Dievo samprata Tomo Akviniečio filosofijoje

Turinys

ĮVADAS 2

TOMAS AKVINIETIS: ŽINOJMAS TIKĖJIMUI NEPRIEŠTARAUJA 3

TOMAS AKVINIETIS: DIEVAS – PIRMASIS JUDINTOJAS 5

IŠVADOS 8

NAUDOTA LITERATŪRA 9

Įvadas

XII – XIII amžiais bažnyčia sustiprėjo tiek, kad Europos likimą buvo bepradedą tvarkyti popiežiai. Jie skelbiasi esą jau nebe švento Petro, o Kristaus vietininkais žemėje, siuntinėja minias žmonių į kryžiaus žygius, karūnuoja karalius, moko ir mokslininkus, ir prastuolius. Bažnyčia ieško naujo, jos pretenzijas į žemės ir dangaus valdžią atitinkančio meno – gimsta gotika. Bažnyčia stengiasi užkirsti kelią erezijoms, visuose visuomenės sluoksniuose sustiprinti tikėjimą – ir kuriami vienuolių ordinai, vėliau – iir ypatingas bažnytinis teismas – inkvizicija. Bažnyčia stropiai saugo savo įtaką visoms gyvenimo sritims.

Bet pakitimai vyksta ir Europos visuomenėje. Miestuose kaupiasi turtai, auga amatai ir prekyba. Tai reikalauja žinojimo ir supratimo. Praktinių dalykų išmanymas, žinios, sumanūs žmonės vis labiau vertinami ir gerbiami. XIII amžiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225 – 1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju.

Šis filosofas sukūrė iš tiesų rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje dderama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui.

Tomas Akvinietis: Žinojmas tikėjimui neprieštarauja

Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų – net mūsų mąstymas apie dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai ppriartina žmogų prie dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina, kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t.y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokybė, kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) – Dievas yra ir virš to, kas materialu, ir virš to, kas yra protiška, ir virš to, kas yra vališka, vadinasi, yra viršdvasiškumas. Dievo esmė yra tobulumas, kuris savybingas pats sau, dėl ko iš kito, žmogui prieinamo, tobulumo gali būti atpažintas tik per analogiją (palyginimą). Dievo tobulumas yra ir egzistuja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti ssuprastas kaip galia – viena – absoliučiai viską suprasti (tiksliau – bųti suprantančiam) ir antra – galia absoličiai viską sugebėti padaryti (tiksliau – būti visiškai laisvai veikiančiam). Kadangi pasaulio sukūrimas yra dievo, kaip absoliutaus gėrio, visiško gerumo išraiška, kurdamas jis veikia ne savavaliaudamas, o suprasdamas – taigi tvarkingai, dėsningai, patikimai ir žmogui, ir sau. Pasaulio tvarka pasireiškia Dievo tobulumas. (Šia proga derėtų prisiminti: jeigu nežinotume šios Tomo Akviniečio būties optimizmo teorijos, nesuprastume ir didelės dalies Voltero apysakų, ypač “Kandido”, kur jjis ne tik juokiasi, bet ir tyčiojasi iš bažnytininkų, Akviniečio teorijomis dangstančių žmonių “šiapusines”, šio pasaulio nelaimes.)

Kadangi Tomui Akviniečiui, priešingai negu mums, naujųjų ir naujausių amžių žmonėms, tikra yra ne tai, kas materialu, o kas idealu, Dievas, kaip absoliutus idealumas, yra vienintelė – gryna – tikrybė. Iš tos idealios tikrybės plaukiantys veiksmai taip pat yra tikri, todėl pasaulio formos, kurios yra tos dieviškosios veiklos rezultatai, yra lemiamas pasaulėdaros momentas, pasaulio aktualumas, o materija – jo galimybė, formos iš nebūties inertiškumo išplėšta ie esamumu tapusi galimybė. Taigi pasaulis yra Dievo valia iš nebūties iškeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kurią lėmė tai, jog Dievas savo valią pasauliui reiškė tam tikru būdu – protingai. Atsekti tą pasaulio daiktų tvarką – tai dar čia, pasaulyje, pakilti Dievo link.

