Filosofija

1. Pažinimo ir jo šaltinio samprata Antikos filosofijoje.

HERAKLEITO mokyme randamas poreikis tikėti protu, kai jutimai gali parodyti tik nuolatinę pasaulio tėkmę. Įveda Logoso sąvoką, kaip savarankišką jėgą tvarkančią būtį ir pažinimą.

ELĖJIEČIAI sakė, kad žmogus visada apie ką nors mąsto. Protą sieja su žmogumi. Tikrovės tėkmė nėra būtis. Pažinime pasikliauti jutimais negalima, reikia remtis protu. Parodė proto vaidmenį pažinime, iškeliant jo galią.

DEMOKRATAS pasaulio pažinimą grindžia atomų judėjimu, kuris dirgina mūsų jutimus, sukuria vaizdus. Jutimai garantuoja pažinimo tikrumą, kad kažkas yra už jjutimų ribų, čia reikalingas protas. Pažinimą dalija į jutiminį (tamsųjį) ir pažinimą protu (tikrąjį).

SOFISTAI mokė kalbos meno ir logikos. Žiūrėjo į žmogų kaip į visų daiktų matą. Žmogus gali kurti pasaulio subjektyvų vaizdą. Pasaulis toks, koks žmogui atrodo. Kėlė klausimą, kiek objektyvi tikrovė gali būti pažinta ir kiek mūsų žinios yra objektyvios.

SOKRATAS manė, kad egzistuoja objektyvus žinojimas. Galimas tikras, teisingas žinojimas ir jo reikia nuolat ieškoti, siekti. Pabrėžia, kad žinojimas nėra gatavos žinios, pabrėžia procesiškumą. Iškėlė ir aiškiai parodė proto vvaidmenį pažinime, užakcentavo jo kokybinį skirtumą nuo jutimų. Neabejojo pažinimo galimybe ir tikrumu, nors manė, kad pažinimo turinys yra įgimtas.

ARISTOTELIS aiškiai formulavo, kad filosofijos tikslas yra pažinti būtį (protu, sąvokomis). Kuria logikos mokslą, kuris turi išmokyti žmogų taisyklingai naudotis sąvokomis iir tuo būdu leisti jam pažinti daiktų esmes. Logika sudaryta iš dedukcinės logikos (mokymas apie minties darbą, kada bendri teiginiai yra panaudojami konkrečioms išvadoms gauti) ir indukcinės logikos (naujų žinių įgijimo būdas, kai nuo konkrečių atvejų, juos apibrėždami, einame link platesnių). Logika tik įrankis pažinimui gauti – savarankiška pažinimo teorija.

2. Žinojimo prigimties problema Viduramžiais.

Ankstyvieji viduramžiai. Iškeliamas tikėjimo tiesų pirmumas žinojimo tiesų atžvilgiu. Patristikos filosofai (AUGUSTINAS) mokė, kad pagrindinis žmogiškojo žinojimo šaltinis – šv. Raštas. Reikia tikėti, kad suprastum. Tikėjimas yra pagrindinė ir būtina žinojimo sąlyga. Jutiminį patyrimą vertina skeptiškai, mano, kad jis nesuteikia tikrų žinių, nes tikros tiesos priklauso nuo mūsų patyrimo. Žmogus turi žvelgti į savo vidų, kad Dievo malonės dėka duotas tiesas atrastų. Visa tai, ko moko religija yyra tiesa, o žmogaus proto uždavinys – suprasti. Žinojimas – tikėjimo priedas.

Vėlesni viduramžiai (arabų šalyse). Formavosi prieštaringas požiūris, kuris laikė žinojimo ir tikėjimo tiesas turinčiomis skirtingą prigimtį ir esančiomis savarankiškomis savo srityse. Žinojimo ir tikėjimo tiesos gali nesutapti, bet vis tiek bus vienodai vertingos.

Vėlyvieji viduramžiai. AKVINIETIS norėjo surasti būdą, kaip suderinti dvi tiesas. Jis sako, kad tiek žinojimo, tiek tikėjimo tikslas yra tas pats, bet to tikslo siekia skirtingai. Tikėjimas remiasi apreiškimu, o žinojimas – įrodinėjimais. Jie neprieštarauja vienas kitam iir yra savarankiški, bet žinojimui nubrėžiama riba. Protas susiduria su klausimais, į kuriuos atsakyti jis nepajėgus ir ten žmogus turi remtis tikėjimu. Tokia teorija aiškiai pabrėžia tikėjimo ir žinojimo sričių specifiką, taip pat atskirdama tikėjimo ir žinojimo sferas išlaisvina mokslą.

