Filosofijos paskaitų konspektas
TURINYS
Pratarmė 5
PIRMAS SKYRIUS 6
Filosofija – kas tai? 6
Filosofijos savitumas ir esmė 6
1.1 Kas yra filosofija? 7
1.2 Filosofijos prigimtis. Filosofinė būsena. 14
1.3 Filosofijos struktūra ir problematika 20
1.4 Filosofija ir kultūra. 23
1.5 Filosofija ir mokslas 26
1.6 Filosofija ir religija 30
ANTRAS SKYRIUS 35
Filosofijos kilmė. Antikinės filosofijos ištakos 35
2.1 Mitologinė pasaulėjauta 36
2.2 Mileto gamtos filosofija. Mileto mokykla. 40
2.3 Klasikinės graikų filosofijos tradicijos 46
TREČIAS SKYRIUS 55
Būties problema. Būties vienovė 55
3.1. Būties problemos susiformavimas 56
3.2. Būtis ir Nebūtis. Nebūties pradas 62
3.3. Erdvės ir laiko problema 65
3.4. Judėjimo problema 74
KETVIRTAS SKYRIUS 81
Pažinimo problema. Gnoseologija 81
4.1. Pažinimo šaltinio prasmė 81
4.2. Racionalizmo ir empirizmo ginčas 86
4.3. Determinizmo problema. Tikrovės dėsningumas 98
4.4. Tiesos problema. Tiesos klausimo yypatingumas 102
4.5. Naujas metafizinis požiūris į tiesą 107
PENKTAS SKYRIUS 112
Sąmonės problema. Sąmonė ir būtis 112
5.1. Sąmonės mįslingumas 112
5.2 SĄMONĖS IRACIONALUMAS. PASĄMONĖ 117
ŠEŠTAS SKYRIUS 125
6.1. Rytų filosofinės išminties takais 125
Priedai 134
Trumpas sąvokų žodynėlis 153
Cituojama literatūra 157
Viršelyje Rafaelio freskos ,,Atėnų mokykla“ (apie 1510) fragmentas
Nemanykite esą nekviesti svečiai išminčių puotoje. Sėskitės į jums skirtą vietą. Ir tuomet, susidūrę akis į akį su nuostabiais visų laikų ir tautų poetų mokslininkų, filosofų bei istorikų kūriniais, įvertinsite savo sugebėjimus, ir jums atsivers nauji, platūs, neregėti horizontai.
A.Francas
Pratarmė
Gyvendamas žmogus paprastai nepastebi, kaip kasdienybė įtraukia į savo sūkurį. Jos vverpete nekyla jokių abejonių, stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta – tiesiog džiaugiamės šia akimirka, šia diena. Tačiau mes gyvendami visuomet esame įvairiose situacijose. Jos keičiasi, nebepasikartoja; esama tokių, kurias vokiečių filosofas Karlas Jaspersas vadina ribinėmis situacijomis. Tai tokios situacijos, kurių mes nnegalime nei išvengti, nei pakeisti: kančia, kova, kaltė ir mirtis. Atsidūręs neįprastoje padėtyje, žmogus tarsi prabunda. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė paslaptis. Pasaulis yra mįslingas ir mistiškas, nėra savaime suprantamas. Ribinėje situacijoje žmogus aštriai pajunta, jog jis nėra savosios būties šaltinis.
Savo patyrimo pasaulį žmogus išgyvena ne kaip savaime suprantamą, o kaip nuostabą keliantį dalyką. Jis nustebęs klausia, „kas yra mane supančio pasaulio priežastis, kodėl apskritai kas nors yra? Kodėl aš esu, užuot iš viso nebuvęs?“ Tai filosofiniai klausimai, sukelti nuostabos, kuriuos uždavę, priartėjame prie filosofijos.
Jau Platonas ir Aristotelis klausė apie tą žmogaus akstiną, kuris duoda pradžią filosofijai. Jų nuomone, filosofija prasideda nuo nuostabos.
„Nes nuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti. O kas klausia ir stebisi, tas jjaučiasi nežinąs. Taigi norėdami išsivaduoti iš nežinojimo, jie ėmė filosofuoti.“ (Aristotelis, Metafizika)
Šios knygos tikslas – supažindinti studentus, nestudijuojančius filosofijos teorijos, aukštesniųjų mokyklų moksleivius su filosofijos pagrindais, ugdyti filosofinį mąstymą ir raštingumą. Kviesdamas išminties bičiulius (taip senovėje buvo vadinami filosofai ) į tiesos, gėrio ir grožio kelią, norėčiau sužadinti žmoguje glūdintį akstiną, kuris duoda pradžią filosofijai, sugebėjimą stebėtis, nes filosofija prasideda nuo nuostabos.
Autorius atsiprašo už galimus nesklandumus ir klaidas.
Autorius
PIRMAS SKYRIUS
Filosofija – kas tai?
Filosofijos savitumas ir esmė
Laisva filosofija nenukrinta iš dangaus. NNiekam ji nėra įgimtas dalykas. Dėl jos nuolat reikia grumtis. Ją pasiekia tik tas, kuris jai atsiveria pasinerdamas į savo ištakas.
Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi šventojo objekto, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės realizuojamas vienatvėje. Karlas Jaspersas
Bendra skyriaus apžvalga
Skaitydami šį skyrių, rasite tokius probleminius klausimus apmąstymui:
• kas yra filosofija?
• kodėl filosofija prieinama kiekvienam?
• kodėl filosofija žmogui yra būtina?
• koks yra filosofinis klausimas?
• kodėl filosofai nesugeba prisitaikyti prie pasaulio?
• kodėl filosofija neduoda materialinės naudos?
• kodėl tiesos ieškojimas, o ne tiesos turėjimas yra filosofijos esmė?
• kodėl žmogus yra klausianti būtybė?
• kokios gali būti filosofijos studijos?
1.1 Kas yra filosofija?
Kadangi pradedame studijuoti filosofijos pamatinius klausimus, be abejo, rūpi, kas bus nagrinėjama, ko laukiama iš filosofijos, ko ji verta. Ar į filosofiją žvelgti su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, ar skeptiškai vertinti jos pastangas doroviškai įprasminti savarankišką žmogaus egzistenciją, ar tiesiog niekinti ją kaip niekam nenaudingą svajotojų išmonę?
Pradėdami kalbėti apie filosofiją, mes esame tam tikro neapibrėžtumo būsenoje. Kasdienybėje įprastas žodis ,,filosofija“ neturi daiktiškumo, nėra mūsų pačių išradimas, sukurtas ne mūsų protėvių, perduotas tūkstantmetės kultūros tradicijos. Niekas negali tiksliai nustatyti filosofijos atsiradimo pradžios. Spėjama, kad filosofuojantis žmogus pasirodė trijose Žemės planetos vietose – Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje pprieš 3-2,5 tūkstančio metų. Rašytinė filosofija visai nesena – jai keli tūkstančiai metų. Filosofijos ištakos slypi Atėnų kultūroje. Išrasdami filosofiją, graikai pradėjo žmonijos istorijos epochą. Filosofija slypi mąstyme, ieškant atsakymo, kaip reikia gyventi dorą, nepriekaištingą, išmintingą gyvenimą. Mąstymas pats atranda save, išsivaduoja iš dogmų, suranda logikos dėsnius. Filosofija pasirodo ir vystosi kaip teigimas ir prieštaravimas, kaip dialogo menas ir visapusiškas dalyko nagrinėjimas. Dabar, ieškodami atsakymo ,,kas yra filosofija?“, išgirskime kitų nuomonę.
Dažnai tenka išgirsti filosofiją gretinant su tuščiakalbyste, galvojant, kad filosofavimui pakanka daug plepėti ir ginčytis. Ne, tai – klaidingas manymas, nes filosofija nieko bendro neturi su tuščiakalbyste. Neretai galvojame, kad kitiems dalykams reikalingos rimtos, gilios studijos, o filosofijoje tikimasi jaustis kaip namie be niekur nieko. Pakanka turėti savo likimą ir gyvenimišką patirtį. Iš dalies teisūs žmonės, taip galvodami. Filosofija kaip išmintis yra susijusi su pačia žmogiškos būties esme, su giliausiais jos esybės klodais ir todėl yra prieinama kiekvienam, turinčiam žmogišką prigimtį. Tačiau paviršutiniškas žmogaus santykis su filosofavimu, pasiplepėjimais, neturi nieko bendra su filosofija.
Filosofais kartais pavadinami žmonės, kurių elgesys ar išvaizda bendruomenės elgesio normų atžvilgiu atrodo gana keistai, netelpa į įprastinių vaizdinių rėmus. Pirmasis Vakarų Europos kultūroje žinomas senovės graikų filosofas Talis (624 – 545m.pr.Kr.) buvo tarnaitės išjuoktas. Pasakojama, jog vaikščiodamas ssode ir mąstydamas, Talis įkrito į šulinį ir vos nenuskendo. Pasak tarnaitės, kvaila mąstyti apie žvaigždes danguje, jei nematai žemės po kojomis. Išminčius Sokratas (470 – 399m.pr.Kr.) neretai buvo išjuokiamas žmonos Ksantipės. Ji Sokratą apliedavusi vandeniu, bardavusi už jo nepraktiškumą ir už tai, kad mokydamas jaunimą, neimdavęs iš jų pinigų, buvęs lėtas. Tas žemiškas juokas iš filosofų atsklinda iki šių dienų. Filosofija neduoda nei pinigų, nei iškart juntamos naudos, netarnauja žmogaus kūnui, jo gamtiškumui, filosofinė išmintis niekada nebuvo praktiška. Natūralu, kad filosofai yra pajuokiami, nenaudingi. Kodėl? Šio amžiaus vokiečių filosofas Josef Pieper, atsakydamas į šį klausimą, pamini gana taiklią ,,darbo pasaulio“ sąvoką. Pasak filosofo, darbo pasaulis – tai vartojimo,tikslingumo, rezultatų,darbo dirbimo pasaulis. Tai poreikių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis, visais laikais pasiglemžęs, beveik visą žmogiškąją būtį, nepaliekąs vietos filosofiniam mąstymui. Tai darbo, kaip naudingos veiklos pasaulis. Toks pasaulis nėra joks blogis ar priešybė. Žmogui reikia dirbti savo darbą ir vargu bei prakaitu pelnytis sau duoną. Jis privalo dalyvauti visuotinės gerovės kūrimo procese, nes to reikalauja darbo pasaulis, o kas šį reikalavimą ignoruoja, tampa pajuokos objektu. Pasak filosofo, jeigu savimi patenkintų verslininkų kompanijoje kas nors paklaustų, kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas, šis žmogus būtų pavadintas silpnapročiu nevykėliu.
Ten, kur vyksta grumtynės dėl duonos kąsnio, dėl patogios vietos po saule, filosofiniai klausimai retai aplanko ,,darbo pasaulyje“ nugrimzdusio žmogaus sąmonę. Žymiausias viduramžių krikščioniškosios filosofijos atstovas Šv. Tomas Akvinietis (1225 – 1274) diskutuodamas pasakė, jog visuotinei gerovei tarnauja ir tas, kuris filosofuoja. Nesuprasdamas, kaip žmogus geidžia išminties nesuinteresuotai, dėl jos pačios, darbo pasaulis juokiasi iš filosofijos.
Nei darbo pasauliui, nei žmogui, kuris laikosi naudingumo principo, filosofijos reikalingumo įrodyti neįmanoma. Vertindami filosofiją apčiuopiamos naudos kriterijumi, žmonės nepajėgia filosofijos suprasti, negali mąstymu iišmatuoti jos gelmės, nes ji nėra tas, kas paviršutiniška ir negilu. Čia aptarėme neigiamą, nihilistinį požiūrį į filosofus ir filosofiją.
Dabar paklauskime ,,kas yra filosofija?“. Neretai filosofija vadinama išmintis, užrašyta begalėje knygų, kurias galime studijuoti tik dedant didelias pastangas. Su pagarba ir nuolankumu minimi vardai: Sokratas, Platonas, Aristotelis, Šv. Augustinas, Descartes, Kantas, Heideggeris, Husserlis. Taip samprotaujant, nuvertinamos savo paties galimybės suprasti filosofų mintis ir pradėti dialogą su jais. Remiantis antikine tradicija žodžiai ,,filosofija“, ,,filosofuoti“ apytikriai reiškia žmogaus sugebėjimą savarankiškai mąstyti, – ttai tarsi kelias, kuriame, surasdamas save, žmogus mąsto pats. O savarankiškas filosofinis mąstymas prasideda jau vaikystėje. Nuostabus žmogaus įgimto polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų klausimai. K.Jaspersas subtiliai akivaizdžiai atskleidžia vaiko filosofavimo gelmę: ,,Aš vis bandau galvoti, kad esu kas nors kkitas, o vis tiek visada esu aš pats.“ (1.27) Šis vaikas prisiliečia prie tikrumo ištakų, prie savo paties buvimo mįslės, klausdamas apie tai, stebėdamas tuo, ko nesuvoksi iš nieko kito, tik iš savęs. Kitas vaikas klausosi suaugusiojo pasakojimo apie pasaulio sukūrimą: iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę . Vaikas nutraukia pasakojimą ir klausia: ,,O kas buvo iki pradžios?“ Tai ir yra žmogaus proto nerimo išraiška, klausinėjimo begalybės, kurio nepatenkina joks galutinis atsakymas, poreikis.
Mergaitė, eidama į svečius, kopia laiptais. Ji pajunta, kaip viskas nuolat keičiasi, plaukia pro šalį, išnyksta tarsi nebūtų buvę. ,,Bet juk turi būti kažkas pastovu. Aš noriu prisiminti, kad štai dabar lipu laiptais pas tetą.“ Vaiko nuostata ir baimė dėl visuotinio nykimo ir laikinumo K.Jasperso žodžiais tariant ,,,beviltiškai ieško išeities“ (1.28).
Vaikišką klausinėjimą, šį genialumo pradą, užčiaupia, užgesina augant atsiradęs refleksas bijoti galimos pajuokos. Metams bėgant, vaikas tartum patenka į nuomonių, slepiamų dalykų, banalybių, draudimų kalėjimą, prarasdamas savo natūralumą. Vėliau ir pats vaikas, kai tėvai jam pasakoja jo vaikiškas kalbas, smagiai iš to pasijuokia. Jis pamiršta, kas jam spontaniškai atsivėrė tik akimirką, buvo tyras ir tikras žmogiškosios prigimties veržimasis begalybės link. Šis veržimasis pasireiškia klausimais, kurie yra svarbesni nei atsakymai. Atsakymai neduoda ar bent dvasia neužsnūdusiam žmogui neturėtų dduoti visiško begalybės poreikio patenkinimo, nes nėra tokio atsakymo, kuris būtų proporcingas begalybei. Kadangi filosofija žmogui būtina, ji visais laikais gyvavo viešoje nuomonėje, iš kartos į kartą atskleisdama save priežodžiuose, posakiuose, įsitikinimuose, jausmuose. Filosofija nuo pat žmonijos pradžios gyveno ir gyvena mituose.
Filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, į klausimą ,,kas yra filosofija?“ būtų nesunku atsakyti, jeigu filosofija būtų koks nors mūsų kasdienybėje randamas daiktas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Bet taip nėra. Filosofija nėra nei stalas, į kurį galime parodyti pirštu, nei miestas, kuriame gyvename, nei knyga, kurią mes skaitome. Paprastai sakant, filosofija nėra joks daiktas, joks esinys. Ji pati nėra nei kalba, nei tekstas, nors ir išreikšta tam tikra kalba ir tekstais (2.9). Filosofija, šis kol kas mįslingas žodis, mus veda į Vakarų kultūros ištakas, į senovės Graikiją. Filosofijos prasmę (o gal ir reikšmę) geriausiai išsako jos pirmapradė graikiška suvoktis. Senovės graikams žodis ,,filosofija“ reiškė išminties meilę. Išminties meilė – tai tam tikras mąstantis atvirumas pasauliui, sugebėjimas regėti ir jausti, įsimąstyti į pasaulį tokį, koks jis yra savaime ir iš tikrųjų. Išmintis – tai pačių daiktų ir žmonių reikalų esmės matymas ir mąstymas (2.9).
Išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Aristotelis parodo bene svarbiausią išminčiaus ssavybę – sugebėjimą žinoti visa, kas tik įmanoma: Pirma, mes manome, kad išmintingas žino visa, kas tik įmanoma, nors ir neturėdamas žinių iš kiekvienos atskiros srities. Antra, išmintingu mes vadiname tą, kuris sugeba pažinti painų ir nelengvai žmogui pažįstamą dalyką (o juslinis suvokimas būdingas visiems, todėl tai lengva ir išminties jame nėra). Trečia, mes manome, kad tarp mokslų išmintingesnis yra tas, kuris tikslesnis ir moka rasti priežastis.
Aristotelio žodžiais tariant, žinias apie viską būtinai turi tas, kuris labiausiai pažįsta bendra, nes tam tikra prasme jis žino visa, kas priklauso bendrybei. Tačiau, matyt, būtent tą bendrybę žmogui sunkiausia pažinti, nes bendrybė tolimiausia jusliniam suvokimui. o labiausiai verti pažinimo yra daiktų pradai bei reiškinių priežastys, nes per jas ir jomis pažįstama ir visa kita esanti substancijoje.
Taigi iš viso, kas pasakyta, jos (išminties) vardą būtina sieti su vienu ir tuo pačiu mokslu, – tai turi būti mokslas, tiriantis pirmuosius pradus bei priežastis. (3.43)
Pasak graikų, išmintis yra savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Tokiai orientacijai būtinas išlavėjęs mąstymas. Aristotelis ypač vertina pažinimo pirminių pradų ir priežasčių išsiaiškinimą. Ugdydama pažintines proto galias, filosofija padeda išlavinti žmogaus jautrumą tiesai, grožiui, gėriui.
Gal todėl paprastai pateikiamas lingvistiniu požiūriu, ne visai geras žodžio ,,filosofija“ vertimas – ,,išminties meilė“. SSenąja graikų kalba žodis ,,philosophia“ reiškė: ,,myliu išmintį“.
Phylosophia sophija – išmintis philia – meilė
Be šių senosios graikų kalbos žodžių, filosofijos neįmanoma paaiškinti. Graikai pirmieji atskleidė filosofinio pažinimo specifiką, aiškiai pasakę, kad tik žmogiškosios dvasios galimybe įmanoma aprėpti ir turėti pasaulio visumą. Tad filosofiją galėtume vadinti išminties bičiuliu, kuriam būdingas visokeriopo žinojimo siekimas. Sunku dabar pasakyti, kas pirmasis iš graikų ištarė žodį ,,filosofija“. Jei remsimės antikine tradicija, šį žodį pirmasis iš graikų ištaręs Pitagoras (570 – 496m.pr.Kr.). Apie filosofus kalbėjo ir Herakleitas Efesietis (540 – 480m.pr.Kr.). Tačiau apie juos išgirsite vėliau.
