Filosofijos kurso konspektai

FILOSOFIJOS ĮVADAS

(KONSPEKTAS STUDENTAMS NEAKIVAIZDININKAMS)

Parengė: dėst.ekspertė V.Marcinkevičienė

2004

KAS YRA FILOSOFIJA?

• – TEMOS TIKSLAS

Įrodyti, kad filosofija yra neišvengiama kiekvieno išsilavinusio žmogaus gyvenimo dalis.

- LITERATŪRA

Apie filosofijos esmę, jos atsiradimą, funkcijas bei struktūrą Jūs galite pasiskaityti šiuose leidiniuose:

Anzenbacher A.Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis,1992, p.15-21.

Jaspersas K Filosofijos įvadas. Vilnius: Mintis,1989, p.25-46.

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: Litimo,1999, p.8-11,21-50.

Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen,1995, p.10-16.

Filosofija /Mokomoji knyga /parengė R. Dabkus. Kaunas: Technologija, 2000, p.4-8.

Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija/ sud. G. Mikelaitis. Vilnius,1996, p.29-51.

Nekrašas E. FFilosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,1993, p.1-5.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura,1996, p.11-18.

Raeper W.,Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma Littera,1996, p.11-27.

Šalkauskis S. Filosofijos įvadas. /Rinktiniai raštai. T.I. Vilnius: Mintis,1990, p.29-41.

Ž – SPECIALYBĖS TERMINŲ ŽODYNĖLIS

Išmintis – – tai savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint daug specialiųjų ar įprastinių žinių.

Filosofija – (gr.phileo -mylėti, sophia – išmintis ) žodis, reiškiantis išminties meilę, vienas iš pasaulio pažinimo ir aiškinimo būdų.

Filosofas – filosofijos specialistas, mąstytojas.

Mitas – (gr. mythos) pasakojimas, perteikiantis senovės ttautų pažiūras apie pasaulio ir gamtos reiškinių kilmę, dievus ir legendinius herojus.

Mitologija – susisteminta mitų visuma.

Okultizmas – įsitikinimas, kad tikrovėje, gamtoje ir pačiame žmoguje slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių.

Okultizmo apraiškos: astrologija, spiritizmas, ufonautika, magija, mmistika, antroposofija, teosofija.

Teorija – tikrovės reiškinių aiškinimas abstrakčia, logine forma arba kurios nors srities tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių visuma.

Žodžio filosofija kilmė.

Filosofiją kiekvienas supranta savaip. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad filosofija – tai bendros kultūros sudėtinė dalis, pažiūrų bendriausiais būties bei pasaulio pažinimo klausimais sistema. Kas yra filosofija ir ko ji verta – ginčytinas klausimas. Dažniausiai filosofija vadinama tai, kas surašyta begalėje knygų, tai, ką filosofai dėsto universitetuose, tai, kam suteiktas universalizuotas pobūdis ir ką galima studijuoti. Jei šitaip žiūrime į filosofiją, tai matome tik jos susvetimėjusį pavidalą. Tokia filosofija iš tikrųjų gali būti tik atitrūkusi nuo pasaulio ir skirta tik elitui. Tačiau tikroji filosofijos prasmė yra kita.

Nėra kitos teorinių svarstymų srities, kuri keltų tiek ginčų, kaip filosofija. Kai kas jją laiko vos ne svarbiausiu mokslu, apibendrinančiu kryptis specialiems teoriniams svarstymams, kiti mano, kad filosofavimui pakanka plepėjimo įgūdžių ir mokėjimo ginčytis. Jie mano, kad gali lengvai spręsti apie filosofinius dalykus. Pripažindami, kad kitiems mokslams reikalingos studijos, mokyklos, metodai, tokie žmonės įsitikinę, kad filosofiniais klausimais kiekvienas be niekur nieko gali reikšti savo nuomonę. Ir iš tiesų, filosofiniai klausimai paliečia kiekvieną, todėl kiekvienas laiko save sugebančiu ir įgaliotu į juos atsakyti.

Pasirodo, visi mes esame kada nors filosofavę. Dar būdami vaikais. Iš esmės ffilosofija mums nėra naujiena. Filosofija prasideda klausimais, kuriuos keliame, kai įprastas, kasdienis pasaulis praranda ,,savaimesuprantamumą” ir tampa problema. Paprastai mes gyvename savo pasaulyje kaip gerai įrengtame name, kuriame be vargo orientuojamės. Tačiau kai šis įprastumas pasidaro problemiškas, mes staiga atsiduriame lyg plyname lauke. Viskas tampa abejotina.

Įvardykime keletą šios rūšies klausimų – klausimų, kuriuos gali kelti vaikai, bet kurie yra žinomi kiekvienam, nes kiekvienas juos sau jau yra kėlęs: Kodėl apskritai yra kažkas? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? ( Tai tapatumo, tikrumo ištakos, būties suvokimo savimonė). O kas buvo iki pradžios? Kas buvo, kai dar nieko nebuvo? (Tai klausinėjimo begalybė, proto, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, nerimas.). Kas bus po mirties? Kas yra teisingumas? Kas yra sapnas? Ar aš esu laisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė?

Tokie klausimai yra pirmapradė filosofijos versmė. Žmonėms jie yra neišvengiami. Problemos, kurias apima filosofija, dažnai vadinamos filosofijos klausimais. Juos įvairūs filosofai sprendė panašiai.

Nors filosofijos klausimai kiekvienam žmogui kyla vis iš naujo, vis dėlto mes nesame pirmieji jų svarstytojai. Filosofijos klausimai turi tradiciją. Šioje tradicijoje vis labiau suvokiamas tų klausimų problemiškumas. Šis suvokimas suteikia mūsų pačių filosofavimui matą, standartą. Nors kiekvienas galime filosofuoti, vis dėlto tas pproblemiškumas rodo, kad filosofija gali būti įvairaus lygio. Galima filosofuoti gerai ir blogai, diferencijuotai ir nediferencijuotai. Galima tik tam tikra prasme mokytis filosofuoti.

Tačiau tai įmanoma tik tada, kai mes įsijungiame į dialogą, kuriame nuo pat mūsų kultūros pradžios dalyvauja filosofuojantys žmonės. Turime atgaivinti susvetimėjusį filosofijos pavidalą įtraukdami jį į nuosavą filosofavimą. Praeities filosofavime turime atsrasti savojo filosofavimo problemas. Tai ir yra svarbiausia.

Žodis filosofija yra graikiškos kilmės. Veiksmažodis philein reiškia mylėti, o sophia – iš pradžių reiškė bet kokį tobulumą ar gebėjimą, vėliau šiuo žodžiu imta nusakyti žinojimą, aprėpiantį dorybę bei gyvenimo meną. Todėl filosofija dažniausiai verčiama kaip išminties meilė.

Remiantis antikine tradicija, žodžio filosofija autoriumi laikomas Pitagoras (570-496 pr.m.e.). Sokratas /Platonas suteikė šiam pavadinimui istoriškai patvarią reikšmę. Sokrato ir išmintingosios Diotimos pokalbyje Platonas nusako filosofiją kaip išminties meilę, personifikuodamas tiesos, gėrio ir grožio meilę demono Eroto įvaizdžiu (Anzenbacher A., p.16).

Sokrato pavyzdys rodo, kad nei vienas žmogus neturi išminties monopolio. Filosofui ne tiek svarbu tarti paskutinį, lemiamą žodį ar galutinai išspręsti problemą. Svarbiau yra iškelti problemą, ją suvokti, ištirti galimus sprendimo kelius. Filosofas vengia įgyti klaidingų bet kurios srities žinių, jis siekia klaidos nelaikyti tiesa, ir todėl sako, kad jis ,,nieko nežino“.

Apie termino filosofija lingvistinį vertinimą plačiau kalba senųjų kalbų tyrinėtojas WW.Shadewaldtas (Furst M., Trinksas J., p.321-323).

Tai kuo gi skiriasi išmintis nuo filosofijos, išminčius nuo filosofo? Ar visi išminčiai yra filosofai? Jau Aristotelis (384-324 m.pr.m.e.) nurodė vieną iš svarbiausių išminčiaus bruožų – sugebėjimą žinoti visa, kas tik įmanoma. Bet ar tai yra vien tik žinios apie pasaulio sandarą ir funkcionavimą? Žinoma, kad ne. Tai ir tam tikras nusimanymas apie žmogaus gyvenimą ir jo prasmę, apie elgesio vertinimo pagrindus, žmonių tarpusavio santykius: meilę, draugystę, vienybę ir kt. Kas suteikia galimybę spręsti šiuos klausimus? Patirtis, bendra orientacija gyvenimiškose situacijose, sugebėjimas spręsti net tada, kai specialiąsias žinias turįs žmogus pasimeta.

Vakarų kultūroje labiau, nei Rytų, svarbi gamtamokslinė ir techninė orientacija. Dėl sparčios šių mokslų pažangos jaunimas gamtotyros ir technikos srityse lengviau susivokia. Tačiau specialios žinios ir sugebėjimai negarantuoja išminties.

IŠMINTIS yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje, neturint daug specialiųjų ar įprastinių žinių. Tokiai orientacijai reikia tam tikro mąstymo išlavinimo.

Filosofijai rūpi išsiaiškinti svarstomo dalyko pagrindus, juos kritiškai apmąstyti. Tai taisyklingo mąstymo dalykai. Bet, vystydama išminties proto galias, filosofija kartu siekia ugdyti žmogaus jautrumą tiesai, grožiui, gėriui.

Pagal St. Šalkauskį, išminčiui būdingi 3 požymiai:

1.Pažiūrų visapusiškumas.

2.Išlavintas mąstymas.

3.Tinkamas dorinis apsisprendimas.

Ar galima išugdyti išmintį? Taip.Tam reikia:

1.Domėtis pasaulio ir gyvenimo problemomis, daug skaityti.

2.Mąstyti (pvz.: norint

tapti geru dailininku, reikia piešti).

3. Jei nori būti doras, privalai gerai elgtis ir vengti blogio.

Visapusiškų pažiūrų neįmanoma įgyti domintis ir tikint viskuo, kas pakliūva. Reikalinga atranka. Mąstymui lavinti taip pat reikia sistemos ir metodo. Kiek orientaciją gamtoje ir visuomenėje galima įgyti proto pastangomis, tiek tą orientaciją turėtų teikti filosofija. Filosofas tobulina ją savo apmąstymams teikdamas teorinį pavidalą ir pasitikėdamas proto argumentais.

Filosofijos atsiradimas.

Filosofija atsirado daugiau kaip prieš 3 tūkstančius metų Rytų šalyse. Ji atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų įį jį jaudinančius klausimus. Dirvą filosofijai atsirasti parengė mitologinis aiškinimas. Kiekviena tauta mitais pateikia gana vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimą, vaizdą. (Nekrašas E., p.1-2). Tūkstančius metų tokio aiškinimo žmonėms užteko. Tačiau socialinės raidos procesas kėlė žmogui naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikos, statybai ir žemdirbystei – geometrijos, laivininkystei – astronomijos. Greta mitologijos atsirado ir kitų žinių perteikimo būdų, tokių, kaip poezija (poetiniai tekstai), technologiniai aprašymai (gaminimo receptai), teorija (mokslo tiesos).

Teorijai būdinga yra tai, kad ji aiškina daugybę įvairiausių reiškinių, rremdamasi keliais ar dėl kitų priežasčių pirminiais pasirinktais principais ar pradais. Teorijos teiginiai yra bendrieji teiginiai. Jais aprašomas ne konkretus koks nors įvykis ar reiškinys, o bendras, pasikartojantis reiškinių ryšys. Teorijos teiginiai yra grindžiami proto argumentais.

Mitologiniam pasaulio ir žmogaus vvietos jame aiškinimui ir teorijai būdinga:

Mitas Teorija

Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia įvairūs dievai ir pusdieviai. Dievus ir herojus keičia beasmenės jėgos bei stichijos.

Mite naudojami poetiniai įvaizdžiai Teorijoje vartojamos tikslios sąvokos

Mitas yra paprastas pasakojimas (nors gali būti ir poetinis) Teorija – tai loginiais ryšiais siejamų teiginių visuma.

Mitas remiasi tradicija ir tikėjimu. Teorija remiasi proto argumentais, įrodymu.

Rytų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė, negu graikų filosofija. Ji dažniau traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus, argumentuoto mąstymo. Tačiau Europos civilizacijos ir visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma jų filosofija.

Dažnai kyla klausimas, kodėl teorinis pasaulio aiškinimas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, o senovės Graikijoje? Visų pirma, pačioje Graikijoje nnebuvo žynių luomo, kuris būtų išlaikęs mitologinio – religinio mąstymo monopolį. Antra, pats žmogus Graikijoje buvo laisvesnis, negu Rytų despotijose. Graikija – demokratijos tėvynė. Joje beveik kiekvienas teisme ar tautos susirinkime galėjo reikšti savo nuomonę. Įrodymų reikėjo ne tik priimant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė sąlygas teoriniam mąstymui, taigi, ir filosofijai, atsirasti.

Savo teoriniu požiūriu filosofija yra aartima mokslui, tačiau nuo jo ir skiriasi.

Mokslui būdinga Filosofijai būdinga

Orientacija į tai, kas tiriama. Orientacija į tą, kuris tiria.

Mokslui rūpi, kaip objektas veikia. Filosofijai rūpi, ką objektas reiškia.

Todėl filosofija artimesnė ne mokslui, o pasaulėžiūrai.

Nuo ko prasideda filosofija?

,,.Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė”. Tuo ji skiriasi nuo galutinių teorijų moksle ir dogmų religijoje. Kai kurių filosofų teigimu, klausimai filosofui svarbesni, negu atsakymai, nes kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. Kitų gi autorių teigimu, būtent atsakymai į iškeltus klausimus yra pati didžiausia filosofijos vertybė. Jų nuomone, tolesnė filosofavimo ir filosofijos specifika išplaukia iš filosofinių atsakymų pobūdžio. Kaip ten bebūtų, filosofijai svarbu atsakyti į klausimą ,,Kas tai?”Tiksliai atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, beveik neįmanoma. Filosofijoje svarbiausia – pačiam įsitikinti, kas ji yra ir ar tai, kuo ji užsiima, yra prasminga. Šis aiškinimas visada susijęs su tam tikro autoriaus ar filosofinės krypties koncepcija. Kiekvienas pats skaitydamas ar gilindamasis į kitų mintis turi mėginti nustatyti savo santykį su filosofija.

Esminiai klausimai kyla dėl įvairiausių priežasčių. Dvasinis sukrėtimas, nuostaba ar didelė abejonė, nesaugumo pojūtis, krizės skatina iš naujo apmąstyti dalykus, kurie iki tol atrodė savaime suprantami. Anot filosofų, bet kokio filosofavimo pagrindas yra: patyrimas, nuostaba, abejonė. Kad galėtum filosofuoti, visiškai nebūtina studijuoti ,,patyrimo mokslus” (fiziką, biologiją, kt.). FFilosofija greičiau kyla iš ikimokslinio patyrimo, kuriame pasaulis jau yra atviras mūsų pažinimui ir veiklai [2, p. 17-18].

Filosofinis klausimas kyla tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir įprastumą. Tai -,,ribinės situacijos”. Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis mūsų žinojimas, pagrįstas patyrimu, yra nežinojimas Sokratui filosofavimas prasidėjo žinojimu, kad jis nieko nežino. Nežinojimas siekia žinojimo. (Anzenbacher A., p.18-19).

Belieka abejonė. Augustinas ir R.Dekartas parodė, kad abejonė, kaip pradinis filosofavimo taškas, veda į tai, kas neabejotina. Radikalią abejonę įveikia neabejotinas sąmonės faktas. (Anzenbacher A., p.20). K.Jaspersas, kalbėdamas apie filosofijos pagrindus, mini dar ir žmogaus sukrėtimą, ir savęs pasmerkties suvokimą. Jo nuomone, ,,iš nuostabos kyla klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo, kas pažinta – kritinis patikrinimas ir skaidrus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo – klausimas dėl savęs”.

Nūdienis filosofijos apibūdinimas

Vieningo teiginio, nusakančio, kas yra filosofija – nėra. Senovės mąstytojai sakė:,,savo objektu filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esinio pažinimas, o tikslu ji yra mokymasis mirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, artėjimas prie dievybės, pagaliau, savo plačiausia prasme ji yra visokio žinojimo savižina, visų menų menas, mokslas apskritai, neapsiribojantis kokia noras viena sritimi”.

Bendriausi samprotavimai apie filosofiją geriausiu atveju tegali suteikti protui teigiamą nuostatą skaityti filosofijos tekstus, nes geriausias būdas sužinoti, kas yra filosofija –– bendravimas su filosofijos dvasia. Sąmoningas filosofijos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys – ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose. Šio uždavinio suvokimas, nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonės bus žmonėmis.

Kalbėdami apie filosofiją, mes ją suvokiame dvejopai:

1.Kaip asmeninį santykį su problemomis, apmąstymus, t.y. kaip kūrybinį procesą.

2.Kaip mokslą, kai mes nesame sąlytyje su problemomis, mąstymu, o tik aiškinamės, kokios yra problemos ir kaip kiti sprendžia šiuos klausimus.

Filosofijos funkcijos ir struktūra

Nepriklausomai nuo filosofavimo pobūdžio, nuo filosofinės krypties, filosofija turi tiesioginę reikšmę žmogaus gyvenimui, atlieka svarbias funkcijas. Svarbiausios iš jų yra: pažintinė, praktinė ir kritinė.

Pažintinė filosofijos samprata apima bendriausių patyrimo formų, idėjų, vaizdinių aiškinimą, jų apibendrinimą bei tam tikrų koncepcijų formulavimą. Tai turi didelę reikšmę konkrečiai kultūrai ir visuomeniniam istoriniam žmonių gyvenimui. Čia vartojamos tokios sąvokos, kaip: būtis, materija, idealybė, daiktas, procesas, savybė, santykis, priežastis, pasekmė, būtinumas, atsitiktinumas ir kt. Šios sąvokos vartojamos visose srityse, be jų neapsieinama nei kasdieniniame gyvenime, nei moksle. Jos yra bet kokio mąstymo priemonės, žmogiškojo protingumo pagrindas.

Racionaliai apdorodama, sistematizuodama ir integruodama žmogiškąjį patyrimą, filosofija formuoja apibendrintą pasaulio vaizdą. Jei atskiram žmogui filosofija, atlikdama pažintinę funkciją, pateikia tam tikrą sumą žinių, tai specialiesiems mokslams be žinių pateikia dar tam tikrus metodologinius

pagrindus, nuorodas, kaip galima gauti norimų rezultatų.

Praktinė filosofijos funkcija susijusi su žmogaus ir visuomenės problemomis. Kiekvienas žmogus turi tam tikrus įsitikinimus apie pasaulį, gyvenimą ir visuomenę. Tos pažiūros yra įvairiai susistemintos. Į jas įeina etinės pažiūros, emocijos, norai, normos. Visas tokias pažiūras vadiname pasaulėžiūra. Ji turi lemiamą vaidmenį žmogaus elgesiui, praktinių problemų sprendimui, jo gyvenimiškai pozicijai. Kai kurie pasaulėžiūros aspektai turi filosofinį pobūdį nepriklausomai nuo to, ar žmogus, turintis tokią pasaulėžiūrą, apie tai žino, ar ne. Jis gali vadovautis kokia nnors filosofine koncepcija, visai apie tai nežinodamas. Žinoma, galima ir atvirkštinė situacija, kai žmogus sąmoningai ieško filosofinės teorijos savo pasaulėžiūrai paremti. Tai liudija, kad filosofija formuoja pasaulėžiūros turinį ir tuo daro didelį poveikį atskirų žmonių, socialinių grupių praktinei veiklai.

Ideologinė filosofijos funkcija. Kartais filosofija praktinę funkciją atlieka per ideologiją. Graikiškai ,,ideologija” reiškia idėjų mokslą. Ši sąvoka pradėta vartoti tik 19 a. pradžioje. Šiuo metu ideologijomis vadinamos įvairios teorijos, o kartais ir visa žmogaus sąmonė. Dažniau ši sąvoka reiškia politinę ideologiją. Ja ppaprastai vadinamas teorinis pagrindas, kuriuo vadovaujasi kurios nors politinės partijos veikėjai. Ideologijos formomis socialinės grupės, atskiri žmonės sąmoningai teoriškai formuluoja tikrovės supratimą bei savo veiklos tikslus atitinkamomis visuomeninėmis istorinėmis sąlygomis. Ji visada atspindi tam tikrų socialinių grupių interesus. Ideologija palaiko vvisuomeninę tvarką, formuoja socialines idėjas, kurios orientuoja žmones. Ideologija remiasi tam tikromis filosofinėmis koncepcijomis. (Pvz. buržuazinės revoliucijos vyko viešpataujant ideologijoje prigimtinės žmogaus teisės koncepcijai.)

Kritinė filosofijos funkcija pasireiškia dabarties kritika. Tai nuolatinės atgyvenusių būties struktūrų ir formų, kurios stabdo pažangų vystymąsi, kritika. Filosofija formuluoja naujas socialines vertybes ir perteikia jas visuomenei. Praradusi kritikos funkciją, filosofija gali tapti dogmatiška.

Tradicinės filosofijos struktūrinės dalys yra:

• Ontologija – būties, tikrovės teorija. Ji kelia materijos ir sąmonės santykio, būties vystymosi dėsningumo, kt. klausimus.

• Gnoseologija – pažinimo teorija. Ji tiria pažinimo kilmę, kelią, žmogaus pažintines galimybes, tiesos, jos kriterijų klausimus.

• Aksiologija – vertybių teorija. Ji tiria vertybių prigimtį, jų savitumus, egzistavimo ir realizavimo sąlygas.

• Filosofinė antropologija – Filosofinė koncepcija, pateikianti vientisą žmogaus sampratą. Ji aiškina žmogaus prigimties esmę, stengiasi apibrėžti jo vvietą pasaulyje. Ji paliečia žmogaus gyvenimo prasmės, tikslo, laimės, kančios, mirties klausimus.

• Etika – Dorovės teorija, tirianti žmogaus elgesį, jo pobūdį gėrio ir blogio požiūriu, nagrinėja moralinio vertinimo normas, etinį idealą.

• Estetika – Filosofinė disciplina, nagrinėjanti grožį, meną, meninę kūrybą, pergyvenimus, susijusius su grožiu.

• Socialinė filosofija – nagrinėja žmogaus visuomeninio gyvenimo klausimus. Ji apima visuomenės funkcionavimo ir vystymosi dėsningumo problemas, visuomenės sąmonės ir jos santykio su materialinėmis sąlygomis klausimus.

