F. Hegelio filosofija

Įvadas.

Biografai pasakoja, kad didysis mąstytojas, ryškiausias vokiečių filosofas – George Wilhelm Friedrich Hegel (1770 – 1831), gulėdamas mirties patale, su kartėliu prasitaręs, jog jo filosofijos nesupratęs niekas, išskyrus vieną žmogų, bet ir tas vienintelis galiausiai jos nesupratęs. „Vienintelis“ buvo pats Hegelis, nevilties akimirką prisipažinęs, kad jo mąstymas jam pačiam yra paslaptis. Tačiau jo filosofija pagrįsta paprastu ir net naiviu įsitikinimu, kad visa, kas yra, gali kiaurai peršviesti minties spindulys. Dvasiai, suvokusiai save pačią, pasiekusiai absoliučios savižinos pakopą, pasak ppaties Hegelio, nėra jokių paslapčių nei žmoguje, nei už jo. Hegelio filosofija pretenduoja į absoliutų minties grynumą ir skelbia, kad mintis yra alfa ir omega, kad būtis yra mąstymas, o kiekvieno daikto esmę sudaro sąvoka, todėl iš tikrųjų nesama nieko, kas būtų svetima minčiai, kas skleistųsi anapus jos kaip kažkokia paslaptinga nemintinė tikrovė. Aš manau, kad labai tiksliai apie Hegelio filosofijos tikslą yra pasakęs A. Šliogeris. Anot jo svarbiausią Hegelio kaip mąstytojo tikslą galima nusakyti šitaip: „. tai pastanga įsimąstyti įį patį mąstymą, neapsunkintą jokios svetimybės, išvaikščioti grynos, dieviškai tyros ir skaidrios, tik vienai logikai paklūstančios minties teritoriją, žodžiu, aprašyti grynąją sąmonę, kur vienintelis valdovas ir vienintelis pavaldinys yra pati Grynoji Sąmonė ir jos gryniausieji pavidalai – Absoliuti Dvasia, Absoliuti SSąvoka, Absoliuti Idėja, Absoliutus Žinojimas, o Žmogus, Visuomenė ir Istorija yra jos savininkas.(G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 10).

Taigi pabandysiu įsigilinti į Hegelio mąstyseną, suprasti vystimosi sampratą jo filosofijoje, įsisąmoninti pamatinę didžiojo mąstytojo tiesą – žmogaus sąmonę, kaip ji „nuėjusi“ ilgą ir sunkų savipratos kelią suvokia save. Anot A. Šliogerio sąmonė suvokia, kad ji yra viskas, kad bet kokia svetimybė, bet koks daiktas, bet kokia kitabūtis „iš tikrųjų“ yra jos pačios kūrinys ir nuosavybė. Šitokią savo totalybę ir vienvaldystę grynoji sąmonė įtvirtina keturiuose lygmenyse: 1) kaip individualioji sąmonė, 2) kaip pažįstanti sąmonė, 3) kaip moralinė ir politinė, 4) kaip religinė sąmonė. Savipratos kelyje individualioji sąmonė pašalina juslinį daiktą, pagaliau įsisąmonindama, kad šitas konkretus daiktas yra jos pačios ddarinys, kurio tikroji esmė ir net būtis yra grynoji sąvoka. Pažįstanti sąmonė pašalina gamtą, pagaliau suvokdama, kad visos tariamai anapus sąmonės esančios gamtos „esmė“ yra pačios sąmonės konstruktas. Moralinė ir politinė sąmonė pašalina bet kokią tariamai objektyvią gamtos ar dievų nustatytą tvarką ir suvokia, kad įstatymas, gėris, blogis ir panašūs dalykai yra jos pačios sukurtos socialinio žaidimo taisyklės. Ir pagaliau religinė sąmonė pašalina visus dievus, suvokdama, kad dievas yra jos pačios gaminys, ir susiliedama su absoliučiu žinojimu, sutampančiu su paties HHegelio filosofija.

Pažinimo tapsmas.

Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų galima jokia veikla, t. y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką, siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiems ir dvasiniams. Taigi pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė. Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto, pažinimo objekto ir pažinimo rūšių atžvilgiu. Pažinimo žyme paženklinta jau mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija, teologija, menas ir panašiai. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku. Pažinimas tyrimo dalyku yra formaliajai logikai, psichologijai, mokslo metodologijai, mokslo istorijai, pažinimo sociologijai ir filosofijai. Pavyzdžiui, formalioji logika kaip mokslas tiria žmogaus mintis jų struktūros požiūriu. Ši disciplina žinių tikroviškumu nesirūpina, nes jos dalykas yra taisyklingo mąstymo normos ir praktinis šių normų taikymas mąstyme. Be šių normų negali apsieiti joks pažinimas. Filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką galima pažinti, kaip jis galimas, kokie yra pažinimo šaltiniai, kas yra tikros žinios, ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar tiesa apskritai pasiekiama. Skirtingais filosofijos istorijos periodais šių klausimų liginamasis svoris keisdavosi. Antikos filosofijoje ontologija ir pažinimo teorija dar neišsiskyrusios, naujųjų laikų ontologija ir gnoseologija susijusios kaip dvi savarankiškos filosofinės sistemos dalys. Tuo tarpu vokiečių kklasikinės filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas pirmą kartą mėgina sukurti tokią pažinimo teoriją, kuri būtų visai nesusijusi nei su realybe, nei su psichologija. G. Hegelis – vokiečių klasikinės filosofijos viršūnė – ontologiją ir gnoseologiją sulieja į vieną filosofinę sistemą sakydamas, kad būties turinį sudaro absoliučios dvasios pažintinė veikla.

