Filosofija Lietuvoje

ĮVADAS

Filosofija (gr. phileo — myliu ir sophia — išmintis) — mokslas apie visuotinius būties, žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Filosofija yra viena iš visuomeninės sąmonės formų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas, net jeigu joje „pagrindinis klausimas“ tiesiogiai ir neformuluojamas. Terminas „Filosofija“ pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė PPlatonas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo filosofija, o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl ššio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas filosofijoje iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos filosofijos pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą.

Archeologai neginčijamai įrodė, kad mūsų kraštas gyvenamas nuo seno. Kas tie mūsų protėviai, kaip jjie mąstė, kuo tikėjo? Norėdami atsakyti į Šiuos klausimus, turime pasitelkti archeologiją, etnologiją, etnografiją, kalbotyrą, mitologiją.

Kiekviena tauta turi savas kultūrines tradicijas. Apčiuopiamos Lietuvos filosofijos tradicijos pradėjo klostytis tik po to, kai mūsų kraštas tapo krikščionišku, tai yra nuo to meto, kai atsirado rašytinė filosofinė lektūra. Bet Lietuva krikščioniška tapo vėliausiai Europoje. Todėl ankstesnių (pagoniškų) pasaulėžiūrinių koncepcijų supratimas be galo svarbus dalykas ne tik mums, bet ir visos indoeuropiečių kultūros sampratai.

Kiek iš šalies „užnešta“ pasaulėžiūra pakeičia tautos mąstyseną? Norėdami atsakyti j šį klausimą, privalome bent hipotetiškai nustatyti senosios lietuvių pasaulėžiūros kontūrus. Tačiau tai padaryti labai sunku: nėra patikimų istorinių šaltinių. Senųjų lietuvių papročių ir galvosenos vertinimo fragmentai, pateikiami Henriko Latvio, Petro Dusburgiečio ir panašiose kronikose, – šališki (jų autoriai atstovavo lietuvių ppavergėjams).

Bychovco kronika, Mykolo Lietuvio, Jono Lasickio, Alberto Vijūko – Kojelavičiaus veikalai parašyti tuo metu, kai realiame gyvenime dar buvo pagonybės reliktų. Tačiau šių veikalų autoriai – krikščionys, todėl į senąją lietuvių pasaulėžiūrą jie žvelgė naujos pasaulėžiūros žmonių akimis jiems pagonybė buvo nepriimtina iš esmės, nors patys ir jautėsi esą lietuviai. Tačiau nesant patikimesnių šaltinių, rekonstruojant pagoniškąją pasaulėžiūrą, jų raštai yra svarbūs.

Archeologija padeda suvokti protėvių gyvenimo būdą, estetinį skonį. Archeologiniai tyrinėjimai formuoja mūsų sąmonėje kulto objektų įvaizdžius. Pavyzdžiui, iš rastų aukurų lliekanų galima spręsti, kas ir kaip buvo aukojama, numanyti kitas apeigas. Kitas ne mažiau svarbus šaltinis yra mitologija. Mitai atskleidžia senovės žmonių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, meninę vaizduotę. Radiniai patvirtina ar paneigia mitologų suformuluotas hipotezes. Tiriant sakmes, mitus ir kitą tautosaką, pravartus lyginamasis metodas. Gretimas tautas veikia tos pačios epochos dvasia. Ją suvokę, galime iš nuotrupų atstatyti visą mozaiką. Lyginant mitines lietuvių sakmių būtybes su gretimų tautų folkloru, išryškinami jų bendrieji bruožai ir regioniniai skirtumai. Šia prasme ypač įdomios skandinavų sagos.

Kaip žinoma, vikingai daug keliaudavo, plėšikaudavo, o vėliau savo žygius atpasakodavo. Manoma, kad sagose užrašyta tai, ką Skandinavijos jūreiviai jautė, matė. Ne vienas vikingų laivas atklydo ir į Lietuvą. Sagose pasakojama apie vikingų kovas su mūsų protėviais (ką ir kaip užmušė, kokį grobį įgijo), tačiau nieko nėra apie mūsų krašto gyventojų papročius: jie čia niekuo nesistebi (pasakojama panašiai kaip apie žygius į Daniją bei kitas Baltijos jūros pakrantes), o apie nematytus kraštus pasakojama detaliai. Todėl peršasi išvada: visų Baltijos jūros pakrančių gyventojų papročiai ir gyvenimo būdas buvo panašūs. Šią versiją patvirtina ir lietuvių folkloro, etnografinės, archeologinės medžiagos tyrinėjimas bei lyginimas su analogiškais Skandinavijos šalių šaltiniais. Kita vertus, įvairūs tyrinėtojai atkreipė dėmesį ir į lietuvių mitologijos ryšį su indoarijais: keliamos vis naujos hhipotezės, pateikiama naujų argumentų. Daugelis indologų mano, kad senovėje arijai gyveno prie Juodosios jūros, o į dabartinį Pendžabą pradėjo skverbtis XIII-XII amžiuje prieš Kristų ir kad iki persikėlimo į Indiją jie turėjo vedų užuomazgas. Kaip dabar žinome, tada baltai gyveno ir Aukštutinio Dniepro baseine.

Remiantis išvardytais veiksniais, galima rekonstruoti senovės lietuvių (ikikrikščioniškųjų laikų) pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, ką ir daro Pranė Dundulienė, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Rimutė Rimantienė, Norbertas Vėlius ir kiti tyrinėtojai. Remdamasis jų darbais, glaustai atpasakosiu kai kurias minėtų mokslininkų išvadas, tai yra trumpai priminsiu pagonybės laikus, kad suvoktume, ant kokio klodo klojosi iš Vakarų atėjusi filosofija.

I. SENOVĖS LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪRA

Senovės lietuviai turėjo aiškų požiūrį į gamtą, gyvūnus ir augalus, savo santykį su jais. Mūsų protėvių įsivaizdavimu, gamtoje pilna laumių, laimių, aitvarų, kaukų. Kiekviena šių būtybių rūšis padeda arba kenkia žmogui, pavyzdžiui, laimės lemia naujagimių likimą, rūpinasi žmogumi per visą jo gyvenimą. Tačiau tos pačios būtybės santykis ne su visais žmonėmis vienodas. Jis priklauso nuo to, kaip žmogus pasielgė su kita būtybe, nuo elgesio: joms nerūpi, ar žmogus veikė sąmoningai ar ne. Senovės lietuviai manė, kad žmogus, kaip ir pasaulis, gimsta ir miršta (viskas atsiranda ir viskas žūsta). Tačiau neturime konkrečių duomenų, kaip visa tai jie įsivaizdavo.

Prisiminkime pirmuosius senovės graikų filosofus, mmokiusius, jog viskas, kas egzistuoja, susideda iš keturių elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Mūsų mitologijoje išryškėjo keturios deivių valdymo sritys (žemė, vanduo, ugnis, dangus bei oras). Be to, esą deivių, kurios tiesiogiai tvarkančios žmogaus gyvenimą (gimimo, gyvenimo ir mirties deivės.

Ryškiausiai mūsų protėvių pasaulėžiūros kontūrai nubrėžti Vėliaus monografijoje Senovės baltų pasaulėžiūra. Jis išryškino priešpriešos elementus lietuvių pasaulėžiūroje: žemai-aukštai, vakarai-rytai; vanduo-ugnis, juoda-balta, naktis-diena, mėnulis-saulė, senas-jaunas ir t.t. Tokios priešpriešos tiesiogiai veikė žmogaus gyvenimą, jo mąstysenos motyvaciją, pavyzdžiui, vandens ir ugnies elementai buvo naudojami beveik visose tradicinėse paprotinėse apeigose iki pat XX amžiaus.

Pagoniškoji kultūra – pats ilgiausias mūsų protėvių egzistencijos laikotarpis. Archeologai mano, kad baltų gentys šiame regione gyveno jau prieš keturis tūkstantmečius, o krikščionybė čia įsitvirtino tik prieš šešis šimtmečius (rašytiniai šaltiniai byloja, kad net XV amžiaus antrojoje pusėje kai kurie Lietuvos didikai tebesilaikė pagoniškų papročių). Senovės lietuvių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta kito, evoliucionavo priklausomai nuo gyvenimo būdo keitimosi. Ypač ryškus skirtumai tarp akmens amžiaus tikėjimų ir tikėjimų krikščionybės priėmimo išvakarėse. Pasak archeologės Rimantienės, žmonės garbino žvėris kaip maisto davėjus, mąstė apie galimus santykius su jais: „Žvėrių bendruomenė buvo įsivaizduojama sutvarkyta kaip ir žmonių: turėjo savo vyriausiąjį – visų Žvėrių žvėrį. Kartais būna Didžiųjų žvėrių ir Mažųjų žvėrių viešpats, kai kada

kiekviena žvėrių rūšis turi savo viešpatį – seniūną ar šeimininką“, šis ir reguliuojąs vienų santykius su kitais. Remdamasi archeologine medžiaga, Rimantienė taip formuluoja Žvėrių žvėries funkcijas: „Žvėrių viešpats tuo pat metu buvo vyriausiasis ir visų prižiūrėtojas, saugas bandą, bet dovanojas jos dalį jam palankiai žmonių bendruomenei arba atimąs ją iš nuostatus sulaužiusio. Žmonių ir Žvėrių viešpaties santykiai buvo giminiški: žmonės laikė save tokio žvėries palikuonimis – tik todėl Žvėrių viešpats ir duodąs maisto jiems kaip savo vaikams [.]. Žvėrių viešpats [[.] neretai įsivaizduojamas kaip žmogus. Jo sąvoka apima priešpriešas, kaip žmogus-žvėris, žvėrių tiekėjas-žvėrių saugotojas, milžinasmykštukas“. Tačiau Žvėrių žvėris, virtęs žmogumi, tampa belyte būtybe. Tokią išvadą Rimantienė daro tyrinėdama archeologinius paminklus. Tačiau ir ji mano, kad „lietuvių, skirtingai nuo kitų tautų, tautosakoje beveik nėra išlikusio Žvėrių žvėries įvaizdžio“, tai yra jo atvaizdo (skulptūrų, piešinių ir t.t.), tik sakome, kad toks buvęs.

Dundulienė lietuvių pasaulėjautoje įžvelgė matriarchato požymį. Tokias išvadas ji padarė tyrinėdama pagoniškųjų dievų panteoną. Jos nuomone, senovės lietuviai išpažino moteriškosios llyties dievybių kultą, tai yra jie labiau garbino moterį negu gretimos tautos. Mokslininkė mano, jog tikėta, kad deivės valdančios gamtą ir atmosferą (vandenų deivės, žemės deivės, ugnies valdytojos, dangaus deivės – tai yra visų sferų). Mūsų tyrinėtojai įdėmiai įsiklauso į TTacito pastebėjimą: „Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty“. Dundulienė aptarė ankstyvąjį iki indo europietiškąjį laikotarpį. Tada, jos nuomone, susiformavo moterų deivių panteonas, kuriame žymiausios buvo Didžioji Motina gimdytoja ir Žemės deivė. Be jų, veikė daug kitų deivių, kurios darė įtaką gamtai ir žmogui, reguliavo gamtos jėgų veiksmus. Tačiau ši deivių veikla buvo dvejopa: jos ir talkino, ir kenkė žmogui. Deivės dirbo įvairius darbus (audė, medžiojo, padėdavo linų augintojoms ir kt.). Ta pati deivė galėjo skirtingai reaguoti į žmogų (padėti jam ar pakenkti). Tai priklausė ir nuo žmogaus santykio su deivėmis. Kai kurios deivės, sakysime, laumės, globojo vargstančias, bedales, neturtingas moteris. Jos sstengėsi palaikyti žmonių lygybę, smerkė tinginystę. Šiuose vaizdiniuose glūdi pirmykštė filosofinė mintis, kad žmogus, kenčiantis sunkiai pakeliamą sielvartą, gali susilieti su dievybe, gamta, visata, tada ir jo kančios tapsiančios lengvai pakeliamos.

