Filosofijos kursas

I. Žmogaus susiorentavimas gyvenime. Filosofijos studijų prasmė.

Žmonės praeina tam tikrus gyvenimo periodus t.y. kūdikystė, vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senatvė. Kiekvienas iš šių gyvenimo periodų atspindi ir tam tikrą patirties lygį. Patirties kaupimas mus lydi visą gyvenimą. Patirtį galime įsisavinti arba įsisamoninti. Tuo žmonės ir skiriasi:

• Bando nuspėti pasekmes.

• Stengiasi kuo mažiau galvoti, daro taip, kaip visi.

• Vieni nuspėja savo ateitį, o kiti ne.

Žmogaus susiorentavimas gyvenime

Vieni žmonės turi sugebėjimą mąstyti, o kiti ne. Pagrindinis susiorentavimo gyvenime rodiklis yra organizuotumas.

Gyvenimo apmąstymas

Kiek yra žmonių, tiek yra iir tarpinių variantų. Žmonės skiriasi pagal sąmoningumo lygį, sielos bendrumą. Visa įvairovė yra įtraukta į sąvoką žmogus. Jaunos sielos žmonės suvokia save, kaip jėgos kultą, o senos sielos žmonės suvokia save dalimi pasaulio. Visi žmonės patyrę patirtis susimąsto, kad yra dar ir nepatirta patirtis (mirties, gimimo paslaptys). Kiekviena patirtis yra vienintelė ir unikali.

Egzistencijos formos: gyvenimiški klausimai

1. kas tai yra pasaulis ir gyvenimas?

2. kas tai yra žmogus? Žmogus kaip reiškinys. Individuali, unikali patirtis. Vieniem tai yra kūnas, kitiem daugiau nei kūnas, dar kkitiem – dvasinis sutvėrimas. Jei suserga kūnas, suserga ir siela (kūnas tėra šešėlis).

3. žmogaus vieta gyvenime. Sujungia žmogų ir pasaulį. Atsakymas skiriasi nuo turimos patirties. Vieniem gyvenimas tai lyg ,,kabaretas“ – linksmybės ir t.t., kitiem gyvenimas yra kaip dvasinio augimo, tobulėjimo, ššvietimo vieta, dar kitiem – malonumo vieta.

Darnumas – nekonfliktuoti su aplinka, savimi. Gyvenimo prasmė yra pakelti savo darnos lygį.

Pirmoj gyvenimo pusėj gyvenimas trunka begalybę, o antroj – lieka daug neišpildytų vilčių, lūkesčių, norų ir t.t.

Trys pagrindiniai egzistenciniai klausimų atsakymai į klausimus nėra fiksuoti (status qua).

Skaudi patirtis stiprų žmogų tik užgrūdina, o silpną palaužia.

Žmogus nuo pat gimimo yra pasmerktas filosofijai.

Filosofija rodo žmogaus santykį su savimi ir pasauliu.

Gyvenimas yra menas.

Filosofija duoda:

• mąstymo kėlimas;

• informacijos kiekis;

• logiškumo ugdymas;

• nuoseklumas;

• kritinis mąstymas (nepasitikėjimas ką sako TV, radijas ir panašiai);

• didina mąstymo platumą ir gilumą;

• didina žmogaus erudiciją (išsilavinimą);

• orientavimasis žmonijos idėjų istorijoje.

Visos filosofijos atspindi tautos, visuomenės patirtį. Atspindi skirtingas patirtis (karo, taikos).

II. Filosofinio mąstymo prielaidos ir savybės. Savaiminis ir akademinis filosofavimas

Kiekviena besikartojanti patirtis formuoja žmogaus mąstymą, trafaretą. Dažniausiai patirtis būna susiijusi su žžmogaus profesija.

Mąstymo būdai: emocionalus ir racionalus.

Mąstymo rūšys: filologinis, istorinis, cheminis, muzikinis, teologinis.

Kuo daugiau yra profesijų, tuo daugiau yra ir mąstymo rūšių. Šios mąstymo rušys taip pat aprėmia ir individo kasdieninį mąstymą.

Filosofinis mąstymas skiriasi nuo kitų mąstymo būdų, nes turi savitas savybes, prielaidas.

1 Prielaida: ko reikia, jog būtų filosofinis mąstymas? Visa tai remiasi į žmogaus patirtį. Patirtis gali būti: kasdieninė, akademinė, teorinė, empyrinė (įgyjama per pojūčius).

Patirtis yra perduodama, jog išliktų gentis.

Patirties fiksavimas: žodžiais, skaičiais, natomis, emocijomis, spalvomis.

Patyrimo rūšių ir ffiksavimo rūšių yra daug.

Jei žmogus neturėtų patirties, jis negalėtų filosofuoti. Per savo kasdieninę patirtį įgyjam pasaulio suvokimo modelį (kad laikas eina į priekį, jog yra jėgų herarchija).

2 Prielaida: stebėjimasis, nuostaba, naujumas, nežinojimas ir klausimai. Tai išskiria filosofinį mąstymą iš kasdienio gyvenimo. Kyla klausimai ten, kur paprastiem žmonėm jie nekyla. Matomas gyvenimo tėkmės unikalumas, nes niekas nesikartoja, tik dėsniai.

Stebėjimasis – nuostaba. Sugebėjimas pamatysi situacijos unikalumą. Jei ji yra visada unikali, tai kiekviena situacija yra pažinimo objektas ir klausimų kėlimas.

Kai kurie filosofai, suvokdami šitą prielaidą sako, jog klausimus kelia tie, kurie žino, bet ne iki galo. ,,Žinau, kad visko nežinau“ (Sokratas). Visada yra dalis to, kas yra nepažinta, nes žmogus negali visko žinoti. Pažinimas yra begalinis.

Kūribingumas – naujų pažinimų įjungimas į jau turimus. Kūribingi yra tie, kurie pripažįsta, kad visko nežino.

Filosofinis mąstymas – kūrybingas mąstymas, daug klausia, bet atsakymų nesulaukia.

Filosofavimas yra savitas mąstymo būdas.

3 Prielaida: abejojimas, kritika, skepticizmas. Abejojimas viskuo – filosofais, dėstytojais ir t.t. Kritinis mąstymas yra gilesnis, atsargesnis, darbštesnis. Šis mąstymo būdas stengiasi atrinkti pliusus ir minusus, pagal patirtį, pažinimą. Šita savybė dar yra vadinama schitizmu – nepasitikėjimu, abejojimu.

4 Prielaida: išankstinis beprielaidiškumas (neturėjimas prielaidų – bešališkumas), patirtinis buvimas pasaulyje. Būtina kritinio mąstymo prielaida naujiems teiginiams, nuostaboms, idėjoms, naujovėms.

5 Prielaida: mąstymo aabstraktumas, mąstymas bendrybėmis. Mąstymas – kuo giliau, kuo bendriau, plačiau. Abstraktumo lygis traktuojamas tam tikrom situacijom. Abstraktaus mąstymo jėga siejama su protu, galimybe pažinti pasaulio dėsnius. Filosofiniui mąstymui nerūpi skaičiai, faktai, dydžiai. Rūpi tik bendri dalykai.

6 Prielaida: 5 savybė: mąstymas, kuris orentuotas į visumą, mąstymas aplinkos kontekste. Mąstymas apie visas situacijas. Rūpi visos situacijos, visi aspektai. Tai ir yra filosofinio pažinimo imtis.

Mąstymas filosofijos kontekste siekia pažinti pasirinkto objekto esmę ir prasmę. Esmė – nekreipiama dėmesio į vertybes, bet žiūri į galutinius tikslus. Prasmė – vertybiniai aspektai, vertybinis pasaulis.

Didesnę dalį užima prasmės klausimai. Siekiama pažinti žmogaus santykį su viskuo (savimi, pasauliu). Svarbiausia pasaulio dalis yra žmogus. Kai yra gilinamasi į žmogų, tuomet imama ieškoti prasmės.

Savaiminis filosofavimas – visi žmonės, sąmoningai ar ne, bet filosofuoja. Didžiausi filosofavimai yra žmogaus pasirinkimai gyvenime. Vidinės filosofijos išraiška, kuri yra būdinga kiekvienam žmogui, kuri turi abstraktų mąstymą. Savybės:

• individo patirtis (šeimos, draugų). Patirtis plečiasi su informacijos srautu. Patirtis labai keičiasi. Prieš 100 metų žmogaus galimybė patirti buvo daug mažesnė.

• mąstymo abstraktumo negilumas. Filosofija po kažkokių patirčių (mirties, įstojimo ir t.t.). Sustoji gyvenimo tėkmėje ir sprendi ką daryti ir t.t.

Akademinis filosofavimas – autentiškas, profesinis filosofavimas. Filosofija ne profesija, bet savitas gyvenimo būdas. Akademinis filosofavimas apima visą žmogaus gyvenimo bbūdą. Filosofija viską apmąsto giliau, jautriau. Filosofuojama apie individo patirtį ir apie savo laikmečio, tautos patirtį (pvz.: karai, duoklės – būti drąsiam, sparčiam, paaukoti gyvybę už savo miestą). Kitaip filosofuojama taikos periodu. Filosofuojama remiantis visomis patirtimis. Tai yra nenutrūkstamas gyvenimo būdas.

Savaiminio ir akademinio filosofavimo skirtumai:

• Savaiminiame filosofavime visi žmonės gali filosofuoti, tai gali būti išreikšta veiksmais, žodžiais. Akademinis filosofavimas remiasi bendruomenės patirtimi, išreiškiamas tik žodžiais.

• Savaiminis (asmeninis) filosofavime kokybė nėra aukšta. Akademinis (neasmeninis) filosofavimas – kokybė yra aukštesnė.

Bendrumai:

• Ir savaiminis ir akademinis filosofavimas turi istorinius dėsnius. Kokia yra istorinė situacija, taip ir yra mąstoma.

Tarpusavio ryšiai

Tarp savaiminio ir akademino filosofavimo.

Įtaka

Savaiminis filosofavimas įtakoja akademinį ir atvirkščiai.

Filosofija yra patirties interpretavimas (vienoks, kitoks, trečioks). Filosofai leidžia patiem individam atsirinkti, pagal savo patirtį.

III. Išmintis – filosofijos siekinys

Išmintis – kažkas reto, įspūdingo, susiijusio su dvasiniais dalykais. Jos negalima įsigyti per trumpą laiko tarpą. Patirties kaupimas yra būtina sąlyga išminties gavimui. Filosofija reiškia išminties meilę.

Išminties siekimas yra begalinis, jos neįmanoma pasiekti. Tai yra begalinis procesas ne tik pažinimo, bet ir praktinio patyrimo. Išmintis yra ne tik žinojimas, bet ir darymas.

I dalis: praktika. Išmintingas gyvenimas yra susiijęs su charakterio savybėmis. Išmintis yra nepasakoma, bet gyvenama. Išmintimi žmogus nekalba, bet gyvena.

II dalis: patirtis. Išmintingas gyvenimas, siekimas tokio gyvenimo. Neužtenka vien patirties.

Senyvo amžiaus žmonės būna išmintingesni.

Išminčiai yra reikalinga dvasios stiprybė, išsilavinimas (bet jis nėra būtinas).

Visas žinojimas yra skirstomas į: seklų (specialistų) – gilų, siaurą – platų (pats rečiausias, enciklopediškas, nepaviršutiniškas).

Išminčiai žino apie daug ką, nepaviršutiniškai, bet giliai. Išminčiai rūpi žmogus, gyvenimas ir tik tai.

Tikras gyvenimas yra gyvenimo gyvenimas.

Išmintis – šviesus, kilnus, nesavanaudiškas dalykas. Svarbi ne tik patirtis, bet ir sugebėjimas ją pajungti konstruktyviems dalykams.

Geranoriškumas – moralinis apibūdinimas. Tik dori žmonės gali būti išmintingi.

Išminties ir proto santykis

Protas yra reikalingas, bet tai nnėra išmintis. Protas yra laisvesnis vertybine prasme. Jis yra paslankesnis, bet neturi humanitarinių saugiklių. Vadovaudamasis protu gali sulaukti ir neigiamo grįžtamojo ryšio, o išminties – ne.

Išmintis yra tolerantiškesnė ir saugesnė. Išminties neįmanoma prisiskaityti. Knygos gali tik prisidėti prie išminties kaupimo, tačiau priklauso ir nuo to, kokius kūrinius skaitome. Išminties perduoti negalima, nes ji yra sukaupiama per visą gyvenimą.

Išmintingi pasakymai turi prasmę, jei žmogus turi kažką panašaus patyręs.

Kokiomis žmogaus charakterio savybėmis pasireiškia išmintis?

• Paprastumas (žmogus turi būti prieinamas).

