Filosofija

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.

Filosofija yra vienintelė disciplina, kuri mėgina tikrovę suvokti visumos

požiūriu. Iki filosofinio aiškinimo atsiradimo, žmonės tikrovę aiškino mitų

pagalba.

Mitologiniam aiškinimui būdinga: mituose veikia įasmenintos jėgos – dievai,

dievaičiai; mituose aiškinama poetinių įvaizdžių arba metaforų pagalba;

mitai nenaudoja griežtų sąvokų; mito forma – paprastas pasakojimas; mitas

visuomet remiasi tradicija.

Pagrindiniai teorinio aiškinimo bruožai: veikia ne asmenys, bet gamtos

jėgos arba stichijos; vietoj įvaizdžių ir metaforų naudojamos griežtos

sąvokos; įprastinis pasakojimas pakeičiamas teorija, t.y. loginiais ryšiais

susietą teiginių visumą; remiasi ne tradicija, bet proto argumentais.

Filosofija, kaip disciplina atsirado senovės Graikijoje, bei formavosi

senovės Indijoje bei Kinijoje. Pagrindiniai filosofijos kilmės šaltiniai:

nuostaba; abejonė; kentėjimas.

Filosofija žmogui padeda tada, kai peržengiamos kasdieninės buitinės

sąmonės ribos, kad jis įvyktų reikalinga specifinė sąmonės būsena, kurioje

pasaulis praranda savaime suprantamybę.

Struktūra. Filosofija skirstoma į teorinę ir praktinę. Teorinė: ontologija

– būties teorija; gnoseologija – pažinimo teorija; filosofinė

antropologija; kosmologija – gamtos filosofija; filosofinė teologija – apie

Dievą. Praktinė filosofija: etika – mokymas apie moralų elgesį; pojetika –

mokymas apie kūrybą.

2. Filosofija ir specialieji mokslai.

Pasaulis yra įvairus, susideda iš daugelio sričių. Atskiras sritis tiria

specialieji mokslai. Bet pasaulį tuo pačiu galima suvokti kaip visumą, nes

jis vieningas. Būtent filosofija ir tiria pasaulio kaip visumos egzistavimo

sąlygas. Filosofijos santykis su specialiaisiais mokslais problematiškas,

be to istoriškai kinta, priklausomai nuo pažinimo lygio, raidos.

Neginčytinas faktas – filosofija- tai vvisų mokslų pirminis šaltinis. Spec.

mokslų ir filosofijos santykių atžvilgiu susiformavo prieštaringos

pozicijos: 1)mokslo išaiškinti faktai turi būti spaudžiami į išankstines

teorines filosofines schemas, 2) mokslas vykdo savarankiškus tyrimus ir

filosofija tik apibendrina rezultatus, 3) kompromisinė pozicija: filosofija

spec. mokslų atžvilgiu atlieka metodologinę funkciją. Fil-a – bendroji visų

mokslų metodologija, t.y. teoriškai pagrindžia atskirų mokslų metodus ir

funkcionuoja kaip testas, nustatantis tų mokslų teorinį pagrįstumą (mokslo

moksliškumo kriterijus). Teoriniai kriterijai nėra konstanta. Filosofija –

ne tik supermokslas (mokslų teorija), bet ir pati yra mokslas.

Filosofijos ir mokslo skirtumai prasideda pačia kalba, santykio su

žmogiškuoju asmeniu prasme. Mokslas savas išvadas apibendrina, o filosofija

išvadas įasmenina. Moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojęs

daiktas Mokslo pažinimas, jo išdava ir mokslinio pažinimo būdas yra

daiktinis. Mokslo laimėjimai istorijoj bevardžiai. Mokslas gyvena tik

tyrimu, tyrimas laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad

tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui.

3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.

Svarstydami, kokie yra pagrindiniai ir vienas į kitą galutinai nesuvedami

mūsų patirties aspektai, prieiname išvadas: idėja [universali patirtis] –

gamta (būtis) [objektyvi patirtis] – aš (siela) [subjektyvi patirtis].

(Platono trikampis). Subjektyvios patirties negalime išreikšti per

objektyvią patirtį. Yra elementų ir objektyviuose ir subjektyvioje

patirtyje, bet galutinai jie ten pasirodo, todėl jie yra universalūs.

Vieningos filosofijos nėra todėl, kad mūsų patirtis nėra pilnai vieninga.

4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

Talis. (625 –– 547 m. pr. m. e.) Žmogus, kuris netikėjo mitais, o ieškojo

tikroviškų paaiškinimų. Jis teigė, kad tikrovės pagrindas ir pradas yra

vienas (vanduo). Vanduo taliui nebuvo negyva cheminė medžiaga. Jis buvo

įvardintas, bet nebuvo įasmenintas. Taliui nereikėjo aiškinti, kap iš

negyvos medžiagos atsiranda gyvybė. Taip aiškino kiti materialistai. Talio

mokymui visos daiktų įvairovės, už visų skirtingų kokybių, slypi vienas ir

vienintelis pasaulio pradas – vanduo. Talis priskiriamas prie septynių

graikų išminčių. Jis pirmasis bandė įrodyti trikampių teoremą. Ir pirmasis

išpranašavo saulės užtemimą.

Anaksimandras. (610 – 546 m. pr. m .e.) – originalus mąstytojas. Jis

pirmasis savo mintis išdėstė knygoje “Apie gamtą” (“Apie prigimtį”). Pagal

jį pirmasis pradas – apeironas. Beribis neapibrėžtas pradas. Jis neturi

jokių kokybinių arba kiekybinių neapibrėžtumų. Anaksimandro manymu

begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o daugelis pasaulių. Jis teigė,

kad žemė yra savojo pasaulio centre ir yra cilindro formos.

Anaksimenas. (585 – 525 m. pr. m. e.) Anaksimandro mokinys. Jis nesutiko su

Anaksimandru, kad pirminė medžiaga neturi jokių kokybių ir teigė, kad tai

yra oras.Pirmasis pasiūlė mechanizmą aiškinantį, kaip iš pirminės medžiagos

susidaro kiti elementai. Išaiškino keletą meteorologijos reiškinių.

5. Heraklitas

Heraklitas tai natūrfilosofas, jį labiausiai domino gamtinio pasaulio

prigimties klausimai. Jis taip pat ieškojo pirmojo prado. Jo manymu –

ugnis. Jis ugny laikė ne tik gyva (kaip Mileto filosofai), bet ir protinga.