Greimas senovės lietuvių tikėjimuose įžvelgė kiek kitokius aspektus, nors Dundulienės pastebėjimų neneigė. Jo nuomone, senojoje Lietuvoje dievų panteonas buvęs ryškus, tačiau nepastovus, priklausomai nuo tautos veiksmų pirmavo tai vienas, tai kitas dievas. Pasak Greimo, lietuvių religija yra artima skandinavams, kur Odinnas suderina viename asmenyje ir magijos, ir karo dievo ffunkcijas. Ir Čia pat mokslininkas atkreipia skaitytojo dėmesį į mažai tyrinėtą (ir dėl to mažai žinomą) Kalevelį. Greimo teigimu, iki XIII amžiaus lietuviai gerbė Vėliną. Vėliau jo funkcijos susiaurėjo, dėl to Kalevelio pasirodymas XIII amžiaus kronikose atrodo gana suprantamas: jis iš Vėlino paveldi kalvininkystę tuo metu, kai keičiasi ginklavimosi technologija ir didėja joje geležies vaidmuo. Pasikeitus ginkluotei ir jos gamybai, Kalevelio kultas netenka prasmės. Tikėta, kad mirtis yra kūno ir vėlės (sielos) atsiskyrimas. Kūnas suirsta, o vėlė lieka, ji gyvena čia, kur ir kiti žmonės, padeda savo giminaičiams. Dėl to gentainiai privalo atitinkamai tvarkyti savo santykius su vėlėmis, gerbti jas. Čia įdomūs Greimo svarstymai, kuriuose jis, remdamasis lingvistine medžiaga, aiškinasi vieno ar kito darinio kilmę. Pavyzdžiui, mokslininkas rašo: „Žodį vėliava, padarytą tuo pat principu kaip broliava, siūlome aiškinti kaip „vėlių būrys, vėlių visuma“. Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“, – rašė Greimas.

Tačiau lietuvių dievai neturėjo vienodo antropomorfinio pavidalo ir griežtai apibrėžtų funkcijų, srities, kurią tvarkytų. Dievų funkcijos persipynusios: jie visur šalia žmonių, rūpinasi jų žemiškais reikalais. Perkūnas, Patrimpas, Gabija, Vėlinąs nebuvo vienvaldžiai. Jie ddalijosi įtaka su kitais dievais bei antgamtinėmis būtybėmis (laimėmis, laumėmis, aitvarais, kaukais). Taigi aiškios dievų hierarchijos nebuvo. Antra vertus, pagoniškoji Lietuva turėjo aiškią vertybinę orientaciją, moralines normas. Svarbiausias prosenolių apmąstymų objektas – gamta. Žmogus mylėjo medžius (ąžuolus), šventąsias vietas (tokios dažniausiai būdavo ąžuolynai), kartu ir žemę, kurioje tie augalai augo; jautė pagarbą viskam, kas gyva.

Neturime objektyvių duomenų, kad pagoniškojoje Lietuvoje būtų buvęs kruvinų aukų kultas: lietuviai neaukojo nei savų, nei svetimų. Pasakojimai apie belaisvių aukojimą atsirado vėliau – autoriniuose kūriniuose. Kronikų rašytojai žinojo, kad taip darė kitos pagoniškos tautos (čia logika paprasta: jeigu kitur pagonys aukodavo belaisvius, negi lietuviai – išimtis!). Analizuojant senuosius tikėjimus ir jais pagrįstą žmonių pasaulėžiūrą, akivaizdu, kad tautų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra nebuvo adekvačios. Vėlius, tyrinėdamas ornamentiką, puošybą, mitologiją, archeologiją, mano, jog senovės lietuviai turėjo pasaulio modelio įvaizdį, pateikia pasaulio medžio koncepciją. Tariamasis pasaulio medis yra tris Visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, – saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą, aiškiai išskiriami priešpriešos žemai-aukštai poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas. Tuo, pasak Vėliaus, galime įsitikinti, tyrinėdami lietuvių tautosaką, vvisų pirma mįsles; šis požiūris atsispindėjo ir vėliau sukurtoje tautosakoje kaip senosios pasaulėjautos recidyvai. Dainoms, vaizduojančioms pasaulio medį ir po juo vykstantį ritualinį veiksmą, mūsų liaudis, matyt, teikė sakralinę reikšmę. Antra vertus, tos dainos pačiam ritualiniam veiksmui suteikdavo iškilmingumo, nes tuo būdu jis būdavo vaizduojamas vykstąs po pasaulio medžiu, t. y. visatos centre. Vėliau, užmiršus senąją prasmę, tiek pasaulio medis, tiek ritualinis veiksmas virto paprastais poetiniais įvaizdžiais.

Ant šio pagoniškojo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos klodo nuo XIII amžiaus pradėjo klotis krikščioniškasis, tai yra atsirado pamatas plėtotis europietiškajam klodui, kurio pradmenys kilo iš antikinės filosofijos. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje akivaizdžios tolerantiškumo apraiškos. Apie jas galime spręsti kad ir iš tokių faktų. Paprastai nukariautojai prijungtam kraštui stengiasi primesti savo religiją, savo gyvenimo būdą. Tačiau lietuviai, prisijungę krikščioniškas slavų teritorijas, nevertė jų atsisakyti savo tikėjimo. Lietuvos kunigaikščiai, paskirti nukariautų kraštų vietininkais, dažniausiai priimdavo stačiatikybę ir taip įsiliedavo į tų kraštų kultūrinę orbitą, drauge susilpnindavo lietuvių intelektualinį potencialą. Pagoniškojoje Lietuvoje buvo įvairių krikščionių bažnyčių ir kitų religinių konfesijų narių, jų maldos namų, bet neturime įtikinamų įrodymų, kad už savo pažiūras jie būtų buvę persekiojami. Maža to, didieji kunigaikščiai į savo dvarus raštininkais kviesdavosi krikščionių vienuolius, kurie dirbo platų ekumeninį darbą tarp vietos gyventojų. Taigi krikščioniškoji pasaulėžiūra

plito iki oficialaus krikšto įvedimo, o senoji kultūra nyko.

Tačiau klaidinga butų teigti, kad lietuviai atsisakė viso savo kultūrinio paveldo. Jie neprarado savitumo – neliko tik kitaip kalbančiais. Ir šiandieninėje lietuvių kultūroje apčiuopiami senosios kultūros momentai. Jie ryškūs ir mūsų kultūros veikėjų Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Jono Šliūpo, Vydūno kūryboje.

II. ATGIMIMO IDĖJOS

Humanizmas – Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra – nubrėžė ribą tarp viduramžių ir naujųjų amžių. Filosofai, poetai, užuot svarstę, kas yra Dievas, susidomėjo žmogumi. Viduramžių asketui jie priešino pilnakraujį žmogų. „Aš žžmogus, visa, kas žmogiška, – man nesvetima“, – Renesanso epochoje naujai skambėjo senas antikos filosofų šūkis.

Renesanso epochos mokslininkai pradėjo domėtis gamtos paslaptimis ir žmogaus vidiniu pasauliu. Įvairiose šalyse buvo steigiamos naujos mokslo įstaigos. Po platų pasaulį sklido XV amžiaus Italijos Atgimimo filosofų idėjos. XVI amžiuje jos pasiekė ir Lietuvą, kur įgijo savitą atspalvį.

Tuo metu vyko atkakli kova dėl Lietuvos valstybingumo. Priėmus krikščionybe, Lietuvoje sustiprėjo lenkų įtaka. Atvykę iš Lenkijos kunigai diegė lenkų kultūrą ir prisidėjo prie abiejų šalių suartėjimo. Kai kkurie Lietuvos didikai, pajutę, kad Lietuva gali prarasti savarankiškumą, manė, jog reikia pradėti vartoti lotynų kalbą kaip atsvarą lenkų kalbai. XVI amžiaus viduryje net bandyta padaryti šią kalbą valstybine. Atgimimas reiškė ir naują susidomėjimą lotynų kalba. Tad šis Lietuvos didikų ssiekimas visiškai atitiko Renesanso dvasią.

Renesanso idėjos veikė įvairiausias Lietuvos gyvenimo sritis: didikai statėsi puošnius rūmus, gausėjo rašytinių dokumentų (surašyta Lietuvos Metrika, parengtas Lietuvos Statutas bei kiti dokumentai socialiniais klausimais), žmonės pradėjo domėtis kultūros vertybėmis. Renesansas sukėlė ir reformaciją. Visos šios idėjos ir tendencijos veikė Lietuvą. Iki Vilniaus universiteto (akademijos) įkūrimo 1579 metais profesionalios filosofijos Lietuvoje nebuvo. Tačiau pirmosios Vakarų filosofinės idėjos pasiekė Lietuvą jau XVI amžiaus pradžioje. Priėmus krikščionybę, iš Vakarų Europos j Lietuvą traukė kunigai, vienuoliai, diplomatai. Vienas kitas mūsų jaunuolis išvyko į Vakarų Europos Šalis mokytis.

Pasaulis jau taip sutvarkytas, kad žavėdamiesi svetima kultūra prarandame savąją. Senosios Lietuvos kultūrą puoselėjo žyniai ir jiems artimi žmonės. Lietuvos kunigaikščiai rūpinosi karyba – kultūra buvo ne jų veiklos baras. Dar prieš ateinant jj Lietuvą Renesanso idėjoms, ši struktūra buvo pažeista: žynių neliko, o kunigaikščiai netapo tautos kultūros puoselėtojais.

Atgimimo epochoje kūrėsi stiprios Vakarų Europos centralizuotos valstybės, o Lietuvoje vyko priešingas procesas. Silpnėjo valstybinis mąstymas, atsakomybės už savo krašto likimą jausmas. Stiprėjo individualizmas, egocentrizmas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės niekas nenukariavo. Ji iro iš vidaus. Tai pirmieji pastebėjo Lietuvos kultūros veikėjai ir bandė įspėti krašto valdovus apie gresiantį pavojų. Jie ugdė naujos lietuviškos krikščioniškosios sąmonės daigus, bet staigus pagoniškosios valstybingumo sąmonės lūžis neliko be pėdsakų. Didikai ggėdijosi savo praeities. Didėjo atotrūkis tarp žemesniųjų ir aukštesniųjų gyventojų sluoksnių, augo susvetimėjimas. Visų šių procesų negalima vertinti vienareikšmiai. Lietuvos feodalai, sekdami Vakarų Europos didikais, ne tik siekė įrodyti savo kilmingumą, bet ir statėsi puošnius rūmus, bažnyčias, leido įstatymus (pagoniškoji Lietuva rėmėsi išimtinai paprotine teise). Alberto Goštauto iniciatyva buvo parengtas Lietuvos Statutas – įspūdingiausias teisynas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Tačiau kai kurie Statuto paragrafai kirtosi su paprotine teise: pernelyg daug teisių suteikė didikams, nors ir vertė juos laikytis įstatymų.

Atgimimo epocha iškėlė tokias iškilias asmenybes kaip Mikalojus Husovianas, Albertas Goštautas, Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Mykolas Lietuvis. Šie kultūros veikėjai kūrė ir dirbo dar prieš įsteigiant Vilniaus universitetą.

◊ MIKALOJUS HUSOVIANAS

Pirmieji Atgimimo epochos mąstytojai ir kultūros veikėjai rašė lotynų kalba. Jie skleidė Italijos kultūrą, kuri buvo perėmusi antikos kultūros reliktus, įvairių kraštų politiniai ir religiniai veikėjai savo žinias dažnai gilino Romoje. Vieni, grįžę į tėvynę, karštai propagavo tai, ką buvo išmokę, antri vyko dirbti į kitus kraštus. Taip Lietuvoje atsidūrė Erazmas Vitelijus (apie 1474-1522 metus), čia jis įsitraukė į audringą politinį gyvenimą: buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretorius, vėliau pasiuntinys Romoje. Gyvendamas Romoje, Vitelijus susipažino su popiežiaus Leono X globojamais Italijos poetais ir jų kūryba. Ten įsteigė Lietuvos jjaunuolių pensionatą. Jame mokėsi ir Mikalojus Husovianas apie 1475-1533 metus. Žinių apie Husovianą turime nedaug. Jo pavardė, matyt, sulotyninta, nes Lietuvoje pavardžių tada dar nebuvo. Dažnai jis vadinamas Husovijum. Husovianas tikriausiai buvo smulkaus bajoro sūnus. Apie save beveik nieko nėra rašęs. Žinoma tik tiek, kad jį globojo Vitelijus, kurį mąstytojas visada pagarbiai prisimindavo. Tuo metu Lietuva gyveno audringą savo istorijos tarpsnį. Silpnėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybė. Krašte jautėsi sutrikimas, begalinis vaikymasis užsienio madų. Valstybę supo priešiškos jėgos.