Graikų mąstytojų požiūriu kasdienių žmogaus rūpesčių pasaulis nėra nei tobulas, nei teisingas, nei geras, nei gražus. Tokio pasaulio negalima per daug mylėti; jis pakenčiamas kaip žmogaus gyvenimo vieta, iš kurios ištrūkti neįmanoma. Žmogus kaip gamtiška būtybė, pririštas prie savo kūno, prie jo gyvybinius poreikius tenkinančių daiktų ir žmonių. Tik Dievas ar dievai savo išmintimi, savo kiaurai reginčiu žvilgsniu prasiskverbia į kosmosą, t.y. į harmoningą ir tobulą, gražią ir teisingą pasaulio gelmę. Graikai yra nuostabiausio išradimo – teorijos – autoriai. Mąstymą, įsiskverbiantį į pačią daiktų esmę, ypatingą būdą žinioms perteikti ir įgauti, jie vadindavo teorija. Filosofas eina dievų takais, seka jų išmintimi, todėl jis yra teoretikas. Kaip teoretikas ir išminties mylėtojas
filosofas siekia įsimąstyti į tobulą pasaulio esmę, kosmosą, ką galime mylėti, kuo galima grožėtis, kas yra gera ir teisinga. Graikų požiūriu meilė išminčiui sutampa su meile pasauliui ir su tuo, kas yra tobula viduje, gelmėje, kas retai pasirodo pasaulio paviršiuje. Meilė išminčiai – tai žmogaus sielos žvilgsnis daiktų būties link, kūno žvilgsnis prie pačių daiktų. Iš praktinės naudingumo pažiūros išplėšti, tačiau medžiagiškai pasaulyje esantys daiktai, jų pasaulis graikų kultūroje buvo pavadinti kosmosu, o filosofai vėliau tai pavadino būtimi. Graikiškas žodis ,,,kosmosas“ savo prasme reiškia ,,teisingą tvarką“. Ankstyvieji filosofai ir norėjo atskleisti šią tvarką, tikrovės harmoniją. Jiems rūpėjo, kodėl pasaulis yra koks yra. Mąstytojai stengėsi atrasti universalius principus, kurie paaiškintų visą gamtą. Graikų filosofams rūpėjo vienio ir daugio problema. Jie pastebėjo, kad tikrovei, kurią suvokiame pojūčiais, būdinga kintanti dalykų įvairovė. Jeigu viskas nuolat keičiasi, teka, kinta, kaip tada galima atrasti visų tikrovės reiškinių tvarkos dėsnį? Atrasti dėsningumą reiškia pažinti pasaulį iš esmės, atskleisti jo amžinybę, visuotinumą. Pasaulis kaip visuma gali būti tteoriškai apmąstytas. Nei vienoje pasaulio kultūroje nerasime teorijos. Nei senovės kinai, nei indai, nei inkų ar actekų civilizacijos nieko panašaus nebuvo sugalvoję. Žinias jie perduodavo poetiniu tekstu, pasakojimu, palyginimu. Rytų kultūroje nesurasime filosofijos kaip teorijos, tokios, kokią mums perdavė senoji ggraikų kultūra.
Pirmapradis žmogaus sąlytis su pasauliu ir jame esančiais daiktais, jo natūralūs instinktai yra redukuoti. Dėl to žmogus priverstas įgimtus elgsenos būdus keisti proto padiktuotu, motyvuotu elgesiu. Pasak Voltero (Voltaire), žmogiška būtybė visados nori daugiau negu leidžia jo galios, o padaryti gali daugiau negu privalo.
Kaip minėjome, filosofavimas – nepaprastai sena veikla, neatsiejama nuo sąmoningo, atsakingo už save ir savo poelgius, žmogaus. Filosofija visada susijusi su klausimu, t.y. filosofuojant klausiama. Koks klausimas yra filosofinis? Pateiksime tris klausimų grupes.
1
1. Kada lydosi varis?
2. Kokių nuodų esama grybuose?
3. Kiek kainuoja vaistai?
4. Kuo pavojingos atominės elektrinės?
Tai informatyvūs klausimai. Jie nėra gilūs, pamatiniai. Klausimo veiksmas slypi paviršiuje. Tai darbo pasaulio (apie kurį minėjome) klausimai. Į juos galime atsakyti labai nesunkiai, pasitelkus eenciklopediją, vadovėlį, kitus informacijos šaltinius.
2
1. Kokiu greičiu krenta kūnai?
2. Nuo ko priklauso skysčių užimamas tūris?
3. Koks pirmasis Niutono dėsnis?
4. Kodėl šalyje žlugo totalitarinis režimas?
Šie klausimai orientuoti ne į vieną faktą, o į jų grupę, į dėsnį. Tai žmogaus proto veržimasis link amžinybės, link tikrovės dėsningumo pažinimo. Bet ir šie klausimai yra praktinio pasaulio pažinimas, o jų rezultatai gali būti pritaikyti gyvenime.
3 3 33333
1. Kokia žmogaus būties prasmė?
2. Kas aš esu?
33. Kas yra pasaulis? Kokia jo prasmė?
4. Kodėl yra būtis, o ne niekas?
5. Ar yra Dievas? Kas viską sutvėrė?
6. Ką aš turiu daryti?
Tai patys bendriausi klausimai, jie gilesni už 1-os ir 2-os grupės klausimus. Tai filosofiniai klausimai, nes liečia pačią žmogaus esmę, jo gelmę. Tai patys artimiausi ir svarbiausi klausimai žmogui kaip baigtinei būtybei.
Būtų klaidinga galvoti, kad šios trys klausimų grupės yra visiškai nesusijusios ir sudaro visai izoliuotas sritis. Dvi pirmosios klausimų grupės siejasi su specialiosiomis mokslo ir praktinės veiklos, teorijos ir praktikos sritimis, o trečioji klausimų grupė liečia žmogaus gyvenimo visumą. Žmogus, supratęs savo baigtinumą ir žinąs, kad gyvenimas neišvengiamai baigsis mirtimi, klausia:
kokios mano gyvenimo perspektyvos?
ar mano gyvenimas atitinka bendras visuomenės ir pasaulio raidos taisykles?
ar mano viltys, lūkesčiai, svajonės išsipildys?
ar mano gyvenimas bus kaip neišvengiamas uždavinys, ar beatodairiškas malonumų siekimas?
kas man gali padėti, kuo galiu tikėti?
Šie klausimai išreiškia pagrindinį filosofavimo principą – mintimis aprėpti visumą. Šios mintys kyla pačiomis įvairiausiomis dingstimis, dėl įvairiausių priežasčių: dvasinis sukrėtimas, nuostaba, abejonė, nesaugumo pojūtis, ribinės situacijos. Apie tai plačiau kalbėsime trečiame skyriuje. Tai nebūtinai turi būti reikšmingi ar dideli įvykiai. Atsitiktinė smulkmena paskatina iš naujo permąstyti dalykus, kurie iki tol atrodė savaime suprantami, nereikšmingas, trunkąs keletą akimirkų įspūdis, gali sukelti nnuostabą, jog stovime prie nežinomybės slenksčio. Gali atrodyti, kad tai naivumo praradimas, o iš tikrųjų tai pirmykščio naivumo, kurį turėjome būdami vaikai, sugrįžimas. Sugrįžimas į pirmykštį, neaiškų ir keistą pasaulį. Šis sąmoningas proto žvilgsnis į pasaulį iš pirmykštės perspektyvos ir sudaro filosofinio klausimo savitumą: čia kartu domimasi žmogumi ir pasauliu, taip pat tuo, kas juos sieja. Todėl, pasak vokiečių filosofo I.Kanto (1724-1804), kiekviena filosofija yra švietimas:
,,Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam.“ (4.423)
Kas gi iš tikrųjų yra filosofija? Ką ji nagrinėja? Ko galima iš jos išmokti? Neįmanoma aiškiai apibrėžti, kas yra filosofija – ji pati save apibrėžia tuo, kuo ji yra įgyvendindama save. Pateiksime kelis mėginimus ją nusakyti:
,,Prie filosofijos ištakų stovi žmogus, norintis perprasti savo vidinio bei išorinio pasaulio mįsles. besistengiantis atskirybių margumyne įžvelgti ir nubrėžti bendrybės bei visuotinybės pagrindinę liniją.“ (K. Jaspersas)
,,Pagal dabartinę kalbos vartoseną filosofija reiškia mokslinį bendrųjų pasaulio pažinimo ir pasaulėžiūros klausimų nagrinėjimą.“ (T.Ardono Austrija)
K. Jasperso manymu, filosofas – tai ne specifinė profesija; filosofas – ne išbaigtas idealas, į kurį nusižiūrėdamas žmogus galėtų kurti save, kad taptų idealus; filosofo būtis yra noras tapti savimi, noras, kuriam filosofavimo erdvumas suteikia vietą, galimybę ir išraišką.
Sekant graikiškąja tradicija, ffilosofuoti – tai būti ieškojimo kelyje. Bet šita būtis kelyje glūdi ne žodžiais išsakomose žiniose, ne tezėse ar deklaracijose, o žmogaus būties akimirkose, kai atsiveria pati būtis. Šioje akimirkoje surasta sielos pilnatvė, savižinos pasitenkinimas ir yra tikroji filosofavimo prasmė. Būti kelyje reiškia interpretuoti faktą, kai filosofas tik jam priimtinu ir žinomu būdu ieško tiesos. Žmogiškoji tikrovės pažinimo patirtis sako, kad tiesa yra viena. Bet ši tiesa aptinkama tik gamtos moksluose, pavyzdžiui fizikoje, chemijoje, biologijoje. Tokie mokslai (ir mokslininkai) tiesą aptinka dėsnių pavidalu. Visi kiti mokslai ir mokslininkų veikla suranda ir įrodinėja teisybę. Tiesa nuo teisybės skiriasi tuo, kad teisybių yra daug. Filosofinė tiesa kol kas tėra teisybė, turinti, pasak filosofo A.Maceinos, tam tikrą tiesos vidurkį. Šis tiesos ,,vidurkis“ išryškėja aptariamo dalyko interpretacijoje. Filosofas, atskleisdamas tikrovės faktus, visada juos interpretuoja, t.y. aiškina savaip. Neretai filosofai, pateikdami dalyko apibrėžimus, sako: ,,apibrėžimas plačiausia prasme“ arba ,,siauresne prasme“. Pabandykite Niutono dėsnius apibrėžti siauresne ar platesne prasme.
K.Jaspersas filosofavimą sugretina su menininko kūryba, kai tą pačią tikrovės atkarpą atskiri menininkai vaizduoja vis kitaip, o meniniame vaizde visados yra daugiau ar mažiau tiesos. Todėl filosofijoje kaip ir mene, interpretacinis momentas yra svarbiausias ir vertingiausias dalykas. G.Hegelis (1770-1831) filosofinę interpretaciją suprato kaip žmogaus sugebėjimą atskleisti dalyko esmę. Tad
kuo daugiau aptariamo dalyko interpretacijų, tuo aiškiau atskleidžiama to dalyko esmė. Interpretacijų gausa yra nuoroda į svarbiausią filosofijos bruožą – laisvę. Tai reiškia, kad filosofinis žinojimas yra laisvas žinojimas, ir filosofas yra nepriklausomas žmogus. Apie filosofo laisvumą pirmasis kalbėjo graikų mąstytojas Pitagoras. Pasak jo, visi žmonės kurie susirenka į olimpines žaidynes, yra trijų kategorijų: vieni ateina tik pirkti ar parduoti, aukščiau stovi tie, kurie rungtyniauja, bet geriausieji yra tie, kurie ateina tik pasižiūrėti. Jie panašūs į filosofus, nes beaistris pažinimas yyra geriausias būdas gyventi ir pažinti. Tokį pažinimą pripažino ir vertino daugelis filosofų. Aristoteliui buvo savaime aišku, kad filosofinių žinių negalima paversti priemone, primesti jos kitiems, panaudoti praktinėje veikloje. Kaip minėjome, filosofija neteikia jokios materialinės naudos, neturi savyje daiktiškumo, – tėra tik sielos penas. Kas yra filosofija, reikia patirti. Tik pats patyręs žmogus gali suprasti, kas yra filosofija. Senovės mąstytojai mums sako: savo esme filosofija yra dieviškųjų ir žmogiškųjų dalykų pažinimas, esaties kaip esaties pažinimas. Ji yra visokio žinojimo savižina.
Kiekviena mmokslinė disciplina prasminga tik tada, kai apibūdina savo pažinimo objektą, atskiria jį nuo kitų, jau pripažintų, disciplinų objekto. Mūsų nagrinėjamo dalyko pavadinimą sudaro du žinomi žodžiai: išmintis ir meilė. Vadinasi objekto dera ieškoti šių žodžių sankirtoje. Problema yra ta, kad ššią sankirtą galima labai įvairiai nusakyti, t.y. interpretuoti.
Dabarties filosofų netenkina mintis, kad filosofija reiškia tiesos, išminties meilę. Jų manymu, toks filosofijos vaizdinys, filosofinio pažinimo vaizdinys gali nuvesti į jos objekto nunykimą. Tiesos ieškojimas – mokslo, meno, religijos ir kitų pažinimo formų tikslas. Filosofijos raidos kelyje filosofijos objektas įgavo vis bendresnį, abstraktesnį pobūdį. Klasikinės filosofijos problemos: daiktų pasaulio ir žmogaus pasaulio santykis bei sąveika, tikrovės pažinimas, žmogaus egzistencijos prasmė pamažu perėjo į konkrečių socialinių mokslų problemas. Vokiečių filosofas N.Hartmanas (1882-1950) visai pagrįstai manė, kad filosofija jau praranda klasikinę mokslo apie tikrovę paskirtį, tapdama pasaulio sąmone, kurios terpėje egzistuojąs žmogus bando suprasti pasaulį ir patį save. Remdamiesi šiais samprotavimais, mes galėtume sakyti, jog filosofijos paskirtis – rasti atsakymus į tokius klausimus: Iš kkur mes?
Kas mes esame?
Kodėl mes tokie, o ne kitokie?
Kas vyksta mumyse?
Kaip pastebėjote, filosofai kelia tokius klausimus, į kuriuos negalima greitai išsamiai atsakyti ir nėra pakankamai apibrėžto atsakymo. Ieškodami filosofijos objekto, dažniausiai sakome, kad filosofija yra žmogiškojo pažinimo sritis, kuri atskleidžia bendruosius būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Taip apibūdinus filosofijos objektą, pagrindine, pirmine kategorija lieka būtis. Būties kategorija suporuoja su šia būtimi susijusį žmogų. Asmeninis žmogaus santykis su tikrove, pasauliu, kaip būties apraiška jo sąmonėje tampa ffilosofinio pažinimo objektu. Taip filosofinio mąstymo struktūroje atsiranda žmogaus būtis. Pašaukta į sąmonę, sužmoginta būtis skatina kelti anksčiau mūsų minėtus klausimus. Šie klausimai tiesiogiai susiję su problemomis, kurias mes vadiname filosofinėmis.
Pasak Platono, pagrindinės filosofijos problemos yra tiesa – gėris – grožis. Jose atsispindi visa būtis. J.Kantas kitaip suformulavo pagrindines problemas:
– ką aš galiu žinoti?
– ką aš privalau daryti?
– ko aš galiu tikėtis?
– kas yra žmogus?
Nesunku įžvelgti, kad šie klausimai kartu yra patys svarbiausi mūsų gyvenamojo laikmečio klausimai.
Amžių tėkmėje filosofijos problemos išsisklaidė keliomis kryptimis. Būties filosofija – filosofijos kryptis, kuri kalba apie pačią būtį, esatį, substanciją ir apie tai, kas yra, apie visko, kas egzistuoja, esmę. Ši filosofijos kryptis vadinama ontologija ir metafizika. Pažinimo filosofija – kryptis, kuri kalba apie žmogaus pažinimo galią, apie jos galimybes ir ribas, ji kalba apie protą. Keliamas klausimas: ar aš galiu suprasti būties paslaptis, jei nežinau savo pojūčių ir proto? Juk privalau suprasti tas ribas, kuriose vyksta mano pažinimas. Tik tuomet galėsiu sakyti, jog mano mintys apie tikrovę teisingos. Ši filosofijos kryptis turi gnoseologijos vardą. Senąja graikų kalba gnosis reiškia ,,žinojimas“, nes senovės Graikojoje pažinimas tapo pačia svarbiausia filosofine problema.
Žmogaus filosofija – filosofijos kryptis, kurios objektu tampa pats žmogus, subjektas. Svarbiausias klausimas: ,,Kas yra žmogus? “, siekis pažinti žžmogaus prigimtį yra viena pagrindinių šios filosofijos problemų. Mėginant apibrėžti tai, kas bendra visiems žmonėms, ugdoma žmogaus savižina, savo vietos pasaulyje (lyginant su kitomis gyvosiomis būtybėmis) samprata. Ši filosofijos kryptis vadinama filosofine antropologija (gr. antropos – ,,žmogus“).
Skaitydami senuosius filosofinius tekstus, nesunkiai pastebėsime filosofijos kalbos savitumą, jos ypatingumą. Retais atvejais filosofinis mąstymas išreiškiamas paprasta kalba. Kai kurie filosofai susikuria netgi savo žodžių vartojimo sistemą. Dažnai tekste nėra visiško minties ir kalbos bei objekto atitikimo, nes filosofinė mintis viršija savo objekto ribas. Ji yra daugiau nei objektas. J.Kanto, G.Hegelio M.Heideggerio kūriniuose ištartas žodis pasako daugiau negu toje vietoje galima juo pasakyti. Galbūt norint suprasti esančią filosofinę mintį, privalu išsiugdyti didesnį kalbinį jautrumą, padedantį intuityviai nustatyti, kur žodis metaforine prasme mintį iškreipia, o kur pasako daugiau negu norima juo pasakyti. Kai kurių filosofų manymu, filosofija yra nuolatinės, dažnai bergždžios pastangos pasakyti tai, ko iš tikrųjų neįmanoma pasakyti. Didžiausio aiškumo ir giliausios tamsos regėjimas ir kartu sugebėjimas atskleisti šiuos abu vienas kitam prieštaraujančius dalykus, nepažeidžiant jų identiškumo, ir yra filosofijos apibrėžimas. Filosofijos procesas, kuriame žmogus, nebėgdamas nuo esaties, pažįsta save ir savo pasaulį yra begalinis. Tai visada pirmapradis darbas, nes filosofinis mąstymas visada yra pirmapradis ir autentiškas. Kiekvienas žmogus mąsto pats. Filosofijos prasmė – ttai žmogaus ieškojimas kadaise prarasto ir užmiršto dalyko – sveikos prigimties diktuojamo išminties elgesio esmės, jos teorinės išraiškos – išminties.
1.2 Filosofijos prigimtis. Filosofinė būsena.
Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir giliau apie juos susimąstome – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.
I. Kantas
Mes žinome, jog žmogus ne loginė mašina ar kompiuteris, – jis gyvas: turi jausmus, patirtį, jį valdo nuotaika, apima įvairios emocinės būsenos.
Kad įvyktų žmogaus ir pasaulio susitikimas, šis pirmapradis sąlytis su tikrove, žmogaus sielą reikia pažadinti, tarsi sukrėsti neklausiančiojo žmogaus būklę. Pasak K.Jasperso, neklausiančiojo žmogaus būklė yra grėsminga dabartis. Neklausiantis žmogus būna šalia savęs, būna tarsi daiktas, t.y. tuo, ką veikia ar ką turi, regi tik paviršių. Kas suardo neklausiančiojo būklę, kas sužadina klausinėjimo troškulį? Kas ši paskata?
Tai filosofinė būsena, žmogaus sielos žvilgsnį atgręžianti į pačią tikrovę, daiktus, santykius, esančius už mūsų, nepriklausomai nuo praktinių poreikių. Kaip patenkama į filosofinę būseną, pirmasis graikų filosofijos tradicijoje aprašė Platonas savo veikale ,,Valstybė“, perteikęs garsiąją olos alegoriją (apie ją mes kalbėsime antrame knygos skyriuje).
Platonas, aprašydamas pirmą žmogaus žingsnį į filosofinę būseną, vertina jį kaip savotišką lūžį arba blyksnį jo sąmonėje. Blyksnis – trumpalaikis praregėjimas. Praregėdamas žmogus tarsi nusimeta
nuo savo pečių įprastos kasdienybės naštą, pradeda suvokti kasdieninio pasaulio netikrumą, nori pažvelgti į jo gelmę. Blyksnio akimirką žmogus vėl tampa vaiku. Nusimetęs kasdienybės praktinio pasaulio kaukę, jis tampa atviras tikrovei, šiame atvirume naujai pratinasi matyti ir mąstyti seniai matomus ir žinomus dalykus. Pasak Platono, filosofinė būsena – ne pabėgimas iš kasdienybės pasaulio, o sugrįžimas į jį. Sugrįžtame, kad užsidėtume ant pečių sunkią mąstymo naštą. Ši našta, pamažu pratindama mus prie savito, naudingumo požiūriu keisto, tikrovės matymo jos nevertinant, o ttik regint, yra Dievo dovana. Filosofinėje literatūroje sielos blyksnis – filosofinė būsena – įvairiai vadinami. Mes išskirsime ir trumpai aptarsime keturias filosofines būsenas, tiksliau keturis sielos atsivėrimus. Filosofijos istorijoje jos dažniausiai minimos, ginčijamos, patikimos.