Heraklitui ugnis nėra tiktai gamtinė stichija. Joje reiškiasi vidinis

protingas dėsningumas, kurį Heraklitas įvardino žodžiu “Logos”. Ugnis – tai

kartu ir amžinas degimo procesas, kuriame nieko neišlieka pastovaus ir

niekas tiksliai neatsikartoja. Visuose daiktuose esamų priešybių kova ir

nuolatinė įtampa tarp jų yra pagrindinė šio pasaulio savybė. Heraklitas

skyrė pažinimą protu nuo pažinimo pojūčiais arba juslėmis. Pažinimas protu

daug vertingesnis, nes tik jis vienas atveda prie pasaulio vienovės

suvokimo.

6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.

Tai pats paslaptingiausias Graikų filosofas. Jis reformavo Orfėjaus kultą

(graikų misterijas) Ir įkūrė religinę – filosofinė pitagoriečių mokyklą.

Pitagoriečiai suformulavo aiškią vertybių sistemą: pirma turi būti tai kas

gera ir gražu, tai kas naudinga ir tai kas malonu. Pitagoras, lyginant su

kitais natūrfilosofais, pasiūlė tikrovę aiškinti remiantis kitais

principais: ne medžiaga, bet skaisčiais. Pitagoriečiai pirmieji ėmėsi

domėtis pažinimo teorijos klausimais. Pitagoriečiai manė, kad tikras

žinojimas įmanomas tik per matematiką. Pitagoriečiai tyrinėdami matematiką

atrado iracionaliuosius skaičius, tai sudavė skaudų smūgį jų pradinei

programai. Pasirodė, kad visos tikrovės negalima suvesti į į paprastus

skaičius ir jų santykius.

7. Parmenidas ir jo filosofijos reikšmė.

Tai žymiausias Elėjos mokyklos atstovas. Jį domino ne klausimas, kaip

daiktai susidarė ar yra, bet ką reiškia apskritai būti arba, kas yra toji

būtis.

Parmenidas atrado tikrąją būtį, o ne kokį konkretų būties pavidalą.

Daugelis tyrinėtojų mano, kad tik nuo jo prasideda tikroji filosofija, nes

jis pirmasis pademonstravo, protas ne tik suvokia tiesą bet ir gali ją

įrodyti.Jis pirmasis panaudojo nuoseklų išvadų išvedimo ir pasirinktos

tezės būdą, kuris vėliau buvo pavadintas apodiktiniu. Parmenido nuopelnas

yra tas, kad filosofinis mąstymas įgijo naują išmatavimą, kuris jame išliko

iki šių dienų.

8. Zenono aporijos.

Tai žymiausias Parmenido mokinys. Jis teigė, kad pripažinę jog egzistuoja,

daugis ir judėjimas, patenkam į neišsprendžiamus prieštaravimus, vadinamus

aporijomis. Zenonas jų nurodė 45, mus pasiekė tik 9. Jis pirmasis panaudojo

tokį loginį argumentacijos būdą: pradžioj įrodoma, jog kuriam nors

teiginiui prieštaraujantis teiginys veda į absurdą, tuomet daroma išvada,

jog teisingas turi būti pirmasis teiginys. Zenonas pagrindė ir Parmenido

tezę, jog tikrajai būčiai negalime taikyti erdvės charakteristikos.

9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis.

Daugiausia Graikų mąstytojų buvo įsitikinę, kad regimasis kosmosas taip pat

realus – daugis arba daiktų įvairovė realiai egzistuoja, kaip ir daiktų

kitimas. Jiems kilo tokia problema: kaip suderinti požiūrį į tikrąją būtį

ir įsitikinti, kad kosmosas egzistuoja realiai. Šią problemą išsprendė

vėlyvieji natūrfilosofai.

Empedoklis. Jis teigė, kad tikrovės pagrindą sudaro 4 elementai, kuriuos

jis vadino visų daiktų šaknimis: ugnis, vanduo, žemė, oras. Šie elementai

yra amžini ir nekintantys, o daiktai atsiranda iš jų susimaišymo. Tuštumos

nėra, todė pradai šliejasi vienas prie kito. Be elementų kosmose yra dar

dvi jėgos – meilė (trauka) ir neapykanta (stūma). Kai viešpatauja meilė,

visi elementai tobulai persimaišo, o kai – neapykanta – atsiskiria

maksimaliai. Jis atmetė

ugnį kaip vienį.

10. Demokrito atomizmas.

Nebūtis egzistuoja ne mažiau už būtį. Nebūtį jis suprato kaip tuštumą,

todėl bandydamas deformuoti Parmenidą daug ką išbandė. Jis atskyrė atomų

savybes ir regimų daiktų kokybes. Atomų savybės nėra pojūčiais suvokiamos,

bet jos iš tiesų egzistuoja. Demokritas skyrė 2 pažinimo rūšis: pažinimas

pojūčiais (jį vadino tamsiuoju) ir pažinimas protu. Jį galima vadinti

pirmuoju filosofu materialistu, nes jis visus reiškinius, taip pat ir sielą

aiškino tik per materialų susigrupavimą, ir judėjimą.

11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.

Antropologija – mokslas apie žmogų, kai į pirmą vietą iškyla žmogaus

problema.

Sofistai. Jie daug dėmesio skyrė kalbos tyrinėjimams ir sukūrė kalbos

mokslo pagrindus, nustatė gramatikos taisykles, mokė taisyklingai reikšti

mintis. Jie aptiko žodžio galią. Tyrinėdami kalbą, labai pastūmėjo logikos

mokslą, nors šį makslą dažnai panaudodavo piktam, nežymiai pažeisdavo

logikos dėsnius norėdami įrodyti jiems rūpimus dėsnius. Sofistų mokymo

neigiami vaisiai pasireiškė karo metu, kai Atėnai pralaimėjo Spartai.

Tačiau jie padarė ir garų dalykų: jie supažindino mases su filosofų

teorijom, paneigdami įprastinius autoritetus, visur reikalavo įrodymų taip

pratino žmones giliau mąstyti.

12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.

Jis ryžtingai pasipriešino sofistų reliatyvizavimui tiesos ir dorovės

klausimais. Jis pasipriešino ne tik žodžiais bet ir savo gyvenimo

pavyzdžiu. Sokratas, skirtingai nuo kitų sofistų, kurie žmogų traktavo kaip

kūnišką malonumų ir naudos siekiantį padarą, jis pirmiausia laikė žmogų

dorovine būtybe, o gamta jo visai nedomino. JJo teigimu kištis į pirmuosius

gamtos pradus yra net šventvagiška, nes žmogus jų nesukūrė, todėl nedera

ten kištis, bet pirmiausia reikėtų susivokti savyje, nes tik pats žmogus

yra sau betarpiškai duotas, o tada gal pavyks susivokti aplinkoje. Žinios

yra tik nuomonės, kurios gali dažnai klaidinti. O tikrojo žinojimo požymis

– besąlygiškai akivaizdumas ir jis negali kisti laikui bėgant. Tokiam

žinojimui pagrįsti Sokratas panaudojo savo garsųjį metodą, kurį galima

suskirstyti į ironiją ir indukciją.