Suvereni Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gyvavo paskutinius dešimtmečius. Vyko smarki kova tarp unijos su Lenkija šalininkų ir priešininkų. Pastariesiems vadovavo Radvilos, su kuriais iki gyvenimo pabaigos bendravo Vitelijus. Tokiomis nuotaikomis užsikrėtė ir Husovianas. Kita vertus, Pietryčių Europoje įsitvirtinę musulmonai turkai veržėsi į Vakarus ir kėlė grėsmę krikščioniškajai Lenkijai. Politikai suprato, kad nedidelės valstybės vienos nepajėgs priešintis turkų ekspansijai. Šių nuotaikų veikiamas Husovianas manė, kad katalikiškos valstybės turi vienytis ir kartu kovoti su turkais, bet tokia vienybė tautas lydytų, ardytų jų valstybingumą. Šie motyvai (lietuviškojo patriotizmo ir europinio kosmopolitizmo) ir pynėsi Husoviano kūryboje.

Jis, kaip ir diduma Atgimimo epochos mąstytojų, grynai filosofinių traktatų nerašė. Filosofines pažiūras dėstė laiškuose, diplomatinėse kalbose, panegirikose, poezijoje, kur išryškėjo autoriaus požiūris j gamtą ir žmonių tarpusavio santykius. Reikšmingiausi jo kūriniai: poema „„Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“, kuri buvo išleista 1523 metais Krokuvoje (į lietuvių kalbą 1963 m. išvertė Benediktas Kazlauskas, išleista 1977 metais, pavadinimu Giesmė apie stumbrą), panegirika „Nauja ir nuostabi pergalė prieš turkus liepos mėnesį“ bei eilėraščių rinkinys Mažosios giesmės.

Husovianas mėgo cituoti senuosius autorius: Aristotelį, Platoną, Vergilijų, Ciceroną, Horacijų. Jis sekė ir stengėsi suvokti Lietuvoje ir Europoje vykstančius reiškinius, juos įvertinti. Poemoje „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ apdainuojama Lietuvos gamta, žmonių gyvenimo būdas, papročiai. Husovianas medžioklės fone primena didingą Lietuvos praeitį, ypač Vytauto laikus. Jis beveik neaprašinėja medžioklės dalyvių, jų taiklumo, kaip buvo įprasta. Autoriui medžioklė – patogi proga išdėstyti savo pažiūras įvairiais visuomenės klausimais, palyginti Lietuvą su Vakarų Europa. Taip darė daugelis Renesanso epochos mąstytojų. Jie, kitaip negu viduramžių mąstytojai, sistemingo dėstymo vengė. Todėl poemos ir sentencijos tapo pagrindine filosofinių pažiūrų pateikimo forma.

◊ ALBERTAS GOŠTAUTAS

Albertas Goštautas Vilniaus vaivada ir LDK kancleris gyvenęs apie 1480 – 1539. Jis – vienas iš nedaugelio Lietuvos didikų, kuriems rūpėjo kultūrinis krašto likimas. A. Goštautas vadovavo I Lietuvos Statuto (1529 m.) sudarymui. Su jo vardu turi būti siejamas ir Lietuvos metraščių Platesnysis sąvadas ir jo atskiras variantas, vadinamas A. Bychovco kronika. Tiek Statute, tiek metraščiuose, kaip teigia šių raštijos

paminklų tyrinėtojai, pro slavišką tekstą prasismelkia ir lietuvių kalba. „I Lietuvos Statuto tekstas, jo sakinių konstrukcija rodo, kad surašant šį teisyną, galėjo būti kalbama ir galvojama lietuviškai“( E. Gudavičius).

A. Goštautas pasižymėjo politinės veiklos savarankiškumu, nepataikavo Lenkijos ponams. Veikiamas reformacijos idėjų, rūpinosi lietuviškos kultūros reikalais. Manoma, kad Goštautai išlaikė lietuvių kalbą, kaip ją išlaikė ir kunigaikščių Giedraičių giminė. A. Goštautas jau 1510 m. turėjo asmeninę 71 tomo biblioteką. Tada nebuvo jokių lietuviškų knygų. A. Goštautas, be abejonės, žinojo, kad 1513 mm. Krokuvoje išėjo pirmoji lenkiška knyga – maldaknygė „Sielos rojus“, taip pat, jog baltarusių švietėjas P. Skoryna Vilniuje 1522 – 1525 m. išleido abi savo slaviškas knygas.

A. Goštauto ratelio kultūrinėje programoje, kurioje koncentruojasi renesanso ir humanizmo idėjos, turėjo būti numatytas ir lietuviškų religinių knygų leidimas“. Taigi, pirmosios lietuviškos knygos idėja gimė Vilniuje, lietuvių humanistų, bendradarbiavusių su A. Goštautu, aplinkoje. „Tuo laiku lietuvių kalbą imta kelti į kultūrinio gyvenimo paviršių. Ir tik todėl, kad dalis šių humanistų netrukus perėjo į lliuteronizmo stovyklą, tolesnis lietuviškos knygos radimasis susilieja su reformacijos sąjūdžiu. Idėja gimė. Dabar reikia išsimokslinusių žmonių, kurie galėtų ją įgyvendinti. A. Goštauto akys krypsta į savo globotinį Abraomą Kulvietį. Tačiau Vilniuje šis nesijaučia esąs pajėgus tam darbui. Su A. Goštauto rrekomendaciniu laišku Albrechtui jis vyksta į Karaliaučių. Prūsijos kunigaikštis pataria A. Kulviečiui studijuoti Vitenberge, kur tuo metu dėstė M. Lutheris ir P. Melanchthonas.

◊ ABRAOMAS KULVIETIS

Bepigu rašyti, kai raštija jau turi savo tradicijas, kai knygų laukia skaitytojai. O kai viso to nėra? Atsiduri ties praraja. Ne tik tu, bet ir tauta, kurios sūnus esi. Istorija žino mažai laikotarpių, kai viskas vyksta sklandžiai. Paprastai naujos idėjos, kultūros vertybės kyla per kančias. Kiekvienas žmogus savo veiksmus renkasi pats, tačiau epocha nubrėžia jų ribas ir įkūnijimo galimybes. Bet visada atsiranda žmonių, kurie bando pralenkti epochą, praplėsti savo ir kitų akiratį bei galimybes istorijoje. Lietuvoje toks žmogus buvo Abraomas Kulvietis.

Garsaus Vytauto laikų bajoro Gintvilos palikuonis Abraomas Kulvietis gimė apie 1510 metus Kulvoje, netoli Kauno. Tėvai tturėjo kelis dvarelius. Jie buvo iš tų bajorų, kurie suprato mokslo vertę ir savo vaikams sudarė sąlygas mokytis. Kadangi krašte stigo mokyklų, vaikus siuntė studijuoti svetur. Abraomas iškeliavo į Krokuvą. Krokuvoje gyveno nemažai lietuvių. Kai kurie stengėsi atsiriboti nuo savo protėvių pagonių. Baigę mokslus, tokie įsikurdavo svetur, perimdavo svetimą kultūrą. Antai kunigaikščio Butauto sūnus iškopė į Krokuvos akademijos rektorius, Merkelis Giedraitis tapo aukšto rango dvasininku. „Jie, – kaip vaizdžiai pasakė Konstantinas Jablonskis, – nebuvo pasiekę tokio kultūros laipsnio, kad galėtų jją pritaikinti savo tėvynėje“. Kulviečio nesuviliojo Krokuva. Jis nežengė savo pirmtakų keliu – nesusižavėjo politinės ir dvasinės karjeros perspektyvomis. Jaunasis bajoras paliko Lenkijos sostinę ir patraukė į Vakarus.

Leveno universitete jis studijavo graikų, lotynų ir hebrajų kalbas, Brabante susipažino su Erazmu Roterdamiečiu. Grįžęs j Lietuvą, garsėjo mokytumu ir greit įgijo Vilniaus vaivados ir Lietuvos kanclerio Alberto Goštauto palankumą.

Kaip minėta Kulvietis studijavo Vitenberge, kur tuo metu dėstė M. Lutheris ir P. Melanchthonas. Melanchtonas puikiai išmanė Aristotelį. Jis užkrėtė savo klausytojus meile ne tik šiam antikos mąstytojui, bet ir visai graikų kultūrai. Studijos Vitenberge iškėlė Kulviečiui daugybę dilemų. Jis – katalikas, o katalikams uždrausta studijuoti „eretikų“ universitetuose. Jaunuoliui teko galvoti apie galimus tokių studijų padarinius. Jis nusprendė mėtyti pėdas: užsirašė studentu Leip-

cige, o pats toliau studijavo Vitenberge. Paskui iš Vokietijos iškeliavo į Italiją. Sienos universitete gavo teisės daktaro laipsnį. Greitai vėl grįžo į Vitenbergą ir čia bendravo su Melanchthonu bei kitais reformacijos veikėjais. Kulvietis nebuvo abejingas jų idėjoms. Reformacija veikė jį idėjų naujumu, orientacija į tautines kultūras. Tačiau Kulviečio ryšius su protestantais susekė Lietuvos katalikai.

Vitenberge Kulvietį pasiekė liūdna žinia, kad už sūnaus bendravimą su eretikais jo tėvai be teismo uždaryti į kalėjimą. Jį pribloškė toks valdžios elgesys, kuris, be to, prieštaravo ir LLietuvos Statutui. Jaunuolis parskubėjo namo ir prisistatė didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo žmonai Bonai. Karalienė italė domėjosi Atgimimo idėjomis. Ją žavėjo Kulviečio studijos universitete, puikus jos, karalienės, gimtinės – Italijos – kultūros išmanymas. Taip jaunuolis pelnė Bonos palankumą, ir jo tėvai iš kalėjimo buvo paleisti.

Tada Lietuvos sostinėje virė kultūrinis gyvenimas. Krašte atsirado žmonių, kurie suprato, kad nepakanka studijų užsieniuose, kad Lietuvai reikia savų mokyklų. Todėl buvo sumanyta steigti aukštesniąją mokyklą, kuri rengtų jaunimą tolesnėms studijoms užsienio universitetuose. Ją organizuoti ėmėsi Jurgis Zablockis. Tačiau jo prašymas leisti įsteigti tokią mokyklą buvo atmestas. Mat Zablockis neturėjo gerų ryšių su didžiojo kunigaikščio dvaru. Be to, Vilniaus vyskupas manė, jog pavojinga leisti auklėti vaikus asmenims, baigusiems mokslus Vokietijoje. Tada iniciatyvą steigti mokyklą perėmė Kulvietis. Jį rėmė Albertas Goštautas. 1539 metais mokykla buvo įsteigta. Atgimimo idėjos ir reformacija skatino domėtis tautų praeitimi ir jų kalbomis. Tais laikais katalikai bažnyčiose vartojo lotynų kalbą lyg ir pabrėždami, jog savo kultūrines tradicijas perėmė iš romėnų.

Kulviečio mokykloje mokėsi apie 60 jaunuolių, kurie ne tik studijavo įvairias disciplinas, bet išgirdo ir apie kai kurias reformacijos idėjas. Mokykla užgavo Vilniaus vyskupo ambicijas, o šis ėmėsi įvairiausių gudrybių prieš Kulvietį. Proga tam buvo itin patogi, nes 1542 metais Bona trumpam išvyko įį Italiją, o Goštautas mirė dar 1539 metais. Vilniaus vyskupas gavo Žygimanto Senojo sutikimą patraukti Kulvietį savo teisman. Šio teismo padarinius mąstytojas numatė. Todėl pabėgo į Karaliaučių, o mokykla buvo uždaryta. Kunigaikštis Albrechtas paskyrė Kulvietį savo patarėju.