Gyvenimas.

Georgas Vilhelmas Friedrichas Hegelis(1770 – 1831) gimė Švabijoje, valdininko šeimoje. Studijas pradėjo nuo teologijos, o rašinius – nuo teologinių ir politinių straipsnių. Palyginti vėlai, 1801 m., ėmė reikštis filosofijos baruose. Apsigyvenęs Jenoje, kuri tuo metu buvo vokiečių filosofijos sostinė, ten dėstydavo drauge su Schellingu, pradžioje kaip docentas, paskui kaip ekstraordinarinis profesorius. Ten baigė rašyti savo pirmą didelį darbą. Dėl karo veiksmų turėjo apleisti Jeną ir universiteto katedrą; apsigyveno Bavarijoje kur ėjo dienraščio redaktoriaus, vėliau Niurnbergo gimnazijos direktoriaus pareigas, kartu kūrė savąją filosofijos sistemą. 1816 metais grįžo prie akademinės veiklos; 1816 ir 1817 metais išleisti jo darbai sulaukė dėmesio, ir jis iškart gavo kvietimus į tris universitetus: pirmiausia dėstė Heidelberge, o paskui, nuo 1818 metų, – Berlyne. Čia prasidėjo jo sėkmės ir šlovės laikotarpis; iš visos Vokietijos ir iš užsienio pas jį plaukė minios mokinių; jis buvo palaikomas ir valdžios sluoksnių, tapo savotišku oficialiuoju Prūsijos filosofu; jis pasiekė to, kad daugumą filosofijos katedrų Vokietijos uuniversitetuose buvo užėmę jo mokiniai. Mirė 1831 metais Vokietijoje siaučiant choleros epidemijai, būdamas pačioje darbingumo, jėgų ir šlovės viršūnėje.

Hegelio filosofija patraukė daugybę mokinių, bet ne dėl jos kūrėjo asmeninio žavesio. Jis buvo sauso, šalto, flegmatiško būdo, nuo pat jaunumės turėjo senio bruožų. Netraukė prie Hegelio ir jo paskaitos: oratoriaus jo būta tikrai prasto. Raštai irgi nebuvo patrauklūs: stilius ir terminologija buvo neaiškumo ir pedantiškumo junginys. Užtat traukė pats doktrinos turinys, milžiniškas užmojis visas filosofines problemas susieti į sistemą ir jas išspręsti vadovaujantis vienu principu.

Joks filosofas niekada nebuvo labiau už Hegelį nutolęs nuo empirinio mokslinio darbo. O vis dėl to jis nebuvo paskutinis tarp eruditų, ypač istorijos baruose. Tačiau savo žinias panaudodavo tik tada ir tik tokiu aspektu, koks buvo reikalingas jo spekuliacijoms. Tai buvo gryniausias spekuliatyvinis protas. Jis turėjo ypatingą minčių sistemintojo sugebėjimą. Su šiuo sugebėjimu siejosi kitas – nepaprastas mąstysenos abstraktumas; šiuo atžvilgiu jis toli aplenkė visus ankstesnius filosofus; realus pasaulis nedarė įtakos jo protui ir negalėjo jo atitraukti nuo abstrakčių minčių kūrimo ir sisteminimo. Pats save laikė blaiviu ir tiksliu mąstytoju ir savo spekuliacijų vaisius įvilkdavo į dalykišką ir cheminį apdarą. Tuo metu būta daug Hegeliui artimų mąstytojų: noras sukurti universalią sistemą, spekuliatyvinis absoliutizmas buvo būdingas

ir kitiems vokiečių idealistams. Tačiau Hegelis skyrėsi nuo tų idealistų, kuriuos, kaip, pavyzdžiui, Schellingą, buvo užvaldžiusi romantizmo dvasia; Hegelio potraukis griežtai ir taisyklingai minčių struktūrai bei schemoms buvo priešingybė romantikai. Tiesioginę įtaką jam padarė Schellingas, bet svarbiausi jo filosofijos aspektai – pati idealistinė nuostata ir dialektinis metodas – buvo to sąjūdžio iniciatoriaus Fichtes idėjų plėtotė. Kai kuriuos jo doktrinos momentus parengė ne tokie garsūs ankstesnės kartos mąstytojai, pavyzdžiui, minties ir būties tapatumo idėjos laikėsi Bardili, pažiūra, kad tikrovė yra prieštaringa, bbuvo būdinga jau F. Schlegeliui, o Hegelio estetinių pažiūrų pirmtakas buvo F. Schilleris.

