Demokritas

gyveno tarp 460 ir 470 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi

ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste

atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai

filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten

pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta

linksmo, nes buvo vadinamas “besijuokiančiu filosofu”. Jis buvo žymus

mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešias-dešimt

jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie

veikalai dingo. Tarp jų būta etikos rraštų, visatos teorijos, traktatų apie

planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie

spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie

garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos

traktatų, astronomimijos, ura-nografijos, geografijos darbų, rašinių apie

ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir

neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius,

technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų.

Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač

visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač

filosofijos atsiskyrimas nnuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Iš Demokrito

darbų matyti, kad jo

mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią

paprasčiausią ir natūraliausią teoriją.

Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu didžiausių filosofų,

prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovės

laikų pabaigoje, kai imperatorių laikais ssuklestėjo religinė sąmonė. Tada

filosofinėje aplinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatoninkų, imta

manyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdė

tik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokią

pažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai

filosofijai. Tada nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokrito

veikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netie-siogiai, per

jam ištikimų epikūrininkų raštus.

Koks jis buvo, aišku yra ir iš jo raštų. Trasilas sako, kad jis, tur būt

buvo pitagoriečių pasekėjas, mat, jis prisimena patį Pitagorą, žavėdamasis

juo jo vardu pavadintame kūrinyje. Atrodo, kad Demokritas viską paėmė iš

Pitagoro ir būtų tapęs jo mokiniu, jei nebūtų prieštaravęs laikas. Glaukas

iš Regijo, gyvenęs su Demokritu tuo pačiu metu, tvirtina, kad jis bent

klausė kažkurio pitagoriečio, o Apolodoras iš Kiziko nnurodo, kad jis

bendravo su Filolaju. An-tistenas teigia, kad jis užsiiminėjo visokeriopu

šmėklų tyrinėjimu, kai kada nusišalindamas ir pra-leisdamas laiką kapinėse.

Sako, kad gįžęs iš tolimų kelionių Demokritas gyvenęs labai kukliai, nes

buvo išeikvojęs visą turtą; nusigyvenusį maitino jį brolis Damasas. Bet,

išpranašavęs kažką iš būsimų įvykių, įsigijo gerą vardą ir po to daugumos

buvo garbinamas kaip dievo įkvėptas žmogus.

Demetrijas “Homonimuose” ir Antistenas “Pasi-keitimuose” rašė, kad

demokritas buvo nukeliavęs į Egiptą mokytis pas žynius geometrijos ir pas

chal-dėjus į Persidą, ir net prie Raudonosios jūros. Kai kurie sako, kkad

jis bendravo su gimnosofistais (indų asketais filosofais) Indijoje ir buvo

nuvykęs į Etiopiją. Būdamas trečias brolis, jis pasidalino turtą: dauguma

tvirtina jį pasirinkus mažesnę turto dalį, kurią sudarė pinigai, o pinigų

jam reikėjo kel-ionėms. Jo broliai tai buvo gudriai numatę.

ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Saunku

rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet

galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės

teori-jos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos

Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su

patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagaro amži-ninkas; pirmasis

atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis

turėjo būti daug senesnis už Demokrito teoriją. Demokrito veikla jau

priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo

atsižvelgti į naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo

sistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filo-sofijos sistemas. Iš

tiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvo jo suformuluotas.

Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjo

kitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorija

nesiderintų su reiškiniais. Prie eilėjančių akivaizdumo postulato jie

pridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šis

postulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjo

pamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principais

ir tikrinama patirtimi.

ATOMISTŲ VAIDMUO pirmiausia yra toks: 1) jie sukūrė racionalios empirinės

ir nuosekliai deterministinės tteorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomų

teoriją, paaiškinančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo juntamų

savybių subjektyvumo teoriją; 4) sukūrė senovėje labiausiai užbaigtą

materialistinę filosofijos sistemą. Be to atomistai stengėsi paaiškinti

reiškinių priežastis. Vienintelis išlikęs Leukipo fragmentas yra toks:

“Niekas neįvyksta be prie-žasties, viskas turi kokį nors pamatą ir

būtinumą”.

