Dievo būties, pasaulio ir žmogaus santykis Aurelijaus Augustino ir Tomo Akviniečio filosofijoje

,,Tame, ką mes teigiame apie Dievą, gali būti dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie, būdami Dievo atžvilgiu teisingi, peržengia bet kokią žmogaus proto galią, kaip antai, kad Dievas yra triasmenis, tačiau yra nemaža ir tokių dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinė pproto šviesa.”

Tomas Akvinietis

Viduramžiais formuojantis švietimo sistemai bažnyčia uždaro Platono Akademiją, stiprėjanti krikščionybė skverbiasi į žmonių širdis, iškyla klausimas, ar galima suderinti tikėjimą ir žinojimą? Šio laikmečio prieštaringumai negalėjo nepateikti filosofinių pažiūrų įvairovės. Bažnyčia užvaldo visas dvasinio gyvenimo sritis. Visa krikščioniškoji filosofija orientuojasi į Šventąjį Raštą. Retas viduramžių filosofas buvo pasaulietis, pagrinde – įvairių ordinų vienuoliai.

Šiais amžiais ontologinės teorijos mažiau prieštaringos. Jas vienija teologinė nuostata: pasaulį sukūrė arba kuria Dievas. Viduramžių teologijoje Dievas pasitraukia iš šio pasaulio, jis atskiriamas nnuo jo. Dievas ir pasaulis – dvi tikrovės, dvi realybės. Teologijos mokyklos veikiančios ir kaip filosofinių tyrinėjimų centrai, Dievą ir jo santykį su tikrove aiškina remdamosios Apreiškimo, Šventojo Rašto tiesomis. Tačiau aklo, neklausančio tikėjimo filosofų tarpe nebuvo.

Du iškiliausi viduramžių ffilosofai – Aurelijus Augustinas ir Tomas Akvinietis gvildena Dievo būties problemą.

Aurelijus Augustinas (354 – 430) – krikščioniškosios filosofijos pirmtakas. Jam visi daiktai kalba apie Dievą. Daiktai yra Dievo pėdsakas. Aurelijaus Augustino filosofijoje Dievas yra tai, kas kuria, kas sutveria būtį, pasaulį. Taigi Dievas yra, kadangi yra tai, kas jo sukurta. Kadangi visas pasaulis sutelktas žmogaus sieloje, tai ir Dievo reikia joje ieškoti. Kelias – savęs pažinimas: ,,Pažįstu save, pažįstu ir Tave”. Tačiau Dievą žmogaus protas gali pažinti tiktai tuomet, kai suvokia, kad pats žmogus yra Dievo paveikslas ir panašybė, kai suvokia, kad Dievas yra davęs žmogui valią – dieviškosios visagalybės kibirkštį.

Ir pasaulis, ir žmogus Augustino filosofijoje jau pajungti Dievui, tačiau antra vertus, žmogaus ir Dievo santykiai dar ne bejausmis monarcho iir pavaldinio bendravimas, o dviejų vienas kitą mylinčių būtybių bendrumas: štai kokį aš tau sukūriau pasaulį! – O aš, jį mylėdamas, tave dar geriau pažinsiu ir pamilsiu!

Tomas Akvinietis (1225 – 1274) už XIII amžiuje sukurtą naują teologiją bei filosofiją paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju. Jis sukūrė rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą , kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui.

Pagal Tomą Akvinietį, Dievą tikrai galime pažinti tik tuomet, ,,kai tikime, kad Jis yyra aukščiau visko, kas įgalina žmogų mąstyti apie Dievą”. Jis formuluoja aiškų skirtumą tarp Dievo egzistencijos ir Dievo esmės pažinimo. Jeigu laikantis tam tikrų mąstymo sąlygų bus suvokta, kokia turėtų būti Dievo esmė, tuomet jos egzistencija gali būti logiškai įrodyta.

Remdamasis Aristotelio mokymu apie keturias būties priežastis, Tomas Akvinietis įrodinėja Dievo buvimą penkiais žingsniais, arba kaip jis sako, ,,būdais”:

1. Būdas: visa kas juda yra judinama kieno nors kito, nes neįmanoma, kad kas nors būtų ir judantis ir judinamas. Daiktų begalybėje sutinkam daiktą, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas tegali būti Dievas.

2. Būdas: visada yra veikiančių priežasčių aibė. Bet negali būti, kad daiktas yra save veikianti priežastis, nes jis (daiktas) turėtų būti anksčiau už save patį. Turi būti priežastis, ja tegali būti Dievas .

3. Būdas: mes esame daiktų karalystėje, kurių kiekvienas gali būti ir nebūti. Bet visiškai daiktai išnykti negali. Būtis, iš kurios daiktai atsiranda – akivaizdi. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes tūri būti tas, kas būtinai būna (savaime esti). Ta savaiminė priežastis, ir kitų dalykų pirminė priežastis yra Dievas.

4. Būdas: Dievo būvimą įrodo skirtingi daiktų (esaties) raiškos laipsniai. Kai kurie dalykai pasižymi teisingumu, gerumu, kilnumu t. y. aukščiausia būties raiška. Seniausiomis savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis. Ši tobulumo ir gerumo pirminė ppriežastis yra Dievas.

5. Būdas: pastebėta, kad gamtos kūnai neturi proto ir priklauso nuo kito kūno valios ir tikslo. Patys daiktai savaime nieko negali, vadinasi jiems vadovauja sąmoninga Valia, tam tikra protinga būtybė. Todėl visa, kas gamtoje egzistuoja yra nukreipta į tikslą. Tas, kas visa tai nukreipia yra Dievas.

Tomas Akvinietis buvo iš tų mąstytojų, kurie bandė sukurti tikėjimo ir žinojimo sintezę. Jis remdamasis patirtine būtimi ir apeliuodamas į metafizinį priežastingumą (tai, kas neegzistuoja pats iš savęs, būtinai gali egzistuoti tik kito dėka), eina prie pirmosios priežasties, kuri priežastingumo požiūriu jau nėra priklausoma nuo ko nors kito.

Religinėje patirtyje žmogus iškyla virš savęs paties kaip protinga būtybė, teisingiau savęs peržengimas apibūdina žmogų kaip protingą būtybę.