3. Universalijų problema: realizmas ir nominalizmas.

Iškilo bendrųjų sąvokų prigimties klausimas, nes aiškindami tikėjimo tiesas, filosofai susidūrė su universalijomis. Ar jos egzistuoja realiai ar tik ženklina bendrus požymius? Spręsdami šį klausimą filosofai susiskirstė į realistus ((Akvinietis) teigė, kad universalijos egzistuoja realiai, savarankiškai, anksčiau nei daiktai) ir nominalistus (teigė, kad realiai egzistuoja tik daiktai, o sąvokos žymi pavadinimus (egzistuoja balti daigtai, o ne baltumas)). Iš realistų atsirado racionalistai, o iš nominalistų – empiristai. Realizmas atvedė vėlyvesnę filosofiją prie sąmonės turinio nagrinėjimo. Nominalizmas sąlygojo pažinimo objekto ir subjekto santykio klausimą.

4. Ginčas dėl žmogaus pažintinių galių: empirizmas ir racionalizmas.

Filosofai pradeda darbą nuo tam tikro metodo kūrimo. To metodo pagrindu kuriamos universaliosios gamtos sistemos. Metodo kūrimas – išeities taško formavimas.

BEKONAS savo filosofinę poziciją grindžia scholastikos kritikavimu. Mano, kad filosofija turi užsiimti ne vienų sprendimų išvedimu iš kitų, o gamtos tyrinėjimu. Visos tikros žinios yra gaunamos jutiminiu keliu. Sąvokų formavimo metodu laiko indukciją. Žinojimas gimsta remiantis tikrovės stebėjimu, o stebėdami informacija gauname jutimais. Jis laikomas grynojo empirizmo ppradininku. Analizuoja 4 klaidų priežastis: 1. Giminės, gentie stabas (klaidų šaltinis gali būti žmogui būdingas polinkis apie viską spręsti pagal save). 2. Urvo, olos stabas (žmogaus gyvenamosios aplinkos, auklėjimo įdiegti įpročiai formuoja nuostatas). 3. Turgaus stabas (kalba, mes vartojame sąvokas ne visai tiksliai, daugiaprasmiškai). 4. Teatro stabas (klaidas daro remdamasis autoritetais, išankstine nuomone). Šitaip suprasdamas pažinimą, aiškiai apibrėžia patyrimines tiesas, o proto tiesas laiko išvestinėmis.

DEKARTO tikslas sukurti pažinimo metodą, kuris leistų gauti naujas žinias ir patikrinti jų teisingumą. Kuria racionalistinį pažinimo metodą. Remiasi akivaizdumu, nes tik tai, kas akivaizdu gali būti teisinga.. akivaizdu – tai kas paprasta. Visus sudėtingus dalykus reikia išskaidyti į paprastus. Šį metodą galima pritaikyti visiems mokslams, juos matematizuojant. Akivaizdžiu teiginiu laiko abejojimą. Abejodamas žmogus mąsto. Abejonė, o per ją ir mąstymas, tampa visos Dekarto filosofijos išeities taškas. Pažinimą grindžia mąstymo veikla. Pažinimo idėjos yra pačiame mąstyme, jos yra įgimtos, todėl žmogaus protas yra visiškai savarankiškas nuo jutimų ir jo tikslas yra sutvarkyti jo turinyje esančias idėjas. Tokiu būdu gali būti gaunamas žinojimas. Taisyklės, kuriomis vadovaudamas dirba protas: 1. Tiesa pripažįsta ne daiktus, kurie yra aiškus (taikomas analizės, paprastinimo, sintezės metodas). 2. Kontrolės funkcija (gautus sprendimus visada reikia patikrinti)

Visi filosofai spręsdami problemą, susiduria su problemomis, kurių išspręsti nnesugeba. Empirikai nesugeba paaiškinti, kokiu būdu gaunami bendri mokslo teiginiai, o racionalistai nepaaiškina, kaip žmogaus prote atsiranda žinojimas.

5. Subjektyvistinė pažinimo ir jo objekto samprata.

Subjektyvistinė pažinimo samprata formuojasi empirizmo pagrindu, t.y. kai laikoma, kad visas žinojimas atsiranda iš jutiminės patirties. Tokiu būdu iškyla pažinimo vertės priklausomybės nuo pojučių klausimas, kuris filosofiją atveda prie jutiminio suvokimo santykio su tikrove problemos, kuri egzistuoja agnosticizmo pavidale. Jutimų subjektyvumas verčia filosofus Berkly ir Hume manyti, kad ir pats pažinimas yra subjektyvaus pobūdžio, o tai kelia labai svarbią problemą, kiek, tokiu atveju, jis yra tikras. Subjektyvistinė pažinimo samprata sąlygojo tam tikro pažinimo objekto sampratą. Pažinimo objektu pripažįstamas žmogaus sąmonės turinys (jame esantys daigtų atvaizdai ir idėjos). Tokiu atveju pažinimas yra nukreiptas ne į tikrovę, o į žmogaus proto turinio tyrinėjimą.