Sielos blyksnis – nuostaba. Nuostaba, pasak Hegelio, yra žmogiškosios dvasios pabudimas ,,iš atbukimo bei apdujimo“, tarsi dvasios snaudulio žaibo pervėrimas. Nuostabos galia sukrėsti žmogų, pažadinant jame norą klausti, paverčia ją filosofijos gimimu. Tai suprato Platonas. Platono kūrinyje ,,Teaitetas“ aprašytas Sokrato ir Teaiteto dialogas, kur filosofai svarsto ssantykį tarp esaties ir tapsmo. Teaitetas, sužavėtas Sokrato išmintingumu, sušunka: ,,Dievaži, Sokratai! Aš nepaprastai stebiuos, kaip gi čia dabar gali būti! Iš tiesų man kartais tiesiog svaigsta galva“. Sokratas jam atsako: ,,tai kaip tik ir yra filosofo nuotaika – tasai sstebėjimasis, nes nėra jokios kitos filosofijos pradmės kaip tik šioji“ (5.27). Tai, sakyčiau, pirmieji filosofinės minties istorijoje ištarti žodžiai apie nuostabą. Vėliau panašius žodžius apie tai, jog filosofija prasideda nuostaba, yra pasakę aibė mąstytojų: Aristotelis, Augustinas, Tomas Akvinietis, Hegelis, Heideggeris, Pieperis. Visi jie sutaria, kad nuostaba – ne laikinai žmogų aplankiusi būsena, o žadinančios ir gaivinančios tėkmės pradžia, kaip upelis, tekąs iš šaltinio. Užvaldžiusi nuostaba jau nepalieka žmogaus, ji gaivina, veda paskui save, skatina klausti: Kas yra nuostaba? Kaip nuostaboje filosofas pergyvena pačią tikrovę? Visi mes dažnai ir daug kuo stebimės, bet stebėdamiesi netampame filosofais, visai neišgyvename šio sielos virpesio. Graikiškąja prasme nuostaba visiškai skiriasi nuo paprasto stebėjimosi. Kasdienybėje žmogus stebisi tuo, kas jam atrodo neįprasta, išmuša iš nusistovėjusio ritmo, ppriverčia jaudintis, piktintis, smalsauti ar tiesiog spoksoti. Mus stebina žmonių žiaurumas, kanibalizmas, valdžios troškimas. Stebina viskas, kas nukrypsta nuo normos, neatitinka bendruomenės stereotipų, yra nepaprastai dideli ar maži daiktai. Mes stebimės, bet nestebime, nematome, nemąstome, o tik spoksome. Pabodus spoksoti, ieškome naujo dirgiklio, naujos sensacijos, to kas nauja, nepatirta, nematyta. Nustojus spoksoti, kai išblunka tikrovės netikėtumas, smalsumas palieka mus, užleisdamas vietą abejingumui ir nepasitenkinimui.
Filosofinę nuostabą sukelia visai kiti dalykai. Norėdami suprasti tikrąjį nuostabos jausmą, grįžkime atgal į Platono ,,Teaitetą“, iš aarčiau žvilgteldami į kūrinio tekstą. Sokrato ir Teaiteto dialoge aprašyta, kas jo eigoje nustebino Teaitetą. Ginčo metu aptariamas Sokrato ūgis. Sokratas sako, jog jis subrendęs, todėl savo ūgiu mažesnis netapo, tačiau atsistojęs šalia jauno Teaiteto, aiškiai regi, kad tapęs mažesniu. Sokrato logika verčia Teaitetą pripažinti, kad Sokrato ūgis nekinta ir jis negali būti mažesnis, o tikrovė sako, kad Sokratas vis dėlto pasidarė mažesnis. Šioje dialogo vietoje Teaitetas sušunka: ,,Kaip gi čia dabar gali būti?“ Kaip Sokratas, neprarasdamas savo ūgio, pasidarė mažesnis? Teaiteto ištartame ,,kaip“ ir slypi nuostaba. Filosofas suvokia, kad tai ką jis tarėsi supratęs Sokrato teiginiuose, iš tikrųjų yra ne taip jau paprasta, kad ginčijamasis dalykas yra sudėtingesnis negu pasirodė pradžioje. Kai ši netikėta, nelauktoji teigimo pusė, atsivėrusi nepastebėtu slėpiningumu, netikėtai atsiskleidžia, žmogų apima nuostaba. Nuostaba, sukėlusi klausimą: kaip tai yra galima? Nuostabą sukelia ne tai, kad šis daiktas, ęsinys yra, bet tai kaip jis yra, būna, esti, egzistuoja. Nuostaba atsiranda, įžvelgus priešybę tarp tariamai aiškios ir tikroviškai neaiškios daikto, įvykio, esaties būsenos. Ją sukelia seni ir paprasti, galėčiau sakyti, visai normalūs dalykai, į kuriuos kasdienybės žmogus nekreiptų jokio dėmesio. Pasak Aristotelio, kad atsirastų nuostaba, reikia, kad sotus, savimi patenkintas sielos būklės aiškumas virstų mąstymo aklavietėje atsidūrusiu alkio pilnu kklausimu: kaip čia dabar iš tikrųjų yra?
Tokią filosofinės nuostabos sampratą mums pateikia ir Aurelijus Augustinas. Augustinas pastebi, kad žmogus atsimena ne tik daiktus, įvykius, bet ir tai, kad jis juos kadaise pažino: ,,jis atsimena atsiminęs, jis atsimena pamiršęs“. Filosofas suvokia, kad atmintis turi ,,kažką kitą“, kuri su ja nesutampa, nėra jos tapatybė. Vadinasi, aš neapimu viso savęs, kas aš esu. Gal mano siela neapglėbia savęs pačios? Kas tai, ko mano siela neapima? Ar tai joje pačioje, ar šalia jos?
Šių klausimų spaudžiamas, Augustinas sušunka beveik Platono ,,Teaiteto“ žodžiais: ,,Kaip čia dabar yra?“ Apimtas nuostabos Augustinas klausia: kodėl žmonės stebėdamiesi kalnų aukštybe, jūros bangavimu, žvaigždžių skleidžiama šviesa, pamiršta patys save? ,,Ir kas aš esu, Dieve?“. Augustinui kasdienis, visiems įprastas atminties suprantamumas dingsta, ją apmąstant, – atsiveria kažkokia gelmė, kurioje įprasti daiktai pradeda atrodyti (buvoti) kitaip.
Jau minėjau, kad graikų filosofus stebino regimajame pasaulyje esanti tvarka. Žvaigždžių ir planetų ciklinis judėjimas, gamtos daiktų grožis ir harmonija. Graikų mąstytojus stebino pasikartojimas, pastovumas, nuolat išliekanti daiktų tvarka. Stebino tai, jog gamta niekad nepamiršta šios tvarkos pačiuose didžiausiuose tvariniuose ir mažiausiose smulkmenose. Graikų mąstytojams kosmoso tvarka sukeldavo džiugesį, pasitikėjimą, pagarbą ir klausiančiojo rūpestį, kas šios tvarkos šaltinis?
Nuostabos sukelti klausimai nukreipia žmogų į grožio ieškojimą gamtoje, ddaiktuose, žmoguje, į Dievo būties apmąstymą. Nuostaba nesupriešina žmogaus ir kosmoso, žmogaus ir to, kas slypi priešais jį. Antikoje nuostaba išreiškia būties tobulybę, viduramžiais – kelią į Dievą. Naujųjų laikų mąstytojas Renė Descartes atskleidė naują filosofavimo šaltinį – abejonę.
Sielos blyksnis – abejonė. Pažvelgę į filosofijos istoriją, aptardami filosofinių ginčų ir diskusijų tematiką, nesunkiai pastebėsime, jog nevertinama ar mažai vertinama abejonė kaip filosofinė būsena. Mąstytojai, ieškodami filosofijos ištakų, pastebi, kad filosofavimas prasideda tik teigiamybe arba nuostaba, kaip tikėjo Aristotelis ir nepastebi kito tokio pat tikroviško mąstymo šaltinio kaip abejonė. Kas yra abejonė? Tai gnoseologinė sąvoka, priklausanti pažinimo sričiai. Tai labai sena sąvoka, minima Platono ,,Teaiteto“ lūpomis: ,,Kaip gi čia dabar gali būti?“
Hegelis pabrėžia, jog nuostaboje pasislėpusi aklavietė, į kurią patenka pažinimas, subjekto nuostaba perauga į abejonę: kaip gi čia dabar yra. Hegelis tikina mus, jog reikia viskuo abejoti, reikia atsisakyti išankstinių prielaidų, kad pasuktume teisingu keliu.
Abejonė yra žmogiškoji būklė, sakyčiau dviejų santykis. Abejonė – tai neapsisprendimas, neapsisprendimas tarp dviejų gnoseologinių galimybių. Abejonė, kaip ir nuostaba, žmogų aplanko visai nelauktai, sugriaudama ligi tol turėtą aiškumą, tai, kas mums atrodė puikiai žinoma ir suprantama. Suabejojęs žmogus tarsi suskyla savyje, jo siela pasidaro dvejopa. Hegelis abejonę vadina žmogaus dvilypumu. Abejonė nėra neigimas, –
tai tiesos pateikimas priešingu teiginiu; pasak Aristotelio, filosofas, eidamas abejonės keliu (abejodamas), iš tikrųjų žengia abejonės keliu, nes abejodami pradedame tyrinėti, tirdami išsklaidome ankstesnes abejones ir taip pažįstame tiesą. Viduramžių filosofas Tomas Akvinietis klausė, ar yra Dievas, netikėtai suabejojęs jo buvimu. Bet mes žinome iš jo pažiūrų, jog Dievas yra. Tomas Akvinietis, taip klausdamas, išsako ne abejonę Dievo buvimu, o savo paties pažinimo galimybę, pažinimo metodo tikroviškumu. Filosofas, ištaręs žodžius ,,atrodo, kad Dievo nėra“, pasako, jog Dievo ieškant yra galimybė ssuklysti ir jo nerasti, prasilenkti su Dievo esatimi, pažinimu, neįeiti į Dievo sklaidos lauką.
Naujųjų amžių filosofas R.Descartes abejonei suteikė prasmę, ištaręs garsius žodžius: ,,mąstau, taigi esu“ (,,cogito, ergo sums“). Abejonės nereikia įveikti, nugalėti, vyti toliau nuo savęs. Abejonė, pasak R.Descartes, mąstymo veiksmas. Abejojimas yra atsigręžimas į save. Aš viskuo pradedu abejoti. Ar yra kas, kuriuo nebegalima abejoti. Taip, tai pats abejojimo veiksmas. Galima viskuo abejoti, išskyrus tai, kad abejoji. Descartes šį tiesos tašką randa sąmonėje. Abejojimas nėra daiktas, surandamas kkasdienybėje, pati abejonė vyksta mūsų sąmonėje. Akivaizdu ne tai, kas atsispindi pasąmonėje, bet tai, kas vyksta sąmonėje, kaip nekels abejonių jos veiksmas. Abejoju – reiškia mąstau; mąstau – reiškia esu, egzistuoju. Mano buvimas (esatis) byloja mano sąmonės veiksmu. Šis sąmonės vveiksmas (mąstymas) yra akivaizdus ir, pasak filosofo, joks apgavikas jos neapgaus, sakydamas, jog jo kaip žmogaus nėra arba jis kažkas kitas. R.Descartes, taip samprotaudamas, perkelia tikrovę iš pažinimo objekto į pažįstantįjį subjektą, atverdamas kelią naujam filosofiniam mąstymui. Mes apie tai kalbėsime, aptardami pažinimo objekto ir subjekto santykį (žr. 9 skyrių).
Kokia yra abejonė kaip filosofinė būsena? Jau sakiau, kad abejonė savo prigimtimi skiriasi nuo nuostabos. Abejonė – vidinis postūmis, paskata nepasitikėti duotimi ir dar kartą klausti: ar tikrai esatis yra tokia, kokia ji atrodo esanti. Filosofui rūpi ne esatis (daikto, būtybės) egzistavimas, būvimas (tuo jis neabejoja), o šios esaties tikrumas, jos autentiškumas. Ir kol šiuo tikrumu abejojame, bet koks paties daikto, objekto apmąstymas yra beprasmiškas. Ne tikrovė pati savimi pradeda abejoti, oo suabejoja klausiantysis, tikrovės stebėtojas. Pavyzdžiui: 5 litų moneta netikra ne jai pačiai, o man, turinčiam šią monetą. Monetai visai nesvarbu, ar ji tikra, ar ne falsifikatas, o svarbu man. Šioje netikrumo, abejonės būsenoje ir iškyla pažinimo arba gnoseologinė problema.
Kadangi daiktas, stebinys, objektas pats neatsako į klausimą, ar jis yra tikras, neretai jo atsakymas yra klastingas, apgaulingas savo išore, paviršiumi mums paspendęs spąstus, juo reikia nepasitikėti, abejoti. Pavyzdžiui: gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos kūno spalva ar poza yra klasta. Bet šios kklastos būdu gyvybė išlieka gamtoje. Gamtoje ne viskas kas akivaizdu.
Abejodamas mąstytojas tarsi suskyla į du pašnekovus, tampa dvilype asmenybe, pasak Hegelio, pasidaro nelaiminga asmenybe. Tačiau filosofine prasme – tai vienintelis kelias, kuriuo žmogus, mąstydamas žengia į priekį. Teiginys – ,,aš viskuo abejoju“ ir teiginys – ,,aš ne viskuo abejoju“, tarpusavyje neatskiriamai susiję. Jie nesunaikina vienas kito. Abejoti galima tik tada kai žinau jog abejoju, turiu savyje abejonių tikrumą, atramą. Tik supratęs, kad galiu viskuo abejoti, neabejodamas savo sąmone, savo mąstymu, aš abejonę paverčiu mąstymo pradžia. Filosofija kilusi iš abejonės, yra prieštaraujanti, tačiau vieninga, dialektinė.
Sielos būsenos – baimė ir netikrumas. Plačiau aptarę nuostabą ir abejonę kaip sielos blyksnius, šiek tiek mažiau dėmesio skirsime baimės ir netikrumo filosofinėms būsenoms nusakyti. Pirma, šių filosofinių būsenų aiškinimas ir interpretavimas filosofinėje literatūroje labai prieštaringas ir nenuoseklus. Antra, tolimesniuose knygos skyriuose, keldami gnoseologines problemas, kaip tik paliesime baimės bei netikrumo būsenas.
Trečias filosofinės būsenos pavidalas – netikrumas. Netikrumas kaip žmogaus sielos blyksnis plačiai gvildenamas naujųjų amžių mąstytojų darbuose, tapęs jų ginčų, diskusijų objektu. Neklysčiau, sakydamas, jog netikrumas yra sutinkamas naujųjų amžių filosofų R.Descartes’o ir I.Kanto filosofinėse mintyse ir darbuose.
Netikrumo būsena atsiveria, kai žmogui atrodo, jog regimas ir neregimas pasaulis vis labiau tolsta nuo jo. Pasaulis tampa vis aatšiauresnis ir svetimesnis.
Netikrumo būsenoje atsidūręs žmogus, pasak vokiečių filosofo Vilhelmo Leibnico, klausia: kodėl yra būtis, o ne niekas? Leibnicas žmogų apėmusį ontologinį netikrumo jausmą iliustruoja palygindamas du laikrodžius. Mąstytojo nuomone, kad du laikrodžiai rodytų vienodą laiką, juos galima arba kaip nors sujungti, arba, retkarčiais paderinti, arba pasikliauti tobulai nustatytu vidiniu jų dėsningumu. Taip atsitinka ir žmogui: tolstant absoliučiam pojūčių pasaulio pagrindui, vis mįslingesnė pasidaro pasaulio būtis. Į žmogaus sielą vis labiau ir labiau įsismelkia nepasitikėjimas būtimi anapus savęs, stiprėja abejonė daiktų, reiškinių, tikrovės egzistavimu, abejonė viskam, kas tvaru, stabilu ir nekintama. Netikrumas, sukeldamas nerimastį, skatina ieškoti tikrumo, bet lyg Leibnico laikrodžių vidiniame dėsningume, jo ieškome ne tikrovės išorėje, o žmoguje. Netikrumo būsenoje žmogus atsigręžia į save, perkeldamas pasaulio pažinimą į savo vidų, kartu nusigręždamas nuo tikrovės. Žmogui atrodo, jog jis pats tikrasis būties šaltinis ir jos tapsmas.
Filosofija, gimusi netikrumo būsenoje, tampa gnoseologine. Pojūčiai žmogui pasidaro nuosavybė, kaip perdirbimo ir vartojimo medžiaga. Dievas vadinamas žmogaus pojūčių tikrumo prielaida, nes Dievas sutvėręs pasaulį taip, kad žmogus galėtų jį suprasti ir pažinti. Netikrumo būsenoje transcendencija persikelia į žmogų. Ji tampa jo sielos idėja.
Ketvirtoji filosofinė būsena – baimė. Baimės prasmė išsamiau akcentuojama naujausiųjų laikų filosofijoje, Nietzschės (Nyčės) ,,Tragedijos gimimas“ (1872m.), ,,Anapus gėrio ir bblogio“ (1887m.) ir M.Heideggerio darbuose.
Filosofinė baimė nepanaši į kasdienybės išgąstį. Visi mąstytojai, filosofijos ištakų ieškoję baimėje, aiškiai skyrė baimę kaip sielos blyksnį, būseną nuo baimės, kurią sukelia žmogaus juslės. Filosofinę baimę sukelia ne grėsmingi žmogui tikrovės įvykiai, daiktai, net ne fizinės mirties nuojauta ar pralaimėjimas, ne išgąstis ko nors netekus, pavyzdžiui artimo draugo ar piniginės.
Baimė atsiveria mums įprastoje kasdienybėje esant banaliausiai daiktų padėčiai, įprastoje tikrovės įvykių aibėje. Šią baimės būseną geriausiai nusako F.Nietzsche, sugriaudamas tradicinę metafizinių vertybių sistemą. ,,Aš noriu nuvesti dievaičius (šiuos žodžius aš vadinu idealiais) – tai bus mano rankų darbas“ – skelbia filosofas, kviesdamas perkainuoti vertybes. F. Nietzsche baimės akivaizdoje skelbia karą visoms teorinėms pažiūroms, dogmoms, posulatoms. Nietzschės žodžiai, jog Dievas miniai išsako jo mokymą apie ,,galutinius dalykus“: maistą, klimatą, būsto pasirinkimą, valios laisvę. Baimės apimtam žmogui – priešais jį esanti būtis tarsi pasitraukia iš jo akiračio, iš pasaulio – veda į neviltį vaizdo, palikdamas tik kūno jusles. Bet pojūčiai nerasdami būties smenga į nieką. Todėl nerasdamas atramos būtyje ir savyje, žmogus nuvertina save, lieka svetimas sau ir pasauliui. Baimė yra akistata su niekiu, kuris suvokiamas kaip beribė tuštuma, kaip tikroviškumo prognozė. Apimtas baimės žmogus bėga nuo būties anapus savęs, sutverdamas savąją būtį iš jo būties.
Kultūra, istorija, mitai, ideologija, politika, kaukės – dirbtinė tikrosios būties kaukė.
Pabaigoje norėčiau pasakyti, jog mūsų aptarti sielos blyksniai, filosofinių būsenų klasifikacija yra apytikrė, – tai labai supaprastinta filosofinio mąstymo schema, ji yra negyva. Filosofiniame mąstyme skleidžiasi visas žmogus, niekur sieloje nerasime vien tik nuostabos, vien tik kančios ar abejonės. Gyvoje filosofinėje būsenoje, gyvame žmoguje glūdi ir nuostaba, ir abejonė, ir kančia, ir baimė ar netikrumas. Visos būsenos tarsi perkelia žmogų iš ramios, sustingusios kasdienybės aplinkos į neramią klausiančiojo būklę nuo ppaviršutiniško galvojimo rūpesčio į mąstymo gelmę, į gelmę kuri neišmatuojama.
1.3 Filosofijos struktūra ir problematika
Kaip jau minėjome, antikinės kultūros filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų. Pirmieji filosofai – gamtos filosofijos kūrėjai – ieškojo bendriausio esaties prado, kuriuo esą imanoma paaiškinti visa, kas egzistuoja. Apie tai kalbėsime vėliau. Vėliau, gausėjant žinioms apie pasaulį ir žmogų, filosofijoje gana anksti prasidėjo jos skaidymosi procesas.