Kelias Dievop yra dvejopas – tikėjimas ir žinojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai. Ginčai dėl mokslo ir tikėjimo vertės, filosofo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikėjimas, ir žinijimas neprieštarauja vienas kitam – yra netapatūs. O šitaip yra dėl to, kad ir vienas, ir kitas remiasi skirtingomis tiesomis: tikėjimas – apreiškimo, žinojimas – įrodymo, proto. Protas savo srityje yra visiškai savarankiškas ir gali pasiekti tikrą žinojimą. Bet jame esama ir tokių tiesų, prie kurių protas tik ppriveda, bet įrodyti nepajėgia – jomis reika patikėti, jeigu jų atžvilgiu būsi nusiteikęs geranoriškai. Tokia tiesa yra proto suvokiama absoliuto, arba Dievo, buvimo tiesa. Apreiškime esama daugiau panašių – sielos nemirtingumo, pasaulio sukurtumo ir kitų – idėjų, kurias žmogus, nors ir labai sunkiai, gali suvokti savo protu. Tačiau ten esama ir tokių idėjų, kurių vienas pats protas negali nei pasiekti, nei suprasti, pavyzdžiui, dieviškosios trejybės paslaptis: kodėl Dievas yra trijuose asmenyse? Tokios, ypač iš Dievo vidinio gyvenimo sferos, tiesos protui neprieštarauja, bet yra virš jo, ir, sykį apreikštos, reikalauja geravališkumo ir tikėjimo.

Ką reiškia tikėti? Tikėti, anot Akviniečio, reiškia atsiduoti idėjau kūnu ir siela: žinoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip ta idėja reikalauja.

O ką reiškia žinoti? Pažinimo kelias sunkus. Sunkus visų pirma dėl to, kad tai, kas atsiranda pažįstančiajame kaip pažįstamas dalykas, yra tik to pažįstamojo dalyko vaizdas, vadinamas species, ir yra ne tai, kas pažįstama, o per ką pažįstama, kas toliau turi būti dorojama, ieškant tikrojo žinojimo. Kaip tai galima padaryti? Siela turi dvejopą pažintinę galią – pasyvųjį ir aktyvųjį intelektą, arba pasyvų ir aktyvų supratimą. Pažįstamas daiktas į sielą įeina arba kaip juslinė, arba kaip suvokiminė pažinimo forma. Aktyvusis supratimas iš tų juslinių, ir suvokiminių duomenų, ssielos fantazijų abstrahuoja, išlukštena daikto esmę, sukurdamas dvasinį daikto paveikslą. Tas paveikslas nėra apibrėžtas, jis yra dvasios šviesa, peršviečianti pažinimo formas ir išryškinanti bei atidengianti toje formoje pagautą daikto esmę, bei pateikianti ją pasyviajam intelektui. Tik dabar atliekamas tikrasis pažinimo aktas: esmę tikrinti pagal juslių duomenis. Šitaip susijungia suvokiminis ir juslinis pažinimas, daiktą visų pirma pažįstant dvasiškai, kaip bendrybę, ir tik tada sutikrinant jį su konkrečia atskirybe. Šitaip pažinimą garantuoja dvasios įgimti protavimo sugebėjimai, kurie savo ruožtu siejasi su dieviškuoju dvasiškumu. Štai kodėl pažinimas yra ėjimas prie Dievo, dvasinio ir moralinio tobulėjimo laidas.

Tikėjimas neprieštarauja žinojimui: žinojimas tik atveda iki jam prieinamos ribos ir palieka žmogų spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis (o kas nenorės būti bent kuo panašus į Dievą, kuris yra absoliučiai geros valios) – jis tikės, šitokiu būdu kildamas į dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas.

Tomas Akvinietis: Dievas – pirmasis judintojas

Žodis “scholastika” šiais laikais turi kelias prasmes. Viduramžiais scholastais imta vadinti vienuolynų mokyklų mokytojus. Be laisvųjų menų (gramatikos, dialektikos, retorikos, geometrijos, muzikos, astronomijos), buvo dėstoma ir teologija. Pastarosios tikslas buvo ne rasti ką nors nauja, bet pagrįsti (ar paneigti) tikėjimo skelbiamas (arba draudžiamas) tiesas prigimtinio proto galiomis filosofuojant. Kadangi tėra Dievas ir jo sukurtas pasaulis, yra vienintelė

tiesa ir vienintelis jos pagrindimo būdas. Taigi tiesa (Šv. Raštas ir bažnyčios autoritetų suformuluotos dogmos) žinoma iš anksto kaip neginčytina dogma. Dėl tokių dalykų šiais laikais nelankstaus proto ir prisiskaitėlius žmones vadina scholastais, suteikant žodžiui “scholastika” neigiamą prasmę.

Siaurąja prasme scholastika yra abstrakčios ir formalios protinės operacijos formuluojant išvadą. Dialektiniame ginče “taip ir ne” pateikiamos priešingos viena kitai tezės, kol randama ieškoma tiesa. Šia prasme scholastika daug nusipelnė loginiam mąstymui. Ta pačia prasme filosofas Bertranas Raselas nurodo tiokius svarbiausius scholastikos požymius:

1. visiškas ppaklusimas religinei doktrinai;

2. Aristotelio metafizikos pajungimas teologijai;

3. “dialektinis” ginčas ir silogistinis dalyko aptarties metodas menkinant empirinius duomenis;

4. vieši disputai, kapstymasis menkavertėse smulkmenose;

5. ginčas dėl bendrųjų sąvokų pobūdžio.