6. I. Kanto pažinimo teorija. Pažinimo subjekto – objekto santykio klausimas.

KANTAS ryškiausias filosofas subjektyvistinėje pažinimo teorijoje. Bando dar kartą spręsti pažinimo problemą. Savo teorijoje bando apjungti empirizmo ir racionalizmo kraštutinumus, remdamasis prielaidomis: pasaulis kaip toks objektyviai egzistuoja ir vienintelis žmogaus kontaktas su pasauliu yra jo jutimai. Kelia klausimą, kokiu būdu gali būti pasiektas bendras visuotinis žinojimas. Atmeta empirikų kelią, kad viskas kyla iš patyrimo, bet neigia Dekarto įgimtų idėjų teoriją. Pradeda loginę ir gnoseologinę analizę. Jos objektas

Kantui yra sakiniai. Skiria tokius sakinius, kuriais kažką sakydamas apie daiktus, mes remiamės patyrimu (aposterioriniai) ir jutimais nesiremiame (aprioriniai). Sakiniais galima paaiškinti jau esamą žinojimą (analitiniai) arba pridėti prie sąvokų naują informaciją (sintetiniai). Analizuoja galimas sakinių kombinacijas: analitiniai – aprioriniai (išreiškia žinojimą, kuris yra būtinas, teisingas, kuriam nereikia patyrimo, bet kuris neduoda naujo žinojimo), sintetiniai – aposterioriniai (išreiškia, kas kyla iš patyrimo, praplečia žinojimo ribas, bet nėra visuotinai teisingi), sintetiniai – aprioriniai (išreiškia naują, išplėsta žinojimą, kuris yra būtinas ir tteisingas). Analizuoja numatančius priežastingumo reiškinius ir matematinius teiginius. Bando parodyti, kad žmogus gali turėti žinių apie daiktus net ir tuo atveju, kai patyrimas tos informacijos tiesiogiai neduoda. Mokslo žinios ne visos iš patyrimo. Pažinimas gali kilti iš skirtingų šaltinių – pagrindas Kanto teorijai. Skiria tokias žmogaus pažintines galias: suvokimas/juslumas (galia, kuri remiasi įgimtomis suvokimo formomis – erdve ir laiku), intelektas ( aukštesnė pažinimo pakopa, kuri tvarko suvokimo medžiagą kategorijų pagalbą), protas (dirba su dalykais, klausimais, kurie išeina už patyrimo ribų, kkuriems patyrimas neduoda medžiagos). Atskiria sugebėjimą kurti sąvokas ir apibendrinti remiantis suvokimo medžiaga (intelekto sritis) ir sugebėjimą išversti vienus teiginius iš kitų nesiremiant patyrimu (proto sritis). Kantas atskiria mokslą ir filosofiją.

Pažinimo objektas yra ne savaiminis daiktų pasaulis, bet mūsų suvokiamų ddaiktų pasaulis. Pažinimo objektas priklauso nuo mūsų pažintinių galių. Kanto filosofijoje – pažinimo subjekto vaidmens pažinime pabrėžimas. Pažinimo procesas visada yra vyksmas, kuriame dalyvauja objektas ir subjektas. Subjektas – žmogus, objektas – tikrovė, pasaulis. Kantas akcentuoja subjekto svarbą pažinime. Subjekto vaidmens pabrėžimas leido įžvelgti, kad pažintinis vaizdas, kokį žmogus susidaro, daugiausiai priklauso nuo žmogaus ir jo pažintinių galių. Pažinimo turinį sąlygoje ne tikrovė, kaip objektas, ne jos savybės, bet žmogus, kaip subjektas, jo pažintinės galios, tų galių ribos.

7. Tiesos problema pažinime. Tiesos objektyvumo ir santykinumo klausimas.

8. Šiuolaikinės tiesos teorijos (Nekrašas).