Tačiau pirmas paviršutiniškas įspūdis apie filosofijos įvairovę mus gerokai nuviltų. Mes pasijustume stovį nepaprastai painios filosofijų iir filosofų įvairovės akivaizdoje, kur visi vienas kitam prieštarauja, ginčijasi. Per 2,5 tūkstančio metų šis ginčas nesibaigė ir tęsiasi ligi šiol. Apima neviltis žinant, jog specialieji mokslai nesulaikomai žengia į priekį, o filosofijoje vyrauja sumaištis ir prieštaringumas. Pateiksiu keletą pavyzdžių, iiliustruojančių kaip įvairiai filosofai supranta filosofiją.
Platonas
Filosofai sugeba analizuoti tai, kas visuomet yra tapatu sau. Jie aistringai siekia žinių, kurios bent kiek atskleistų jiems esmę, amžiną ir nepatiriančią nei atsiradimo, nei išnykimo. Jie nesustoja prie daugybės daiktų, kurie tik atrodo esą, bet nenuilsdami eina pirmyn, ir jų aistra nenurimsta tol, kol jie nepaliečia kiekvieno daikto esmės ta sielos dalimi, kuriai ir dera liesti tokius daiktus – o dera šitai jiems giminingam pradui. Jo dėka priartėjęs prie tikrosios būties ir susijungęs su ja, jis pagimdys protą ir tiesą.
Aristotelis
Žinojimas ir supratimas dėl jų pačių labiausiai dera mokslui apie tai, kas labiausiai vertas pažinimo. Nes tas, kuris pasirenka žinojimą dėl paties žinojimo, greičiausiai pasirinks ir tobuliausią mokslą, o tai yra mokslas apie ddalykus, labiausiai vertas pažinimo. Bet labiausiai verti pažinimo yra pradai ir priežastys, nes per juos ir jais remdamiesi pažįstame ir visa kita, o ne juos pažįstame, remdamiesi tuo, kas jiems pajunkta. Mokslas, kuris iš visų yra vyriausias ir vyresnis už pagalbinius mokslus, pažįstantis tikslą, dėl kurio dera veikti kiekvienam atskiru atveju; šis tikslas kiekvienam atskiru atveju yra gėris, o visos gamtos mastu – aukščiausias gėris.
Tomas Akvinietis
Tame, ką teigiame apie Dievą, gali būt dviejų rūšių tiesa. Yra dalykų, kurie, būdami Dievo aatžvilgiu teisingi, peržengia bet kokią žmogaus proto galią, kaip antai, kad Dievas yra triasmenis, tačiau yra nemaža ir tokių dalykų, kuriuos prigimtinis protas gali suvokti vienas pats, kaip antai, kad Dievas yra, kad Dievas yra vienas, ir kiti panašaus pobūdžio dalykai, kuriuos filosofai yra įrodę savo samprotavimais apie Dievą, kai juos vedė prigimtinio proto šviesa.
Rene Descartes
Pirmiausia norėčiau išaiškinti, kas yra filosofija, pradėdamas nuo labiausiai įprastų dalykų, pavyzdžiui, nuo to, kad žodis ,,filosofija“ reiškia išminties tyrinėjimą ir kad išmintimi vadiname ne buitišką apdairumą, bet tobulą visų daiktų žinojimą, kai žmogus stengiasi pažinti daiktus, norėdamas atrasti patikimus gyvenimo kelrodžius, taip pat išsaugoti sveikatą bei puoselėti įvairiausius menus. Toliau norėčiau parodyti, kad tokį žinojimą galime pasiekti tik aptikę pirmąsias priežastis. Tad kas stengiasi tokį žinojimą pasiekti (o tai ir yra tikrasis filosofavimas), privalo pradėti nuo pirmųjų priežasčių ar pradų tyrimo. Šie pradai privalo tenkinti dvi sąlygas: pirma, jie turi būti tokie aiškūs ir ryškūs, kad, atidžiai juos stebėdamas, žmogaus protas negalėtų abejoti jų tikrumu; antra, kad kitų daiktų pažinimas taip priklausytų nuo pradų, jog pradus galėtume pažinti, kitų daiktų nepažinę, tuo tarpu daiktų pažinti, nepažinę pradų, negalėtume. Po to reikėtų pamėginti išvesti daiktų pažinimą iš jų pradų taip, kad visų išvadų sekoje nnebūtų nieko, kas nebūtų visiškai aišku.
Thomas Hobbes
Filosofija yra racionalus padarinių arba apraiškų pažinimas iš jų priežasčių arba atvirkščiai – galimų pasekmes sukeliančių priežasčių pažinimas, remiantis žinomomis pasekmėmis. Filosofijos tikslas ir uždavinys yra panaudoti numatytas pasekmes mūsų naudai, arba, veikiant vieną kūną kitu, sukelti tokias pačias pasekmes, kokias mes savo protu išmąstome, kiek tarsi leidžia objektas, jėga ir stropumas, kad palengvintume žmogaus gyvenimą. Pažinimas yra kelias į galybę. Filosofijos subjektas, arba jos nagrinėjamas dalykas, yra kiekvienas kūnas, kurio atsiradimą galime suvokti, arba kurį stebėdami, galime palyginti su kitais kūnais, arba kuris gali būti sudėtas ir išardytas, tai yra kiekvienas kūnas, apie kurio atsiradimą arba savybes mes galime turėti kokių nors žinių.
Johonn Fichte
Kokią filosofiją pasirinkome, priklauso nuo to, kokie žmonės esame; nes filosofijos sistema nėra koks negyvas namų apyvokos daiktas, kurį galima numesti ar paimti kaip mums patinka; ją sudvasina žmogaus, kuris ją turi, sielą. Filosofui reikia gimti, būti tam išauklėtu ir pačiam save tam išauklėti: bet joks žmonių menas negali padaryti filosofu.
Karl Popper
Visi žmonės turi filosofiją, nesvarbu, žino jie tai ar ne. Kaip kiekvienas turi savo filosofiją, taip kiekvienas turi ir savo – dažniausiai nesąmoningą – pažinimo teoriją ir daugelis dalykų rodo, kad mūsų pažinimo teorijos turi lemiamos reikšmės mūsų ffilosofijoms. Pagrindinis jų klausimas yra: ar mes galime apskritai ką nors žinoti?. Atsakymas nėra pesimistiškas, reliatyvus ar skeptiškas: jis rodo, kad mes galime mokytis iš savo klaidų. Priartėti prie tiesos yra įmanoma. Tai mano atsakymas gnoseologiniam pesimizmui. Bet aš atsakysiu ir gnoseologiniam optimizmui: tikras žinojimas mums nepasiekiamas. Mūsų žinios yra kritinis spėliojimas, hipotezių tinklas, nuojautų audinys.
Kaip pastebėjote, filosofų ginčas nėra tuščių kivirčų istorinė arena, o tik dialogas, kuris judėdamas į priekį per aspektų įvairovę, plečia visumą. Filosofai, įsitraukę į dialogą, žino, kad neužbaigia jo. Bet tik šitaip ieškodami naujų aspektų, filosofai palieka atvirą problemų suvokimo horizontą. Tad, nepaisant filosofijų įvairovės, visuomet egzistuoja tik viena vienintelė filosofija. Jos pažanga yra jos problemų suvokimo pažanga. Ši pažanga daiktiškai neapčiuopiama, nepanaši į mechanikos ar medicinos naujoves. Be to, filosofiniam mąstymui skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mūsų medikai daugiau žino ir moka negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume girtis, kad esame nuėję toliau už Platoną, Aristotelį, Sokratą. Tik jų naudotų tikrovės pažinimo priemonių požiūriu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu, mąstymo kultūra galbūt prie jų dar nepriartėjome.
Kad filosofija nėra visų vienodai pripažįstama, lėmė pati jos prigimtis. Todėl J.Fichte ir sakė, kad to ar kito filosofo filosofavimą lemia tai, koks jis žmogus.
Platonas suformavo pagrindines filosofavimo problemas. Platono trikampis (apie jį rasite kitame skyriuje) veda mus prie teorinės ir praktinės filosofijos, pažinimo ir veiklos visumos. Jame surandame tris svarbiausias filosofavimo kryptis:
būties filosofija (ontologija). Pirminė filosofija.
savimonės filosofija (siela). Aš kaip bet kokio patyrimo subjektas.
dvasios filosofija (idėja). Idėjos patyrimo galimybės.
Filosofijos istorijoje šios trys kryptys susijusios su genialiomis asmenybėmis. Būties filosofija – Aristotelis, savimonės filosofija – Kantas, dvasios filosofija – Hegelis. Visos šios kryptys sudaro Vakarų filosofijos tradiciją ir neprieštaraudamos viena kitai pplėtoja tą patį visumos sąryšį. Dabar galime išskirti svarbiausias filosofijos disciplinas (sritis, dalykus). Griežtai ir tinkamai suskirstyti filosofiją yra nelengva, todėl apsiribosiu ne visai tiksliu, bet klasikiniu ir įprastu jos skirstymu į savarankiškas sritis. Paprastai skirstymo pagrindu tampa filosofijos klausimo pobūdis ir tiriamas objektas.
Metafizika ir ontologija. Būties problema iškyla kartu su filosofija. Bet šiai problematikai pažymėti patys graikai ontologijos termino nevartojo. Ontologijos terminą (gr. ontos – esantis, esantis + logos – mokslas, žodis, dėsnis) sugalvojo vokiečių filosofas Soklentijus 17 aamžiuje. Filosofijoje šis žodis prigijo Leibnico mokinio Christijano Wolfo (1679 – 1754) dėka, kuris vartojo jį būties problematikai pažymėti. Lietuviškai ,,ontologija“ reikštų būties teoriją. Graikai šio žodžio nevartojo. Remiantis Aristoteliu, ontologija suprantama kaip ,,pirmoji filosofija“. Aristotelio supratimu, tai esybė (būtis), jjos savybės, rūšys, tapsmas. Po Aristotelio mirties pirmajai filosofijai pažymėti surastas žodis ,,metafizika“ (gr. meta – po, už + physis – gamta). Lietuviškai tai reikštų – kas seka po fizikos arba esantis žemiau fizikos. Pasak legendos, metafizikos terminas atėjo į filosofiją ir prigijo Aristotelio mokinio ir jo raštų tvarkytojo Andoniko Rodiečio (1a.pr.Kr.) dėka. Norėčiau pasakyti, jog metafizikos terminas netapatus ontologijos sąvokai. Filosofijos raidoje metafizikos terminas buvo skirtingai vartojamas. Krikščionybės filosofijoje į metafizikos akiratį patenka teodicėja (gr. theos – Dievas + dikė – teisė) – filosofijos dalis, nagrinėjanti Dievo pažinimo, jo savybes ir santykio su pasauliu problemas. I.Kantas metafizikos sąvokai suteikia ikipatyriminio pažinimo formos prasmę (plačiau apie tai 12 skyriuje). G.Hegelis metafizikos sąvoką apibūdina kaip antidialektinį mąstymo būdą. Ontologija yra filosofijos ddisciplina (sritis), tyrinėjanti būties problemas, kitaip vadinama būties teorija. Ontologija apima dvi dalis: pirmoje sprendžia esaties problemą; antroje nustato tikrovės pradų skaičių, prigimtį ir tikrovės santykį su pirmine priežastimi. Ontologijos turinį galima pavaizduoti šia schema (plačiau apie tai trečiame skyriuje):
Tikrovės pradų skaičius Tikrovės pradų prigimtis Santykis su pirmutine
priežastimi
Monizmas Materializmas
Spiritualizmas
Identizmas Panteizmas
Teologinis dualizmas
Ontologinis dualizmas Substancializmas
Hilemorfizmas Ateizmas
Teizmas
Gnoseologija. Tai pažinimo teorija (gr. episteme – žinios, gnosis – pažinimas, žinojimas). Gnoseologija apima didelę filosofinių problemų grupę, kurią sudaro pažinimo ir mūsų žinių prigimties kklausimai. Svarbiausi klausimai: Kaip žmogus pažįsta pasaulį? Koks proto vaidmuo pažinime? Ar mūsų pojūčiai (juslės) neklysta? Kas yra tiesa? Koks tiesos ar netiesos kriterijus?
Antropologija. Noras pažinti žmogaus prigimtį yra viena pagrindinių visų laikų filosofijos problemų. Antropologijos (gr. anthropos – žmogus) dėmesio centre – žmogus, žmogaus gentiškumas, jo socialumas, saviraiška ir savirealizacija.
Etika. Pagrindiniai etikos (gr. ethos – paprotys, įprotis) klausimai liečia žmogaus elgesio vertinimo normų prigimtį ir esmę. Etikos tikslas – atskleisti patikimus teisingos, protingos ir prasmingos veiklos bei gyvenimo (sambūvio) pagrindus. Etikos principai ir motyvai turi būti visuotinai pripažįstami, protu suprantami, neturi būti grindžiami išoriniais autoritetais ar elgesio stereotipais.
Logika. Logika (gr. logos – žodis, dėsnis) tiria taisyklingo mąstymo metodus, taisykles ir principus. Formalioji, klasikinė logika skirstoma į elementariąją ir metodų teoriją.
Kaip matote, filosofijos skyrių pakankamai daug. Jos problematika labai plati, ir šioje knygoje visų filosofijos horizonte esančių klausimų neįmanoma aptarti. Apsiribosime tik pamatinėmis ontologijos, gnoseologijos, gamtos, filosofijos, kultūros filosofijos problemomis.
1.4 Filosofija ir kultūra.
Kuo mažiau turime reikalavimų, tuo esame panašesni į dievus.
Sokratas
Dabarties filosofiją įprasta aiškinti kultūros požiūriu. Taip norima plačiau atskleisti filosofijos sritį kultūroje. Keliama mintis, kad filosofija, kaip viena žmogaus dvasinės veiklos sričių, yra susijusi ir su kitomis žmogaus veiklos sritimis. Tai ne naujas požiūris į filosofijos rreikšmę. Jis buvo aiškinamas visados, skyrėsi aiškinimo būdai ir istorinės aplinkybės. Pradėdamas išsamiau aptarti filosofijos vietą kultūroje, norėčiau glaustai aptarti pačią kultūros sąvoką.
Filosofijos kultūros sąvoką vartojame plačiaja prasme, nors žinome, jog filosofinio mąstymo kultūros nepadidina dažnesnis kultūros sąvokos, kitų jos atitikmenų vartojimas. Neretai žodis ,,kultūra“ labai išnaudojamas. Jei pripažįstamas kultūrinis dalyko vaidmuo, tai jau neabejojame dėl to dalyko taurumo, jo visuotinio reikšmingumo. Žodis ,,kultūra“ labai senas. Jo kilmė siejama su Romos respublikos oratoriaus ir filosofo Tulijaus Cicerono (106-43m.pr.Kr.) vardu. Pasak legendos, Ciceronas žodį cultura, kuris lotynų kalboje reiškė žemės dirbimą, žmogaus darbą gamtoje, pavartojo dispute apie žmogaus rankų ir proto veiklą. Žmogaus rankų ir proto sutverti daiktai buvo pavadinti kultūra. Nors ši sąvoka palengva įgijo platesnę prasmę, reiškė ne tik žemės dirbimą, bet ir ugdymą, lavinimą, tobulinimą, garbinimą, filosofinėje literatūroje apie kultūrą plačiau diskutuoti pradėta tik 19- ame amžiuje.
Nors kultūros sąvoka neatskiriama nuo bendruomenės (sociumo) sąvokos, ji labai įvairiai suprantama. Kasdieninėje sąmonėje mes daugiau žinome jos buitinį aspektą. Girdime sakant: ,,kultūringas“, ,,nekultūringas“ žmogus ir šie žodžiai identiški žodžiams ,,mandagus“, ,,nemandagus“.
Teoriniame lygmenyje sąvoka ,,kultūra” turi apie 250 apibrėžimų, kurie įrodo jos daugiareikšmingumą. Paprastai filosofijoje ir istoriniuose tyrinėjimuose išsiskiria 3 kultūros sąvokos sampratos: antropologinė, sociologinė ir filosofinė.
Kultūra neatsiranda ir neegzistuoja be žmogaus. VVisos žmonijos kultūrą salyginai galime skirstyti į materialinę (daiktinę) ir dvasinę (idealią). Taip tariant, kultūra priešinama gamtai, kultūra žmogus išsiskiria iš gamtos (natūros).
Materialinę (medžiaginę) kultūrą sudaro daiktai, jų gamyba, nuosavybė, įrankiai technologija. Stasys Šalkauskis (1886-1941), vienas iš iškiliausių Lietuvos filosofų, domėjęsis kultūros filosofijos problematika, prie materialiosios kultūros priskiria ir vertybes, reikalingas žmogaus kūno poreikiams tenkinti: įrankius, apyvokos daiktus, rūbus, patalpas ir pastatus, transportą ir maisto produktus. Dvasinės kultūros apimtis sudėtingesnė. Paprastai jos esmė atsiskleidžia pažinime, žmogaus dorovėje ir doroviniuose santykiuose. Dvasine kultūra galime vadinti žmogaus intelektualinės veiklos būdus ir produktus. Tai mokslas, religija, menas, moralė, teisė, politinės teorijos. Kultūra yra žmogiškoji kūryba – ne kartą yra ištaręs Antanas Maceina, argumentuodamas, jog gyvuliai nekuria kultūros, dieviškoji kūryba taip pat nevadinama kultūra. Bendriausias kultūros apibūdinimas gali būti toks: tai sužmogintoji gamta. Toks žmogaus siekis sužmoginti tikrovę yra natūralus, būtinas. Tik susiliedamas su gamta, su tuo, kas nėra jis pats, priversdamas gamtą tenkinti jo poreikius, žmogus gali išlikti, išsaugoti savo gamtiškumą.
Kultūra – tai žmogaus elgesys ir bendravimas su kitais žmonėmis, jo veiklos (materialinės ir dvasinės) produktai, darbo įrankiai, normos, apeigos ir ritualai, požiūriai, idealai ir tikslai. Kultūra – žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdas, gamtinės aplinkos ir savęs įvaldymas, ryšys ir sąveika
su gamta.
Tačiau žmogaus prigimtyje slypi prieštaringas polinkis viską palenkti savo galiai ir valdžiai. Jam atrodo, kad viskas yra kultūra, kad visa, kas egzistuoja gali būti žmogaus. Tai senas, tūkstančių metų senumo, polinkis viską sužmoginti, įvaldyti, panaudoti savo reikmėms. Taip žmogus susikuria iliuziją, kad jam viskas galima ir viskas leista, kad jo protui ir kūnui nėra ribų ir kliūčių. Iliuzoriškai patikėjęs savo galia, žmogus pamiršta gamtą. Užmirštoji svetimybė (gamta) primena save pačiais netikėčiausiais pavidalais: ligomis, išsigimimu, griaunamąja galybe, lėta mirtimi. Pažeidęs ssavo ir gamtos pusiausvyrą tariamas šeimininkas tampa visišku jos vergu. Kai kultūra pradeda naikinti gamtą, gamta sunaikina kultūrą, tarsi perspėdama žmogų jog jis gamtos vaikas, o ji iki galo nesužmoginama ir nesukultūrinama.
Dabar galime grįžti prie skyrelio pradžioje pradėto pokalbio apie filosofijos vietą kultūroje. Iš pirmo žvilgsnio filosofija tėra vienas iš daugelio kultūros fenomenų. Jeigu sakysime, kad kultūros pradas yra žmogaus pažiūros ir vertybinė orientacija, sulydyta į tam tikrą pavidalą – kultūros karkasą, tai šio karkaso teorinis pamatas, be abejonės, yyra filosofija. Žinome, jog filosofinės idėjos tiesiogiai ir netiesiogiai prasiskverbia į žmonių protus, paveikia jų mąstymą, savimonę. Ugdydama žmogaus vertybes, orientaciją, filosofija pati yra visos kultūros savimonė.