Ironija. Sokratas kukliai klausdavo pašnekovo, ar jis negalėtų paaiškinti

kokios nors sąvokos, kuria apibrėžiama visa jo veikla. Pašnekovas

pateikdavo kokį nors apibrėžimą. Sokratas padėkojęs panagrinėdavo

apibrėžimą ir beveik visuomet rasdavo prieštaravimų, tada pašnekovas

pasitaisydavo. Sokratas vėl atrasdavo netikslumų ir t. t.Galiausiai

išeidavo taip, kad pašnekovas prisipažindavo, jog neišmano kurio nors

kertinio savo veiklos principo.

Indukcija – tai loginis metodas, kurio pagalba nuo aatskirų požymių kylama

prie apibendrinimo.Šioje dalyje buvo ieškoma pozityvaus atsakymo. Žinoti

Sokrato manymu, tai reiškia dalyką apibrėžti, o tokio apibrėžimo prieinama,

išskyrus eilę konkrečių faktų, kuriose ieškomas dalykas pasireiškia. Kartu

Sokratas teigia, kad suvokęs tiesą žmogus negali elgtis blogai arba

neteisingai, žinojimas ir dora sutampa.

13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.

Vienas žymiausių mąstytojų per visus laikus. Viso platono mokymo pagrindas

yra jo būties teorija, kurios pagrindą sudaro idėjų teorija. Platono idėja

– tai savarankiškai egzistuojanti būtis. Platonas teigė, kad egzistuoja

amžina, nekintanti visada ta pati ssau būtis, kurią jis ir vadino idėja.

Idėjas jis sieja su daiktų esmėmis, o tokių esmių yra įvairių ir daug.

Idėjos yra tobulos, o – tai tik netobulos jų kopijos. Daiktų pasaulis

egzistuoja tik todėl, kad idėjos vienaip ar kitaip formuoja materiją,

suteikdamos jai santykinai pastoviais formas. Daiktų pasaulio esminė savybė

yra nuolatinis kintamumas t. y. tarp daiktų mes nerasime nieko kas būtų

absoliučiai pastovu. , todėl Platonas tikrovę suskirsto į dvi sritis:

tikrosios būties arba idėjų pasaulį, kuriame viskas amžina ir pastovu;

nuolat kintantis daiktų kosmosas arba tapsmo pasaulis. Platonas skirtingai

nuo Parmenido pripažino, kad egzistuoja skirtingi būties lygiai. Dalinė

arba tarpinė būtis yra galima todėl, kad Platonas pasiūlė kitaip nei

Parmenidas interpretuoti nebūties sąlygą.

14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.

Pažinimo teorijoj, pažinimo problemą jis susiejo su vien protu pažystamos

būties sąvoka. Pažinimas yra anamnezė arba prisiminimas, atgaivinimas to,

kas nuo seno dūlėjo mūsų sielos gelmėse. Daiktinėje tikrovėje, pažinimas ir

supratimas įvyksta tuomet, kai siela suvokia idealią daikto prasmę,

prisimindama tai, ką ji regėjo būdama idėjų pasauly. Todėl pažinimas iš

tiesų yra tik prisiminimas. Juslės tik stimuliuoja tikrąjį pažinimą, jos

teikia mums netobulas žinias, o protas arba intelektas šių žinių pažadintas

leidžiasi į savo gelmes ir ten aptinka tobulas žinias.

Pažinimo pakopos. Pažinimas yra neproporcingas būčiai, t. y. tik tai gali

būti pažinta tobulai, kas egzistuoja maksimaliai (idėjų pasaulis). Kadangi

yra tarpinė būtis, tai egzistuoja ir tarpinis (dalinis) pažinimas. Tarpinis

tarp tikro pažinimo ir nežinojimo. Tokį pažinimą Platonas vadino nuomone.

Pagrindinės pažinimo pakopos: nuomonė ir tikrasis pažinimas arba mąstymas.

Šios pakopos skirstomos į dvi dalis: nuomonė į spėjimą (vaizduotė) ir

tikėjimą (tiesioginis suvokimas pojūčiais arba juslėmis). O tikrasis

pažinimas – nuovoką ir tikrąjį žinojimą.

15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija).

Meilė (Erotas) – Platonui, tai jėga pakylėjanti sielą ir nunešanti ją per

visas meilės pakopas prie grožio ir gėrio idėjos. Meilė – nei geožis, nei

gėris, o grožio ir gėrio troškimas. Filosofas yra tas, kuris neturėdamas

išminties yra apimtas troškimo ją pasiekti. Tai ką žmonės paprastai vadina

meile, yra tik dalelė tikrosios meilės, kurios esmę sudaro grožio, gėrio,

išminties siekimas. Meilė turi skirtingas pakopas ir formas: 1) Fizinė arba

kūniška meilė; 2) Meilė menui, teisingumui; 3) Meilė grožio idėjoms, jų

suvokimas.

Menas pažintinės vertės neturi. Meno funkcija pateikti iliustracinę

medžiagą ir šio pažiūriu jis gali tarnauti tiek gėriui, tiek blogiui. Menas

tai svotiškas nutolimas nuo tiesos, nes jis nėra tikroji pažinimo forma.

Menas negerbia žmogaus prigimties, bet dažniau ją gadina, nes meluoja.

Menas ne auklėja, bet tvirkina, nes nuolaidžiaujama iracionaliajai

(neprotingai) žmogaus prigimčiai. Poetas tampa poetu ne dėl mokslo bet dėl

įkvėpimo.

16. Platono kosmologija ir psichologija.

Psichologija – mokymas apie sielą. Kosmosas nėra amžinas jis turi savo

pradžios momentą. KKosmosas susidarė apsijungus idėjų pasaulius su chaotiška

materija. Šis susijungimas nebuvo tiesioginis o per tam tikrą atspindį.

Šiam apsijungimui paaiškinti Platonas įveda trečiąjį principą tiksliau

veikėją – Demiurgą (kūrėją) Demiurgas savo laisvu sprendimu susieja idėjas

su materija. Ši sąsaja vyksta dviem pakopom: labiau tiesiogiai, tuomet

sukuriama pasaulio siela; netiesiogiai per atspindį, taip atsiranda daiktų

kosmosas. Žmogaus siela – tai pasaulinės arba kosmoso sielos dalis. Žmogus

yra sudarytas iš dviejų pradų – iš sielos ir kūno. Kūnas – -tai lyg

savotiškas sielos kalėjimas. Jis savo chaotiškais įnoriais nuolat

terorizuoja sielą ir trukdo jai gyventi. Siela turi trimatę struktūrą:

protingoji, aistringoji, geidžiančioji arba instinktyvioji. Siela yra

nemirtinga ir visi mūsų poelgiai veda prie pasekmių kurios niekur

nedingsta, o kartu su siela keliauja iš vieno gyvenimo į kitą.

