Filosofija estetika
1. Estetikos mokslo objektas ir uždaviniai
Estetika yra filosofijos šaka nagrinėjanti estetinių reiškinių savitumą ir aiškina jų esmę ir reikšmę.
Est mokslo objektas – viskas, kam priskiriama estetinė vertė (grožis, harmonija, meno prigimtis).
Est sričiai priklauso meno kūriniai, gamtos reiškiniai (peizažas, saulėlydis, gėlių spalvingumas.)
Est objekto vertę mes vadiname – grožiu.
Est vertybė – estetiškumas.
Est ir meno filosofijos uždaviniai nėra griežtai apibrėžti. Įvairiose civilizacijose, priklausomi nuo pokyčių, žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį, est ir meno reiškinius, jie keitėsi.
Estetikos mokslo ryšys su giminiškais mokslais
Est mmokslui tapus vientisa mokslo žinių sistema, iš jos vėliau išsiskiria meno filosofija.Iš pradžių estetikos mokslas reiškė juslinę pažinimo teoriją,tik vėliau ji imta aiškinti kaip grožio ar meno filosofija arba kaip šių abiejų sričių probleminė visuma.Meno filosofija stengiasi apibendrinti svarbiausias filosofine ir menotyrines žinias apie meną.Meno filosofijai taip pat rūpi: meninės veiklos savybės, meno vaidmuo kultūros istorijoje, visoms meno rūšims būdingi bendriausi dėsningumai, tarp skirtingų meno rūšių atsirandantys ryšiai.
2. Indų estetikos savitumas
Indijos žm nuolat savo gyvenamo vietą keitusių tautų ir genčių vvisuma. Indų est bruožai glaudžiai susijusios est idėjos mitologija, religija, menas, filosofinė metafizika. Est kanoniška, idėjos tolydžios. Filos est veikalai išsiskiria:simbolizmu, išplėtota metafizika, vengiama est intuityvizmo, metaforiškumo.Vienoms meno rūšims teikiama daugiau reikšmės nei kitoms. Lab. iškyla įsivaizduojami subjekto ir objekto sskirtumai, jiems suvokti nereikia išorinių jausminių pastangų.
Menų herarchija :
1 Poezija,tačiau auksčiausia poetinio meno forma dažn buvo laikoma drama
2 muzika
3 architektūra (tapyba ir skulptūra)
Est aiškinama kaip dailiųjų menų mokslas, daug dėmesio skiriama meno psichologijos problemoms.
Indų estetikos traktatai:
1 Natyašastra ( poetikos )
2 Šilpašastra (architektūros ir vaizduojamosios dailės)
Estetikoos kategorijos:
1 rasa ( e. išgyvenimas, nuotaika)
2 bhava (e. jausmas)
3 dhvani ( e. užuomina)
Klaikinė indų estetika
Klasikiniu indų e.laikotarpiu e.mintis skyla į 2 tendencijas:
1.Filosofinę
2.Menotyrinę :
a.Literatūrinės e.
b.Muzikinės e.
c.Architektūros
Šias 3 menotyrinės est pakraipas atitinka traktatai:
1.Natyašatra (tai vienas reikšming pasaulinės est veikalų, Skirta dramai, apskritai meno teorijai. Sprendžiamos meno psichologijos problemos, sudėtingas menininko ir meno kūrinio suvokėjo estetinių išgyvenimų pasaulis. Mokymas apie nuotaikas-rasa– gimusias meno kūrinio ir suvokimo metu. Est išgyvenimas- pagr meno tikslas ),
2.Gitalankara ((ryškėja perėjimas nuo ankstyvųjų vedų epochos rašytinių paminklų kosmologinio mitologinio, ritualinio muzikos interpretavimo priegana vientisos muzikinės e. koncepcijos),
3.Čitralanšara (skirta tapybai ir skulptūrai).
Alankarininkų mokykla
Alamkarų e. susiformavo klasikinio ir viduramžių periode, ji siekė nustatyti bendriausius meninės kūrybos dėsnius. Daug dėmesio buvo skiriama meninėms išraiškos priemonėms,poet figūroms,menin stiliui. Est reikšmę sudaro poetinės figūr, pagraž ir meninio stiliaus ypatumai.