Jau pirmieji graikų filosofai, vadinamieji ikisokratikai Talis, Anaksimandras, Parmenidas, Herakleitas, Aneksimenas, ieškodami pirmojo eesaties prado, apmąstė gamtinius daiktus, tai, ko žmogus nesutveria, o randa jau egzistuojantį. Taip filosofai tarsi sugrąžina žmogų į pasaulį, į savo paties ištakas, į klausiančiojo būklę. Nors žmogus pažįsta pasaulį, bet jis vėl klausia: ,,Kas yra šis pasaulis? Kas esu aš? ,,Pažintas pasaulis atsiveria kaip niekados iki galo neįmenama paslaptis. Plečiantis žinojimo erdvei ir tolstant pažinimo ribai, greta skleidžiasi ir nežinojimo erdvė. Daiktai ir pats žmogus niekada nebus pažinti iki galo, nes tiek daiktas, tiek žmogus, tiek jų santykiai yra kažkas daugiau, negu mes apie juos žinome. Ir šis, mįslingas daugiau plečiasi, didėja, tolsta nuo mūsų, kviesdamas mus paskui save, viliodamas vėl ir vėl pažinti. Pažinime galioja taisyklė: kuo daugiau žmogus žino, tuo aiškiau jis supranta savo žinojimo ribas. ŠŠitai puikiai suprato senovės graikų išminčius Sokratas, tvirtinęs žinąs tik vieną dalyką – kad nieko nežino. Tokį prisipažinimą retai išgirsime net iš filosofo lūpų. Tik Sokratas drįso paskelbti, kiek mažai mes, žmonės, žinome.
Nors mus supanti tikrovė slėpininga savo paslaptimis, sunkiai atsiveriančia gelme, ji gali būti mąstoma ir pažįstama. Šį sunkų mąstymo darbą atlieka filosofija. Analizuodama mūsų mąstymo ir veiklos prielaidas, keldama naujas idėjas, filosofija moko neperžengti saiko, prašo švelniai, atsargiai elgtis su gamta. Filosofija kviečia žmogų neperžengti savęs, savo ggamtiškumo, leistinų ribų, valdyti intelektą. Vokiečių filosofas M.Heideggeris šiais žodžiais nusako žmogaus santykį su gamta: ,,Neregimas žemės įstatymas visiems atsirandantiems ir išnykstantiems daiktams nustato jų galimybių ribą, kuriai pavaldu visa ir kurios vis dėl to niekas nežino, – šis įstatymas saugoja žemę ir jos ramybę. Beržas niekada neperžengia savo galimybių ribų. Bičių šeimyna gyvena pagal savo galimybes.“ (6.288) M.Heideggerio nuomone, tik žmogaus valia, jei ji nepaklūsta sveiko proto balsui, pažeidžia žemės ritmą, išvargina ją, priverčia ją tapti tuo, kas jai negalima ir grėsminga žmogui.
Filosofija yra savotiškas būties sargas. Pasak lietuvių filosofo Juozo Griniaus, žmogui duotas vienas jo pašaukimas ir šiame pašaukime žmogaus gamtiniai ir sielos uždaviniai – neatskirimi. Žmogaus pašaukimas – harmoningi jo ir gamtos santykiai, džiaugsmingas kelias į žmogaus tobulumą. Pagrindinės filosofijos struktūros dalis plačiau aptarsime sekančiuose knygos skyriuose.
1.5 Filosofija ir mokslas
Tai, ką žinome, yra taip menka, palyginti su tuo, ko nežinome
P. S. Laplasas
Mums lieka aptarti filosofijos ir mokslo santykį, nusakant ribas, kur baigiasi filosofija ir prasideda mokslas ir mokslinis pažinimas. Dažnai šios sąvokos painiojamos, neapibrėžtos. Nors pažinimą ir mąstymą skirianti riba netvirta, bet ji egzistuoja. Todėl mokslas ir filosofija gali susitikti ir susiliesti, bet negali visiškai sutapti. Koks įprastinis požiūris į filosofijos ir mokslo santykį? KKlausiant, kas yra filosofija, dažniausiai atsakoma: filosofija yra pasaulio pažinimo būdas arba paprasčiau: filosofija yra mokslas. Taip sakant filosofija išrikiuojama šalia fizikos, chemijos, istorijos ar kitų mokslinių dalykų.
Nuo seniausių laikų vyrauja įsitikinimas, kad filosofija ir mokslas turi tą patį tikslą – pažinti visa, kas yra ir naudojasi tomis pačiomis priemonėmis – logika, protu ir teorija. Kaip tik teorija yra esmingas ir filosofijos, ir mokslo egzistavimo būdas.
Senovės Graikijoje filosofija atsirado kaip savotiškas universalus mokslas, bandęs tyrinėti pirmuosius pasaulio pradus. Patys graikai filosofus vadino fiziologais, t.y. gamtos tyrinėtojais.
Ir šiandien didžiausi antikos mąstytojai Platonas, Aristotelis vadinami mokslininkais. Visai nekreipiant dėmesio į tai, jog tik Aristotelis pirmas atskyrė filosofiją nuo kitų pažinimo būdų (mokslų). Kaip jau sakiau, Aristotelis filosofiją pavadino metafizika arba pirmąja filosofija. Pasak Aristotelio, filosofija vienintelė ,,dieviška“ ir kiti mokslai negali jai prilygti, nes jie kyla iš žemesniųjų, praktinių, kasdienių žmogaus poreikių. Aristotelis sakęs, jog visi žmonės iš prigimties siekia žinių, ir šis noras žinoti išplaukia iš žmogaus praktinių poreikių, iš jo kasdienybės arba kūno poreikių. Ir tik išskirtiniais atvejais tampa dievišku, t.y. filosofiniu arba sielos poreikiu. Taigi antikos kultūroje skirtumas tarp filosofijos ir mokslo neišryškėja. Manau, jog kas yra filosofija ir kas yra mokslinės žinios, tada nesidomėta.
Viduramžiais, viduramžių kultūroje padėtis iiš esmės nesikeičia. Filosofijos ir mokslo klausimas dar daugiau supainiojamas. Filosofija susipina su teologija, o teologijai priskiriamas aukščiausiojo mokslo rangas, kuriam pavaldūs visi laisvieji mokslai ir menai. Žodis scientia – (žinios, žinojimas) reiškė žinojimą, žinias apie viską nuo geografijos iki anglų gyvenimo būdo. Viduramžių mokslas buvo filosofijos, teologijos, ir gamtos žinių mišinys, kuriame neįmanoma surasti kokias ribas, pradžią ar pabaigą. Visos žinios buvo vienas mokslas ir kartu nė viena žinia nebuvo mokslinė tikslia ir esminga šio žodžio prasme.
Naujais amžiais pradeda aiškėti tikrieji filosofijos ir mokslo skirtumai. Norint pratęsti mintį apie skirtumus, reikėtų apibrėžti kas yra mokslas. Mokslo apibrėžimų daug, nė vienas nėra tikslus ir aiškus. Tiktų pasakyti, jog naujaisiais amžiais atsiradusi matematinė – eksperimentinė gamtotyra, kurios tikslas gauti naujas žinias apie gamtą, mąstymą, visuomenę. Mokslas ir mokslinis pažinimas negalimas be jo specializacijos, t.y. specialųjų mokslų atsiradimo. Mokslo specializacija prasidėjo jau antikoje, bet to meto žinijos skaidymosi priežastis buvo kokybinė regimojo pasaulio formų įvairovė, daiktų skirtumai. Pavyzdžiui, augalai regimai skiriasi nuo gyvūnų, o sliekai ar paukščiai regimai skiriasi nuo žmogaus, todėl ir mokslai, tiriantys tas rūšis, turi skirtis. Tačiau tai buvo mokslo vaikystė. Tikroji mokslo specializacija prasideda tada, kai aprašomi ne kokybiniai, o kiekybiniai, neregimi daikto ir jo santykiai su kitais
daiktais. Kiekybiniai – vadinasi matematiniai. Sakome, kad moksle kuo daugiau matematikos, tuo daugiau moksliškumo. Pradėsime klausimu: kas yra matematika moksle? Kas yra matematika pati savaime, mums visiems gerai žinoma. Tik atėję į šį gyvenimą, mes išmokomi skaičiuoti ir suprantame, kad du obuoliai yra daugiau negu vienas, penki litai mažiau negu dvidešimt litų.
Mokomės aritmetikos, geometrijos, algebros, – tai matematiniai dalykai, suprantami ir akivaizdūs. Sunkumai prasideda, kai savęs paklausiame: koks yra grynosios matematikos objektas, ką ji aprašo ir išreiškia? Kol skaičiuojame bandeles iir avinus, viskas aišku: skaičiai susiję su konkrečiais dalykais, daiktais. Bet ,,patys“ skaičiai nėra bandelės ar avinai. O kas yra pats skaičius savaime? Atsakyti sunku, nes skaičius ne daiktas, kurį galime pamatyti ar pačiupinėti. Savaime jis neegzistuoja ir nenurodo į konkretų daiktą. Skaičiaus – savaime mes negalime išreikšti mūsų kasdiene, natūralia kalba, negalime jo suprasti ir paaiškinti. Klausiame: kas yra ,,trys“? Vienintelis atsakymas: trys yra skaičius. Bet tai ne atsakymas, nes vėl neaišku, kas yra ,,trys“. Skaičius – savaime yra ddidžiausia mįslė, nes jis išreiškia nesuprantomą realybę, esatį. Savo žemišku protu skaičiaus – savaime nesuprato ir mokslininkai.
Yra tik vienas žodis, apytikriai nusakantis matematikos objektą pagal analogiją su mūsų kasdieniu pasauliu. Tai žodis ,,santykis“. Detaliau, išsamiau nesvarstant galime pasakyti: matematika išreiškia ggrynuosius santykius. Bet be matematikos negalime suprasti mokslinio tyrinėjimo prasmės. Vėl klausiame: kokia matematikos kaip mokslinio metodo prasmė?, kas skaičiuojama ir matuojama kokybiškai tyrinėjant tikrovę? Savybės – savaime nėra, esama tik kokio nors reiškinio ar daikto savybių. Tik su daiktu savybė pažįstama, atitraukus nuo jo – ji lieka nesuprantama. Paprastas pavyzdys. Sakome: rožė raudona, balta, geltona. Aišku, nes galime pirštu parodyi į gėlę turinčią raudonumo savybę. Klausiame toliau: kas yra raudonumas savaime? Geltonumas savaime, atitraukus nuo rožės, nuo lauko, nuo saulėlydžio. Atsakome: spalva. O kas yra spalva? Neaišku, nes nėra spalvos savaime. Esama tik konkrečių spalvų: raudona, žalia, geltona ir ši konkreti spalva yra kieno nors. Kasdienybėje klausinėjančiam parodome į rožę ir sakome: štai raudona rožė! Bet rodydami nepaaiškiname, kas yyra raudona spalva. O kaip moksle paaiškinti neparodant? Čia ir padeda matematika, tiksliau matematinis metodas. Mokslininkai sako: raudona rožės spalva yra tam tikro ilgio šviesos bangos, tą ilgį galime išreikšti lygtimis. Taikant matematiką, daiktų savybės atitraukiamos nuo pačių daiktų, paverčiamos dalykais savaime. Tai ,,spalva – savaime“, ,,greitis – savaime“, ,,svoris – savaime“, nors savaime šie dalykai neegzistuoja, – tai santykiai. Santykiai, atitraukti nuo daiktų, virsta grynaisiais, nejusliniais santykiais. Raudoną rožę matome, o ,,tam tikro ilgio šviesos bangų“ nepastebime ir negalime nnet įsivaizduoti.
Matematika santykius tarp daiktų, jų savybes (daiktų), paverčia santykiais savaime. Tuos grynuosius santykius galima matuoti, dauginti, dalyti, jungti į naujus derinius, sudaryti jų matematinius modelius. Todėl moksliškumo moksle yra tiek, kiek jame yra matematikos. Kuo daugiau matematikos, tuo didesnė jo pažintinė galia. Matematikos kalba išsakome tai, ko negalime išreikšti natūralia kalba, nors ir matematiškiausiame moksle negalime apsieiti be natūralios kalbos. Kokie jie yra svarbiausi filosofijos ir mokslo skirtumai?
Filosofijos pažintinės galios, palyginti su mokslu, labai ribotos. Filosofai gali mąsyti pasaulį, bet nepajėgia jo pažinti. Mokslininkas atlieka eksperimentus su gamta. Eksperimentą galime pavadinti gamtos tardymu, mokslininką – tardytoju. Apie tai pasakęs I.Kantas, galvodamas apie mokslinį protą: ,,tas protas, turi eiti priekyje ir priversti gamtą atsakyti į jo klausimus, o ne turi būti tik jos vedamas lyg už pavadžio“. Reiškia gamtos atžvilgiu mokslinis pažinimas yra prievarta. Išankstinė mokslininko nuostata gamtos ir istorijos atžvilgiu yra gilus įtarumas. Pati gamta irgi apgavikė. Ji slepia tiesą, jos paviršius yra netiesa.Tai, kas žmogaus neperdirbta, nepertvarkyta yra apgaulės sritis. Tik mokslinio eksperimento eigoje gamta kankinama, prievartaujama, priverčiama atsakinėti į klausimus. Mokslininkas elgiasi kaip tardytojas, bet kitaip nesužinotų, kad gamtos gelmėse glūdi politileno plėvelė, atominė bomba. Pati gamta net neįtaria tai turinti, ji tokių tvarinių ir negali sukurti. Mokslininkas tai priverčia padaryti. Apie tai puikiai pasakė 17a. anglų filosofas F. Baconas ištaręs žodžius: ,,žinojimas – tai jėga!“. Dar žinomas šūkis: nelaukiame malonių iš gamtos! Tuo tarpu filosofas kaip tik laukia malonių iš gamtos. Filosofas turi laukti gamtos, pasaulio pasirodymo malonės; ta malonė – tai egzistencinė patirtis. Filosofas pradeda nuo įsižiūrėjimo į jusliškai akivaizdžius daiktus, nesistengdamas jų keisti ar perdirbti. Jei pasitiki pačiais daiktais ir tiki, kad gamta nemeluoja, o sako tiesą. Filosofas neeksperimentuoja su daiktais. Visas eksperimentas vyksta filosofo galvoje minčių pagalba. Filosofas prisiderina prie gamtos, netrukdo daiktams būti tokiems, kokius juos sukūrė pati gamta. Filosofas tarsi nusilenkia gamtai. Filosofinis mąstymas yra savotiška malda gamtai, daiktų būčiai. Mokslinis pažinimas pavojingas gamtai, daiktų būčiai. Kaip? Kokie pavojai? Jog moksliniame pažinime slypi daug pavojų žmogaus ir gamtos santykio pusiausvyrai, žmogus gali pažeisti saiko ribas ir pakenkti sau pačiam.
Pirma, mokslinis protas nepripažįsta jokių ribų, žmogus sudievina savo pažinimo galią ir skverbiasi visur kur tik gali, tiesiog į begalybę. Mokslo prielaida – pažinimas be ribų, besaikis pažinimas. Jokių draudimų, jokių neliečiamų dalykų. Jeigu sakome, kad pasaulis turi būti skaidrus žmogaus protui, pavaldus jo valiai, tada pažinti reiškia griauti ir naikinti gamtą tokią, kokia yra savaime, kaip būtis anapus. Mokslinis pažinimas yyra atviras karas su gamta, gamtos užkariavimas. Šiandien paaiškėjo, kad mokslinis gamtos pažinimas ne priartina mus prie gamtos, o vis toliau nuo jos nutolina. Pasaulis, kuriame gyvename, yra nebe gamtos, o technikos viešpatavimo sritis. Žmogui gyventi darosi nejauku, nes tikroji jo motina buvo ir lieka gamta.
Aišku, be mokslo ir technikos žmogui būtų neįmanoma gyventi. Gal naivu ir pavojinga atsisakyti mokslo ir sugrįžti į pirmapradį gamtos prieglobstį. Bet lygiai taip pat pavojinga aklai pasitikėti mokslo jėgomis ir atpalaiduoti jo jėgas. Šiame pasaulyje neįmanoma viską apskaičiuoti, viską išmatuoti, viską pažinti ir atiduoti žmogaus valiai. Filosofija ir moko žmogų neperžengti saiko. Filosofinis mąstymas sako, jog esama ribų, kur žmogaus galimybės baigiasi ir iškyla žmogaus susinaikinimo grėsmė. Filosofiškai mąstyti – tai suprasti pažinimo ribas ir save apriboti.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad esminį filosofijos ir mokslo skirtumą sudaro jų nevienodas santykis su pasauliu. Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta. Filosofinis mąstymas leidžia pasauliui būti tokiam, koks jis yra nepriklausomai nuo žmogaus, neliečiamas ir gamtiškas. Mokslinis pažinimas keičia pasaulį, perdirba gamtą, paverčia ją žmogaus nuosavybe. Mokslas ir technika atpalaiduoja nebūties galią, išlaisvina niekį. Kadangi pasaulis balansuoja tarp būties ir niekio, gali ištarti šiuos žodžius: filosofinis mąstymas kreipia žmogų būties link, o mokslinis pažinimas – niekio link.
Mąstyti – tai būti pakeliui į būtį, pažinti – tai būti pakeliui į niekį. Geriausia išeitis – suprasti mąstymo ir pažinimo pusiausvyrą, bet tai labai sunku padaryti. Pabaigai norėčiau pasakyti apie filosofijos ir mokslo panašumus. Klausiame: kas gi sieja filosofiją ir mokslą? Kuo jie panašūs, net tapatūs? Nors filosofinis mąstymas ir mokslinis pažinimas yra skirtingi, bet juos skirianti riba nėra patvari ir aiški. Savo pradžioje filosofija buvo vienintelė pažinimo forma, sutampanti su mokslu. Ir dabarties požiūriu sakoma ,,filosofija yra mokslas“, ,,,mokslo sritis“. Pirmiausia, bet koks mokslininkas, eksperimentatorius, labiausiai matematizuotas tyrinėtojas mąsto. Jis negali be mąstymo apseiti. Mąstymas vartoja natūralią kalbą, remiasi pojūčiais, suvokia daiktišką (daiktų) realybę. Daug mokslų, kur visai nėra matematikos – istorija, antropologija, politologija, netgi botanika ar zoologija. Filosofas mąstydamas ,,regi“ žmonių tarpusavio santykius, todėl filosofijoje esama pažinimo. Tiesa, filosofinis pažinimas – nei tikslus, nei griežtas, negali prilygti moksliniam pažinimui. Bet paneigti, sumenkinti filosofinį pažinimą būtų visai neteisinga: daug filosofų buvo mokslo žmonės, mokslininkai. Tai Aristotelis, Paskalis, Dekartas, MMarksas. Yra daug mokslininkų, turėjusių giliausių filosofinių intuicijų. Tai N.Boras, W.Heisenbergas.
Nors pažinimą ir filosofinį mąstymą skirianti riba netvirta, neryški, bet ji egzistuoja. Todėl mokslas ir filosofija gali susitikti, susiliesti, bet negali visiškai sutapti. Savo ištakomis filosofija daugiau artimesnė religijai ir mmenui negu mokslui.
Ne vien mokslu gyvas žmogus. Mokslinis pažinimas nėra vienintelis žmogaus sąlyčio su pasauliu būdas. Tikėti, mąstyti ir mąstyti ne mažiau svarbu nei pažinti.
Pažink pats save. Žodžiai, tapę graikų išminties simboliu, jaudino ne tik Sokratą, bet ir mus, praėjus 2000 metų. Šie žodžiai buvo iškalti akmenyje virš įėjimo į Delfų šventyklą.
1.6 Filosofija ir religija
Nesu tavęs sutikęs, tik spėju Tave esantį; sutikęs tepajusiu, kad esi aukštesnis.
A.Mickevičius ,,Vėlinės“
Žmogaus siela – lempa, kurios liepsna – mokslas, o alyva – išmintis.
IBN SINA
Mes jau žinome, kad filosofija – tai ypatingas žmogaus susitikimas su tikrove, su pasauliu. Šis susitikimas yra ir kultūros reiškinys ir žmogaus saviškumas. Tačiau žmogaus ir pasaulio santykis ne vien filosofinis. Esti ir kiti, giminiški filosofijai šio santykio būdai. AArčiausiai regimas ir žinomas – žmogaus ir religijos santykis. Mums rūpi apmąstyti koks šis santykis, kas bendro tarp filosofijos ir religijos. Pabandysime aptarti filosofijos santykį su religija.
