Filosofija ir jos pradininkai

„Žmogus yra visų daiktų matas.“

(Protogoras)

„Iš jūsų, žmonės, išmintingiausias tas, kuris ( kaip Sokratas )žino, jog iš tikrųjų jo išmintis nieko neverta.“

(Platonas)

„Žinau, kad nieko nežinau “, – tai garsus Sokrato posakis.

„Aš ne toks, kad už pinigus kalbėčiau, o be pinigų – ne ; aš ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidžiu klausinėti mane arba, jei kas nori, klausyti.“

(Platonas)

„Prieš žmogų visada yra du keliai: kelias aukštyn, paklūstant protui ir dorybei, ir kelias žemyn, nepaisant dorybės ir proto, pervertinant kūniškuosius mmalonumus, kurie dažnai nepagrįstai vadinami laime.“

(Platonas)

„Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių – dorovingas veikimas.“

(Aristotelis)

„Istorikas kalba apie tai, kas tikrai įvyko; poetas – apie tai kas galėjo įvykti.

Poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją.“

(Aristotelis)

Turinys

I. Įvadas.

1.Filosofija. Kas gi tai?

2. Antikinės filosofijos bruožai.

II. Dėstymas.

1. Platonas.

2. Aristotelis.

3. Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai.

III. Išvados.

1. Pagrindinis filosofijos klausimas – mąstymo santykio su būtimi klausimas.

2. Ateities filosofija.

Graikų kilmės žodis „filosofija“ rrodo, kad kalbama apie išminties (žinojimo ir pažinimo) paieškas. Sakoma, kad filosofija – išminties meilė. Išmintis – savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Jeigu remsimės antikine tradicija, žodžio „filosofija“ autoriumi turėsime laikyti Pitagorą.

Nėra specifinio filosofijos objekto, bet yyra problemos, kurias vadiname filosofinėmis. Šios problemos – tiesos esmės, būties ir jos pavidalų, tarpusavio santykių, tarptautinių įvykių kilmės ir tikslo, gėrio, pareigos ir žmogaus padėtie pasaulyje, grožio ir meno prasmės bei kiti klausimai – sudaro visumą; jie tarpusavyje susiję, nes viena problema gimdo kitą.

Filosofijai, kaip teorijai būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius. Svarbiausios filosofo savybės: akiračio platumas, išlavintas mąstymas, tinkamas dorinis apsisprendimas.

Graikai yra nuostabiausio išradimo – teorijos – autoriai. Teorija paaiškina daugybę įvairiausių reiškinių, remdamasi pasirinktais principais bei pradais.

Filosofija yra artimesnė ne mokslui, o pasaulėžiūrai. Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulį visuma.

Tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra:

• pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija);

• pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija);

• gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.).

V – IV a. prieš Kr. GGraikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Tuo laiku susikuria ir specifinė meninio filosofijos dėstymo forma – dialogas: mąstytojas savo pažiūras dėsto kokio nors išminčiaus su priešininku ginčo arba išminčiaus pasikalbėjimo su mokiniais forma.

Kūrybinga senovės graikų mintis sukūrė teorijas, kurios iki šiol žavi problemų kėlimo drąsa. Jau iki Platono graikai turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas; jau stebino Demokrato, Sokrato ir kt. filosofija, Pavyzdžiui,

Demokritas ( ~ 460 – 360m. prieš Kr. ) sukūrė brandžiausią antikoje gamtos filosofijos ssistemą – atomo teoriją. Anot jo, egzistuoja tik atomai (kaip visų daiktų pagrindas) ir tuštuma. Gyvenimo tikslu Demoktitas laikė ramią ir džiaugsmingą sielos būseną, kuri nesutampa su justiniu malonumu. Ji būna, kai žmogus suvaldo aistras ir nepasiduoda baimei.

Sokratas ( ~ 470 – 399m. pieš Kr. ) Jis nesidomėjo gamtos filosofija, reikšmingomis laikė vien žmogaus problemas. Pasak jo, išmintingas yra tik Dievas, o žmogus tegali mylėti išmintį. Kiekvieną žmogaus veiksmą vertindamas proto matu, Sokratas teigė, kad ir dorybė pasiekiama žinojimu. Žmogus, anot jo, elgiasi blogai dėl neišmanymo.

Filosofija – tai išmintis.

Platonas

(427 – 347 m. prieš Kr.)

Platonas – žymiausias Sokrato mokinys, idealizmo filosofijos pradininkas. Atėnuose, Akademo giraitėje, įkūrė Akademiją, kuri veikė iki 520 m.