Alamkarų mok. pradin – Bhamaha. Jo “Poetiniai pagražinimai”- ankstesnę est apibendrinantis veikalas, kuriame komentuojamos anksčiau gyvenusių teoretikų idėjos. Svarb Bhamahos est. koncepcijos objektas yra meninės iišraiškos priemonių analizė ir meninės kalbos elementai, o centrinė jo est kategorija- poetinė figūra arba pagražinimas (alamkara). Poetinio kūrinio struktūrai svarbias meninės išraiškos priemones Bhamaha skirsti į:
1.Formalias ( susijusios su žodžių formos pagražinimais)
2.Turtingąsias ( prasmės pagražinimas)
Dantinas – Bhamahos pasekėjas, toliau plėtojantis Bhamahos idėjas.Jis žodį ir prasmę suvienija į poezijos “kūno” sąvoką. Svarbiausiomis meninės kūrybos prielaidomis jis laiko įgimtą vaizduotę, išsilavinimą, nuolatinį įgūdžių tobulinimą.
Vamana – pirmasis kaip vieną iš esminių meno kūrinio vertės kriterijų iškelia grožį, kurį skirsto į grožį sukeltą žodžio ir grožį kuris toks tampa savo prasmės dėka. Jis panaikina ankstesnę teoriją, kad svarbiausi meninės kūrybos ypatumai yra žodyje ir jo prasmėje. Jis prad kalbėti apie est užuominas, nutylėjimus. Poezija yra suvokiama pagražinimų dėka.Pagal jį, tik paskendęs savyje mąstytojas gali suvokti daiktų esmę,kyla budistinis vienišumo aukštinimas, padedantis menininkui susikaupti.
Kašmyro simbolinės poetikos mokykla.
Kašmyras tampa vienu svarbiausių Indijos renesansinės kultūros centru. Ten pagarsėja priešinimasis budizmo asketiškumui,šio pasaulio teikiamų žemiškų džiaugsmų atsisakymui.Est pabrėžiamas meno ryšys su tikru žm gyv, su visais jam būdingais žemiškais jausmais. Grožis suvokiamas ne kaip nepasiekiama vertybė, o kaip realybė, neatsiejama nuo individo jausmų pasaulio. Iš čia kyla domėjimasis asmenyb psichologija, jausmų pasauliu. Emocinio prado įtakos stiprėjimas indų est siejasi su tantrizmo įtaka. Didėjančią tantrizmo ideologijos įtaką ssąlygoja ir nerimastinga epocha, tarpusavio karai, stiprėjanti musulmonų arabų civilizacijos ekspansija. Iškilus šaknų ištakų praradimo pavojui, klasikinė indų civilizacija tarsi sutelkusi pajėgas Kašmyte, skuba apibendrinti amž kauptas vertybes. Pasaulis suvokiamas aštriau, stiprėja jausminių, erotinių motyvų vaidmuo visuomenės gyvenime.Tantrizmas kančią sieja su pirmapradžiu nežinojimu, kuris įveikiamas erotinės meilės aktu. Kuo didesnis pasitenkinimas tuo artesnis kelias susiliejant su absoliutu,palaima.Est išgyvenimo aktas- ekstazė.Meilę sieja su mistine prasme ir suteikia taurų est atspalvį. Pasak tantrizmo žmogui trukdo 5 pojūčiai (rega, klausa, lytėjimas, uoslė, skonis) susilieti su absoliutu – dievu.Kašm. mokykl veikaluose vyrauja jausminės erotikos motyvai.
3. Kinų estetikos savitumas
Pirm est kinų ir indų teorijas sieja nuoseklus idėjų tęstinumas, nulemtas turtingų dvėsinės nenutrūkstamos raidos tradicijų. Kitaip nei Indijoje, kurioje vyrauja poezijai ir dramos menui skirti est traktatai, Kinijoje reikšmingiausi-tapybinės est veikalai. Kinijos,Japonijos ir Korėjos kultūras susieja su Indija budizmo ideologija, kuri susiduria su ten esančiomis konfucianizmo,daosizmo ir šintoizmo tradicijomis.Kinų est palyginti su japonų, yra racionalesnė, japonų est budingesnis emocionalumas. Tolimiesiems Rytams budingas est filosofijos, est ir poetinės kūrybos graudus ryšys. Kinijoje susiformuoja daugelis filosofinių, est idėjų, specifinių meno formų, kurios sąlygoja pagr Tolimųjų Rytų est ir meno bruožus.