Istoriškumo požiūriu, (filosofijos istorija, religijų istorija) ir filosofijos, ir religijos santykiai nebuvo nei aiškūs, nei harmoningi, nebuvo ir apibrėžti. Kai filosofija susiliedavo su religija, iškart atsirasdavo dviprasmybė, meilė ir neapykanta. Jųdviejų bendravimas susiliedavęs tai į giminystę, tai į priešiškumą ir panieką. Slapta trauka virsdavo atviru atostūmiu. Jų priešiškumas ir giminystė, neapykanta ir negalėjimas būti vviena be kitos pranašaudavę tai, kad filosofija ir religija – du medžio kamienai, išaugę iš tų pačių šaknų.
Filosofijos ir religijos giminiškumą galbūt aiškiausiai atskleidžia Rytų kultūra. Rytų religijos buvo filosofinės, o Rytų filosofijos buvo religinės. Ar galime aiškiai pasakyti, ar budizmas – religija ir filosofija? Šios religijos ritualai, apeigos – bendruomeniški, o mintys – filosofinės. Lao tzu ir Kung Fu tzu (Konfucijus) buvo filosofai, davę pradžią filosofinėms idėjoms. Rytų šalyse religijos ir filosofijos lydinys neišsilydė, liko monolitiškas ir buvo pavadintas tiesiog Rytų išmintimi. Tai – pasaulėvaizdis, praktinė elgsena ir gyvenimas. Filosofijos ir religijos ypatumus, kiekvienos jų savitumą labiausiai išryškina Vakarų kultūra. Jau senovės Graikijoje paaiškėjo religijos ir filosofijos skirtumai ir jų tarpusavio dviprasmiškumas. Išryškėjo tada, kai atsirado filosofija. Filosofija pasirodo žmogaus pasaulyje, išėjusi iš graikų mitologijos, politeizmo (daug dievystės). Pilietinė demokratija, kaip žinome, irgi padėjo formuotis filosofijai. Ir štai paradoksas: (gr. netikėtas, neįprastas reiškinys, prieštaraująs įprastam galvojimui, sampratai) atsiradusi iš mitologijos, vartojusi poetinių pasakojimų apie dievus ir jų santykių su pasauliu ir žmonėmis kalbą, graikų filosofija nutolo nuo mitologinių vaizdinių, paneigė mitologinę mąstyseną, pavadinusi ją naivia ir vaikiška. Kai kurie filosofai (Anaksagoras, Sokratas) buvo apkaltinti bedievyste.
Norėčiau pasakyti, jog ankstyvosios graikų filosofijos kūrėjai neišsižadėjo mitų, mitologinio pasaulio vaizdinio. Platono iidėjos išsakytos mito vaizdiniais. Aristotelis, savo filosofines pažiūras aiškinęs loginiais argumentais, pripažino Dievo kaip pirmojo judintojo būvimą (Aristotelio piramidė). Aristotelis savo teoriją apie pirminį pasaulio pradą vadino teologija (dievišku mokslu). Materialistas Epikūras, sakęs jog pasaulyje nėra nieko dieviškesnio, nes jis sudarytas iš medžiaginių dalelių, atomų, pripažino, jog esama ir dievų, nors jie abejingi žmonėms. Filosofas Talis kalbėjęs, jog ,,visur pilna dievų“, o Ksenofanas pripažino tik vieną Dievą, kuris yra nematomas ir nežemiškas, jo būtis yra rutulio formos. Vėlesnėje graikų filosofijoje vis labiau lieka vieno Dievo idėja. Mitologinė Dievo idėja išsaugoma, bet filosofų Dievas vis mažiau ir mažiau panašus į žmogų, netgi lieka negamtiškas. Dievas virsta aukščiausiąja būtimi, absoliučia transcendencija. Koks tapo religijos ir filosofijos santykis senovės Graikijoje?
Graikų religija buvo politinė ta prasme, jog dievai buvo polio (miesto – valstybės) piliečiai. Jie dalyvaudavo karuose, pašventindavo įstatymus, mylėdavosi su žemės moterimis. Miesto dievas buvo lyg meras, tarsi garbingiausias pilietis, kuriam rūpėjo visi reikalai. Dievų namai, šventyklos buvo lyg savotiški bankai, tvarkę finansinius reikalus. Graikų dievai nuo žmonių skyrėsi tik tuo, kad jiems buvo priskiriamos didesnės proto ir kūno galios bei nemirtingumas. Graikų filosofai buvo prieš žemiškuose reikaluose paskendusį Dievo vaizdinį. Jis atrodė per daug žmogiškas ir nešvankus. Filosofai Dievą išstūmė iš kasdienybės, iiš politikos ir iš žmogaus pasaulio. Filosofų Dievas pasidarė asmeniškas, bendraujantis tik su paties filosofo siela, nes, pasak Platono, minia negali filosofuoti, ir nesupras tikrosios Dievo esmės.
Ankstyvieji graikų filosofai Pitagoras, Melisas aktyviai dalyvavo politikoje, leido įstatymus, o Sokratas jau skelbė, kad tikroji filosofo stichija yra tyla, vienatvė, pasitraukimas iš viešojo gyvenimo. Dievo ir filosofo bendravimas lieka asmeninis, nebe religinis. Štai atėniečiai ir apkaltino Sokratą bedievyste, nuteisė jį mirti, nors Sokratas nebuvo bedievis. Tiesiog savąjį Dievą jis įsivaizdavo kitaip negu jo gentainiai. Sokrato Dievas nebetilpo į graikų religijos rėmus. Subręsta filosofijos ir graikų religijos konfliktas.
Apibendrindami mūsų samprotavimus apie religijos ir filosofijos santykį graikų pasaulyje, galime pasakyti jog filosofai atmetė mitologinius, politinius religijos vaizdinius, bet išsaugojo ir išgrynino jos pagrindą – Dievo esybės vaizdinį, tiksliau tariant, Dievo idėja (graikų filosofų Dievas pasitraukė iš žmogaus pasaulio) atsiskyrė nuo kulto ir ritualo, liko abejinga žmogaus pasauliui, virto kosmoso tvarkytoja. Naujajame Testamente pasakojama, kad apaštalas Paulius, būdamas Atėnuose, ten aptiko aukurą su užrašu ,,Nežinomam Dievui“. Toks ir buvo graikų filosofų dievas: tolimas, svetimas, bedievis, beasmenis.
Viduramžiais filosofijos ir religijos santykiai pakito, bet dviprasmiškumas išliko ir toliau. Ankstyvoji krikščionybė buvo priešiška ,,pasaulio išminties“ – graikų filosofijos – atžvilgiu, nors ji ir perėmė daugelį graikų filosofijos idėjų. Antikos
mąstytojų Platono ir Aristotelio įtaka krikščioniškajai teologijai ir jų autoritetas buvo neabejotinas. Tačiau krikščioniškoji filosofija savo esme buvo religinė, nes aiškios ribos tarp jos ir teologijos nebuvo. Visos, netgi laisviausio filosofinio mąstymo, gijos susivydavo į vieną kamuolį, kurio vardas – Dievas. Atrodytų, jog tarp filosofijos ir religijos neturėtų kilti konfliktų. Bet konfliktas buvo neišvengiamas. Tai neišsprendžiamas tikėjimo ir žinojimo prieštaravimas. Bažnyčia ir jos tarnai, religinio Dievo saugotojai, iš žmogaus pareikalavo nuolankaus, nemąstančio ir neklausiančio tikėjimo Dievu ir Švento Rašto knygomis. NNes bažnyčios tėvų raštai ir bažnyčios nustatytos dogmos aiškiai apibrėždavo Dievo esmę ir jo santykį su žmogumi. Trumpai tariant, religijos Dievas buvo apsireiškęs. Apsireiškęs, vadinasi pasirodęs žmonėms. Todėl Jėzaus Kristaus, žmogaus būtį priėmusio Dievo, gyvenusio pasaulyje šalia kitų žmonių, kentėjusio ir mirusio ant kryžiaus, įvaizdis yra Krikščioniškosios religijos pagrindų pagrindas. Net pats Dievas Tėvas, tiesiogiai nepasirodantis pasaulyje, yra asmuo, t.y. pasižymi svarbiausia žmogaus savybe, vadinasi irgi apsireiškia. Todėl tikėti – tai primesti apsireiškusį, aiškų, paprastą, artimą žmogui, tik jo reikalais bbesirūpinantį Dievą. Religijos Dievas kaip tikėjimo objektas šiaip ar taip buvo supasaulietintas, sukultūrintas žmogaus pasaulio globėjas.
Bet su tokiu Dievo vaizdiniu niekaip negalėjo susitaikyti filosofai. Jiems neužteko naivaus tikėjimo, jie norėjo žinoti. O kas yra žinojimas, palyginti su tikėjimu? Žinojimas yra nnoras įsimąstyti į Dievo būtį anapus žmogaus, esantį savaime, esantį anapus pasaulio. Filosofų Dievas buvo kaip absoliuti transcendencija. Tai buvo paslaptingas Dievas, niekada neparodantis savo veido, nesaistomas jokių žmogiškų vaizdinių ir simbolių, netepantis į jokias dogmas, bevardis Dievas. Kasdienybės žmogui filosofų Dievas galėjo kelti tik nerimą ir net siaubą. Jame buvo daug neaiškumo ir tamsos. Filosofų Dievui nebuvo galima nei melstis, nei aukoti, nei prašyti jo pagalbos ir užtarimo. Religija negalėjo susitaikyti su nužmogintu ir nupasaulietintu Dievo vaizdiniu. Todėl nesutarimai tarp tikėjimo ir žinojimo buvo neišvengiami. Konflikto esmė slypėjo priešstatoje: Dievas – reiškinys, pasirodantis žmogaus pasaulyje, Dievas – pats savaime, tiesiogiai nepasirodantis žmogui.
Naujaisiais amžiais ir mūsų laikmečiu religijos ir filosofijos santykiai liko dviprasmiški ir išsiskleidė į 2 kraštutinumus: filosofiją, aatsiskyrusią nuo religijos ir religijos filosofiją. Mums reikia glausčiau aptarti religijos specifiką.
Apžvelgę istorinius filosofijos ir religijos santykius, galime apibūdinti jų esmių skirtumus ir panašumus. Juos galime suprasti, analizuodami krikščionybę kaip mums artimiausią religiją. Jau vokiečių filosofas F.Nietzsche (Nyčė) krikščionių religiją pavadino platonizmu liaudžiai. Kaip suprasti šią mintį? Pasak F.Nietzsche, religija yra filosofija kasdienybei arba populiarioji pasaulėžiūra. Kodėl? Religija paaiškina pasaulį kasdienybės žmogui. Aplinkiniai padaro pasaulį paprastą, suprantamą, jaukų ir aiškų. Religija ne tik aiškina pasaulį, bet ir nurodo, kaip žmogus tturi elgtis, kokie jo santykiai su kitais žmonėmis. Apsireiškęs Dievas padeda įminti pasaulio mįslę (iš kur viskas atsirado), baugiame pasaulyje nurodo žmogui, kaip jis turi elgtis, kokie jo santykiai su kitais žmonėmis. Dievas išsklaido žmogaus nerimą, susijusį su jo buvimo paslaptimi. Dievas vadovauja žmogui kaip būtybei. Iš tikro religija (bet kokia) visada kreipiasi į žmogų tik tiek, kiek jis yra bendruomenės narys. Žmogaus išskirtinumas, asmeniškumas jai nerūpi. Savo prigimtimi religija yra kolektyvinės sąmonės produktas. Sunku suprasti ir įsivaizduoti vienišą žmogų (pavienį žmogų), turintį savo asmeninį Dievą ir asmeninę religiją. Tikintiesiems tai būtų visiškas nesusipratimas, paneigiantis religijos esmę. Taip mums samprotaujant, I-as svarbus religijos bruožas, skiriąs ją nuo filosofijos. Pakartosiu: nėra ir negali būti individualios religijos. Ji egzistuoja tik kaip kolektyvinės sąmonės darinys. Kolektyvinės, vadinasi anoniminės sąmonės. Ji kreipiasi į ,,vidutinį“ žmogų, ištirpusį bendruomenėje. Gal todėl pavienio žmogaus atžvilgiu religija yra dogmatinė ir autoritarinė. Religijos dogmatizmas ir autoritarizmas – neatsitiktinumas, kuris gali būti ir nebūti. Čia esmė: didžiausias religijos pranašumas yra tai, kad pasaulį ji aiškina dogmatiškai ir tą aiškinimą grindžia nekeliančiu abejonių autoritetu. Taip nuo žmogaus nukeliama sunki jam našta – pačiam susigaudyti, susiorientuoti baugiame savo buvimo pasaulyje, neaiškume. Žmogus dėkoja Dievui, religijai ir bažnyčiai už tai, kad šie vedliai ssaugo jį nuo grėsmės. Nuo grėsmės pasiklysti gyvenimo vingiuose, pasaulio įvairovėje ir chaose. Normalus, sveiko proto žmogus, nesti labai stiprus ir savarankiškas, kad pajėgtų pats orientuotis pasaulyje savo jėgomis. Be autoriteto ir vadovavimo jis jaučiasi bejėgis. O per religiją į žmogų kreipiasi aukščiausias visų arba visuotinis autoritetas. Labai prasmingas senas lotyniškas posakis VOX populi VOX Dei – ,,liaudies balsas – yra Dievo balsas“. Jis tiksliai nusako religijos reikšmę pavieniam žmogui: religija yra kolektyvinis (todėl autorinis) atsakymas į žmogaus egzistencinius klausimus. Suteikia žmogui paguodą, tikrumą, ramybę, padeda išgyventi kančią, nerimą, baimę ir net vienatvę. Žmogaus pasaulio kasdienybė savo prasme yra autoritarinė ir kolektyvinė, o religija – pati tobuliausia ir giliausia šios prasmės išraiška.
Apžvelgę filosofavimo paskatas ir susipažinę su filosofijos problematika, prisiminkime, kokia yra filosofijos specifika. Filosofijos prigimtis kiek kitokia nei religijos. Kaip jau sakiau, filosofinė būsena yra individuali. Pirmas filosofinio atvirumo pasauliui, pirmutinis filosofinio mąstymo žingsnis – kolektyvinio pasaulio vaizdinio įveikimas (įveika). Filosofas visada tikrina religinį pasaulio vaizdą savo protu, nušviečia jį savo sielos šviesa. Dievas filosofui ne pradžia, o pabaiga. Tik atlikęs sunkų laisvo ir mąstančio proto darbą, filosofas gali priimti Dievą. Priimti ne kaip išaiškėjusį esaties (būties) valdovą, o kaip esmingąją paslaptį. Filosofo Dievas – absoliuti transcendencija, o rreligijos Dievas – santykinė transcendencija. Filosofui Dievas atsiveria ne kaip atsakymas, o kaip klausimas. Todėl filosofija nesuteikia nei tikrumo, nei ramybės. Filosofinėje būsenoje, kaip sakiau, žmogus esti visiškai vienas, akis į akį su slėpingąja esaties gelme. Religija savo atsakymu uždaro pasaulio horizontus, filosofija juos atveria. Filosofija nepaneigia asmens išskirtinumo, ji (filosofija) be asmens laisvės ir asmeniškumo yra niekas. Nėra kolektyvinės filosofijos. Religija, kaip kolektyvinės sąmonės padarinys, supasaulėja, ištirpsta kultūroje, virsta dekoratyviniu dariniu, lieka būties paviršiuje, neatveria būties gelmės. Filosofija negali būti nei politine, nei ekonomine, nei ideologine jėga, ji tikslo nepaverčia priemone. Religijoje teorija ,,didesnei Dievo garbei“ nesunkiai atsiskiria nuo praktikos, tiesa – nuo naudos. Religijos teorija nukrinta į ,,aną“ pasaulį, o praktika veikia ,,šio“ pasaulio kasdienybėje. Jos tiesa danguje, o nauda – žemėje. Praktika, nukreipta į naudą, užgožia ir sudrumsčia tiesą – Dievo būties vaizdinį, Dievas niekaip nebesireiškia pasaulyje.
Filosofui lengviau išsaugoti ištikimybę tiesai, nesusijusiai su jokia nauda ar žala kitiems žmonėms. Filosofijoje sunkiau atskirti teoriją ir praktiką, nes vienintelė filosofijos praktikos forma yra teorija. Bet filosofas turi pripažinti, jog pasauliui apsireiškusio Dievo autoritetas ir įtaka daug kartų didesnė nei filosofo bevardžio Dievo ir išjudina daugelio žmonių kūrybą, įprasmina gyvenimą bei istoriją.
Pabaigoje norėčiau glaustai suformuluoti filosofijos ir religijos panašumus.
Mes jau žinome, kad religija ir filosofija išauga iš tų pačių šaknų. Jų giminystės reikia ieškoti ne pasaulio paviršiuje, bet jo gelmėje. Be pirmapradžio impulso tiek filosofija, tiek religija yra tik kultūros reiškiniai, atitraukiantys žmogų nuo transcendencijos.
Religijos ir filosofijos pamatas yra pirmapradė individo būsena, kur žmogus susitinka su bevardžiu, neapsireiškusiu Dievu. Dievas yra absoliuti transcendencija. Ši būsena – ir religinė, ir filosofinė, jokio skirtumo tarp jų nėra. Šioje būsenoje esantį žmogų galima pavadinti ir filosofu, ir religiniu, ir tikinčiuoju, iir mąstančiuoju. Kiek ši būsena yra nukreipta išorėn į būtį, anapus žmogaus, ir į pasaulį kaip transcendencijos fenomeną, tikintysis siekia susipažįnti su Dievu mąstydamas, įsimąstydamas į jo gelmę. Sakome: žmogus siekia išminties, vadinasi yra filosofas pirmaprade šio žodžio prasme. Kiek filosofui absoliuti transcendencija nėra tik kultūrinis simbolis, o yra aukščiausia, bet tiesiogiai neregima būtis, tiki ja, taigi, sakyčiau, jis religinis žmogus. Tikėjimas irgi šiek tiek filosofinis.
Didžiųjų mąstytojų gyvenime protavimas išaugo iš tikėjimo, iš atvirumo absoliučiai transcendencijai. Filosofai Parmenidas, Platonas, AAristotelis, Plotinas niekuo nesiskiria nuo krikščioniškų filosofų A. Augustino, T. Akviniečio.
Bet kai filosofijos susitikimas su religija įvyksta ne būties gelmėje, o tik kultūrinių simbolių paviršiuje, jie iškraipo ir religijos ir filosofijos esmę. Filosofija virsta sofistika, religija – dogma.
Atsakydami į kklausimą, kodėl žmogus filosofuoja, galvojame, jog žmogus negali kitaip egzistuoti. Tai – universalus ir būtinas ,,pabudusio asmens“ buvimo būdas. Filosofuoti – tai būti kelyje. Siūlau leistis į šią kelionę, pasiėmus su savimi šias knygas:
1. Jaspersas K. Filosofijos įvadas. V., 1989.
2. Maceina A. Filosofijos kilmė ir prasmė//Raštai, T.6.V., 1994.
3. Maceina A. Jobo drama. V., 1997.
4. Gaarder J. Sofijos pasaulis. V., 1997.
5. Girnius J. Filosofijos pagrindai//Raštai, T.1.V., 1991. p. – 257 – 326.
6. Nuo Kierkegoro iki Kamiu. Tekstai. V., 1997.
7. Seneka. Laiškai Liucijui. V., 1986, 1999.
8. Imrė Trenčeni – Valdapfelis. ,,Mitologija“ V., 1972.
9. Camus A. Sizifo mitas. V., 1997.
10. Heidegeris M. ,,Kas yra filosofija?“ // Heidegeris M. Rinktiniai raštai. V., 1992. p. – 313 – 331.
11.Thomas Nagel. Ką visa tai reiškia? V., 2001.
12.Hartmann N. Filosofijos įvadas. V., 2001.
13.Baronova J. Istorijos ffilosofija. V., 2000.
ANTRAS SKYRIUS
Filosofijos kilmė. Antikinės filosofijos ištakos
.Tai išgirdę, susigėdome ir nustojome verkę. O Sokratas ėmė vaikščioti po kambarį. Kai jam, kaip buvo sakęs tarnas, ėmė stingti kojos, atsigulė aukštielnikas – taip buvo patarta. Po kiek laiko tas, kuris buvo atnešęs nuodų, ėmė čiupinėti Sokrato kojas, paklausė ar jaučiąs, Sokratas atsakė, kad ne.
Jau beveik visas jo liemuo atšalo. Staiga Sokratas nusiklojo (jis gulėjo apklotas) ir ištarė paskutinius savo žodžius:
-Kritonai, – pasakė, – esame skolingi Asklepijui gaidį, būtinai pasirūpinkit atiduoti.