Platonas – slapyvardis (gr. – platumas). Taip jį pavadino gal gimnastikos mokytojas, gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai nuaugęs, buvo plačių pečių. Tikroji pavardė Aristonas.

Yra išlikę filosofiniai Platono dialogai, kuriuose jis išreiškė pagrindinės savo pažiūras. Jis teigė, kad egzistuoja du pasauliai: idėjų pasaulis ir daiktų pasaulis. Daiktų pasaulis – tai silpna idėjų pasaulio kopija. Idėjų pasaulyje viskas idealu, nepakeičiama; viskas amžinos ramybės būvyje. Daiktų pasaulyje vykta judėjimas, daug blogio ir ydų.

Platono filosofijos branduolys – idėjų teorija. Teiginiai:

1. Egzistuoja savarankiškas, objektyvus idėjų pasaulis.

Regimieji daiktai sielai ttėra paskatinamoji pažinimo priežastis.

2. Tikrasis žinojimas yra galimas tik apie amžinas idėjas, o apie kintamus pasaulio daiktus bei reiškinius galime turėti tik nuomonę.

Filosofijos tikslas – žinojimas, o ne nuomonė.

3. Tiesos kriterijus – proto akivaizdumas.

4. Teisingumas – atsidavimas darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga iš prigimties.

5. Dialogas – filosofijos idėjų raiškos forma.

6. Menas – daiktų pasaulio kopija, idėjų pasaulio kopijos kopija.

(Platonas neigė pažintinę meno funkciją ir manė, kad poezija ugdo žmoguje žemas aistras.)

7. Valstybė – politinė ir dorovinė organizacija.

Platonas mano, kad žmogaus, visuomenės ir kosmoso struktūra yra vieninga – trejybinė. Trejybinė ir valstybės struktūra; ją sudaro filosofai – valdovai, gynėjai ir gamintojai.

Pasak Platono, valstybė atsiranda tada, kai žmonės, atskirai negalėdami patenkinti poreikių, susiburia draugėn, kad bendrai gyventų ir vienas kitam padėtų. Valstybės tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia – valstybė sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Valstybės valdymo principas – teisingumas. ( „Teisinga niekada niekam nedaryti žalos“. „Teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir protingiau už neteisinguosius gali veikti.“)

Platonas smerkia demokratinę santvarką, teigia, kad valstybėje valdžia priklauso tik filosofams ir kariams, o gamybiniai sluoksniai nuo dalyvavimo valdyme nušalinti.

Filosofiniai tyrinėjimai Platono darbuose yra susiję su mistika. Kaip pranašas, jis byloja apie pomirtinį sielos gyvenimą. Žemiškieji daiktai kkinta, miršta, nes jie – tik idėjų atspindys. Žmogaus paskirtis – pasidaryti panašiam i Dievą. Nekūniška siela priklauso amžinybės pasauliui. Tai – gėris. Platonas gėrį lygina su saule ir šviesa.

Pažinimo objektas yra būtis. Nurodomos keturios sielos būsenos:

• mąstymas,

• nuovoka,

• tikėjimas,

• spėjimas.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio, ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Platonas troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar gali jis pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, pateikė išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai.

Beveik visi Platono kūriniai yra dialogo formos ( „Puota“, „Faidonas“, „Faidras“, „Įstatymai“ ir kt.) Daugelis paveikslų pateikti satyriškai.

Platonas – puikus stilistas ir menininkas – savo teorijoje smerkia poeziją, vadina ją kenksminga. Poezija nutolusi nuo tiesos! Į pažinimą veda tik filosofija!

Aristotelis

(384 – 322m. prieš Kr.)

Aristotelis – žymiausias antikos filosofas, Platono mokinys.

Aristotelis – visapusis mąstytojas, susisteminęs ir išplėtojęs visas to meto žinias.

Aristotelis – logikos pagrindėjas; psichologijos, zoologijos, botanikos mokslų pradininkas. Jis domėjosi filosofija, logika, etika, retorika, poetika. Į visas šias mokslo sritis įnešė vertingą indėlį. Jis teigė:

1. Filosofijos uždavinys – reiškinių pagrindų pažinimas.

Kiekvienas pažinimas prasideda nuo patyrimo.

2. Patyrimo šaltinis – daiktai individai.

Nuo

patyrimo protas gali pereiti prie pačių bendriausių dalykų – būties, tiesos, gėrio pažinimo.