Filosofija nėra atsieta. Ji yra organiškai susieta su tyrimų visuma, tik konkrečios mokslinių tyrimų kryptys ppriklauso nuo pasirinktos srities. Vienų filosofinių problemų išsprendimas turi įtakos kitų filosofinių klausimų sprendimui. [12, p.15-16].

FILOSOFIJOS SANTYKIS SU KITOMIS PAŽINIMO SRITIMIS

• – PASKAITOS TIKSLAS

Apibūdinti filosofiją kaip kiekvieno žmogaus pasaulėžiūros tobulinimo teoriją.

 – LITERATŪRA:

Nagrinėdami šią temą, Jūs turėtumėte perskaityti šią literatūrą:

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.22-38, 43-44.

Furst M.,Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen, 1995, p. 17-18.

Filosofija /Mokomoji knyga /parengė R.Dabkus. Kaunas:Technologija, 2000, p.9-12.

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: litimo, 1999, p.18-21

Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija /sud.G.Mikelaitis. Vilnius:Mintis, 1996,

p.265-271, 276-280.

Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius, p.5-21, 76-77.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas. Vilnius, p.19-26

Šalkauskis S. Raštai.T.I. Vilnius, p.44-49, 58-71.

Ž – ŽODYNĖLIS

Formalieji mokslai – formalioji logika, matematika, struktūrų teorija. Formaliesiems mokslams rūpi gryna forma, abstrakti ryšių sistema, jų ,,suskaičiuojamumas”.

Individualumas – bruožas, būdingas tam tikram individui, asmeniui.

Jutiminis suvokimas – tai žmogaus juslėmis (pojūčiais) suvokiamas jį supantis pasaulis

Pasaulėjauta – žmogaus santykis su pasauliu per savo jusles.

Pasaulėvaizdis – pasaulio vaizdas, patiriamas pojūčiais, kuriuos suvokimas, atmintis ir vaizduotė susieja į vieną visumą. Jį žmogus pirmiausiai kuriasi iš savo patirties. Labiausiai jį tobulina mokslai.

Pasaulėžiūra – tai principų, pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame bei įsitikinimų, sąlygojančių atskiro žmogaus, tautos, visos veiklos kryptį, tarpusavio santykius ir santykius su tikrove visuma.

Realieji mokslai – 1.gamtos mokslai(fizika, chemija, astronomija, teorinė medicina, biologija) 2.kultūros mokslai: ddvasios mokslai (istorija, religijotyra, kalbotyra ir menotyra) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai. Realiųjų mokslų objektas yra tam tikra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja, taikydami tam tikrą metodą. Jie tiria gamtą, žmogų ir tai, kas atsirado dėl žmonių veiklos ir gamybos.

Sąvoka – tai protu suvokiamas bendrybės bruožų išskyrimas, mintis, idėja, kuri išreiškia bendrus ir esminius daikto ar reiškinio požymius.

Universalumas – ( lot. universalis – visuotinis) visaapimantis, bendras bruožas ar reiškinys.

Vaizdinys – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus.

Filosofijos ir pasaulėžiūros santykis

Pasaulėžiūros pradžia susijusi su pasaulėvaizdžiu – pasaulio vaizdu, patiriamu pojūčiais, kuriuos suvokimas, atmintis bei vaizduotė susieja į vieną visumą, fiksuodama jutimų (pojūčių) duomenis žmogaus psichikoje kaip kažką pastovaus ir vieningo. Pasaulėvaizdį žmogus susikuria iš savo patirties, vėliau papildo jį mokslo duomenimis, meno bei religijos vaizdiniais. Pasaulėvaizdis – tai bendras pasaulio, jo struktūros vaizdas. Jį labiausiai ištobulina ir formuoja mokslai.

Pasaulėjauta – tai jausminis, emocinis žmogaus santykis su pasauliu. Jis formuojasi dar ankstyvoje vaikystėje.

Pasaulėvaizdis ir pasaulėjauta yra ankstesni už pasaulėžiūrą, nes yra juslinio pažinimo išdava.Tuo tarpu pasaulėžiūra įjungia proto darbą. Ji formuojama nebe vaizdinių, o sąvokų pagalba. Pasaulėvaizdis ir pasaulėjauta mums parodo, koks yra pasaulis (didelis, mažas, šiltas, gražus, mielas), o pasaulėžiūra formuoja supratimą, kas yra pasaulis.

Tačiau llygiai kaip negalima žmogaus prigimtyje faktiškai atskirti proto ir juslių veikimo, taip ir žmogaus psichikoje negalima atskirti sąvokos nuo vaizdinio, o pasaulėžiūros nuo pasaulėjautos ir pasaulėvaizdžio. Pasaulėžiūra yra protinio pažinimo dalykas, nors ir remiasi jutiminiu pasaulio suvokimu. Kuo pasaulėžiūra artimesnė savo ištakoms, tuo daugiau joje yra pasaulėjautos elementų ir pasaulėvaizdžio ypatybių. Todėl primityvių tautų pasaulėžiūra, besireiškianti jų mitologijoje, yra daugiau pasaulėjauta.

Pasaulėžiūra leidžia spręsti, kas pasaulis yra, kas aš pats esu pasauliui, kas man yra kiti ir pan. Ją sudaro įvairios nuomonės, įsitikinimai (tikėjimai) ir žinojimas. Pasaulėžiūra apima ir vertybinių nuostatų pasaulio atžvilgiu sistemą, leidžia spręsti, kokia yra pasaulio esmė ir prasmė. Apimdama pažiūras į gyvenimą, pasaulėžiūra išreiškia pagrindinius žmogaus apsisprendimus gyvenimo prasmės, paskirties, doros klausimais. Paprastai pažiūros į pasaulį vadinamos teorine pasaulėžiūra, o pažiūros į gyvenimą – praktine pasaulėžiūra.

Kiekvienoje pasaulėžiūroje esama daug požiūrių, kuriuos tos pasaulėžiūros besilaikantys žmonės vienaip ar kitaip sujungia į vientisą sistemą. Konkretaus žmogaus pasaulėžiūrą sudaro įvairios nuomonės, įsitikinimai ir tiesos. Žmogaus pasaulėžiūroje tvirtas įsitikinimas gali sugyventi su abejone, prietaru, klaidomis. Pasaulėžiūrą turi kiekvienas žmogus, tik vienų ji yra platesnė, gilesnė, o kitų – siauresnė, vienų – prieštaringa, o kitų – darni. Tačiau kaip protinio gyvenimo faktas, pasaulėžiūra yra bendra visiems žmonėms kaip ir pats žmogaus

protas. Vadinasi, visi turime daugiau ar mažiau išplėtotą pasaulėžiūrą.

Filosofija siekia ištobulinti orientaciją pasaulyje ir gyvenime, teikdama savo apmąstymams teorinį pavidalą ir remdamasi proto argumentais. Kadangi išmintis yra žmogaus savybė, padedanti jam ištobulinti pasaulėžiūrą, tai filosofija, kaip išminties meilė, tampa teorinės ir praktinės pasaulėžiūros tobulinimo teorija.

Suprantant pasaulėžiūros ir filosofijos santykį, galima paprastai paaiškinti ir dažnai kylantį natūralų klausimą: kodėl filosofija iki šiol tebejaudina protus? Ogi todėl, kad pasaulėžiūros tobulinimas rūpi kiekvienam. Galima netgi sakyti, kad filosofuoja kiekvienas žmogus, kai sprendžia ppasaulėžiūros klausimus. Ši filosofijos sąsaja su pasaulėžiūra ir sukelia iliuziją, kad filosofavimui pakanka plepėjimo įgūdžių. Juk nėra žmogaus, neturinčio pasaulėžiūros, t.y. nebandančio suvienyti savo pažiūrų. Neieškoti atsakymo į filosofinius klausimus žmogus tiesiog negali, todėl filosofavimui žmonės yra tiesiog ,,pasmerkti”. Taigi, nesimokęs filosofijos asmuo anksčiau ar vėliau ims filosofuoti ir vėl kels tuos pačius klausimus, nuo kurių filosofija prasidėjo.

Jau minėjome, kad filosofijoje nėra pažangos. Ar tai yra todėl, kad žmogus mažai tobulėja dvasiškai? Informacijos kiekis per šimtmečius labai padidėjo, o mūsų vvertinimai, požiūriai į gyvenimą – ne. Žmogų, kuris vidurinėje mokykloje daugiausiai dėmesio skyrė gamtos mokslų studijoms ir tų mokslų metodus bei žinių vertinimo kriterijus laiko labiausiai priimtinais, o gamtamokslinių teorijų sąrangą – etalonu visam žinojimui, filosofija nuvilia. Nuvilia tuo, kad jji nėra pasiekusi visuotinai priimtų rezultatų. Kad rezultatų nėra, rodo daugybės filosofinių mokyklų egzistavimas. Specialieji mokslai savo srityse pasiekė neabejotinų ir visų pripažintų tiesų, o filosofija ir po 2 tūkstančių metų faktiškai sprendžia tas pačias problemas. Turint galvoje rezultatus, filosofijai visai nebūdinga pažanga.

Kaip teigia austrų filosofas A. Anzenbacheris, filosofijos raida – tai filosofinių problemų, aspektų bei sintezių daugybė, kuria ji skleidžiasi. Filosofijos pažanga – tai jos problemų suvokimo pažanga (Anzanbacher A., p.44). Filosofavimo ir filosofijos specifika išplaukia iš filosofinių atsakymų pobūdžio. Būtent jie ir sudaro filosofijos pažangą.

Svarbus pasaulėžiūros bruožas yra tas, kad ji, skirtingai nuo filosofijos ar mokslo, yra asmenybinio pobūdžio. Kiekvienas žmogus turi savo pasaulėžiūrą. Mokslą taip pat kuria tam tikri žmonės – mokslininkai, bet jie savo asmeniškumą atskiria nnuo teorijos, suteikia teorijai universalų pobūdį. Mokslas gali tapti pasaulėžiūros dalimi, kai žmogus, išmanydamas vienas ar kitas mokslo teorijas, jų argumentus, įtraukia tas žinias į savo pasaulėžiūrą.

Filosofija, tobulindama žmogaus pasaulėžiūrą, gilinasi į pačius pamatinius dalykus. O jie ne visų žmonių yra vienodai suprantami ir pasirenkami. Ne kiekvienas pagrindiniais laiko tuos pačius pradus ir principus. Ne visų žmonių pasaulėžiūros yra vienodos. Todėl ir jų tobulinimo būdai ir vertinimo principai gali nesutapti. Štai kodėl ir filosofijos krypčių gali būti daug, o filosofija –– viena.

Filosofija į pasaulėžiūrą įtraukiama taip pat, kaip mokslas – tiek, kiek žmogus konkrečios filosofijos pagalba ištobulina savo pažiūras, kiek laikosi vienokios ar kitokios būties sampratos, kiek suvokia savo santykį su žmonėmis, su savimi ir pan. Iš kitos pusės, filosofija, kaip pasaulėžiūros tobulinimo priemonė, yra žymiai asmeniškesnė už mokslą, nors nuo pat atsiradimo siekia universalumo ir ieško objektyvios tiesos. Konkrečiam žmogui svarbius, jaudinančius dalykus filosofija linkusi universalizuoti, apmąstyti kaip turinčius bendrą, visiems vienodą prasmę. Tai ją sieja su menu (pvz. su literatūra).

Mokslą ir filosofiją į pasaulėžiūrą įtraukia tik žmogus. Mechaniškai sujungę – prie filosofijos pridėję mokslą, meną, religiją, kt. – pasaulėžiūros negausime. Filosofinėje literatūroje kartais vartojamas ,,mokslinės” pasaulėžiūros terminas. Jis reiškia, kad dalis žmogaus patirties sutvarkyta pagal mokslui keliamus reikalavimus. Visa žmogaus pasaulėžiūra jokiu būdu negali būti mokslinė. Tiek religinė, tiek nereliginė pasaulėžiūra gali būti vadinamos mokslinėmis dėl to, kad apima mokslo teorijos duomenis. Taigi, mokslinės ir religinės pasaulėžiūros priešinimas yra neteisingas. Tiksliau būtų lyginti religinę ir nereliginę pasaulėžiūras, arba mokslinę su nemoksline (pvz.: šiuolaikinio europiečio ir Afrikos aborigeno pasaulėžiūras).

Filosofija ir mokslas

Žmonės visais laikais susiduria su keletu žinių rūšių: kasdieninėmis, mokslinėmis, literatūrinėmis – meninėmis ir iracionaliomis. Kasdienės žinios yra seniausios. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą įgyja daugybę įvairių empirinių žinių aapie išorinį pasaulį ir patį save. Paprastai jos išreiškiamos faktų konstatavimu ir jų aprašymu. Tai seniausios, atsiradusios kartu sužmogumi, žinios. Mokslinės žinios žymiai jaunesnės. Jos atsirado maždaug prieš 2500 metų. Mokslo atsiradimą sąlygojo žmonių civilizaciniai poreikiai. Manoma, kad viena iš pirmųjų atsirado astronomija, kuri dėl metų laiko skirtumų buvo labai reikalinga žemdirbyste ir gyvulininkyste besiverčiantiems žmonėms. Greta atsirado matematika, o atsirandant miestams, statyboms, laivininkystei bei karo reikalams, pradėjo vystytis mechanika.

Per visą antikos laikotarpį moksliniai tyrimai ir vyko astronomijos, matematikos ir mechanikos srityse. Iš pradžių filosofija kaip išminties meilė buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų. Vadinasi, ji tyrė ir visus esamus mokslus, buvo universalus mokslas. Kadangi buvo manyta, kad žmogaus prigimtį ir vietą pasaulyje lemia pasaulio prigimtis, pirmieji graikų filosofai nagrinėjo daiktų pradus ir pasaulio reiškinių tvarką.

Daugėjant žinių apie pasaulį ir žmogų, filosofijoje gan anksti prasidėjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Pirmasis, atskyręs logiką nuo filosofijos, buvo Aristotelis. Antikos mąstytojai suformulavo visų būsimų mokslo klasifikacijų ir jų principų užuomazgas. Jie suskirstė visas žinias pagal objektą į tris pagrindines sritis: žinias apie gamtą (fizika), žinias apie visuomenę (etika) ir žinias apie mąstymą (logika). Viduramžių Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų mąstytojai išvystė antikines idėjas ir išsaugojo jas būsimoms kartoms.

Viduramžiais llabiausiai buvo vertinama metafizika, o naujaisiais laikais mokslo revoliucija iškėlė gamtos mokslus, eksperimentinį metodą ir matematiką. Čia gamtotyra galutinai atsiskyrė nuo filosofijos, nors, pabrėždamas glaudų filosofijos ir specialiųjų mokslų ryšį, R.Dekartas piešia medžio įvaizdį, kurio šaknys – metafizika – maitina kamieną (fiziką) ir šakas (mechaniką, mediciną ir kitas mokslo šakas). Terminas mokslo šaka kilęs būtent iš šio įvaizdžio. Nuo renesanso prasideda nepaliaujamas specialiųjų mokslų atsiribojimo nuo filosofijos procesas.

XIX – XX amžiais buvo pradėti taikyti įvairūs mokslų klasifikacijos metodai. Pozityvizmo pradininkas A. Comte’as teigė, kad filosofijai šioje situacijoje beliko tapti mokslo filosofija. Tačiau filosofijai turi rūpėti ne tik mokslas (mokslas savaime nenuves žmogaus ten, kur reikia). Mokslo žinios yra tik instrumentas, kuris gali padėti ir grožio kūrimui, ir jo naikinimui. Jis gali būti naudojamas ir gėrio labui, ir siekiant pikto. Žmogui turi rūpėti ir daugybė kitų svarbių dalykų. Mokslo filosofija neatsako į žmogui gyvybiškai svarbius jo egzistencijos klausimus. Filosofija sąveikauja ne tik su mokslu, bet ir su menu, religija, dorove, teise.

Paprastai filosofija ir teologija, kaip universalūs mokslai, atskiriami nuo kitų mokslų. Pastarieji vadinami specialiaisiais mokslais. Kaip jau buvo minėta, savo gyvavimo pradžioje specialieji mokslai išsiskyrė iš filosofijos, kaip bendrų apmąstymų srities, tik paaiškėjus jų specialiam pobūdžiui, tik sukaupus faktinės medžiagos ir

pradėjus ją analizuoti. Specialiųjų mokslų ir filosofijos skirtumas glūdi netgi jų objektų įvairume. Specialieji mokslai tyrinėja empirinei (jutiminei) patirčiai prieinamus objektus, o filosofija, naudodamasi patirties išvadomis, siekia ir ten, kur patirtis nepasiekia.

Anot St. Šalkauskio, filosofija teikia žmogui aukščiausią sąmoningumo laipsnį ir kartu suteikia gnoseologinį pagrindą specialiesiems mokslams. Joks specialus mokslas nesiima spręsti apie žmogaus proto galias ir jo pažinimo ribas. Tai filosofijos prerogatyva.

Filosofija egzistuoja autonomiškai šalia realiųjų mokslų bei jų metodų. Filosofinis tyrinėjimas iš esmės skiriasi nuo šių mokslų ttyrinėjimų. Filosofijos moksliškumas pats yra filosofinė problema. Filosofija tyrinėja ne patirtinio pasaulio atskiras sritis, o patyrimo apskritai galimybės sąlygas. Tik taip filosofija gali nusakyti visumą ir tuo pačiu nustatyti realiųjų mokslų vietą. Tuo tarpu formalieji mokslai turi instrumentinę prasmę (pvz. logika). Taisyklingos jų argumentacijos padeda tiksliai analizuoti filosofijos problemas. Mokslai turi reikalą su tikrovės iškarpomis, o filosofija – su tikrovės visuma. (2.1. pav.).

Iš kitos pusės, filosofija, o ne specialieji mokslai, duoda galimybę sąmoningai nusistatyti religiniame žmogaus gyvenime. Ji padeda atskirti pprietarus nuo to, kas randa logišką pateisinimą ir palieka apsisprendimo laisvę žmogaus valiai tais klausimais, kur žmogaus protas nepajėgia pasisakyti nei už, nei prieš.

ONTOLOGINĖ PROBLEMATIKA FILOSOFIJOJE

• – TIKSLAS

Įvertinti būties problemos reikšmingumą filosofijoje.

- LITERATŪRA

Šia tema siūlyčiau pasiskaityti:

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. VVilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.39-43.

Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen, 1995, p.31-53.171-187.

Filosofija / Mokomoji knyga /parengė R. Dabkus. Kaunas: Technologija, 2000, p.16-55.

Jasmontas A. Filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: Litimo, 1999, p.51-148.

Ozolas R. Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją. Vilnius: Vyturys,1988, p.26-72, 93-113, 117-136, 143-170.

Ž – ŽODYNĖLIS

Nagrinėjant šią temą, Jums prireiks kai kurių sąvokų, kurių reikšmės galite dar ir nežinoti:

Būtis -tai visuma dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas.

Egzistencija – buvimas.

Empirinis -(gr. empeiria – patyrimas) paremtas patyrimu.

Idėja – tai daikto esmė, idealus, pirminis visa ko pradas.

Idealizmas -filosofinė kryptis, aiškinanti tikrovę kaip protą, dvasią, idėją.

Materializmas -filosofinė kryptis, kurios atstovai iškelia materialios tikrovės pirmumą idealiosios būties atžvilgiu

Objektyvusis idealizmas -filosofinė kryptis, kurios atstovai teigia, kad materialus pasaulis tėra idėjų atspindys. Jų požiūriu, dvasinis pasaulis egzistuoja savaime, objektyviai

Ontologija -(gr. on – esantis) filosofinė bbūties teorija.

Subjektyvus idealizmas – filosofinė kryptis, kurios atstovai būtį supranta kaip asmeninį ,,suvoktumą”, pasaulio ir visuomenės raidą sieja su subjektyviais asmenybės faktoriais.

Transcendencija -buvimas, egzistavimas už juslinio patyrimo, anapus juslėmis suvokiamo pasaulio (pvz. daikto buvimas už proto, pažinimo ribų, būties – už materialios tikrovės ribų.)

Transcendentinis -esantis už sąmonės ir pažinimo ribų, neprieinamas patyrimui.

Universalus -(lot. universalis ) visuotinis.

Filosofinė būties samprata.

Būties sąvoka yra viena iš sudėtingiausių filosofijos idėjų. Jos nagrinėjimas suteikia prasmę tikrajam filosofiniam mąstymui. Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas bbūna, yra , egzistuoja. Tačiau ši sąvoka yra abstraktesnė už pasaulio sąvoką. Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Tačiau filosofai sąvokai ,,būtis” suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai jos netapatina su visa tikrove. Pavyzdžiui, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai tarsi nepriklauso, nors ir joms, kaip būčiai, būdinga ,,būti” ir ,,egzistuoti”, nes ir pažinimas yra kaip tikrovės dalykas, kaip dvasinis tikrovės būdas, apie kurį galima pasakyti ,,yra”. Iš kitos pusės, filosofinė būties sąvoka yra abstraktesnė už sąvoką ,,pasaulis”, kuris turi aiškų empirinį turinį. Filosofas daiktų ir reiškinių įvairovėje visada ieško vienovės.

Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas prasideda nuo filosofinio klausimo – Ką tai reiškia egzistuoti? Kas yra? Egzistuoja įvairiausi pasaulio daiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, kurie atsiranda ir išnyksta. O kur dar sapnai, būsenos (meilė, neapykanta), svajonės, idėjos ir kt.? Tai kas gi yra tikroji būtis, kuri viską susieja, viską pagrindžia, iš kurios atsiranda visa, kas yra?

Atsakymai į šį klausimą labai įvairūs. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas yra pagrindinis filosofijos klausimas, nes nuo to, kaip filosofas išsprendžia ontologinį (būties) klausimą, priklauso visų kitų klausimų sprendimas. Tačiau atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Įminęs būties klausimus, žžmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę. (Geriausiai šį klausimą suformulavo Leibnicas: ,,Kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas?”). Taip suformuluotas klausimas yra nukreiptas ne į atskirus daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis.

Taigi, būties klausimai yra patys svarbiausi ir kartu žmogiškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagal tai, kaip interpretuojama būtis, filosofus galima sąlyginai suskirstyti į 3 stovyklas:

• Materialistus, kurie iškelia materialios tikrovės pirmumą idealios būties atžvilgiu (ideali būtis suprantama kaip sąmonė, kaip tikrovės – realaus pasaulio – atspindys). Jie teigia, kad egzistuoja tik realūs daiktai, o visa kita yra arba tam tikros materijos savybės (pvz. siela, sąmonė), arba tų daiktų atspindžiai.