• Saikingumas (emociškai ramus).

• Buvimas savimi ((daug kas turi psichologines kaukes, patys to nesuvokdami).

Išmintis – žinojimas apie žmogų ir gyvenimą. Ji yra pagrindinis gyvenimo meno orientyras ir siekinys.

Patyrimas – žinojimo ir praktikos vienovė.

IV. Fislosofijos esmė. Filosofinio pažinimo objektas ir metodas

Filosofija – išminties siekimas per būties pažinimą iir aiškinimą.

Filosofijos esmė

Filosofija yra sudaryta iš dviejų dalių:

1. filosofinis pažinimas; Jis yra susijęs su žmogaus praktika ir siejasi su mokslu;

2. praktinė filosofija; Ji priklauso nuo filosofinio pažinimo.

Praktinė filosofija yra etika.

Filosofija siekia parodyti žmogui jo adekvatesnią vietą pasaulyje, kad žmogus suprastų ką keisti ar nekeisti savo gyvenime. Sąmoningai arba nesąmoningai su kiekvienu pažinimu žmogus keičiasi. Praktinė filosofija – tai pažinimo realizavimas gyvenime.

Pažinimo objektas

Filosofijos pažinimo objektas suvokiamas kaip platus, gilus, bendras – t. y. viskas (žmogus, gamta, kosmosas, mikro ir makro pasaulis, pagal graikus – ir dievų pasaulis). Būtis arba esatis aprėpia absoliučiai viską, kas turi buvimo reikšmę. Būtį sudaro: daiktai, būtybės, reiškiniai (būtybės apskritai). Iš būties kiekvienas mokslas išskiria konkretų pažinimo objektą. Filosofija priešingai, pažinimo objekto neapibrėžia, t. y. Jos pažinimo aobjektas yra bbūtis (viskas kas yra) . Taip pat filosofija abejoja savo objektu (ko nėra kituose moksluose), ji abejoja būtimi. Filosofija abejoja, ar būtis, kokia ji pažinta, yra tikra (ar tai ne žmonių vizija ir t. t.).

Būtis formuluojama kaip pačiausias pažinimo objektas, nieko plačiau nėra. Kodėl ne kažkas, o ne priešingai – nieko? Kodėl yra viskas, o ne priešingai – nieko? Kodėl yra būtis, o ne priešingai – nieko? Tai pavyzdžiai, kaip filosofija abejoja savo objektu.

Išvados:

1. filosofija nagrinėja savo išskirtus klausimus visumos kontekste;

2. toks nnagrinėjimas reiškia, kad filosofijai būdingi visi pažinimo aspektai;

3. filosofijos pažinimo objektas – būtis, apibūdinama kaip plačiausia, giliausia, bendriausia.

Plačiausias – bandymas suvokti visumą kaip sistemą. Dalis atspindi visumą! Biosfera, norosfera (viskas, ką sukūrė žmogus) ir t. t. Nėra dviejų vienodų dalių, nėra dviejų vienodų situacijų!

Giliausias – tai priežasties dėsnis. Viskas turi savo priežastį, dažnai priežastis būna ne viena. Viskas yra pasekmė begalybės priežasčių ir t. t. Viskas viskame ir visame.

Bendriausias.

Pažinimo metodas

Pažinimo metodo pagrindas – abstraktus mąstymas, mąstymas bendrybėmis. Siekia iškelti klausimą visuotinumo kontekste. Filosofinis pažinimas labai skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Filosofijos tikslas – pasaulio ir žmogaus santykio išreiškimas. Metodas – patirties interpretavimas.

V. Filosofiniai klausimai ir jų ištakos

Filosofinių klausimų tipai:

1. empyriniai klausimai – tie klausimai, kurie remiasi žmogaus pojūčiais;

2. teoriniai, bendri, abstraktūs klausimai;

3. konkretūs klausimai.

Galima išskirti daug daugiau klausimų.

Visi filosofiniai klausimai pagal kriterijus dalijami:

1. pažintiniai – atspindi filosofijos pažinimo dalykus, gilinasi į esmę;

2. normatyviniai – atspindi su praktika susijusius dalykus, ieško prasmės.

Trys grupės situacijų, kurios verčia mąstyti, filosofuoti:

1. kraštutinės neviltys; gyvenimo baigtinumo, beprasmybės klausimai;

2. kraštutinis džiaugsmas;

3. kraštutinis nuobodulys; cinizmas, nihilizmas, pesimizmas.

VI. Filosofijos prasmė ir vertė žmogui

Filosofijos prasmė ir vertė žmogui susijusi su tuo, kiek ji gali duoti žmogaus vidiniams ir išoriniam pasauliui.

Filosofijos reikšmė žmogaus vidiniam pasauliui:

1. pastoviai iš naujo susisteminti savo įgytą patirtį.

2. filosofija padeda susivokti savo unikalią pažinties sistemą – autonomiją (žmogaus aatsparumas dogmatizacijai);

3. filosofija gali padėti kritiškai suvokti pasaulį;

4. susikurti racionalų pasaulio vaizdą ir susiorientuoti jame;

5. filosofija gali padėti ieškoti tikslo ir prasmės;

6. filosofija gali padėti besąlyginių vertybių kontekste (žmogus gali rinktis vertybių sistemą pagal nepakartojamą patirtį);

7. filosofija saugo žmogų nuo išorės manipuliacijų, suformuodama vertybinę orientaciją ir vertybių sistemą, kuri atitinka unikalią individo patirtį.

Filosofijos reikšmė žmogaus išoriniam pasauliui:

1. mąstymo kokybės gerinimas: nuoseklumas, neprieštaringumas – logiškumas; argumentavimo gerinimas;

2. savikritiškumo suvokimas (lyginant savo pažiūras su filosofų pažiūromis);

3. mastymo logiškumo ir abstraktumo (bendrumo, gilumo ir platumo) išlavinimas, pasireiškiantis visose studijų ir gyvenimo srityse.

4. erudicijos išplėtimas per pažintį su žmogaus patirties istoriją (minties istorija, filosofijos istorija).

VII. Filosofijos paskirtis tautos ir visuomenės gyvenime. Filosofijos elitiškumas ir masiškumas

1. Filosofijos reikšmė pagalbinė, atlieka pažintinę – susiorientavimo funkciją.

2. Filosofija tiekia erudiciją, atlieka kūrybinį vaidmenį sprendžiant problemas (filosofija neturi sprendžiamojo balso, ji yra tik patarėja). Filosofijos vaidmuo sprendžiant problemas yra stimuliuojantis, kūrybiškas, novatoriškas ir t. t.

Elitiškumas ir masiškumas

1. Filosofinis elitiškumas yra kokybiškas filosofavimas (turiningas, platus, gilus). Elitiškoji filosofija sunkiai suprantama, jos maža auditorija.

2. Filosofijos masiškumas (literatūra, kinas, filosofijos populiarinimo veikalai). Šios filosofijos pliusai: didelė auditorija. Minusai: turinys, kuris supaprastinamas netenka gilumo, platumo, turtingumo, jis yra iškraipomas. Masiškumas leidžia totalitarinėms sistemoms pasitelkti šį filosofijos sparną. Taip vykdoma žmonių masinė manipuliacija.

VIII. Filosofijos kilmė. Žodžio “filosofija” kilmė ir prasmių raida

Žodžio “filosofija” kilmė

“Filosofija”: philein + ssophia = išmintis + meilė = išminties meilė. Išminties meilė, išminties siekimas – filosofija. Žodis “filosofija” kilęs iš graikų kalbos.

Pirmoji “sophia” reikšmė: tai žinios, kaip išgyventi amatų pagalba. Žinios išsiplėtė, apėmė daugiau sričių ir galų gale “sophia” ėmė reikšti žinojimą apie visą gyvenimą – aukštesnysis žinojimas.

Pirmoji “sophos” reikšmė – žmogus, kuris išmano kaip gyventi., o antroji – žmogus išmanantis visą gyvenimą – išminčius. Pirmieji šį žodį pradėjo vartoti Pitagoras ir Heraklitas iš Efeso. Pirmasis žodį “filosofija” aiškino Sokratas. Pagal jį filosofas – žmogus, siekiantis išminties. Vėliau šį žodį išplėtojo Platonas. Filosofija Graikijoje gyvavo kaip mokytojo ir mokinio perdava (Sokratas, Platonas, Aristotelis – Akademija, Licėjus).

Šiuo metu filosofija turi dvi reikšmes:

1. akademinės filosofija;

2. gyvenimo nuostatų visuma, vertybinė filosofija.

Mokslo ir filosofijos tapatinimas pasireiškė XVII – XVIII Europoje. Tuo metu visi mokslininkai vadinti filosofais, nes iš filosofijos kilo visi mokslai (VI – V a. pr. Kr. sandūroje).

IX. Filosofijos kilmė: pasaulėžiūrinės, istorinės, socialinės ir pažintinės priežastys

Pirmieji filosofijos fragmentai aptinkami Rytuose (~7 – 5 tūkst. pr. Kr., Indijoje ir Kinijoje, randami eiliuotuose šventuosiuose raštuose). Graikams filosofija buvo mokslas apie žmonių ir dievų pasaulį. Filosofija, kaip savarankiškas mokslas, išsiskyrė Graikijoje VII a. pr. Kr. Filosofija suformavo:

1. senąją graikų filosofiją;

2. romėnų teisę;

3. krikščionybę.

Pasaulėžiūros priežastys:

• mitologinė aplinka; karai (svarbu išlikti tarp žmonių ir karų); gyvenimo

mieste patirtis; mitologijos krizė (iššaukta pasikeitusio gyvenimo aplinkos);

• naujos pasaulėžiūros atsiskyrimas nuo amatų žinių;

• filosofijos atsiskyrimas nuo mitų, religijos; mito ideologizavimas;

Istorinės priežastys:

• pragmatinis požiūris į dievus priveda prie mitologijos krizės;

• užkariavimai ir kultūriniai ryšiai.

Socialinės prežastys:

• žmonių kėlimasis iš kaimų į miestus – senovės Graikijos socialinės sanklodos ypatumas (mitologija netenka reikšmės);

• susiformavo klasikinės graikų vertybės (saikas, išmintis, teisybė);

• demokratijos užuomazgos, didesnės minties laisvės atsiradimas.

Pažintinės priežastys:

• astronomija, geometrija, aritmetika;

• prekyba ir statyba.

Dalykai plečiantys sąmonę:

• Astrologija – žvaigždynai. Parodo, jog yra kažkas amžino.

• Aritmetika. Vartotojiškas, prekybinis supratima. Yra ir kitoks skaičių supratimas:didžiausias skaičius yyra 1, nes jis lygus vienam pasauliui. 2 – žymi priešybes (diena, naktis), kuris skyla iš 1.daoizmas – šviesos ir tamsos jėgos. Per dvejetą yra aiškinamas vienetas. 3 – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. 4 – ugnis, oras, vanduo, žemė tai yra simboliai universalių jėgų. 5 – eteris, ugnis, oras, vanduo, žemė arba medis, metalas. Yra kalbama apie pasaulio problemas per skaičius ; abstraktus mąstymas.

• Geometrija. Taisyklingos figūros traukia graikų akį. Trikampis žymi judėjimą, kvadratas – stabilumą, žemės sstichiją.

Filosofija – visų mokslų motina.

X. Mitinis pasaulio suvokimas – filosofijos atsiradimo prielaida. Mitologinio mąstymo savybės

Be mitologinės pasaulėžiūros nebūtų ir filosofijos.

Mitologinei pasaulėžiūrai būdinga

Visos tautos pradėjo savo dvasinį pasaulį – mitologija. Pasaulio aiškinimas visai kitoks, jis remiasi netiesioginėm metaforom. Analoginis pasaulio aiškinimas –– atspindi saulės sistemą, žemės evoliucijos etapą. Atsiranda Uranas ir kt. Mitologiniai pasakojimai nėra naivūs, jie atitinka pagrindinius evoliucijos etapus.

Savybės:

• Analogiškumas – kalba netiesiogiai.

• Poetiniai įvaizdžiai.

• Neturi fiksuotos reikšmės.

• Siužetiškumas. Visi gamtos ir pasaulio pakitimai aiškinami dievų gyvenimo pakitimais.

• Dievais aiškinamos gamtos jėgos – antgamtiškumas.

• Gamtos jėgos tik panašios į žmones, bet taip pat personifikuojamos (Neptūnas – piktas, Laima – gera), diktuoja charakterio savybes.

• Tradiciškumas. Visų tautų mitai gyvuoja besiremdami tradicine perdava; pačių mitų jėga slypi tradicijoje. Jų autoritetas labai didelis.

• Antropomorfizacija.

Mitai suvienydavo tautas – nerašyta, neoficiali tradicija.