17. Platono etika ir valstybės teorija.

Platonas sprendė problemą, kokios turėtų būti žmogaus gyvenime pagrindinės

vertybės. Jis suformulavo pagal sielos dalis: protingajai – išmintis;

aistringajai – drąsa, narsumas; geidžiančiajai – nuosaikumas. Visai sielai

kaip visumai pagrindinė vertybė teisingumas. Teisingumas tai tokia dorybė,

kuri verčia kiekvieną dalį daryti savo darbą ir nesikišti į kitų dalių

veiklą. Valstybė turėtų būti skirstoma į 3 pagrindines klases; gamintojai,

sargybiniai arba kariai, valdovai arba filosofai. Skirtingiems luomams

skiria skirtingus reikalavimus. Vaikai turėtų būti auklėjami atskirai nuo

tėvų, kad būtų galima objektyviai priskirti juos pagal gabumus atitinkamai

klasei. Moterys galėjo būti lygiavertės su

vyrais, kaip sargybinės ar

valdovės, svarbiausia sielos konstitucija. Platonas pateikė valdymo formų

klasifikaciją. Išsidėstymas degradavimo linkme: aristokratija ir

aristokratinė monarchija (kilmingųjų valdžia); timokratija (garbėtroškų

valdžia); oligarchija (piniguočių valdžia); demokratija (liaudies valdžia);

tironija (kai valdžią paima jėga tariamas asmuo ar grupė).

18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.

Aristotelio pagrindinės kūrybos sritys: logika; metafizika (bendroji būties

teorija); natūrfilosofija; psichologija; etika; biologija; zoologija;

estetika; politinė ir socialinė filosofija. Aristotelis sugrupavo mokslus.

Jis pirmasis pateikė jų klasifikaciją ir juo suskirstė į tris pagrindines

grupes: teoriniai mokslai (teorija – stebėjimas); praktiniai mokslai –

žinių ssiekiama vardan moralinio tobulėjimo; produktyvieji mokslai – žinių

siekiama vardan objektų gamybos. Aukščiausia rūšis teoriniai mokslai

skirstomi į: pirmąją filosofiją, metafiziką; fiziką; matematiką.

19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis.

Terminas “metafizika” prigijo kaip toks, kuris pažymi tą tikrovės gilesnių

priežasčių sritį, kuri yra už fizikos, už regimosios gamtos. Metafizikos

objektą Aristotelis apibrėžė keliais skirtingais būdais: tai yra pirmųjų

pradų ir pirmųjų priežasčių tyrimas; būties, kaip būdies pažinimas;

substancijos pažinimas; Dievo ir virš jusminės substancijos pažinimas.

Aristotelis metafiziką vadino laisviausiu iš visų mokslų, nes jis priklauso

tik nuo ssavęs paties, t. y. grynas žinojimo troškimas, tiesos siekimo

aistra.

Aristotelio mokymas apie priežastis. Kalbėdamas apie pirmąsias priežastis,

jis nurodė, kad kiekvienas daiktas arba įvykis yra sąlygojamas 4 skirtingų

priežasčių tipų: materialioji; formos arba formalioji; veikiančioji;

tikslo.Forma, tai nėra vien išorinis pavidalas, tai yra daikto kokybė.

Veikiančioji priežastis sujungia formą su medžiaga.

20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.

Aristotelis pripažino egzistuojant įvairias būties formas ir visą, kad nėra

absoliuti nebūtis, yra vienokis ar kitokia būtis. Yra pagrindinės 4 būties

termino reikšmės: būtis, kaip kategorija (būtis pati savyje); būtis, kaip

aktas ir potencija arba aktuali ir potenciali būtis; būtis, kaip

akcidencija; būtis, kaip tiesa, o nebūtis, kaip melas. Kategorijos, tai

bendriausios būties rūšys arba būties pasireiškimo pavidalai. Kategorijos:

substancija – esybė, tai kas egzistuoja savarankiškai; kokybė; kiekybė;

santykio kategorija. Akcidencija – nebūtinos atsitiktinės būties savybės.

Tai tokios būties formos, kurios nesusijusios tarpusavy būtinais ryšiais.

Būtis ne kaip tiesa, bet kaip melas – ši būties forma priklauso žmogaus

protui ar intelektui. Protas visus dalyvius vertina, kaip atitinkančius

tikrovę arba neatininkančius.

21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.

Substancija – savarankiškai egzistuojanti būtis arba tai, kas egzistuoja

savaime, kurio buvimas nepriklauso nuo kitų. Nagrinėdamas detaliau esminį

filosofijos buvimą – substanciją. Aristotelis apibūdina 3 aspektais: 1)

Gramatinis – substancija arba esybė yra tai, kas visuomet yra veiksnys ir

niekuomet – tarinys. Substancija niekados nepasako apie ką nors kita, bet

visu kitu pasakoma apie ją; 2) Substancija yra tai, kas daiktui keičiantis

jame išlieka nepakitę – nekintanti daikto pagrindas; 3) Substancija –

esminė daikto savybė, be kurios jis negalėtų būti šituo daiktu. Ką galima

vadinti tikrąja substancija? Aristotelis išnagrinėjo 3 galimus klausimus:

substancija – tai materija, medžiaga; substancija – atskiri daiktai;

substancija – formos pradas. 100% substancijos apibrėžimą išpildo tik formų

forma, o atskiri daiktai vadintini substancijom tik iš dalies, kalbant

negriežtai. Jų būtis nėra pilnai savarankiška.

22. Aristotelio kosmologija ir fizika.

Aristotelis laikė, kad kosmosas yra baigtinis savo dydžiu ir geocentriškas

(jo centras yra Žemė). Kosmoso forma yra rutulys, sfera, už jos

nespindinčių žvaigždžių sfera. Kosmosas yra amžinas ir niekada neatsiradęs.