◊ MARTYNAS MAŽVYDAS

Martynas Mažvydas – lietuvių literatūros pradininkas, produktyviausias XVI a. lietuvių rašytojas. Kilęs iš Žemaičių. Spėjama, kad jo tėvai buvo nepasiturintieji miestelėnai. Jaunystėje mokėsi ir dirbo Vilniuje, bendradarbiaudamas su kitais pirmųjų lietuviškų raštų kūrėjais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – A.Kulviečiu, J.Zablockiu ir galbūt S.Rapolioniu (vėliau kai kuriuos jų raštus sudėjo į pirmuosius lietuviškus leidinius). Už reformacijos skleidimą Lietuvoje buvo persekiojamas, todėl, priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių ir 1546m. įstojo į universitetą. Jį baigė 1548m. bakalauro laipsniu. Tas faktas, kad universitetą M.Mažvydas baigė per pusantrų metų, rodo, jog prieš tai jis buvo mokęsis kitur, – kaip spėjama, Krokuvoje arba Kulviečio įsteigtoje mokykloje Vilniuje. Taip pat manoma, kad jis toje mokykloje mokytojavo.

Studijuodamas Karaliaučiuje, M.Mažvydas 1547 m. parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmuso prasti žodžiai“, tokiu būdu padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.

1549 m. M.Mažvydas buvo paskirtas Ragainės klebonu, tais pačiais metais išleido „Giesmę šv.Ambraziejaus bei šv.Augustino“ su lietuviška dedikacija. 1554m. M.Mažvydas tapo Ragainės arkidiakonu (vyskupo vietininku). Jis rūpinosi

savo parapijiečių švietimu, tvarkė žemės ūkio reikalus, dirbo lietuvių raštijos darbą. Iš vokiečių kalbos išvertė „Formą krikštymo“ ir 1559 m. išleido Karaliaučiuje. 1558-1562m. iš Prūsų agendos išvertė maldą „Parafrazis“, kuri buvo išleista Karaliaučiuje jau po vertėjo mirties 1589m. Didžiausias M.Mažvydo darbas yra „Giesmės krikščioniškos“ (I d.- 1566, II d – 1570), kurias Karaliaučiuje išleido jo pusbrolis B.Vilentas. M.Mažvydo giesmynas buvo pagrindas vėlesniems lietuviškiems protestantų giesmynams, leistiems Mažojoje Lietuvoje.

M.Mažvydas parengė ir 1547m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“ („Catechismusa Prasty Szadei.“), kkuri padarė pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba. „Katekizmo“ turinį sudaro: eiliuota lotyniška dedikacija „Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“, dvi prakalbos – lotyniška (prozinė) ir lietuviška (eiliuota), elementorius, katekizmas, giesmynas. Eiliuota lietuviškoji prakalba „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ yra pirmas originalus lietuviškas eilėraštis. Jame (3 – 19 eilutėse) įrašytas akrostichas: Martinvs Masvidivs, patvirtinantis autorystę. Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus – jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones, kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą. Ji pasižymi retoriniu stiliumi ir yra ryškiausias ssintaksinės-intonacinės eilėdaros pavyzdys lietuvių literatūroje.

M.Mažvydas praktiškai davė pavyzdžius visų kanonizuotų senosios lietuvių literatūros žanrų: elementoriaus, katekizmo, giesmyno su gaidomis, maldų knygelės, Biblijos tekstų vertimo, taip pat originalių prakalbų ir dedikacijų. M.Mažvydas mirė 1563m. gegužės 21d.

◊ MYKOLAS LIETUVIS

Žmonės įvairiai lieka istorijoje. AApie vienus žinome daug: kas buvo jų tėvai, kur mokėsi, su kuo draugavo. Kitų lieka tik darbai, ir tai ne visi. Prie šių priklauso ir Mykolas Lietuvis. Tiksliai nežinoma, kas jis. Ilgą laiką buvo spėjama, kad Mykolas Lietuvis -Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarionis Mykolas Tiškevičius, ukrainiečių kilmės bajoras. Tačiau skaitant jo knygą apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius kyla abejonės, ar galėtų būti šios knygos autorius kitatautis, stačiatikis. 1976 metais lenkų mokslininkas Jerzy’s Ochmahskis pateikė naują hipotezę: Mykolo Lietuvio slapyvardžiu pasirašinėjo nuo Maišiagalos kilęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos sekretorius, lietuvių bajoras Vaclovas Mikalojaitis. Ochmahskio samprotavimai gana argumentuoti ir įtikinami.

Knygos autoriumi skaitytojai visada domisi, jiems rūpi sužinoti kas paskatino jį parašyti vieną ar kitą knygą. Kartais pati knyga daug ką pasako aapie autorių. Taigi, remdamiesi knygos tekstu, pabandykime suvokti, kas buvo Mykolas Lietuvis, nes jo pozicija socialiniais klausimais traktate gana aiškiai išdėstyta. Traktatas Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius parašytas lotyniškai. Šaltiniai byloja, kad autorius 1550 metais jį įteikė Žygimantui Augustui. Kūrinio tikslas – paskatinti valdovą taisyti, stiprinti valstybę. Tačiau ilgus metus traktatas išgulėjo stalčiuje. Ir tik 1615 metais 10 jo fragmentų buvo išspausdinta Bazelyje (Šveicarijoje). Leidėjo ir autoriaus tikslai nesutapo. Mykolas Lietuvis stengėsi atkreipti Žygimanto Augusto dėmesį į liūdnas krašto pperspektyvas, analizavo Lietuvos valstybės smukimo priežastis, o leidėjas išvežė rankraštį iš Lietuvos, kad supažindintų Europos skaitytojus su egzotišku kraštu (tuo metu tokio žanro literatūra buvo itin populiari).

Mykolas Lietuvis rašė lotyniškai, o ne senąja slavų kalba, oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos kalba, matyt, tikėdamasis, kad jo traktatą skaitys Europos šviesuomenė. Be to, jis manė, kad lotynų kalba – senoji lietuvių kalba. Mąstytojas išdėstė savitą lietuvių romėniškosios kilmės teorijos variantą. Jis teigė, kad lietuviai esą Cezario kariaunos palikuonys, tik nenurodė šaltinių, kuriais remdamasis tokias išvadas darė, tačiau Atgimimo laikais šaltinių mokslo dar ir nebuvo. Mykolas Lietuvis tvirtai tikėjo, kad lietuvių protėviai buvo italai, kurie vadinosi litalais, o dar vėliau gavo lietuvių vardą. Todėl jam lotynų kalba – protėvių kalba, kuri per ilgus amžius, gyvenant toli nuo protėvynės, išnyko ir, užmiršus raštą, virto šnekamąja lietuvių kalba. Šią hipotezę Mykolas Lietuvis stengėsi įrodyti lygindamas lietuvių ir lotynų kalbų žodžius. Pateikęs 70 abiejų kalbų žodžių, jis padarė išvadą, jog lietuvių kalba – liaudies iškreipta lotynų kalba. Vadinasi, rašyti lotyniškai – tai rašyti gimtąja kalba. Lotynų kalbą jis priešino tada Lietuvoje plitusioms lenkų ir rusų kalboms laikydamas jas lietuviams svetimomis.

Traktate pateikti lotynų ir lietuvių kalbų lyginimai įdomūs ir šiandien, nes tada dar nebuvo lyginamosios kalbotyros. TTaigi Mykolas Lietuvis – vienas iš šio mokslo pradininkų.

Atgimimo epochoje išsirutuliojo savita rašymo maniera – daug alegorijų, palyginimų. Norėdami išryškinti savo šalies blogį, Atgimimo epochos rašytojai rodydavo, kaip analogiškos problemos sprendžiamos svetur. Toks stilius būdingas ir Mykolui Lietuviui.

Mykolas Lietuvis lygino lietuvių, rusų ir totorių gyvenimo būdą, papročius, įstatymus. Jis minėjo tokius totorių ir maskvėnų papročius bei įstatymus, kurių laikytis siūlė ir lietuviams, nes kitaip jie praras savitumą, kartu ir laisvę. Tačiau rašytojo panegirika totoriams ir maskvėnams dar nereiškė, kad šie vadovavosi tomis Mykolo Lietuvio aprašytomis gyvenimo normomis. Tai – Renesanso epochos rašytojo įmantrybės, siekusios pažadinti valdovų jausmus. Aprašydamas ir lygindamas trijų tautų papročius, Mykolas Lietuvis pastebi, kad papročiai kinta veikiami žmonių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pokyčių. Šis vyksmas galįs būti žmogaus reguliuojamas, tačiau tautos gyvybingumas priklauso ne nuo vieno žmogaus geros valios, o nuo visos tautos pastangų.

Mykolas Lietuvis – prigimtinės teisės Šalininkas. Jis teigė, esą visi žmonės gimsta lygūs, tačiau mąsto skirtingai, gyvenimo sąlygos vienus iškelia, kitus sužlugdo. Tauta gyvybinga tik tada, kai visi jos nariai gali ugdyti savo gebėjimus ir jausti atsakomybę už krašto likimą. Blogis gimsta tuomet, kai įstatymų leidėjai negarantuoja visiems lygių teisių. Mykolas Lietuvis kritiškai vertino Lietuvos Statutą, kuris, jo nuomone, leido feodalams savavaliauti.

III. ŠVIETIMO EPOCHA

Švietimo ffilosofija – naujųjų amžių filosofijos raidos baigiamasis etapas. Ji sujungė pagrindines naujųjų amžių filosofų idėjas (nuo Francis’o Bacono iki Renė Descartes’o): Baconas (1561-1626) sukūrė metafizinio materializmo pagrindus, suformulavo empirinį pažinimo metodą, o Descartes’as (1596-1650) – racionalųjį pažinimo metodą. Šių krypčių atstovai karštai ginčijosi, kaip, kokiais būdais pažįstama tikrovė, jei ji apskritai pažini. Švietimo filosofija susiformavo Prancūzijoje. Ten šios idėjos gyvavo tarp 1715 metų (Liudviko XIV mirties data) ir 1789 metų (Bastilijos paėmimas). Švietimo idėjos aiškiausiai išdėstytos 1751-1780 metais Denis’o Diderot leistoje Enciklopedijoje, kuri pateikė savo meto mokslinių žinių sistemą, padėjo ideologiškai rengti Prancūzijos didžiąją revoliuciją.

Darnių filosofinių sistemų švietėjai nekūrė. Juos domino tai, kas paaiškina gamtos reiškinius, žmogaus elgesio motyvus. Švietimo filosofija skyrėsi nuo ankstesnių filosofijos teorijų savo paskirtimi: anksčiau filosofai rašė filosofams arba kitiems apsišvietusiems žmonėms, švietėjai rašė visiems. Jie atsisakė tradicinės lotynų kalbos, siekė mokyti liaudį rašto vietos žmonių šnekamąja kalba. Švietėjai siekė reformuoti visas žmogaus veiklos sritis: mokslą, filosofiją, meną ir kita. Švietimo epochos filosofai kovojo su dogmomis, remdamiesi gamtos mokslais, įrodinėjo, kad pažanga neišvengiama, ir kartu pripažino, jog pažanga savo ruožtu daro poveikį šiems mokslams. Švietėjai iškėlė naują švietimo organizavimo programą, plėtojo pedagogiką, auklėjimo teoriją, siekė įgyvendinti pilietinės lygybės ir politinės laisvės principus, fizinei jėgai priešino

protą. Jie skatino vadovautis sveiko proto moralės principais. Tokios buvo vokiečių švietėjų pradininkų Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo ir Christiano Volffo pažiūros.

Švietimo idėjos plito visose šalyse: vienur anksčiau, kitur vėliau. Jos neaplenkė ir Lietuvos bei Lenkijos. Švietimo idėjos Lietuvoje ir Lenkijoje plito XVIII amžiaus pabaigoje, t. y. tuo metu, kai Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo pasiekusios apogėjų. Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kitaip negu kitas šalis, monarchas valdė tiktai nominaliai. Kiekvienas bajoras savo žemėse jautėsi visateisis šeimininkas. Jo privilegijas saugojo veto teisė. Krašte ggilėjo politinė krizė. Tuo naudojosi gretimos šalys. Lietuva ir Lenkija išgyveno tris valstybės padalijimus, kol visiškai neteko suvereniteto.

Lietuvos ir Lenkijos švietėjai matė krašto politinę krizę. Jie manė, kad valstybę galima išsaugoti apribojus bajorų teises, sustiprinus valdžios aparatą ir sulyginus visų piliečių teises.