3. Kiekvienoje būtyje – keturi pradai: materija, forma, kitimo priežastis ir tikslas.

4. Dorybės principas – rasti deramą vidurį.

5. Siela yra trijų pakopų: augalinė, gyvūninė ir intelektinė; ji – kūno formavimo priežastis.

6. Meno funkcija – gyvenimo pažinimas, laimės siekimas.

7. Valstybės tikslas – visų jos piliečių laimė.

(Laimę suteikia piliečių doras elgesys ir mąstymas.)

Aristotelis daug nuveikė meno teorijos srityje. Jis apibendrino ir susistemino visa, kas šioje srityje buvo pasiekta ligi jo. Išliko pirmoji dalis ttraktato „Poetika“, kurioje Aristotelis išdėstė bendrus estetinius principus. (Antroji dalis nėra išlikusi.)

Iš visų meno rūšių Aristotelis labiausiai vertino poeziją, o iš poezijos formų – tragediją. Jis kalba apie tragedijos kilmę iš satyrinio žaidimo. Tam tikroje raidos stadijoje rimtoji tragedija atsiskyrė nuo linksmosios satyrinės dramos.

„Tragedija – meno kūrinys, kuris, rodydamas gailestį ir baimę keliančius veiksmus, apvalo tokius pat jausmus.“

Aristotelio manymu, pagrindinį vaidmenį tragedijoje vaidina fabula ir charakteriai. (Jis ypač didžiai vertino Sofoklio tragedijas!) Tragedijų herojai negali būti nei idealūs, nei yydingi – jie turi būti geri žmonės; žmonės, noromis ar nenoromis padarantys kokią nors klaidą, sužadina žiūrovų užuojautą – apvalo sielą.

Vertingos, gilios ir teisingos šio senovės filosofo pažiūros į meno pažintinę funkciją. Daugelis „Poetikos“ principų, pavyzdžiui, reikalavimas kiekviename draminiame kūrinyje vvaizduoti įtampą, gilų konfliktą, reikalavimas, kad visi herojų veiksmai būtų priežastingai sąlygoti, reikalavimas, kad poetas rašytų raiška literatūrine kalba (ir kt. reikalavimai) – tai principai, išlikę ligi šių dienų ir privalomi kiekvienam literatūros kūriniui.

Aristotelio veikla, enciklopedinė savo apimtimi, tarytum susumuoja graikų filosofijos ir mokslinės minties pasiekimus.

Išlikusieji Aristotelio kūriniai – „Protreptikas“, „Atėniečių valstybinė santvarka“, „Retorika“, „Poetika“ bei kt. – sudaro savo rūšies enciklopediją.

Aristotelis – žymiausias mąstytojas.

Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai

1. Aristotelis dvidešimt metų buvo Platono mokinys, jį veikė Platono filosofija, tačiau jis plėtojo ir savo mokytojo teorijų kritiką, dirbo prie savo paties idėjų.

Pirmiausia – Aristotelis kritikavo Platono idealizmą. Jis neigė esant du pasaulius: idėjų pasaulį ir daiktų pasaulį; teigė, kad tėra vienas, materialus pasaulis.

2. Platonas – žymiausias idealizmo aatstovas – manė, kad atskiri daiktai yra šešėliai tam tikros rūšinės realybės (- idėjos.)

Aristotelis – nuosaikusis realistas – teigia, kad nieko nėra prote, ko iki tol nebuvo patyrime.

3. Idealistai teigia:

• Bendrųjų sąvokų objektas yra idėjų pasaulis. Idėjos daiktuose reiškiasi kaip rūšinė bendrybė, o mąstyme – kaip bendroji sąvoka.

Nuosaikieji realistai teigia:

• Bendrųjų sąvokų objektai realiai egzistuoja tik daiktuose, kaip jų rūšinės charakteristikos, kaip esmė, kurią mūsų protas įžvelgia, pažindamas tikrovės daiktus, ir reiškia bendrąja sąvoka.

4. Platonas, kaip asmenybė, buvo religiškai aistringas poetas iir mąstytojas; kaip politinis ir socialinis reformatorius, jis primena Talį, Pitagorą, Parmanidą, su kuriais prasideda graikų filosofijos istorija.

Aristotelis – plačių užmojų tyrėjas, kolekcionierius, stebėtojas; jis – mokslininkas.

5. Aristotelis griežtai skiria skirtingas tyrinėjimo rūšis. Pvz., kas yra charakterio silpnumas ir kaip jis skiriasi nuo nedorumo; kas yra žmogui geriausias gyvenimas; atminties klausimas ir t.t.