Mitologija nukrypusi savo turiniu, kaip antgamtiška. Visame kame pilna gerų ir blogų dvasių.

Dievai yra ne tik aukštesnės jėgos, bet taip pet ir idealas. Nes tik dievai žino kaip reikia gyventi ir t.t.

Magiška (mistiška) pasaulėžiūra – nematerialos vertybės.

Mitinė pasaulėžiūra – daug paslapčių, nneįstengia visko pažinti, nėra pažinimo. Mitinis pasaulis savo gyvenime remiasi neprotu, o jausmais, sapnais, tai kas nepriimtina teorinei pasaulėžiūrai.

Sisteminė, sinkretinė pasaulėžiūra – sujungia į visumą. Žmogaus vieta pasaulio centre.

Iracionali pasaulėžiūra – nenuoseklumas, nelogiškumas.

Mitinis pasaulėvaizdis yra dvasingesnis, naivesnis, iracionalesnis. Jaučiama dvasinė pilnatvė. Gamtos ir gyvybės garbinimo pasaulėžiūra, žmogaus gyvenančio gamtoje pasaulėžiūra.

Išvada: mitologinis pasaulėžiūris buvo tikėjimo pasaulėžiūris, dažniausiai krikščionių. Azijoje įsigali budizmas. Viskas buvo gyva.

XI. Filosofija – teorinio pasaulio sampratos atsiradimas. Teorinio mąstymo savybės

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mmitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas.

Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą.

Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos — žmogus; morphe — forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.

Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su jja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje — taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma.

Tačiau Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys – graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų — graikų filosofijos — mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.

Kodėl teorinis pasaulio aiškinimo būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o būtent senovės Graikijoje, kuri VII a. pr. Kr. buvo dar ne taip seniai išžengusi iš barbarystės epochos? Kodėl ši nedarni mažų valstybėlių asociacija tokia reikšminga pasaulio istorijai? Juk graikų valstybėse – poliuose, išsidėsčiusiuose Balkanų pusiasalio pietuose, Egėjo jūros ssalose ir pakrantėse, dažniausiai gyveno vos po keliasdešimt (ar net kelis) tūkstančių, gyventojų?

Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus (nekalbame apie vergus, kurių VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų — Atėnuose.

Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, įrodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant

apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti.

Teorinio mąstymo savybės:

• tiesos išdėstomos taip, kad žmonės nepriklauso nuo socialinės padėties, gali patikrinti. Tiesa yra beasmeninė, individuali;

• įsigali terminai, sąvokos;

• visos tiesos išdėstytos nuosekliai, logiškai;

• sisteminis pasaulio aiškinimas;

• argumentai;

• turinio analizė, skaidymas į dalis;

• klasifikacija;

• orentuota į materialų pasaulį;

• racionalumas – protu išmastyti teiginiai.

Filosofija – mokslų teorinio mąstymo ištakos.

XII. Filosofija ir mokslas. Mokslo esmė, struktūra, raida ir klasifikacija

Mokslui būdinga:

1. pagrįstas tteorine pasaulėžiūra;

2. siekia tiesos kaip vertybės.

Struktūra

Gilinasi į tam tikrą pažinimo sritį. Kartais tą patį pažinimo objektą nagrinėja daug mokslų. Iš to, ką (pažinimo objektą) ir kokiu aspektu (koks pažinimo metodas) tiria, galima suprasti, koks tai mokslas.

Visi mokslai eina pažangos keliu, visos mokslinės tiesos sensta! Mokslai vystosi ilgai. Mokslui būdingos ir mokslo revoliucijos – vidiniai pokyčiai. Pavyzdžiui: fizika – Niutonas – Einšteinas- dabartinė fizika.

Mokslas: ilgas kaupimas  mokslo perversmas  mokslo praradimai.

Mokslo raida

1. specializacija – atsirado Antikos laikais (pirmasis moklus specializavo Aristotelis IIV a. pr. Kr.);

2. integracija – atsiranda parybėje tarp dviejų mokslų.

 Pirmieji specializuoti mokslai Sen. Graikijoje nuo IV a. pr. Kr.

 Mokslo raida sustojo ~1000 m.

 Renesansas (atgimsta Antikos vertybės)

 XVI – XVIII a. mokslo raida (Didžioji Prancūzijos revoliucija, pramonės perversmas).

Mokslų klasifikacija

1. Gamtos mokslai (biologija, astronomija iir t. t.). Gamtos mokslų pažinimo objektas – gamta ir atskiri jos elementai.

2. Humanitariniai dalykai (mokslai) – žmonių mokslas, pažinimo objektas – žmonių kūryba (istorija, menas, filosofija, filologija, muzika ir t. t.).

3. Socialiniai mokslai (politologija, žurnalistika, vadyba, bibliotekininkystė).

Kitos klasifikacijos

1. Seniau buvo universalieji (filosofija ir teologija) ir specialieji mokslai.

2. Seniau buvo formalieji (nagrinėja tik vienu aspektu, pvz.: matematika, logika) ir realieji (nagrinėja konrečius gamtos ar visuomenės objektus).

XIII. Filosofijos ir mokslo skirtumai, bendrumai ir santykių tipai

Bendrumai:

1. filosofijos ir mokslo būtina prielaida – žmogaus kasdienis buitinis patyrimas;

2. filosofija ir mokslas remiasi ta pačia pasaulėžiūra;

3. pirmieji mokslai atsirado iš filosofijos;

4. filosofijai ir mokslui rūpi ta pati galutinė vertybė – tiesa.

Skirtumai:

1. skirtingi pažinimo objektai: mokslas gilinasi į būties dalį, o filosofija į visumą – būtį;

2. skiriasi pažinimo metodai: mokslai griežtai apibrėžti (reikalingi 5 žmogaus pojūčiai iir protas), o filosofijai – mąstymas ir protas;

3. mokslo tiesa yra faktų ir dėsnių kalbą, o filosofijai nerūpi faktai, jai įdomi reiškinio prasmė ir esmė;

4. mokslo tiesos sensta ir atsinaujina – eina pažangos keliu. Filosofija neturi pažangos kelio (ji nesensta, nes nekalba apie faktus), jai būdingas kaupimo pobūdis (kaip ir mene), filosofijos vertybė – įvairovė;

5. mokslui siekiant tiesos nerūpi žmogaus interesai. Mokslo tiesos vertybiškai neutralios. Filosofijos tiesos persmelktos vertybiškumu (vertybės orientuotos į nekenkimo principą);

6. mokslo tiesos turi prievartos mechanizmą psichologijai. Filosofija leidžia rinktis, neturi pprivalomo mechanizmo.

Santykių tipai:

Filosofija nėra naudinga žmonėms, nes nedaro įtakos buičiai. Filosofija yra vertinga žmogui. Filosofija gali prieštarauti mokslams.

1. autonomiški santykiai tarp filosofijos ir mokslo, tačiau gali vienas kitą papildyti;

Techninės revoliucijos metu iškilo mokslo reikšmė, filosofija nuivertėjo.

2. scientizmas – mokslo dominavimas ir filosofijos nuvertinimas.

XIV. Filosofija ir menas. Menas. Meno esmė ir klasifikacija. Meno kūrinys ir kūryba

Anot Kanto, menas yra ,,toks vaizdavimosi būdas, kuris pats sau yra tikslas ir kuris, nors ir be tikslo, bet visuomet skatina sielos galių kultivavimą, nukreiptą į bendravimą tarp žmonių“. Čia turime du dalykus:

• Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats.

• Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia. Jis yra komunikatyvus.

Paprastai menai yra skirstomi į:

• Poeziją, muziką, vaizduojamiuosius (pvz., architektūra, skulptūra, tapyba).

• Vaidybinius (pvz., teatras, šokis, filmas).

Mene yra svarbu tai, kas yra perteikiama ar išreiškiama, t.y. yra svarbus dvasinis turinys. Meno medžiagą galime vadinti juslumu (pvz., garsai, spalvos, formos ir t.t.). Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą.

Kaip tobula turinio ir išraiškos vienovė, meno kūrinys yra gražus. Tomas Akvinietis sako:,, gražu yra tai, kas pamačius patinka“.

Menas siekia išreikšti žmogaus patirtį, kaip ir filosofija. Menui rūpi ne tiesa, o grožis.

1. ką vaizuoja;

2. kaip vaizduoja: garsai, formos, medžiagos;

3. vertybė – grožis, estetiškumas, vertingumas.

Menas yra žmogaus patirties interpretavimas. Menas leidžia pažvelgti į pasaulį iš kitos pusės. Meno kūriniai ssavyje turi aukštesnį gražumo laipsnį – harmoniją.

Elitinis ir masinis menas

Elitinis menas – teisingas tada, kai tobulas grožis. ,, Menas, menui!“. Masinis menas – prasmingas tada, kai jis tarnauja liaudžiai. ,,Menas – liaudžiai“.

Menas vystosi kaupdamas įvairovę.

Skirtingu laikmečiu yra ir skirtingas grožio supratimas.

Menų klasifikacija:

• Laisvieji menai – tie, kuriuos kūrė laisvi, turtingi graikai savo harmoningumo lygiui pakelti.

• Taikomieji menai – pragyvenimui, išvystiti amatai.

Menų rušys:

• Rašomieji – pagal formą (literatūra, poezija), kuri žmogaus patirtį išreiškia estetiškiau.

• Garsų – muzika.

• Vaizduojamieji – formomis, linijomis, spalvomis (grafika, architektūra, skulptūra).

• Vaidybiniai – pantomima, teatras.

Arba dar skirstomi į regimuosius, girdimuosius, skonio.

XV. Amžinosios vertybės. Grožis, gėris, tiesa, darna (harmonija) ir jų tarpusavio ryšys

Gėris

Gėris būdingas kiekvienai būtybei, todėl jis mąstytinas ontologiškai. Gėris yra tas pats, kas tobulumas. Būtybė yra tobula lygiai tiek, kiek ji yra aktuali. Bet kokia tobulybė ir gėrybė, bet koks įprasminimas ir tikslo pasirinkimas galų gale yra nukreipti tik į vieną dalyką: labiau būti.

Grožis

Kalbant apie grožį pirmiausia turima galvoje gamtos grožis. Būtybė yra graži, jei išvaizda tobulai išreiškia jos esmę. Kiekviena būtybė yra graži. Tai reiškia, kad kiekviena būtybė buva taip, kad jos būtis pasirodo reiškinyje. Būtybės būtiškumas išryškina grožis esmę.

Tiesa

Būtybė, mąstoma santykyje su pažinimo subjektu, yra tiesa. Heideggeris įžvalgiai aiškino graikų žodžio aletheia (tiesa) etimologiją: šis žodis reiškia nepaslėptį, atskleistį. Apie ttiesą galime pasakyti tą patį, ką ir apie vienį: būtybės pažinumas galiausiai priklauso nuo jos būties. Kuo būtiškesnė yra būtybė, tuo labiau ji savaime yra pažini. Tiesa, tai, kas pažinu savaime, nėra tiesiog proporcinga tam, kas pažinu mums. Mūsų pažinimas yra baigtinis.

Vienis (darna, harmonija)

Kiekviena būtybė yra vienis.

XVI. Filosofijos ir meno skirtumai, bendrumai ir santykių tipai

Pagal Platoną yra trys sielos dalys:

1. protas – išmintis ir tiesa;

2. valia širdy – žmogus turi intenciją, kuria turi išlaikyti darną (intencija turi būti nei per stipri, nei per silpna); gėris;

3. jausmai – orientuoti į grožį.

Skirtumai:

1. filosofija – tai pažinimas, jai rūpi tiesa; menais – tai vaizdavimas, jam rūpi grožis;

2. filosofijai rūpi teiginių teisingumas, menui – vaizdavimo tobulumas, gražumas;

3. filosofija savo veikloje orientuojasi į abstraktų lygmenį, o menas orientuojasi ir į abtraktų, ir į konkretų lygmenį.

Bendra:

1. filosofijai ir menui reikia ikimokslinės kasdienės patirties;

2. filosofija ir menas žmonijos evoliucijoje nesivysto pažangos link, jiems būdingas kaupimas – mozaikos principas;

3. filosofija ir menas interpretuoja žmonių patirtį.

Santykiai:

1. autonomiški;

2. bendradarbiavimas; nėra meno rūšies, kuri nebūtų filosofijos fragmentas (meno filosofija gilinasi šiuo aspektu);

3. hierarchiniai.

XVII. Filosofijos ir ideologijos esmė. Filosofijos ir ideologijos bendrumai, skirtumai ir santykių tipai

Žodis “ideologija” (paraidžiui “mokymas apie idėjas”) šiandien vartojamas labai įvairioms reikšmėms.