-Padarysime, – aatsakė Kritonas. – Ar nepasakysi dar ko?
Į šitą klausimą jau nieko nebeatsakė! Netrukus krūptelėjo ir tarnas atidengė jo veidą: akys jau buvo sustingusios. Kritonas užčiaupė jam lūpas ir užmerkė akis. Platonas. Dialogai.
Šio skyriaus problematika padės surasti kelią į šiuos klausimus:
• Kas yra mitas?
• Kodėl atsirado teorija?
• Ar filosofijos ištakų ieškotume graikų kultūroje?
• Kodėl „kosmoso” idėja – aukščiausias filosofinis mąstymas?
• Kur slypi pirmasis pasaulio pradas?
• Kodėl pasaulio negalime paaiškinti nei vien skirtingumu, nei vien tapatumu?
• Kodėl filosofines mokyklas skirstome pagal būties sampratą?
• Kodėl Sokratas buvo vadinamas išmintingiausiu Atėnų piliečiu?
• Koks daiktų ir idėjų santykis Platono filosofijoje?
• Kuo vertinga Aristotelio filosofinė sistema?
• Kodėl Aristotelis iškiliausias visų laikų filosofas ir mokslininkas?
2.1 Mitologinė pasaulėjauta
Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, tas gyvena tik šia diena.
J.V. Gėtė
Prieš pradėdami apmąstyti esminę filosofijos kilmę, turime išsiaiškinti filosofijos ir mitologijos santykį. Mitinis pasaulėvaizdis buvo pirmapradis žmogaus susitikimas su pasauliu, su jo slėpinga būtimi. Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius priskyrė dievams, kuriuos jie įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Atskirų mitinių padavimų ciklai, iš pradžių atsiradę įvairiose europinės Graikijos srityse – Peloponese, Atikoje, Bojotijoje ir Kretos saloje, Delo salose – ilgainiui susiliejo į savitą pasaulėjautą.
Štai mitas apie pasaulio atsiradimą: ,,Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iiš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po žeme, taip giliai, kaip toli mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartalas – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po visą pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą. Galinga, palaimos kupina Žemė pagimdė bekraštį mėlyną Dangų – Uraną ir nusidriekė Dangus virš Žemės. Išdidžiai iškilo į jį Žemės pagimdyti aukštieji Kalnai, ir plačiai išsiliejo amžinai šniokščianti Jūra“ (7.13).
Pasak A.Maceinos, filosofija ir mitologija nėra priešybės, ,,filosofija mitinio aiškinimo anaiptol nepašalino ir kiekvieną sykį vis iš naujo jo gaivinama“(8.45). Antikos filosofai Parmenidas, Platonas, Protagoras savo mintis perteikė, apvilkę mitiniais įvaizdžiais. Mito dvasinis pradas net po ilgų amžių vėl atsigaunąs ir net nustelbiąs filosofinį mąstymą.
Kas yra mitas? Graikų mąstytojo Salustijaus žodžiais tariant: ,,Tai kas niekada nebuvo, bet visada esti, vyksta“ (ten pat). Šių žodžių prasmę paaiškina graikų mitas apie ddeivę Antigonę. Ji niekad nėra gyvenusi; mite pasakojamo žygio ji niekada nėra atlikusi. Tačiau Antigonė gyvena visur, kur tik meilė artimui susiduria su neteisingais įsakymais ir kur žmogus paklauso ne įsakymo, o meilės. Visur, kur žmogus klauso Antigonės, jos žodžiai virsta tikrove, ji visados yra gyva. Antigonės žygis yra ne įvykis, o įvaizdis, todėl jis neturi nei laiko, nei erdvės, o tik amžinybę. Šiame pavyzdyje matome, jog mitas iškyla prieš mus kaip esminis, visiškai konkretus įvaizdis. Kadangi šis įvaizdis – ne konkreti istorinė asmenybė, o tik idėja, jis įgauna prasmę ir yra perduodamas kartų kartoms. Turėdamas savyje paslėptą prasmę, Antigonės mitas gyvas ne asmeniniu įvaizdžiu, o savyje slėpiama bendrine idėja. Jeigu Antigonė būtų iš tikrųjų gyvenusi, mitas neatliktų savo uždavinio ir neturėtų prasmės. Mitas – tai dvasinis, praktinis pasaulio suvokimo ir apmąstymo būdas. Mito slepiama idėja arba prasmė sieja mitologiją su filosofija. Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus be didesnių sunkumų aiškino pasaulį ir savo gyvenimą. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo savęs ir pasaulio akistata, neskaidant pasaulio į subjektą ir objektą. Žmogus, pastebėjęs, kad gamtos jėgos galingesnės už jį, gamtos padarinių mastas pranoksta jo paties veiksmus, gamtą sudievino. Gamtinėje stichijoje, jos padarinyje slypi veikėjas. Mitologiniu mąstymu, paslaptingas pasaulis žmogaus regimas
ne bendrosiomis loginėmis kategorijomis, o konkrečiais ir individualiais įvaizdžiais (dievų, demonų, herojų). Jų vientisumas yra tas, jog mito daikto vaizdinys ir pats daiktas sutapatinami, o ne induktyviai išvedami. Mitas tarsi savarankiškai priskiria kiekvienam daiktui įvairias kitų daiktų savybes; gamtos reiškiniams – socialines savybes, daiktams – dvasingumą, daliai – visuotinumą. Toks mito kūrėjo požiūris – ne beprasmybė ar beprotybė, o pasąmoninis savo vienybės su aplinka atkūrimas, supanašėjimas (susiliejimas) su gamta, norint įvaldyti jos jėgas (nors ir vaizduotėje, fantazijoje). Manome, reikšminga, jog ššioje vienybėje mitologinis mąstymas neignoruoja, o ryškiai ir apibrėžtai išsako aplinkinio pasaulio reiškinių prieštaringumą. Graikų mitų analizė liudija, kad žmogus savyje jautė nesuderinamų priešybių pasaulyje būtį. Mituose surandame nemažai astronomijos, geografijos, biologijos, medicinos žinių, bet mitologinė įžvalga dar nėra tikrovės visumos pažinimas.Tai daugiau stichiškas visko, kas egzistuoja suponavimas į priešybes: dieną ir naktį, šviesą ir tamsą, džiaugsmą ir sielvartą, vyrą ir moterį, gyvenimą ir mirtį, viršų ir apačią, kairę ir dešinę.
Kad mitologinis pasaulis nėra apibrėžta vieninga visuma, ryškiai atsispindi žmonių vvaizdiniuose apie erdvėlaikį.
Tvarkinga (nechaotiška) yra tik žmonių bendrijos – giminės teorija. Ją supa slėpinga ir piktavališka stichija – antgamtinis pasaulis neturi tvarkos, o tik formų aibę, kaitą, visumą ir neapibrėžtumą. Ši stichija veikia ir žmonių giminės nestabilumą, todėl tvarka čia tturi ne natūralų, gamtinį, o socialinį ir moralinį pobūdį, t.y. ją įtvirtina ir saugo griežtos taisyklės, draudimai ir normos. Neryškus gamtinės ir socialinės būties atskyrimas suformavo įsitikinimą, kad ne bendruomenė išsidėsto konkrečioje erdvėje, o erdvės buvimą, jos ribas, savybes sąlygoja žmonių bendruomenės pasiskirstymas joje. Pavyzdžiui, ,,mistinės energijos“ vietomis buvo vadinami toteminiai centrai, t.y. protėvių kapavietės, o įvairios apeigos, aukojimai, tabu turėjo saugoti pasaulėtvarką bendruomenės teritorijoje. Laikui bėgant, mitologinių erdvės koordinačių pastovumo ir dinamikos suvokimas lėmė įvairių pasaulio lygių sampratą: aukščiausias lygis – sakralinių personažų pasaulis, vidinis lygis – žmonių pasaulis, apatinis lygis – mirusiųjų karalystė. Jei prisimenate, ši hierarchija įsikūnijo mitologiniame ,,Pasaulio medžio“ simbolyje bei vėlesniuose Gyvatės, Šėtono vaizdiniuose. Chaosas, kaip blogio, netvarkos šaltinis, išstumiamas į Šiaurę (periferija) skandinavų mituose, oo graikų mitologijoje – į Tartarą, Kaukazą.
Mite, kaip ypatingoje žmogaus pasaulėjautoje, galiojo savita laiko samprata. Mitinė mąstysena neigė laiko sekos savitarpį, tapatumą: kai kurie dienos, nakties, mėnesio, metų periodai turi nevienodą trukmę, savitas savybes. Todėl įvairūs pasaulio lygiai turi skirtingo ilgio bei ritmo laiką. Pavyzdžiui, magiškame veiksme įvykio laikas gali viršyti žmogaus gyvenimo laiką, nes žmogaus kūnas ir siela egzistuoja ir veikia žemiško ir sakralinio laiko ribose. Kita savita mitologinio laiko suvokimo ypatybė – orientacija į praeitį, kuri tarsi kviečia ddabartį. Mitinis pasaulis yra ,,laikinis“ dar iki bet kurios tikros laiko atskaitos pradžios, nes mito praeitis sieja ir dabartį, ir ateitį. Kadangi tikra, akivaizdi realybė jau įvykusi ir įtvirtinta atmintyje (tradicijoje), laikas, judėdamas iš ,,Praeities“, aprėpia ir įtraukia į save ,,Dabartį“ ir per ,,Ateitį“ vėl grįžta į ,,Praeitį“. Praeitis tokiu būdu nenutrūkstamai plečiasi, tobulėja, praturtėdama vėlesnių laikų įvykiais. Mitologinės praeities pasikartojimas (imitavimas) ritualuose (ypač kalendoriuose) skatino laiko vaizdiniu pereiti nuo archajinio ,,švytuoklinio“ jo modelio link ciklinio.
Mitologinė laiko ir erdvės dialektika, išryškinusi ne tik reiškinių prieštaravimą, bet ir priešybių tarpusavio ryšį, tapo pirmąja gamtos ir žmogaus vienovės pažinimo patirtimi. Žmogus, sudvasinęs stichines chaoso jėgas, ėmė ieškoti jį globojančių ir baudžiančių jėgų palankumo, magija užmezgė mistinį ryšį su chaosu. Maginė žmogaus veikla skatino kultūrą bei gamybą: puodų žiedimą, kalvystę, žemdirbystę, gyvulininkystę.
Nors mitas nekėlė tiesioginių, žmogui labiausiai rūpimų, klausimų apie jo paskirtį ir lemtį, gyvenimo prasmę, mitologija ilgėjosi filosofijos. Laiko tekmėje mito autoritetas ėmė menkėti ir mažėti. Praktinė, utilitarinė žmogaus veiklos plėtotė iškėlė jam naujų problemų. Prekybai reikėjo aritmetikos, statybai ir žemdirbystei – geometrijos, laivininkystei – astronomijos žinių. Šias žinias žmogus įgydavo sunkiai, apčiupomis, patyrimu išplėšdamas jas iš gamtos. Tai buvo daugiau atskiros techninės taisyklės ir receptai, negu sistemingas teorinis tikrovės aiškinimo bbūdas.
Tačiau ir netobulos, dažnai nepatikimos, empirine patirtimi įgytos, žinios, gerokai sumenkinusios mito prasmę, neišstūmė mitologijos iš žmogaus dvasios pasaulio. Filosofija nepaneigė mito. Joje mito turinys (įvykis) atgimsta filosofinės sąvokos pavidalu. Mitas gyvas todėl, kad jo prasmė ,,sugaunama“ mūsų sąmonėje, t.y. mes suprantame, ką jis reiškia. Filosofija, nepaneigusi mito, netardama nieko nauja, apibendrina tai, kas mite jau sakoma. Tardami esą pasaulis kilęs iš beribio, tamsaus Chaoso, filosofiškai – iš visuotinio tapsmo, mes sakome tą pačią mintį, būtent: pasaulis turi pradžią, jis neamžinas, baigtinis.
Kosmoso idėja – aukščiausias antikos filosofinės minties pasiekimas. Kosmosas reiškia pasaulinę tvarką, universumą apimančią vienovę, besiskiriančią nuo Chaoso rišlumu, tobulybe, grožiu ir harmonija. Tai – vienio ir daugio esatis. Kosmoso samprata – ne vienišo apmąstymo, o kolektyvinės intelektinės minties rezultatas. Kosmoso sąvoką dar VIIa.pr.Kr. įvedė Heraklitas ir Pitagoras. Galutinį, konceptualų Kosmoso modelį sukūrė Atėnų mąstytojas, enciklopedistas Aristotelis. Kosmosas graikų pasaulėjautoje – užbaigta ir tobula vienovė, valdoma vieningo proto – logoso. Filosofija paverčia mitą logosu tik todėl, kad logas jau glūdi mito sampratoje. Tačiau antikos mąstymas nebuvo ,,objektyvios tiesos“ ieškojimas, o tik proto įžvalga, dvasinis įsitraukimas į neveiklų, bešališką kūniškų daiktų ir bekūnių ,,eidosų“ stebėjimą. Pasaulis (gamta), graikų požiūriu, tobulas savaime, todėl jie skeptiškai žvelgė į taikomąją teorinių išvadų reikšmę. TTiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, tačiau ne mitai lėmė filosofijos plėtros kryptį ir problematiką. Nors filosofijos atsiribojimas iš mitologinės pasaulėjautos nebuvo absoliutus, būtent Graikijoje filosofija gimė ir išaugo iš esmės savarankiška teorine mąstymo apie būtį forma.
Esame minėję, jog norėdami pažinti save, surasti savo protėvių ištakas, prisiliesti prie Europos (ir ne tik Europos) civilizacijos, mes turėtume atsigręžti į senovės Graikijos kultūrą. Tiesa, neretai mokslininkai mini tris Europos kultūros kertinius akmenis – graikų filosofiją, romėnų teisę, Palestinoje atsiradusią krikščionybę, tačiau be graikų filosofijos vargu ar galima įsivaizduoti mūsų civilizaciją.
Galite paklausti: kodėl teorinė pasaulio samprata subrendo ir atsirado graikų kultūroje?
Daugiau kaip prieš 5000 metų Artimuosiuose Rytuose susikūrė pirmosios vergovinės valstybės. Jų valdovai kildino save iš dievų ir valdydami rėmėsi religija. Nors žyniai, patardami, kaip valdyti valstybę, kaupė pirmąsias mokslo žinias, domėjosi astronomija, matematika geografija, mąstymas Rytų valstybėse buvo dogmatiškas. Dogmatiškumą skatino žynių draudimas abejoti (klausti) jų skelbiamomis tiesomis ir despotiški valdovai, neleidę svarstyti (abejoti ir klausti) savo įsakymų. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų, nes viskas buvo aišku, nieko nereikėjo įrodinėti.
Rytų civilizacijos tautos, kurdamos stiprias centralizuotas valstybes, savo energiją kreipė į svetimas šalis. Karas tapo svarbiu verslu: viena imperija niokojo kitą. Karas pavertė žmogų įrankiu, sumenkino jo gyvybės vertę, orientuodamas
į mirtį. Ruošimasis pomirtiniam gyvenimui tapo neišvengiamu Rytų tautų dvasinio gyvenimo dalimi.
Savitą civilizaciją puoselėjo Viduržemio jūros gyventojai: finikiečiai, graikai. Norėdami išlikti, jie privalėjo balansuoti tarp įvairių galiūnų, ginti save, neturėdami nei neaprėpiamų žemių, nei imperijos galybės. Tačiau savo kultūra šios tautos buvo pranašesnės už savo priešus.
Dalis graikų emigravo iš savo šalies: vieni į Mažąją Aziją bei jos esančias salas, kiti apsigyveno Juodosios jūros pakrantėse, treti vykdavo į Pietų Italiją. Svetur gyvenę graikai statydavo savo miestus. Taip atsirado miestai – valstybės, kkuriuose dažniausiai gyveno keliasdešimt ar net keli tūkstančiai gyventojų. Balkanų pusiasalio, Egėjo jūros salų miestų – valstybių gyventojai buvo puikūs kariai, žemdirbiai, jūreiviai, amatininkai, prekybininkai. Svetur esančius graikus jungė bendrumo idėja, puoselėjama kultūrinių tradicijų. Graikams buvo gerai žinoma ir kaimyninių valstybių kultūra. Graikai, perimdami kitų tautų patyrimą, išlavino savo praktinius sugebėjimus. Jie mokėjo sudaryti sąskaitas, atlikti erdvinius matavimus, orientuotis žemės paviršiuje ir jūroje, gydyti ligas. Pats žmogus (nekalbant apie vergus, kurių ankstyvoje Graikijoje buvo nedaug) šioje valstybėje buvo laisvas, turėjo ssavo teises ir pareigas. Graikija buvo demokratijos tėvynė. Graikų tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo pasakyti savo nuomonę, ginčytis, argumentuoti savo samprotavimus. Tai formavo specifinį, savitą graikų mąstymą ir naują požiūrį į pasaulį bei žmogų.
Pabaigoje norėtume apibendrinti, kodėl ggreta mitologinio, antropomorfinio (gr. antopos – žmogus, morphe – forma) pasaulio aiškinimo būdo atsirado teorinis (filosofinis) pasaulio aiškinimo būdas:
Mitas
1. Mite veikia ir žmogaus likimą lemia dievai ir pusdieviai.
2. Mite panaudoti poetiniai įvaizdžiai.
3. Mitas yra lyriškas pasakojimas.
4. Mitas remiasi tradicija.
5. Pasaulis aiškinamas antropomorfiniais dievais.
6. Mitologiniai vaizdiniai tampa naivūs ir nepatikimi, prieštaringi. Teorija
1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos.
2. Teorijoje vartojamos tikslios sąvokos.
3. Teorija – loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema.
4. Teorija remiasi proto argumentais, įrodymais.
5. Pasaulio tvarka aiškinama gamtiniais, racionaliais principais.
6. Teorija pasipildo naujomis žiniomis, mokslo atradimais, vertybėmis.
2.2 Mileto gamtos filosofija. Mileto mokykla.
Kiek daug už žmogų yra protingesnis gyvulys, kuris, tenkindamas poreikį, žino jo dydį. Žmogus gi savo poreikių patenkinimui nežino ribos.
Demokritas
Kalbėdami apie graikų filosofiją pirmiausia minime Mažosios Azijos vakarinę dalį, esančią prie Viduržemio jūros. Čia, Balkanų pusiasalyje bei Sicilijos ssaloje, 6 amžiuje pr. Kr. klestėjo graikiškai kalbančių žmonių įkurti miestai – poliai (valstybės). Kadangi šiuose miestuose gyveno išeiviai iš Graikijos, praeityje kilę iš jonėnų genčių, filosofiją, atsiradusią rytinėje graikų pasaulio dalyje, filosofijos istorikai vadina Jonijos filosofija. Žymiausi Jonijos miestai, kur lukštenosi pirmapradė filosofija, kur įsižiebė filosofinio mąstymo židiniai, buvo Miletas ir Efesas. Ankstyvoji graikų civilizacija neabejotinai susijusi su šiais miestais. Milete ir Efese gyveno ir mąstė pirmieji Graikijos mąstytojai, drąsiai atmetę mitologinį pasaulio aiškinimą ir ieškoję pirmojo esaties (tikrovės) pprado. Susikūrė vadinamoji Mileto mokykla. Jos filosofai tyrinėjo gamtą, rašė knygas apie gamtą, svarstė, iš ko joje viskas susideda. Jonijos mąstytojai bandė surasti pirminę medžiagą, iš kurios viskas atsiranda ir vėl sugrįžta į ją. Jie neabejojo dėl pirmojo prado tikroviškumo ir esaties realumo. Tikrovė yra, esti, egzistuoja. Pirmasis pradas, iš kurio viskas atsiranda, pats savaime šis pradas – amžinas, neatsirandąs ir neišnykstantąs.
Mes nedaug žinome, ką pirmieji filosofai mąstė, apie ką ginčijosi, negalime sekti, kaip brendo jų mintys, kaip priėjo prie savo išvadų, samprotavo.