6. Aristotelis turi tvirtą nuomonę apie proto – kūno problemą. Jis atmeta Platono mokyme slypintį sielos ir kūno dualizmą – idėją, kad siela yra tam tikras kūno viduje gyvenantis daiktas (substancija).

„Siela yra pirmoji gamtinio kūno potencialiai turinčio gyvybę, aktualybę.“

7. Platonas plėtojo būties teoriją. Jis skiria nuomones ir pažinimą. Apie regimus daiktus galima turėti tik nuomonę, nes žinojimo pagrindas privalo būti nekintamas ir bendras. Platonas mano, kad be mūsų juntamo daiktų pasaulio egzistuoja visiškai atskiras amžinų ir nekintamų idėjų pasaulis, o pažinimas esą jo prisiminimas.

Aristotelis, kitaip negu Platonas neigia idėjų pasaulio realumą. Jis mano, kad būtis visų pirma yra realūs, atskiri daiktai, – tai, kas būna nereikalaudamas kito buvimo. Neįmanoma pažinti be galo daug įvairių daiktų. Aristotelis skiria daug įvairių daiktų. Aristotelis skiria keturias kiekvienos būties (substancijos) priežasties: formaliąją, materialiąją, judėjimo ir tikslo priežastį.

Aristotelis, aiškindamas individualių daiktų kitimą, vartoja akto ir potencijos sąvokas. Tai, ką daiktas ištiktųjų tturi, kuo jis yra, vadinama aktu; tai, kuo jis gali tapti – potencija.

8. Kaip ir Platonas, Aristotelis mano, kad bendrosios sąvokos padeda pažinti esmines, pagrindines ir nekintančias būties savybes. Tačiau Aristotelis prieštarauja Platono minčiai, kad bendrųjų sąvokų būtis yra savarankiškas idėjų pasaulis.

Ginčydamas Platono idėjų mokymą, Aristotelis pateikia savo argumentus. Platono idėjų hipotezė nepadeda pažinti juntamų daiktų, nes idėjos tėra tų daiktų kopijos. Aristoteliui tas, kas yra, pirmiausia – daiktas, augalas, žmogus.

9. Aristotelis atmeta idėją, kurią pats priskiria Platonui, apie vienatinio visaapimančio mokslo galimybę.

Kalbėdamas apie metafiziką, Aristotelis kritiškai ištyrinėja Platono pažiūras apie nemedžiaginių substancijų būvimą.

10. Aristotelis, kitaip negu Platonas pradeda nuo žmogaus paskirties aiškinimo ir tik vėliau samprotauja apie valstybę.

Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Šeima – maža valstybė.

11. Platonas grožio sąvoką tapatino su gėrio sąvoka. Aristotelis kelia grožio esmės klausimą.

Platonas manė, kad menas tėra silpna, iškraipyta idėjų pasaulio kopija; jis neteikė reikšmės pažintinei meno funkcijai.

Aristotelis teigė, kad menas yra kūrybiškas gamtos, būties imitavimas, kad menas padeda žmonėms pažinti gyvenimą.

Aristotelis pripažino pažintinę estetinio pasitenkinimo vertę. Jis teigė, kad gyvenimas mene imituojamas įvairiais būdais: ritmu, žodžiu, harmonija. Aristotelis nesutapatina imitavimo ir kopijavimo. Jis pabrėžia, kad mene turi būti ir apibendrinimo, ir meninės išmonės.

Šiuolaikinių ffilosofų interesai ypač artimi Aristotelio interesams. Dauguma problemų yra jo iškeltos.

Bet kurį didesnį tyrinėjimą reikia pradėti savo pirmtakų pažiūrų apžvalga!

Išvados

Filosofija (gr. myliu + išmintis) – mokslas apie bendriausius gamtos, žmonių visuomenės ir mąstymo vystimosi dėsnius. Filosofija tik palaipsniui, istorinio vystimosi eigoje, išsiskyrė kaip savarankiška mokslo šaka iš anksčiau buvusio vieningo, nediferencijuoto mokslo. Pagrindinis filosofijos klausimas yra mąstymo santykio su būtimi klausimas. Priklausomai nuo šito klausimo išsprendimo visos filosofinės kryptys skirstomos į dvi stovyklas – idealistinę ir materialistinę.

Filosofas – mąstytojas, kuris nagrinėja pagrindinius pasaulėžiūros klausimus ir protingai, išmintingai žiūri į gyvenimą.

Filosofuoti – tai samprotauti filosofijos temomis.

Jau VI – IVa. prieš Kr. Graikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Kūrybingi senovės išminčiai sukūrė teorijas, kurios iki šiol žavi problemų kėlimo drąsa.