Ideologijos sampratos:

Marksistinė ideologijos samprata: K. Marxas savo istorinio materializmo teorijoje laikėsi tokios sampratos: filosofija, religija, papročiai, teisės

sistemos ir menai yra tik materialinės bazės dvasinis anstatas. Materialinę bazę sudaro faktiniai žmonių gyvenimo santykiai, pirmiausia jų ekonominė padėtis ir dirbančių žmonių gamybiniai santykiai. Todėl, pagal Marxo filosofiją, religija ir t.t.yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. Ši anstatą Marxas pavadino ideologija. Viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Taigi ideologija stabilizuoja ir pateisina esamus valdžios santykius. Marksizmas iš esmės yra įsitikinimas, kad bet kokia nemarksistinė filosofija yra ideologija ir melaginga sąmonė.

Pozityvistinė ideologijos samprata. Pozityvizmas yra požiūris, kuriam būdingi du dalykai: 11. scientizmas (tikėjimas absoliučiu konkrečių mokslų autoritetu, pirmiausia gamtos mokslų) 2. empirizmas (požiūris, pagal kurį, juslinis patyrimas yra vienintelis pažinimo šaltinis). XXa.atsirado neopozityvizmas ir kritinis racionalizmas, nes pozityvizmo tradicija buvo daug kartų transformuota. Ideologija yra para – teorija. Tai reiškia, kad mokslinių teorijų sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialiųjų mokslų sritį. Ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus, kurie stebėjimu negali būti nei įrodyti, nei paneikti.

Neutrali ideologijos sąvoka. Žodis “ideologija” dažnai vartojamas neutralia prasme, t.y. nei pozityvia, nei negatyvia prasme. IIdeologijos iškrauna ir stabilizuoja žmonių elgesį; jos tenkina žmogui būdingą tolydumo, orientacijos ir saugumo pasaulyje poreikį, jos supaprastina žmogiškosios veiklos galimybes.

Filosofijos ir ideologijos skirtumai:

• filosofija orentuojasi į tiesą, o ideologijai rūpi situacijos įvertinimas ir tikslo siekimas;

• filosofija orentuota į viską (gamta, žmogus), oo ideologija į visuomenę;

• filosofija prasideda ir baigiasi pažinimu, o ideologija tėra veiksmas, siekis, tikslų realizavimas, įvertinimas;

• nors filosofija sukurta ir labai seniai, bet jos tiesos nesensta, o ideologijos gyvuoja tik kelis dešimtmečius;

• filosofijai svarbiausia protas, o ideologijai – jausmai, emocijos.

Bendrumai:

• pasaulėžiūriškumas, sistemiškumas;

• buitinis patyrimas;

• protinės, dvasinės veiklos sritis.

Santykiai:

• autonominiai – pažiūra, kad filosofija ir ideologija yra skirtingos, neturi nieko bendra;

• herarchiniai dominuojantys – kas svarbiau filosofija ar ideologija. Filosofija, nes artimesnis pažinimo būdas. Ideologija, nes paremta jėga;

• kalbama apie panašumus, jog galima rasti jų.

XVIII. Filosofija ir religija. Religijos esmė ir klasifikacija

Žodžiu “religija“ žymime daugialypę reiškinių įvairovę. Religijos mokslai skiria įvairius religijos aspektus.

Du pagrindiniai aspektai:

• Religija visuomet apibrėžtas, t.y., konkretus ir realus santykis tarp žmogaus ir galutinio prasmės pagrindo. Taigi religija yra ‘‘viso žmogaus egzistencinis saitas“.

• Antra vertus, šis saitas visuomet ppriklauso nuo to. Kaip suprantama žmogaus būtis ir pasaulis.

Galime išskirti daug tikėjimų, pvz.: prietarų tikėjimas, kad pasaulis nepasvirs, kad saulė švies ir rytoj. Mokslinis tikėjimas – mokslas pasakė, vadinas teisybė, negalima kritikuoti ir t.t.

Religijai būdinga:

• Tikėjimas į tokias jėgas, kurios stipresnės, galingesnės.

• Orentuotas į žmogų.

• Tikėjimas Dievu (religija savaip paaiškina Dievą). Kiek individų yra pasaulyje tiek yra ir Dievo supratimo.

Tikėjimas pasireiškia religiniu patyrimu, kasdienine malda. Per sekundę gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą, kas buvo svarbu, tampa nebesvarbu, pasikeičia vertybės. Religinis patyrimas gali būti: aaktyvus, pasyvus, švelnus.

Religijų savybės:

• Unikalumas. Konkrečioj terpėj, dvasinėje terpėje, visos religijos naudojasi skirtingais ženklais, turiniu, praktika.

• Socialumas. Sukuria savo pasiekėjų bendruomenę.

• Istoriškumas. Gyvuoja ir išnyksta. Visos religijos atsiranda tuomet, kai yra sunkiausias žmonėms dvasinis momentas.

• Universalumas. Turi daug bendrų bendražmogiškų idėjų. Visos religijos skatina žmogų tobulėti, augti, orentuojama į gėrį.

Visos religijos gali būti aiškinamos kaip atskiros klasės.

Visos religijos turi:

• Teorinę ir praktinę dalį.

• Socialinę struktūrą.

Klasifikacija:

• Objektyvi – teorinio mąstymo, religijai geriausia.

• Subjektyvi.

Taip pat dar ji yra skirstoma pagal išorinius ir vidinius požymius:

Išoriniai požymiai yra natūraliai atsiradę, pagal atsiradimo požiūrį.remiasi tuo, kokius kultūrinius paveldus sukūrė viena ar kita religija; tautinės, pasaulinės religijos (žydai, japonai). Tautinėms gali priklausyti tik tos tautos atstovas.

Visos religijos turi labai panašų turinį. Visos tautinės religijos dievina savo tautos istoriją, jų istorija tapo šventa.

Pasaulinės religijos – religijos, kurios apima daug tautų: krikščionybė, budizmas, induizmas, islamas.

Politeizmas – tikima į daug dievų.

Monoteizmas – tikima, jog yra tik vienas Dievas.

Fetišizmas – tiki į šių laikų amuletus (punktuko, barstyčių akmuo).

Totemizmas – tvirtina, kad gentis prasidėjo iš gyvūno. Pastebimos apraiškos visose religijose.

Tabu – kai vietiniai bijo tam tikrų žmonių, medžių. Tabu yra draudimas eiti į tam tikras vietas.

Šamanizmas – gentinės struktūros. Artima animizmui. Materialus pasaulis yra lyg teatras. Pasaulio aiškinimas per pasaulio medį, šis aiškinimas yra trejopas.

XIX. Filosofijos ir religijos skirtumai, bbendrumai ir santykių tipai

Skirtumai:

• Religijos gyvavimo mechanizmas yra tikėjimas, o filosofijos – protavimas, mąstymas.

• Filosofijos galutinė vertybė yra tiesa, o religijai rūpi žmogaus tobulinimas ir dvasinis išgelbėjimas.

• Filosofijos praktika nėra griežtai reglamentuota kaip religijos.

• Filosofija atsirado iš religijos teorinės dalies, vadinasi religija yra senesnė, bendresnė. Filosofija atsirado prieš 2500 m.

Bendra:

• Dvasinės veiklos siekis, proto veiklos siekis.

• Orentuoja žmogų į dvasinį augimą, tobulėjimą.

• Bendra teorinė problematika: žmogus, pasaulis, ir jo vieta pasaulyje.

Santykai:

1. Autonominai. Filosofija ir religija yra skirtingi dalykai, todėl gyvuoja atskirai.

2. Herarchiniai pavaldumo. Filosofija svarbesnė, nes turi daug pasiekėjų, remiasi protu, nereikalauja tikėti niekuo aklai. Kiti teigia, jog religija yra svarbiau, filosofija yra religijos tarnaitė.

3. Bendradarbiavimo, papildymo. Atsirado prieš 100 m., akcentuoja panašumus. Religinė filosofija gilinasi į visas religijas.

XX. Filosofijos istorijos laikotarpio klasifikavimo kriterijai ir problemos

Žmonijos minties istorija yra filosofijos istorija. Filosofijos istorija atspindi žmonijos patirčių istoriją.

Vakarų filosofijos periodizacija:

1. Antikinė filosofija;

2. Viduramžių filosofija (teologija);

3. Naujųjų amžių filosofija;

4. XIX a. pr. filosofija (besitęsianti iki dabar).

Rytų filosofija:

1. kiniečių filosofija;

2. indų filosofija;

3. japonų filosofija;

4. korėjiečių filosofija;

5. vietnamiečių filosofija ir t. t

Filosofijos istorijos klasifikavimo kriterijai:

1. istoriniai laikotarpiai;

2. teritorija;

3. pagal filosofus (pvz.: ikisokratinė, sokratinė, posokratinė epochos);

4. filosofijos mokyklos ar tradicija ( scholastika – Aristotelio filosofija ir t. t.).

Filosofijos istorijos laikotarpio problemos:

1. subjektyvumo ir objektyvumo problema;

2. pavadinimų problemos.

XXI. Senovės Rytų filosofija. Indijos filosofija. Pirmasis laikotarpis

Indijos filosofija skirstoma į keturis laikotarpius:

1. Vedos laikotarpis (3000 – 500 m. pr. Kr.);

2. Klasikinis laikotarpis ((500 m. pr. Kr. – 1000 m.);

3. Poklasikinis (1000 – XVIII a. pab. – XIX a. pr.);

4. Šiuolaikinis laikotarpis ( nuo XIX a. pr. iki šių dienų).

Būdinga:

Vedos – šventieji raštai, indų enciklopedinė patirtis. Religiniai, filosofiniai, praktiniai tekstai. Seniausios vedos suskirstytos į 4 dalis:

rigvedos – religinės formuluotės, sueiliuotos maldos, prakeiksmai;

samavedos;

ja džuveda;

atcharvaveda.

Vėliau atsirado brachmanas ir ipadišanas.

Vedų filosofija

Kalbama apie visatos, pasaulio, būties vienovę. Išskiriamos tris universalios jėgos:

• satva – pusiausvyra;

• radžas – aktyvumas, veikla, šviesa, energija;

• tamas – tamsa, inercija, stabilumas.

• Tamas naikina radžą, radžas naikina tamą.

Visame kame yra svarbus prigimties principas – harma (prigimtis, atsakomybė, religija, moralė). Kiekviena būtybė turi gyventi pagal savo prigimtį. Karmos dėsnis – priežasties irasekmės dėsnis (ką pasėsi, tą ir pjausi).

Reikarnacijos dėsnis – visos gyvos būtybės gimsta ir miršta daug kartų.

Sansara – pasikartojimas.

Žmogus yra tarpinis variantas tarp gyvenimo ir Dievo.

Jogai – šventieji žmonės, kurie savo gyvenimą skiria dvasiniam tobulėjimui.

Luomai:

Brachmanai – šventikai, kurie skirti perteikti Dievo valia tautai, valstybei.

Kšatrijai – kariai, skirti palaikyti teisingumą, apginti valstybę.

Vaišijai

Šudros – vergai, karo belaisviai.

XXII. Senovės Rytų filosofija. Indijos filosofija. Antras, trečias, ketvritas laikotarpiai.

II laikotarpis

Įvyksta socialinės, religinės revoliucijos. Šis laikotarpis žymi susiskaldymą.

Jogos būdai:

1. vedanta – komentuoja vedas. Materealumo ir dvasingumo junginys;

2. sampija;

3. krišnaitai;

4. radža joga – karalių, valios kelias. Pati stirpiausia disciplina;

5. žnama joga – pažinimo, žinių joga. Kelias į

dvasinį tobulėjimą per žmogaus supratimą.

Budizmas

Atsiranda budizmas, susijęs su Buda (Sidharta Gautama). Budistų nedomina dievai.

Principai:

1. teisingas gyvenimas;

2. teisingas maitinimasis;

3. teisingas mąstymas;

4. teisingas dvasinis darbas.

Budizmas per 200 metų labai išplito, apie 1000 m. įvyko priešingas perversmas, budizmas iššluotas, išplito į šiaurę (Kiniją).

Džainizmas – sunki dvasiškai, bet veiksminga. Perima nirvanos ir sansaros idėją. Sansara – ašarų idėja.

III laikotarpis

Atsiranda vedų tradicijas apibendrinanti religija induizmas. Dievai: Brachma (kūrėjas), Vyšnus (statytojas), Šyva (griovėjas). Kiti dievai: Sarasvati – išminties, Ganešas – Šyvos sūnus, Chryšna – Vyšnos įsikūnijimas.

IV laikotarpis

Indiją užkariavio D. Britanija. MMohandžio Gandžio išsivaduojamasis judėjimas. 

