ir pabaiga. Jis yra pradžia, nes iš jo viskas kyla,

vidurys, – nes jis yra visų dalykų, kilusių iš jo, esmė, ir pabaiga, – nes

jis yra pasaulio tikslas.

Išvados

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras.

Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Būties klausimas

bandomas išsiaiškinti”Metafizikoje”. Keliamas klausimas – koks mokslas

tyrinėja pradus. Jam atrodo, kad tai yra pirmasis mokslas, kuris turi tirti

dieviškąsias būtybes. Filosofija įvardijama kaip teologija. Klausimas apie

būtį yra susijęs su klausimu apie mokslą, kuris tyrinėtų būtį.

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi

vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų –

pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai

apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką

negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai

svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip

buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame

svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties

klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios

filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis

stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra

už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties

sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies

pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį –

ONTOLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas

mokslui.

Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės

sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis.

Aristotelis nagrinėjantis būtį, aptaria ją dviem būdais. Pirmiausia

tikrovėje būtis yra tai, kas nėra kitame (kaip ypatybė). Teiginiuose šią

būtį atitinka sąvoka, išreiškianti tai, apie ką viskas gali būti tariama

tai yra daiktas ar individas, nes tik jie remiasi pačiais savimi, nebūdami

kitame. Būtis, kuri dar vadinama antrąja būtimi, Aristoteliui yra individo

ar daikto esmė, svarbiausia jo savybė, pažyminti, kuo daiktas skiriasi nuo

kitų daiktų ir tuo, kokia ypatybe jis priklauso tai o ne kitai rūšiai.

Naudota literatūra:

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. V., 2004.

Šliogeris A. Kas yra filosofija? V., 2003

Heidegger M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992

www.straipsniai.lt