Kinų est labai svarbus tradicijos vaidmuo. Čia kultūra paklusdavo pokyčiams, tačiau buvo kreipiamas dėmesys ir praeities kultūrai, jos atgaivinimui.Est kkinų meno formų savitumą lėmė hieroglifinis raštas. Hieroglifuose susilieja visi didieji kinų menai: kaligrafija, poezija, tapyba ir muzika. Hieroglifaiišreiškia žm nuotaika, temperamentą, dvasios harmonijos jausmą. Seniausiuose išlikusiuose tekstuose kosmosas,gamta ir žmogus suvokiami kaip vientisas,kupinas grožio ir harmonijos gyvas organizmas.“Permainų knyga”- tai kinų kultūros prad,ji teigia pasaulio dvilypumą in ir jan. ji teigia kad mes esame įjungti į kosminį srautą, energetinį procesą.Nesant aiškių ribų tarp filosofijos, mokslo ir literatūros, tekstuose buvo naudojama vieninga terminologija, sąlygojusi skirtingus hieroglifų teksto suvokimo lygius:
1) vaizdinį metaforišką,2) konkretųjį jausminį, 3) abstraktųjį filosofinį. Sen. Kinijoje menu laikoma viskas kas siejasi su žinojimu ir sugebėjimu tobulai reikštis kiekvienoje kūrybinės veiklos sferoje. Vėliau meno sąvoka skyla į lygmenis:1) žemesnysis susijęs su išorės pagražinimu (dirbtinumu).2) aukštesnysis (dvasingasis) dvas. meno kūrėjai traktuojami kaip filosofai.
Konfucionizmo estetika
Konfucijus– (pirmasis sukūrė įtakingą filosof mokyk, suformavo idealios asmenyb modelį.) idealas, kaip ir jo mokymas- idealizuoti praeities kultūra ir meną. Amžinos est vertybės yra vertingesnės negu db chaotiški kūriniai. Jo est kreipiamas dėmesys ne kurti naujas vertybes,o naujai perinterpretuoti amžinąsias vertybes.
Du pagrindiniai Konfucijaus est principai: tradicijų svarba ir sekimas senove. Konfucijaus meno hierarchijoje pirmumas teikiamas muzikai, ritualui ir dainuoj poezijai. Tapyba aiškinama kaip est skonio dorovingumo principų įtvirtinimo priemonė. Vaizd objektai nutapyti realistiškai,
skrupulingai tiksliai.Jo est darė įtaka grafikiniam stiliui.
Daoistininė estetika
Budingas išsilaisvinimas ir visų žmogų varžančių išankstinių dogmų, ankština intuityvumą, natūralumą. Dao est formuoja menininką kaip atsiskyrėlį, atsiribojusį nuo išorinio pasaulio ir grįžusį į gamtą. Kūrybą sieja su aistrų valdymu, susikaupimu irmeditacija. Daoistinėkinų pasaulėžiūra aukščiausia meno kūrinio vertę sieja ne su išorine forma, o su „tam tikrų dvasinių savybių visuma ir natūralios gamtos grožio kontempliacija.
Kinų peizažinės tapybos estetika
Kinų peizažinėje tapyboje dailininkas vaizduoja vientisą nuolatos besikeičiančių būties procesų „srautą“, o Vakaruose „išplėšia“ statišką aakimirką ir ją užfiksuoja. Skirtingos estetinės nuostatos paskatino Vakarų dailininkų polinkį į išbaigtumą, o kinų – priešingai, į neišbaigtumą, „estetinę užuominą“, kadangi tikras meno kūrinys turi atspindėti būties procesų kaitą. Kinų menininkų požiūriu atskleisti kūrybines menininko jėgas, išsilaisvinti nuo išorinių varžančių schemų diktuojamų reikalavimų ir laisvos improvizacijos, panaikinti ribas tarp fantazijos ir tikrovės gali tik natūrali ir spontaniška kūryba. Dailininkai kurdami peizažą tapo ne realią, o idealią tikrovę.