Politinę krizę išgyveno ir Lietuva, ir Lenkija, tačiau abiejų kraštų švietėjai propagavo skirtingas idėjas. Lietuvos didikai save laikė lietuviais, bet tarpusavyje kalbėjosi lenkiškai. Tuo jie save atskyrė nuo kaimynų. Švietimas pirmiausia apėmė bajoriją. Suprantama, šviestasi bajorų kalba – lenkų kkalba. Tad Švietimo idėjos pasiekė tik nedaugelį Lietuvos gyventojų. Lenkų švietėjai propagavo stiprios centralizuotos valstybės idėją. Jai pritarė dauguma lenkų. Bet ši lenkų švietėjų veikla kėlė pavojų Lietuvos bajorų interesams. Taigi pažangios politinės idėjos, reformos slopino lietuvių tautinį sąmonėjimą.

1791 mmetų gegužės 3 dienos konstitucija panaikino veto teisę (Seimo nutarimai priimami balsų dauguma), karaliaus sostas tapo paveldimas. Kartu ši konstitucija panaikino paskutines Lietuvos valstybingumo liekanas. Todėl ji, nors kai kurie jos paragrafai ir buvo pažangūs, pažeidė lietuvių tautos interesus, kuriais spekuliavo Lietuvos magnatai. Pavyzdžiui, Targovicos konfederatai skelbė, kad jie kovoja už prarastas Lietuvos laisves. Jie stengėsi išsaugoti kai kuriuos Lietuvos valstybingumo požymius, bet pirmiausia bajorų privilegijas, kurias panaikino Gegužės trečio-

sios konstitucija, kuri sulygino bajorų ir miestiečių teises. Konfederatai pasikvietė j pagalbą Rusijos imperatorę Jekateriną II. Jų politinio bukumo, visiško atsakomybės už savo veiksmus nebuvimo rezultatas – antrasis Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimas. Antra vertus, nesuprato Lietuvos interesų ir lenkų politikai. Antai Tadas Kosciuška paleido Lietuvos sukilėlių sudarytą Jokūbo Jasinskio vadovaujamą LLietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą, apkaltinęs ją separatizmu. Taip jis suskaldė sukilėlių jėgas ir paspartino pralaimėjimą. Šia proga verta dar kartą prisiminti, kad Gegužės trečiosios konstitucijos autoriai buvo lenkų švietėjai. Vadinasi, įvairių tautų švietėjų interesai nesutapo.

Per Lietuvą persirito dvi Švietimo sąjūdžio bangos. Pirmasis – bajoriškasis švietimas buvo susijęs su lenkų kultūra ir kalba, jis apėmė tik Lietuvos bajoriją, o antrasis – lietuviškasis – palietė plačius Lietuvos gyventojų sluoksnius.

◊ KAZIMIERA NARBUTAS

Vienas pirmųjų Švietimo idėjas Lietuvoje pradėjo skelbti Danielius Narbutas (1755 metais sstodamas į pijorus jis gavo Kazimiero vardą). Kazimieras Narbutas gimė 1738 metais netoli Lydos vidutinio bajoro, aktyviai dalyvavusio krašto politiniame gyvenime, šeimoje. Baigęs žemesniąją pijorų mokyklą, 1759 metais jis įstojo į Vilniaus pijorų kolegiją, kurioje studijavo filosofiją, matematiką, užsienio kalbas. Pijorų mokyklos pasaulietiniams mokslams buvo palankesnės negu jėzuitų (prie savo mokyklų pijorai kūrė bibliotekas, laboratorijas, botanikos sodus). Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Narbutas, baigęs Vilniaus pijorų kolegiją, užuot studijavęs Vilniaus akademijoje išvyko mokytis j užsienį. Ketverius metus Romoje jis klausėsi filosofijos, teologijos ir kitų mokslų paskaitų. Baigęs studijas užsienyje, Narbutas grįžo į Lietuvą, dirbo Vilniaus ir kitose pijorų kolegijose, kurį laiką vadovavo Vilniaus pijorų spaustuvei. Krokuvos akademija jam suteikė teisės mokslų daktaro laipsnį. Mokslininkas mėgo poeziją, pats parašė nemažą pluoštą eilėraščiu, dažnai juos spausdino nenurodydamas pavardės, įsteigus 1773 metais Edukacinę komisiją, kuri iš jėzuitų perėmė Vilniaus akademiją ir kitas mokyklas, Narbutas aktyviai įsitraukė į jos veiklą. Iki 1794 metų buvo tos komisijos narys. Būdamas vadovėlių leidimo draugijos narys, Narbutas rūpinosi, kad vadovėliai atitiktų naujųjų amžių dvasią, švietimo reikalavimus. Jo netenkino scholastinė natūrfilosofija. Jį domino teorinės filosofijos problemos ir gamtos mokslai.

1773-1777 metais Narbutas gyveno Paryžiuje, lankėsi Vokietijoje. Prancūzijoje jis susipažino su kai kuriais to meto prancūzų švietėjais, diskutavo dėl iidėjų, kurios buvo dėstomos Denis’o Diderot (1713-1784) redaguojamoje Enciklopedijoje, Jeano-Jague-so Rousseau (1712-1778) veikale Apie visuomenės sutartį, arba politinės teisės principai, E’tienne’o Condillaco (1715-1780) Traktate apie pojūčius. Tačiau Narbutą labiau veikė vokiečių švietėjų (Leibnizo, Wolffo) filosofija. Jis priklausė prie tų Švietimo epochos filosofų, kurie siekė suderinti religines nuostatas su sveiko proto moralės reikalavimais.

1769 metais Narbutas parašė reikšmingiausią savo veikalą Logika, arba Mąstymo ir daiktų apgalvojimo mokslas, vėliau išėjo dar keturi šio veikalo leidimai. Tai pirmas originalus logikos vadovėlis lenkų kalba. Jame Narbutas trumpai išdėstė savo pažiūras pagrindiniais filosofijos klausimais, propagavo Švietimo epochos racionalistų pažinimo teorijos principus. 1771 metais Narbutas išspausdino savo mokslinių filosofijos tezių, gintų viešuose disputuose, rinkinį.

Logikos pratarmėje autorius pabrėžė filosofinės literatūros leidimo gimtąja kalba svarbą (vėliau šią mintį jis ne kartą kėlė Edukacinėje komisijoje). Be „Pratarmės“ ir įprastos tiems laikams „Dedikacijos“, Narbutas parašė išsamų trijų paragrafų Logikos įvadą.

Svarbią vietą Švietimo filosofijoje užėmė prigimtinės teisės interpretacija. Narbutas prigimtine teise vadina tą filosofijos dalį, kuri moko suprasti gėrį ir blogį, taigi ją laiko artima etikai. Tik etika jis vadina mokslą apie elgesio taisykles, o prigimtinė teisė, anot mąstytojo, nagrinėjanti žmogaus esmę, jo santykį su gamta ir kitomis vertybėmis. Narbutas aiškino filosofijos reikšmę žmogaus gyvenimui. Filosofija, anot jo, moko „tirti tiesą“. <

Iš naujųjų amžių filosofų daugiausia Narbuto simpatijų sulaukė Descartes’as, nors labiausiai jis vertina Leibnizo ir Wolffo filosofines idėjas. Toks filosofijos istorijos skirstymas – pirmasis bandymas Lietuvoje susisteminti filosofinės minties raidą.

Logikos tyrinėjimų objektu Narbutas laikė pagrindines pažinimo teorijos problemas. Jo nuomone, esą keturi pažinimo būdai: vidinis patyrimas, protavimas, jutiminis patyrimas, liudijimas.

Pažinimo koncepciją Narbutas dėstė tradiciškai remdamasis prancūzų švietėjais: mūsų pažinimo pamatas – jusliniai vaizdiniai (mūsų jutimo organus dirgina išoriniai.

Narbutas domėjosi ne tik filosofija, bet ir gamtos mokslais. Trumpame praktinės kosmografijos traktate (1764) jis išdėstė savo pažiūras gamtotyros klausimais. Šiame traktate Narbutas apžvelgė įvairių mokslininkų (Klaudijaus Ptolemėjo, MikoJajaus Koperniko, Johanneso Keplerio ir kt.) teorijas apie visatą, jos kitimą. Šiais klausimais jis rašė ir vėliau. Daugelį gamtos reiškinių Narbutas aiškino kaip ir materialistai. Jis įrodinėjo, jog kometos – tai ne šviesuliai, uždegti ore, bet tos pačios kilmės kaip ir planetos, tai yra visa laiką skriejantys kūnai. Taip Narbutas apibūdino ir kitus gamtos reiškinius teigdamas, kad visus juos galima paaiškinti natūraliomis priežastimis. Savo filosofinius apmąstymus jis grindė naujaisiais mokslų laimėjimais, ypač domėjosi amerikiečių mokslininko Benjamino Franklino darbais.

Glaustai suformulavęs ir savo filosofinę koncepciją, Narbutas aptarė istorijos parašymo metodiką ir būdus, analizavo istorijos mokslo struktūrą ir jo sąveiką su kitais mokslais, taip pat

to istorijos mokslo tikslus. Yra trys istorijos rūšys: politinė, arba valstybės veiklos, natūralių objektų, arba gamtos, ir mokslinė, arba mokslų, istorija, – rašė filosofas. – Kadangi svarbiausias istorijos tikslas yra žmogaus reikalai, tai ji turi mokyti dorybės ir išmintingumo pavyzdžiais, taip pat atpratinti nuo nusižengimų ir neapdairumo. Taip pat reikia, kad, istorijos padedami, pasimokę iš kitų žmonių pavyzdžių, pajėgtume gerai tvarkyti savo reikalus bendrojo gėrio labui ir savo laimei. Todėl istorija privalo dorybes ir nusižengimus piešti su visomis aplinkybėmis ir iiš jų išplaukiančiais įvykiais, idant panašiomis aplinkybėmis mokėtume elgtis ir kartu trokštume gėrio ir vengtume blogio. Narbutas nurodė, kad istorikas turi būti išsimokslinęs ir sąžiningas, kruopščiai tiriantis į jo rankas pakliuvusius šaltinius, nes šaltinis nelygu šaltiniui. Svarbu žinoti, kada ir kokiu tikslu jis sukurtas. Narbutas manė, kad istorijos klastojimai anksčiau ar vėliau išryškės, nes pats istorijos vyksmas yra objektyvus. Istorija padeda žmonėms geriau susiorientuoti savo veiksmuose.

Kazimieras Narbutas – pradininkas to sąjūdžio, kurį vėliau tęsė Teodoras Narbutas, Simonas Stanevičius, Liudvikas Jucevičius, SSimonas Daukantas; jiems rašyti gimtąja kalba reiškė rašyti lietuviškai.

◊ ISTORIOSOFINĖS KONCEPCIJOS

Švietėjai apeliavo j žmogaus protą, analizavo jo padėtį visuomenėje, svarstė, kas yra žmogus, koks jo santykis su praeitimi, ką jis privalo žinoti apie savo praeitį? Švietėjai objektyviai žadino domėjimąsi savo krašto ppraeitimi, jo likimu. Ypač šis bruožas būdingas Lietuvos mąstytojams. Po švietimo reformų Lietuvos vyriausiojoje mokykloje (universitete) pradedami skaityti istorijos kursai; tai savo ruožtu sukėlė susidomėjimą ir savo krašto praeitimi. Iš pradžių buvo domimasi istorija ir socialinėmis problemomis spontaniškai, vėliau ieškota teoriškai pagrįsto atsakymo j iškilusius klausimus, remtasi ir Rousseau apmąstymais.