• Objektyviojo idealizmo atstovai, atvirkščiai, teigia, kad tikroji būtis yra idealūs daiktai (siela, daiktų idėjos, kt.), kurie yra amžini ir nesunaikinami, o materialus pasaulis tėra tų idėjų atspindys.

• Subjektyviojo idealizmo atstovai iškelia žmogaus sąmonės, sielos vaidmenį ir supranta būtį kaip ,,suvoktumą”, būti – vadinasi, būti suvoktam”, sakė Dž. Berklis. Tikroji būtis – tai žmogaus siela, jo sugebėjimas suvokti.

Materialistinė būties interpretacija filosofijoje.

Vakarų filosofijos lopšys – senovės Graikija. Joje ir iškilo pirmasis filosofinis būties klausimas – pasaulio ir daiktų ,,pradžios” klausimas. Pirmiesiems graikų mąstytojams problemiška atrodė ne tiek pasaulio sandara, kiek jo kilmė. Buvo klausiama, iš ko pasaulis aatsirado. Teoriškai įprasminus šį klausimą, jis virto klausimu apie daiktų pradą. Pradu jie vadino ir pirmapradę stichiją (ugnį, vandenį, orą, žemę), ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą.

Ikisokratiniai filosofai (Talis, Heraklitas, Anaksimandras, Demokritas) jį sprendė iš natūrfilosofinių pozicijų – ieškojo materialaus pasaulio vieningumo prado.

Taliui (VII-Vi a. pr.Kr.) tokiu visa ko pradu buvo vanduo. Kartu tai buvo ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: viskas kyla iš vandens ir grįžta į jį, niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo Talio laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio. Anaksimenas (VI a.pr. Kr.) tokiu daiktų pradu laikė orą. Anaksimandras (VI a.pr.Kr.) jau daiktų pradu paskelbia ne kurią nors situaciją, o patirtyje tiesiogiai neduotą ir jutimais nesuvokiamą medžiagą – apeironą. Heraklitas (540-480 m.pr.Kr.) pasaulio pradu laikė ugnį. Tačiau pati ugnis yra nepastovi, tai tarsi amžinas plevenimas, todėl pasaulis Heraklitui irgi yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, panašus į laužą. Ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. Dėl šios minties Heraklitas dar vadinamas pirmuoju dialektiku.

Demokritas (370-460) laikomas atomizmo ir apskritai materializmo pradininku. Jo nuomone, pasaulio pagrindas yra atomai – mažiausios nedalomos medžiagos dalelės (3.1 pav.). Atomai nekintami, amžini, nedalomi,

skiriasi tik savo dydžiu, padėtimi ir tvarka. Be jų egzistuoja tuštuma, kurioje atomai gali judėti ir sudaryti įvairius kūnus. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja pasaulio vienovę. Visi regimi kūnai yra laikini. Net ir siela jam susideda iš apvalių atomų

Parmenidas iškėlė mintį, kad būtis yra tai, kas amžina, neatsiranda ir neišnyksta, kas negali kisti ir pavirsti nebūtimi. Šiomis filosofų idėjomis ir rėmėsi visa tolesnė filosofija.

Materialistinė yra ir Aristotelio (384 –322 pr. Kr.) pažiūra į būtį kaip į materijos iir formos vienovę. Jam tikroji būtis – realūs daiktai, substancijos, turinčios beformę materiją ir formą, kuri leidžia apibrėžti konkretų daiktą. Daiktas virsta tuo, kuo jis yra materijai susijungus su forma, nes materija be formos galima tik kaip pirminis pradas, o daiktuose tai- absoliuti negalimybė.

Viduramžiais vyravo idealistinė pažiūra į būtį. Kovoje dėl universalijų išryškėjo nominalizmo ir realizmo konfrontacija. Buvo keliamas klausimas: ar giminės ryšys (bendrosios sąvokos) egzistuoja kaip atskiros substancijos, ar ne? Realistai teigė, kad universalijos yra realios, o nominalistai- kad jjas sugalvojo žmonės. Materialistinę tendenciją čia išreiškė nominalistai.

Renesanso laikotarpis buvo ne didžių filosofinių sistemų, o naujas galimybes išbandančio persiorientavimo laikotarpis. Materialistinei filosofijos krypčiai renesanse atstovavo F. Bekonas (1561-1626). Jis stengėsi visus mokslus pagrįsti ir pateikti kaip sistemą, iškėlė eksperimento reikšmę ppažinimui.

Naujaisiais laikais materialistinės pažiūros į būtį laikėsi B. Spinoza (1632-1677), kuris teigė, kad egzistuoja tik viena substancija – materija, o mąstymas tėra jos savybė. Materialistinių pažiūrų buvo britų empirizmo atstovai T. Hobsas (1588-1679), kuris, remdamasis gamtos mokslais ir matematika, analizavo žmonių tarpusavio santykius, sukūrė visuomenės sutarties teoriją, Dž. Lokas (1632-1704) ir D. Hjumas (1711-1776), iškėlę pojūčių reikšmę pažinimui. Prancūzų materialistai: P.Holbachas (1723-1788), Ž. Lametri (1709-1751) savo ontologijos neišplėtojo iki sistemos, dažniausiai apsiribodavo religijos kritika, tačiau pasaulį vertino iš aiškiai materialistinių pozicijų. Jų nuomone, gamta yra amžinas, niekieno nesukurtas materialių dalelių judėjimo mechanizmas. Gamta pati sau priežastis ir pasekmė. Jos esmė – judėjimas.

XIX a. pabaigoje atsirado dialektinis materializmas, kurio pradininkai buvo K. Marksas (1818-1883) ir F.Engelsas (1820-1895). Jų nuomone, materija iir būtis yra tas pats, o mąstymas (sąmonė) nėra būtis, tik nematerialus (idealus) būties atspindys. Tam tikrame savo išsivystymo etape materija sukuria sąmonę kaip materijos sugebėjimą atspindėti tikrovę. Viskas, kas buvo ir bus yra materijos raidos padarinys.

Objektyviojo idealizmo tradicija sprendžiant būties klausimus.

Žymiausiu idealistinės krypties atstovu iki šiol laikomas jos pradininkas Platonas (427-347 pr.Kr.) Jis sukūrė idėjų pasaulį – atskirą, nuo juntamo pasaulio, nepriklausantį, amžiną ir idealų pasaulį. Jo nuomone, jis ir yra realusis pasaulis, tikroji būtis. Idėja – tai daikto eesmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę, ji egzistuoja idėjų pasaulyje, kurį suvokti galime tik protu. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos, daiktai tėra netobuli idėjų įsikūnijimai.

Supratimas, kad egzistuoja tikroji būtis, kuri yra už mūsų suvokimo (jutiminio) ribų ir kuri daro įtaką materialiajam pasauliui, būdingas visiems idealistams. A. Augustinas (354-430) ir T. Akvinietis (1225-1274) teigė, kad tokia tikroji būtis ir vienintelė esybė yra Dievas. G. Leibnicas (1646-1716) teigė, kad tai monados. G. Hėgelis (1770-1834) sakė, kad tai neasmeninis pradas, kurio esmė yra mąstymas. XX a. tai buvo neotomizmas, katalikiškasis egzistencializmas, tejardizmas ir kt.

Subjektyvistinis būties aiškinimas.

Naujaisiais laikais pasikeitė filosofijos pradinis taškas. Juo tapo ne objektyviai, nuo žmogaus nepriklausantis pasaulis, o žmogus, subjektas – mąstantis ir veikiantis žmogus ir pirmoji jo apraiška – siela. R. Dekartas (1569-1650) bandė atskirti mąstymą kaip sielos savybę ir kūną kaip materijos išraišką. Vėliau, bandydami suvienyti būties sąvoką, subjektyvieji idealistai iškėlė žmogaus savybes, suvokimą (Dž. Berklis, 1685-1753), valią (A. Šopenhaueris,1788-1860), žmogiškąją būtį (M. Heidegeris, 1889-1976).

Būties sąvoka yra transcendentinė turinio atžvilgiu, nes apima visų rūšių būtis. To, kas nėra būtis, iš viso negali būti. Net mąstymas yra būtis. Todėl logiškai mąstyti apie būtį neperžengus empirinės tikrovės – negalime.

XX a. Filosofijos ypatumai

Mūsų dienų filosofija – tai labai gausi, nevienalytė, skirtingus principus ir vvertybes iškelianti filosofija. Joje nerasite tokios vientisos filosofinės sistemos, kaip klasikinėje filosofijoje, tačiau kai kurias filosofų pavardes ir jų keliamas idėjas turėtų žinoti kiekvienas save gerbiantis ir išsilavinusiu laikantis pilietis. Jų veikaluose būties klausimas reiškiasi per atskleidžiamas problemas.

Pozityvizmas (O.Kontas, H.Spenseris, K.Poperis, B.Raselas, L.Vitgenšteinas) – šiuolaikinė filosofijos kryptis, skelbianti, kad vienintelis teisingo, tikro žinojimo šaltinis yra konkretūs (empiriniai) mokslai ir neigianti pažintinę filosofinio tyrimo vertę.

Pragmatizmo (V.Džeimsas, Dž.Pirsas) teigimu, teisingas teiginys yra tiek, kiek jis yra naudingas gyvenime.

Intuityvizmas (A.Bergsonas) – idealistinės filosofijos kryptis, intuiciją laikanti vienintele patikima pažinimo priemone. Intuicija laikoma mistiniu sugebėjimu įgyti žinių, nesuderinamų su logika ir gyvenimo praktika. Intuityvizmas – idealistinės filosofijos kryptis, intuiciją laikanti vienintele patikima pažinimo priemone. Intuicija laikoma mistiniu sugebėjimu įgyti žinių, nesuderinamų su logika ir gyvenimo praktika.

Iracionalistinės filosofinės koncepcijos teigia, kad proto, mąstymo pažintinė galia yra ribota ir pagrindine pažinimo rūšimi laiko intuiciją, jausmą, instinktą, valią ir pan. Žymiausiais gyvenimo filosofijos atstovais laikomi A.Šopenhaueris, F.Nyčė, V.Diltėjus

Ė.Fromas teigia, kad žmogus, kaip mąstanti būtybė, išsiveržia iš gamtos, tačiau kartu lieka jos dalimi, nes yra mirtingas. Žmogaus prigimtis nuolat verčia ieškoti tokių sąlygų, kurios geriau atitiktų jo poreikius. Ė. Fromo ,,žmogaus mokslo” objektas – žmogaus prigimtis, kuri gali būti apibrėžta.

Hermeneutika yra supratimo meno mokslas, interpretacijos teorija. Žymiausias jjos atstovas – Hansas Georgas Gadameris (g.1900) teigė, kad supratimo procesas juda hermeneutiniu ratu, kuriame esantis individas turi būti aiškinamas visumos Fenomenologija – Edmundo Huserlio (1859-1938) ir jo pasekėjų teorija, tyrinėjanti sąmonei duotas dvasines ,,esybes”, tariamai nepriklausomas nuo realaus egzistavimo ir jutiminės patirties.

Egzistencializmas nuo tradicinės metafizikos skiriasi tuo, kad jo filosofavimo dalykas yra ne tiek loginė būties analizė, kiek paties žmogaus kaip individo (asmens) būsena pasaulyje, o dar tiksliau – individo santykis su būtimi. Egzistencializmo atstovai: S.Kjerkegoras, A.Kamiu, Ž.P.Sartras. Pagrindinės egzistencializmo sąvokos: egzistencija, būtis, laisvė, pasmerktis, absurdas, ribinė situacija. Aiškinimas, kad žmogus kiekvieną akimirką gali virsti nieku, yra pagrindinė egzistencinio filosofavimo idėja, nes paaiškina egzistencijos prasmę.

Neotomizmas – oficiali katalikybės filosofija, besiremianti Tomo Akviniečio mokymu. Ši katalikų bažnyčios doktrina apima visą tradicinę filosofijos struktūrą. Jos atstovai: E.Žilsonas, Ž. Maritenas, E.Munje ir kt.

Filosofinę teoriją, derinančią katalikybę su evoliucija, sukūrė Pjeras Tejaras de Šardenas. Jo nuomone, banginė materijos prigimtis rodo materijos pagrindu esant energiją. Taigi, ne judėjimas yra materijos egzistavimo forma, o materija yra energijos reiškimosi forma. Kiekviena visatos dalelė yra dvasiškai materiali ir kuo geriau yra įsidaiktinęs objektas, tuo jame daugiau tobulumo. Gyvybė yra tam tikras energijos raiškos būdas. Žmogus yra evoliucijos ašis. Pakanka pažinti žmogų, kad suprastume visatą.

Kultūros filosofijoje kultūra suprantama

kaip žmogaus buvimas žmogumi. Kultūros filosofijos pradininku laikomas Džambatistas Vikas, kuris manė, kad visos tautos vystosi dėsningai. O. Špengleris teigė, kad kiekviena kultūra turi savo jaunystę, brandą ir senatvę. Sendama kultūra virsta civilizacija.

Apibendrindami galime pasakyti, kad būties problema, kaip pagrindinė filosofijos problema, reikšminga sprendžiant visus kitus filosofinius klausimus.

DETERMINIZMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE

• – TIKSLAS

Visapusiškai įvertinti žmogaus santykį su gamta ir visuomene, nurodyti savo vietą nūdienos pasaulyje.

 – LITERATŪRA

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.249-261.

Filosofija /mokomoji knyga /parengė R.Dabkus. Kaunas: Technologija, 22000, p.61-63.

Jasmontas A. filosofavimo pamatai ir pavyzdžiai. Vilnius: litimo, 1999, p.131-135.

Kundrotas V. Filosofija ir metodologija. Vilnius: Mokslo aidai, 2000, p.77-78.

Nagel T. Ką visa tai reiškia? /Labai trumpas įvadas į filosofiją. Vilnius: ALK: baltos lankos, 2001, p.41-50.

Nekrašas E.Filosofijos įvadas. Vilnius, p.76-93, 126-147.

Ž – ŽODYNĖLIS

Determinizmas – (lot.determinare- lemti, sąlygoti) filosofinė teorija, teigianti, esant visuotinį dėsningą ir objektyvų tikrovės reiškinių priežastinį sąlygotumą.

Dinaminis – (gr. dynamikos – jėgos, jėginis) susijęs su dinamika, atsirandantis dėl tam tikrų jėgų veikimo, galintis kisti, judėti.

Fatališkas – – (lot. ffatum – likimas, lemtis) kokio nors reiškinio traktavimas kaip iš anksto nulemto, nepriklausomo nuo jo valios, sprendimų ir veiksmų.

Fatalizmas – (lot. fatalis – likimas) pažiūros, teigiančios, kad viskas pasaulyje yra iš anksto nulemtos.

Finalumas – (lot. finis – tikslas) kaip ir teleologija, rreiškia tą patį – požiūrį, kad kiekvienas daiktas ar reiškinys turi tam tikrą tikslą, kuris apsprendžia jo raišką, formavimąsi ir funkcijas.

Kauzalumas – (lot. causa – priežastis) požiūris, kad viskas pasaulyje turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos sukelia atitinkamas pasekmes.

Laisvė – tai galimybė pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais ir žiniomis.

Mechanicizmas – (gr. mechanikos – susijęs su mechanizmu) vienpusiškas pažinimo principas ir pasaulėvaizdis, pagrįstas prielaida, kad tikrovės reiškinius galima paaiškinti mechaniniais procesais.

Organicizmas – (gr. organikos – įrankiu sukurtas) filosofinė pažiūra, pagal kurią visa gamta ar jos dalys sudaro pavienes struktūras, kurios tikslingai funkcionuoja ir vystosi panašiai kaip gyvas organizmas.

Statinis – (gr. statos – nejudantis, stovintis) esantis rimties būsenoje, nejudantis.

Teleologija – (gr. telos – tikslas) filosofinė pažiūra, kad visi gamtos ir vvisuomenės vystymosi procesai turi galutinį, išankstinį tikslą.

Voliuntarizmas – (lot. voliuntarius – savanoris) filosofijos kryptis, valią laikanti vieninteliu pažinimą ir tikrovę tvarkančiu veiksniu.

Vitalizmas – (lot. vitalis – gyvybinis, gyvenimo) filosofinė ir biologinė koncepcija, teigianti, kad organizmuose yra ypatingas, nematerialus pradas – gyvybinė kuriamoji jėga, sąlygojanti jų vystymąsi.

Vitališkas – gyvybingas, gajus.

Determinizmo problemos: teleologija (finalizmas) ir kauzalizmas

Determinizmo problemos klausimą galima suformuluoti taip: ar egzistuoja griežta, nekintama ir visuotinė pasaulio reiškinių tvarka ir jeigu taip, tai koks tos tvarkos pobūdis? Filosofijoje mintis apie tvarką pasaulyje bbuvo vystoma įvairiais aspektais. Jau mituose kalbama apie pasaulio tvarką. Pradinę pasaulio būseną mitas apibūdina kaip chaosą (tamsią bedugnę, nesuskaidytą būtį). Absoliuti jo priešybė- kosmosas. Jam būdinga apibrėžta daiktų ir reiškinių tvarka, darna, grožis. Graikų filosofijoje vyravo nuomonė, kad pasaulis – tai darna, harmonija, tvarka, kad jis turi tikslą.

Viena iš teorijų, aiškinančių pasaulio tvarkos prigimtį, yra finalizmas arba teleologija. Jo atstovai yra įsitikinę, kad kiekvienas reiškinys turi tam tikrą tikslą, kuris apsprendžia jų egzistavimą. Tikslų sistema yra tam tikras planas, kurio dėka materiali tikrovė yra tvarkinga visuma, sudaryta iš elementų, kurie nėra laisvi ir nepasireiškia atsitiktinai.

Heraklitas teigė, kad kosmosas – tai dėsningai užgęstanti ir vėl įsižiebianti ugnis, kad tikslingumas ir protingumas (kosmosas – logos – protas) tarpusavyje susiję. Pitagorininkai dėsningumą siejo su griežta matematine tvarka, kuriai paklūsta visa, kas egzistuoja. Ta tvarka – tai skaičiais išreiškiamos proporcijos, lemiančios pasaulio harmoniją. Platonas manė, kad tikslingumas pasireiškė jau atsirandant pasauliui, kada Demiurgas (kūrėjas) konstravo pasaulį iš materijos pagal idėjos pavyzdį. Su finalizmu susijusi ir T. Akviniečio filosofija, kuris teigė, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko, o materiali tikrovė yra numatytas ir apmąstytas kūrinys.

Istorinės kauzalizmo formos

Filosofijos istorijoje susiformavo ir kitos pasaulio tvarkos koncepcijos. Viena iš jų – determinizmas (lemti, sąlygoti). Tai požiūris, kuris iišreiškia įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos sukelia pasekmes. Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada: žinant priežastį, galima numatyti pasekmę, paaiškinti pasaulį, vadinasi nurodyti reiškinių priežastis. Toks griežtas priežasties – pasekmės (be išlygų) suvokimas vadinamas kauzalumu (cauza – priežastis). Jo pradininku laikomas Demokritas, kuris teigė, kad būtinumas, priežasties – pasekmės ryšys pasaulyje yra visaapimantis, todėl atsitiktinių reiškinių nėra. Pripažinęs, kad visų pasaulio reiškinių pagrindas yra dėsningas atomų judėjimas, Demokritas įeina į istoriją kaip mechanicizmo pradininkas. Pagrindiniai mechanicizmo principai yra:

1. pasaulis yra mechaninių dalelių visuma,

2. mechaninės dalelės juda dėl tam tikrų priežasčių ir jų judėjimas yra dėsningas ir būtinas.

Priežastinis ryšys suprantamas kaip baigtinė iš esmės pastovių reiškinių sąveika.

Aiškinimas, kad viskas tikslinga, siejasi ir su kita sąvoka organicizmu (pasaulis prilyginamas žmogaus organizmui), kurį teigė prancūzų materialistai (Ž. Lametri). Jų nuomone, pasaulis funkcionuoja kaip organų visuma.

Mintis, kad tiksliai žinant priežastis galima tiksliai numatyti visas pasekmes bet kuriam laiko momentui, įgalino P. Laplasą (1749-1827) sukurti savitą tikimybių teoriją. Jo nuomone, tikimybė yra ne objektyvi, nuo mūsų nepriklausoma, įvykio charakteristika, o mūsų nuomonių ir žinių apie įvykį matas – įsitikinimo, kad įvyks vienas ar kitas įvykis, matas. VVadinasi, kokio nors reiškinio priežastis yra ne baigtinis skaičius kitų reiškinių, o begalinė reiškinių visuma arba visuotinė reiškinių sąveika.

Šiuolaikinio mokslo duomenimis, kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis jis egzistuoja. Bandymai jį izoliuoti nuo tų sąlygų daro įtaką kitiems reiškiniams. Reiškinių tarpusavio sąveika tampa grįžtamojo pobūdžio – priežastys gali tapti pasekmėmis, o pasekmės – priežastimis. Kadangi reiškinių tarpusavio ryšiai yra begaliniai, negalima jų visų ištirti. Todėl beprasmiška mokslui kelti absoliučiai pilno ir tikslaus žinojimo idealą. Galimas tik santykinis žinojimas.

Laplasinį determinizmą pakirto kvantinės mechanikos atsiradimas. Ji įrodė, kad elektronų ir kitų mikrodalelių judėjimo tiksliai nustatyti negalima. Mikrodalelių judėjimas aprašomas tik tikimybiškai. Priežastis ta, kad mikrodalelės turi savotiškas (bangos ir dalelės) savybes ir todėl negalima vienu metu tiksliai nustatyti jų koordinačių ir impulso. Jeigu tiksliai nustatomos koordinatės, tai tuo pat metu negalima nustatyti impulso reikšmės ir atvirkščiai. Mikrodalelių ir makrodalelių aprašymas gali būti statistinis, t.y. nurodant įvykio dažnį. Tai yra objektyvus ir moksliškas aprašymas. Skaičiuojamas mikrodalelių tam tikrose sąlygose apraiškos dažnis ir nustatomas atitinkamas dėsningumas. Dažnis yra ne subjektyvi, o objektyvi pasikartojančio įvykio savybė. Todėl tikimybę imta laikyti objektyvia reiškinių charakteristika. Tai įrodo, kad negalima tvirtinti, kad priežastis vienareikšmiškai lemia nagrinėjamo reiškinio savybes. Tikimybių teorija suderina kauzalinį determinizmą su individo laisvos valios principu.

Determinizmo

taikymas socialiniam pažinimui.