XXIII. Senovės Rytų filosofija. Kinijos filosofija. Daoizmas

Daoizmas – religija, besiremianti Lao Dzė filosofija. Lao Dzė parašė kūrinį „Dao de dzing“ („Tikrojo kelio mokymas“).

Yra dvi priešingos jėgos, kurios sukasi aplink vieną tašką

Tamsa

Pasyvumas

Šaltumas

Ugnis

Šviesa

Aktyvumas

Šiltumas

Vanduo

Kai žmogus pasiekia gana aukštą lygį, tuomet jis gyvena pagal dao (pagrindinis religijos principas). Dialektinis mąstymas sujungia priešybes. Svarbi hierarchija. Žmogus kaupia dvasines stiprybes ir dorybes. Kalba apie gamtos stichijas ir pradus. Pasaulio sąrangos universalios jėgos: žemė, vanduo, ugnis, metalas, medis. Jos vveikia ir kosmose, ir erdvėje, ir gyvenime.

XXIV. Senovės Rytų filosofija. Kiniečių filosofija. Konfucionizmas

Konfucionizmas atsirado VI a. pr. Kr. Konfucijus (551 – 478 m. pr. Kr.). Konfucijus buvo teisingumo ministras vienoje iš Kinijos kunigaikštysčių. Konfucijus parašė keturių knygų veikalą Dun dziu. PPo 200 m. Konfucijaus filosofija tapo religija. Pradėtos statyti šventyklos, garbinama Konfucijaus filosofija. Konfucijus rašė ir apie valstybę, ir apie žmogų.

Dorybės:

• ren – meilė žmonėms (kaip tu, taip su tavim);

• ji – teisingumas, iš vidaus supranta savo teisumą;

• žen – žmoniškumas, atjauta, pagalba, supratingumas;

• ling – etiketas.

XXV. Pagrindiniai filosofijos laikotarpiai. Ankstyvasis (naturfilosofijos) laikotarpis. Antikinės filosofijos laikotarpis

1. Natūrfilosofinis laikotarpis (VII – V a. su puse pr. Kr.).

2. Sokratinis laikotarpis (V a. su puse – IV a. su puse pr. Kr.).

3. Trečiasis (vėlyvasis, helenistinios, romėnų) laikotarpis (IV a. su puse pr. Kr. – IV a. po Kr.).

Antikinės filosofijos epochai būdinga:

1. ieško pasaulio prado (“arche”) , pirminio pasaulio dėsnio („logos“);

2. būdingos tikrojo pažinimo paieškos;

3. gilinimasis į žmogų;

4. būdingas laimės siekimas (per dorą ir gėrį į laimę); eudaimonija – laimės siekimas (?);

5. dialektika – diskusijų menas, jjungia priešybes į visumą.

I laikotarpis – natūrfilosofai

Sen. Graikija turėjo daug kolonijų. Filosofai telkėsi Efese, Milete. Natūrfilosofams rūpėjo gamta, pasaulis ir tikrovė. Žmogus buvo tik antroje vietoje.

VII – V a. su puse pr. Kr. Sen. Graikijai būdingas socialinė transformacija.

II laikotarpis – sokratinis (auksinis, klasikinis)

Pasikeitusi situacija – graikų pasaulyje įsivyrauja taika. Šiuo laikotarpiu susiformavo klasikinės graikų vertybės: išmintis, drąsa, saikingumas, teisingumas (?). Šiuo laikotarpiu aktyviai veikė sofistai, reiškėsi Sokratas, Platonas, Aristotelis. Filosfijos pagrindiniu objektu tampa žmogus, kuris vertinamas dėl savo savitumo. Keitėsi ppožiūris į žmogų. Patys žmonės galėjo pasirinkti gyvenimo būdą (žinoma, tik taikos metu).

III laikotarpis – vėlyvasis

Prasideda karai ir neramumai. Romėnai kopijuoja graikus. Atsiranda besiartinančios pasaulio pabaigos pojūtis. Dėl to atsiranda dvasinis poreikis. Šiuo laikotarpiu susiformuoja ir veikia daug filosofijos krypčių, jos tampa praktiškesnės (ieško žmogaus idealaus gyvenimo būdo, jo gyvenimo tikslo).

XXVI. Trys Mileto filosofai. Pitagoras

Talis (624 – 546 m. pr. Kr). Jis priklausė 7 graikų išminčiams. Nustatė Egipto piramidžių aukštį, apskaičiavo Saulės užtemimą. Jis teigia, jog ,, viskas atsirado iš vandens“. ,,Visame kame pilna dievų“.

Anaksimandras (611 – 546 m. pr. Kr). Jis teigė, jog mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta ,,neapibrėžtybėje“. Visi pasauliai atsiranda ir išnyksta periodiškai žūvant ugnyje. Jis kalbėjo apie ciklinę evoliuciją ir ugnį.

Anaksimenas (585 – 525 m. pr. Kr). Teigė, jog viso ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Jo nuomone, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Teigė, jog ugnis yra sutirštėjęs oras. Gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo “oras“ arba “garai“.

Pitagoras (570 – 500 m. pr. Kr.)

Pitagoras klajojo po daugelį kraštų, susipažino su daugybe filosofijos mokyklų. Savo šalyje tapo labai populiarus, turėjo neeilinio žmogaus sugebėjimų. Pitagoras įkūrė savo filosofijos mmokyklą – pitagoriečių mokykla (stojant į ją reikėjo atiduoti turto dalį bendruomenei). Į gyvenimo pabaigą pasiekė tokių filosofinių aukštumų, kad beveik nedalyvavo mokyklos gyvenime. Pitagoro mokykla – tai dvasinio, moralinio tobulinimo mokykla. Joje dėstyta filosofija, matematika, muzika.

Pitagoro filosofija:

teigė, kad visi pasaulio reiškiniai gali būti išreikšti skaičiais;

filosofas skaičius suskirstė į lyginius ir nelyginius. Lyginiai išreiškia žmogaus jėgas, kurios žmogaus sąmonėje yra tapatinamos su chaosu, karu, konfliktu. Nelyginiai – tvarkos, pusiausvyros simboliai;

anot Pitagoro, skaičiai yra geri simboliai, nes išreiškia dievų ir savybių gamtoje santykį;

idėją vaizdavo geometriškai:

I. aukštesnysis pasaulis – dievai. Šis pasaulis atitinka dangų. Jame oras juda labai greitai, todėl ten oras visada šviežias, sveikas, todėl ten niekas neserga ir nemiršta. Tad aukštesnysis pasaulis yra nemirtingas, amžinas, tobulas.

II. žemesniajam pasauliui būdingos priešingos savybės. Jame oras juda lėtai, todėl yra nesveikas, žmonės serga ir miršta. Jis yra mirtingas, netobulas ir t. t.

• skaičių reikšmės: 8 – atsakomybė, 9 – protas, 1 – valia; Pitagoras – numerologijos pradininkas;

• Pitagoro manymu, visi žmonės gimstas su tik jiems būdingu darnos lygmeniu;

• Pitagoras gilinosi į muzikos teoriją. Jis sukūrė visą eilę muzikinių terminų: tonas, pustonis, gama ir t. t. Pitagoras visas septynias gamos natas siejo su Saulės sistemos planetomis;

• Pitagoras daug dėmesio skyrė matematikai, geometrijai. Savo pasiekėjus mokė, jog žmogus gimsta daugiau nei vvieną kartą. Teigė, jog atsimena savo buvusius kūnus. Žmonės jį laikė dievo Hermio įsikūnijimu žemėje. Pitagoras teigia, jog žmogus gali gimti iki 15 kartų, o po to jis keliauja į kitas planetas.

• filosofas siūlė rinktis bendravimo ratą, t. y. atsirinkti asmenis, su kuriais vertėtų bedrauti;

• Pitagoriečius mokė: skyrė labai daug dėmesio moralinėm bei dorovinėm problemom, draugiškumui, sąžiningumui. Rūpinosi mityba, mėsos nevalgydavo, nes anot jų, tai žemina darnos lygį. Pitagoriečiai nebendravo su medžiotojais, skerdikais, virėjais, nes jų žemas sielos lygis. Buvo mokomi atsirinkti su kuo bendrauti;

• Po Pitagoro ir jo žmonos mirties jų namai buvo paversti šventovėmis. Pitagoriečių mokykla po Pitagoro mirties dar gyvavo 9 – 10 kartų.

XXVII. Parmenidas, Heraklitas

Parmenidas (540 – 470 m. pr. Kr.)

Parmenidas (540 – 470 m. pr. Kr.). Gimė Elėjoje ir ten gyveno. Gyveno tuo pat metu kaip Heraklitas, apie 500 metus prieš Kristų. Jei tikėsime tradicija, klausėsi Ksenofonto. Apie 480-470 m. parašė savo filosofinį veikalą, eiliuotą, bet visai nepoetišką. Jis buvo viena iš labiausiai pagarbos vertų figūrų graikų filosofijos istorijoje. Jis kalbėjo apie pasaulio ir būties sandarą. Teigė, jog būtis ir pasaulis nesikeičia, jog tai yra amžina ir nekintama. Jis iškelia pasaulio pastovumą. Teigia, jog pasaulis neturi pradžios, jis neišnyksta, yra vientisas ir vieningas savo sandara.

Žmonės kintamąją

pasaulio dalį pažįsta savo pojūčiais, o tai netobula, iškraipomas pasaulis. Jis teigia, jog tai, ką žmogus išmąsto protu yra amžina ir pastovu.

Heraklitas (540 – 480 m. pr. Kr.)

Heraklitas (Herakleitas Efesietis) įžymus vadinamosios Jonijos mokyklos atstovas. Yra išlikę tik smulkūs jo kūrinių fragmentai bei aprašymai, kurių daugiausia pateikta Diogeno Laertijo veikale “Garsiųjų filosofų gyvenimai ir pažiūros” bei Arsitotetlio raštuose.

Heraklitas gyveno Efese, stambiame graikų prekybiniame mieste. Kūrybiškiausias Heraklito gyvenimo laikotarpis sutapo su VI ir V amžių pr. Kr. sandūra.

Vėlesnių laikų mąstytojai HHeraklitą pravardžiavo neaiškiuoju, tamsiuoju, mįslėmis kalbančiu filosofu. Heraklitas savo filosofavimą pateikdavo itin abstrakčiai.

Filosofo idėjos:

• pasaulis ir būtis nuolat kinta, t. y. pasaulis – tai tekanti, neaiški ir dinamiška sankloda, egzistuojanti laike. Pasaulis – tai procesas.;

• kintamumas yra amžinas. Anot Heraklito, tikrovės atvaizdas yra upė. Joje viskas teka, niekas nestovi vietoje (“neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”);

• savo filosofijoje Heraklitas daug dėmesio skyrė žmogui. Jo manymu, žmogaus pasaulį valdo “lotosas”. Išmintingi žmonės visą gyvenimą orientuojasi į “lotosą” – dieviškąją dovaną, išmintį;

• filosofas teigė, kkad dauguma žmonių nesiorientuoja į “lotosą”. Jo teiginiai:

 žmonės tirpsta kūniškuose malonumuose, šie žmonės nesirorientuoja į pasaulio sandarą, jų sąmonė yra sudrėkusi, o “lotosas” yra ugnis. Siela turi būti sausa, spindėti ugnimi. Sudrėkusi siela orientuojasi į jausmus;

 aristokratai – tai labai ugningą iir spindinčią sielą turintys žmonės, kurie orientuojasi į “lotosą”. Dėl to jie turi valdyti kitus žmonės. Aristokratams yra būdinga intuicija, įgyta dėl jų ankstyvo auklėjimo.

• Heraklito filosfija remiasi dialektika – pasaulio aiškinimu per priešybes. Prieštaravimai yra kuriančioji pasaulio priežastis ir jo variklis.

XXVIII. Emfedoklis. Demokritas

Emfedoklis (492 – 432 m. pr. Kr)

Emfedoklis kilęs iš Agrigento (dabartinis Grigentas), tuo metu turtingiausio Sicilijos miesto.Gyveno Sicilijoje ir Didžiojoje Graikijoje. Jis buvo pirmasis dorėnas filosofijos istorijoje ir vienintelė tokia figūra ankstyvojoje graikų filosofijos istorijoje: buvo gydytojas, dvasininkas, stebukladaris, poetas ir filosofas. Pats save laikė įkvėpta, tikrai dieviška būtybe, buvo gerbiamas ir mylimas jo stebuklais besistebinčios minios. Kaip galima spėti iš aprašymų, tai buvo „technikos stebuklai“, sumanumo ir gamtos pažinimo vaisius. Į gyvenimo pabaigą jis prarado minios malonę iir mirė tremtyje Peloponese. Po mirties tapo legendine būtybe.