Platonas – idealizmo filosofijos pradininkas. Jis teigė, kad egzistuoja du pasauliai: idėjų pasaulis ir daiktų pasaulis. Idėjų pasaulyje viskas idealu, nepakeičiama.

Aristotelis – nuosaikusis realistas, logikos pagrindėjas, visapusis mąstytojas, susisteminęs ir išplėtojęs visas to meto žinias.

Šiuolaikinių filosofų interesai artimi Aristotelio interesams.

O kokia ateities filosofija?

Be abejo, niekas nežino, kaip iš tikrųjų plėtosis filosofija akivaizdoje atominio siaubo, kuris daro abejotiną bet kokį tolesnį gyvenimą. Tačiau kaip tik dėl gresiančios nehumaniškos ateities visos jėgos raginamos kartu dirbti tolesnio gyvenimo

labui.

Nuo seno (ar bent jau nuo Platono ar Aristotelio mokymo) filosofija suprantama kaip istoriškai sąlygotą žmogaus dvasios veikla.

Filosofija – bendro apsisprendimo žinojimas ir galėjimas konkrečiame sprendimo procese. Žinoti – tai disponuoti profesionalios filosofijos parengtais ir didžių mąstytojų išpuoselėtais teiginiais. Galėti – tai visiems sugebėti mokytis ir mokyti, tai radikaliai mąstyti, nepaisant jokių apribojimų bei ideologijų.

Filosofavimas, kaip praktikuojamas protingumas, turi būti pasiekiamas kiekvienam!

Siekime laimingo gyvenimo, gerovės ir išlikimo vienovės!

Naudota literatūra

1. Ackrill J.L. Aristotelis. Vilnius, 1994 m.

2. Antikinė literatūra. Redagavo pprof. A. Tacho – Godi. Vilnius, 1973 m.

3. Antikinės literatūros filosofija. I.M. Tronuokis. Vilnius, 1965 m.

4. Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1990 m.

5. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius, 1977 m.

6. Filosofijos istorija. Ernst von Aster. Vilnius, 1995 m.

7. Filosofijos įvadas. E. Nekrašas. Vilnius, 1995 m.

8. Filosofijos įvadas. A. Plėšnys. Vilnius, 1996 m.

9. Filosofijos žodynas

10. Platonas. Dialogai. Vilnius, 1968 m.

11. Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981 m.

12. Šliogeris A. Kas yra filosofija? Vilnius, 2004 m.

„Žmogus yra visų daiktų matas.“

(Protogoras)

„Iš jūsų, žmonės, išmintingiausias tas, kuris ( kaip Sokratas )žino, jog iš tikrųjų jo iišmintis nieko neverta.“

(Platonas)

„Žinau, kad nieko nežinau “, – tai garsus Sokrato posakis.

„Aš ne toks, kad už pinigus kalbėčiau, o be pinigų – ne ; aš ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidžiu klausinėti mane arba, jei kas nori, klausyti.“

(Platonas)

„Prieš žmogų visada yra du keliai: kelias aukštyn, paklūstant protui ir dorybei, ir kelias žemyn, nepaisant dorybės ir proto, pervertinant kūniškuosius malonumus, kurie dažnai nepagrįstai vadinami laime.“

(Platonas)

„Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių – dorovingas veikimas.“

(Aristotelis)

„Istorikas kalba apie tai, kas tikrai įvyko; poetas – apie tai kas galėjo įvykti.

Poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją.“

(Aristotelis)

Turinys

I. Įvadas.

1.Filosofija. Kas gi tai?

2. Antikinės filosofijos bruožai.

II. Dėstymas.

1. Platonas.

2. Aristotelis.

3. Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai.

III. Išvados.

1. Pagrindinis filosofijos klausimas – mąstymo santykio su būtimi klausimas.

2. Ateities filosofija.

Graikų kilmės žodis „filosofija“ rodo, kad kalbama apie išminties (žinojimo ir pažinimo) paieškas. Sakoma, kad filosofija – išminties meilė. Išmintis – savybė, leidžianti žžmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Jeigu remsimės antikine tradicija, žodžio „filosofija“ autoriumi turėsime laikyti Pitagorą.

Nėra specifinio filosofijos objekto, bet yra problemos, kurias vadiname filosofinėmis. Šios problemos – tiesos esmės, būties ir jos pavidalų, tarpusavio santykių, tarptautinių įvykių kilmės ir tikslo, gėrio, pareigos ir žmogaus padėtie pasaulyje, grožio ir meno prasmės bei kiti klausimai – sudaro visumą; jie tarpusavyje susiję, nes viena problema gimdo kitą.