Evoliucinis idealizmas.

Hegelis laikėsi idealistinės Fichtes nuostatos ir manė jau esant įveiktą visuotinai paplitusią pažiūrą, kad daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo mąstymo. Minties ir daikto dualizmas yra klaidingas; tik mintis yra pirminė, o daiktai yra jos kūriniai. Todėl tikrosios būties prigimties reikia ieškoti mintyje. Hegelio filosofijos idėją galima suformuluoti teiginiu, kad realiai teegzistuoja neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina. Savo vveikale „Dvasios fenomenologija“ Hegelis apibūdina sistemos pagrindą – dvasią:“.tai, kas dvasiška, yra tikroviška; tai yra esmė arba būtis – savyje; dvasia yra tai, kas sueina į santykį su savimi, arba tai, kas apibrėžta; ji yra kitabūtis ir būtis – sau, iir tai, kas šioje apibrėžtyje arba savojoje būtyje – už – savęs pasilieka savyje; arba ji yra savyje ir sau. – Tačiau ji yra toji būtis – savyje – ir – sau tik mums arba savyje, tai yra dvasinė substancija. Ji privalo būti tokia pat ir pačiai sau; ji privalo būti žinojimu apie dvasiškumą ir žinojimu apie save kaip dvasią. Tai reiškia, kad ji privalo būti sau kaip objektas, bet lygiai taip pat betarpiškai – kaip įtarpintas, vadinasi, įveiktas, į save reflektuotas objektas. Tas objektas yra būtis – sau tik mums, nes jo dvasinis turinys pagimdytas jo paties; tačiau kadangi jis ir sau pačiam yra būtis – sau, tai toji savigimda, grynoji sąvoka, jam kartu yra objektinė stichija, kurioje glūdi jjo esatis; ir šitokiu būdu objektas kai esatis sau pačiam yra į save reflektuotas objektas.“(G. W. F. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 44). Pati būtis yra pats mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos. Šis būtiškasis pradas Hegelio vadinamas tai „absoliučia idėja“, tai „absoliučiu subjektu“ arba tiesiog „absoliutu“. Filosofas sako: “visa, kas tikroviška, – protinga, o visa, kas protinga, – tikroviška“. Tai reikštų, kad viskas, kas atsitinka, atsitiko ar atsitiks ateityje, yra Absoliutaus proto veiklos rezultatas. Tas rezultatas – protingos pprigimties. Proto plėtra nežino jokių kliūčių, netgi geografinių – istorijos vyksmo būtinumas reiškiasi ir tuo, kad skirtingu laiku skirtingos tautos atlieka istorijos joms skirtus uždavinius. Taigi susimąstykime apie protą kaip pasaulinį, kurio plėtra lemia logiškai būtiną ir tikslingą visą žmogiškosios veiklos istoriją. Anot Hegelio: „vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai“ (G. Hegelis. Istorijos filosofija., Vilnius, 1990, p. 35). Pasaulinio proto plėtra – tai visų pirma loginė sklaida idėjų, kurių įgyvendinimo instrumentas yra konkretūs mąstytojai, religiniai ar politiniai veikėjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovės pagrindas, jis persmelkia ją visą. Hegelis šią mintį išreiškia taip: „.protas yra tiek substancija, tiek begalinė jėga, sau pačiam ji yra viso gamtinio ir dvasinio gyvenimo begalinis turinys, o sykiu ir begalinė forma – šio turinio forma. Protas yra substancija, kaip tik tai, dėl ko ir kur egzistuoja, ir turi savo būtį visa tikrovė; protas yra begalinė jėga.protas yra begalinis turinys, visa esmė ir tiesa, ir jis pats sau yra medžiaga, kurią apdoroja jo paties dvasinė veikla.jis yra tik savo paties prielaida ir absoliutus tikslas, taip jis pats yra šito absoliutaus tikslo realizavimas ir ne tik gamtos, bet ir dvasios pasaulio pperkėlimas iš gelmės į paviršių būtent pasaulio istorijoje“ (G. Hegelis. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990, p. 35). Daiktų būtį lemia jų rūšinė priklausomybė, jų esmė, taigi ne juslėmis suvokiama išorė, o mąstoma vidinė jų prigimtis, turinti idealų pobūdį. Žmogaus mąstymas tėra absoliučios idėjos dalinė apraiška, nes realu yra tik tai, kas yra pačiame absoliute kaip visybėje. Pavienis žmogaus protas yra tik visos tikrovės dalis.