Po švietimo sistemos reformos Lietuvoje pradėta analizuoti visuomenės struktūrą. Universitete įsitvirtino prigimtinės teisės teorija. Ja remdamasis Ignas Danilavičius (1787-1843) įrodinėjo, kad visi piliečiai prieš įstatymus turi būti lygūs (piliečiai taikiai sugyvena ir laikosi nustatytos tvarkos tik tuomet, kai jų interesai sutampa su visuomenės interesais). Tačiau įstatymai negalį numatyti visų elgsenos atvejų: juose suformuluoti tik bendrieji principai, todėl galimos įvairios interpretacijos. Svarbiausias reikalavimas, kuris turįs būti keliamas visiems įstatymams, yra tas, kkad jie privalo ginti visų piliečių, o ne atskirų privilegijuotų asmenų interesus. Danilavičius kritikavo Lenkijos ir Lietuvos valstybės teisę, kur „saujelė galingų šlėktų atėmė teisinę globą iš gausios valstiečiu klasės, įsigalėjusi šlėkta pasisavino įstatymų leidimo teisę, atėmė iš valstiečių laisvę“. Todėl smuko krašto ekonominis lygis (baudžiavos suvaržyti žmonės negali laisvai verstis amatais ir prekyba), atsirado daug visuomeniniam gyvenimui vadovaujančių žmonių. „Niekas taip nenaikina lygiateisiškumo, – rašė Danilavičius, – kaip turtų suteikimas vieniems kitų sąskaita“. Greta Prigimtinės teisės katedros Universitete įsisteigė iir Istorijos katedra. Domėjimasis istorijos mokslais ypač išaugo pradėjus jame dėstyti Joachimui Leleweliui (1786-1861). Jo paskaitos tapo populiarios ir už Universiteto sienų. Nors nagrinėjamuoju laikotarpiu dauguma Universiteto profesorių buvo lenkiškos kultūros žmonės, bet empirinis požiūris j faktus skatino juos domėtis kraštu, kuriame gyveno, jo žmonėmis. Spaudoje pasirodydavo vienas kitas straipsnis, analizuojantis lietuvių kalbą, lietuvių kilmę, kultūrą. Profesoriai Danilavičius, Lelewelis, Ignas Onacevičius (1780-1845) skatino studentus domėtis savo krašto istorija, etnografija, tautosaka. Lietuvos kultūra tapo rimtu mokslinių tyrinėjimų objektu. 1822 metais Universiteto darbuotojas Kazimieras Kontrimas (1777-1836) pateikė lietuvių kalbos katedros įsteigimo ir lietuvių kalbos dėstymo projektą. Šį sumanymą palaikė Universiteto vadovybė, tačiau jam nepritarė caro vyriausybė, be kurios sprendimų po 1803 metų Universitete negalima buvo steigti jokių naujų katedrų. Tačiau Universitete palaipsniui išsikristalizavo lietuviškas Švietėjų sąjūdis, kuris būtų sunkiai suvokiamas be Onacevičiaus veiklos. Jis pirmasis paskyrė specialų kursą Lietuvos ir Lenkijos istorijai. Onacevičiaus vaidmuo Lietuvos istoriografijai yra be galo svarbus; jis skiepijo savo klausytojams meilę Lietuvos istorijai, skatino ją tyrinėti, visiems, kurie domėjosi Lietuvos istorija, padėjo savo patarimais, supažindino su šaltiniais. Šio profesoriaus paskaitos buvo mėgstamos ir gausiai lankomos. Jo skaitomų kursų klausėsi Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas ir kiti žymūs kultūros veikėjai. Jis poetizavo Lietuvos senove, nors kitus skatino į ją žvelgti kkritiškai.

Tuo būdu XIX amžiaus pradžioje Vilniaus universitete išsiplėtojo lituanistinis judėjimas, kuris įtraukė ir daug studentų. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė savimonė. XIX amžiaus pradžios Lietuvos kultūros veikėjai Liudvikas Jucevičius (1813-1846), Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis (1779-1837), Jurgis Pabrėža (1771-1849), Simonas Stanevičius (1799-1848) ir kiti Universiteto auklėtiniai pradėjo rašyti lietuviškas knygeles, tarp jų ir gamtamoksline tematika.

Lietuvių tautos buitimi domėjosi ir rašantieji lenkiškai. Jie rinko liaudies dainas, patarles, mįsles, priežodžius, pasakas, įvairią etnografinę medžiagą, aprašinėjo šokius, žaidimus, papročius ir kita. Dabar sunku nustatyti, kas yra to judėjimo pradininkas. Daugelis Šio sąjūdžio dalyvių tęsė tik jų tėvų pradėtą darbą. Apie tai pasakodamas, Liudvikas Jucevičius cituoja savo tėvo Dominyko Jucevičiaus rankraštį, kuriame pasakyta: „Visą gyvenimą man buvo lemta gyventi ne vienoje vietoje, o skatinamas smalsumo traukti visokias paslaptis iš visokio luomo žmonių, ypač kaimiečių, negailėjau nei savo kuklių išteklių, nei palankaus, mandagaus žodžio, kad tik pasiekčiau, ko man reikia“17. Pasak Liudviko Jucevičiaus, jo tėvas suprato, kad svarbu rinkti tautosaką: ji padėsianti atstatyti istorinę tiesą bei išaukštinti krašto liaudį. Jis buvo įsitikinęs, kad ateityje bus atskleistos visos istorinės paslaptys bei praeities įvykių priežastys.

XIX amžiaus pradžios istoriosofines koncepcijas Lietuvoje stipriai veikė romantinės vizijos. Švietėjų racionalizmo negalima buvo pritaikyti praeities įvykių analizei, nes ta praeitis buvo mažai žinoma – trūko eempirinių faktų (griebtasi vaizduotės), įsigalėjo rusoistinės pažiūros. Romantinės pakraipos švietėjai atkreipė dėmesį į, jų žodžiais tariant, paprastą liaudį, kurią jie laikė visų dorybių bei papročių saugotoja. Mūsų liaudis, anot Jucevičiaus, verta pagarbos vien už tai, kad žemai lankstytis, kilnoti kepurę ir kitiems panašiems papročiams, niekinantiems žmogaus orumą, nėra šičia vietos. Jis kritikavo tuo metu dvarininkų tarpe vyravusį įsitikinimą, esą valstiečiams būdinga vergiškumas. Jucevičius buvo įsitikinęs, kad liaudis, būdama dorovinga ir sąžininga, nežinodama, kas yra apgaulė, nesuvokė svetimų ir savų ponų rezgiamų pinklių ir leidosi pavergiama.

Teoriškai apmąstyti Lietuvos istoriją ir su ja susijusius faktus bandė Adomas Mickevičius ir Antanas Bukota. Atsidūręs tremtyje, 1840-1844 metais Mickevičius skaitė paskaitas iš slavų literatūros istorijos College de France. Literatūra poetas vadino visa, kas parašyta, klausytojams aiškino jos sąsajas su visomis jam žinomomis kultūros formomis, plačiau aptarė slavų kultūrą: analizavo kas ir kaip ją veikė. Šia intencija Mickevičius apžvelgė ir pasaulinę filosofijos istoriją nuo seniausių laikų iki savo amžiaus, nagrinėjo, kokį poveikį ji darė žmogaus intelektui, o per jį ir literatūrai.

1843 metų kovo 24 dieną Mickevičius skaitė paskaitą apie lietuvių literatūrą (ši tema liečiama ir kitose paskaitose). Poetas aiškino, kas tie lietuviai, iš kur jie atsirado, kodėl prarado valstybingumą. Jis norėjo parodyti lietuvių įtaką

kaimynams, taip pat lietuvių kultūros ištakas.

Poetas apie lietuvių kalbą, papročius kalbėjo kaip apie gerai jam žinomus dalykus, pateikė užsieniečių nuomonę apie lietuvius, jų kultūrą, bet nenurodė Šaltinių, kuriais rėmėsi. Todėl šiandien sunku atskirti, kur poeto vizijos, o kur autentiški dalykai. Mickevičius kruopščiai rinko medžiagą apie Lietuvos praeitį. Jis puikiai išmanė visus tuometinius šaltinius. Paskaitos tai vaizdžiai patvirtina: poetas pasakojo studentams, kaip senovėje lietuviai grūmėsi dėl savo egzistencijos, apie Lietuvos nuopelnus Europos kultūrai: ji apsaugojo Vakarų Europą nuo mongolų – totorių iinvazijos. Mat Lietuvos kunigaikščiai, plėsdami savo valdas Rytuose, tapo užkarda mongolų-totorių ordų slinkimui j Vakarus ir tuo būdu išgelbėjo dalį rusų žemių nuo suniokojimo. Poetas aptarė senovės lietuvių tikėjimus, išskirtiniu jų bruožu laikė toleranciją. Pasak jo, senieji lietuviai nesipiktindavo, kai jų giminaičiai priimdavo kitą tikėjimą. „Lietuvių kunigaikščiai, patys būdami pagonys, netrukdė savo artimiesiems krikštytis,“ – sako Mickevičius. Šiuo lietuvių tolerantiškumu, poeto nuomone, pasinaudojo kaimynai. Imponavo lietuvių ištvermė ir prisitaikymas prie naujo krašto.

Šiai istoriosofinei krypčiai atstovavo ir Antanas Tamošius Bukota ((1808-1876), gimęs Marijampolės apskrities Liudvinavo valsčiuje. Pirminį išsilavinimą gavęs Seinuose ir Lomžoje, jis studijavo teisę Varšuvos universitete. 1831 metais Bukota prisidėjo prie sukilėlių, buvo sužeistas ir emigravo į Prancūziją. Paryžiuje jis įstojo į Tiltų ir plentų statybos aukštąją mokyklą, įgijęs iinžinieriaus diplomą, Bukota išvyko į Kanadą, kur tiesė geležinkelius. Užsidirbęs šiek tiek pinigų, sugrįžo į Paryžių ir pasinėrė j kultūrinę veiklą.

1849 metais kunigaikščio Adomo Čartoriskio iniciatyva Paryžiuje buvo atidaryta aukštoji mokykla Lietuvos ir Lenkijos emigrantams, Laimėjęs konkursą, Bukota tapo pirmuoju jos direktoriumi.

Bukota visad pabrėždavo, kad esąs lietuvis ir kad jo gimtoji kalba yra lietuvių, nors pats rašė lenkiškai ir prancūziškai. Septintajame dešimtmetyje jis suartėjo su 1863 metų sukilimo aplinkos Lietuvoje žmonėmis: Mikalojumi Akelaičiu, Adomu Bite, Andriumi Višteliu. Artimiausias Bukotos draugas Leonardas Nedz-vieckis taip pat bičiuliavosi su Akelaičiu. Paryžiuje Bukota susipažino su lenkų mistiko Jozefo Maria’os Hoene-Wrohskio kūryba. Pastarasis propagavo mesianizmą, savotišką „protingųjų internacionalą“, pasižymėjo rusofilija. Dėl to jo nemėgo Čartoriskio ir Mickevičiaus aplinkos žmonės. Bukota buvo vienintelis išeivis iiš Lenkijos ir Lietuvos valstybės, kurį patraukė šio mesianisto kūryba. Jam ypač imponavo Hoene-Wrohskio technologinės ir matematinės idėjos. Remdamasis šiomis idėjomis, mąstytojas siekė paaiškinti Lietuvos ir Lenkijos istorines bei politines peripetijas.

Bukota pradėjo rašyti anksti. Pirmasis jo veikalas buvo Lenkijos byla, iškelta Kardo ir Politikos teismo 1830 (1833). Jame mėginamos analizuoti sukilimo priežastys. Knyga parašyta su istoriosofiniu užmoju. Tačiau ryškiausias Bukotos veikalas yra Lenkų apostazė (1842), kurį labai vertino Mickevičius. Poetas jame išdėstytas mintis apibūdino kaip filosofiškai matematinę sistemą, kurioje sslypi labai gili mintis: tautų misijos klausimas pirmą kartą virsta naujųjų amžių filosofijos klausimu.

Kaip ir Hoene-Wrohskis, Bukota siekė matematines ir technologines žinias panaudoti mesianistinės filosofinės sistemos, kuri paaiškintų žmogaus būtį, kūrimui. Sekdamas Hegeliu, Bukota tikėjo pažanga ir nagrinėjo šio proceso vyksmą. Jo supratimu, jėgos, padedančios siekti pažangos, glūdinčios pačiame žmoguje. Jis tyrinėjo tų jėgų variacijas ir evoliuciją. Bukota įžvelgė tokių keturių jėgų buvimą: 1) fizinės gerovės siekimas (nuo paprastų materialinių vertybių iki ištaigingumo); 2) dvasinės gerovės siekimas (kūrybos laisvės ir kultūrinių vertybių vartojimo); 3) siekimas savo socialinės padėties išlyginimo (teisėtumo teisine prasme) ir 4) vidinio orumo siekimas. Bukota stebėjo, kaip įvairios valstybės plėtojasi. Šiuo aspektu jis domėjosi filosofijos istorija. Remdamasis spekuliatyviosios vokiečių filosofijos principais, jis tyrinėjo įvairių tautų vaidmenį istorijos vyksme. Pasak Bukotos, senovės indai, kinai, egiptiečiai siekė tiktai materialinės gerovės, dėl to tarpusavyje kovojo. Karas skatino ieškoti būdų, kaip geriau apsiginti. Kaip tokių paieškų padarinys antikinėje Graikijoje ir Romoje pradėjo formuotis politinis mąstymas, davęs pradžią politinei teisei, Bukotos žodžiais, „praktiniam protui“ (terminas atitinka Kanto terminą).