Tomui Akviniečiui – žymiausiam viduramžių scholastui – taip pat daugiau ar mažiau būdingi visi išvardyti scholastikos požymiai. Neabejotinas ir jo kaip mąstytojo talentas. Per palyginti trumpą savo gyvenimą Tomas kaip filosofas ir teologas parašė daugybę darbų įvairiausiais klausimais, išskyrus gamtos mokslus. Žymiausi jo darbai – “Teologijos sąvadas” ir “Sąvadas prieš pagonis”.

Būties teorijos turinį sudaro esmės, hilomorfizmo ir prigimties tteologijos dalykai.

Visa būtis yra substancijų, t.y. individualių daiktų, aibė. Tačiau Tomas Akvinietis, lygindamas tiek Platono, tiek Aristotelio pažiūras, teigia, kad kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės ir būties. Nė viename Dievo kūrinyje esmė ir būtis nesutampa, nes kūrinys tik “dalyvauja” bbūtyje. Taigi kūrinys yra tik esmė, būtį “gavusi” Dievo valia. Vadinasi, kiekvieno daikto esmę išreiškia ne jo individualybė, o giminės savybės, nes daikto esmė išlieka ir jam pražuvus. Daiktų būtį lemia įvairūs veiksniai, atsitiktinumai, o ne absoliutus būtinumas, kaip Dievuje. Dėl to esmė ir dalijasi į “substanciją” ir “akcidenciją” (taip teigė ir Aristotelis). Akcidencijos, t.y. kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibūdinimas. Tai nėra savarankiški dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintelė būtis, kurioje semė ir būtis sutampa, yra Dievas. Jis vienintelis ir yra visų daiktų priežastis ir tikslas – kaip tobuliausias gėris.

Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Materija yra daikto potencija ir daiktų giminės individualizavimo principas. Tačiau aktu (tikrove) materiją paverčia forma. Forma ir yra būtybės esmė iir turinys. Kartu materija ir forma individualioje būtyje viena kitą tam tikra prasme riboja. Aristotelio hilomorfizme pirminė materija yra visiškai savarankiška ir amžina kaip pats Dievas, o Akvinietis pabrėžia, kad ir materija atsiranda po pasaulio kūrimo akto. Nors ir aristoteliškasis Dievas yra grynas aktas (amžina bekūnė forma) ir pirmoji priežastis, tačiau žemiškuose dalykuose nebedalyvauja ir mąsto pats save. Tomiškasis Dievas, sukūręs pasaulį iš absoliutaus nieko, savo kūrinį nuolat valdo.

Dievas turėjo aibę galimybių, tačiau realizavo būtent tą, kuri yra sukurta. Kūrinys, tt.y. visa tikrovė, yra hierarchiškas ir tarpusavyje sąlygotas. Žemiausioji ir plačiausioji pakopa yra negyvoji gamta. Virš jos išsidėstę augalai, kurių vidinė jėga juos augina ir daugina. Dar aukštesnė pakopa yra gyvūnai, kurie sugeba jausti, tačiau neturi proto. Iš pastarosios pakopos iškyla aukščiausia regimojo pasaulio pakopa – žmonės, kurie, turėdami protingą sielą, yra tarsi pereinamoji grandis į grynai dvasinę, t.y. antgamtinę sferą. Dar aukštesnė Dievo kūrinių pakopa yra bekūniai asmenys – angelai, tarp kurių taip pat yra sava hierarchija. Ši kosminė hierarchija reikalinga todėl, kad harmoningai reikštųsi visos galimos tobulumo pakopos. Blogis yra tik regimybė, nes ir jis reiškiasi tik gėryje.

Tobuliausia būties pakopa yra Dievas. Dievo buvimo būtinumą Tomas Akvinietis įrodinėja prigimties teologijoje. Jis sukritikuoja Anzelmo Kentenberiečio (1033-1109) ontologinį Dievo buvimo įrodymą, pagal kurį Dievas įrodomas iš pačios “Dievo” sąvokos. Dievo sąvoka – tobuliausia, nes mūsų protas nieko tobulesnio sugalvoti negali. Taigi pati sąvoka “Dievas” duoda žinių apie tokio dalyko kaip Dievas buvimą. Pasak filosofo, ontologinis (būtiškas) Dievo buvimas neįmanomas, nes mes, žmonės, negalime Dievo esmės pažinti. Naiviam ir neišprususiam žmogui pakanka aklo tikėjimo, tačiau protingam ir mąstančiam to nepakanka. Kadangi Dievo buvimo neįmanoma įrodyti tiesiogiai iš jo esmės, tai galima padaryti netiesiogiai, aptinkant “Dievo” sąvokos požymius dievo kūriniuose, nes šie kkūriniai yra begalinio Dievo tobulumo dalelytė. Kaip teigė filosofas, keliai, vedantys į Dievo buvimą, yra penki. Visi šie penki įrodymai paremti Aristotelio “pirmojo postūmio” koncepcija.