Emfedoklio veikalas – filosofinė poema „Apie gamtą“ – savo stiliumi labiau nei turiniu rodė autorių esant poetą. Poemos I dalyje buvo rašoma apskritai apie pasaulį, jo jėgas ir stichijas, II – apie augalus ir gyvūnus, III – apie dieviškus dalykus ir sielas.

Pažiūros

1. Medžiagos teorija. „Niekas negali atsirasti iš to, ko nėra; neįmanoma ir negirdėta, kad tai, kas yra, dingtų“. Šitą Parmenido mintį Emfedoklis laikė aksioma, bet ją taikė tik paprastiems daiktų ddėmenims, o sudėtinius daiktus manė esant tampančius ir nykstančius. Darydamas tokį kompromisą, jis sutaikė Parmenido ir Heraklito pažiūras: pirmojo postulatus suderino su antrojo aprašytais patirties faktais. Jis sujungė tas skirtingas nuomones ir pripažino esant keturis dėmenis: vandenį, orą, ugnį ir žemę. Tai buvo keturios labiausiai gamtoje paplitusios kūnų rūšys.

2. Jėgų teorija. Kita itin svarbi Emfedoklio problema buvo tokia: kodėl stichijos jungiasi ir išsiskiria? Problema buvo nauja; jonėnai apsiribojo tik klausimu kaip vyksta kaita, bet ne kodėl. Klausti, kodėl medžiaga kinta, jiems būtų reiškę klausti, kodėl kinta tai, kas kinta iš prigimties. Juk jonėnai medžiagai priskyrė savaiminės kaitos galią, jie jėgos neskyrė nuo medžiagos; ir kaitą vaizdavosi kaip vidinę transformaciją, kaip vidinę dinamiką.

Dabar medžiaga ir jėga tapo atskirtos. Dėl elėjiečių teorijos apie būties nekintamumą ir nejudrumą įtakos stichijas imta suprasti kaip inertišką masę; bet koks pokytis jose galįs įvykti tik dėl išorinio poveikio. Prireikė ieškoti jėgų, kurios išjudina inertišką medžiagą. Emfedoklis ir šiuo atveju laikėsi pliuralistinės nuostatos: jis sujungė senąsias pažiūras ir pripažino dvi jėgas – meilę ir nesantaiką.

3.Biologijos ir psichologijos teorijos. Be bendrosios pasaulio teorijos, Emfedoklis turėjo daug specialių žinių apie gamtą; vienos iš jų buvo pavienės idėjos, o kitos – jo bendrosios teorijos atskiri atvejai. Ypač jam sekėsi aaiškinti biologinius reiškinius. Organinių būtybių atsiradimą jis laikė atsitiktinumu: „kūno dalys susijungė atsitiktinai“; tačiau daug atsitiktinių junginių – „galvos be kaklo ir liemens“, „akys be veido“, „žmonių figūros su jaučių galvomis“ – neišliko. Ši mintis bei teiginys, kad ne tokios tobulos būtybės atsirado anksčiau už tobulesnes (augalai atsirado pirmiau gyvūnų), buvo savotiškos atrankos ir evoliucijos teorijos užuomazgos.

Emfedoklio reikšmė. Graikų filosofijos raidoje Emfedoklio filosofija bent poroje vietų buvo posūkio taškas. Jis sukūrė: 1) pirmą pliuralistine medžiagos teoriją, derinančią kintamumo idėją su elėjiečių postulatais; 2) atskyrė jėgą nuo medžiagos; 3) sukūrė suvokimo teoriją. Be to, Emfedoklis, turėdamas greičiau gamtotyrininko nei metafiziko temperamentą, paliko keletą vertingų sumanymų chemijos, biologijos ir fiziologinės psichologijos srityse. Emfedoklio filosofijos poveikį nustelbė panašios, tačiau brandesnės Anaksagoro ir ypač atomistų doktrinos. Vis dėlto jis padarė įtaką Sicilijos gydytojų mokyklai ir kai kuriems mokslininkams pitagorininkams.

Demokritas (460 – 370 m. pr. Kr.)

Demokritas samprotavo taip. Kas protui yra nepaneigiamai tikra? Nepaneigiama yra tai, kad pasaulis yra. Tai, kas yra, šitas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška — apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galime laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada, arba būtimi, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas yra bbūtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas, nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.

Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: sėkla tampa medžiu, medis — ugnim ir pelenais, pelenai — žole ir t. t. Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi visur esantys miletiečių „elementai“, klauso nebūties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes vis tiek sakom, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už tuos „elementus“, ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra, pamatu? Matyt, niekas kita, tik medžiaga, iš kurios susidaro visi daiktai. Daiktų medžiagiškumas ir yra pasaulio pamatas. Yra medžiagiškumas, reiškia yra ir būtis.

Taip, bet kas yra ta medžiaga, ir kokia ji yra, kad visa, ką mes stebim kaip būtį, iškyla prieš mus būtent taip, o ne kitaip?!

Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias peržengus, daiktas tampa jau nebe tuo, kuo buvo (pavyzdžiui, vanduo virsta garais). Matyt, daiktų pamatą sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro

laipsnio, kurį peržengusi, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir pan., tai, matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalių. Matyt, ir daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesuvokiamai smulkias, bet tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt, toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų tapti niekuo. O tai paneigtų mūsų aakivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga yra. Vadinasi pasaulį sudaro daiktai. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimais jau nebesuvokiami, tik protu nustatomi daikteliai, dalelytės — toliau nebedalomas ir nebūčiai nepavaldus buvimas — atomai (atomas — reiškia nedalomas).

Atomai neatsiranda ir neišnyksta — jie buvo, yra ir bus per amžius. Jie nepavaldūs laikui. Todėl, nors mūsų pasaulis ir nėra amžinas, būtis yra amžina: ją tęsia erdvių begalybėse gimsta nauji pasauliai. Atomai neturi jokių savybių — nėra nei drėgni, nei šilti, nei saldūs, nnei spalvoti, jie skiriasi tik forma (a ir b), tvarka (ab ir ba) bei padėtimi (b ir p), be to, dydžiu ir svoriu. Atitinkamai jungdamiesi, atomai sudaro visą begalinę mūsų pasaulio daiktų įvairovę, visą būties turtingumą.

Kaip gimsta pasauliai su vvisu daiktiškuoju įvairumu?

Daugybė atomų juda visatos begalybėse, susidurdami vienas su kitu ir pagal panašumą jungdamiesi. Tuose sambūriuose keičiasi atomų judėjimo greičiai, susidaro sūkuriai. Sūkuriuose atomų koncentracija tęsiasi: sunkesni atomai tampa sambūrių centrais, lengvesni — išorinėmis sritimis. Taip formuojasi „didžiosios erdvių vienybės“— žemė, vanduo, oras, ugnis.

Mūsų pasaulis, mūsų žemė irgi taip atsirado. Iš tų „didžiųjų vienybių“ atomų judėjimo išaugo visi dabar mums matomi Žemės daiktai, kurie ir dabar yra nuolatinio kitimo būvyje.

Pasauliai gimsta, sensta ir miršta. Vienu metu visatoje gimsta ir miršta daugybė pasaulių. Mūsų žemė yra pasiekusi brandos amžių ir klesti, o visatos visuotinio kitimo suvokimas ragina mus ją dar labiau mylėti.

Visatos erdvės panašios į niekad nesibaigiantį fejerverką: antai įsižiebia naujos šviesos, štai čia jos gęsta. KKas vyksta ten, kur neseniai degė ugnis? Cia atomai jau yra nurimę, susitelkę į apvalias sankaupas ir juda naujais pavidalais — kaip žemės, vandens, oro stichijos. Jų atomų judėjimas jau kitoks, ir štai jie susitelkia į neregėtus žalius stiebelius — žoles, kiti kyla dar aukščiau’—ir suošia miškai, susispiečia į judančius gurvuolius — ir štai žalsvuose vandenyse jau plauko žuvys, saulėtuose medžiuose straksi paukščiai, laukuose ir miškuose įsikuria būriai žvėrių. Pasaulis prisipildo gyvybės ir augina žmogų, tokią atomų sankaupą, kurioje telkiasi ttobuliausios formos — apvalūs — ir patys judriausi atomai, kurie sudaro sielą, suteikiančią žmogui ypatingų sugebėjimų — justi, jausti ir protauti. Šitų sugebėjimų dėka gamtos pradėtą pasaulio kūrimą žmogus kis, aišku, kad pasaulį tobulinanti žmogaus kūryba negali vykti pagal kiekvieną žmogaus užgaidą. Pasaulio tobulinimas— tik toks žmogaus veiksmas ar darbas, kuris vykdys pasaulio, gamtos suformuotą tobulėjimo programą. Štai kodėl teisingu, išmintingu gyvenimu gali būti laikomas tik gyvenimas pagal gamtos tvarką, štai kodėl aukščiausia išmintis yra gamtos tvarkos pažinimas.

Iš kur mes galim tos išminties pasisemti?

Išminties mums gali suteikti priežasčių pažinimas ir žinojimas.

Ką reiškia „priežasčių žinojimas“?

Jis reiškia štai ką. Tarkim — mes žiūrim pro langą ir matom: medžiai linguoja. Taigi, nusprendžiam, pučia vėjas. Kai pučia vėjas, jūra banguoja. Ir smarkiai. Nes vėjas stiprus: šakos net plaikstosi. Vadinasi, žūklės nebus, nes žuvys nusileido į gilesnius vandenis, kur joms ramiau. Todėl, užuot gaišus laiką ir rizikavus, geriau likti namie ir tvertis kito darbo. Štai kas yra išmintis. Niekam tikusi išmintis — sėdėti visą dieną nevalgius! Kuo pamaitinsiu vaikus, kurių išmintis — prisivalgyti žuvienės? Užuteky bus ramu, reiks plaukti ten.

Šitaip galima išsiaiškinti viską. Nes viskas pasauly susiję taip, kad priežastis tampa pasekme, pasekmė yra priežastis naujai pasekmei, ši — naujai— iir t. t. Niekas pasauly neatsitinka be priežasties, visa, kas yra, tai tam tikrų priežasčių pasekmė. Ieškodami priežasčių, mes galim įsiskverbti taip giliai, kad pasinersim į daiktų vidų, arba pakilti taip aukštai, kad prieš mus atsivers visatos beribės. Šitaip mes galim prieiti ir prie priežasčių priežasties, o ši ir danguj, ir žemėj bus ta pati: atomas. Nuo atomų, jų judėjimo ir išsidėstymo tam tikromis tvarkomis priklauso visas pasaulio įvairumas ir tos įvairovės tvarka.

Jeigu mes žinom atomų savybes, atomų jungimosi tvarką, kitaip sakant, visų pasekmių pačias pirmąsias priežastis, o pasaulyje viešpatauja griežta tvarka, tai kodėl mes tą tvarką dažnai išsiaiškinam neteisingai ir apsigaunam?

Dėl to kaltas yra mūsų pažinimo pobūdis. Klaidų priežastis yra ta, kad žmogaus pažinimas dvilypis — jis susideda iš jutimų duomenų ir proto sprendimų apie juos. Netikusi jų sąsaja — ir klaida.

Kaip klaida gali atsirasti?

Mūsų pažinimo mechanizmas veikia taip. Kiekvieno daikto atomų judėjimas atitinkamai paveikia mūsų jutimo organus sudarančių atomų judėjimą ir kuria daikto vaizdą. Tas vaizdas, juslės perduodamas mūsų visumai, tampa vaizdiniu. Vaizdinys reiškia, kad mes juntam šaltumą, kartumą, šiurkštumą ir pan. Tai nereiškia, kad patys juntami daiktai yra šalti, kartus, balti ar šiurkštus; ne, tie daiktai tėra tam tikra tvarka išsidėsčiusių atomų sankaupos. OO mumyse jos — atitinkamai jutimo organą — kaip šaltumas, kartumas ir pan. Daikto nejusdami — neliesdami, nematydami, negirdėdami ir pan.— mes išvis negalėtume pasakyti, kad kažko esama. Jusdami, kad čia kažkas šalta, mes žinom tik tiek, kad čia kažkas šaltas. Užtat, jusdami šaltumą, mes ir sakom: šalta, o suprantam: daiktas. Bet pagal šaltumą nusprendę, kad juntamas daiktas yra akmuo, galim suklysti, nes šaltas gali būti ir akmuo, ir obuolys, ir sniego gniūžtė, ir pan. Užtat pažįstant reikia rinkti kuo daugiau ir kuo įvairesnių daiktą apibūdinančių jutimų, pavyzdžiui, štai šalta, drėgna, trapu, salsva, vadinasi, tai ne akmuo, o obuolys.