Tiesa – pažinimo rezultatų vertės kriterijus, kuris įvertina vienus ar kitus rezultatus. Tik tuomet jie turi prasmę. Tiesos aktyvumo aspektas išreiškia klausimą apie tai, ar gaili būti žmogaus sąmonėje toks turinys, kkuris nepriklauso nuo subjekto ir kiek jis yra objektyvus. Jis pagrįstas pasitelkiant praktikos kriterijų, kai teorija patikriname praktiškai. Tiesos santykinumo objektas yra klausimas, ar pažinimo rezultatas gali absoliučiai atskleisti tikrovę, duoti pilną tikrovės vaizdą. Sprendžiant šį klausimą naudojamasi priešstata: arba tiesa, arba netiesa. Tikrovė nuolat kinta, žinojimas taip pat. Ši samprata neleidžia kelti šio klausimo. Teorijos yra nuolat papildomos, nekeičiamos. Teorija gali atskleisti dalį, o ne būtinai viską, bet vis tiek ji bus tiesa. Tas santykinumas neprieštarauja tiesos objektyvumui. Sąlytis ttarp tiesos ir netiesos yra santykinis, kintantis; visos mokslinės teorijos yra tokios. Iš to seka išvada, kad teorijos santykinis teisingumas neatmeta jos vertės. Tiesiog teorija negali visko iš karto pasakyti, bet tai nereiškia kad tai, ką pasako, yra netiesa. (Antropologija) Filosofija, analizuojanti žmogų, bando duoti atsakymus į įvairius klausimus. Žmogų tyrimo objektu padarė daug mokslų, bet analizuodami jį savo ribose, neatskleidžia jo kaip visumos. Filosofinis žvilgsnis į žmogų – bandymas įžvelgti esmę žmoguje.

9. Humanistinis posūkis graikų filosofijoje: sofistai ir Sokratas.

SOFISTAI aiškino dorovės normas, įstatymus, ruošė žmonės visuomeniniam gyvenimui, mokė ginti ir atstovauti asmeniniams interesams.. Išeities taškas – žmogus, jo pasaulio samprata, jo pažiūros. Tiek teisė, tiek valstybė, tiek moralė yra žmonių susitarimo dalykas. Tikslas – išmokti pasinaudoti savo turimomis žiniomis ir mintimis praktiškai. Labai sureikšmino žmogų, pabrėžė jo savarankiškumą, vertę. Žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo paties, jo proto. Sofistų veiklos įtakoje susiformavo žmogaus ir pasaulio santykis.

SOKRATAS ėmė ieškoti bendrų gyvenimo ir žmogaus prigimties principų. Bandė rasti atsakymą į klausimą: „jei nėra nieko teisingo, tai kam gyventi?“. Pabrėžė mokymosi reikšmę ir vertę. Žmogus turi nepervertinti savo sugebėjimų, nes tame slypi blogio šaknys. Bendra žmonių yda – gerai mokėdami savo amatą, manome, kad esame išmintingiausi visose srityse. Žmogaus įsitikinimai svarbiau už jo ggerovę.

10. Žmogaus analizė Antikos filosofijoje: protas, dora, laimė.

Žmogus filosofijos objektu antikoje tapo ne iš karto. Žmogus buvo tik pasaulio dalis. Didėjo dėmesys savo laimei, gerovei. Žmogus – filosofijos objektas. Žmoguje pabrėžė dorovę, kuria manė galima pasiekti žinojimu. Žinojimą susiejo su doru elgesiu, kurio galima žmogų išmokyti. Žmogaus klausimais, be sofistų ir Sokrato, filosofavo ir Platonas, ir Aristotelis, bet tai jie susiejo su socialine prigimtimi. Aiškino žmogaus ir valstybės santykį.. Sokrato, Platono žmogaus analizė nukreipė dėmesį į tai, kas yra svarbiausia žmogaus gyvenime, suformavo bendra nuostatą, kad tai – dorovė susieta su žmogaus protu, išmintimi. Labai svarbus teisingumo principas. Jo realizavimą turi įgyvendinti valstybė. Šią mintį išdėsto Aristotelis. Graikuose iškilusi problema analizavo žmogaus savybes ir perėjo prie žmonių bendrijos problemų. Po Aristotelio žmogaus problemų grįžta prie atskiro žmogaus problemų. Formuojasi graikų mokyklos. Filosofai nukreipė dėmesį į socialinius, politinius, t.y. praktinius, gyvenimo klausimus.

Nuo Sokrato prasideda didysis posūkis graikų filosofijoje, kai nuo gamtos pereinama prie žmogaus problemų. Filosofija ima spręsti praktines žmogaus gyvenimo problemas ir tokia tendencija išlieka iki dabar. Humanistinė graikų filosofija nukreipia dėmesį į laimingo žmogaus gyvenimo paieškas, susiedamas tai su dorovės ir išminties klausimais. Žmogus laikomas gamtos dalimi (gamta apibrėžia jo prigimtį), o jis turi stengtis gyventi pagal savo prigimtį. IIškeliama socialinė žmogaus prigimtis ir pradedamos analizuoti žmonių bendrijos (valstybės) problemos. Žmogaus esmės išraiška pripažįstama dorovė, ima formuotis doro gyvenimo teorija – etika. Filosofija suvokiama kaip priemonė laimingam gyvenimui pasiekti, nes ji nurodo tokio gyvenimo pagrindinius principus – protą ir dorovę.