Pirmas būdas remiasi judėjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes neįmanoma, kad kas nors būtų ir judantis, ir judinamas. Taigi kiekvieną judantį daiktą judina dar kas nors kitas ir t.t. Eidami nuo vieno daikto prie kitų, o jų yra begalybė, prieiname iki tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas tegali būti Dievas.

Antru būdu Dievo buvimas įrodomas veikiančios priežasties supratimu. Visada yra veikiančių priežasčių aibė. Tačiau negali būti, kad daiktas būtų pats save veikianti priežastis, nes tokiu atveju jis turėtų būti anksčiau save patį, o tai yra neįmanoma. Negali būti ir veikiančių priežasčių begalybės, nes turi būti pirmoji veikiančioji priežastis. Ja negali būti niekas kitas, išskyrus Dievą.

Trečias būdas – aiškinimas galimybės ir būtinumo sąvokomis. Daugybė daiktų juk gali būti ir nebūti, tačiau tokia galimybė gali sudaryti sąlygas jiems visiškai išnykti. Bet taip nėra, nes būtis, iš kurios daiktai atsiranda, akivaizdi. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties. Ta savaiminė, o kartu ir kitų dalykų pirminė, priežastis ir yra Dievas.

Ketvirtas būdas išplaukia iš sskirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimo: kai kurie dalykai pasižymi aukščiausiu teisingumu, gerumu, kilnumu ir t.t., t.y. aukščiausia būties raiška. Aukščiausių raiškos laipsnių savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis, vadinasi, yra tai, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Tai ir yra Dievas.

Penktas būdas – įrodymas daiktų valdymo samprata; gamtos kūnai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. Šis tikslas matomas iš jų kryptingos išeities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors sąmoninga valia, tam tikra protinga būtybė, kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia į tam tikrą tikslą. Ta būtybė yra Dievas.

Esmė, pasak Tomo Akviniečio, yra tai, kas išreikšta apibrėžime. Taigi įrodžius dievo buvimą, galima pateikti ir jo apibrėžimus. Apibrėžimai visi neigiami: Dievas amžinas, nes jis nejudinamas; jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); jis nemirtingas, nes nėra kūnas; jis neturi dalių, nes jis nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrėžti ir t.t. Dievas negali būti kūnas; jis nepailsta, neužmiršta, nesisieloja, nenyksta, neliūdi. Tačiau Aurelijus Augustinas kitaip nei Tomas, jis Dievo esmę mato ne jo valioje apskritai, o protongoje valioje, todėl jis nenori negalimų daiktų: sunaikinti praeities, sukurti kito Dievo, susinaikinti žmogaus arba, tarkime, paversti asilu.

Išvados

Tomas Akvinietis – viduramžių

filosofas. Pasiremdamas krikščioniškosios moralės normomis, jis naujai interpretavo Aristotelio etiką. Etinės koncepcijos pradinis taškas – bandymas apibūdinti aukščiausią gėrį. Tokiu gėriu pripažįstama laimė (palaima). Kokios dorybės padeda pasiekti šį tikslą? Aristoteliui kelias į laimę (palaimą) buvo grindžiamas dorybių ugdymu, o Tomas Akvinietis mano, jog laimė yra Dievo rankose. Laimė susijusi ne su jusliškumu, o su protingąja sielos dalimi. Pati tobuliausia laimės forma – protinga kontempliacija. Kontempliuojantis išorinį pasaulį, žmogus negali būti visiškai laimingas, nes jo laimė dar užteršta jusliškumu. Tobuliausia yyra ta veikla, kurios ir objektas tobuliausias. Toks ir yra Dievas. Todėl laimė – tai tiesioginis Dievo kontempliavimas. Tačiau tokia palaima žmogui nepasiekiama. Ji galima tik amžinybėje. Šiame pasaulyje žmogui tenka ribota palaima.

Katalikų filosofai Tomo Akviniečio pažiūras pavyzdinėmis pripažino ne iš karto. Tačiau jo sugebėjimai sujungti į vieną sistemą senovės ir katalikiškąją filosofijas pagaliau buvo įvertinti ir 1323 metais filosofas paskelbiamas šventuoju. Šiandien jo filosofija vadinama tomizmu. Tomas Akvinietis tebėra katalikiškųjų pažiūrų simbolis, į kurį lygiuojasi dabarties katalikiškoji filosofija –– neotomizmas.

Naudota literatūra

Baranova J. Filosofinės etikos chrestomatija. – Vilnius, 2001

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. – Vilnius, 1999

Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. – Vilnius, 1988

Sodeika T., Baranova J. Filosofija. – Vilnius, 2002