Bet kas mums gali pasakyti, kad tai, kas šalta, drėgna, trapu, salsva yra būtent obuolys, o ne akmuo? Juk ir akmuo gali būti ir šaltas, ir drėgnas, ir trapus! Kad tai obuolys, o ne akmuo, mums gali pasakyti tik protas, kuris iš patirties žino, kad akmuo negali būti saldus. O jeigu mes savo protui pajungsim ir akis, rodančias specifinę obuolio formą, spalvą — protas jau ir neklysdamas žinos, kokiu žodžiu tą daiktą vadinti. Protas yra jutimų vadas. Jutimai laiduoja mums pažinimo tikrumą (jei kažką juntam, vadinasi, kažkas tikrai yra), o protas — pažinimo teisingumą (tai, ką juntam, yra obuolys). Jutimai mums

perteikia pasaulio pavidalu prieš mus iškilusios būties konkretumą, o protas atskleidžia to konkretumo tvarką, kurios ieškojimas ir radimas begalinėje pasaulio daiktų įvairovėje, jiems iš chaotiškos pereinant į pažintą būties tvarką, žmogui skleidžiasi kaip su niekuo nepalyginamas džiaugsmas ir laimė.

Kadangi visur viešpatauja atomų sąlygojama tvarka, tai, anot Demokrito, tik rask tikrąsias reiškinių priežastis, ir būsi nenugalimas. Ne veltui Demokritas mėgo sakyti, kad jis labiau trokštų rasti tikrąją kokio nors reiškinio priežastį negu gauti Persijos karūną.

Tie žodžiai, aišku, Demokritui teikia ggarbės, bet ir rodo, kad priežastingumas — ne taip lengvai randamas ryšys. Iš tiesų, kodėl radau lobį? Ar todėl, kad man reikėjo sode iškasti duobę? O kam man jos reikėjo? Norėjau pasodinti obelį. Kam reikėjo obels? Kad man gražu, kai žydi obelys. O gal todėl, kad aš mėgstu obuolius? Tai jau dvi priežastys, ir kuri iš jų svarbesnė? Jei nė viena — tai gal bus ta, kad aš žmogus, o žmogui malonu ir žiedai, ir obuoliai? Vadinasi, lobio radimo priežastis yyra tiesiog tai, jog aš esu žmogus? Už tai, kad esu, gyvenu — prašom, lobis? Bet apie tai svajoja ne vienas, o lobį atranda ne kiekvienas. Vadinasi, manasis lobis yra tiktai atsitiktinumas?

Ne, tvirtino Demokritas, jokių atsitiktinumų nėra, viskas paklūsta ggriežtai tvarkai, kurią ir reikia aiškintis. Kai kam tik atsitiktinumas gali pasirodyti tai, kad per dykumą einantį plikį užmuša iš dangaus nukritęs vėžlys. O protingas žmogus netruks paaiškinti, kad čia jokio atsitiktinumo nėra. Dykumose gyvena ereliai, kurie gaudo vėžlius ir trupina jų šarvus, iš aukštybių vėžlius paleisdami į akmenis. Argi plikio galva nepanaši į akmenį? Štai ir paleido erelis į ją vėžlį. Nenori būti užmuštas — nebūk plikis, o jei esi plikis—nevaikščiok per dykumas, kur ereliai medžioja vėžlius!

Žinoma, tai juokai, nežinia, paties Demokrito ar šaipūnų sugalvoti, tačiau jie nepaneigia fakto, kad priežasčių-pasekmių ryšys tikrai yra, ir, jeigu nori, tą ryšį gali atrasti net didžiausioje painiavoje.

Pasaulio tvarką nėra lengva įžvelgti, bet jos tyrinėjimas žmogui gali daug duoti: reikalauja geriau įįsižiūrėti į daiktus, ieškoti nepastebėtų jų santykių, pusių, bruožų ir visokeriopai turtina žmogaus žinojimą. Remdamasis priežasties-pasekmės ryšiu, Demokritas ir pats sukūrė įvairių mokslo teorijų, iš kurių svarbiausios ir įdomiausios yra žmonių visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenimo teorijos, kitaip vadinamos valstybės teorija ir etika.

Pirmykščiai žmonės, sakė Demokritas, gyveno labai primityviai: klajodami miškais ir pievom, jie mito žolėm ir vaisiais, glaudėsi, kur papuola. Laukiniai žvėrys, blogi orai, maisto stygius vertė juos telktis ir padėti vieni kitiems. Pajutę tokio gyvenimo pranašumą, ėmė ggerinti savo gyvenimą jau būriu. Tokie būriai telkėsi įvairiose žemės vietose ir gyveno pagal savo tvarką.

Susitelkę žmonės bendravo nedaug ką reiškiančiais garsais, iš kurių pamažu gimė žodžiai — sutartiniai garsai atskiriems daiktams ir reiškiniams žymėti. Kadangi kiekvienas žmonių sambūris pasaulio daiktus ir reiškinius apibūdindavo kitokiomis garsų kombinacijomis, formavosi skirtingos kalbos.

Išmokę gyventi kartu ir bendrauti kalba, kuri saugojo JŲ gyvenimo patirtį ir išmintį, žmonės galėjo sparčiau tobulinti ir gerovę: perimdami senolių sukauptą išmintį, patys galėjo sėkmingiau ieškoti naujos. Greit žmonės įsigudrino pasirūpinti maisto atsargų, auginti gyvulius, statytis būstus, vis patogesnius, gražesnius. Taip žmonės išmoko susiburti ir svarbiems, daugelio žmonių pastangų reikalaujantiems darbams: gintis nuo priešų, statytis miestus. Tas organizavimasis, pajėgų vienijimas atvedęs prie valstybės sukūrimo.

Valstybė yra žmonių sambūrio tvarka ir jos teigimo priemonės. Ta tvarka konkrečiais būdais teigiama tiek pačiam sambūriui, tiek jo išorei (saugoma tiek nuo savų, tiek nuo svetimų jos griovikų). Valstybė turi taip pat rūpintis, kad būtų patenkinti visų jos žmonių gyvenimo poreikiai. Tie žmonės, kurie valdo, kuriems visuomenė pavedė žiūrėti papročių ir įstatymų nustatytos tvarkos, yra verti didžiausios pagarbos, nes valdyti žmones, sugebėti teisingai spręsti jų reikalus — didelio proto ir tvirtybės reikalaujantis darbas. Žmonės, kurie nepaiso bendro gyvenimo taisyklių ir normų, kurie sąmoningai kkenkia kitiems visuomenės nariams, yra bjauriausi nusikaltėliai, su tokiais valstybės kalba turi būti trumpa. O tie, kurie nori gyventi teisingai ir gražiai, gali pasikliauti išmintingais išmanančiųjų patarimais — asmeninio gyvenimo etikos taisyklėmis.

Žmogaus tikslas žemėje yra laimė. Laimingas gali būti tas, kuris nestokoja pragyvenimui būtinų gėrybių ir turi tiek proto, kad moka jų nepristigti, nesivaikydamas pragyvenimui nereikalingo turto. Tai suteikia dvasios giedrą, kuri yra laimės sąlyga. Ir jau tikrai nelaimingas yra tas, kuris, ir turto turėdamas, nesugeba džiaugtis gyvenimu.

Gyvenimo džiaugsmas dvelkia iš visos Demokrito filosofijos. Demokritui viskas svarbu, visur skverbiasi mąslus jo žvilgsnis, o giliausių pasaulio sąsajų regėjimas jam teikia romumo ir pasitenkinimo. Viskas prieš mus — nuostabus gamtos kūrinys. Gražiausias iš jų — žmogus, pažininimo dėka sugebantis įžvelgti gamtos nuostabumą. Na ir kas, kad žmogaus amžius trumpas — tokia jo prigimtis. Nieko pasauly nėra amžino, tik būtis amžina. Žmogus, sugebėjęs pajusti būties amžinumą, pergyvena amžinybės jausmą. Argi tai maža būties dovana žmogui, argi vien ji nėra verta pasigėrėjimo ir džiaugsmo? Ne veltui dar amžininkai Demokritą vadino besišypsančiuoju filosofu.

XXIX. Klasikinis Antikos filosofijos laikotarpis. Sofistai

II Antikos filosofijos laikotarpis (V su puse a. pr. Kr. – IV a. 4 deš.). Tai yra taikos laikotarpis, suklesti kultūra, centras – Atėnai. Pagrindinė ffilosofijos mokykla – sofistai. Sofistai – tai Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofijos pasekėjai. Sofistų mokykloje mokėsi platų akiratį turintys žmonės. Jie buvo drąsus, padarė didelę revoliuciją graikų santvarkoje. Kritikavo valstybę ir įstatymus. Individas buvo vertinamas dėl savo protingumu, individualybės. Sofistų mintys:

• kiekvienas žmogus yra vertas nuo gimimo, nepaisant savo poelgiu;

• įstatymai priimami tokie, kokie naudingi patiems priimantiesiems;

• drovumas sukuria patys žmonės;

• religija – žmonių išradimas;

• sofistai gilinosi į tai, kas yra svarbu čia ir dabar;

• jie pirmieji už savo filosofiją ėmė mokestį, tai sukėlė neigiamas žmonių emocijas, jie buvo persekiojami;

• manė, jog žmogus, įvaldęs diskusijų meną gali atsakyti į bet kokį klausimą;

• iškėlė savęs auklėjimą;

• visko pažinti iki galo neįmanoma, reikia gilintis į tai, kas rūpi kasdieniniame gyvenime;

• nėra prasmės siekti gilesnio pažinimo. Tai rodė jų pesimizmą, buvo gnostikai. Manė, kad niekuo negalima pasitikėti, viską reikia permąstyti – skepticizmo atstovai;

• sofistų filosofijoje randama humanizmo užuomazgų: žmogus visų daiktų matas, pradžia ir pabaiga.

XXX. Sokratas. Gyvenimas ir filosofija

Sokratas (490 – 399 m. pr. Kr.). Pirmasis filosofas, miręs už savo filosofines tiesas. Antroje savo gyvenimo pusėje įkūrė filosofinę mokyklą, kuri tapo labai populiari. Jis pats rinkdavosi sau mokinius. Visą savo gyvenimą neparašė nė vienos eilutės, filosofavo tik žodžiu. Buvo uždaro būdo, drąsus karžygis, gyveno kukliai, nekokios išvaizdos. Visą savo gyvenimą praleido gatvėse, aikštėse.

Savo gyvenime sutikdavo dviejų rūšių žmones: kvailius (pasipūtusius) ir protingus. Sokratinė ironija. Majautika – tiesos išviniojimo būdas, nesistengia primesti savo tieso, rasdavo tą tiesą, kuri svarbi pašneklovui. Tikėjo, kad žmogui svarbios tos tiesos, kurias jis išmąsto pats. Sokratas tikėjo, kad visi žmonės yra geri, jei jie yra sveiko proto bei siekia laimės. Ne visi žino būdų, kaip reikia siekti laimės, manė, kad protingi žmonės yra geri, o kvaili – negeri (tingūs, nemąstantys). Visi turi sąžinę, bet ne visi ją girdi. SSokratas teigė, kad girdi Dievo balsą. Daimon – žmogaus šviesusis, aukštesnysis „aš“. Visi žmonės yra unikalūs. Bet yra bendros moralės, elgesio normos, kurių reikėtų prisilaikyti. Sakė: „Kaimo medžiai manęs išmokyti nieko negali“. Kaimo kultūra nieko negali išmokyti, iš to kilo pavadinimas – pagonys.

Pažinimo problemos:

• „nieko nežinau iki galo“, „viskas, ką žinau, nieko nežinau“, pagrindinė filosofijos pažinimo esmė – susivokimas, kad visko dar nežinai;

• Sokrato vizitinė kortelė – pažink save;

• mikrokosmosas atspindi makrokosmosą;

• tos pačios jėgos veikia išoriniame ir vidiniame pasaulyje;

• gėrio siekimas, dorybių ugdymas yyra kelias į laimingą gyvenimą;

• savo filosofinėje mokykloje rengė dvasios puotas.

Sokratas buvo paduotas į teismą, nes „vedė“ jaunimą iš kelio, negerbė dievų. Sokratas buvo priverstas nusinuodyti. Po jo mirties jo autoritetas labai išaugo.

XXXI. Platonas: gyvenimas, metafizika, pažinimas ir žmogus

Platono tikrasis vardas bbuvo Aristoklis. Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.). Būdamas jaunas reiškėsi muzikoje. Jis buvo Sokrato mokinys. Parašė 36 veikalus dialogo forma, tarp veikėjų yra ir Sokratas. Visi Platono veikalai išliko iki šių dienų.