Filosofai determinizmo principus taiko ne tik gamtos, bet ir socialinių reiškinių aiškinimui. Tikslai, skirtingai nuo priežasčių, yra ne materialūs, o idealūs. Jie egzistuoja sąmonėje, turi ne fizinę, o dvasinę prigimtį. Kauzalinio determinizmo principo negalima taip paprastai taikyti visuomenei, kaip jis taikomas gamtai. Žmonių veiklos tikslingumo pripažinimas tarsi reikalauja tirti visuomenę remiantis finalumo principu, o kauzalumo principą taikyti daugiau gamtos sferai. (Pvz. fizikas, nagrinėdamas savo disciplinos problemas, nenagrinėja tiriamų reiškinių ,,tikslų”). Pirmieji bandymai sukurti visuomenės raidos teoriją rėmėsi ffinalumu. Šiuo požiūriu, istorijos vyksmas yra nukreiptas į antempirinį tikslą: aukščiausią gėrį, Dievą, Absoliutą. Taip istoriją traktavo šv.Augustinas ir G. Hėgelis. Tačiau kiti mąstytojai siekė sukurti kauzalistinę istorinio proceso teoriją.

Idėją, kad istorinį procesą galima aiškinti materialiais veiksniais, vienas pirmųjų iškėlė prancūzų švietėjas L. Monteskje (1689-1755). Jis pabrėžė klimato, dirvožemio gamybos, nuosavybės bei kitų socialinių, gamtinių ir ekonominių veiksnių svarbą. Dar labiau ekonominių veiksnių svarbą visuomenės gyvenimui pabrėžė anglų politinės ekonomikos atstovai A.Smithas ir D. Ricardo, tačiau daugiausia prie materialinio, kauzalinio iistorijos aiškinimo prisidėjo K. Marksas. Juo remdamiesi, jo pasekėjai sukūrė ekonomikos determinizmo nuostatą, pagal kurią visuomenės raidą lemia ekonominiai veiksniai. Toks požiūris yra gana vienpusiškas, nes žmonių tikslams ir idėjoms materialinės jų gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtakos, bet vien tik ttos sąlygos nenulemia jų idėjų, o kita vertus, tos idėjos pačios daro poveikį (per techniką, politiką, teisę, švietimą) minėtoms materialioms sąlygoms.

Socialinių reiškinių analizei šiandien taikomos ir kauzalumo, ir finalumo idėjos. Skiriami 2 problemų lygmenys:

• Mikrosocialinis (individo ir mažos grupės veiksmų aiškinimas),

• Makrosocialinis (masinių, visą visuomenę ar didelę jos dalį apimančių reiškinių aiškinimas).

Mikrosocialiniams reiškiniams aiškinti taikomas finalumo principas, nes individo elgesys aiškinamas atsižvelgiant į jo motyvus ir tikslus. Tuo tarpu makrosocialiniu lygmeniu apie individą nekalbama. Čia lengviau taikyti kauzalumo principus, tačiau ir čia sunku išvengti finalumo, pvz. kokios yra valstybės funkcijos? Šis klausimas susijęs su tikslais. Socialiniuose moksluose kauzalumo ir finalumo ginčas tęsiasi iki šiol.

Determinizmas ir žmogaus laisvės problema (voliuntarizmas ir fatalizmas).

Aiškinant socialinį procesą, neišvengiamai kyla klausimas: kokį vaidmenį tame procese vaidina llaisvas žmogus? Ar žmogus turi galimybę priimti įvairius sprendimus ir juos realizuoti?

Kai kalbama apie žmogaus santykį su gamta, matyti, kad gamtos dėsniai iš esmės nevaržo žmogaus daiktinės veiklos galimybių. Žmogus neturi galimybių tuos dėsnius pakeisti, jis gali pritaikyti gamtos dėsnius savo tikslams. Kuo geriau žmogus pažįsta gamtą, tuo labiau išsiplečia jo laisvos veiklos galimybės. Dabar žmogus yra daug daugiau nepriklausomas nuo gamtos, negu anksčiau. Gamtos pažinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga. Laisvė – tai galimybė pasirinkti, remiantis savo interesais, polinkiais iir žiniomis. Laisvas žmogus pasidaro tada, kai nebando beprasmiškai maištauti prieš pasaulio tvarką, o kai tai tvarkai, suvokęs jos būtinybę, paklūsta. Taip mąstė B. Spinoza, taip istorijos ir žmogaus santykį aiškino G. Hėgelis. Perpratęs istorijos būtinumą ir paskyręs visas savo jėgas jos tikslų įgyvendinimui, žmogus pasidaro laisvas, o jo gyvenimas įgyja prasmę ir tikslą. Tiek B. Spinoza, tiek G. Hėgelis žmogaus vaidmenį istorijoje traktuoja iš esmės fatališkai (fatum likimas, lemtis), t.y. kaip iš anksto nulemtą, nepriklausomą nuo jo valios, sprendimų ir veiksmų.

Kai kurie filosofai suabsoliutina žmogaus, jo valios reikšmę istorijai. Tokia yra A.Šopenhauerio, F.Nyčės filosofija. Jie žmogaus valią laiko vieninteliu pažinimą ir tikrovę tvarkančiu veiksniu. Ši kryptis filosofijoje vadinama voliuntarizmu (voliuntarius-savanoris).

Tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus. Žmogus kuria naują, našesnę techniką, daro tam tikrą poveikį visuomenės struktūrai, socialiniams santykiams. Gamtos dėsniai nelemia, kokias mašinas ir prietaisus sukursime ir kokiems tikslams taikysime, taip ir vien socialiniai dėsniai nenulemia, kokias socialines įstaigas ar organizacijas įkursime ir kokias funkcijas jos vykdys. Kad ir kaip išradingai ir negailestingai valstybė slopintų individą, istorija rodo, kad laikui bėgant net ir ,,tobuliausios” valstybinės mašinos praranda galimybę visiškai kontroliuoti žmogų.

GNOSEOLOGINĖ PROBLEMA FILOSOFIJOJE.

• – TIKSLAS

Apibūdinti pažinimo problemas filosofijoje.

 – LITERATŪRA

Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų ppasaulis, 1992, p.134-162.

Filosofija /mokomoji knyga /parengė R. Dabkus. Kaunas: Technologija, 2000, p.70-80.

Kundrotas V. Filosofija ir metodologija. Vilnius: Mokslo aidai, 2000, p.39-42.

Nekrašas E.Filosofijos įvadas. Vilnius, p.76-93, 126-147.

Raeper W. Smith L.Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma Littera,1996, p.55-70.

Studijuojantiems ,,Filosofijos įvadą” /metodinė priemonė /parengė D. Karčiauskienė. Vilnius:leidybos centras, 1998, p.18-30.

Ž – Žodynėlis

Apriorizmas -(lot. a priori – iš pat pradžių) filosofinė pažiūra, skelbianti, kad pažinimas nepriklauso nuo patyrimo, kad žmogaus prote jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros pažinimo formos

Dedukcija – (lot. deductio – išvedimas) išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles.

Empirizmas – filosofinė srovė, kuri patyrimą laiko pažinimo pagrindu.

Gnoseologija – (gr. gnosis – žinojimas, logos – mokslas) pažinimo teorija.

Indukcija – (lot. inductio – paskatinimas, įvedimas) loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie apibendrinimų.

Iracionalizmas -(lot. iracionalis – neprotingas) filosofijos kryptis, neigianti proto svarbą pažinimui, o pažinimo pagrindu laikanti valią, intuiciją, apreiškimą, vaizduotę, pasąmonę.

Juslė – 1.Jutimo organas. 2 Jutimo galia.

Kognityvus -(lot. cognitio – pažinimas) pažinus.

Koherentiškumas -(lot. koherentia- vidinis ryšys) sąryšis, susijęs tam tikrais ryšiais.

Konvencionalizmas -(lot. conventionalis – atitinkantis sutartį, sąlygą) filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis, teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai, teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai, pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kitais sumetimais.

Racionalizmas – (lot. rationalis – protingas) filosofijos srovė, kuri protą laiko pažinimo pagrindu, teigia, kad jis yra nepriklausomas, galintis pažinti tikrovę nepriklausomai nnuo patyrimo.

Sensualizmas -(lot. sensualis – jutiminis, suvokiamas jutimais) filosofinė pažiūra, pažinimą kildinanti iš jutiminio patyrimo.

Pažinimo šaltinio problema filosofijoje.

Filosofas, mąstantis ne tik apie būties, bet ir apie pažinimo prigimtį, privalo išsiaiškinti, iš kur jis žino, kad jo teiginiai yra teisingi. Kitaip tariant, jis turi nurodyti, iš kur, iš ko atsiranda žinios. Klausimas, iš ko atsiranda mūsų žinios, vadinamas pažinimo šaltinio problema.

Pasakymas ,,pažinimo šaltinis” yra perimtas iš mitologijos: mitologinei mąstysenai pažiūros, kad iš stebuklingo šaltinio galima atsigerti pažinimo vandens ar nuo pažinimo medžio nuraškyti uždraustą pažinimo vaisių, yra visiškai natūralaus.

Bendrai paėmus, visos filosofinės kryptys ir mokyklos kalba apie 3 šaltinius: patyrimą, protą ir šaltinį, peržengiantį protinio tyrimo sferą. Ta kryptis, kuri teigia, kad pažinimo šaltinis yra patyrimas, vadinama empirizmu (empiria-patyrimas). Kryptis pažinime, kuri teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, vadinama racionalizmu (ratio- protas). Filosofinė doktrina, apribojanti proto pažintines galimybes, iškelianti intuiciją, instinktą, tikėjimą, kaip ypatingą neracionalaus pažinimo atmainą, vadinama iracionalizmu (irationalis- neprotingas).

Suprasdami, kad pažinimas – tai žmogaus minties santykis su tikrove, filosofai ieškojo, kuo gi remiasi žmogus pažinimo procese.

Jutiminis ir loginis pažinimas

Jau Antikoje kalbant apie žmogiškąjį pažinimą buvo atskirti du galimi pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis, kuri, aišku, yra būtina žmogaus orientacijai pasaulyje, be jos būtų neįmanoma gyvybinė žmogaus veikla, ir protas. Taigi,

žmogaus pažintiniai sugebėjimai yra dvejopi: jutiminis ir loginis (mąstymas).

Jutiminis pažinimas reiškiasi :

• pojūčio forma

• suvokimo forma

• vaizdinio forma

Žmogus pirmiausiai pasaulį suvokia juslėmis: regėjimu, (kuris mums duoda daugiausia informacijos), lytėjimu, klausa ir kt. Pojūtis- tai diferencijuotas objektyvios tikrovės atspindys žmogaus sąmonėje. Suvokimas – tai daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Jis susidaro žmogaus sąmonėje ir yra individualus, jo negalima perduoti kitam žmogui. Vaizdinys – tai sugebėjimas sąmonėje atkurti daikto vaizdą, kai nėra tiesioginio ryšio su daiktu. Tai aukščiausia jutiminio ssuvokimo forma, kuri yra artimiausia loginiam pažinimui.

Loginis pažinimas reiškiasi:

• sąvokos forma

• sprendimo forma

• išprotavimo forma

• hipotezių forma

• teorijų forma

Žmogaus mąstymas yra visų pirma sugebėjimas kurti ir vartoti sąvokas. Šis sugebėjimas skiria žmogų nuo gyvulių, kurie turi tik jutiminius sugebėjimus. Sąvokos yra abstrakcijos. Jos nėra individualių daiktų pavadinimai, jos yra atitrauktos (abstrahuotos) nuo konkrečių daiktų. Kadangi sąvokos reiškiamos kalba, jos nėra atskiro žmogaus psichikos reiškinys. Sąvokos turinys gali keistis ir jį nulemia nauja patirtis (pvz. ,,atomo” supratimas antikoje ir šiandien). Ši sąvokų turinio kaita žmogaus psichikoje vvykstantį procesą daro bendražmogišku, visuomeniniu. Sprendimas- tai sakinys, kuriame kažkas teigiama arba neigiama (pvz. ,, aš noriu valgyti”). Išprotavimas – loginio mąstymo forma, kai iš kelių sprendimų išvedamas trečias sprendimas. Hipotezė – tai tam tikra išprotavimų rūšis, kuria yra kažkas nnumatoma. Teorija – tai aukščiausia loginio mąstymo forma. Įrodyta hipotezė yra teorija.

Kadangi individualaus žmogaus mąstymas yra visuomeninis procesas, jis priklauso nuo visuomenės ir jos žinių lygio. Sugebėjimas suvokti taip pat priklauso nuo mąstymo (Plačiau apie tai mes kalbėsime temoje ,,Žmogaus būties specifika). Vadinasi, skirtingas žinias turintiems žmonėms suvokimas teiks skirtingą informaciją apie reiškinius. Žmogiškasis suvokimas (jutiminis pažinimas) niekada nėra atskiras psichikos reiškinys. Jis visada susijęs su mąstymu ir veikia kartu su juo. Suvokdamas žmogus kartu ir supranta.

Pažinimo procese svarbu ne tai, kad mąstydamas žmogus apibendrina jutimo duomenis, o tai, kad santykyje su tikrove formuojasi pats mąstymas. Suvokimas ir mąstymas – tai du pažintiniai žmogaus sugebėjimai, kurių tarpusavio ryšys nėra tiesioginis perėjimas nuo suvokimo prie mąstymo. Žmogaus sąmonė tuo ir skiriasi nnuo gyvulių psichikos, kad žmogus gauna iš visuomenės sąvoką, o tuo pačiu ir joje sukauptą patyrimą. Susidurdamas su tikrove, tuo patyrimu jis naudojasi. Žmogiškasis pažinimas yra perėjimas nuo vienų sąvokų prie kitų.

Pažinimo objekto ir subjekto problema

Pažinimo teorijoje svarbią vietą užima klausimas, ką mes pažįstame. Ar pažinimas teikia žmogui informaciją apie objektyvią tikrovę, ar tik apie jo paties psichikos turinį, kitaip sakant, kas yra pažinimo objektas.

Jau antikoje Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad žmogus taip, kaip yra tikrovėje, suvokia tik eerdvinius matmenis, o skonio, kvapo, spalvos suvokimas susidaro tik jo psichikoje – tai subjektyvios, antrinės savybės. XVI-XVII a. vyravo požiūris, kad žmogus suvokia tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (vadinasi , skonis, spalva – objektyvūs). XIX a. vokiečių fiziologas D. Mileris įrodė, subjektyvią pojūčių prigimtį, todėl pažinimo objektu negali būti laikoma tikrovė tokia, kokia ji egzistuoja objektyviai, t.y. nepriklausomai nuo sąmonės. Vadinasi, žmogus nėra pasyvus stebėtojas pažinimo procese. Iš tos minties kai kurie filosofai (E. Machas, R. Avenarijus) padarė išvadą, kad žmogaus jutimai teikia informaciją tik apie vidinę psichikos būklę. Jų nuomone, pažinimo objektas – žmogaus psichikos turinys.

Peršasi išvada, kad pažinimo objektas yra materiali tikrovė. Bet ne visa objektyvi tikrovė, o tik ta jos dalis, kuri įtraukta į praktinę žmogaus veiklą. Pažinimo objektas yra tai, ką žmogus pažįsta. Mes pažinimo objekto laisvai negalime pasirinkti. Jis priklauso nuo visuomenės turimų žinių lygio (pvz. ,,vėžys” medikų tyrimų objektu tapo visai neseniai. Antikoje niekas netyrė radijo, elektromagnetinių bangų).

Pažinimo subjekto problema – tai klausimas, kas pažįsta pasaulį. Žmogaus sugebėjimus pažinti pasaulį tyrė dauguma filosofų. Vieni teigė, kad pasaulį pažįsta mąstantis individas, t.y. žmogus, ir tyrė jo pažintinius sugebėjimus. Nors ir tikėdami proto galia, jie priėjo agnostinių išvadų – kad žmogus pažinti pasaulio negali. II. Kantas sakė, kad subjektyvaus, žmogiško daiktų vaizdo negalima lyginti su tikrove. G. Hegelis teigė, kad žmogaus pažinimus, sugebėjimus galima ištirti tik praktiškai juos išbandant. O praktinis jų išbandymas nesibaigia su atskiro žmogaus mirtimi – žinios perduodamos kitiems. Pažinimas tęsiasi, pažinimo subjektu tampa visuomenė, o ne atskiras žmogus. Pačių konkrečių asmenybių pažintiniai sugebėjimai (kodėl Einšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją, o ne Jonaitis) yra psichologijos mokslo objektas, o ne filosofijos.

Sensualizmas

Pirmiausiai filosofijoje susiformuoja sensualistinis požiūris į pažinimą. Vėliau jo šalininkus pradėta vadinti empirikais. Žmogus pažinime visų pirma remiasi savo juslėmis: regėjimu, klausa, lytėjimu, uosle, skoniu. Jis mato jį supančius daiktus – žmones, gamtą, kt. Jutimas atsiranda tada, kai išoriniai daiktai tiesiogiai veikia jutimo organus. Pvz. kai matome žydinčią obelį, jaučiame kvapą, spalvų gamą, o kai nematome – to jutimo nebėra. Kai suvokiame obelį kaip visumą to kontakto metu, turime suvokimą. Jutimas ir suvokimas yra procesai, o jų rezultatai vadinami pojūčiais ir suvokimais. Juslės mus sieja su tikrove. Pojūčiai ir suvokiniai bei atmintyje išsaugota juslinė informacija, vaizdiniai yra svarbi žmogiškojo patyrimo dalis. Daugeliui filosofų juslių vaidmuo pažinime yra akivaizdus. Jų nuomone, gimdamas žmogus neatsineša į pasaulį jokių žinių. Gimus mūsų protas yra tarsi tuščia lenta (lot. tabula rasa), ir pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė ppatirtis. Visos sudėtingos idėjos, jų nuomone, yra sudarytos iš paprastų, o jų tiesioginis šaltinis yra patyrimas. Tokio požiūrio laikėsi antikoje – Aristotelis, naujaisiais laikais – Dž. Lokas, D. Hiumas ir kt.

Racionalizmas ir empirizmas

Tačiau juslėmis galime pažinti tik atskirus reiškinius, jų savybes. Sakysim, gerai pažindami vieną žmogų, jo privalumus ir trūkumus, dar nieko negalėsime pasakyti apie kitus žmones, apie visą žmoniją. Filosofijoje paprastai pažinimu laikomas ne atskiro reiškinio, atskirybės, o visos reiškinių klasės – bendrybės – bruožų atskleidimas. Nei Demokrito atomų, nei Platono idėjų negalima empiriškai pajusti. Kurdami savo teorijas, jie abu rėmėsi ne jusline patirtimi, o protu, intelektu. Juk logiškai galima įrodyti tai, ko negalime suvokti juslėmis (pvz. Zenono aporijos).

Tai reiškia, kad nuo Antikos laikų greta empirizmo egzistavo ir racionalizmas. Jo šalininkai teigia, kad pažinimo šaltinis yra protas, nes juslėmis gautos žinios turi subjektyvų pobūdį. Jau Demokritas skyrė ,,tamsias” ir ,,šviesias” žinias. Juslėmis gautos žinios nėra pastovios, tikros, amžinos, todėl jos- ,,tamsios”. Daiktų esmę, t.y. amžinus ir nekintamus atomus žmogus pažįsta protu. Šios žinios yra ,,šviesios”. Platonas irgi manė, kad idėjas galima pažinti tik protu. Jie kalbėjo apie juslinį pasaulį kaip apie subjektyvų, o tikromis žiniomis laikė protu įgyjamas žinias.

Ir Aristotelis, pripažindamas jutiminio suvokimo svarbą, vis tik sakė,

kad tai – tik I pažinimo pakopa. Toliau nuo duomenų kaupimo pereinama prie jų bendrų principų nustatymo, o čia reikalingas protas. Viduramžiais filosofijos problemos buvo labai abstrakčios ir jas galima buvo spręsti tik protu.

Naujieji amžiai pasižymėjo empirizmo ir racionalizmo ginčais. Besivystydama gamtotyra iškelia stebėjimo, eksperimento svarbą praktiniams žmonių poreikiams. F. Bekonas apkaltina racionalistus atitrūkimu nuo gyvenimo, vertina juos kaip vorus, kurie patys iš savęs leidžia siūlus ir verpia voratinklius. Jo nuomone, mokslininkas turi būti kaip bitė – ,,surinkti visas tikrovės žžiedadulkes, perdirbti į žinojimo medų ir supilti jį į pažinimo korius, pripildyti mokslo avilį” (Ozolas R., p. 101). Tuo tarpu R. Dekartas buvo racionalizmo šalininkas. Jo nuomone, tik protu įgytos žinios turi struktūrą, gali nustatyti būtinumą ir visuotinumą. Sąvokos ir idėjos, jo nuomone, yra įgimtos. Racionalistais buvo B. Spinoza, G. Leibnicas, G. Hėgelis, kurie teigė, kad pažinimo šaltinis yra protas, nes tik jis gali perprasti protingai sutvarkytą pasaulį. Žymiausi to meto empirizmo šalininkai buvo Dž. Lokas ir D. Hiumas, iškėlę jjutimų reikšmę pažinimui ir laikydami žmogaus protą švaria lenta.

Iracionalizmas ir apriorizmas

Iracionalizmas menkino juslių ir proto vaidmenį pažinime ir iškėlė mistines būsenas, intuiciją, praregėjimus, instinktus, kt. Kadangi šios krypties atstovai buvo ypatingai nusistatę prieš racionalizmą, jie vadinami iracionalistais. Jų teigimu, pažįstančiojo ssubjekto sąmonėje po loginio mąstymo klodu visada slypi neloginiai faktoriai, lemiantys pažinimą. Vienas tokių filosofų buvo Plotinas (neoplotonizmo kūrėjas). Jo nuomone, virš idėjų yra aukštesnė būtis –Absoliutas, iš kurio plaukia viskas, kas egzistuoja – idėjos, materija. Tą Absoliutą galima pažinti ne protu, o mistinėje ekstazėje. Jos metu įgytos žinios yra subjektyvios. A. Augustinas teigia, kad dieviškąsias tiesas galima suvokti tik intuiciškai įsikišus pačiam Dievui.