Peizažinės tapybos est svarbu ne realistiškai atspindėti tikrovę, o perteikti gamtos dvasią. Menininkai įįdėmiai studijuoja gamtos reiškinius, stengiasi suvokti jų esmę. Kinų peizažuose matome pirmapradės gamtos vaizdus, natūralią kalnų tarpeklių, upių ir miškų harmoniją.Kinų peizažas išreiškia žm siekius,vientisumą su gamta, būties dėsniais,kartu atlieka ir sakralinę religinio ritualo f-ja.
Kinų peizažinei est būdingas budizmo idealų ssuartėjimas. Į tuos idealus įtraukiamos naujos problemos: žvilgsnis į menininko vidinį pasaulį, aukštinamas atsiskyrėlio piligrimo kelias, kontempliacija ir meditacija.
Vėtros ir srauto ir Intelektualų mokyklų estetika
tai kinų renesanso kultūros laikotarpiu susiformavusi kinų est kryptis. Šio laikmečio menininkai pasiekė daug laimėjimų tapybos, kaligrafijos ir sukūrė puikių est traktatų. Ankstesnių epochų dailininkai buvo linkę įprasminti gamtos vertę, o intelektualų meistrai pradeda žvelgti į peizažą kaip į savo kūrybinės individual išraiškos sritį.Čia svarbus dailininko įsigilinimas į vaizduojamo objekt esmę, susitapatinimas su juo.
Intelektualai atsiriboja nuo amatininkų ir profesionalių dailininkų ypač akademijos narių. Į savo kūrybą jie žvelgia kaip į meną menui. Intelektualų mokykloje išryškėja dvi pakraipos:1)Autsaiderių [opozicija kultūrinėms, politinėms visuomenės nuostatoms, neigiamas ryšys su valstybinėmis, religinėmis institucijomis ir valųdymo struktūromis. Išsigelbėjimo ieškoma gamtoje.] 2)Konformistų [aukšto rrango valdininkai tarnaujantys imperatoriui norėdami išskleisti savo kūrybines galias, dažnai pasitraukdavo iš tarnybos]. Intelektualai iš taoizmo perima humanizmo, universalizmo, kilnios ir moraliai tyros asmenybės idealą, natūralumo aukštinimą, spontaniškumą, kūrybinę laisvę- artistiškos asmenybės idealas. Pagrindinėmis meno funkcijomis intelektualai laikė dvasios pakilimą, gebėjimą suartinti žmones, išreikšti jautriausius menininko jausmus, teikti vidini pasitenkinimą. Intelektualai neteikia pirmenybės nei vienai meno rūšiai, kadangi jie visur ieško menų sintezės. Poezija – tai tapyba be formos, o tapyba – tai poezija be ž. Vis dėlto jie ypatingai ssureikšmina kaligrafiją, dėl jos galimybės perteikti tapomo objekto dvasią.
4. Japonų estetikossavitumas
Japonija buvo vienintelė Rytų šalis išvengusi klajoklių tautų antplūdžių ir okupacijų. Periodiškai perėminėjusi kinų civil impulsus, japonų kultūra pasuko svitu keliu, sukūrė daug unikalių kultūros est minties bei meno formų, kurių puikumas neretai lėmė pačius mokytojus. Skirtingai nei Indijos ar Kinijos, japonų estetika neturi jokių senų tradicijų. Jos raida siejasi su Ttolimųjų Rytų civil. Japonų est nepaisant indų ir kinų kult poveikio, labai saviti. Est požiūris į grožį ir meną labai siejasi su nacional kultūros tradic. Japoniškam mentalitetui būdingas emocionalumas, subtilaus grožio jausmas, polinkis į niuansavimą. Japonai siekia suvokti vienybę su gamtos pasauliu ir jos grožiu,. Svetima pasaulio perkūrimo idėja.Jie aukština “neveiklos” principą. Grožis egzistuoja mus supančiame pasaulyje. Vadinasi,žm. negali sukurti to, kas jau yra, galima jį tik įžvelgti.Skirtingai nuo V. tradicijų, kur menas neretai suvokiamas tik teoriškai, Japonijoje est ir menas yra svarbios kasdieninio gyvenimo kultūros detalės. Est reiškiniai- teoretikai teikia pirmenybę metaforoms. Est idėjos plėtojamos ne tik specialiuose est traktatuose, tačiau dažnai organiškai įterpiamos į romaną ar dienoraštį. Est idėjos dėstomos poetiniais įvaizdžiais ir metaforomis. Idėją jie siekia suvokti kaip vienybę su gamtos pasauliu. Būdingas nepasitikėjimas proto galia. Giluminė grožio prasmė pažystama ne protu, o tiesiogine intuicija iir jautriausiais emociniais išgyvenimais.