Vidinė kosmoso sfera dalinama į dvi pagrindines dalis – viršutinė sritis ir

pomėnulinė. Aristotelis tvirtino, kad einanti iš centro link pakraščių

didėja būties aktualumas ir mažėja jos potencialumas. Kitimai ir virsmai

vyksta pomėnulinėje srityje, kurią sudaro 4 elementai: vanduo, žemė, ugnis,

oras. Aristotelis teigė, kad norėdami paaiškinti gamtinį pasaulį,

pirmiausia turime paaiškinti judėjimą. Judėjimas tai toks procesas, kai

daiktas iš potencialaus virsta aktualiu. Jis nurodė 4 judėjimo rūšis: 1)

Substancinis kitimas; 2) Kokybinis kitimas; 3) Kiekybinis; 4) Vietos

pakeitimas. Aristotelis suformulavo 2 reikalavimus, kurie turi išpildyti

judėjimo procesus: 1) Kiekvienas judėjimas turi turėti judintoją; 2)

Judintojas su judinamuoju turi būti betarpiškam sąlytyje.

23. Aristotelio etika

Etika – tai pagrindinė praktinės filosofijos dalis, svarstanti žmogaus

elgesio principus. Aristotelis nurodė, kad visi žmogaus poelgiai yra

sąlygoti tam tikrų tikslų, o šie tikslai suprantami kaip tam tikras gėris.

Dauguma sutinka, kad aukščiausias gėris yra laimė. Aristotelis suformulavo

3 laimės apibrėžimus: 1) Vieniems tai malonumai ir pomėgių tenkinimas.

Aristotelis ggyvenimą sąlygotą malonumų vadina vergišku; 2) Laimė – tai

garbė, kitų pagarba ir pasisekimas veikloje. Tačiau jis yra išorinis ir

priklauso nuo kitų; 3) Laimė siejasi su turto įgijimu. Taip suprastas

tikslas yra priešingas žmogaus prigimčiai, nes turtas yra tik priemonė ir

kaip savarankiškas tikslas neturi prasmės. Aukščiausias žmogaus pasiekiamas

gėris ir laimė – tai savęs tobulumas. Ši veikla žmogų išskiria iš kitų

būtybių tarpo. Proto veikla ir aktyvumas – štai žmogaus vertas tikslas ir

tik iškėlęs į pirmąją vietą šią veiklą, žmogus gali jaustis maksimaliai

laimingas. Protas ir intelektas Aristoteliui sudaro žmogaus esybės

pagrindą. Žmogus dorai elgiasi tuomet, kai jo protas sugeba vadovauti

likusiai jo esybės daliai. Dorybė – tai sugebėjimas laikytis vidurio.

Drąsumas yra viduryje tarp bailumo ir beatodairiškos drąsos. Žmogus negali

užsiimti vien teorine veikla. Gryna teorinė veikla prieinama tik dievams.

24 Aristotelio logika.

Aristotelis pelnytai vadinamas logikos mokslo tėvu. Logiką jis suprato,

kaip taisyklingo mąstymo įrankį ir vadino ją organonu. Apibrėžimai yra

sudaryti iš sąvokų, kurias žymi atskiri žodžiai. Bendrosios reikšmės

Aristotelio buvo pavadintos kategorijomis, iš jų išsiskiria substancijos

kategorija, nes ją apibūdina visos kitos. Kategorijos yra bendriausias

būties ryšys ir kartu bendriausios mūsų sąvokos. Aristotelis teigė, kad

apibrėžimas yra sąvokos esmės nusakymas per jos giminę ir rūšinį skirtumą.

Teiginys – tai teigimo arba neigimo veiksmas. Teiginio loginę struktūrą

sudaro: subjektas, predikatas ir jungtis. Tiesa arba melas atsiranda kartu

su teiginiais, t. y. apie juos dar negalime kalbėti sąvokų ir apibendrinimų

lygyje. Sąvokų apjungimas teiginiuose neišstumia proto veiklos, kuri

pasižymi dar sudėtingesnėm formom.Kai mąstydami einame nuo vieno teiginio

prie kito juos vieną iš kito išvesdami, tuomet gauname samprotavimą. Pagal

Aristotelį tobuliausia samprotavimo forma yra silogizmas, jį sudaro 3

teiginiai: pirmieji du – prielaidos, o trečiasis – išvada.

25. Kinikai

Kinikų mokyklą įkūrė Sokrato mokinys Antistenas. Jie akcentavo asmens

nepriklausomumą nuo žmonių ir daiktų bei dorą gyvenimą. Jų pažiūrų

branduolį sudarė etika, o pastaroji reikalavo nepaliaujamos pastangos,

slopinant malonumo impulsus, atsisakant garbės ir kitų visuomenės vertinamų

dalykų. Idealas kinikams buvo Heraklis su savo žygdarbiais. Žymiausias

kinikas – Diogenas. Jis siekė parodyti, kad žmogus visuomet savyje turi

viską, kad jaustųsi laimingas, jeigu tik supranta tikrosios savo prigimties

poreikius. O tuos grynuosius poreikius labai iškreipia kultūros ir

civilizacijos pasiekimai. Tikruosius žmogaus poreikius Diogenas tapatino su

tais, kurie mus vienija su gyvūnais. Kinikui laisvas tik tas, kuris sugeba

išsilaisvinti nuo daugelio mums įprastų poreikių, o kelias, vedanti į

laisvę ir dorybę – askezė (sunkus darbas, pastanga). Kūno ir sielos

treniravimas, kad galėtų atsispirti aplinkos kaitai, sugebėjimas valdyti

savo aistras, malonumų niekinimas. Kinikai smerkė vedybas ir neigė

pilietines pareigas. Kinizmą galima pavadinti labiausiai antikultūriniu

judėjimu.

26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.

Iškilus krikščionybei, filosofini mąstymas turėjo apsispręsti, kokią užimti

poziciją krikščionybės atžvilgiu. Buvo galimi 3 pagrindiniai

pozicijų

variantai: 1) Filosofuoti, netikint ir priešintis tikėjimui; 2) Mėginti

atskirti protą ir tikėjimą; 3) Filosofuoti remiantis tikėjimu. Pagrindinės

naujos idėjos, kurių pagalba krikščionybė naujai orientavo mąstymą; 1)

Griežtas monoteizmas (Dievas yra vienintelis ir nesutapatinamas su jokiu

savo kūriniu); 2) Krecianizmas – pažiūra teigianti, kad pasaulis sukurtas

iš nieko. Ši mintis buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina. Antropologija –

žmogus centre. Visi graikų mąstytojai žmogų laikė kosmoso dalele. Graikai

daug kalbėjo apie tapimą panašiu į dieną ir šio panašumo kelias ėjo per

intelektą, protą, pažinimą. Biblija nurodo kitą kelią – per valę.

Pirmapradė nuomonė – žmogiškosios prigimties sugedimas. Graikai irgi

nemanė, kad žmogus tobula būtybė. Žmogus, kaip išminčius, savo pastangom

gali per protą ir pažinimą išsivaduoti iš nuodėmės ir netobulumo.

27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.