Demokritu atrodė, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kita

tik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą.

Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra

begaliniai pagal didumą ir pagal daugumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo

visus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tatai yra kaž-kokių

atomų deriniai. Visa tai yra nejausminga ir nekintama dėl tankumo. Ir

saulė, ir mėnulis sutir-štėjo iš šitokių lygių ir apvalių gumulų, kaip ir

siela. Siela ir protas yra tas pats. Matome mes dėl to, kad į mus

įsiskverbia vaizdai. Viskas atsiranda iš būtinybės, visa ko atsiradimo

priežastis esąs sukimasis, kurį jis vadina būtinybe. O tikslas yra

džiaugsmas, kuris nėra tas pats, kas ir malonumas, kaip kai kurie, blogai

supratę, išaiškino, bet tokia sielos būsena, kai ji ramiai ir sveikai

gyvena, nedrumsčiama jokios baimės, prietaringumo ar kurio nors kito

jausmo. Demokritas vadina tą džiaugsmą ir gerove bei daugeliu kitų vardų.

Kok-ybės egzistavimas iš susitarimo, o atomai ir tuštuma-iš prigimimo.

SUVOKIMO TEORIJA. Sumenkinus suvokimo reikšmę tikrovei pažinti, reikėjo,

kad jį aatstotų kita pažintinė galia. Liko protas. Demokritas skyrė dviejų

rūšių žinojimą – “teisingą” ir “miglotą”, teisingas žinojimas yra tas,

kurį teikia protas; miglotajam priklauso visa, ką teikia rega, klausa,

uoslė, skonis ir apskritai visos juslės. Skirtingai nei elėjiečiai jis ne

visiškai atmetė juslinius duomenis, o tik pabrėžė jų miglotumą,

subjektyvumą ir ribą, kurios jie negali įveikti. Protas tokios ribos

neturi; jei ko nors negalime matyti, girdėti, užuosti, para-gauti ir

paliesti.

Taigi Demokritas suformavo ypatingą filosofinę nuostatą: jis skelbė

patirties principą, bet kritikavo juslių pažintinę reikšmę ir labiau

vertino protą. Šitokią nuostatą lėmė jo požiūra, kad juslinė patirtis

skatina tyrinėjimus ir įgalina juos patikrinti, bet ji nevadovauja

tyrinėjimams. Demokrito atomai nebuvo patirties objektas, bet jie padėjo

paaiškinti patirtį. Vadinasi Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu;

jis buvo tokio jungimo pradininkas – jungti tuos dalykus filosofijos

istorijoje mėginta ne kartą ir net pačiais ryškiausiais jos raidos

momentais.

Iš viso to galime teikti, kad Demokritas yra labai nusipelnęs filosofas.

O mirė Demokritas, kaip teigia Hermipas, šit kaip. Prieš mirtį jis buvo jau

labai nusenęs, tad jo sesuo buvo sunerimusi, kad jis galįs numirti per

Tesmo-forijų šventę, o ji negalėsianti atlikti tai, kas pri-derėjo deivei.

Jis paprašė to nesibijoti ir liepė atnešti jam kasdien šiltos duonos. Ją

prikišdamas prie šnervių, išsilaikė per šventę. Kai tos dienos praėjo (o jų

buvo trys), visiškai be skausmo paliko gyvenimą, išgyvenęs, kaip

sako

Hiparchas, šimtą devynerius metus.

Šiandien apie Demokritą ir jo filosofiją žinome tik iš antikos filosofų,

rašytojų veikaluose pateiktų atsiliepimų bei pacituotų fragmentų.

Pilniausią liudijimą apie Demokritą ir jo filosofiją bei išlikusių jo

fragmentų rinkinį orginalo kalba (kartu su vertimu į rusų kalbą) sudarė

S.Lurjė ir paskelbė jį su plačiais studijiniais komentarais fundamentalioje

knygoje “Demokritas”.