Apriorizmas (a priori- iki patyrimo) teigia, kad žmogaus prote jau iki patyrimo egzistuoja tam tikros pažinimo formos (laiko, erdvės, substancijos, priežasties, būtinumo). Mūsų juslės pateikia protui neapdorotą medžiagą, kuriai subjektas su savo apriorinėmis formomis suteikia tam tikrą pavidalą. To rezultatas – empirinis objektas, reiškinys. Tačiau šio prote gauto objekto negalima tapatinti su realiai egzistuojančiu. Daiktas pažįstamas tiek, tteigia apriorizmo atstovas I. Kantas, kiek jis leidžiasi būti pažįstamas. Mes pažįstame ne ,,daiktą sau”, o ,,daiktą mums”. Reiškia, daiktas pats savaime lieka nepažinus.

Tiesos problema filosofijoje

Pažinimo proceso rezultatai yra žinios, kurios nuolat gausėja ir kinta. Kyla klausimas – kiek tose žiniose yra tiesos? Ir apskritai, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja – tikrovėje, ar žmogaus galvoje? Iš vienos pusės, tai turėtų būti kažkas, kas nepriklauso žmogui, yra nepajudinama, stabilu. Kita vertus, pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi, tiesa negali būti daiktas, nnes ji priklauso idėjų pasauliui. Tiesa egzistuoja prote, bet juk ne visos jame esančios idėjos yra tiesos. Tai ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės?

Filosofai iškelia nemaža argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinimas. Pvz. sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus žinioms patikrinti, kad faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslas, nėra pastovios ir kt.

Visumoje tiesos problema turi objektyvumo, absoliutumo ir santykinumo aspektus. Tai klausimas – ar gali būti mūsų žiniose toks turinys, kuris nepriklausytų nuo žmogaus? Ar mokslo tiesos savo turinyje išreiškia tikrovę absoliučiai, ar santykinai?

Filosofijos istorijoje atsakant į šiuos klausimus susiformavo keletas koncepcijų. Jau antikoje atsirado tiesos koncepcija, kuri vadinama klaikine tiesos koncepcija. Jos autoriai – Platonas ir Aristotelis. Jie teigia, kad jeigu mūsų minties ar teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai mes galime sakyti, kad ta mintis ar teiginys yra tiesa. Reiškia, jei teiginys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Toliau šią mintį vystė viduramžiais ir nusakydavo ją taip: tiesa yra daikto ir minties atitikimas. Šis apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą sieja su objektyvia tikrove, o ne su asmeniniais įsitikinimais. Tačiau neaiškus lieka tiesos kriterijus, t.y. ką reiškia ,,atitikimo” sąvoka. Juk mintis nėra tapati daiktui (pvz. ar mintis ,,sniegas yra baltas” ppanaši į sniegą?)

Neklasikinės tiesos teorijos

Naujos tiesos koncepcijos vadinamos neklasikinėmis. Jos ieškojo būdų, kaip suformuluoti tiesos teoriją, kad nereikėtų minėti tikrovės. Tuomet gal galima lyginti tarpusavyje žinias? Racionalizmo atstovams toks požiūris atrodė natūralus, o empirikams, kurie pažinimo šaltiniu laiko patyrimą, pojūčius su žiniom lyginti sunkoka. Tačiau suprantant, kad pažinimui svarbūs ne patys pojūčiai, o juos išreiškiantys teiginiai, tai tuos teiginius jau galima suprasti kaip žinias. Atrodė, kad tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu tiesos kriterijumi. Be tokio kriterijaus tiesa lieka neapibrėžta. Išeinant iš to, tiesa buvo bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu ir jų loginiu darnumu.

Akivaizdumo teorija. Žymiausias jos šalininkas buvo R. Dekartas. Jis manė, kad teisingos yra žinios, kurios yra tiek elementarios ir aiškios, kad yra akivaizdžios, arba žinios, kurios gali būti loginės dedukcijos būdu išvestos iš tokių elementarių žinių. Šioje teorijoje teigiama tai, kad ji paprasta, kad joje nereikia teiginių lyginti su tikrove. Tačiau ginčytinas šios teorijos visuotinumas ir universalumas (kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitą patirtį, gali būti neaišku).

Loginės darnos teorija sieja žinių teisingumą su jų prieštaringumu. Čia svarbiausia – žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, jos koherentiškumas (koherentia- vidinis ryšys). Jos šalininkas buvo Leibnicas. Jo požiūriu, protinga pasaulio tvarka negali bbūti kitokia, nei loginė tvarka, nes protingas mąstymas yra loginis mąstymas. Jis manė, kad proto tiesas galima išvesti iš tapatybės dėsnio AA (4+48). Tai lengvai pritaikoma matematikai. Jo nuomone, teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais. Tai suabsoliutina formalų loginį kriterijų. Tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, todėl ši teorija taip pat yra abejotina. XX a. šią teoriją vystė M. Šlikas, R. Karnapas.

Pragmatinė tiesos samprata teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Pragmatizmo pradininku galima vadinti F.Bekoną, suformulavusį principą ,,žinojimas – jėga”. Jis žinias pradeda traktuoti ne kaip tikslą dėl tikslo, o kaip techninių tikslų siekimo būdą. Empiristų požiūriu, teoriniai samprotavimai, iš kurių negalima padaryti jokių išvadų apie faktus, negali pretenduoti į tiesą. D.Hiumas tokius samprotavimus iš viso paskelbė beprasmiškais. Pozityvizmo pradininkas O. Kontas mano, kad vertingos yra tik pozityvios – tikslios, realius objektus apibūdinančios ir faktais pagrįstos žinios, turinčios praktinį naudingumą.

Pirmasis žinių praktinį naudingumą su tiesos problema susiejo K. Marksas. Jo nuomone, per praktiką idėjos yra susiejamos su empirine tikrove. Tiesos kriterijumi tampa praktika. Pragmatizmo (pragma – veiksmas) tiesos teoriją, remdamasis ne K. Markso, o Č. Pirso (1842-1910) idėjomis, išvystė amerikietis V.Džeimsas (1842-1910). Jis pabrėžė, kad mūsų idėjos, įsitikinimai yra mūsų veiksmų

taisyklės. Šiuo požiūriu pažinti – reiškia žinoti praktinius padarinius, kuriuos tas objektas (ar kokie nors veiksmai) gali sukelti. Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galima keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijos tolygios instrumentams. Jei K. Marksas pabrėžia praktikos visuomeninį pobūdį, tai Džeimsas – individualų.

Konvencionalizmas – tai filosofijos ir mokslo metodologijos kryptis, teigianti, kad mokslo sąvokos, dėsniai, teorijos yra laisvi mokslininkų susitarimai, pasirinkti patogumo, tikslingumo ir kt. sumetimais.

Dialektinis materializmas išvysto teoriją, kurioje pabrėžia praktikos, kaip tiesos kriterijaus, sampratą ir mokslo tiesų objektyvumo, ssantykinumo bei absoliutumo problemą. Jo nuomone, visos mokslo tiesos yra santykinės, bet turinčios absoliutumo ir objektyvumo momentus. Objektyvumas čia suprantamas kaip atitikimas tikrovei, o jo kriterijumi yra praktika.

SOCIALINĖS FILOSOFIJOS PROBLEMATIKOS FORMAVIMASIS

• – TIKSLAS

Skirti socialinės filosofijos problematiką nuo kitų filosofijos klausimų.

 – LITERATŪRA

Nagrinėjant šią, pakankamai sudėtingą temą, Jums vertėtų pasiskaityti:

Anzenbacher A.Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.114-117, 282-291.

Baranova J. Politinė filosofija. Vilnius: Pradai, 1995, p.9-14, 23-25, 59-64.

Filosofija /Mokomoji knyga /parengė R. Dabkus. Kaunas: Technologija, 2000, p.97-101, 110-117.

Furst M., Trinksas JJ. Filosofija. Vilnius: Lumen,1995, p.274-308.

Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija/ sud. G. Mikelaitis. Vilnius,1996, p.86-96.

Makiavelis N. Valdovas. Vilnius: Intelektualinių sistemų taikymo centras, 1998.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura,1996, p. 151-168, 169-176.

Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma Littera, 1996, p.98-114.

Ž –– ŽODYNĖLIS

Demografija -(gr. demos – liaudis, gyventojai) mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos kitimus, gyventojų judėjimą.

Demokratija -(gr. demos – liaudis, kratos – valdžia) Liaudies valdžia, viena iš valstybės valdymo formų.

Egalitarizmas -(pranc. egalitarisme – lygiava) teorija, skelbianti visuotinę lygybę visuomenės organizavimo principu, suteikianti visiems žmonėms tą patį moralinį statusą.

Ekologija -(gr. oikos – namas, tėvynė) mokslas, tiriantis organizmų santyklius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.

Geografinis determinizmas – požiūris, kad gyvenamoji vieta įtakoja žmogų ir jo kultūrą

Islamiškasis fundamentalizmas -konservatyvi dabartinio islamo religijos srovė, Koraną laikanti islamo pagrindu ir atmetanti bet kokią jo kritiką.

Individualizmas -(lot. individuum – kas neskaidoma, atskira būtybė) filosofinė pažiūra, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus.

Totalitarizmas -(lot. totalis – visas, ištisas) autoritarinė valstybės forma: valstybė visiškai kontroliuoja socialinį, politinį, kultūrinį ggyvenimą, kai nėra visuomenės kontrolės.

Universalizmas – (lot. universalis – visuotinis) pastangos būti visapusiškam, socialinėse teorijose žmonių giminės moralinės vienybės teigimas.

Žmogus ir gamta.

Tuo, kad žmogus yra natūralios gamtos dalis, šiandien jau niekas nebeabejoja. Viską gamtoje mes galime vertinti kaip natūralios raidos padarinyį. Tam tikru materialios gamtos vystymosi metu, maždaug prieš 50 tūkst metų, žemėje pasirodė žmogus kaip protaujanti būtybė –homo sapiens.

Kadangi žmogus suvokiamas kaip gamtos dalis, jis visapusiškai nuo jos priklauso. Gamtos poveikis žmogui reiškiasi tam tikrais bioritmais, gamtinėmis sąlygomis (pvz. žžmogų tiesiogiai veikia saulė, mėnulio fazės, geografinė aplinka, klimatas). Žmonės prisitaiko prie gamtos ir tuo pačiu patys ją veikia. Prisitaikymo prie gamtos proceso metu vystosi pats žmogus, tobulėja jo sąmonė, ugdomos kūrybinės žmogaus galios. Žmonės kuria naujas augalų ir gyvūnų veisles, tobulina techniką, vysto pramonę, žemės ūkį. Deja, iš to dažnai kyla ekologinės problemos. Žmonės ne tik veisia, kuria, bet ir naikina, teršia, žudo.

Šiuo metu kalbant apie žmogaus ir gamtos santykį dažniausiai minimos ekologinės ir demografinės problemos. Ekologinėms problemoms priskirtinos:

• branduolinio karo grėsmė,

• bado grėsmė,

• infekcijų grėsmė,

• gamtos užterštumo grėsmė.

Moksliškai nustatyta, kad gyvenamoji vieta veikia žmogų ir jo kultūrą (ligas, gyvenimo būdą, charakterio bruožus). Tai vadinama geografiniu determinizmu. Pastebėta, kad ten, kur nepalankios gamtinės sąlygos, žmonių civilizacija sunkiai skina sau kelią. Tačiau svarbu ir tai, kad tuose regionuose, kur gyvenimo sąlygos yra labai geros, taip pat nevystoma kultūra. Palankiausios sąlygos atsirasti ir vystytis kultūrai – subtropinė klimato juosta.

Demografija – tai mokslas, tiriantis gyventojų skaičių ir jų pasiskirstymą. Demografinės problemos kyla dėl:

• Skirtingų gyventojų rasių,

• Netolygaus gyventojų prieaugio,

• Netolygaus vyrų ir moterų santykio,

• Netolygaus senų – jaunų santykio,

• Netolygaus miesto ir kaimo gyventojų pasiskirstymoir kt.

Jau seniai pradėta šias problemas ne tik teoriškai nagrinėti, bet ir praktiškai spręsti. Pirmasis, pasiūlęs savotišką demografinių problemų sprendimo būdą, buvo XXVIII a. pabaigoje gyvenęs anglikonų vyskupas Maltusas. Jis savo knygoje ,,Dėsnio apie gyventojų skaičių patyrimas” rašė, kad gyventojų skaičius žemėje didėja geometrine progresija, o pragyvenimas (maistas ir visa, ko reikia žmogaus gyvenimui) – aritmetine. Todėl Maltusas siūlė leisti greičiau išmirti visiems nepilnaverčiams šalies gyventojams (prie nepilnaverčių jis priskyrė visus, išskyrus pasiturinčiai gyvenančius). Maltuso pasekėjai panašių principų laikosi ir mūsų dienomis.

Socialinės problematikos formavimasis antikoje

Pirmieji graikų filosofai ieškojo pradų ir principų, kurie leistų paaiškinti tiek kosmoso (tvarkos) kilimą iš chaoso (netvarkos), tiek to kosmoso struktūrinę įvairovę. Žmogui jie nedarė išimties suprasdami jį kaip kosmoso dalį, pavaldžią bendriems tikrovės dėsniams, t.y. manė, kad, pažinę kosmosą, atskleis ir žmogaus esmę.

Sofistai – iškalbos ir disputo meno, logiško mąstymo principų mokytojai, teigė, kad objektyvios tiesos nėra. Viską galima įrodyti ir viską galima paneigti. Pasak jų, visų dalykų matas yra ŽMOGUS. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga, ir klaidinga tai, ką jis vaizduojasi esant klaidinga.

Išeitį iš sofistų skelbtos tiesos releatyvumo pasiūlė Sokratas. Pasak jo, kiekvienas žmogus išmano tam tikrą apibrėžtą, konkrečią sritį. Nusimanymas ir jo turinys visada yra konkretūs. O išmintis nėra susijusi su konkrečia sritimi. Filosofija, anot Sokrato, turi orientuotis ne į konkretų objektą, o į sugebėjimą, galią spręsti visais gyvenimo atvejais. Filosofijos uždavinys ir yyra tą sugebėjimą išvystyti.

Sokratas neformulavo visuotinių tiesų, bet pripažino tam tikrą sugebėjimą, polinkį į žinojimą. Žinojimas jam yra dorybė ir gėris, o neišmanymas – yda. Gera yra tai, kas protinga, kas atitinka dievų įstatymus ir prigimties dėsnius. Dorovingas elgesys kartu yra ir protingas. Jis stengėsi parodyti Atėnų piliečiams, kaip reikia gyventi. O gyventi reikia dorai. Sokratas kritikavo ir tironiją, ir demokratiją. Jam atrodė svarbiausia, kad prie valdžios vairo būtų kompetentingi, protingi ir dori asmenys. Sokratui filosofija yra ir etika, ir gyvenimo būdas.

Socialinės Platono pažiūros.

Platonas manė, kad žmogaus, visuomenės ir kosmoso struktūra yra analogiška, t.y. trejybinė. Materija jungiasi su idėja ir pasaulio sielos veikimu randasi daiktai. Trejybinė yra ir valstybės bei sielos struktūra.

Galutinis visos visuomenės tikslas – gėrio idėjos įgyvendinimas. Gėrį pasiekti leidžia tam tikra valstybės tvarka, kuri įgyvendina teisingumą. Teisingumas – tai pareiga kiekvienam piliečiui dirbti kokį nors visuomenei reikalingą darbą, kuriam jis iš prigimties geriausiai tinka, ir nesikišti į kitus. Kad žmogui būtų nurodyta jo vieta valstybės struktūroje ir jis taptų doras, Platonas siūlo panaikinti šeimą ir iš mažų dienų auklėti vaikus kolektyviai.

Vaikai turi būti kreipiami į vieną iš 3 galimų veiklų, kurias lemia žmogaus sielos prigimtiniai pradai. Teisingumo dorybė, kurios šaltinis yra valstybė, paverčia juos dorybėmis

(išmintim, narsa, saikingumu.). Žmogus priskiriamas vienam iš 3 luomų: filosofams, kariams, amatininkams.

Jeigu teisingumo principas pažeidžiamas, valstybė išsigimsta. Platono sukurtas valstybės modelis – pirmasis totalitarinės valstybės modelis. Jam net žmogus tėra sumažinta valstybės kopija. Pagal Platoną, teisingumas labiau pasireiškia ir geriau suvokiamas valstybėje. Žmogus ir valstybė susiję per idėjų pasaulį – per teisingumo idėją.

Valstybė atsiranda tada, kai žmonės, atskirai negalėdami patenkinti poreikių, susiburia draugėn, kad bendrai gyventų ir vienas kitam padėtų. Valstybė, kurioje įgyvendintas teisingumas, veikia idealiai.

Platono sukurtos valstybės teorija – ttai laimės per prievartą teorija. Pasak jo, žinant kosmoso, žmogaus ir valstybės sandarą bei dėsnius, įmanoma sukurti tokį visuomenės modelį, kad žmogaus gyvenimo idealas būtų įgyvendintas. Kitaip tariant, žmogų galima priversti būti laimingu.

Jo sukurtos idealios valstybės principas kartojasi vėlesnių idealių valstybių modeliuose.

Socialinės Aristotelio pažiūros

Aristotelio socialinė filosofija grindžiama tuo pačiu principu, kaip ir jo metafizika bei pažinimo teorija – nieko nėra intelekte, ko iki tol nebuvo patyrime. Kitaip, negu Platonas, jis pradeda nuo žmogaus aiškinimo ir tik vėliau samprotauja apie vvalstybę.

Aristotelis visos žmogaus veiklos tikslu laiko laimės siekimą. Laimę teikia dorybinga veikla. Dorybė yra 2 –jų rūšių: intelektinė ir elgesio (etinės dorybės). Norint pasiekti etinės dorybės, reikia laikytis vidurio kelio. Pasak Aristotelio, žmogus neturi jokio sugebėjimo skirti gėrį ir blogį, jjokio dorinės veiklos turinio, todėl tik valstybė gali įpratinti žmogų elgtis dorai.

Nuolatinis gero elgesio mokymas suformuoja žmogui įprotį elgtis dorai. Žinoma, protu galima pagrįsti dorą elgesį, tačiau konkretus veikimas reikalauja įpratimo.

Žmogus yra visuomeninis gyvūnas ir be visuomenės jis būtų tik gyvūnas. Valstybė prigimtimi yra pirmesnė už žmogų. Ji – tikroji žmogaus prigimtis. Šeimą Aristotelis laiko maža valstybe. Valstybės tikslas – visų žmonių laimė.

Tiek Aristoteliui, tiek Platonui valstybė yra moralinė – ji formuoja žmogų kaip visuomeninį individą ir yra jo veiklos vertinimo atskaitos taškas. Žmogus jiems – dalinis, iš valstybės kilęs objektas.

Aristotelio nuomone, žmogui laimės siekimas yra būtinas, bet priemones siekti laimės žmogus renkasi laisvai. Pasirinkimas įmanomas dėl dviejų žmogaus galių – proto ir valios: protas svarsto, o valia vykdo patį ppasirinkimo aktą. Malonumas yra tik dorybingos veiklos rezultatas. Pramogos – tai poilsis, o poilsis negali būti veikimo tikslas. Todėl laimė – ne pramogos, o dorybinga veikla.

Pats žmogus savo prigimtimi yra politinis gyvūnas. Žmogus yra visuomenės dalis, nes jo esmė atsiskleidžia visuomenėje. Tačiau, skirtingai, negu Platonas, Aristotelis valstybės prototipu laiko šeimą. Bendruomenės ryšiai prasideda šeimoje ir baigiasi visuomenėje, t.y. valstybėje. Valstybės narių uždavinys yra tapti dorais ir naudingais valstybės piliečiais. Kelią į šį tikslą nurodo etika. Todėl Aristoteliui politika yra eetikos, o etika – politikos dalis. Dorybė savo esme yra pilietiška. Ji nenukreipia į aukštesnį, transcedentalų, tikslą.

Valstybės tikslas ir uždavinys – vesti piliečius tiesiu keliu – sudaryti jiems sąlygas pasiekti tikrąją laimę. Valstybė visų pirma turi išauklėti juos dorais piliečiais. Tačiau ji privalo remti jų gerovę, nes laimę kuria ne vien dorybingumas, bet ir sveikata, draugystė ir kita. Valstybė turi remti šeimą ir nuosavybę, kurios savo prigimtimi yra pirmesnės už valstybę.

Gera valdžia yra ta, kuri rūpinasi valdomųjų reikalais. Tačiau 3 geros valdymo formos gali išsigimti:

• monarchija – į tironiją,

• aristokratija – į oligarchiją,

• politėja – į demokratiją.

Socialinė problematika krikščioniškosios tradicijos filosofijoje.

Kalbėti apie krikščioniškąją žmogaus sampratą lengviau lyginant ją su antikine šio klausimo tradicija.

Antikoje ikisokratiniu laikotarpiu žmogus buvo laikomas kosmoso dalimi ir tiriamas tais pačiais principais. Žmogų buvo stengiamasi apibrėžti kaip rūšį. Žmogaus analizės tikslas – jo prigimties kildinimas iš bendros pasaulio tvarkos

Vakarų Europos kultūroje laikomasi nuomonės, kad žmogus nėra vien kosmoso dalis. Sutvertas pagal Dievo paveikslą, jis yra dvasingas, neapibrėžiamas, kintantis, protingas, save kuriantis, vienis, laisvas, savo esme skirtingas nuo kitų kūrinių ir pan.

Reiškia, prigimties analizės, sprendžiant apie žmogų, nepakanka. Antikoje posokratiniu laikotarpiu žmogų kildino iš visuomenės. Aristoteliui žmogus yra tiek žmogus, kiek jis yra visuomeninis. Valstybė teikia žmogui elgesio vertinimo principus. Žmogus yyra dalinis dydis ir todėl mažiau vertinamas, kaip visuma.

Krikščionybė vienpusį (bendruomenišką) žmogaus supratimą pakeičia dvipuse bendruomeniškumo ir individualumo harmonija. Jau žmogaus kūniškumas rodo, kad jis egzistuoja iš kito. Šeima yra mažiausia bendruomenė, kurioje mes geriausiai suvokiame, kad gyvename iš kito ir kad kiti gyvena iš mūsų.

Žmogaus dvasia priklauso nuo kalbinės aplinkos, tautos, papročių. Žmogus yra istorinis. Jis nekuria savęs, pradėdamas nuo nieko. Tiek blogį, tiek gėrį mes gauname lyg bendrą paveldėjimą. Šiuo požiūriu žmogus būna tam tikrame bendruomeniniame tinkle, kuris lyg dvasinis apmatas yra virš kiekvienos asmeninės egzistencijos.

Tačiau greta to, žmogus krikščionybėje yra ir individualus. Jis kildinamas ne iš gamtos ar visuomenės, o iš Dievo. Kaip panašus į jį, žmogus yra ir individualus. Krikščionybė žmogaus asmenį laiko pačia didžiausia vertybe. Vienas žmogus tiek pat vertingas, kiek ir visi, ir kiekvienas žmogus lygiai vertingas.