Augustinas sujungė krikščioniškąsias idėjas si graikiškosios filosofijos

pasiekimais. Sukūrė krikščioniškąjį mokslą. Jis mokė apie sielos

nemirtingumą ir amžinumą. Sielos veiklos esmę įžvelgė ne tiek proto

funkcionavime, kiek valioje. Žmogaus aktyvumas pasireiškia ne tiek per jo

mokytoją, kiek tvirtame jo valios apsisprendime. Pirmųjų žmonių padaryta

nuodėmė persidavė visai žmonijai ir iškreipė žmogiškąjį protą ir sumenkino

jo ggalią spręsti, todėl protas siekdamas tiesos, būtinai turi ieškoti

atramos dieviškajame apsireiškime. Išmintis – dieviškųjų dalykų ir

dvasiškojo pasaulio pažinimas. Žmogus mokslą turėtų pajungti išminčiai, nes

aukščiausia žmogaus paskirtis – išgelbėti savo sielą.

28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir

realizmas.

Vakarų Europoje susiformavo mokyklinė filosofija – scholastika. Jos

pagrindą sudarė 7 laisvieji menai, kurie buvo skirstomi į dvi grupes: 1)

Trivium (gramatika, retorika, dialektika); 2)Kvadrivium (aritmetika,

geometrija, astronomija,muzika). Scholastinė filosofija ne tiek stengėsi

atrasti, kiek pagrįsti arba paneigti. Tikėjimas mąstymui davė orientyrus,

bet tuo pačiu užbrėžė jam ribas, kurių peržengti jis negalėjo. Mėginant

suderinti mąstymą su tikėjimu, interpretuojant kai kurias tikėjimo tiesas,

iškilo klausimai į kuriuos buvo pateikiami skirtingi ir prieštaringi

atsakymai. Nagrinėdami bendrybės sąvoką Europos mąstytojai susiskirstė į

dvi stovyklas: nominalistai ir realistai.

Nominalistai. Jie teigė, kad iš tikro realiai egzistuoja tik atskiri

daiktai. Bendrosios sąvokos arba universalijos yra tik daiktų pavadinimai.

Jos yra tik balso garsai neturi jokio kito atitikmens tikrovėje.

Realistai. Universalijos egzistuoja realiai, o ne tik žodžiuose. Žymiausias

viduramžių mąstytojas Šv. Tomas Akvinietis.

29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. RR.

Dekartas.

Imta ieškoti naujų laisvių nuo religinio autoriteto kelių į tašką.

Scholastika visada akcentavo autoritetą ir tradicijų svarbą, o humanizmas

pabrėžė individualizmą ir asmeninės pasaulėjautos vertingumą. Renesanso

filosofijai būdinga: atgimė senosios antikinės filosofijos sistemos;

ypatingas dėmesys skiriamas gamtos filosofijai, nors čia nepaisant daug

mėginimų, nepavyko sukurti originalios ir vientisos sistemos. Naujųjų laikų

filosofija išsivadavo ne tik nuo scholastikos, bet ir nuo senosios

filosofijos įtakos. Buvo mėginama apjungti naujas gamtos mokslų žinias su

bendraisiais filosofijos principais. Ieškant naujų tikro žinojimo pagrindų

atsiranda dvi skirtingos filosofų pozicijos: racionalizmas ir empirizmas.

Racionalizmo požiūriu ttikrojo pažinimo pagrindas – protas ir tai kas jam

akivaizdu. Empirizmas – filosofinė koncepcija, teigianti, kad žinojimo

pagrindas – juslinis patyrimas, pojūčių duomenys, o protas savarankiškos

pažintinės galios neturi.

Renė Dekartas. Žymiausias racionalistas. Jis ieškojo universalaus pažinimo

metodo ir jo manymu šį metodą nusako šios 4 taisyklės: 1) Laikyti tikrą tik

tai, kas protui yra taip aišku ir ryšku, jog abejoti neįmanoma; 2)

Sudėtingą dalyką skaidyti į dalis. 3) Pradėti nuo paprasčiausių ir

lengviausiai pažystamų dalykų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių

dalykų pažinimo. 4) Visada daryti išsamesnes apžvalgas, kad niekas kas

reikšminga nebūtų praleista. Dievo buvimas neabejotinas, nes: 1) Begalo

tobula būtybė turi savy turėti visus tobulumus, o egzistavimas vienas iš

jų; 2) Begalo tobula esybės idėja many turi turėti priežastį ir ta

priežastimi negaliu būti aš pats, nes mano mąstymas ribotas ir nieko tobulo

ir netobulo negaliu sukurti; 3) Aš egzistuoju ne pats iš savęs, nes

priešingu atveju galėčiau suteikti sau visas tobulybes, kurių idėjos manyje

yra. Išorinę gamtą valdo vien materijos ir ne jos judėjimo dėsniai.

30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.

Lokas. Jis sukūrė sensualistinę teoriją (į pirmą vietą iškelia pojūčius).

Patyrimą jis skirstė į vidinį ir išorinį. Išorinio partyrino šaltinis –

daiktai, kurie veikia mūsų jusles, o vidinio – paties proto veikla arba

reflekcija. Išorinio patyrimo duomenys gali priklausyti pirminėm arba

antrinėm kokybėm. Pirminės kokybės – fforma, dydis, judėjimas, skaičius. Jos

suvokiamos tokios, kokios yra objektyvioje tikrovėje, o antrinės – spalvos

garsai, kvapai, skonis. Yra subjektyvios ir patiems daiktams nepriklauso,

egzistuoja pačiame subjekte.

Berklis. Teigė, kad visos kokybės yra antrinės – subjektyvios. Daiktai iš

tiesų nėra savarankiški ir nepriklausomai nuo mūsų egzistuojantys, tik yra

pojūčių kompleksai, egzistuoja tiek, kiek yra suvokiami. Jis šiuo požiūriu

išnagrinėjo materiją ir padarė išvadą, kad ši sąvoka yra klaidinga

abstrakcija, nes pojūčiai apie ją kaip tokę nesako. Berklio poziciją galima

vadinti subjektyviuoju idealizmu.

Hiumas. Mokslas turi reikalų vien tik su medžiaga, o ne su pačia tikrove.

Koks yra pasaulis savaime – tai neišsprendžiamas klausimas, todėl jis

vadinamas agnostiku (žmogus neigiantis tikrovės pažinimo teoriją). Anot jo,

gamtos dėsniai neišplaukia iš atskirų faktų, todėl pavyzdžiui teiginys, jog

priežastingumas egzistuoja objektyviai, yra loginė klaida. Stebėdami

nuolatinį reiškinių pasikartojimą, mes prie jo priprantame ir galiausiai

pradedame vadinti tai priežasties ir pasekmės dėsniu. Iš tiesų mes gi tik

fiksuojame, kad visą laiką po vieno įvykio seka kitas, bet priežastingumo

juslės mums neparodo. Iš nuolatinio “po to” neseka “dėl to”. Hiumas paneigė

ne tik kūniškosios arba materijos substancijos sąvoką, jis paneigė ir

substancijos arba sielos sąvoką. Ne tik daiktai, bet ir mūsų siela yra tik

pojūčių kompleksas, neturintis jokio subtilaus “aš” pagrindo.