Žmonijos sąmonėjimo procese (pažangos jėgų veiksmas) įžvelgė du tarpsnius – iki Kristaus ir po Kristaus (Dievo veiksmas). Pastaruoju laikotarpiu prasidėjęs žmonijos istorijoje naujas laikas – laisvos valios realizavimas. Kiekviena tauta šioje situacijoje atliekanti savo iistorinę misiją. Taip slavai įkūniję savo prasmę politikoje (iš čia panslavizmo idėja).

Bukota tyrinėjo žmonių tarpusavio bendravimo galimybes, ginčų metodiką. Jis manė, kad dialogas įmanomas ne su visais žmonėmis (dalis žmonių nesileidžia į jokias diskusijas, nes mano, kad tik jie teisūs – jų mąstymas uždaras bet kokiai kitai nuomonei). „Slavų“ sąvoką labai išplėtė, tiksliau slavais jis laikė visus indoeuropiečius (graikus, romėnus, keltus, skitus, beveik visas germanų gentis, išskyrus saksus, iš kurių kilo vokiečiai). Lietuvių Bukota netapatino su slavais, nors ir manė, kad jie slavams giminingi. Jis aiškino lietuvių tautos kilmę, jos vietą tarp slavų ir Europos tautų. Savo hipotezėms grįsti naudojosi archeologine medžiaga. Plėtodamas slavų idėją, Bukota iš jos išskyrė „rusomesianizmą“, kurio kėslus vykdanti Maskva. Ši siekianti visus slavus pajungti savo įtakon. Todėl kova su Rusija esanti ne tik neišvengiamybė, bet ir šventa moralinė visų pareiga. Tuo aspektu Bukota vertino ir Lietuvos bei Lenkijos sukilimus prieš Rusiją.

◊ KIPRIJONAS LUKAUSKAS

Lietuviškojo šviečiamojo sąjūdžio pradininku laikytinas Kiprijonas Lukauskas, dar mažai žinomas Lietuvos visuomenei. Jo veikalai pasiekė skaitytoją tik 1996 metais. Apie patį autorių žinoma tik tiek, kad jis 1794-1797 metais buvo Troškūnų bažnyčios klebonas. Matyt, Lukauskas klebonavo ir anksčiau. Spėjama, kad jis gimęs 1757 metais. Pirmieji du jo darbai (parašyti 1794 ir 1795 mmetais) religinio turinio. Paskutinis – „Pamokslai“ parašytas 1797 metais. Pastarasis Lukausko rankraštis buvo skirtas plačiajai visuomenei. Tai rodo ir „Pratarmės“ pirmasis sakinys: Turi, malonus skaitytojau, ranka rašytą knygą. „Pamokslai“ susideda iš dviejų dalių: pirmojoje aiškinama socialinių reiškinių prigimtis, antrojoje dėstomi įvairūs religiniai klausimai, įdomiausia yra pirmoji „Pamokslų“ dalis, nes daugiau lietuviškai rašytų rankraščių, išskyrus Sirvydo, kuriuose būtų gvildenamos socialinės problemos, neaptikta. „Pamokslus“ galima laikyti pirmuoju veikalu, kuriame lietuvių kalba skelbiamos Švietimo epochos idėjos. Labai įdomios „Pamokslų“ autoriaus politinės ir socialinės pažiūros: aiškinami lietuviški įstatymai, jų įsigaliojimas Lietuvoje, bet nė vienu žodžiu neužsimenama apie Lenkiją, jos ryšius su Lietuva, tarsi unijos su Lenkija ir nebūtų buvę. Lukauskui Lietuva suvereni valstybė, turinti savo papročius, įstatymus, valstybinę tvarką. Jo kūryboje aiškios tautinės aspiracijos. Tokia pozicija tais laikais buvo nepopuliari ir nesulaukė amžininkų pritarimo. Matyt, dėl to rankraštis ir nepaplito. Klebonaudamas Troškūnuose, Aukštaitijoje, Lukauskas pamokslus valstiečiams sakė lietuviškai. Tikriausiai „Pamoksluose“ išdėstytas pažiūras jis propagavo per pamokslus iš bažnyčios sakyklos. Terminas „pamokslas“ reiškia ne tik religinio turinio sakymus, bet ir kreipimąsi į žmones, pamokymą, kaip vienu ar kitu atveju elgtis, tam tikrų pažiūrų dėstymą. Lukauskas savo „Pamoksluose“ propagavo Švietimo epochos socialines idėjas, „visuomeninės sutarties“ koncepciją, aiškino įstatymus remdamasis Charle-so Montesguieu (1689-1755) idėjomis. Į lietuvių raštiją

jis įvedė abstrakčius terminus, žyminčius socialines realijas, pavyzdžiui, „tėvainis“, „padonas“ (= valdinys), „valdžionis“, „valdžia“, „vyresnybė“, „Įstatymas“, „prigimtos tiesos“ (= prigimtinė teisė), „lietuviška konstitucija“, juos aiškino.

Kiekviename pamoksle Lukauskas nagrinėjo konkrečias socialines problemas. Antai pamoksle „Apie visuotinus įstatymus“ (taip pavadintas ir Montesquieu knygos Apie įstatymų dvasią pirmasis skyrius) aiškinami įvairūs įstatymai, analizuojama jų kilmė, nurodoma, kad yra vietiniai ir visuotiniai įstatymai, reglamentuojantys piliečių pareigas. Pirmieji veikią tik tam tikrose srityse, valstybėse, juos nustatą patys žmonės (senatai, seimai, magistratai, karaliai ir kt.), aantriesiems paklūstanti visa žmonija. Antra vertus, Lukauskas įstatymus skirstė į „prigimtus“ ir „duotus“. Prisakymas ir Įstatymas prigimtas yra, aiškino jis, jį patsai protas žmogui parodo ir jo žinojimą gauname be mokytojų. Toks prisakymas yra: kas tau nemiela, to ir kitam nedaryk. Daryk gera, saugokis pikto. Vadinasi, tie Prisakymai ir įstatymai prigimti, nes pats protas žmogui parodo, jog taip daryti reikia. Prisakymus mums arba Dievas, arba Bažnyčia, arba Vyresnybė kokia paduoda.

„Prigimti“ įstatymai esą veikia moralės sferoje, ir apima visus žmones. Visai kkas kita „paduoti“ įstatymai; jie privalomi tik ten, kur priimti, todėl vienos šalies įstatymai negalį būti taikomi kitoje. Lukauskas preciziškai vartojo terminus, kurių pagrindas – paprotinė teisė. Taigi aiškiai užčiuopė lietuvių ir nelietuvių praeities ir papročių skirtumą. Skaitant Lukausko rankraštį nnesunku pastebėti, kad jo etinės pažiūros artimos Kanto suformuluotam kategoriniam imperatyvui, kuris perfrazuotas skambėtų taip: kiekvienas žmogus, prieš pasirinkdamas kurią nors elgesio normą, turėtų pagalvoti, kas atsitiktų, jei visi kiti žmonės imtų elgtis taip kaip jis.

Tais laikais Lietuvoje žmonių tarpusavio santykiai buvo aiškinami remiantis senovės romėnų teise. Lukauskas, apžvelgdamas romėnų kodeksą, daro išvadą, kad Lietuvos baudžiauninkai skiriasi nuo senovės Romos vergų, todėl jų santykiai su ponais negali būti reguliuojami remiantis senovės Romos teise, t. y. įstatymais, kurie nustatė vergų ir vergvaldžių santykius, Baudžiauninkas nėra vergas, teigė Lukauskas. Anot jo, Lietuvos baudžiauninkai kilę iš laisvųjų žmonių (jie tik pasisamdė ponams), todėl Lietuvos gyventojų tarpusavio santykius turį reguliuoti įstatymai, taikytini laisviesiems žmonėms. Lukauskas pateikė, jo nuomone, svarius argumentus, kad baudžiauninkai yra laisvi žžmonės.

Lukauskas taip pat įrodinėjo, kad ponai neturi teisės reikalauti iš savo valdinių daryti kam nors bloga. Nevykdantys tokių pono įsakymų valdiniai elgiasi teisingai. Vadinasi, valdiniai (baudžiauninkai) negali būti tik klusnūs savo ponų įrankiai. Jie visada turi vadovautis „sveiku protu“. Šią koncepciją Lukauskas gvildeno remdamasis Platonu, Aristoteliu, šv. Augustinu ir kitais žinomais autoritetais.

Skaitydami Lukausko „Pamokslus“, šiandien matome, kaip plačiai po Lietuvą buvo paplitusios Švietimo epochos idėjos. Iš aristokratų salonų ir universitetų auditorijų jos sklido iki tolimiausių Lietuvos kampelių. Antra vvertus, Lukausko rankraštis byloja, kad XVIII amžiaus pabaigoje unijos su Lenkija idėja nebuvo tokia populiari, kaip kartais atrodo. Neteisinga būtų šį rankraštį laikyti atsitiktiniu reiškiniu, nes po kelių dešimtmečių prasidėjo lietuvių tautinis sąjūdis. Lukausko rankraštis – to sąjūdžio pranašas.

◊ DIONIZAS POŠKA

Dionizas Poška (1765-1830), žymus Lietuvos rašytojas, švietėjas, gimė vidutinio žemaičių bajorų šeimoje, mokėsi Kražiuose, Raseiniuose. Nuo 1787 iki 1821 metų su pertraukomis dirbo Raseinių žemės ir pilies teismuose, rinko senienas, įkūrė senienų muziejų. Poška artimai bendravo su kitais lietuvių šviečiamojo sąjūdžio veikėjais (Silvestru Valiūnu, Kiprijonu Nezabitauskiu-Zabičiu, Simonu Stanevičiumi, Juozapu Arnulfu Giedraičiu). Šis judėjimas dėjo pamatus Tautiniam Atgimimui. Savo veikalais Poška apeliavo į kaimiečius, stengėsi pakelti jų sąmoningumą ir padaryti juos aktyviais savo krašto piliečiais. „Dėl jūsų, broliai, rašau žodininką. Ir dėl žemaičio, ir lietuvininko“, apibūdino savo tikslus Poška. Dėl to jis ragino ir kitus rašyti lietuviškai. Pats rasė dviem kalbomis – orientavosi į dvi skaitytojų grupes. Lenkiškai kalbantiems tautiečiams rašė lenkiškai, kad atkreiptų jų dėmesį į varganą savo krašto likimą. Lenkiškai rašė ir lenkų visuomenei siekdamas parodyti Lietuvos netapatumą su Lenkija, o į sodiečius kreipėsi lietuviškai. Bendraudamas su savo krašto žmonėmis, Poška siekė jiems tarnauti ir kvietė gerbti tuos, kurie propagavo mokslą, nes tai, jo nuomone, dar labiau skatins kitus dirbti kkrašto labui.

Poška orientavosi į labiausiai socialiai pažemintą žmogų, bet šis retai kada mokėjo skaityti ir rašyti. Rašytojas manė, kad socialinio ir nacionalinio sąmoningumo kėlimas – tai vientisas procesas, baiminosi dėl savo tautos likimo. Poška matė, kad bajorija nutausta, vienintelis tautos gyvasties šaltinis – sodiečiai. Dvarininkams lietuvių kalba atrodė esanti prastuomenės šnekta. Poška siekė įveikti šį ydingą požiūrį: ugdė meilę gimtajai kalbai, kėlė jos grožį, siekė plėsti jos vartojimą ir griežtai kritikavo tuos kurie ją užmiršo.