11. Žmogus ir visuomenė: Platono ir Aristotelio valstybės teorijos.

Sielos dalių (jausmų, valios, proto) skirtingumu PLATONAS grindžia valstybių gyvenimą ir kūrė idealios valstybės modelį, nes esama valstybė jo netenkino. Idealios valstybės principas – valstybė, kurioje atskiros žmonių grupės užsiimtų ta veikla, kuri atitinka jų savybes. Daug dėmesio skyrė valdovams – ne bet kas gali ir turi valdyti valstybę. Atitikimas užtikrina tinkamą valstybės tvarkymą. Valdovams kėlė labai didelius reikalavimus. Idealios valstybės teorija – pirmoji utopija.

ARISTOTELIS. Valstybė užbaigia žmogaus formavimąsi, nes leidžia atsiskleisti jo savybėms. Visuomenė parodo koks žmogus yra iš tikrųjų. Valstybė nėra tikslas pats sau, ji turi tarnauti žmonėms. Atskiro žmogaus gyvenimą sieja su visuomenės būkle. Teisingas auklėjimas neįmanomas be teisingų įstatymų. Įžvelgia tą patį santykį tarp valstybės ir įstatymų, ir tarp žmogaus ir proto. Žmogaus kaip individo problema perauga į valstybės problemą. Nekuria valstybės santvarkos, bet analizuoja esamas – monarchiją, aristokratiją, politėją. Analizuoja kada tie tipai geri ar blogi. Geras valdymas yra tada, kai valstybė rūpinasi visais piliečiais. Geros valstybės

požymis – sugebėjimas išsilaikyti (neišsigimti). Idealią valstybę laiko nepasiekiamu dalyku. Bandė ieškoti tokios formos, kuri būtų pagrįsta bendra nauda.

12. Dievas ir žmogus: krikščioniška žmogaus vertingumo samprata Viduramžiais.

Viduramžiais žmogaus samprata labai domino, nors daug dėmesio buvo skirta Dievui. Iš antikos atėjo sąvoka apie žmogų kaip protingą gyvūną. Iš krikščionybės – požiūris į žmogų kaip Dievo atvaizdą. Šis požiūris kėlė klausimą, kokiomis dieviškomis savybėms pasižymi žmogus. Į šį klausimą stengiasi atsakyti viduramžių filosofija. Įsivyrauja nuostata, kad žmogus atstovauja dieviškąjį pradą visuomenėje. Pabrėžiama ddvasinė žmogaus pusė. Išskiriami trys žmogaus pradai: kūnas, siela ir dvasia. Nuo Dievo pirmiausiai eina dvasia-> siela-> kūnas. Siela išreiškia žmogaus unikalumą. Blogis aiškinamas netinkamu sielos pasirinkimu. Galimybė rinktis žmogui suteikia laisvę. Atkreipiamas dėmesys į savąjį „aš“, jo vystimąsi. Viduramžiais asmenybė yra ugdoma, atsiranda savitos asmenybės teorija. Vertinamos krikščioniškosios savybės: nuolankumas, paklusnumas.

13. Asmenybės sampratos prielaidos krikščioniškoje ir Renesanso filosofijoje.

Viduramžiais žmogus suvokiamas kaip aukščiausiai Dievo kūrinys ir taip pat kaip Dievo tarnas. Tie dalykai sutelkia dėmesį savąjį „aš“, kas ttampa asmenybės formavimosi pradžia.

Renesanse labai sustiprėja žmogaus klausimo problemos. Čia žmogus pripažįstamas aukščiausia vertybe, jis vertingas pats savaime. Tai sąlygojo žmogaus vertės turėjimą. Žmogus renesanse pasijunta gamtos viešpačiu ir tai išlaisvina kūrybinį pradą. Kurdamas žmogus atsiriboja nuo Dievo ir gamtos, aatramos ieško pats savyje. Suklesti individualizmas. Žmogus sprendžia apie aplinką vadovaudamasis savo paties nuomone. Renesansas suformuoja naują pasaulėžiūrą, kurios centre yra žmogus. Akcentuoja laisvę, susiformuoja humanistinės idėjos.