31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.

Kanto biografijoje išsiskyrė 3 jo kūrybos periodai.1 ) Iki 1760m. laikėsi

racionalizmo principų. Labai domėjosi gamtos mokslais, sukūrė Kanto Laplaso

hipotezę, kuri paaiškino, kaip iš dulkių debesio susidarė Saulės sistemos

planetos. 2) Pereinamasis- iki 1770 m. Čia jis iš dalie nusigręžia nuo

racionalizmo ir atmeta senąją metafiziką. 3) Kritiškasis periodas nuo 1770

m. Pats produktyviausias ir svarbiausias. Jam parašius kritikas tapo įžymus

visam pasaulį. Kantas ėmėsi spręsti, tuo metu atrodytų neišsprendžiamą

uždavinį: kaip suderinti mokslo pretenzijas į pasiektą tikrą žinojimą su

filosofijos išvada, kad patyrimas negili būti tokio žinojimo pagrindas.

Kita vertus jam reikėjo paaiškinti, kaip suderinti iš religijos kylantį

įsitikinimą apie žmogų, kaip moraliai laisvą būtybę, su mokslo įsitikinimu,

kad pasaulis yra valdomas mokslinių dėsnių. Kantas kartu su racionalistais

buvo įsitikinęs, kas proto konstrukcijos iš tiesų atitinka gamtinio

pasaulio reiškinius, kodėl mūsų naudojama priežastingumo sąvoka turi realų

pagrindą. Protas, pagal Kantą yra aktyvus, jis nėra vien pasyvus duomenų

surinkėjas. Jis pats aktyviai juos pertvarko įnešdamas ė juos savo tvarką.

Kantas teigė, kad negalima laikyti, kad erdvė ir laikas priklauso pačiam

pasauliui, nes jie mums duoti tik per patyrimą.

Koperniškasis posūkis. Subjektą Kantas pasiūlė laikyti aktyviuoju pažinimo

veiksmo poliumi: ne mūsų sąmonė prisitaiko prie daiktų, bet daiktai

prisitaiko prie sąmonės. Žinojimas galimas tik todėl, kad žmogaus protas į

suvokiamąjį kosmosą įneša savąją tvarką. Šį naują požiūrį į pažinimą Kantas

pavadino savo “Koperniškuoju posūkiu”. Kopernikas paaiškino regimųjų

žvaigždžių sukimąsi tuo, kad iš tiesų juda

pats stebėtojas. Analogiškai

Kantas paaiškino regimąją pasaulio tvarką tuo, kad iš tiesų ši tvarka

priklauso pačiam subjektui.

32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.

Žmogaus protas sugeba netik pažinti (tuo jis pasireiškia, kaip teorinis

protas), bet taip pat ir atlikti moralinį veiksmą (tuomet jis pasireiškia,

kaip praktinis protas galintis kreipti valę). Kantas skyrė empirinį “aš”,

kuris yra jusliškai išgyvenamas, nuo inteligibilaus (protu suvokiamo) “aš”,

kuris vadovaujasi proto principais. Pirmąjį valdo juslės, o antrąjį – proto

principai, dorovės dėsnis, pats sau užduodantis normą ir išgyvenamas, kaip

pareigos jausmas. Dorovės dėsnio diktuojami reikalavimai, vadinamieji

imperatyvai, dažnai prieštarauja empirinio “aš” normom ir poreikiam. Proto

diktuojama pareiga išsiskiria su mūsų jusliniais norais.

33. Laisvės esmė.

Laisvė sunkiai nusakoma ir siejasi su asmeniu. Laisvės esmę sudaro

absoliučia sava asmens galia apspręsti patį save. Asmens veiksmas yra tiek

laisvas, kiek jis jam yra savas, nepriverstinis. Kad būtum laisvas turi

atsiremti į save, ne į motyvą. Jei atsiranda kokia priežastis, tai laisvės

nėra, nes ji turi eiti iš paties savęs, o ne iš aplinkos.

34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.

(Laisvės nešėjas). Asmuo, laisvai galintis apsispręsti (apspręsti save).

Valia nėra laisva, nes tik vykdo tai, ką aš jai įsakau. Laisvės zona yra

valia, bet ji negali būti laisvės nešėja. Ji žmogaus prigimtinė juslė, kaip

protas. Kas priklauso prigimčiai, tas negali būti laisvės nešėjas arba

subjektas. Asmenybė – tai kas atskiria žmogų nuo gyvūnų. Žmogus yra

nepakartojamas – vienintelis. Asmuo yra laisvės subjektas ir laisvų veiksmų

autorius.

35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.

Laisvas asmens veiksmas krypsta į patį subjektą. Laisvės objektas ir

subjektas yra tas pats žmogaus asmuo. Tačiau negalima savęs apspręsti kuo

būti, nes prigimtis nėra pats asmuo. Savo paties susikurta esmė aš esu tai

kas esu. O tai yra tai į ką krypsta mano laisvė. Tai tikrasis laisvių

veikimo objektas.

36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.

Būtinybė valdo visus gamtos veiksmus, visus jos įvykius, visą jo

išsivystymą. Gamtos dėsniai nepaiso mūsų norų. Būtinybė yra laisvės

priešingybė. Žmogus laisvas tik nugalėjęs būtinybę. Laisvė be būtinybės yra

negalima. Veiksmu esame tikri, jei numatome jo pasekmes, o taip yra tik

tada, jei jis įveikia būtinumą. Laisvė būtinybės neneigia, o reikalauja ir

ja remiasi.

37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.

Būvoti pasaulyje reiškia būvoti drauge. Kenozė – savęs aprėžimas, savęs

apribojimas. Laisvės susikirtimas su kito asmens laisve yra neišvengiamas

ir yra 3 sprendimo keliai: 1) Reikia persiskirti vienam nuo kito ir vykdyti

savo laisves ne kartu, o šalia vienas kito; 2) Versti bendrininką, kad jis

vykdytų tik mano laisvę, atsisakydamas savosios. 3) Tikrasis sprendimas:

vykdyti laisvę buvojant drauge, savosios laisvės aprėžimas, laisva valia

kitos laisvės dėlei.

38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus

sutechnėjimas.