Est vertybėms specifikos daugiausiai teikia senoji japonų shintoistinė religija kaip mitologija, kurios esmė yra gamtos sudievinimas, kilęs iš pagarbos ir žavėjimosi ja. Japonų est svetima išorinio grožio ir bjaurumo priešprieša. Grožis traktuojamas kaip amžinas visų būties reiškinių esmėje slypintis fenomenas.
Heiano epochos estetika
Šioje epochoje įvyksta ryškus kultūros, meno ir estetinės minties pakilimas. Japonų klasikinės literatūrinės est ir literatūros„ Aukso amžius“,kuriame atsisukama į nacionalines vertybes. Po mažu ryškėja sąlyginė japonų kultūros izoliacija. Japonų kalba išstumia literatūrinę kinų kalbą, kuri galutinai įsivyrauja literatūroje ir poezijoje. Šios tendencijos reiškiasi ir dailės srityse. Heiano poetas Ki-no-Tsurayuki imperatoriaus įsakymu išleidžia “senovės ir naujos Yamato dainos”. Šiame antologijos įvade jis pasisako prieš kinų est principų įsigalėjimą ir aukština nacionalinės poetikos tradicijas. Tsurayuki yra jap poezijos genijus, kuris reiškiasi est ir meno kritikoje. Jo nuomone menininkas atspindi ne stebimą tikrovės reiškinį ar objektą, o išreiškia emocijas, kurios gimsta tik susikoncentravus. Jo koncepcijoje svarbus vaidmuo tenka tiesos principui. Grožis neatsiejamas nuo gyvenimo tiesos. Harmonijoje jis regi paslaptingą meno galią. Menas jam galingas būdas ugdyti žmonių sąmonę.
Heiano epochos est idealu tampa:
Avare (susikoncentruotas objektas)
Moro no avare (kategorija aiškinama kaip jausmų ir proto harmonijoje besiskleidžiantis žavesys, kuriame susilieja subjekto emocinė nuostata) .
Heiano est darė didelę įtaką moterų kūryba.
Sei SShangon est koncepcijoje kūryba vertinama kaip protu paaiškinamas procesas, menininko sielos pajungimas kūrybos aktui. Grožis suvokiamas kaip tiesos, gėrio, giluminės reiškinių esmės sinonimas. Murasaki (tapytoja) ieško kriterijų dėsningumų, padedančių menininkui sukurti amžinas est vertybes. Ji kviečia nesižavėti paviršutiniu grožiu, nepasitikėti vien tik jausmu ar išoriniu regėjimu, o pasinerti į giluminę est reiškinių esmę.
Zen (Dzen) estetika
Heiano epochoje est idealus su jiems būdingu rafinuotu artiscizmu, hedoniškumu, elegancija pamažu ima keisti asketiška zen budistinė ir atšiauri aktyviai išsiveržusi į šalies dvasinį gyvenimą samurajų ideologija. Vyrauja laisvumas, neišsakymas, būdingas vidinis susikaupimas, rimtis išplaukęs iš meditacijos, orientacija į vidines dvasines vertybes. Muromachi epochos kultūra veikia dvi anksčiau išryškėjusias tendencijas:1) rafinuotą heiano aristokratišką,2) atšiaurios formos, kupiną samurajių energijos
Pagr. zen ideologai buvo budistų vienuoliai, kurie sėmėsi žinių Kinijoje, o grįžę į namus jas skleidė. Zen mokymas Japonijoje įgauna daug stipresnę įtaką ir suleidžia gilesnes šaknis nei Kinijoje tikriausiai todėl, kad daugeliui esminių bruožų ypač meilė gamtai grožio išaukštinimui, emocionalumui, paprastumo, santūrumo iškėlimui,jis artimas šintoizmo tradic.