14. Egzistencija kaip žmogaus būties išraiška. Ribinės situacijos :kaltė, kančia, mirtis.

XX amžiuje susiformuoja egzistencializmas (atmaina: postmodernioji filosofija). Egzistencializmas perėjo nuo kasdienės prie egzistencinės būties sampratos. Egzistencialistai dėmesį sutelkia į žmogų, į jo gyvenimo prasmės klausimą. Buvo labai sudėtinga suvokti žmogaus esmę. Egzistencija – žmogaus buvimo pasaulyje faktas; nuolatinė kaita, todėl neprieinama moksliniam pažinimui. Egzistencinis laikas sudarytas iš praeities, dabarties ir ateities.

Žmogaus gyvenimas yra situacinis, nes kiekvienu momentu esame tam tikroje situacijoje. Situacijos nėra lygiavertės. Kai kurias galime vadinti ribinėmis, kritinėmis – mirtis, kančia, kaltė. Atsidūręs kurioje nors iš šių situacijų žmogus priverstas jas iišgyventi. Tada atsiskleidžia jo esmė. Jaučia savo gyvenimo beprasmiškumą, jo trapumą. Jas išgyvendamas pergalvoja savo gyvenimą. Tam tikrose situacijose žmogus gali užsidėti kaukę. Ribinių situacijų neišvengia nei vienas žmogus, kaltė, kančios yra pasikartojančios ir tai normalu. Jose labiausiai išryškėja egzistencija.

15. Žmogus – laisvės subjektas. Laisvė ir atsakomybė.

Laisvės sąvoka suprantama labai plačiai: fizine, pilietine, žodžio, spaudos, psichikos prasmėmis. Platonas laisvės idėją iškėlė alegorijoje apie olą. Teorinė laisvės samprata užgimė viduramžiais ir tai susiję su Dievo dovana, valia, galimybe rinktis. Maceina apibūdina llaisvę kaip asmens galią apspręsti save. Laisvę susieja su žmogumi. Laisvė yra žmogaus apsisprengimas, jo pasirinkimas, todėl ji negali būti gaunama. Laisvė yra paties žmogaus aktas ir nėra faktas, tai galimybė, ir ta galimybė nukreipta į patį save. Laisvė susijusi su morale.

Žmogus gali laisvai rinktis, svarbu ką jis pasirinks. Laisvė susijusi su atsakomybe. Negalima laisvės apibrėžti: „esu laisvas, vadinasi, darau ką noriu“, reikia sakyti: „esu laisvas, todėl atsakingas“.

16. Laisvės realizacija gamtoje ir visuomenėje.

Laisvės lygmenys: kiek žmogus laisvas gamtos atžvilgiu ir kiek visuomenėje. Gamtos atžvilgiu žmogus nėra laisvas. Jis tik gali praplėsti žinojimą apie gamtos dėsnius ir tapti truputi laisvesniu. Hėgelis apibūdina žmogaus laisvę kaip pažintinę galimybę. Marksas būtinumą sieja su praktika (žmogus tampa laisvas, kai panaudoja būtinumą). Žmogus yra laisvas savo pažinimo dėka. Kuo daugiau žino, tuo laisvesnis. Žinojimas leidžia sąmoningai pasirinkti. | Kiek žmogus gali vykdyti savo laisvumą su kitais žmonėmis, jų valia. Atsiranda sugretinimo problema. Maceina nurodo kaip realizuoti save kitų tarpe: 1. Jei žmogus negali savęs realizuoti kitų tarpę, jis gali pasitraukti, tačiau jis ne atsiskyrėliška, o socialinė būtybė. 2. Žmogus, norėdamas realizuoti savo valią, gali priversti kitus vykdyti jo valią (kurie nejaučia lygiateisiškumo). 3. Riboti savo laisvę dėl kitų laisvės, visuomenė įtakoja žmogaus laisvę, jo pasirinkimą.

17. ŽŽmogaus vidinio gyvenimo subjektyvumas. Skirtingi psichinės veiklos lygmenys.

FROIDAS atkreipė dėmesį į žmogaus aistras. Atskleidė proto priklausomybę nuo jausmų, tai leido tyrinėti žmogaus sielą. Tai darė analizuodamas jausmus, fantazijas. Ego – žmogaus sąmonės lygmuo „aš“, o superego – sąmonės lygmuo kuris kontroliuoja mūsų pasirinkimus. Pasąmonė – tai, kas lieka už sąmonės slenksčio. Nerimas, baimė yra pasąmonėje. Ego (asmenybės branduolys) – tie dalykai, kuriuos mes suvokiame, kas iš ko, dėl ko sudaryta. Superego – tai tie klodai, kurie įtakoja žmogaus asmenybę. Šie trys klodai/lygmenys apsprendžia žmogaus asmenybę.