Taigi reikia sutikti su tuo, kad būtis, kaip ir mintis, yra loginės prigimties. Būties dėmuo yra tas pats kaip ir loginės minties dėmuo – sąvoka. Ir bendrybė, būdama sąvokos esmė, taip pat yra būties esmė: visa, kas atskira, yra tik antrinė būties apraiška. Būdamas ištikimas šiam universalistiniam požiūriui, Hegelis kiekvienoje reiškinių srityje pabrėždavo bendrąsias savybes, kurias laikė esminėmis, o antrąsias savybes palikdavo nuošalyje. Hegelis akcentuodavo būties vienovę: tik kaip vienovė ji yra absoliutas. Ir tik kaip vienovei jai tinka teiginys, kad būtis yra racionali, logiška. Atskiri faktai, kuriuos empiristai laiko būtimi, nėra racionalūs ir pagaliau nėra būtis. Tik kartu su būties vienove jie tampa racionalūs. Analogiškai Hegelis suprato ir tiesą; tiesa gali būti tik teiginiai apie būties vienovę. Tad filosofas būties ir tiesos sąvokas vartojo kita prasme nei visi žmonės, todėl nieko nuostabaus, kad žmonėms jo teiginiai bbuvo kažkoks paradoksas. Hegelis manė, kad būtis iš esmės turėtų būti kintanti, nes priešingu atveju ji negalėtų sukurti jai būdingos gausybės pavidalų. Jis laikėsi nuomonės, kad būties prigimčiai būdinga nepaliaujamai vystytis ir besivystant kurti vis naujus pavidalus. Vadinasi, su pažiūra, kad būties prigimtis yra loginė, jis sujungė pažiūrą, kad būties prigimtis yra evoliucinė. Taigi jeigu būties prigimtis yra loginė, tai jos vystimasis pavaldus logikos dėsniams. Kiekviena jos būsena logiškai atsiranda iš ankstesnės; o kas atsiranda logiškai, tas yra būtina, todėl visa tikrovė, visos jos būsenos ir apraiškos yra būtina. O kas yra būtina , tas atitinka protą. Dėl to visa tikrovė, kuri, Hegelio nuomone, yra logiška ir būtina, yra ir protinga.

Dialektikos metodas.

Pagrindiniu logikos dėsniu Hegelis laikė dialektikos dėsnį: kiekvieną teisingą teiginį atitinka ne mažiau teisingas neiginys, kiekvieną tezę – antitezė, iš kurių atsiranda sintezė. Vos tik mėginame kokį nors sprendinį pritaikyti būčiai kaip visumai, pasirodo kad šis sprendinys jos neatitinka ir kad jį reikia paneigti. Jei pasakysime, kad absoliutas yra gryna būtis, tai to pasakymo nelaikysime jokiu sprendiniu, taigi iš tiesu pasakysime, kad absoliutas yra niekas. Kitaip sakant, teiginys, kad absoliutas yra būtis, veda į antitezę: kad jis yra niekas. Panašiai yra ir su visais kitais teiginiais. Jie galėtų

būti tiesos tik tuo atveju, jei kažką pasakytų apie būtį kaip visumą, bet joks sprendinys būties visumos neaprėpia. Joks teiginys nėra visiškai teisingas. Tiesa ir melas yra susipynę. Nėra griežtos priešybės. Tiesa vienodai slypi ir teiginyje, ir jo neiginyje, taigi teiginyje, kuris jam prieštarauja. Mintis neprivalo ir net negali išvengti prieštaravimų, negali be jų apsieiti, jie dialektiniu procesu veda mintį į visišką tiesą. Hegelis, įsitikinęs minties ir būties tapatybe, dialektikos dėsnį padarė visuotiniu būties dėsniu. Ėjimo nuo tezės prie antitezės pprocesas Hegeliui buvo ne tik samprotavimo, bet ir realaus vystimosi pamatas. Įkandin kiekvieno būties pavidalo eina jo neigimas; todėl, priešingai paplitusiai nuomonei, priešybės ne tik nėra negalimos tikrovėje, bet sudaro giliausią jos prigimtį. Romantikai įžvelgė priešingų jėgų veikimą žmogaus sieloje, o Hegelis jų požiūrį išplėtė visai tikrovei. Galu gale tikrovė nuo tezės pereina ne tik prie antitezės, bet ir prie sintezės: ji ne tik turi savyje priešybes, bet ir jas įveikia. Nepaliaujama kaita pagal būtiną dėsnį – tokia yra būties pprigimtis.