Zen pagrindinės mokyklos:1)Rinzai (ypatingas dėmesys auklėjimo griežtumui, savikontrolei, vidinės disciplinos aktyvus tikslo ugdymas).2) Soto (ezoterinis, est ne abstrakčios teorijos, griežtas kanoniškų reikalavimų laikymasis).
Menininkas remiasi simboliais, metaforomis, užuominomis. Paprastumas ir natūralumas itin būdingas zen tradicijos menui. Tuštuma Tai neišsemiamumo simbolis įkūnijantis negirdimo Absoliutaus
prado esmę.Menininkas yra neišsakomas kaip ir būtis – tai jo jo kūryba taip pat neišsakoma.Baigtumas – nesuderinamas su amžinu būties, kūrybinio dvasios polėkio judėjimu – todėl asocijuojasi su mirtimi,sustingimu.Zen budizme neegzistuoja nei erdvės pr., nei pab. idėja. Būties bekraštybė remiasi simboliais, metaforomis, užuominomis. Tuštuma paveiksle, tylumos ir pauzės momentas muzikoje ir teatro vyksme įgauna l. svarbią reikšmę.Est panteizmas – meilė gamtai, kuria japonai regi kaip pagr. Menininko įkvėpimo šaltinį ir autentiškos kūrybos išraišką. 7 savybes, kurios sąlygoja zen meno savitumą: aasimetrija, paprastumas, asketiškas didingumas arba atšiaurus išdidumas, neapčiuopiama gelmė arba giliamintį subtilumą, visišką neprieraišumą, arba laisvės išaukštinimą, rimtį.
5. Arabų musulmonų (islamiškoji civil) estetika
Šiai kultūrai budingas staigus suklestėjimas ir įsivyravimas pasaulinės kultūros istorijoje.Gan maža ir jauna arabų tauta sugeba primestididžioms tautoms savo kalbą ir perimti kultūrines tradicijas. Perkėlę sostinę jie ima intensyviai sąveikauti graikų, žydų, egiptiečių ir kitų tautų kultūrines tradicijas. Susilpnėjus islamo tautai prasideda arabų – musulmonų civilizacijos klestėjimas, t.y didžiulė imperijos teritorija virsta kultūros vertybių ir meno sklaidos eerdve. inteligentijos sluoksniai, plėtojasi filosofija, medicina, astronomija, ir k . t . mokslai, kuriasi aukštosios mokyklos.
Kuriasi aukštosios mokyklos, iškyla ir plėtojasi filosof, medicin
astronomija, ir kit mokslai.
Arabų – musulmonų est. yra vientisa idėjų visuma, sukurta mastytojų ir filosofų iišpažinusių islamą. Rytų ir Vak. tradicijoslėmė svarbų arabų est. ir meno filosof. idejų istorinį vaidmenį bei unikalumą. Arabų – musulmonų pasaulio estetika plėtojasi dviem kryptim:1)filosofinės estetikos, 2)menotyrinės problematikos, dažn. poetikos. Filosofinėje est išryškėja pakraipos: 1)natūralistinė- mokslo laimėjimai ir praeities filosofijos modeliai, 2)Scholastinė- jos šalininkai remiasi simbolinių, alegorinių, religinių tekstų aiškinimu.
Dievas( Alachas ) sutapatinamas su būtimi ir tampa visų est. vertybių išeities tašku. Korane nėra tiesioginių draudimų , atmeta dievų vaizdavimą. Est. sąvokos – harmonija ir tobulumas. Atsiranda dvi universalios harmonijos sampratos: 1) teologinė – artima Art Rytų est. tradicijoms, harmoniją laiko absoliučiu Alacho išmintimi,grožiu ir kūrybine galia. 2) natūralistinė- visatą laiko kaip tobulu kūriniu, orientuojasi į egiptietiškąją est.tradiciją, remiasi fizika, matematika. Natūralistinė tendencija labai paveikė muzikos, architektūros, vaizduojam ir ttaikom dailės raidą, kuriai būdingas geometrinių ornamentų harmonizavimas. Nuo harmonijos neatskiriama bjaurumo sąvoka,aiškinama, kaip harmoningų formų pažeidimas, netobulumas. Naikinant ortodoksams antikos palikimą Iranas tampa pagrindine daugelio-mokslininkų-prieglaudos-vieta.