Filosofijai, kaip teorijai būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius. Svarbiausios filosofo savybės: akiračio platumas, iišlavintas mąstymas, tinkamas dorinis apsisprendimas.

Graikai yra nuostabiausio išradimo – teorijos – autoriai. Teorija paaiškina daugybę įvairiausių reiškinių, remdamasi pasirinktais principais bei pradais.

Filosofija yra artimesnė ne mokslui, o pasaulėžiūrai. Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulį visuma.

Tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra:

• pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija);

• pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija);

• gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.).

V – IV a. prieš Kr. Graikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Tuo laiku susikuria ir specifinė meninio filosofijos dėstymo forma – dialogas: mąstytojas savo pažiūras dėsto kokio nors išminčiaus su priešininku ginčo arba išminčiaus pasikalbėjimo su mokiniais forma.

Demokritas ( ~ 460 – 360m. prieš Kr. ) sukūrė brandžiausią antikoje gamtos filosofijos sistemą – atomo teoriją. Anot jo, egzistuoja tik atomai (kaip visų daiktų pagrindas) ir tuštuma. Gyvenimo tikslu Demoktitas laikė ramią ir džiaugsmingą sielos būseną, kuri nesutampa su justiniu malonumu. Ji būna, kai žmogus suvaldo aistras ir nepasiduoda baimei.

Sokratas ( ~ 470 – 399m. pieš Kr. ) Jis nesidomėjo gamtos filosofija, reikšmingomis laikė vien žmogaus problemas. Pasak jo, išmintingas yra ttik Dievas, o žmogus tegali mylėti išmintį. Kiekvieną žmogaus veiksmą vertindamas proto matu, Sokratas teigė, kad ir dorybė pasiekiama žinojimu. Žmogus, anot jo, elgiasi blogai dėl neišmanymo.

Filosofija – tai išmintis.

Platonas

(427 – 347 m. prieš Kr.)

Platonas – žymiausias Sokrato mokinys, idealizmo filosofijos pradininkas. Atėnuose, Akademo giraitėje, įkūrė Akademiją, kuri veikė iki 520 m.

Platonas – slapyvardis (gr. – platumas). Taip jį pavadino gal gimnastikos mokytojas, gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai nuaugęs, buvo plačių pečių. Tikroji pavardė Aristonas.

Platono filosofijos branduolys – idėjų teorija. Teiginiai:

1. Egzistuoja savarankiškas, objektyvus idėjų pasaulis.

Regimieji daiktai sielai tėra paskatinamoji pažinimo priežastis.

2. Tikrasis žinojimas yra galimas tik apie amžinas idėjas, o apie kintamus pasaulio daiktus bei reiškinius galime turėti tik nuomonę.

Filosofijos tikslas – žinojimas, o ne nuomonė.

3. Tiesos kriterijus – proto akivaizdumas.

4. Teisingumas – atsidavimas darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga iš prigimties.

5. Dialogas – filosofijos idėjų raiškos forma.

6. Menas – daiktų pasaulio kopija, idėjų pasaulio kopijos kkopija.

(Platonas neigė pažintinę meno funkciją ir manė, kad poezija ugdo žmoguje žemas aistras.)

7. Valstybė – politinė ir dorovinė organizacija.

Platonas mano, kad žmogaus, visuomenės ir kosmoso struktūra yra vieninga – trejybinė. Trejybinė ir valstybės struktūra; ją sudaro filosofai – valdovai, gynėjai ir gamintojai.

Platonas smerkia demokratinę santvarką, teigia, kad valstybėje valdžia priklauso tik filosofams ir kariams, o gamybiniai sluoksniai nuo dalyvavimo valdyme nušalinti.

Filosofiniai tyrinėjimai Platono darbuose yra susiję su mistika. Kaip pranašas, jis byloja apie pomirtinį sielos gyvenimą. Žemiškieji daiktai kinta, miršta, nes jie – tik idėjų atspindys. Žmogaus paskirtis – pasidaryti panašiam i Dievą. Nekūniška siela priklauso amžinybės pasauliui. Tai – gėris. Platonas gėrį lygina su saule ir šviesa.

Pažinimo objektas yra būtis. Nurodomos keturios sielos būsenos:

• mąstymas,

• nuovoka,

• tikėjimas,

• spėjimas.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio, ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Platonas troško žinoti,

kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar gali jis pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, pateikė išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai.