Po Sokrato mirties Platonas ima kritikuoti valdžią. Ant Akademijos kalno įkuria mokyklą, kurioje mokė filosofijos, matematikos, gimnastikos. Platono filosofijos problematika:

• metafizika;

• pažinimas;

• žmogus;

• valstybė.

Platonas remiasi Heraklitu ir Pitagoru, todėl išskiria du pasaulius:

• aukštesnysis pasaulis – gyvuoja jame tai, kas tobula, o tai yra mintys ir idėjos. Žmonės minčių lygyje suvokia, kas yra tobula idėja. Idėjos yra susidėliojusios į herarchiją. Jos viršūnė yra gėrio idėja. Ta idėja parodo, kas yra prasminga. Visa ko pradžia ir pabaiga atsiranda iš tos idėjos. Logos – visos idėjos, tvarkos atitikmuo. Svarbu yra gėris, saikas, tvarka ir vienovė;

• žemesnysis ppasaulis – jame yra tai, kas netobula.

Apie pažinimą

Žmogus yra sudarytas iš nemirtingos sielos ir kūno. Iki gimomo siela būna aukštesniajame pasaulyje, kai gimstama viskas yra pamirštama. Pojūčių vaidmuo pažinime yra tik pagalbinis, orentuotas į materialų pasaulį. Norėdamas geriau paaiškinti pažinimą naudoja urvo pavyzdį.

Apie žmogų

Vyksta amžina kova tarp sielos ir kūno, tarp netobulo kūno ir tobulos sielos. Žmogaus gyyvenime ypatingas periodas yra tuomet, kai jis suserga dievų liga – meile. Tada pradeda dominuoti darna, tuomet žmogus mato tik kito žmogaus ddvasią. Gyvenimo prasmė – nemirtingos sielos išlaisvinimas.

Žmonės yra labai įvairūs, bet juos galima suskirstyti į 4 grupes:

• auksiniai – orentuotas į išmintį, pasaulio pažinimą;

• sidabriniai – sąžiningumas, tikrieji kariai;

• variniai – orentuoti į turėjimą, troškimus, norus; materialistai;

• geležiniai – nieko nenori.

Vaikus auklėti reikia pagal jų prigimtį. Visuomet kažkuri savybė dominuoja, bet žmogus turi visų savybių po truputį.

XXXII. Platonas: žmogus, etika, valstybė

Etika

Etika atspindi žmogaus sielos sandara. Galva – protas, krūtinė – valia, pilvas – jausmas. Mąstymo tikslas – išmintis. Valios tikslas: sąžiningumas, teisingumas, drąsa. Jausmų tikslas: saikingumas. Žmogus turi lavinti viską, vertybė ir dorybė yra teisingumas. Kalokagatija – žmogus gražus savo išore ir vidumi.

Valstybė

Savo veikale piešė tobulą valstybę. Luomai:

• valdovai – atsakingi už mąstymą; tikslas – valstybės gerovė, neturi privačios nuosavybės;

• kariai – drąsūs ir sąžiningi žmonės; gynėjai, jie turi privačią nuosavybę, bet turi daug vaikų (Platonas pirmasis ima kalbėti apie vaikų darželius).

• gamintojai – norai ir troškimai. Jie pamaitina ir aprengia visuomenę, to nesuvokdami. Turi ir šeimą, ir privačią nuosavybę.

Skirtingų luomų žmonės gyvena skirtingą gyvenimą

Valstybė gyvuoja darniai, kai visi luomai sutaria. Kiekvienas luomas turi orientuotis į savo savybes. Luomų orientavimasis:

• valdovai į valdymą;

• gynėjai į drąsą ir sąžiningumą;

• gamintojai į saiką.

XXXIII. Aristotelis. Gyvenimas ir filosofija

Aristotelis (384 – 324 m. pr. Kr.)

Aristotelis gimė gamtos tyrinėtojo šeimoje. Padėjo Platonui vesti paskaitas, auklėjo AAleksandra Didįjį. Aristotelis – pats didžiausias enceklopedistas. Filosofo veikalų tipas – buhalterinės atsakaitos. Atskyrė kai kuriuos mokslus nuo filosofijos. Rašė apie metafiziką, etiką, estetiką, logiką ir t. t. Jo kūrinys – „Corpus Aristotetilis“.

Aristotelis metafiziką supaprastina. „Platonas man draugas, bet tiesa – svarbesnė“.

Savybių rinkiniai su substancijomis sudaro klases. Teleologinė filosofija – viskas gyvuoja dėl tikslo.

Žmogaus veikla:

• poetinė – kūrybinė, gamybinė veikla;

• teorinė – pažinimas filosofija;

• praktinė – etika, politika.

Pagal Aristotelį:

1. pasyvusis – atspindintis, pažįstantis;

2. veiklusis – aktyvus, veikiantis.

Aristotelis labiau vertina pažintinę teorinę veiklą, o ne kūrybą. Pagal Aristotelį visi žmonės – laimės siekiantieji. Visi sveiko proto žmonės nori gyvenime daugiau gėrio, kuris yra kelias į daimoniją. Diano dorybės – proto dorybės. Etinės dorybės – santykis su savimi.

Pagal Aristotelį privalumai yra dorybės. Protinės dorybės yra vidaus gyvenime, o etinės – išorės gyvenime.

Dorybė vidurys tarp to kas per daug ir kas per mažai – aukso vidurys. Pvz.: drąsos perteklius – drąsa – drąsos trūkumas.

XXXIV. Vėlyvasis Antikos laikotarpis. Kinikai (cinikai)

Vėlyvuoju filosofijos laikotarpiu nėra laikomasi klasikinių vertybių. Šiuo laikotarpiu filosofai sprendė tas pačias problemas: kaip išlaikyti sielos vientisumą, saikumą, kai aplinka nesveika. Kaip žmogus turi gyventi? Kaip orientuotis? Filosofija vėlyvuoju laikotarpiu tapo praktinė.

Filosofijos mokyklos (visos teigė, kad jų pradininkai mokėsi pas Sokratą)

Kinikų (cinikų) mokykla – nesukūrė vientisos filosofijos, ttai buvo bednraminčių sąjūdis. Kinikai buvo skandalingi, kritikavo visuomenės ydas, pirmiausia – aukštuomenės.

Principai:

• Reikia bėgti nuo „supuvusios“ visuomenės;

• Norint išlaikyti sveiką sielą, reikia nenaudoti supuvusios tautos principų;

• Niesiekti turtų;

• Norint būti sveikams, reikia neįsivelti į politinės veiklos dalykus;

• Jei žmogus nori išlikti dvasiškai sveikas, turi rūpintis tik dvasiniais dalykais.

Kinikai vadinami statiniais filosofais, nes toku būvu pabrėžia jų neturtingumą. Savo namuose neturėjo nereikalingų daiktų. Po kiek laiko jų idėjos buvo iškraipytos, vėliau atsiranda cinikai, nepadedantys atsidūrusiems bėdoje, mėgaujasi kitų kančia.

XXXV. Stoikai

Stoikų mokykla yra viena vertingiausių ir skaitlingiausių trečiajame laikotarpyje. Jų filosfija nuosekli, gilinamasi į tai, kas yra gyvenimas, mirtis, teigia, kad žmogus yra gyvenimo dulkė, bet gali siekti ataraksijos (dvasinės palaimos). Pagrindinės jėgos, veikiančios gyvenimą yra stipresnės už žmogų: gyvenimas, lemtis. Išmintingi žmonės nesipriešina likimui ir seka paskui likimui. Neišmintingi tik spyriojasi, bet vistiek įvyksta tai, kas turi įvykti. Ataraksija – dvasios plaima, dvasinė ramybė. Būdas ją pasiekti“ nesidžiaugti, kai gerai, neliūdėti, kai blogai (nesidiauk radęs, neverk praradęs). Svarbiausias jų gyvenimo principas: apatija – emocinis santūrumas, dvasios stiprybės požymis. Stoikai moko žmogų kaip gyventi gyvenimo audroj ir kaip neišsimušti iš vėžių. Stoikų filosofija tapo krikščioniškosios filosofijos pagrindu dar Senovės Romoje. Krikščioniškojoje filosofijoje labai atsispindi stoikų idėjos. Stoikai daug dėmesio skyrė mirčiai, bendė nubrėžti idealios mirties

variantą. Ji turi būti neemocianali ir netikėta. Stoikai teigė, kad nuo likimo nepabėgsi.

Stoikų atstovai:

1. Zenonas (336 – 264 m. pr. Kr.);

2. Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m.) – filosfas, oratorius, valstybės veikėjas; Senaka parašė 12 filosofinių traktatų, 124 laiškus, vieną politinį kompletrą.

3. Markas Aurelijus (121 – 180 m.) – Romos imperatorius.

Anot stoikų, siekiant dvasinės ramybės, reikia:

• nesiekti turtų. Turtų siekimas yra sumaištis;

• nuosaikus dalyvavimas politiniame valstybės gyvenime;

• rūpinimasis sveikata.

XXXVI. Epikūriečiai. Neoplatonikai

Epikūriečiai

Epikūriečiai – antras pagal didį filosofinis judėjimas. Epikūriečiai siekė paaiškinti, kokiai keliaia galima pasiekti aataraksiją. Būdai:

• žmogaus gyvenimas turi teikti malonumą, gėris yra malonumai, o visa kita – blogai;

• skausmas ir baimė yra blogis.

Atstovai:

1. Aristipas (435 – 355 m. pr. Kr.);

2. Epikūras (342 – 271 m. pr. Kr.). Kadangi filosofo raštai turėjo didžiausią reikšmę, jo filosofijos kryptis vadinama epikūrizmu.

Malonumas ksirto į dvi klases: vieni gali turėti neigiamų pasekmių, kiti ne.

Neigiamų pasekmių gali turėti kūniški malonumai (maistas, seksas), negali – dvasiniai dalykai (poezija, muzika, meninė veikla, t. y. kūryba). Kūnui nieko per daug nereikia. Visas dėmesys skiriamas dvasios ttobulinimui. Epikūras parašė labai įdomų veikalą “Apie gyvenimo kelionės vaistinėlę“. Tiesos:

• gyvenime yra kančios ir baimės; jas galima įveikti;

• reikia mąstyti ir ieškoti tikrųjų gyvenimo malonumų;

• sielos malonumai.

Sveikata reikia prižiūrėti. Dalyvauti valstybės valdyme negalima. „Gyvenk paslapčia“. Baimė yra tai, kas yra blogai. Baimė yyra nesąmoningas nesekmės ir nelaimės laukimas. Epikūriečių filosofija yra pozityvitinė, orientuota į teigiamus dalykus. Išmintis yra gyvenime įžiūrėti teigiamus dalykus. Džiaugsmas ir pasitenkinimas yra aukščiausia išmintis. Jie ieško malonumų kokybės, o ne kiekybės, tačiau neneigia ir kūniškų malonumų, bet reikia saikingai ir protingai tai daryti. Skiria tris baimes, kurios sukelia skausmą: dievų, gamtos ir mirties. Nereikia bijoti dievų, nes jie gyvena atarksijoje ir jie jos nernori prarasti, todėl nesikiša į žmonių gyvenimą. Gamtos stichijos baimės yra perdėtos ir išpūstos. Realybėje jos nėra tokios baisios. Nė vienas gyvas žmogus nėra miręs, mirtį žmonės asocijuoja su skausmu. Mirties baimė yra prietaras. Graikai epikūriečius vadina sodų filosofais. Ši filosofija dešimtmečiams bėgant buvo iškraipyta ir kur rinkdavosi epikūriečiai, vėliau rinkosi benamiai, valkatos. Šiais laikais eepikūrietis yra žmogus, kuris ieško tik kūnišku malonumu.

Neoplatonikai

Neoplatonikų mokykla atsirado II a. Centras – Aleksandrija. Jie savaip atkartojo Platono idėjas.

Plotinas (204 – 270 m.). Parašė 54 straipsnius apie savo filosofiją sekdamas Platonu. Temos suskirstytos į 9 dalis. Visa neoplatonikų filosofija kalbėjo apie pasaulio sąranga. Pasaulis įtarptas tarp dviejų polių: šviesos ir tamsos. Šviesos polis – dievas, tobulumas, amžinybė, dvasinis polis. Tamsos polis – materialumas, laikinumas, netobulumas.Žmogus gali įsiskverbti į šviesą, bet kūnas lieka tamsos polyje. Šviesos polis – vienodumas, ttamsos polis – išsiskaidymas. Teigia, kad yra šviesūs ir tamsūs žmonės. Šviesūs – dominuoja šviesos polyje, o tamsūs žmonės turi tamsos polio savybes. Neoplatonikų tarpe buvo filosofų moterų (pvz.: Diotima, Ipatija).