Nuo vėlyvųjų viduramžių, arba vadinamo renesanso laikų ima vyrauti individualistinė asmens samprata. Asmuo pradėtas laikyti visai atskiru, unikaliu, nepriklausomu nuo kitų vieniu. Šis požiūris tvirtėja iki šių dienų.

Antikoje valstybė laikoma svarbesne ir pirmesne už žmogų. Buvo manoma, kad žmogaus tikslas yra gyventi pagal prigimtį. Toks gyvenimas yra dorybingas ir laimingas. Principas, darantis dorą elgesį reikšmingą visiems, yra teisingumas. Teisingumą antikoje įgyvendindavo dievai, kosmoso jėgos arba – valstybė. Todėl žžmogus yra visuomeninis gyvūnas, o etika tampa politikos dalimi.

Krikščionybėje valstybės veikla vertinama pagal tai, kiek ji įgyvendina didžiausio asmens vertingumo, asmens laisvės, autonomiškumo ir pan. principus.

Vakarų Europos kultūroje doros principų paieškos siejamos su žmogaus dvasine prigimtimi (sąžine), su jo santykiu su kitais žmonėmis, su jo ryšiu su dievu ir išganymo siekimu. Tomas Akvinietis sakė, kad egzistuoja amžinasis įstatymas, kuris yra aukščiausias moralinio gėrio standartas. Tam tikras Amžinojo įstatymo pasireiškimas mumyse yra prigimtinis įstatymas, kaip žmogaus prigimtis. Dalis šio įstatymo yra šv. Rašte kaip apreiškimas. Per prigimtį Amžinasis įstatymas protingas būtybes natūraliai nukreipia į būtiną veiklą ir tikslą.

Vakarų Europos kultūroje moralinis gėris ir blogis (bet ne ontologinis) yra laisvas apsisprendimas būties šaltinio atžvilgiu.

Antikinė kultūra visai kitaip, negu mes, suprato istoriją. Ji suprantama dvejopai:

• Kaip įvykių, kuriuos autorius matė ar girdėjo, aprašymas, (taip rašė Herodotas, Tacitas, Flavijus),

• Buvo mąstoma, kad viskas, kas buvo ar bus, yra nulemta būtinumo. Įvykių eigos neįmanoma pakeisti, bet įmanoma numatyti. Pasaulio, kaip visumos, raida gali būti iki smulkmenų nusakyta. Tai verčia istoriją tiksliu mokslu (kaip gamtos mokslus).

Krikščionybei tokia pažiūra netiko. Čia istorija suprantama kaip laisvo žmogaus tikslų įgyvendinimas laike, kaip jų skleidimasis kultūroje. Laisvas žmogus yra visa ko pradžia, už laisvo veiksmo nėra jokios priežasties, todėl veiksmo neįmanoma tiksliai

numatyti, jį galima tik pateisinti. Istoriniai įvykiai turi prasmę bei vertę, nors žmonijos tikslas yra ne istorinis, o užistorinis. (Pvz., Senajame Testamente pateikta žydų tautos istorija).

Be to, antikoje laikas buvo suvokiamas arba kaip amžinybė (Platonas), arba kaip cikliškai pasikartojantis judėjimas ratu ( Aristotelis). Krikščionybėje atpirkėjo prisikėlimas, paskutinis teismas ir amžinojo gyvenimo pažadas yra rėmai, kuriuose vyksta istorija, vadinasi, laikas suprantamas kaip apribotas.

Antikoje laisvė siejama su būtinumu arba su atsitiktinumu. Laisvai rinktis gali tik suprasdamas tai, kas būtina. Krikščionybėje laisvė suprantama kkaip asmens galia pačiam spręsti savo likimą. Ji yra už būtinumo ir atsitiktinumo ribų.

Demokratija antikoje – tai laisvų piliečių, daugumos valdžia. Įstatymo pažeidimas antikoje reiškė visuomeninės tvarkos griovimą (todėl Sokratas atsisako pabėgti iš kalėjimo, nes pažeistų įstatymą).

Vakarų Europos kultūroje demokratija – tai tam tikras visuomenės organizavimas įstatymais, kurie laiduoja visų žmonių laisvą egzistavimą ir nelygstamą vertę. Čia svarbiausia problema tampa žmogaus kaip asmens problema. Žmogui, kaip dvasinei būtybei, reikalinga laisvė – sugebėjimas pačiam spręsti savo buvimą ir įgyvendinti iškeltus ttikslus.

2.,,.nėra sunkiau įvykdomo, rizikingesnio ir pavojingesnio dalyko, kaip, tapus valdovu, įvesti naują tvarką, nes naujadarys susiduria su priešiškumu – jam priešinasi visi, kurie gerai gyveno esant senajai tvarkai, – ir vangumu – vangūs būna visi tie, kurie tikisi naudos aateityje.”[34, p.29].

3.,,.liaudį galima kuo puikiausiai patenkinti, nes jos norai teisingesni, negu didžiūnų: pasterieji trokšta engti, o liaudis – nesileisti engiama.”[34., p.43].

4.,,.valdovas negali ir neturi laikytis savo žodžio, kai šitai gali jam pakenkti ir kai išnyksta priežastys, privertusios jį duoti pažadą.sielos gelmėse valdovas turi būti pasirengęs pasisukti taip, kaip to reikalauja permainingas vėjas ir aplinkybių kaita.” [34, p.70].

Jei atidžiai perskaitėte pateiktą medžiagą ir nurodytą literatūrą, atsakyti į klausimus neturėjo būti sunku. Atsakymus į 28 ir 29 klausimus būtinai aptarkite su dėstytoju.

Socialinė problematika šiandienos filosofijoje

Pastarųjų metų filosofijoje bandymai racionaliai apmąstyti ir pagrįsti žmonių bendrabūvio politinėje bendruomenėje principus reiškiasi keliomis kryptimis: liberalizmu, konservatizmu, neomarksizmu, sociaoldemokratizmu, anarchizmu ir kt.

Klasikinę politinę filosofiją vienija įsitikinimas, kad racionalus žmogaus protas pajėgus rasti normą, nusakančią geriausią politinio gyvenimo ssąrangą. Klasikinės politinės filosofijos klausimas, kilęs antikoje ir kita prasme atgimęs šiuolaikinėje politinėje filosofijoje yra:,,Kas yra teisingumas?”

XX amžiaus pradžioje įsivyravusi analitinės filosofijos tradicija specialiai politinės filosofijos klausimais nesidomėjo. Tačiau ji atskyrė teiginius apie faktus nuo teiginių apie vertybes ir suabejojo pastarųjų pažintiniu statusu. K.Poperis savo politines koncepcijas parėmė metodologiniu individualizmu. Jo manymu, socialinius reiškinius galima paaiškinti tik faktų apie individus teiginiais. Popperis klausimą ,,Kas yra valstybė?”, reikalaujantį įžvelgti valstybės esmę, siūlo keisti klausimu ,,Kaip veikia tos valstybės institutai”.

Normatyvinės politinės filosofijos aatgimimas paprastai siejamas su 1971 metais pasirodžiusia Dž. Roulso (John Rawls) knyga ,,Teisingumo teorija”. Jo nuomone, įmanoma apibrėžti pirmines vertybes, kurių norėtų visi. Roulsui buvo svarbi beasmenio principo, alternatyvaus vyraujančiai utilitaristinei nuostatai, paieška. Diskusija šios knygos iškeltais klausimais tebesitęsia iki šiol.

Viena iš pagrindinių šiuolaikinės politinės filosofijos krypčių yra filosofinis liberalizmas. Pačia plačiausia prasme liberalizmas – tai politinė koncepcija, aukščiausia vertybe pripažįstanti individą, jo laisvę ir teises. Johnas Gray knygoje ,,Liberalizmas” nurodė keturis išskirtinius liberalizmo bruožus:

1.individualizmas, nes teikia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio

visuomeninio kolektyvo pretenzijas,

2.egalitarizmas, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir iš principo atmeta moralinės žmonių vertės skirtumus,

3.universalizmas, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę,

4.meliorizmas, nes mano, jog socialinius institutus ir santvarkas iš principo galima tobulinti.

Laisvė ir lygybė – pagrindinės liberalizmo tradiciją nusakančios sąvokos. Tačiau ir jos liberalizmo atstovų suprantamos nevienodai. Žymiausi filosofinio liberalizmo atstovai yra: Isaian Berlin (g.1909), daugiausiai kalbėjęs apie pozityviąją ir negatyviąją laisvę, Friedrich A. von Hayek (1899-1992), pagrindęs lygybės ir laisvės priešpriešą, Karl R. Popper (1902-1994), kalbėjęs apie socialinę inžineriją (jam politikas – tai socialinis inžinierius, kurio vertybinė nuostata yra žvelgti į visuomenę kaip į potencialiai gendantį mechanizmą ir bet kuriuo momentu jį taisyti.), John Rowls (g.1921) propagavęs socialinį teisingumą ir Michael Walzer, ppateikęs konstruktyvią socialinę kritiką.

Filosofinis konservatizmas. Konservatyvios politinės minties išeities taškai yra kiti, nei liberalizmo. Svarbiausios joje yra autoriteto, lojalumo, hierarchijos ir tvarkos vertybės ( o ne laisvė ir lygybė). Žymiausieji šios krypties atstovai yra: Robert Nisbet, pagrindęs konservatizmo idėjas ir Michael Oakeshott (1901-1990), oponavęs liberalistinei krypčiai. Jo nuomone, visa šiuolaikinė politika yra racionalistinė (artima liberalizmui). Racionalistas gina minties nepriklausomybę nuo bet kokių aplinkybių. Jis yra autoritetų, prietarų, tradicijų priešas. Tuo tarpu politika kaip tik ir kyla iš to, kas laikina, ji giliai įsišaknijusi tradicijoje ir aplinkybėse. Politinė veikla reikalauja ir techninių (išreiškiamų formulėmis, taisyklėmis), ir praktinių (jų negalima išreikšti taisyklėmis, tai tarsi intuicija, nuojauta, kt). žinių. Visi socialiniai idealai prasmingi tik tiek, kiek jie slypi socialiniame gyvenime.

Neomarksizmas. Frankfurto mokykla. ,,Frankfurto mokykla” vadinama socialinės minties tradicija, susiformavusi Sociumo tyrimo institute Frankfurte 1926 metais ir fašizmo laikais perkelta į Niujorką. Jos nariais laikomi: Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Walteris Benjaminas, Herbertas Markuse, teigęs liberalios visuomenės kritiką, analizavęs šiuolaikinio totalitarizmo (kai pilietinė visuomenė valdo valstybę), komunizmo (kai valstybė valdo visuomenę), valstybės atmirimo ir pilietinės laisvės alternatyvas ir Jurgenas Habermas, išgarsėjęs savo diskurso etika, kurioje pabrėžė individo intersubjektyvią prigmtį. Teisingumo teorijos tikslas, anot Habermaso, yra surasti tokias taisykles, kurios palengvintų teisėtą ir laisvą socialinį ddialogą. Jis bando derinti individo ir socialinius interesus.

Kiekvienas iš išvardytų mąstytojų buvo savaip įtakingas, tačiau visi jie vienaip ar kitaip pritarė kritinei teorijai, kurioje socialiniai ir kultūros reiškiniai kritikuojami remiantis marksistiniais sąmonės analizės principais. ,,Frankfurto mokykla”sužadino susidomėjimą ankstyvaisiais Markso raštais. Tačiau ji oponavo materialistinei istorijos interpretacijai, jų manymu, nuvertinančiai sąmonės vaidmenį žmonių gyvenime ir skatinančiai naivų bei dogmatinį pozityvizmą.

Liberalizmo alternatyvomis vadinamos įvairios ideologinės kryptys, kurios pirminėmis socialinėmis vertybėmis pasirenka ne pilietinę visuomenę, o kitus atskaitos taškus: tautą, rasę, autoritarinę valstybę, religines doktrinas ir kt. Pilietinės visuomenės idealas tampa arba antraeilis, arba iš viso paneigiamas. Paminėsime keletą žymesnių šios krypties apraiškų.

Nacionalizmu vadinama koncepcija, skatinanti valstybinį kurios nors tautos interesų gynimą. Valstybė šiuo aspektu suprantama kaip tautinis, o ne pilietinės visuomenės institutas. Žymiausiu jo atstovu laikomas Anthony Smith. Jo manymu, nacionalizmo patrauklumas yra neblėstantis. Lygindamas nacionalizmą su įvairiomis idėjinėmis srovėmis (fašizmu, komunizmu, rasizmu, kt), Smithas įrodo nacionalizmą esant viena iš svarbiausių ir pastoviausių modernių ideologijų.

Totalitarizmas, teigia, kad masėms būdingos totalitarinės iliuzijos. Masės, o ne klasės, yra totalitarinio mentaliteto socialinė bazė. Minios mentalitetui blogis ir nusikaltimas yra patrauklūs.

Psichologinio autoritarizmo koncepciją pagrindė Erichas Fromas. Jis pastebėjo, kad žmogus, išsilaisvinęs iš jį slėgusių institucinių varžtų, nesugebėjo produktyviai realizuoti savo intelektualinių ir dvasinių potencijų. Laisvė reikalauja

savarankiškumo ir racionalumo, o tuo pačiu sukelia nesaugumo jausmą. Individo laisvė tampa našta, jis ieško naujų savo susietumo su pasauliu formų. Neproduktyvus susietumas – nekritiškas savęs atsisakymas autoriteto, grupės, Dievo, partijos, tautos ar kokio kito fetišo labui leidžia pabėgti nuo laisvės naštos, sugrąžina prarastą saugumo ir harmonijos su pasauliu jausmą. Tai ir yra, anot Ė. Fromo, visų masinių psichozių psichologinės ištakos. Be to, humanistinės psichoanalizės metodą Ė. Fromas taikė ir politinių lyderių įtakos analizei.

SOCIALINĖ ASMENS SAMPRATA

• – TIKSLAS

Paaiškinti žmogaus visuomeniškumą kkaip jo savirealizacijos garantą, skirti asmens laisvę nuo laisvės įgyvendinimo.

 – LITERATŪRA

A. Anzenbacher. Filosofijos įvadas.Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.228 – 239.

A. Plėšnys Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura,1996, p. 177-183.

M. Furst, J.Trinksas. Filosofija. Vilnius: Lumen, 1995, p.175-181.

Ž – ŽODYNĖLIS

Monogamija -(gr. monos – vienas, gamos – vedybos) santuokos ir šeimos forma: 1 vyro santuoka su 1 moterimi, vienpatystė.

Kooperacija -(lot. cooperatio – bendradarbiavimas) pavienių asmenų ar kolektyvų suderinta veikla.

Komunikacija -(lot. communicatio – pranešimas) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais.

Poliandrija -(gr. polys – didelis, gausus, aner – vyras) grupinės santuokos fforma: 1 moters santuoka su keliais vyrais, daugvyrystė.

Poligamija -(gr. polys – didelis, gamos – vedybos) vieno vyro santuoka su keliomis moterimis, daugpatystė.

Žmogaus visuomeniškumas kaip jo buvimo pasaulyje forma.

Šią temą gerai išanalizavęs yra A.Anzenbacheris, todėl siūlau sprendžiant savęs vertinimo klausimus labai aatidžiai pasiskaityti nurodytą literatūrą. Kai kuiuos svarbesnius momentus vertėtų paminėti ir čia.

Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su kitais žmonėmis. Žmogaus dvasia realizuoja save kalbėdama, o tai yra visuomeniškumo apraiška. Kalbėti žmogus gali tik su žmonėmis. Vadinasi, žmogaus esmė yra jo visuomeniškumas. Galime skirti dvi pagrindines žmogaus visuomeniškumo formas:

• Bendravimas (komunikacija),

• Bendradarbiavimas (kooperacija).

J.G. Fichtė sakė, kad ,,visi individai turi būti auklėjami žmonėmis, kitaip jie žmonėmis netaps”. M. Buberis teigia: ,,Žmonės visada tiesia vieni kitiems dangiškąją buvimo savimi duoną”.

Konfliktų reikšmė asmens ir visuomenės vystymuisi.

Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. Tai nėra jokia neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių. Krizės padeda žmogui save išmėginti ir jas įveikti. Visi konfliktai turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Konfliktas tarp idivido ir visuomensė rodo, kad žmogaus savirealizacijai reikalinga llaisvės erdvė. Šis reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (šeimoje) abu šiuos reikalavimus sutaiko meilė. Socialinėje bendruomenėje tam tikslui sukurta teisė. Ji reglamentuoja žmognių sugyvenimo normas.

Konfliktas tarp darbo ir meilės reiškiasi tuo, kad mes paprastai save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. Tarp jų pastoviai egzistuoja įtampa. Kai darbą (profesiją) priešiname laisvalaikiui, draugystei, tai ima atrodyti, kad abi pusės nesuderinamos, ir gyvenimas suskyla į dvi sritis. Darbas ima atrodyti beasmenis, jis tampa našta, o asmeninė sąsaja tampa laisva, ,,šventadienė”, nneįpareigojanti. Šios sritys konkuruoja viena su kita, įtakoja viena kitą. Svarbu, kad šeima nesužlugtų dėl ,,ne namie”, o dažnai ir namie (viršvalandžių, antraeilių pareigų, kt.), dirbamo darbo pertekliaus ir pati galėtų tapti bendradarbiavimo pamatu.

Konfliktas tarp priklausomybės ir emancipacijos reiškiasi tuo, kad žmonės vienas nuo kito įvairiai priklauso. Galima išskirti kelias tokios priklausomybės rūšis:

• Natūrali priklausomybė (tėvų – vaikų),

• Priklausomybė, pagrįsta istoriškai susiklosčiusiomis struktūromis (ūkio bendradarbiavimo),

• Valstybinė – politinė priklausomybė,

• Liguista priklausomybė (manija, sektos).

Emancipacija, kaip savirealizacija, ima konfliktuoti su priklausomybe. Emancipacijos erdvė atsiranda meilėje ir teisėje. Visiškai pašalinti konfliktą retai kada pavyksta, tačiau brandžiame amžiuje emancipacija reiškiasi konstruktyvia kritika, kuri skatina ir žmogų, ir bendriją tobulėti. Deja, kai kurie žmonės taip ir neišauga iš vaikystės ar paauglystės pakopų.

Antropologinė žmogaus seksualumo reikšmė

Žmogus jau biologiškai nėra vien gyvūnas. Jo seksualumo pagrindą sudaro žmogaus gyvūniškumas ir šiuo požiūriu jis yra biologiškai sąlygotas. Tačiau žmogaus kūniškame buvime – pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus.

Pagal Platoną, Aristotelį, G. Hėgelį, pirmapradis lyčių tarpusavio ryšys sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Žmogaus kūniškasis buvimas pasaulyje išreiškiamas per skirtumą ,,būti kūnu” ir ,,turėti kūną” (Ž. P. Sartras).

Žmogaus seksualumo išraiškai yra skirta būti meilės išraiška. Seksualumas tampa išsipildymu, sklaida, realizacija tik tada, kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. Čia slypi iir žmogaus seksualumo moralinės problemos branduolys. Meilė yra besąlygiškas angažavimasis kito žmogaus labui (Myliu, tai reiškia gerai, kad TU esi).

Meilei didelį poveikį daro žmogaus istoriškumas. Žmogus yra motyvuojamas praeities per dabartį ir projektuojamas į ateitį. Šiuo požiūriu meilės taip pat negalima apriboti dabartimi (šia naktimi, šiuo savaitgaliu, atostogomis). Tokiu būdu meilę įprasmina ištikimybė. Įtampa meilėje – tai ištikimybė ir išdavystė. Santuoka yra tam tikras ištikimybės simbolis. G. Hėgelis santuoką apibrėžia kaip teisiškai dorovišką meilę. Santuokoje gimsta šeima.

Istorinės šeimos formos ir šiuolaikinės jos vystymosi tendencijos

Vyro ir moters meilė antropologiškai yra orientuota į vaiką. Vaikas yra:

• Bendras turtas (Aristotelis), sutvirtinantis santuoką,

• Tėvų sukurta dvasia, kurią jie myli, ir kuri juos myli.

Šiuo požiūriu šeima yra tėvų ir vaikų vienumas. Vaikas priklauso nuo globos ir auklėjimo. Labiausiai vaikui reikia mylinčio dėmesio, šilumos, namų saugumo, tvirtų, ilgalaikių saitų su žmonėmis, kurie jį globoja. Tai susiję su tėvais.

Tėvystės ir motinystės negalima laikyti biologiniu, išorišku dalyku. Tai susiję su žmogaus asmeniškumu. Šiuo požiūriu tėvystė ir motinystė atlieka svarbų vaidmenį žmogui save realizuojant kaip vyrą ar žmoną, kurie kaip tėvai susieti su vaiku, priklausomu nuo jų. Todėl šeima iškyla kaip natūralus vienis, ankstesnis ir būtinesnis net už valstybę. Tokiu požiūriu į šeimą pagrįstos 1966 m. SNO žmogaus teisių konvencijos.

Nepakartojamu būdu ššeima suteikia galimybę suderinti bendravimą ir bendradarbiavimą, meilę ir darbą. Šeima, kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė, yra skirta būti ne tik uždara bendrija, bet ir likti atvira išorei. Šeima turi jungti kartas, rūpintis giminyste, sudaryti kaimynystę.

Istorijoje žinomos 3 pagrindinės šeimos formos:

• Poliandrija (kai viena moteris galėjo turėti daug vyrų)

• Poligamija (kai vienas vyras turi kelias ar keletą žmonų)

• Monogamija (vieno vyro ir vienos moters sąjunga).

Asmens buvimas bendruomenės, valstybės, žmonijos dalimi.

Šiandien bendruomene laikoma ta tarp šeimos ir valstybės esanti sritis, kuri ,,reiškiasi kaip save savyje varantis ir ,,socialiniu procesu” vadinamas fenomenas”. (R. Konig). Bendruomenė yra socialinių poreikių erdvė. Ji formuojasi, remdamasi poreikių sistema. Kadangi žmogus tik pats turi susikurti savo gyvenimo galimybes, jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais.

Pirmiausia, egzistuoja elementariausi poreikiai (maistas, būstas, drabužiai). Bet kol žmogaus dvasia orientuota į juos, tol ji nėra laisva. Laisva ji tampa tada, kai supranta savo giliausią poreikį kaip dvasią. Pavyzdžiui, poreikis kurti grožį (menas), poreikis ieškoti kasdienio buvimo – pasaulyje galutinių sąlygų (filosofija) ir kt.