Taigi, dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo arba „niekio“ iki absoliučios tiesos. Šis kelias tiesiasi įvairiopai. Pirmu atveju visko pradžia yra juslinis suvokimas, kuriame įvyksta subjekto buvimo fakto fiksacija. Po to šis faktas pereina jausminį vvertinimą, ir žinojimas tampa subjektyvus. Galiausiai pasiekiama savimonės stadija, kurioje objektas ir subjektas nebesiskiria. Hegelis sako: „.kad ir koks būtų rezultatas, kylantis iš neteisingo žinojimo, jis negali būti tuščias niekis, o būtinai turi būti suvoktas kaip niekis [dalyko], kurio rezultatas jis yra; tai toks rezultatas, kuris išsaugoja tai, kas buvo teisinga ankstesniame žinojime. Visa tai čia pasirodo šitaip: kadangi tai, kas iš pradžių pasirodė kaip objektas, sąmonės buvo nužeminta iki to objekto žinojimo, o tai, kas buvo būtis – savyje, tampa tam tikra tos būties – savyje būtimi sąmonei, tai šitai yra naujas objektas, kartu su kuriuo pasirodo ir naujas sąmonės pavidalas, kuriam esmė yra kažkas kita, nei ankstesniajam.ši aplinkybė ir kreipia visą būtinybei pavaldžią sąmonės pavidalų seką. Tik pati tta būtinybė arba naujo objekto, kuris pasirodo sąmonei, nežinančiai, kaip šitai nutinka, atsiradimas yra tai, kas mums vyksta tarsi sąmonės užnugaryje. Šitokiu būdu sąmonės judėjime atsiranda būties – savyje arba būties – mums momentas, nepasirodantis sąmonei, panirusiai į patį patyrimą; bet turinys to, kas mums atsiranda, sąmonei duotas, o mes suvokiame tik formaliąją šio turinio pusę arba jo grynąjį atsiradimą; sąmonei šitas atsiradęs dalykas esti tik kaip objektas, o mums jis esti ir kaip judėjimas bei tapsmas.“ (G. Hegelis. Dvasios ffenomenologija. V., 1997, p. 92). Tai ir yra savimonė kaip aukščiausia pažinimo forma, kuri vis dėlto būdinga tik Absoliutui, t. y. teiginių ir apibrėžimų visumai. Taip ir ateinama iki sampratos, kad be paties absoliuto nieko daugiau anapus jo nėra. Taip triadų ritmu vystosi pasaulis.

Tokia triada reiškiasi ir kitaip, ir kaip tik ji parodo tikrovės turinį. Mąstymas vyksta teiginio, neiginio ir sintezės triadomis. Taip yra ir gamtos dalykuose. Svarbiausia būtyje yra pats procesas ir rezultatas: kiekviena dialektikos pakopa (teigimas, neigimas, sintezė) turi savyje buvusios pakopos turinį, kurį iš dalies pereina, o iš dalies ir paneigia kita po jos einanti pakopa. Taigi teigimas, neigimas ir sintezė yra visumos momentai, kurie ir sudaro pažinimo turinį. Kitaip sakant, kiekvieno dalyko turinys yra to dalyko, istorija, nes, kaip teigia Hegelis, absoliuti idėja yra objektas, apimantis visus apibrėžimus jų vienovėje, t. y. visas žinias. Ko nors nežinant arba ką nors netyčia ar tyčia praleidus ar pakeitus objekto turinys regimybėje bus kitoks.

Absoliuti dvasia, siekdama būties savižinos, iš pradžių „darbuojasi“ nesąmoningai ir nevalingai ieškodama savyje atitinkamos formos, kuri jai pačiai pasakytų, kas ji yra. Taigi iš pradžių Absoliutas tėra idėja „savyje“ ir „sau“, todėl ir nepajėgia atskleisti savo esmės. Ieškodama savyje formos, ji lyg „apsirinka“ susvetimėdama ggamtos pavidalu. Kitaip tariant, gamta yra ne kas kitas kaip Absoliučios dvasios kitabūtis, kurioje ji, deja, neaptinka formos, pajėgios atskleisti jos esmę. Dėl to ji antrą kartą grįžta į save ir užbaigia virsmų triadą. Triados paskutinėje pakopoje Absoliutas, sugrįžęs į save, tampa idėja, kurioje ir“ randa“ tą formą, o forma sugeba pažinti judėjimą triadomis. Beasmenė Absoliuto dvasia „pabunda“ kaip sąmonė ir asmenybė žmoguje kalbos ir žodžio pavidalu, o tiksliau – sąvokos pavidalu. Sąvoka tampa aukščiausia Absoliučios dvasios savikūros pakopa. Sąvokų judėjimas vyksta filosofijoje, kuri yra tobuliausia Absoliuto savipažinos forma. Žemesnės savipažinos formos yra menas ir religija.

Meno ir religijos filosofija.