Visus tyrinėjimus, manė Poška, reikia pradėti nuo konkretaus įvykio ir eiti prie platesnių apibendrinimų nuo savo krašto istorijos, kalbos – prie visuotinės istorijos, žmonijos suvokimo, visi faktai turi būti logiškai išanalizuoti.

◊ SIMONAS DAUKANTAS

Svarbią vietą Lietuvos visuomeninės filosofinės minties istorijoje užima Simonas Daukantas (1793-1864). Romantikų dėmesys Lietuvos kultūrai, istorijai ugdė nacionalinio pasididžiavimo jausmą, prieštaraujantį prolenkiškos orientacijos kultūros veikėjų siekiams ir įsitikinimui, kad lietuvių tauta bei jos kalba išnyko, liko tik gražūs prisiminimai. Nihilistinis požiūris į lietuvių tautą, jos kalbą skatino Daukantą įrodyti, kad lietuvių tauta gyva, kad jos kalba galima rašyti mokslo ir kultūros veikalus. „Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, – rašė mąstytojas savo istorijos veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ pratarmėje, – jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jei turi spėkos, llygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba pasikeičia“. Ir čia pat pailiustruoja šį teiginį: „Vienos yra buvusios šiame pasaulyje tokios atmainos, kurias raštai pasako, kitas jam žemės, vandens ir oro ermyderiai rodo, nors raštai tyli, kitos yra tokios, kurias žmogus pats savo amžiuje gali regėti. Ir taip, kur pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten šiandien palšų smilčių vilnys, į trobesį aukštos, spiginamos degančios saulės, po tyrus banguoja. arba begalinės jūros užgulusios niūkso; ir vėl atkakliai, kur pirma karštį viesulai, žvildami degančias smiltis, neapregimuose tyruose pujojo, arba begalinės jūros tyvuliavo, tenai šiandien dirvos, girios, ežerai ir ūkininkai tarp pilių gyvena“45.

Teigdamas, kad visuomenė – nuolat kintančios gamtos dalis, Daukantas prieina išvadą, jog esama visuomenės ekonominė ir politinė struktūra nėra amžina. Visuomenė rutuliojasi pažangos linija ir jos raida priklauso nuo to, kaip žmonės suvokia pažangos neišvengiamumą. Ši mintis ypač akivaizdi Daukanto valstybės teorijoje.

Lietuvos valstybės susikūrimą mąstytojas aiškino remdamasis visuomenės sutarties teorija. Pirminėje stadijoje ji atitinkanti daugumos interesus: žmonės, tarpusavyje susitarę, kėlė iš savo tarpo valdovus; kai Šie nepateisindavo vilčių, juos pašalindavo. Žmonių tarpusavio santykiai, pastebi Daukantas, nėra pastovūs: keičiantis gyvenimo būdui, kinta ir santykiai. Gali susiformuoti ir tokie visuomeniniai santykiai, kurie neatitinka žmonių gyvenimo būdo. Taip atsitiko, Daukanto

manymu, Lietuvoje, kai krašte įsiviešpatavo baudžiaviniai santykiai, didikai atitrūko nuo sodiečių ir pasidarė svetimi lietuvių tautai. Todėl XIX amžiaus gyvenimo būdas Daukantui nepriimtinas. Dabarčiai jis priešino praeitį ir, veikiamas romantizmo, idealizavo ikibaudžiavinius santykius Lietuvoje. Tada, anot jo, „kitas kitą mylėjo ir šelpė, vienybė ir meilė tarp visų buvo, viso pertekę midų ir alų puotose nusimyluodami gėrė, turtai, gėrybės klėtis laužė, visi liuosi, nežinojo geležinių nei šiekštų ant kojų, ir pirmiau kiekvienas būtų miręs ant tos vietos, nei vergu kieno tapęs“. TTaigi, pasak Daukanto, žmonių gyvenimo būdas priklauso ne nuo gamybinių jėgų, o nuo subjektyvių veiksnių (žmonių norų, siekių, įsitikinimų ir kt.).

Daukanto nuomone, ikibaudžiaviniai santykiai garantavo žmonių lygybę. „Tokiame tatai krašte lietuviai žemaičiai ilgus amžius laimingai gyveno, patys sau dirbdami, vyresnybę dėl savęs skirdamiesi, nežinojo nei lažo, nei pavynasčių, nei donių, liuosi nuo viso buvo, dieną arė ar medžiojo, naktį tarp grakščių žmonų ilsėjo, niekas jų saldžių valandų negaišino, skaudūs balsai vagorių, dešimtininkų, šaltišių, launinkų jų negildė“. Baudžiava esanti priešinga žžmogaus prigimčiai. Pagal lietuvio būdą visi žmonės turėję laisvai gyventi, įsigalėjus baudžiavai, šalis nuskurdo, nes žmonės, netekę laisvės, negalėjo verstis amatais ir „prekyba kas kartą mažėjo“, o „septynioliktajame amžiuje Lietuvos ūkis mažne būtinai suiro“. Anot Daukanto, „didžturčiai pasidarė gaspadoriais, o jjų gyventojai – nudriskusi šeimyna“. Pripažinęs baudžiavą neteisėta, mąstytojas nagrinėjo jos įsigalėjimo Lietuvoje priežastis. Svarbiausiomis jis laikė dvi. Pirmoji, Daukanto manymu, ta, kad diduomenė telkė savo laukus prie dvarų ir liepė juos žmonėms veltui dirbti. Šį darbą, iki tol Lietuvoje negirdėtą, neregėtą, lenkų įvestą, lažu vadinamą, lietuviai iš apmaudo baudžiava praminę. Antroji priežastis – gretimų tautų prievarta bei jų įtaka. Taip feodalinių santykių įsigalėjimą aiškino ne tik Daukantas, bet ir Vakarų Europos romantinės pakraipos istorikai romantikai Theirry ir Guizot. Daukantas, kaip ir jie, buvo įsitikinęs, kad feodalai nepajėgs išnaudoti krašto, kai žmonės apsišvies.

Daukantas idealizavo praeitį, kartu ir religijos vaidmenį žmogaus gyvenimui. Jis tvirtino, kad kiekviena tauta turi savo religiją, kurios negalima primesti kitoms tautoms, „nesgi vieni vienaip norėjo dievą ggarbinti, kiti kitaip“. „Kiekvienas žino, – rašė Daukantas, – jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai įsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, negali išskirti“.

Daukantas pirmasis Lietuvos visuomeninės minties istorijoje bandė lietuviškai paaiškinti istorijos procesą ir parodė, kad žmonių tarpusavio santykiai nėra normalūs.

filosofija ir su ja ssusijusios teorijos buvo universalesnio pobūdžio, todėl nekreipė intelekto į savasties analizę, skatino ne tik mąstyti apie savo tautos praeitį, bet ir pabandyti suvokti ateitį, tiek kultūriniu, tiek valstybiniu požiūriu. Judėjimų pradininkai (pvz., Lukauskas) nevisad nujautė jo problemas. Tačiau idėjų tęsėjai jau aiškiai žinojo, ko nori. Dėl to be išlygų galima išvada, jog Daukantas savo veikalais rengė dirvą Tautiniam Atgimimui, lietuvių sąmonėjimui.

Taip per Lietuvą persirito dvi šviečiamojo sąjūdžio bangos: lenkiškoji ir lietuviškoji. Lenkiškai rašę švietėjai: Kazimieras Narbutas, Stroynovvskis, Daugirdas suformulavo pačią šviečiamojo sąjūdžio koncepciją, supažindino su Švietimo filosofija plačią Lietuvos visuomenę. Jų darbai buvo labiau akademinio pobūdžio ir neturėjo nacionalinio atspalvio, daugiau pabrėžė valstybinį mąstymą. Tačiau jie objektyviai kėlė domėjimąsi krašto praeitimi. Jų idėjomis remiantis formavosi istoriosofinės koncepcijos (Danilavičius, Onacevičius, Mickevičius, Bukota). Šie pokyčiai Lietuvos intelektualiniame gyvenime (scholastinė).

IŠVADOS

Iš to, kas pasakyta apie senovės lietuvių filosofiją, galimos tokios išvados: 1) senovės lietuvių dievų panteonas buvo artimas skandinavų panteonui, tik lietuviai neturėjo vienvaldžio (vyriausiojo) dievo (dievų funkcijos persipindavo); 2) tikėta pomirtiniu gyvenimu, tik sielos (vėlės) neturėjo nuolatinės buveinės ir visur lydėjo žmogų; 3) nebuvo žmogaus ir kitų gyvūnų priešpriešos, pastarieji galėjo veikti žmogaus gyvenimą (padėti ar kenkti), būti partneriai, bet žvėris ir kitus gyvūnus, jeigu jie pernelyg trukdydavo, žmogus įveikdavo ir 4) senovės llietuvių tikėjimuose buvo stiprūs panteizmo elementai. Visi surinkti duomenys apie senovės lietuvių tikėjimus byloja, kad jie buvo gana subtilūs ir patrauklūs, nes tik tokia religija ir pasaulio pajauta galėjo taip ilgai išsilaikyti Europoje

Renesanso epochoje Lietuva politiškai silpnėjo. Tai jautė mūsų kultūros veikėjai. Jie savo veikalais mėgino įspėti apie kraštui gresiantį pavojų. Šiandien galime konstatuoti, kad jų nuojauta buvo geniali, tačiau tada jų balsas paklydo tyruose. Nagrinėdami Husoviano, Kulviečio, Mykolo Lietuvio kūrybą, matome, jog jie jaudinosi dėl Lietuvos ateities. Tačiau kultūros veikėjai nepajėgė išugdyti politinės atsakomybės dėl krašto likimo. Tai – ne jų kaltė, o Lietuvos tragedija. Lietuva žengė į politinio nuosmukio laikotarpį. Tuo metu Lietuva prarado savo politinį identitetą. Epochos pabaigoje ji sudarė su Lenkija vieną valstybinį darinį. Išliko tik kai kurie valstybingumo požymiai.

Kita vertus Renesanso epocha įtraukė Lietuvą j Vakarų Europos kultūrinę orbitą, išplito raštija. Be anksčiau vartotos senosios slavų kalbos, į Lietuvą skverbėsi lenkų kalba, kultūra, įsigalėjo lotynų kalba, kuria buvo siekiama įrodyti, esą pastaroji buvusi prosenelių kalba. Renesanso epochoje gimė lietuvių raštija – 1547 metais buvo išleista pirmoji lietuviška knyga. Tačiau Renesansas atribojo Lietuvą nuo senosios jos kultūros (pasaulėjautos). Žodžiu, nuo tada visa Europa tapo krikščioniškai mąstanti. Tačiau Atgimimo epochos Lietuvos humanistai skyrėsi nuo Vakarų Europos humanistų: jjie idealizavo netolimą praeitį, o Vakarų Europos mąstytojai viduramžius vertino labai kritiškai.

XVIII amžiaus pabaigoje Švietimo idėjos užvaldė Lietuvos protus. Jomis remiantis buvo įvykdytos švietimo reformos – Vilniaus universitetas paverstas Lietuvos vyriausiąja mokykla, įsteigta Edukacinė komisija. Tuo būdu buvo padėti pamatai centralizuotam švietimo valdymui, panaikintas tradicinės (scholastinės) filosofijos dėstymas Lietuvos mokyklose (liko vien logika). Tuo pačiu metu Lietuvos vyriausiojoje mokykloje buvo steigiamos gamtamokslinės bei kitos specializuotos katedros, dėl vadovėlių leidimo buvo konsultuojamasi su žymiausiais Vakarų Europos švietėjais. Naujų katedrų profesoriai vienaip ar kitaip propagavo Lietuvoje švietimo idėjas.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos – Vilnius 2001 – 2003

2.Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1996 (2-as papildytas leid.).

3.Dundulienė P,: Senovės lietuvių mitologija ir religija. –Vilnius, 1990

4.Dundulienė P.: Akys lietuvių pasaulėjautoje. – Vilnius, 1992

5.Vėlius N.: Lietuvių mitologija. T. I-II. – Vilnius, 1997

6.Anzenbacher A.: Filosofijos įvadas – Vilnius, 1992

7. Tomas Sodeika, Jūratė Baranova: Filosofija: vadovėlis XI-XII klasėms, 2002