Filosofija ir religija

• Religija visuomet apibrėžtas, t.y. konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo (Dievo, Absoliuto, Šventybės).

• Religija kaip mokymas

Filosofijos užduotis – egzistencinis nuskaidrinimas (savojo “Aš”), orientavimasis pasaulyje (pasaulio interpretacija, nukreipta į supratimą), transcendavimas (egzistencijos ir pasaulio peržengimas link Dievo). (K.Jaspersas). I.Kantas pažinimą siejo su sielos, pasaulio ir Dievo idėjomis.

Religijos ir filosofijos skirtumas: filosofija – proto mokslas. Filosofija atmeta teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Mokslinė – sisteminė religinio tikėjimo refleksija – teologija (iš vienos ppusės jai svarbūs pagalbiniai mokslai (kalbos interpretacija, egzegezė), iš kitos pusės ji įsitikina, kad dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir patiriamas pats iš savęs, tas judesys nėra žmogaus kontroliuojamas dalykas. Tai Absoliutas, neišmatuojama paslaptis, viršijanti žmogaus protą. Dievo apsireiškimą liudija mitai, tradicijos, knygos. Tikėjimas yra malonė, Dievo dovana, buvimas išrinktu. “Ir ką gi jis turi, ko nebūtum gavęs?” (1l. Korintiečiams 4) Dievas, kaip prasmės pagrindas, religijoje atlieka judesį, filosofinėje pozicijoje žmogus veržiasi į Dievą. Religijos požiūriu žmogiškoji praktika susijusi su malonės pproblema.

Filosofija ir religija – du kamienai iš tų pačių šaknų. Rytų kultūra: daosizmas (Laozi), Konfucijaus amoralizmas – tai religijos ir filosofijos vienovė, vadinama Rytų išmintimi (teorinė kontempliacija ir praktinė elgsena).

Vakaruose buvo žynys – kunigas ir filosofas – vienišius. Graikijoje filosofija aatsiskyrė nuo mitologijos, o religija buvo mitologinė, panteistinė, politeistinė, politinė. Anaksogoras ir Sokratas apkaltinti bedievyste. Tačiau Karmotanas, Plotinas iškelia visiems Dievo, kaip aukščiausios būties, absoliučios transcendencijos idėją, Sokratas stoja už kilnesnį Dievą, negu dievus teigė graikų religija.

Viduramžiais neoplatonizmas, stoicizmas susiliejo su Testamentu. Jaučiama Platono ir Aristotelio įtaka.

Atsiranda tikėjimo ir žinojimo priešprieša. Dogma ir apreiškimas, įžmogintas Dievas – krikščionybės pamatas. Filosofai siekė įsimąstyti į neapsireiškusį ir nepasiekiamą Dievą.

Nėra asmeninės religijos. Apsireiškęs Dievas ne tik padeda įminti pasaulio mįslę, bet ir nurodo visuomeninio elgesio normas. Religijoje – kolektyvinis atsakymas į egzistencinius klausimus, teikiantis paguodą, tikrumą, ramybę, įveikiantis nerimą, baimę, vienatvę, išgyventi kančią. Kas atmeta religiją, suklumpa ideologijoje. Religija kuria struktūras, susijusias su pasauliu. Pavojus – valios viešpatauti pasireiškimo galimybė.

Filosofui Dievas ir ppradžia, ir pabaiga. Jis priima Dievą po apmąstymų ir kaip esminį dvasios valdovą, kaip esmingąją paslaptį, nesukurtą, pagrindinį. Filosofija individuali – atsiverti transcendencijai dėl jos pačios.

Žmogaus susitikimo su Dievu būsena transcendentinė – tiek religijoje, tiek filosofijoje. Tikėjimas yra šiek tiek filosofinis, filosofija – tikinti. Filosofijai Absoliuti transcendencija yra aukščiausia būtis; jis ja tiki susipažinti su Dievu – siekti išminties, įsimąstyti į transcendencijos gelmę.

Pirmapradžio atvirumo absoliučios transcendencijos būsenoje Parmenidas, Platonas, Aristotelis, Plotinas (pagonys) nesiskiria nuo Augustino, Akviniečio, Duso Škoto ir kt. kkrikščionių.