Grožis Hegeliui buvo absoliučios dvasios išraiška; grožis yra reiškinio ir idėjos, tikrovės ir minties, turinio ir formos sintezė. Toji sintezė įvyksta mene, todėl Hegelio estetika buvo pirmiausia meno filosofija. „.dvasia peržengia meno ribas, kad pasiektų aukštesnės saviraiškos: būti ne tik iš savasties gimusia substancija, bet savąja objektine apraiška būti šia savastimi, ne tik gimdyti save iš savo sąvokos, bet pačią sąvoką padaryti savo pavidalu taip, kad sąvoka ir sukurtas meno kūrinys vienas kitą suprastų kaip tą patį dalyką.“ (G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. , V. , 1997, p. 509).

Dar aukštesnė už meną absoliučios dvasios išraiška yra religija. Hegelis religiją suprato ne kkaip jausmą, o kaip vaizdinių kompleksą. Religiją jis skirstė pagal jų vaizdinių lygmenį ir būdingu sau evoliuciniu bei konstrukciniu stiliumi jungė jas į istorijos grandinę. Religijoje dvasia pranoksta visas tarpines apraiškas ir pasiekia pačios savęs supratimą.“.jeigu religija yra dvasios išbaigtis, į kurią, kaip į savąjį pagrindą, sugrįžta ir jau sugrįžo pavieniai dvasios momentai – sąmonė, savimonė, protas ir dvasia, tai visi kartu jie sudaro visos dvasios estinčią tikrovę; ir tik tokia dvasia yra, kaip išsklaidantis ir į save sugrįžtantis šitų jos pusių judėjimas.“ (G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 495).

Filosofavimo apimtys.

Gamta ir dvasia Hegeliui buvo du būties įgyjami pavidalai. Pirminis būties pavidalas yra sąvoka, ji yra vystimosi išeities taškas. Sąvokos antitezė yra gamta: gamta taip pat yra idėja, bet tokia, kuri atsiskyrė nuo minties ir dėl to pasireiškia kaip išoriška jos atžvilgiu. Idėjos ir gamtos sintezė yra dvasia. Šiuos tris būties pavidalus atitinka trys filosofijos dalys: tai logika – mokslas apie idėją savyje ir sau; gamtos filosofija – mokslas apie idėją jos kitabūtyje ir dvasios filosofija – mokslas apie idėją, sugrįžusią į save iš savo kitabūties, t. y. gamtos. Kiekviena filosofijos dalis taip pat suskirstyta į triadas.

Logika Hegeliui yra tas pats kas metafizika jos plačiausia prasme,

ir joje jis tyrinėja bendriausius Absoliuto savipažinos, t. y. judėjimo kaip mąstymo dėsnius. Štai kaip Hegelis mąstė apie judėjimą ir jo eigą: „.1) Aš nurodau „dabar“, ir tas „dabar“ teigiamas kaip tiesa; tačiau aš nurodau jį kaip tai, kas buvo, arba kaip tai, kas įveikta; aš įveikiu pirmąją tiesą ir 2) teigiu „dabar“ kaip antrąją tiesą, sakydamas, kad jis yra buvęs, kad jis įveiktas. 3) tačiau to, kas buvo, nėra; aš įveikiu buvusią arba įveiktą būtį, antrąją tiesą, o kartu nneigiu „dabar“ negaciją, ir šitaip sugrįžtu prie pirmojo teiginio: „dabar“ yra. Vadinasi „dabar“ ir nurodau į „dabar“ yra tokie, kad nei „dabar“, nei nuoroda į „dabar“ nėra kažkas betarpiška ir paprasta; ne, tai yra judėjimas, apimantis skirtingus momentus; nustatomas šitas, tačiau iš tikrųjų nustatomas kažkas kitas; tai reiškia: šitas yra įveikiamas, ir toji kitabūtis arba pirmojo momento įveika savo ruožtu įveikiama pati ir šitaip sugrįžtama prie pirmojo momento.Šitas į save reflektuotas pirmasis momentas nėra visiškai tas pats, kas jis buvo iiš pradžių, t. y. kažkas betarpiška; ne, jis yra kaip tik reflektuotas į save, arba kažkas paprasta, kas pasilieka kitabūtyje toks, koks jis yra, t. y. tam tikras „dabar“, kuris yra „dabar“ absoliutus daugis; ir tai yra tikrasis „dabar“.- Vadinasi, nnuoroda pati yra judėjimas, kuris išreiškia tai, kas „dabar“ yra iš tiesų, – rezultatas arba daugelio „dabar“ visuma; o nurodyti reiškia patirti, kad „dabar“ yra bendrybė.(G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. 1997, p. 101). Taigi Hegeliui logika yra bendriausias mokslas apie visų daiktų esmę. Kadangi Absoliutas yra dvasia, todėl logikos dėsniai ir gamtos dėsniai iš esmės yra tie patys.