Beveik visi Platono kūriniai yra dialogo formos ( „Puota“, „Faidonas“, „Faidras“, „Įstatymai“ ir kt.) Daugelis paveikslų pateikti satyriškai.

Platonas – puikus stilistas ir menininkas – savo teorijoje smerkia poeziją, vadina ją kenksminga. Poezija nutolusi nuo tiesos! Į pažinimą veda tik filosofija! <

Aristotelis

(384 – 322m. prieš Kr.)

Aristotelis – žymiausias antikos filosofas, Platono mokinys.

Aristotelis – visapusis mąstytojas, susisteminęs ir išplėtojęs visas to meto žinias.

1. Filosofijos uždavinys – reiškinių pagrindų pažinimas.

Kiekvienas pažinimas prasideda nuo patyrimo.

2. Patyrimo šaltinis – daiktai individai.

Nuo patyrimo protas gali pereiti prie pačių bendriausių dalykų – būties, tiesos, gėrio pažinimo.

3. Kiekvienoje būtyje – keturi pradai: materija, fforma, kitimo priežastis ir tikslas.

4. Dorybės principas – rasti deramą vidurį.

5. Siela yra trijų pakopų: augalinė, gyvūninė ir intelektinė; ji – kūno formavimo priežastis.

6. Meno funkcija – gyvenimo pažinimas, laimės siekimas.

7. Valstybės tikslas – visų jos piliečių laimė.

(Laimę suteikia piliečių doras elgesys ir mmąstymas.)

Aristotelis daug nuveikė meno teorijos srityje. Jis apibendrino ir susistemino visa, kas šioje srityje buvo pasiekta ligi jo. Išliko pirmoji dalis traktato „Poetika“, kurioje Aristotelis išdėstė bendrus estetinius principus. (Antroji dalis nėra išlikusi.)

„Tragedija – meno kūrinys, kuris, rodydamas gailestį ir baimę keliančius veiksmus, apvalo tokius pat jausmus.“

Aristotelio manymu, pagrindinį vaidmenį tragedijoje vaidina fabula ir charakteriai. (Jis ypač didžiai vertino Sofoklio tragedijas!) Tragedijų herojai negali būti nei idealūs, nei ydingi – jie turi būti geri žmonės; žmonės, noromis ar nenoromis padarantys kokią nors klaidą, sužadina žiūrovų užuojautą –– apvalo sielą.

Vertingos, gilios ir teisingos šio senovės filosofo pažiūros į meno pažintinę funkciją. Daugelis „Poetikos“ principų, pavyzdžiui, reikalavimas kiekviename draminiame kūrinyje vaizduoti įtampą, gilų konfliktą, reikalavimas, kad visi herojų veiksmai būtų priežastingai sąlygoti, reikalavimas, kad poetas rašytų raiška literatūrine kalba (ir kt. reikalavimai) – tai principai, išlikę ligi šių dienų ir privalomi kiekvienam literatūros kūriniui.

Aristotelio veikla, enciklopedinė savo apimtimi, tarytum susumuoja graikų filosofijos ir mokslinės minties pasiekimus.

Išlikusieji Aristotelio kūriniai – „Protreptikas“, „Atėniečių valstybinė santvarka“, „Retorika“, „Poetika“ bei kt. – ssudaro savo rūšies enciklopediją.

Aristotelis – žymiausias mąstytojas.

Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai

1. Aristotelis dvidešimt metų buvo Platono mokinys, jį veikė Platono filosofija, tačiau jis plėtojo ir savo mokytojo teorijų kritiką, dirbo prie savo paties idėjų.

Pirmiausia – Aristotelis kritikavo Platono idealizmą. Jis neigė esant du pasaulius: idėjų pasaulį ir daiktų pasaulį; teigė, kad tėra vienas, materialus pasaulis.

2. Platonas – žymiausias idealizmo atstovas – manė, kad atskiri daiktai yra šešėliai tam tikros rūšinės realybės (- idėjos.)

Aristotelis – nuosaikusis realistas – teigia, kad nieko nėra prote, ko iki tol nebuvo patyrime.

3. Idealistai teigia:

• Bendrųjų sąvokų objektas yra idėjų pasaulis. Idėjos daiktuose reiškiasi kaip rūšinė bendrybė, o mąstyme – kaip bendroji sąvoka.

Nuosaikieji realistai teigia:

4. Platonas, kaip asmenybė, buvo religiškai aistringas poetas ir mąstytojas; kaip politinis ir socialinis reformatorius, jis primena Talį, Pitagorą, Parmanidą, su kuriais prasideda graikų filosofijos istorija.