Technika esmiškai priklauso žžmogaus būčiai, kaip priemonė gamtinę tikrovę

palenkti savo poreikiams bei tikslams. Žmogaus egzistencija remiasi ne

prisitaikymu gamtoje, o susikūrimu savo pasaulio , visom priemonėm, kurias

vadinam technika. Visada žmogus kūrė techniką, bet pastaruoju metu ji

vystėsi itin sparčiai – todėl vadinam technikos laikmečiu. Ši pažanga

pakeitė gyvenimo lygį, suteikė patogumų, laisvo laiko ir kitų galimybių,

bet negalėjo savaime sukurti žmogui palaimą. Pakeldama gyvenimo lygį, tuo

pačių technika pailgina ir jo įtampą. Kiekvienas laimėjimas didina

atsakomybę, nes galima panaudoti ir savo palaimai ir pražūčiai. Pats žmogus

netobulėja su technikos pažanga. Turėti laisvo laiko nereiškia būti laisvam

pačiam.

39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės

aptarimas.

Nihilizmas – tai aukštesnių vertybių neigimas. Utilitaristinis nihilizmas –

tai tam tikra pakraipa, kai išaukštinama naudos vertybė, viskas vertinama

naudos požiūriu. Nihilizmas iškilo technikos amžiuje. Žmogus sutechnėja,

kai technika jį paverčia savo viešpačiu. Tačiau technika negali žmogui

viešpatauti, kol jis to nenori. Tačiau technika žmogui duoda naudą, tai yra

sukuria priemones geresniam gyvenimui. Tačiau žmogus pradėjo naudos ieškoti

ne tik technikoje, bet ir žmoguje. Jis tarsi pradėjo rūšiuoti žmones į

naudingus ir ne. Tai yra dvainis sutechnėjimas. Nauda negali būti galutinė

vertybė. Technika kad ir kiek būtų naudinga ir būtina, palieka patį žmogų

tuščią. Atima tikrajį tikėjimą, o tikėjimas žmogui duoda dvasinį

tobulėjimą.

40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas

Žodiškai nihilizmas reiškia „nieko“ tteigimą. Nihilizmas pasisako už dievo

benaudiškumą. Fizinis pasaulis nepaneigiamas. Žmogus skiria jam visa savo

rūpestį. Todėl žmogui be dievo, religiją pakeičia technika. Į klausimą kas

yra Nihilizmas, vienas filosof pasakė: tai kad aukščiausios vertybės

nuvertinamos, prarandamas tikslas, o tai reiškia kad prarandamas atsakymas

į klausima „kam?“. Nihilizmas-tai radikalus atmetimas vertės, prasmės,

idealo siekimo.

Nihilizmo priežastis iš tiesų yra ne technika, o ateizmas, kuris techniką

paverčia religijos pakaitalu-pagrindiniu žmogaus rūpesčiu. Tačiau technika

negali žmogaus egzistencijos įprasminti. Prasme teikia tik tikslas-tai kam

gyveni. O technika tik suteikia priemones geriau gyventi.

Beprasmiškumą reikėtų suvokti taip, kad žmogus gali džiaugtis viskuo tol,

kol gali atsakyti įklausimą „kam tai naudinga“?. Tačiau jeigu mes negalime

atsakyti į šį klausimą, tai pati nauda pasidaro beprasmiška, otai ir yra

beprasmiškumas.

Žmogus esmę turėtų suvokti ne tik kaip galimybę kažką naudoti, bet turėtų

kreipti dėmesį į tai ką verta mylėti. Tačiau žmogus dažnai tai pamiršta,

jis užmiršta pasirūpinti pačiu savim. Kaip pasakęs vienas filosofas „tapki

kas esi“. O tai liepia mums būti paties savęs kūrėjais.

Kaip Dievo atžvilgiu nihilizmas yra ateizmas, taip žmogaus atžvilgiu

nihilizmasyra amoralizmas. Toks žmogus yra abejingas sau pačiam, moralinėm

vertybėm ar bet kokiam pašaukimui.

1. Filosofijos kilmė, prigimtis ir struktūra.

2. Filosofija ir specialieji mokslai.

3. Pagrindinės filosofinių klausimų kėlimo kryptys. Platono trikampis.

4. Mileto mokykla: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

5. Heraklitas

6. Pitagoro socialinė veikla, jo filosofinės ir matematinės idėjos.

7. Parmenidas ir jjo filosofijos reikšmė.

8. Zenono aporijos.

9. Bendra vėlyvųjų natūrfilosofų charakteristika. Empedoklis

10. Demokrito atomizmas.

11. Antropologinis graikų raidos etapas. Sofistai.

12. Sokratas. Sokrato pokalbių vedimo metodas.

13. Platono idėjų teorija. Tikroji būtis ir gamtinis pasaulis.

14. Platono gnoseologija (žinojimas). Pažinimo pakopos.

15. Platono mokymas apie Erotą. Meno santvarka (koncepcija)

16. Platono kosmologija ir psichologija.

17. Platono etika ir valstybės teorija.

18. Bendra Aristotelio filosofijos charakteristika. Mokslų suskirstymas.

19. Metafizikos termino prasmės. Aristotelio mokymas apie priežastis

20. Būties termino reikšmės Aristotelio filosofijoje.

21. Substancijos kategorijos aptarimas Aristotelio filosofijoje.

22. Aristotelio kosmologija ir fizika.

23. Aristotelio etika

24 Aristotelio logika

25. Kinikai

26. Pasaulėžiūrų lyžis: antikinis pasaulis ir krikščionybė.

27. Šv. Augustinas. Jo pažiūros.

28. Pažinimo problemų raida apie raida viduramžiais. Nominalizmas ir

realizmas.

29. Bendra renesanso ir naujųjų amžių filosofijos charakteristika. R.

Dekartas.

30. Lokas, Berklis, Hiumas – empirizmo atstovai.

31. Bendra Kanto filosofijos charakteristika. Kanto koperniškasis posūkis.

32. Kanto etinės pažiūros. Kategorinis imperatyvas.

33. Laisvės esmė.

34. Laisvės subjektas. Asmens sąvokos aptarimas.

35. Laisvės objektas. Žmogus kaip “atviras klausimas”.

36. Laisvė ir būtinybė. Kultūros sąvokos aptarimas.

37. Laisvė, kaip žmogaus kenozė. Tariamasis laisvėjimas.

38. Technikos pažangos dviprasmiškumas: sparta ir skuba. Žmogaus

sutechnėjimas.

39. Dvasinis sutechnėjimas kaip utilitaristinis nihilizmas. Naudos vertybės

aptarimas.

40. Nihilizmas ir ateizmas. Prasmė ir beprasmybė. Žmogus esmė. Amoralizmas