Viskas prasideda nuo sąvokų triados – būtis – niekas – tapsmas. Ši triada yra pirmoji Absoliuto dialektinė apraiška kaip teiginys, neiginys ir sintezė. Vadinasi Absoliutas yra ir ne daugiau. Tai juslinis faktas be jokių savybių. Tačiau grynoji būtis be savybių yra tik „niekas“. Tai ne absoliuti nebūtis, bet kai kuo panaši į Aristotelio neįgijusią formos materiją. Taigi antitezė skamba taip: „absoliutas yra nniekas“, o sintezė skambėtų taip: „grynosios būties ir nieko vienovė yra tapsmas“. O jeigu taip, tai jau kas nors yra. Pasak Hegelio, tai jau žinojimo pradžia. Po to jau galima kita triada – kokybė – kiekybė – saikas.

Dialektiškas Absoliuto judėjimas, t. y. savipažina, reiškiasi keturiais pagrindiniais principais: tapsmo, vystimosi, visuotinio ryšio ir determinizmo, t. y. priežastingumo. Šie principai atsiskleidžia mąstymo dėsniuose. O dėsnis yra esminis, bendras, būtinas, patvarus ir pasikartojantis sąvokų ryšys. Pagrindiniai dėsniai yra trys: prieštaravimo, neigimo neigimo iir kiekybinių pakitimų kokybiniais. Visus šiuos dėsnius Hegelis iliustruoja gamtos arba visuomenės pavyzdžiais.

Prieštaravimas reiškia sąvokų sąveiką, kurios metu jos viena kitą atmeta, t. y. nepripažįsta, arba viena į kitą pereina. Prieštaravimas ir yra judėjimo šaltinis. Nors priešybės viena kitą ir neigia, bet negali viena nuo kitos atsiskirti arba viena kitą sunaikinti. Vienas kitą neigia forma ir turinys, atskirybė ir bendrybė, bet visada yra kartu ir net vienas kitame. Kaip tik priešybės ir sudaro to paties dalyko esmę, todėl tapatybė ir skirtumas reiškiasi kartu. Hegelis ir pačią dialektiką apibūdina kaip tapatybės ir netapatybės raišką. Prieštaravimas jam nėra dalyko defektas, o jo gyvybingumas. Tapatybė priešybėse ryškiausia tada, kai priešybių jėgos yra vienodos. Tai brandžiausia prieštaravimo stadija. Savipažina didėja ir pasireiškia priešybėms pereinant vienai į kitą. Savipažinai didėjant, vyksta neigimas. Be neigimo nėra tapsmo, kiekybės ir kokybės. Hegeliui neigimo neigimas yra mąstymo principas, kuriame tezė paneigiama antitezėje, t. y. sąvokos turinys rutuliodamasis pereina į savo priešybę visiškai neišnykdamas, bet išlikdamas kaip savo kitabūtis. Dingstant senajam sąvokos turiniui, jo geriausios pusės lieka naujojoje sąvokoje.

Tezės ir antitezės darinys yra sintezė. Sintezėje įveikiamas ir tezės, ir antitezės prieštaravimas, kurio metu pirmųjų sąvokų turinys paneigiamas tik iš dalies. Taigi sintezė ir yra neigimo neigimas. Filosofas ppavyzdį pateikia iš gamtos: „Pumpuras išnyksta išsiskleidžiant žiedui, ir galima sakyti, kad pastarasis paneigia pirmąjį; lygiai taip pat vaisius skelbia, kad žiedas yra neteisinga augalo esatis, ir kaip jo tiesa vaisius užima žiedo vietą. Šios formos ne tik skiriasi viena nuo kitos, bet ir išstumia viena kitą kaip nesuderinamos. Tačiau tokia taki jų prigimtis kartu daro jas momentais tokio organinio vienio, kuriame jos ne tik neprieštarauja viena kitai, bet ir viena yra tokia pat būtina, kaip ir kita, ir tik šitas vienodas būtinumas sudaro visumos gyvenimą.“ (G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V., 1997, p. 30). G. Hegelis neigimo neigimą pavadino „įveika“, kurios turinį ir sudaro sunaikinimas bei dalies neiginio išlikimas. Įveikos metu senoji kokybė išnyksta, tačiau atsiranda nauja – aukštesnė. Tačiau Hegeliui neigimo neigimas yra loginis prieštaravimas ir to prieštaravimo įveika. Neigimas eina po neigimo nenutrūkstamai, o tai įrodo, kad vystimasis vyksta ne ratu, bet spirališkai.

Kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnis aiškinamas kiekybės, kokybės ir saiko triada. Hegeliui kokybė yra dalyko tapatybė su savo būtimi, tiesioginis būties apibrėžimas. Jeigu kas nors yra, tai tik dėl to, kad yra kokybė. Praradus apibrėžtumą, dalykas nustoja būti tuo, kas jis yra, t. y. praranda savo esmę. Kokybė yra baigtinumo kategorija, o tikrąją vietą turi tik iidėjos kitabūtyje, t. y. gamtoje. Kiekybė yra išorinis būties apibrėžimas, būčiai neutralus arba abejingas. Neutralumas reiškiasi tuo, kad, keičiantis daikto apibrėžtumui, daiktas išlieka savimi. Filosofas sako, kad kiekybė yra gryna erdvė ir grynas laikas, nes šie dalykai – neutralūs, o kiekybinio tapatumo ribą vadina laipsniu, kurį galima palyginti su kitais to paties tapatumo laipsniais. Daiktas lieka savimi tol, kol jame yra nusistovėjusi kiekybinių požymių pusiausvyra. Ši pusiausvyra yra „saikas“. Taigi saikas yra tiesioginis kokybės apibrėžtumas kiekybe. Tų momentų vienovėje reiškiasi galutinė būtis. Saikas yra kiekybės riba, garantuojanti dalyko kokybę ir jo stabilumą. Taigi saiko kategorija paaiškina kiekybinių pakitimų kokybiniais dėsnį. Kiekybiniai pakitimai turi savo ribą, kurią peržengus pažeidžiamas saikas, ir daiktai ima keistis. Besaikė būsena keičia kokybę ir tučtuojau atsiranda naujas saikas. Taip pat Hegeliui sąveikaujančios sąvokos yra esmė bei reiškinys. Esmė filosofui yra dalyko būties pamatas. Ši būtis aptinkama iš to, kaip būtybė reiškiasi. Taigi Hegeliui reiškinys yra esmės egzistavimo būdas, kuris aptinkamas būtybės sąveikoje su kitomis būtybėmis. Be to , reiškinys yra turtingesnis už esmę, nes ji esti įvairiuose reiškiniuose.

Erdvė ir laikas Hegeliui susiję tik su gamta, nes tik daiktai reiškiasi erdvėje ir laike. Sugrįžusi į save iš gamtos, idėja kaip dvasia taip pat nėra susijusi

su erdve ir laiku, nes ne protas yra erdvėje ir laike, bet laikas ir erdvė yra prote.

Hegelio universalizmas, visuotinybę iškeliantis aukščiau atskirybės, buvo vaisingas valstybės teorijoje; valstybę Hegelis laikė visuomeninės sanklodos viršūne: valstybė jam buvo ne atsitiktinis individų kūrinys, o neišvengiamas pavidalas, kurį savo raidoje turi įgyti objektyvi dvasia. Valstybė jam buvo aukštesnė struktūra nei visuomenė, nes visuomenė yra natūralių, o valstybė – idėjinių veiksnių padarinys. Objektyvi dvasia visiškai atsiskleidžia tik valstybės istorijoje: juk dvasios prigimčiai būdingas vystimasis. O iistoriją Hegelis suprato ne kaip atsitiktinių įvykių mozaiką, o kaip vientisą ir būtiną idėjų triadą. Tautos yra tos dvasios išraiška ir įrankiai: kiekvienoje epochoje ją reprezentuoja kokia nors viena tauta ir tada ta tauta tampa dvasiniu vadovu, šį vadovavimą išlaikydama tol, kol atlieka savo misiją.

Kiekviena filosofinė sistema Hegeliui buvo tam tikro dvasinės kultūros raidos etapo išraiška; todėl kiekviena sistema, nors sukurta individo, atspindi bendrąją kultūrą, kuri tą individą išugdė.

Išvada.

„Judėdama prie savo tikrosios egzistencijos, sąmonė pasieks tašką, kur iišsisklaidys jos iliuzija, esą ji priklausanti nuo kažko svetimo, kuris esti tik sąmonei ir esti jai kaip kažkas kita; vadinasi, ji pasieks tašką, kuriame reiškinys susilygins su esme, o kartu sąmonės išsklaida sutaps kaip tik su tuo tašku, su tikruoju ddvasios mokslu; ir galiausiai pati, suvokusi šią savo esmę, sąmonė išreikš paties absoliutaus žinojimo prigimtį.“ (G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 93).

Hegelizmo esmė buvo įsitikinimas, kad kiekvienas būties pavidalas yra vystimosi grandis. Hegelio užmojis buvo tikrai milžiniškas: vadovaudamasis vienu principu, jis norėjo įrodyti, kad visi būties pavidalai yra būties prigimties ir jos raidos padariniai. Jo sistema, neskirianti minties nuo tikrovės, aprėpė tokius dalykus kaip logika, gamta, kultūra, valstybė visuomenė, religija, menas, mokslas. Tai filosofija kupina beribio pasitikėjimo žmogaus proto galia.

Literatūros sąrašas.

1. Jasmontas A. Pažinimo filosofijos matmenys. Vilnius, 2003.

2. Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius, 1999.

3. Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius, 2004.

4. Hegel G. W. F. Dvasios fenomenologija. Vilnius, 1997.

5. Hegel G. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990.

6. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija. Vilnius, 2002.