Aristotelis – plačių užmojų tyrėjas, kolekcionierius, stebėtojas; jis – mokslininkas.

6. Aristotelis turi tvirtą nuomonę apie pproto – kūno problemą. Jis atmeta Platono mokyme slypintį sielos ir kūno dualizmą – idėją, kad siela yra tam tikras kūno viduje gyvenantis daiktas (substancija).

„Siela yra pirmoji gamtinio kūno potencialiai turinčio gyvybę, aktualybę.“

Aristotelis, aiškindamas individualių daiktų kitimą, vartoja akto ir potencijos sąvokas. Tai, ką daiktas ištiktųjų turi, kuo jis yra, vadinama aktu; tai, kuo jis gali tapti – potencija.

Ginčydamas Platono idėjų mokymą, Aristotelis pateikia savo argumentus. Platono idėjų hipotezė nepadeda pažinti juntamų daiktų, nnes idėjos tėra tų daiktų kopijos. Aristoteliui tas, kas yra, pirmiausia – daiktas, augalas, žmogus.

9. Aristotelis atmeta idėją, kurią pats priskiria Platonui, apie vienatinio visaapimančio mokslo galimybę.

Kalbėdamas apie metafiziką, Aristotelis kritiškai ištyrinėja Platono pažiūras apie nemedžiaginių substancijų būvimą.

10. Aristotelis, kitaip negu Platonas pradeda nuo žmogaus paskirties aiškinimo ir tik vėliau samprotauja apie valstybę.

Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Šeima – maža valstybė.

11. Platonas grožio sąvoką tapatino su gėrio sąvoka. Aristotelis kelia grožio esmės klausimą.

Platonas manė, kad menas tėra silpna, iškraipyta idėjų pasaulio kopija; jis neteikė reikšmės pažintinei meno funkcijai.

Aristotelis teigė, kad menas yra kūrybiškas gamtos, būties imitavimas, kad menas padeda žmonėms pažinti gyvenimą.

Šiuolaikinių filosofų interesai ypač artimi Aristotelio interesams. Dauguma problemų yra jo iškeltos.

Bet kurį didesnį tyrinėjimą reikia pradėti savo pirmtakų pažiūrų apžvalga!

Išvados

yra mąstymo santykio su būtimi klausimas. Priklausomai nuo šito klausimo išsprendimo visos filosofinės kryptys skirstomos į dvi stovyklas – idealistinę ir materialistinę.

Filosofas – mąstytojas, kuris nagrinėja pagrindinius pasaulėžiūros klausimus ir protingai, išmintingai žiūri į gyvenimą.

Filosofuoti – tai samprotauti filosofijos temomis.

Jau VI – IVa. prieš Kr. Graikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Kūrybingi senovės išminčiai sukūrė teorijas, kurios iki šiol žavi problemų kėlimo drąsa.

Platonas – idealizmo filosofijos pradininkas. Jis teigė, kad egzistuoja du pasauliai: idėjų pasaulis ir daiktų pasaulis. IIdėjų pasaulyje viskas idealu, nepakeičiama.

Aristotelis – nuosaikusis realistas, logikos pagrindėjas, visapusis mąstytojas, susisteminęs ir išplėtojęs visas to meto žinias.

Šiuolaikinių filosofų interesai artimi Aristotelio interesams.

O kokia ateities filosofija?

Nuo seno (ar bent jau nuo Platono ar Aristotelio mokymo) filosofija suprantama kaip istoriškai sąlygotą žmogaus dvasios vveikla.

Filosofavimas, kaip praktikuojamas pprotingumas, turi būti pasiekiamas kiekvienam!

Siekime laimingo gyvenimo, gerovės ir išlikimo vienovės!

Naudota literatūra

1. Ackrill J.L. Aristotelis. Vilnius, 1994 m.

2. Antikinė literatūra. Redagavo prof. A. Tacho – Godi. Vilnius, 1973 m.

3. Antikinės literatūros filosofija. I.M. Tronuokis. Vilnius, 1965 m.

4. Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1990 m.

5. Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. Vilnius, 1977 m.

6. Filosofijos istorija. Ernst von Aster. Vilnius, 1995 m.

7. Filosofijos įvadas. E. Nekrašas. Vilnius, 1995 m.

8. Filosofijos įvadas. A. Plėšnys. Vilnius, 1996 m.

9. Filosofijos žodynas

10. Platonas. Dialogai. Vilnius, 1968 m.

11. Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981 m.

12. Šliogeris A. Kas yra filosofija? Vilnius, 2004 m.