Giluminė psichikos dalis gali pakoreguoti proto vaidmenį gyvenime ir tuo ji svarbi analizuojant žmogaus prigimtį filosofine prasme. Feodas tyrinėjo dalykus, kuriais pasireiškia psichinė veikla (fantazijos, sapnai, vaizdiniai). Sapnų medžiaga yra vienas iš informacijos šaltinių apie save, norint pažinti. Pasąmonė netiesioginėmis specifinėmis priemonėmis veikia gyvenimą. Joje sukaupiami praeities dalykai, kurie nereikalingi dabartinei buičiai. Sapnas tą turinį laikas nuo laiko primena. Pasąmonė kartais yra naujų idėjų šaltinis, nes sąmonė ir pasąmonė sąveikauja, koreliuoja, ji sąlygoje insaitus, proto nušvitimus. Pasąmonės sferoje slypi paties žmogaus nepažintos galios, kurios nėra perėjusios sąmonės slenksčio, nebuvo įsisąmonintos, bet jos yra. Sapnai (pasąmonės išraiška) duoda pranešimus apie kai kurias situacijas gerokai anksčiau, nei jos tikrai įvyksta, nes daugelis gyvenimo įvykių turi priešistorę, žmogus eina tta linkme. Kai žmogus žino, ko gali tikėtis iš savęs, jis tampa gyvenimo savininku, atsikrato kompleksų.

18. Žmogaus gyvenimo nuostatos: turėti ar būti.

Šiuolaikinėje žmogaus sampratoje svarbus santykis su likusiu pasauliu pobūdis, kuris apsprendžia veiklos kryptingumą, tikslus, tikslų prioritetus ir kt. Tą santykį, Formo manymu, nulemia žmogaus pasirinkta (egzistencinė) nuostata: turėjimo arba buvimo. Nuostatą „turėti“ sąlygoja privatinės nuosavybės institutas ir saugumo poreikis. Turėjimo objektu gali būti daiktiniai objektai, ši nuostata nukreipta ir į kitus žmones, taip pat sveikata, ligos, kelionės, laisvalaikis. Turėjimo ribos labai išplečiamos ir žmonių santykiai tampa savininkiški, sudaiktinami žmonių ryšiai. Turėjimas kyla iš saugumo poreikio, tačiau žmogus jaučia nerimą ir tai veikia jo charakterį. Buvimas remiasi autentiška žmogaus patirtimi. Žmogaus individualybė yra unikali. Buvimą sąlygoja laisvės ir nepriklausomybės troškimai. Skiriamoji savybė – vidinių galių panaudojimas. Žmogui svarbiausia išreikšti save (būtinybė). Pasireiškia žmogui atsiskleidžiant, būnant savimi, nesidomint ką už tai gausi. Buvimo būsenoje žmogus yra apsaugotas nuo nerimo, nes niekas negali atimti jo paties. Šios nuostatos veikia žmonių tarpusavio santykius. Turėjimo nuostata kyla iš biologinio žmogaus siekio išlikti per kitus, per ką turi. Buvimo nuostatą skatina saviraiškos poreikis ir poreikis peržengti savo izoliaciją per saviraišką.

19. Gyvenimo prasmės problema. Gyvenimo įprasminimo būdai ir prasmės unikalumas.

20. Žmogus ir istorija. Žmogaus būties istoriškumas.