Asmuo negali egzistuoti be kitų žmonių. Savo darbinėje veikloje jis tenkina savo pirminius ir dvasinius poreikius. Bendruomeninio bendradarbiavimo sritis, kuriose žmogus realizuoja save, vadiname:

• ūkiu,

• kultūra.

Jose ryški darbo jėgos pasidalinimo tendencija. Antra vertus, pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai (sąjungos):

• bažnyčios,

• partijos,

• profsąjungos,

• sąjungos (valstiečių, verslininkų, šeimos,

kt.),

• draugijos (aklųjų).

Dar antikoje Aristotelis žmogų vadino politiniu gyvūnu. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas – piliečių visuotinė gerovė. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios galia, kurią ji vykdo:

• įstatymų leidimu,

• valdymu,

• teismo sprendimais.

Visų pirma valstybė yra žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus. Savo viduje ji, kaip teisinė valstybė, turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Drauge ji tvirtina (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) ssavo teisę kitų valstybių atžvilgiu.

Formuojant atitinkamą politiką, garantuojamos socialinės, kultūrinės ir ūkinės savirealizacijos sąlygos. Todėl valstybės remia ir palaiko šeimas ir visuomenines jėgas.

Mastas, kuriuo valstybė garantuoja visuomenės žmogiškumą, reiškiasi dorovinių idėjų realizacija.

Laisvės įsisąmoninimo pažanga padarė, kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik jei ji yra laisva demokratija.

Šiuolaikinė transporto ir ryšių sistema leidžia pajusti pasaulį kaip vientisą visumą. Pasaulinis ūkis ir pasaulinė politika aiškiai rodo, kaip tarpusavyje susiję valstybės ir tarpvalstybiniai junginiai aprėpia visą pasaulį ir paverčia jį vieningu pasauliniu procesu. II, II, ir III pasaulio problemos kelia žmonijai bendrus uždavinius.

Kol kas nėra vienos, tarptautinės, visos žmonijos pripažintos aukščiausios valdžios, todėl tarptautinė teisės ir taikos užtikrinimo sistema, kova prieš badą ir atsilikimą, bendra planetos ateitis, palikta savanoriškam valstybių bendradarbiavimui.

,,Visų žmonių lygios eesmės ir lygaus orumo idėja, išreikšta žmogaus teisių sąvoka, leidžia suprasti, kad tik visiems žmonėms lygiomis dalimis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija. Todėl žmogaus visuomeniškumas ir verčia svajoti apie pasaulinę valstybę, kuri veiksmingai užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę vientiso žmogiškumo prasme” [2, p.239].

Asmens kaip laisvos būtybės savitumas

Kalbant apie asmens buvimą pasaulyje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogus, nors ir apspręstas gamtos bei tam tikrų socialinių santykių, vis tik išlieka laisvu, nepriklausomu, išlieka asmenybe. Filosofinė žmogaus analizė grindžiama tuo, kad žmogus turi protą ir valią. Protu daromi sprendimai negali būti vadovaujami kieno nors kito, išskyrus jį patį. Todėl asmuo yra savo buvimo (bet ne kilmės) priežastis. Jis privalo būti laisvas, nes tik taip gali realizuoti savo žmogiškumą. Žmogaus laisvės eesmė – tai galimybė pačiam spręsti savo buvimą.

Kalbėdami apie žmogų kaip apie dvasinę ir laisvą būtybę, vartojame asmens sąvoką. Nagrinėdami jį bendrinės giminės požiūriu, vartojame individo terminą. Asmuo, būdamas savo paties nulemtas, yra vienkartinis, Jis tapatus sau, nors ir kintantis.

Kalbant apie asmens laisvę, reikia skirti laisvę nuo laisvės įgyvendinimo. Laisvė – tai galimybė apsispręsti. Ji neribojama. Laisvės įgyvendinimas – galimybė tą apsisprendimą vykdyti. Kaip santykis, jis visada ribojamas.

Gamtos tyrėjai ieško to, kas yra bendra vienai ar kitai daiktų rūšiai. BBet egzistencinė filosofija teisingai pastebėjo, kad žmogaus ,,AŠ” ir PASAULIS iš esmės skiriasi. Nei žmogaus sandaros, nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas nėra tvarkomas taip, kaip gamta, t.y. sąlygojamas būtinumo. Žmogus turi tik įgimtą galimybę dvasiškai tobulėti, formuoti asmenybę. Bet ši galimybė yra kitokia, negu, pvz, gilės galimybė išaugti ąžuolu.

Neprotingą veiklą sąlygoja pašalinės priežastys. Tuo tarpu protas tegali į save žiūrėti kaip į savo principų kūrėją, nepriklausantį nuo pašalinių įtakų. Bet tada jis yra savo paties priežastis. Taigi, asmuo, kaip protingas, yra savo paties priežastis. Bet ne kilmės, o tik egzistavimo atžvilgiu. Pats nuspręsdamas, kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Todėl protinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savo žmogiškumą.

Protas, kaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomas nuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, t.y. išlieka laisvas. Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savo sugebėjimą, o ne kito duotą įgaliojimą. Laisvė yra mano paties savastis, iš nieko negauta ir niekam neperleidžiama (A. Maceina). Tokiu būdu daiktas yra sąlygojamas išorinių ir vidinių priežasčių, o asmuo būna savo apsisprendimu.

Esminė asmens savybė yra vienkartinė. Asmuo gamtoje yra vienas ir nepakartojamas. Tuo jis skiriasi nuo visos aplinkos. BBe to, jis yra vientisas. Galime sakyti, kad yra ,, mano kūnas”, ,,mano protas”, bet tai nėra AŠ. Jei nebus manęs, nebus ir mano dalių. Būdamas vienkartinis ir save lemiantis, asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo niekada nevirsta kitu. Jis gali būti kitoks, bet ne kitas. Asmuo save nulemia sau.

SOCIALINĖ ASMENS SAMPRATA

• – TIKSLAS

Paaiškinti žmogaus visuomeniškumą kaip jo savirealizacijos garantą, skirti asmens laisvę nuo laisvės įgyvendinimo.

 – LITERATŪRA

A. Anzenbacher. Filosofijos įvadas.Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992, p.228 – 239.

A. Plėšnys Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura,1996, p. 177-183.

M. Furst, J.Trinksas. Filosofija. Vilnius: Lumen, 1995, p.175-181.

Ž – ŽODYNĖLIS

Monogamija -(gr. monos – vienas, gamos – vedybos) santuokos ir šeimos forma: 1 vyro santuoka su 1 moterimi, vienpatystė.

Kooperacija -(lot. cooperatio – bendradarbiavimas) pavienių asmenų ar kolektyvų suderinta veikla.

Komunikacija -(lot. communicatio – pranešimas) bendravimas, keitimasis patyrimu, mintimis, išgyvenimais.

Poliandrija -(gr. polys – didelis, gausus, aner – vyras) grupinės santuokos forma: 1 moters santuoka su keliais vyrais, daugvyrystė.

Poligamija -(gr. polys – didelis, gamos – vedybos) vieno vyro santuoka su keliomis moterimis, daugpatystė.

Žmogaus visuomeniškumas kaip jo buvimo pasaulyje forma.

Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su kitais žmonėmis. Žmogaus dvasia realizuoja save kalbėdama, o tai yra visuomeniškumo apraiška. Kalbėti žmogus gali tik su žmonėmis. Vadinasi, žmogaus esmė yra jo visuomeniškumas. Galime skirti dvi pagrindines žmogaus vvisuomeniškumo formas:

• Bendravimas (komunikacija),

• Bendradarbiavimas (kooperacija).

J.G. Fichtė sakė, kad ,,visi individai turi būti auklėjami žmonėmis, kitaip jie žmonėmis netaps”. M. Buberis teigia: ,,Žmonės visada tiesia vieni kitiems dangiškąją buvimo savimi duoną”.

Konfliktų reikšmė asmens ir visuomenės vystymuisi

Žmogaus visuomeniškumas sukelia įtampą ir konfliktus. Tai nėra jokia neigiamybė. Savirealizacija nevyksta be krizių. Krizės padeda žmogui save išmėginti ir jas įveikti. Visi konfliktai turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Konfliktas tarp idivido ir visuomensė rodo, kad žmogaus savirealizacijai reikalinga laisvės erdvė. Šis reikalavimas gali prieštarauti visuomenės reikmėms. Asmeniškumu grindžiamoje bendrijoje (šeimoje) abu šiuos reikalavimus sutaiko meilė. Socialinėje bendruomenėje tam tikslui sukurta teisė. Ji reglamentuoja žmognių sugyvenimo normas.

Konfliktas tarp darbo ir meilės reiškiasi tuo, kad mes paprastai save realizuojame tik mylėdami ir dirbdami. Tarp jų pastoviai egzistuoja įtampa. Kai darbą (profesiją) priešiname laisvalaikiui, draugystei, tai ima atrodyti, kad abi pusės nesuderinamos, ir gyvenimas suskyla į dvi sritis. Darbas ima atrodyti beasmenis, jis tampa našta, o asmeninė sąsaja tampa laisva, ,,šventadienė”, neįpareigojanti. Šios sritys konkuruoja viena su kita, įtakoja viena kitą. Svarbu, kad šeima nesužlugtų dėl ,,ne namie”, o dažnai ir namie (viršvalandžių, antraeilių pareigų, kt.), dirbamo darbo pertekliaus ir pati galėtų tapti bendradarbiavimo pamatu.

Konfliktas tarp priklausomybės ir emancipacijos reiškiasi tuo, kad žmonės vienas nuo kito įvairiai

priklauso. Galima išskirti kelias tokios priklausomybės rūšis:

• Natūrali priklausomybė (tėvų – vaikų),

• Priklausomybė, pagrįsta istoriškai susiklosčiusiomis struktūromis (ūkio bendradarbiavimo),

• Valstybinė – politinė priklausomybė,

• Liguista priklausomybė (manija, sektos).

Emancipacija, kaip savirealizacija, ima konfliktuoti su priklausomybe. Emancipacijos erdvė atsiranda meilėje ir teisėje. Visiškai pašalinti konfliktą retai kada pavyksta, tačiau brandžiame amžiuje emancipacija reiškiasi konstruktyvia kritika, kuri skatina ir žmogų, ir bendriją tobulėti. Deja, kai kurie žmonės taip ir neišauga iš vaikystės ar paauglystės pakopų.

Antropologinė žmogaus seksualumo reikšmė

Žmogus jau biologiškai nėra vien gyvūnas. Jo seksualumo pagrindą sudaro žžmogaus gyvūniškumas ir šiuo požiūriu jis yra biologiškai sąlygotas. Tačiau žmogaus kūniškame buvime – pasaulyje visa, kas biologiška, įgyja žmogiškas ypatybes ir asmens bruožus.

Pagal Platoną, Aristotelį, G. Hėgelį, pirmapradis lyčių tarpusavio ryšys sudaro žmonių visuomenės pagrindą. Žmogaus kūniškasis buvimas pasaulyje išreiškiamas per skirtumą ,,būti kūnu” ir ,,turėti kūną” (Ž. P. Sartras).

Žmogaus seksualumo išraiškai yra skirta būti meilės išraiška. Seksualumas tampa išsipildymu, sklaida, realizacija tik tada, kai jį valdanti erotika išreiškia meilę. Čia slypi ir žmogaus seksualumo moralinės problemos branduolys. MMeilė yra besąlygiškas angažavimasis kito žmogaus labui (Myliu, tai reiškia gerai, kad TU esi).

Meilei didelį poveikį daro žmogaus istoriškumas. Žmogus yra motyvuojamas praeities per dabartį ir projektuojamas į ateitį. Šiuo požiūriu meilės taip pat negalima apriboti dabartimi (šia naktimi, šiuo ssavaitgaliu, atostogomis). Tokiu būdu meilę įprasmina ištikimybė. Įtampa meilėje – tai ištikimybė ir išdavystė. Santuoka yra tam tikras ištikimybės simbolis. G. Hėgelis santuoką apibrėžia kaip teisiškai dorovišką meilę. Santuokoje gimsta šeima.

Istorinės šeimos formos ir šiuolaikinės jos vystymosi tendencijos

Vyro ir moters meilė antropologiškai yra orientuota į vaiką. Vaikas yra:

• Bendras turtas (Aristotelis), sutvirtinantis santuoką,

• Tėvų sukurta dvasia, kurią jie myli, ir kuri juos myli.

Šiuo požiūriu šeima yra tėvų ir vaikų vienumas. Vaikas priklauso nuo globos ir auklėjimo. Labiausiai vaikui reikia mylinčio dėmesio, šilumos, namų saugumo, tvirtų, ilgalaikių saitų su žmonėmis, kurie jį globoja. Tai susiję su tėvais.

Tėvystės ir motinystės negalima laikyti biologiniu, išorišku dalyku. Tai susiję su žmogaus asmeniškumu. Šiuo požiūriu tėvystė ir motinystė atlieka svarbų vaidmenį žmogui save realizuojant kaip vyrą ar žžmoną, kurie kaip tėvai susieti su vaiku, priklausomu nuo jų. Todėl šeima iškyla kaip natūralus vienis, ankstesnis ir būtinesnis net už valstybę. Tokiu požiūriu į šeimą pagrįstos 1966 m. SNO žmogaus teisių konvencijos.

Nepakartojamu būdu šeima suteikia galimybę suderinti bendravimą ir bendradarbiavimą, meilę ir darbą. Šeima, kaip visuomenės pagrindinė natūrali ląstelė, yra skirta būti ne tik uždara bendrija, bet ir likti atvira išorei. Šeima turi jungti kartas, rūpintis giminyste, sudaryti kaimynystę.

Istorijoje žinomos 3 pagrindinės šeimos formos:

• Poliandrija (kai viena moteris galėjo turėti ddaug vyrų)

• Poligamija (kai vienas vyras turi kelias ar keletą žmonų)

• Monogamija (vieno vyro ir vienos moters sąjunga).

Asmens buvimas bendruomenės, valstybės, žmonijos dalimi.

Šiandien bendruomene laikoma ta tarp šeimos ir valstybės esanti sritis, kuri ,,reiškiasi kaip save savyje varantis ir ,,socialiniu procesu” vadinamas fenomenas”. (R. Konig). Bendruomenė yra socialinių poreikių erdvė. Ji formuojasi, remdamasi poreikių sistema. Kadangi žmogus tik pats turi susikurti savo gyvenimo galimybes, jo poreikiai jį verčia bendradarbiauti su kitais.

Pirmiausia, egzistuoja elementariausi poreikiai (maistas, būstas, drabužiai). Bet kol žmogaus dvasia orientuota į juos, tol ji nėra laisva. Laisva ji tampa tada, kai supranta savo giliausią poreikį kaip dvasią. Pavyzdžiui, poreikis kurti grožį (menas), poreikis ieškoti kasdienio buvimo – pasaulyje galutinių sąlygų (filosofija) ir kt.

Asmuo negali egzistuoti be kitų žmonių. Savo darbinėje veikloje jis tenkina savo pirminius ir dvasinius poreikius. Bendruomeninio bendradarbiavimo sritis, kuriose žmogus realizuoja save, vadiname:

• ūkiu,

• kultūra.

Jose ryški darbo jėgos pasidalinimo tendencija. Antra vertus, pagal interesus ir įsitikinimus formuojasi susivienijimai (sąjungos):

• bažnyčios,

• partijos,

• profsąjungos,

• sąjungos (valstiečių, verslininkų, šeimos, kt.),

• draugijos (aklųjų).

Dar antikoje Aristotelis žmogų vadino politiniu gyvūnu. Tuo jis norėjo pasakyti, kad žmogaus visuomeniškumas iš prigimties yra orientuotas į valstybę. Valstybė yra visuomenės visuma, kuri privalo veiksmingai ir plačiai užtikrinti savo piliečių savirealizacijos sąlygas. Jos tikslas – piliečių visuotinė gerovė. Tam jai yra suteikta aukščiausia valdžios ggalia, kurią ji vykdo:

• įstatymų leidimu,

• valdymu,

• teismo sprendimais.

Visų pirma valstybė yra žmonių susivienijimas pagal teisės įstatymus. Savo viduje ji, kaip teisinė valstybė, turi užtikrinti teisėtumą ir taiką. Drauge ji tvirtina (užsienio politikos ir kariuomenės pagalba) savo teisę kitų valstybių atžvilgiu.

Formuojant atitinkamą politiką, garantuojamos socialinės, kultūrinės ir ūkinės savirealizacijos sąlygos. Todėl valstybės remia ir palaiko šeimas ir visuomenines jėgas.

Mastas, kuriuo valstybė garantuoja visuomenės žmogiškumą, reiškiasi dorovinių idėjų realizacija.

Laisvės įsisąmoninimo pažanga padarė, kad valstybė gali suvokti savo uždavinius tik jei ji yra laisva demokratija.

Šiuolaikinė transporto ir ryšių sistema leidžia pajusti pasaulį kaip vientisą visumą. Pasaulinis ūkis ir pasaulinė politika aiškiai rodo, kaip tarpusavyje susiję valstybės ir tarpvalstybiniai junginiai aprėpia visą pasaulį ir paverčia jį vieningu pasauliniu procesu. I, II, ir III pasaulio problemos kelia žmonijai bendrus uždavinius.

Kol kas nėra vienos, tarptautinės, visos žmonijos pripažintos aukščiausios valdžios, todėl tarptautinė teisės ir taikos užtikrinimo sistema, kova prieš badą ir atsilikimą, bendra planetos ateitis, palikta savanoriškam valstybių bendradarbiavimui.

,,Visų žmonių lygios esmės ir lygaus orumo idėja, išreikšta žmogaus teisių sąvoka, leidžia suprasti, kad tik visiems žmonėms lygiomis dalimis pagrindinėmis savirealizacijos sąlygomis gali rastis žmogaus verta žmonija. Todėl žmogaus visuomeniškumas ir verčia svajoti apie pasaulinę valstybę, kuri veiksmingai užtikrintų pasaulinę visuotinę gerovę vientiso žmogiškumo prasme” [2, p.239].

Asmens kaip laisvos bbūtybės savitumas

Kalbant apie asmens buvimą pasaulyje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogus, nors ir apspręstas gamtos bei tam tikrų socialinių santykių, vis tik išlieka laisvu, nepriklausomu, išlieka asmenybe. Filosofinė žmogaus analizė grindžiama tuo, kad žmogus turi protą ir valią. Protu daromi sprendimai negali būti vadovaujami kieno nors kito, išskyrus jį patį. Todėl asmuo yra savo buvimo (bet ne kilmės) priežastis. Jis privalo būti laisvas, nes tik taip gali realizuoti savo žmogiškumą. Žmogaus laisvės esmė – tai galimybė pačiam spręsti savo buvimą.

Kalbėdami apie žmogų kaip apie dvasinę ir laisvą būtybę, vartojame asmens sąvoką. Nagrinėdami jį bendrinės giminės požiūriu, vartojame individo terminą. Asmuo, būdamas savo paties nulemtas, yra vienkartinis, Jis tapatus sau, nors ir kintantis.

Kalbant apie asmens laisvę, reikia skirti laisvę nuo laisvės įgyvendinimo. Laisvė – tai galimybė apsispręsti. Ji neribojama. Laisvės įgyvendinimas – galimybė tą apsisprendimą vykdyti. Kaip santykis, jis visada ribojamas.

Gamtos tyrėjai ieško to, kas yra bendra vienai ar kitai daiktų rūšiai. Bet egzistencinė filosofija teisingai pastebėjo, kad žmogaus ,,AŠ” ir PASAULIS iš esmės skiriasi. Nei žmogaus sandaros, nei jo prigimties analizė nepaaiškina žmogaus asmenybės jau vien dėl to, kad dvasinis gyvenimas nėra tvarkomas taip, kaip gamta, t.y. sąlygojamas būtinumo. Žmogus turi tik įgimtą galimybę dvasiškai tobulėti, formuoti asmenybę.

Bet ši galimybė yra kitokia, negu, pvz, gilės galimybė išaugti ąžuolu.

Neprotingą veiklą sąlygoja pašalinės priežastys. Tuo tarpu protas tegali į save žiūrėti kaip į savo principų kūrėją, nepriklausantį nuo pašalinių įtakų. Bet tada jis yra savo paties priežastis. Taigi, asmuo, kaip protingas, yra savo paties priežastis. Bet ne kilmės, o tik egzistavimo atžvilgiu. Pats nuspręsdamas, kaip jam būti, asmuo yra laisvas ir sugeba tą laisvę įgyvendinti. Todėl protinga būtybė turi būti laisva, nes tik taip gali realizuoti savo žmogiškumą.

Protas, kkaip savųjų principų kūrėjas, nepriklausomas nuo pašalinės įtakos, būtinai save nulemia, t.y. išlieka laisvas. Laisvė yra paties žmogaus galia, kurią jis naudoja kaip savo sugebėjimą, o ne kito duotą įgaliojimą. Laisvė yra mano paties savastis, iš nieko negauta ir niekam neperleidžiama (A. Maceina). Tokiu būdu daiktas yra sąlygojamas išorinių ir vidinių priežasčių, o asmuo būna savo apsisprendimu.

Esminė asmens savybė yra vienkartinė. Asmuo gamtoje yra vienas ir nepakartojamas. Tuo jis skiriasi nuo visos aplinkos. Be to, jis yra vientisas. Galime sakyti, kkad yra ,, mano kūnas”, ,,mano protas”, bet tai nėra AŠ. Jei nebus manęs, nebus ir mano dalių. Būdamas vienkartinis ir save lemiantis, asmuo visada yra tapatus sau. Asmuo niekada nevirsta kitu. Jis gali būti kitoks, bet ne kitas. Asmuo ssave nulemia sau.

MORALĖ VISUOMENĖJE

• – TIKSLAS

Atskleisti moralės vietą visuomenėje.

 – LITERATŪRA

Alasdair MacIntyre.Trumpa etikos istorija. Vilnius: Charibdė, 2000, p.223-240.

Anzenbacher A.Filosofijos įvadas. Vilnius: Katalikų pasaulis,1992, p.249-298.

Furst M., Trinksas J. Filosofija. Vilnius: Lumen,1995, p. 217-236.

Lietuvos filosofinė mintis. Chrestomatija/ sud. G. Mikelaitis. Vilnius: Mintis,1996, p.319-338.

Nagel T. Ką visa tai reiškia? (Labai trumpas įvadas į filosofiją). Vilnius: Baltos lankos, 2001, p.51-65.

Plėšnys A. Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura, 1996. p.207-216.