Istoriškumo

samprata formuojasi, kai žmogus susimąsto apie savo būtį. Atkreipia dėmesį, kad egzistuoja kiti žmonės, kurie su juo susiję, o jis yra individualus, skiriasi nuo kitų. Supranta, kad jis susijęs su visuomene, su epocha, kurioje gyvena; kad gyvenimą veikia praėjusios kartos, kad jo veikla paveiks ateinančias kartas. Jis gyvena istorijoje. Visuomenės raida nulemia situacijas į kurias jis papuola. Gyvenimas yra nulemtas istorijos, bet žmogus, kurdamas savo biografiją, pats lemia istoriją, nes istorija – žmogaus veiklos rezultatas. Į istoriją, naujaisiais laikais, imta žžiūrėti kaip į priežastingai sąlygotą procesą, kuriame svarbų vaidmenį atlieka asmenybė. Istorija yra apibrėžta gamtinio būtinumo (rutuliojasi laike ir erdvėje), tačiau negali būti atplėšta nuo objektyvios tikrovės (realybės). Kantui istorija yra žmogaus laisvės realizacija, bet ji pajungta bendram istoriniam tikslui būtinumui. Hėgelis visa ko pradą laiko mintis. Istoriją laiko dėsningu procesu, kurio kiekviena pakopa yra būtina, ji nepriklauso nuo žmonių valios, bet istorija yra žmogaus tikslingos veiklos rezultatas. | Žmogus suvokia save kaip istorinę asmenybę (žmogus – daiktinė būtybė, egzistuoja llaike ir tai yra jo istorija egzistencine prasme). Laikas svarbus tuo, kad žmogaus istorijoje laikas yra ypatingas. Dabartis apima jo praeitį. Būdai, kuriais žmogus įsijungia į bendrą istoriją, peržengia savo baigtumą, laikinumą: 1. Žmogaus atmintis (praeitį atkelia į dabartį, suvokia ssavojo „aš“ pilnatvę, be jos prarastų save), 2. Tautos atmintis (jos dėka kuriama tautos istorija; žmogus tampa istoriniu, mirties sąvoką paverčia reliatyvia), 3. Tautos tradicija (istorija įgauna objektyvius, kultūrinius pavidalus; kūrybos dėka perduodama kartos patirtis, tautos dvasia; žmogus įsijungia į istoriją), 4. Gimtoji kalba (kalba yra savosios dvasios išraiška; kalbėdami gimtąja kalba išgyvename tautos istoriją), 5. Istorinė sąmonė (savo tautos, valstybės praeities pergyvenimas, kaip savo paties praeities).

21. Žmogus ir visuomenė: susvetimėjimo problema.

Į visuomenę žiūrima ne kaip į individų masę, bet kaip į atskirų individų savitarpio priklausomybę, pasireiškiančią juos siejančiais ryšiais ir santykiais tarp jų. Žmonės, egzistuodami visuomenėje, yra visada susiję su kitų žmonių veikla. Žmogaus santykiai su kitais yra jo saviraiškos ir veiklos sąlygos. Žmogaus ir visuomenės santykiui apibūdinti vartojama ssusvetimėjimo sąvoka. Susvetimėjimas – visuomenei būdinga savybė, sukurti tokias socialines jėgas, kurių žmogus negali valdyti, kurios pačios valdo žmones, būdamos svetimos jų asmeniniam gyvenimui. Susvetimėjimo rūšys: 1. Ekonominio pobūdžio, prekių/pinigų pasaulis (sąlygoja žmogaus santykis su gamybos procesu, dalyvavimas jame, nuosavybės santykiai; materialūs daiktai yra bazė žmogaus veiklai, per mainus žmonės susisieja, santykiai tampa galingesni už žmones). 2. Politinio pobūdžio, valstybė (skatina bendri žmonių interesai; dirbtinis ryšys, išorinė jėga, žmogaus, kaip visuomenės nario atžvilgiu; susvetimėjimas – atotrūkis nuo privačių žmonių interesų ddėl bendrų interesų). 3. Ideologinio pobūdžio, dvasinių ryšių pasaulis (ideologija visada išreiškia bendrą visuomenės interesą, kuris yra iliuzinis, nes atskiri privatūs interesai nesutampa; reikalingos bendros gyvenimo normos). Susvetimėjimas egzistuoja visuomet, kai egzistuoja privatūs interesai, kurie skiriasi nuo bendrų; tai istorinis procesas, kuris kinta, bet nenustoja egzistuoti.

22. Žmogus ir technika.

23. Filosofija kultūroje ir žmogaus gyvenime.

Iš filosofijos artumo žmogui kyla jos humanizmas, nes filosofija visada susijusi su žmogumi. Filosofija bando suprasti pasaulio esmę, tačiau ją ir bando suprasti per žmogaus prizmę. Todėl ji negali būti suprasta kaip kažkas objektyvaus. Filosofija istoriškai išreiškia žmogaus raidą. Žmogaus atžvilgiu filosofija atlieka teorinę ir praktinę funkciją. Filosofija visada yra teoriškai pagrįsta brandi teorinė forma, kuri pasinaudoja mokslo rezultatais, kad iškeltų naujas idėjas. Filosofija – kelias į išmintį, procesas, vedantis link didžiųjų žmoniškųjų vertybių, nes ji įprasmina žmogišką patirtį, žinojimą, susieja su žmogaus doroviniu pagrindu. Filosofija negali būti nuoga proto funkcija, tai kūrybinė paieška, akcentuoja vyksmą, o ne rezultatą. Filosofija – laisvas pažinimo menas kuriant idėjas, prasiskverbiančias į užslėptą pasaulio esmę; nuolatinis siekis, ieškojimai, reikalaujantys dvasinių ir protinių pastangų; tai ne mokslas, ne menas, ne religija; dvasinis žmogaus ieškojimų, pasaulio ir žmogaus pažinimo kelias.