Raeper W., Smith L. Po idėjų pasaulį. Vilnius: Alma Littera, 1996, p.115-130.-

ŽODYNĖLIS

Ataraksija -(gr. ataraxia – ramumas) visiška sielos ramybė kaip parengiamoji eudemonijos, laimės sąlyga.

Dorovė (moralė) – žmogiškųjų santykių sritis, kur žmonių elgesį reguliuoja tam tikros normos ir principai.

Etika -(lot.ethika – paprotys, įprotis, būdas) praktinės filosofijos sritis, mokslas, tiriantis dorovę.

Eudemonija -(gr. eudaimonia – laimė) etikos teorija, teigianti, kad didžiausias gėris –– laimė.

Hedonizmas -(gr. hedone – malonumas) etikos teorija, teigianti, kad didžiausias gėris yra malonumas.

Hipotetinis imperatyvas -(gr.hypothesis – spėjimas, lot. imperativus – liepiamasis) hipotetinis imperatyvas liepia laikyti poelgį visuomet tik priemone pasirinktam tikslui pasiekti.

Intersubjektyvus -siejamas su žmogaus proto ypatingumu, o ne su objektyviai egzistuojančiu gėriu.

Kategorinis -(gr. kategorikos – nurodantis) griežtas, įsakmus.

Kategorinis imperatyvas – neturintis jokio tikslo, išskyrus save patį.

Maksima – elgesio taisyklė, tinkama konkrečiam asmeniui, ji nėra visuotinė.

Moralė (dorovė) -(lot. mos – paprotys, būdas) žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai.

Moralus -padorus, dorovinis elgesys, atitinkantis sąžinę.

Utilitarizmas -(lot. utilitas – nauda) eetikos teorija, poelgių padarinius laikanti moralumo kriterijumi.

Žmogaus elgesio vertinimo principų prigimtis

Mėgindami atsakyti į pateiktus klausimus pamatėte, kad veiksmas gali būti doras ar nedoras įvairiais požiūriais, tačiau dažniausiai jis turi sąsajų su poveikiu kitiems žmonėms. Viskas paprasta, jeigu ir kitam žmogui rūpi visų gerovė. O jeigu ne? Kodėl žmogus, kuriam visai nerūpi kiti žmonės, turi susilaikyti nuo veiksmų, laikomų nedorais?

Būta daug mėginimų atsakyti į klausimą, ar egzistuoja proto principas, kuris leistų vienokį elgesį laikyti geru, o kitokį – blogu. Toks elgesio vertinimo principas, filosofų nuomone, privalo būti universalus, t.y. vienodas visiems asmenims arba didesnei jų daliai. Ir toks elgesio vertinimo principas, be abejo, yra. Juk žmonės gyvena kartu, myli, draugauja, gyvena bendruomenėje. Mums aktualu, kokiu būdu šis principas yra – ar jis įgimtas asmeniui, ar asmuo jį gauna iš visuomenės – ir kaip jis funkcionuoja ? Vakarų Europos kultūroje galima išskirti 3 elgesio vertinimo principų teorijas:

• Subjektyviąją (hedonistinę),

• Objektyvinę,

• Intersubjektyvią.

Subjektyvinis doros principų aiškinimas.

Šis požiūris kartais vadinamas empiristine etika. Jis remiasi dviem prielaidom :

• Manoma, kad asmuo neturi įgimtos galios skirti gėrį nuo blogio

• Gėrio ir blogio skyrimas galiausiai susijęs su patyrimu – tai, kas teikia malonumo, yra gera, o kas nemalonu – bloga.

Subjektyvinės etikos uždavinys – rasti tokį veikimo būdą, kuris leistų maloniausiai gyventi. Subjektyvistų nnuomone, žmogaus prote nėra nieko, ko iki tol nebuvo patyrime, todėl doros galima tik išmokti. Kadangi elgtis pagal tam tikrų principų supratimą vien proto neužtenka – reikia ir įgūdžio, tai elgesio privalome išmokti, daug kartų kartodami tam tikrus veiksmus (kaip vairavimo įgūdžius).

Iš dalies šiai teorijai pritarė Aristotelis, kuris sakė, kad būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį – mes tik sugebame jų įgyti, o paskui jas ugdome pratindami. Aristotelis manė, kad proto sprendimu galima rasti absoliutinę dorinę vertę. Jis pirmasis iškėlė etiką kaip filosofinę discipliną. Savo ,,Nikomacho etikoje”filosofas teigė, kad žmogaus elgesį, kuriam toną duoda aistros ir jausmai, turi padėti valdyti deramas ir nuolatinis auklėjimas, kurio uždavinys – ugdyti dorybes. Etinę dorybę galima apibrėžti kaip protingą vidurį tarp kraštutinumų (aukso vidurio taisyklė). Aristotelis didžiausiu gėriu laiko laimę, tačiau tokią, kai deramas auklėjimas suformuoja doros įgūdžius. Auklėjimas verčia ugdyti mūsų mąstymo galias, kad galėtume teisingai pasirinkti. Dorybės kyla iš įpročių, o šie remiasi visuomeniniu žmogumi, visuomenės papročiais, valstybės santvarka ir įstatymais.

Stoikų požiūriu, žmogaus prigimtyje reiškiasi pasaulinio proto įstatymas, ir gyventi pagal pasaulinio proto valią yra vienintelis gyvenimo uždavinys, pareiga ir dorybė. Suvokdamas būtinumą, t.y. tai, ko reikalauja jo prigimtis, žmogus elgsis pagal būtinumą ir bus laimingas. Viskam, kas nnėra dorybė, žmogus turi būti abejingas. Žmogus, turėdamas protą ir valią, gali rinktis ir todėl, stoikų supratimu, yra laisvas. Jeigu jis rinksis ne tai, kas būtina, ko reikalauja prigimtis, jis patirs tik kančias, o tai, kas turi įvykti, vis tiek įvyks. Todėl tikroji laimė –būtinumo supratimas. Išminčius yra tas, kuris viskam abejingas, išskyrus dorybę.

Tikrieji subjektyvistai su tuo nesutinka. Jie doros pagrindą įžvelgia individualiame jusliniame patyrime. Toks požiūris vadinamas hedonistiniu. Šiuo vardu vadinama teorija, kuri žmogaus gyvenimo tikslu bei laime laiko malonumus, dažniausiai – juslinių pomėgių tenkinimą. Pasak Aristipo Kirėniečio (435 – 366), didžiausias gėris žmogui yra ne dorybė, o laimingumas, kurį teikia malonumai ir pomėgiai. Jo etikos principas yra: įgyti kuo daugiau sau aktualių malonumo pojūčių. Priemonės malonumui pasiekti yra sumanumas ir susivaldymas. Epikūrui (341 –270) labiau rūpėjo ne individualus kokių nors dirgiklių sukeltas malonumas, bet skausmo nebuvimas ir sielos ramybės malonumas, ataraksija (gr. ataraxia). Epikūras (kaip šiandieniniai sveikuoliai) pirmenybę teikė saikingumui. Jam malonumas – tai skausmo neturėjimas, o ne malonūs pojūčiai. Hedonistinės etikos uždavinys – rasti tokį elgesio būdą, kuris leistų optimizuoti malonumus.

Klasikinis empiristinės etikos klestėjimo laikotarpis buvo XVII – XVIIIa. Britų empirizmas. Jo atstovai: T. Hobsas, J. Lokas, D. Hiumas ir kt. Jie domėjosi vadinamais ,,moraliniais jausmais”. Subtili

šių jausmų analizė įveikė tiesmukišką hedonizmą. Pvz.: Dž. Loko nuomone, gėriu vadiname tai, kas mums teikia malonumo, o blogiu – kas kelia skausmą. Pasak jo, mes kalbame apie moralinį gėrį ir blogį, nes, paklusdami doros įstatymui, įgyjame fizinių gėrybių, patiriame malonumą, gauname užmokestį, o nepaklusdami jam – patiriame kančias. Visuomenė per ilgą laiką patyrė, kas malonu, o kas – ne ir tai suformulavo kaip viešąją nuomonę. Laikui bėgant, maloniausias veikimo būdas tampa papročiu, kuris įsigali nebūtinai tiesiogiai suvokiant jo priežastį.

Etinio uutilitarizmo šalininkai – St. Mill (1806 – 1873), I. Bentham (1748 – 1832) – išskiria 4 pagrindinius etikos momentus :

• PADARINIO principas – poelgius reikia vertinti remiantis jų padariniais

• NAUDINGUMO principas – padarinių matas yra poelgių naudingumas savaiminei gėrybei

• HEDONIZMO principas – savaiminė gėrybė yra žmogaus poreikių ir interesų patenkinimas, t.y. laimė. Ji yra individuali. Laimės kriterijus yra džiaugsmas, malonumas.

• SOCIALINIS principas – svarbu ne tik paties veikiančiojo, bet ir visų tų, kuriuos poelgis paliečia, laimė.

Laikantis subjektyvinės doros principų prigimties sampratos ir siejant dorą ssu malonumo patyrimu, nuvertinama žmogaus kančia, vargas, asmens gyvybė ir, galiausiai, pats asmuo.

Objektyvinė doros principų samprata.

Objektyvinis doros principas, paplitęs krikščioniškoje Vakarų Europos kultūroje, būdingas įvairioms krikščioniškosios filosofijos kryptims. Čia gėris suprantamas dvejopai :

1. ontologijoje gėris yra natūralus siekimo objektas – tai, kko siekia visa būtis. Intelektui gėris yra tiesa, gyvuliui – maistas. Tai gėris dėl to, ko siekiame. Būtis jo siekia sąmoningai (žmogus) arba nesąmoningai (gyvulys).

2. Būties gerumas yra jos atitikimas savo tikslui. (pvz. gera yra ta katė, kuri gaudo peles). Tai moralinis gėris.

Logiškai siekis yra pirmesnis už tikslą, bet ontologiškai tikslas – svarbesnis. Juk daiktas yra geras ne dėl to, kad jo norime, o priešingai, – jo norime dėl to, kad jis geras. Todėl tikslas yra svarbiau. Gėris yra susijęs su tikslu, antra vertus, jis tobulina ir patį daiktą. Moralinis gėris yra ypatingas ontologinio gėrio analogas. Moralinis gėris yra:

1. vertybė, išreiškianti vidiniai gerą žmogaus veiksmo (kuris yra laisvas) kokybę

2. tai, į ką žmogus linksta, ko siekti yra tinkamas kaip laisvas veiksnys.

Vadinasi, gėris yra vvalios siekimo objektas !

Augustinas labiau išskiria ne proto, o valios reikšmę mūsų elgesiui. Pasak jo, mūsų valia turi sugebėjimą rinktis, kaip Dievo malonę (nesusijusią su laisvės esme). Nuolat darydamas gera, žmogus įgyja dorybių, o blogai elgdamasis praranda sąžinės jautrumą – vis blogiau skiria gėrį ir blogį. Sąžinės jautrumą grąžinti padeda: geri darbai, pasiryžimas vengti blogio, atgaila.

Atgaila katalikų tikėjime yra sakramentas, Dievo malonės ženklas, ugdantis atsakomybę ir sąžinės jautrumą. Asmuo turi įgimtą galią skirti gėrį nuo blogio, bet ją reikia ugdyti ((pvz., galimybė skaityti). Todėl doro elgesio turi būti mokoma.

Ontologine prasme blogio nėra. Blogis – tai gėrio trūkumas. Augustinas klydo, moralinį blogį tapatindamas su ontologiniu, t.y. blogį laikydamas tik trūkumu. Moralinis blogis – tai ne trūkumas, o galybė, griaunanti būtį ir tvarką. Tai asmenybės iškrypimas, dvasios liga. Tačiau sirgti gali tik tas, kas yra. Būties ydos negali būti be būties. Augustinas teigė, kad Dievas negali kurti blogio. Tačiau laisvai būnanti būtybė gali apsispręsti būties griovimo, nuasmeninimo kryptimi, lygiai kaip ir dvasinio tobulėjimo linkme.

Tomas Akvinietis teikia protui pirmenybę prieš valią ir sako, kad prigimtas žmogaus tikslas yra laimingumas, kuris pasiekiamas gerais darbais. Tiesioginę normą nurodo valios vadovas protas. Amžinasis įstatymas žmogaus prigimtyje reiškiasi kaip natūralus dorovės dėsnis. Protas, taikydamas šį dėsnį, tampa sąžine. Amžinasis įstatymas, Tomo Akviniečio nuomone, iš dalies yra apreikštas ir Šv. Rašte. Prigimtasis dorovės dėsnis yra protu pagrindžiama Amžinojo įstatymo dalis, kuri paremta patirtimi ir žmogaus prigimties samprata. Todėl kiekvienas žmogus turi pakankamai žinių apie tai, kas yra gera ir kas – bloga. Reikia daryti gera ir vengti blogio !

Todėl, nors blogis nėra būtis, bet jis yra galybė, ir tuo didesnė, kuo labiau dvasiškai tobulesnės būtybės laisva valia iškrypsta. Tai kaip vėžio liga. Ją sukelia ne bakterijos ar virusai, oo organizmo ląstelių genetinis išsigimimas. Tai paties organizmo trūkumas. Taip ir blogis – jis yra laisvos valios ydingumas.

Blogis reiškiasi kaip bloga valia, kaip laisvą žmogų nuasmeninantis laisvės įgyvendinimas. Bloga valia susijusi su žinojimu. Asmuo žino, kad daro blogai. Jei jis nesuvokia, kad daro blogai, tai blogos valios jo poelgyje nėra. Nėra ir nuodėmės. Susivokęs žmogus ima elgtis arba dorai, arba iš blogos valios. Blogas elgesys formuoja ydas. Moralinis blogis kitaip, nei ontologinis, yra reali galia, kuri ardo dieviškąją tvarką griaudama žmogaus asmenybę. Pagrindinės dorybės yra 4 :

• išmanymas,

• teisingumas,

• tvirtumas,

• susivaldymas.

Didžiausios ydos pagal krikščionybę yra 8:

• puikybė,

• godumas

• paleistuvystė

• pavydas

• rūstumas

• persivalgymas

• persigėrimas

• tingėjimas.

Intersubjektyvi vertinimo principų prigimtis

Intersubjektyvų vertinimo principą siūlo I. Kantas. Pasak jo, jei egzistuoja bendras elgesio vertinimo principas, tai :

• jis negali būti siejamas su laime ar malonumais, nes šie yra labai individualūs,

• negali būti išvestas iš patyrimo, nes patyrimas irgi individualus, o principas turi būti visuotinis,

• vadinasi, doros principas privalo būti grynojo praktinio proto universalus principas, kuriuo būtų galima vertinti kiekvieną elgesį,

• kadangi tas principas visuotinis, jis turi būti imperatyvinis (įsakmaus pobūdžio, nes neteikia malonumo ar laisvės) ir kategorinis – neturintis jokio tikslo, išskyrus save patį.

Doros principas formuluojamas taip: elkis tik pagal tokią maksimą (taisyklę), kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu dėsniu.

Žodis intersubjektyvi, reiškia siejama su žmogaus proto ypatingumu, o nne su objektyviai egzistuojančiu gėriu.

I. Kantas ieško žmogaus ikipatyriminių (apriorinių), būdingų protui, dorovės vertinimo principų. Kadangi, jo nuomone, protas yra savo paties priežastis, savo sprendimuose yra laisvas, tai dorovės dėsnio galima ieškoti tik kaip grynojo praktinio proto principo, pirmesnio už kiekvieną konkretų proto sprendimą, t.y. jis yra ne patyriminis, o apriorinis, ikipatyriminis. Protinga būtybė turi valią arba galią veikti pagal dėsnių supratimą, t.y. pagal principus. Kadangi iš dėsnių kildinti principus reikia proto, tai valia yra ne kas kita, kaip praktinis protas. O jei protas neišvengiamai sąlygoja valią, tai poelgiai, kurie pripažįstami objektyviai būtinais, būtini ir subjektyviai.

Vadinasi, valia gali pasirinkti tik tai, ką protas, nepriklausomai nuo polinkių, pripažįsta geru, t.y. praktiškai būtinu. O kadangi objektyvus principas valiai reiškia prievartą, jo supratimą vadiname proto įstatymu. Iš tiesų, konkrečiam žmogui laikytis objektyvaus proto principo ne visada malonu (vienam – taip, kitam – ne). Todėl, pasak Kanto, ieškomasis doros dėsnis turi būti imperatyvinis – įsakmaus pobūdžio. Doros dėsnis turi būti nepriklausomas nuo subjektyvių priežasčių, norų, siekių ir paremtas tokiais pagrindais, kurie reikšmingi kiekvienai protingai būtybei.

Imperatyvas – tai visuotinis principas, o ne maksima – elgesio taisyklė, tinkama konkrečiam asmeniui, ji nėra visuotinė. Imperatyvus galima skirti į 2 rūšis :

• kategorinis – nesusijęs su konkrečiu tikslu,

• hipotetinis –

taisyklės, kurios yra priemonė kažkam pasiekti ir kurios susiję su konkrečiu tikslu.

Doros dėsnis privalo būti kategorinis, būtinas valiai, kuri pati savaime atitinka protą kaip savo principą. Gi hipotetinė taisyklė gali ir nebūti dorinės vertės.

Atsižvelgdamas į tai, kad objektyvus valios principas privalo būti savaiminiu tikslu, Kantas formuluoja kategorinį imperatyvą kaip praktinį imperatyvą :

Elkis taip, kad nei savo asmenybe, nei kieno nors kito asmenyje niekada žmogaus nepanaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą!

Jeigu sakau ,,Nevok” ir suprantu tai (šį imperatyvą) remdamasis pproto įžvalga, kad niekas negali norėti visuomenės, kurioje viskas vagiama, tai šis imperatyvas yra formalus ir kategorinis. Bet jei sakau ,,Nevok, nes vagystėmis toli nenueisi”, tai čia pateikiamas empirinis determinantas, malonumo – nemalonumo motyvas. Šiuo atveju imperatyvas nėra nei formalus, nei kategorinis, nei moralinis, mat jeigu nevagiu tik bijodamas bausmės, tai mano elgesys moralės požiūriu yra bevertis.

Doras yra tik toks elgesys, kuris neturi jokio tikslo!

Kanto kategorinis imperatyvas lengvai pritaikomas sprendžiant, ko negalima daryti (nevok, nepaleistuvauk), bet jis nepritaikomas, kai reikia kkonkrečiai apsispręsti ir veikti. Todėl Kanto kategorinis imperatyvas yra paradoksalus. Jis sako, kad laikytis kategorinio imperatyvo yra pareiga. Atlikdamas savo pareigą, žmogus išlaiko savo orumą ir teisumą ir kartu gauna dvasinį pasitenkinimą, nors ta pareiga gultų sunkia našta. Šis etinis pparadoksas išnyksta tik amžinojo gyvenimo ir Dievo meilės perspektyvoje.

Moralumo kriterijaus paieškos mūsų dienomis

Alternatyvų požiūrį į moralumo kriterijaus paieškas išreiškė jau F.Nyčė. Jis teigė, kad moralės sąvokos nėra iš kažkur atsiradę idealai, nėra Dievo duotos, o susiklosto istoriškai, pačių žmonių gyvenime. Tai reiškia, kad žinodamas, jog esu geras, aš nežinau jokio gėrio, tapataus sau. Gyvenimas yra ,,valia galiai”- tai savo patirties iškėlimas.

Dorovės aiškinimas kai kuriose teorijose yra susijęs su Dievo bausme arba jo meile (Dievas mane myli, todėl aš turiu Jį mylėti, paklusdamas jo Įsakams), valia ir netgi apeliavimu į veikiančio individo interesus. Tačiau daugelis žmonių, kurie netiki Dievą, vis dėlto sprendžia, kas yra dora, o kas – ne, ir patys elgiasi dorai visai nepriklausomai nuo to, ar kas nors ggali išaiškinti nedorą elgesį, ar ne. Be to, netgi, jei Dievas yra ir draudžia nedorus darbus, paties nedorumo tai vis dėlto neapibrėžia. Ir galiausiai, nei bausmės baimė, nei Dievo meilė, nei atlygio viltis negali būti tinkami moralės motyvai. Tai kur yra tas dorovės pagrindas? Ar apskritai įmanoma nustatyti pusiausvyrą tarp to, kas svarbu man asmeniškai ir to, kas svarbu, žvelgiant į visus nešališku žvilgsniu?

Moralė dažnai vaizduojama kaip universalus dalykas. Šiuo požiūriu, jeigu veiksmas nedoras, tai jis nedoras visuotinai. Tačiau jjeigu veiksmo nedorumas teikia susilaikymo nuo veiksmo pagrindą ir jeigu veiksmų pagrindas priklauso nuo motyvų, o žmonių motyvai smarkiai skiriasi, tai tokiu atveju, nebus visiems vieningo doros ar nedoros kriterijaus. Tokio kriterijaus nebus, nes jei skiriasi pagrindiniai žmonių motyvai, nėra ir bendros normos, kuria savo elgesyje galėtų vadovautis kiekvienas. Todėl galime suabejoti moralės taisyklių universalumu.

Tie patys pamatiniai moralės principai reikalauja skirtingų veiksmų skirtingose situacijose, dorumo ir nedorumo kriterijai dažnai priklauso nuo normų, kurios pripažįstamos konkrečioje visuomenėje. (pvz. vergovė, žmonių aukojimas, kt.) Tačiau, iš kitos pusės, savo visuomenėje egzistuojančias normas visada galima kritikuoti.

Kaip teigia T. Nagel, ,,kai žmonės daro tai, kas, jų įsitikinimu, privalu daryti – jie jaučia malonumą, ir jie jaučiasi nemaloniai padarę tai, kas jų požiūriu, yra nedora. Tačiau tai nereiškia, kad šie jausmai yra jų veiksmų motyvas. Jūs nejaustumėte malonumo dėl padaryto gero darbo, jeigu nemanytumėte, kad turėjote pagrindo imtis atitinkamų veiksmų ne vien dėl numatomo malonumo. .Moraliniai argumentai apeliuoja į nešališkos motyvacijos galią,kurią priskiriame kiekvienam iš mūsų. .Bet kuriuo atveju kovoje dėl mūsų elgesio kontrolės jai tenka grumtis su stipriais savanaudiškumo ir kitais asmeniniais motyvais.”(Nagel T., p.64-65) Moralę sunku pagrįsti būtent todėl, kad egzistuoja labai daug žmogaus elgesio motyvų.

Filosofai gali tik teigti, kad per dorovę reiškiasi aasmenybės žmogiškoji esmė, jos visuomeniškumas arba socialumas.

S