Žymiausi Mileto miesto (vėliau prigijęs pavadinimas ,,Mileto mokykla“) filosofai buvo Talis (625 – 547m.pr.Kr.), Anaksimandras (610 – 547m.pr.Kr.), Anaksimenas (588 – 524m.pr.Kr.). Talis – šios mokyklos įkūrėjas, daug keliavo, domėjosi kaimyninių kraštų žmonių papročiais, bandė suprasti jų elgesį, tradicijas. Svarbiausias Talio kelionių tikslas – gamtos pažinimas. Graikus jis nustebino iš anksto apskaičiavęs būsimąjį Saulės užtemimą ir buvo pavadintas išminčiumi. Talį labai domino vanduo. Jis svarstė, kaip gyvybė atsiranda vandenyje, kaip vanduo virsta ledu ir garais. Talis sugalvojo prielaidą, jog visko pagrindas yra vanduo. Vanduo yra vieninga medžiaga, iš kurios susideda viskas, kas egzistuoja.
Antras filosofas, gyvenęs Milete, – Amaksimandras, pirmas sudarė žemėlapį, išmokė graikus naudotis saulės laikrodžiu. Parašė filosofinį darbą ,,Apie gamtą“, iš kurio mmums teliko keletas eilučių. Pasak Amaksimandro, visų daiktų ir būtybių pradas – apeironas. Apeironas – tai amžina, nesunaikinama medžiaga, kiekybiškai ir kokybiškai neapibrėžta. Iš apeirono išsiskiria šaltis ir šiluma, iš jų junginio susidaro vanduo, žemė, oras ir visi begaliniai pasauliai. Pasaulis periodiškai gimstąs iš apeirono ir vėl sugrįžta į jį.
Trečias filosofas iš Mileto buvo Anaksimenas, Anksimandro mokinys. Jo nuomone, visos būties pradmuo – oras arba garai. Pasak Anaksimeno, oras, išretėdamas virsta ugnimi, sutirštėdamas- vandeniu ir žeme. Viskas gamtoje atsirado iš oro. Anaksimenas pirmasis teisingai išaiškino saulės ir mėnulio užtemimą. Visi trys Mileto filosofai tikėjo, kad turi būti viena, vienintelė pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visi kūnai, reiškiniai. Bet kaip medžiaga gali pavirsti kažkuo kitu, kaip vyksta kitimas? Tą problemą galima pavadinti kitimo problema.
Kitoje graikų kolonijoje Elėjoje gyveno Parmenidas (apie 540 – 470m.pr.Kr.) – iškiliausias filosofas, vienas garsiausių graikų mąstytojų. Jis sakė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina, niekas neatsiranda ir tai, kas esti, negali pavirsti į nieką. Parmenidas bandė įrodyti, kad pojūčiai mus klaidina, jie negali padėti pažinimui. Pojūčiai iškreipia tikrovės vaizdus, todėl reikia tikėti tik protu. Parmenidas – racionalizmo (lot.ratio – protas) pradininkas antikinėje filosofijoje. Jis pirmas filosofijos tradicijoje bandė suklasifikuoti filosofines pažiūras, iškeldamas būties problemą. Parmenido būtis – ggryna, atskirta nuo nebūties. Parmenidas ginčija nebūtį savo teiginiu: ,,viena tik būtis egzistuoja, o nebūties nėra“ (9.52). Tikras pažinimas, pasak filosofo, – tai vientisos, nekintančios būties pažinimas. Parmenido būtis – be pradžios, vientisa, nejuntama, viena ir amžina.
Parmenido amžininkas buvo Herakleitas iš Efeso (535 – 475m.pr.Kr.), graikų filosofas, aristokratas, demokratijos priešininkas. Iš jo parašyto 3 dalių veikalo ,,Apie gamtą“ išliko tik 139 fragmentai, nors, pasak legendos, savo veikalą Herakleitas esą atidavęs saugoti į Dianos šventovę Efese.
Heraklito filosofija artima jo pirmtakų Talio, Anaksimandro ir Anaksimeno pažiūroms. Jis irgi ieško pirmojo esaties prado. Heraklito supratimu, viso, kas egzistuoja, pradžia yra ugnis, kuri keičia savo buvimo formą. Ugnis keičiasi dviejomis kryptimis: aukštyn: žemė – vanduo – oras – ugnis, ir žemyn: ugnis – oras – vanduo – žemė. Herakleitas iškelia visuotinio tapsmo idėją sakydamas, kad viskas nuolat teka, kinta, niekuomet nelieka toje pačioje būsenoje. Šio amžino judėjimo metu ,,niekas nestovi vietoje“ – sakė Herakleitas; mes negalime ,,dukart įbristi į tą pačią upę“. ,,Tuos, kurie braidžioja po tas pačias upes, skalauja vis kiti vandenys“. Iš jo išlikusių fragmentų aiškėja filosofo tvirtinimas, kad medžiaga yra amžina, kad tapsmas neturi nei pradžios, nei pabaigos, jis dėsningai valdomas logo. Logas – tai universalus dėsnis, pagal kurį priešybės pereina
viena į kitą, vyksta medžiagos kitimai. Visuotiniu logu Herakleitas mėgino paaiškinti ir žmonių gyvenimą, ir jų elgesį. Jis nepažino žmonių lygybės, jam geriausias tas, kuris išmintingesnis, nes ne visi vienodai gabūs. Žmogaus gebėjimas pažinti – tai tobuliausia ugnies forma, pirmoji ugnis, siela, kuri lemia žmogaus vietą bendruomenėje. Herakleito pažiūros žymiai paveikė tolesnę graikų filosofijos raidą. Herakleito stilius pasižymi mįslingumu, todėl graikai jį pagarbiai vadino ,,tamsiuoju“.
Elėjos mokyklos (Pietų Italija) įkūrėjas Ksenofanas buvo Anaksimandro mokinys, gerai mokėjo milietiečių filosofiją. Pagrindinė jo apmąstymų ttema – kova prieš antropomorfinius dievus, kuriuos vaizdavo Homeras ir Hesiodas. Jo manymu, esamų dievų įvaizdžius sukūręs žmogus. Ksenofanas neneigė Dievo esaties, sakydamas, kad yra vienas Dievas, nei kūnu, nei mintimi nepanašus į žmones. Dievo būtis yra rutulio formos, ji viską mato ir girdi, pati būdama nematoma. Visa ši būtis yra ,,protas, mąstymas ir amžinybė“ – sakęs Ksenofanas.
Parmenido mokinys Zenonas Elijietis (490 – 430m.pr.Kr.) garsėjo savo filosofiniais argumentais. Jis uoliai mokėsi iš Parmenido, rašė prozos kūrinius, kuriuose pirmasis graikijoje taikė nnetiesioginių įrodymų metodą. Zenonas teigęs, jog mūsų pojūčių duomenys negalimi kaip pažinimo argumentai. Savo oporijose (gr. aporia – keblumas) ,,Dichtomija“, ,,Achilas“, ,,Strėlė“, ,,Stadionas“ Zenonas įrodinėja, kad judėjimo nėra, judėjimas – tai mūsų vaizduotės padarinys. Aporijoje ,,Achilas“ Zenonas samprotauja, kad jei bbūties požymis – begalybė laike, tai baigtinis nuotolis negali būti įveiktas ir judėjimas niekuomet nesibaigs, bus paradoksas. Zenonas samprotauja: Achilas su vėžliu eina lenktynių. Achilas niekaip negali aplenkti pirma jo ropojančio vėžlio. Jis leidžia vėžliui kiek paropoti į priekį, kol Achilas nubėga šį atstumą, vėžlys pajuda dar truputį, todėl, nors atstumas tarp jų ir mažėja, niekada visai neišnyksta. Toks veiksmas kartosis begalę kartų.
Antinomijoje ,,Kviečio grūdas“ Zenonas klausia: jei mestume grūdą arba jo dešimttūkstantinę dalį, ar girdėtume triukšmą? Žinoma, ne – atsako Zenonas. O jei išpilsime kibirą grūdų? Aišku, girdėsime. Bet pagal logikos dėsnius triukšmas turėjo būti girdimas abiem atvejais. Vadinasi, mūsų klausa netobula, nes nežinome, ar girdėjome triukšmą, ar jį įsivaizdavome. Išvada: mūsų pojūčiai negali būti įrodymų šaltinis. Zenono aporijos ttapo vėlesnių amžių filosofų ginčų ir mąstymo objektu.
Pitagorininkai. Pitagoro (570 – 500m.pr.kr.) įsteigtoje mokykloje Krotone (Pietų Italija) buvo sukurtas mokslas, kurio branduolį sudaro klausimas apie skaičiaus reikšmę. Pitagoras buvęs valdingas, Krotone įkūręs pitagoriečių sąjungą, kurios nariai privalėjo besąlygiškai paklusti vadui. Pitagoras buvo antikinės demokratijos priešas, save skelbęs mistine asmenybe, pusdieviu.
Pitagoriečiai iškėlė mintį, kad visos tikrovės esmė yra skaičiai. Skaičiai sukuria kosmoso tvarką, apibrėždami ir apribodami tai, kas neapibrėžta. Skaičių sekoje kiekvienas skaičius savitas, turi prasmę ir užima apibrėžtą vietą. Vienetas ppranoksta kitus skaičius – jis yra jų pradas, du reiškia liniją, priešybę, neigimą, trys – figūrą, keturi – žemę, vandenį, orą, ugnį, penki – fizinių kūnų savybes, šeši – gyvybę, septyni – sielą, aštuoni – meilę, devyni – teisingumą, dešimt – šventąją dekadą, visatos atvaizdą. Skaičiais pitagoriečiai aiškino gyvos ir negyvos gamtos kilmę. Pasak Pitagoro, visi skaičiai sudaro vien harmoniją, jos esmė yra pusiausvyra. Nelyginis skaičius yra ribotas ir tobulas, o lyginis – neribotas ir netobulas.
Pitagoras ir jo mokiniai taikė skaičių teoriją visose srityse. Matematikoje jie sukūrė skaičių sistemas, pagrindė jas aksiomomis, atrado iracionalius skaičius. Etikoje bandė tapatinti žmogaus dorybes su tam tikrais skaičiais.
Nors pitagoriečių matematikos, muzikos, žmonių santykių tyrinėjimai buvo moksliniai, ši mokykla yra religinio bei mistinio pobūdžio. Tai liudija filosofų samprotavimai apie sielų persikūnijimą, kūno ir sielos atskyrimą. Pasak pitagoriečių, siela yra tikroji žmogaus esmė, kurią būtina išlaisvinti iš ją teršiančio kūno. Leukipas (Va.pr.Kr.) mokėsi pas Zenoną iš Elėjos. Apie Leukipą mažai žinome. Amžininkų teigimu, Leukipas suradęs priežastingumo dėsnį. Pasak filosofo, ,,nė vienas daiktas neatsiranda be tvarkos, o tik prasmingai ir iš būtinybės“. Leukipas yra atomų teorijos įkūrėjas. Jo mokslą išplėtojo ir matematinę sistemą sukūrė paskutinysis ikisokratinės epochos mąstytojas Demokritas (460 – 370m.pr.Kr.). Jis gimė ir gyveno EEgėjo jūros pakrantėje, Abderos mieste. Demokritas pritarė savo pirmtakų minčiai, kad pirminė gamtos medžiaga turi būti amžina, nes iš nieko niekas neatsiranda.
Demokritas garsus savo atomistine teorija, kuria mėgino paaiškinti visus pasaulio reiškinius. Atomai (gr. atomos – nedalus) demokrito požiūriu – mažiausios nedalomos dalelės, skriejančios tuštumoje. Atomai turi būti kieti, tankūs ir nevienodi, kitaip iš jų nesusidarytų įvairiausi kūnai. Visą pasaulio turinį sudaro tik atomų išsidėstymas tuštumoje. Visi pasikeitimai pasaulyje yra ne kas kita, kaip tik atomų išsidėstymas, jų persitvarkymas tuštumoje. Demokritas neįsivaizdavo daugiau nieko, išskyrus materiją. Atomų judėjimas neturi sąmoningo tikslo, jis neatskiriamas nuo materijos, nors gamtos procesai vyksta mechaniškai, viskas paklūsta gamtos dėsniams. Pasak filosofo, atomo teorija paaiškina ir mūsų sielos prigimtį. Siela susideda iš subtiliausių ,,sielos atomų“. Kol jie vienovėje, mes esame gyvi, mirštant atomai išsisklaido. Po mirties jie niekur neišnyksta, vėl jungiasi ir sudaro naują sielą arba įeina į kitų kūnų sudėtį. Ši Demokrito mintis reiškė, kad žmogus neturi nemirtingos sielos.
Demokrito manymu, pasaulis pažinus todėl, kad kūnai sudaryti iš atomų, kurie judėdami persikelia iš vieno kūno į kitą. Pirmoji pažinimo pakopa – mūsų pojūčiai. Jie ,,pagauna“ lekiančius atomus. Kadangi atomai sklinda į visas puses, ne visus juos ,,pagauna“ mūsų pojūčiai. Todėl mūsų pažinimas yra nepilnas. Demokritas jį vvadina tamsiuoju pažinimu. Kadangi žmogaus žinios apie tikrovę nepilnos, tai, pasak Demokrito, žmogui nuolat kyla klausimų.
Galėtume sakyti, jog Demokritas užbaigė Mileto mokyklos filosofų pradėtą darbą: sukritikavo graikų garbinamus dievus, kvietė žmogų būti išmintingu ir ,,nežinoti baimės“, visur vadovautis protu, pažinti save ir gerbti dvasines vertybes.
Visą mūsų iki šiol aptartą ankstyvąją graikų filosofiją įprasta vadinti ikisokratiškąja filosofija. Pirmiesiems graikų mąstytojams būdinga tai, kad į žmogų jie žvelgė tarsi iš kosmoso aukštybių. Ikisokratiškas žmogus – kosmoso dalis, gamta ir žmogus – vienis. Ikisokratikus domino, kas yra pasaulis, kokia jo sandara, mąstytojai stengėsi surasti natūralius gamtoje vykstančių kitimų paaiškinimus. Ankstyvųjų graikų filosofų mokyklos ir mąstymo būdas parodytas žemiau esančioje lentelėje.
Filosofas Kada gyveno Kokiai mokyklai atstovavo Mąstymo būdas
Talis Milietietis 625 – 547 m.pr.Kr Mileto Pirminė medžiaga – vanduo, nes jis yra gyvai kintantis. Gyvybė atsiranda vandenyje. Jis gali virsti ledu, garais ir vėl virsti vandeniu. Jis dieviškas pradas.
Anaksime-nas 585 – 525 m.pr.Kr. Mileto Pirminė medžiaga – oras, iš jo atsiranda visos pasaulio medžiagos. Vanduo yra sutirštėjęs oras, ugnis – išretėjęs oras. Iš suspausto oro atsiradusi plokščia žemė.
Anaksi-mandras 610 – 546 m.pr.Kr. Mileto Pirminė medžiaga – neapibrėžta, nes iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta.
Parmeni-das 546 – 480 m.pr.Kr. Elėjos Pasaulio pradas – nekintanti substacija. Tai ne materija, nes ji kinta. Niekas iš nieko neatsiranda ir tai,
kas yra, negali pavirsti į nieką. Pastovumas nuolatos išlieka.
Heraklitas iš Efezo 540 – 480 m.pr.Kr. Mileto Pasaulio pradas – ugnis, nes pasaulis yra veiksmas, procesas, amžinas tapsmas ir išnykimas. Niekas nestovi vietoje. Viskas kinta. Gamtos kaitoje ir priešybėse yra vienybė arba visuma. Tai kaitos dėsnis.
Ksenofa-nas 569 – 480 m.pr.Kr. Elėjos Pasaulio pradas – protas, mąstymas ir amžinybė. Tai tikras regėjimas, tikra mintis, tikras girdėjimas. Tai Dievas, kuris dvasios mintimis valdo pasaulį.
Pitagoras r
570 – 500 m.pr.Kr. Pitagorie-čių Pasaulio pradas – skaičius, nes jis atskleidžia tvarką. Skaičių tvarka ir jos žžinojimas gali pasakyti tai, ko nepasakys niekas. Skaičiaus gamtoje nėra, jis – žmogaus proto dalykas.
Empedok-lis o
492 – 432 m.pr.Kr. Vėlyvąją materia-listinę filosofiją Viskas (kosmosas, žemė) susideda iš keturių pirminių elementų: oro, ugnies, vandens ir žemės. Niekas nekinta: šie elementai tik susimaišo ir vėl išsiskiria, bet lieka nepakitę. Dvi pirminio judėjimo jėgos – meilė sujungia, o neapykanta išskiria. Tai amžini dalykai, pirmesni už Dievą.
Anaksogo-ras 5
500 – 425 m.pr.Kr. Vėlyvąją materia-listinę filosofiją Visi objektai ir reiškiniai atsiranda veikiant išorinei jėgai – pasaulio protui (nusui). Tai subtili ir lengva mmaterija. Gamta sudėta iš mažyčių dalelių. Jos nematomos. Joje yra visko po truputį. Viskas yra visame ir viskas virsta viskuo.
Demokri-tas 4
460 – 370 m.pr.Kr. Vėlyvąją materia-listinę filosofiją Pasaulio pradas – atskiros nedalomos dalelės atomai. Judėdami suteikia objektams formą. Jie amžini ir nekintami.
Apžvelgę ankstyvosios ggraikų filosofijos laikotarpį, galime suformuluoti trumpas išvadas. Ankstyvieji graikų filosofai sokratikai:
• Ieškojo pirminės medžiagos, dėl kurios viskas kinta.
• Bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius.
• Naujoviškai aiškino pasaulį.
• Žvelgė į žmogų iš kosmoso aukštybių.
2.3 Klasikinės graikų filosofijos tradicijos
Jis paisė tiktai doros, o į kitką nė nežiūrėjo, apie kitką net negalvojo.
Epiktetas
Kristus ir Sokratas. Veltui ieškotume žmonijos atmintyje kitų vardų, kurie būtų apgaubti tokia pat visuotine pagarba ir meile, kaip šie du vardai. Tų dviejų dvasios milžinų santykį geriausiai apibūdino tie, kurie vadino graikų išminčių Kristaus pirmtaku, nes Sokratas puikiausiai vedė ir auklėjo žmoniją Kristui priminti. Iš tikrųjų Sokrato asmenyje žmogus pasiekė aukščiausią moralinį tobulumą, virš kurio nelemta savo jėgomis pakilti. Visos vėlyvesnės antikinio pasaulio pastangos suprasti tikrąją daiktų esmę ir atskleisti neklaidingus dorovoinės veiklos kkelius, t.y. ,,visos metafizinės ir etinės graikų ir romėnų sistemos išplaukia iš Sokrato mokslo“.(10.501).
SOKRATAS (470 – 399m.pr.Kr.) – paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis nepaliko mums nė eilutės apie save, mes nežinome jo minčių tėkmės. Apie Sokrato pažiūras galime sužinoti, perskaitę jo mokinių Ksenofonto ir Platono atsiminimus. Platonas beveik visuose savo dialoguose kalba Sokrato vardu. Kartais sunku nustatyti, ar tai Platono mintys, ar autentiškas Sokrato mąstymas. Apie Sokratą rašė ir kiti graikų autoriai.
Mes žinome, kad Sokratas gimė Atėnuose, skulptoriaus ir aakušerės šeimoje,buvo nuostabiausio graikų civilizacijos polio – Atėnų – pilietis. Amžininkų prisiminimuose Sokratas buvęs mažas, storas, nepatrauklus, bet savo siela – nepaprastai puikus. Jaunystėje jis kalė skulptūras, paskui tapo sofistu, tačiau jam rūpėjo ne žodžio gudrybių išmokyti, bet politiką pagrįsti morale. Kaip Atėnų pilietis Sokratas dalyvavo trijuose Peloponeso karo žygiuose, buvęs nepaprastai narsus. Kautynėse Sokratas išgelbėjo sužeistą Ksenofontą. Įsitikinęs, kad religijos nepakanka, filosofas ryžosi lavinti atėniečių elito savarankišką mąstymą, mokė politinį elitą valdyti miestą. Taip elgtis Sokratą paskatino liūdna mėgėjiškos demokratijos patirtis, kai ji tapo prastuomenės valdžia. Filosofas mokyti ryžosi tik pačius kilmingiausius, norėdamas lavinimu formuoti demokratijos elitą. Dirbdamas iš įsitikinimo, jis neprašė atlyginimo. Tačiau jo žmona Ksantipė nesupranta, kaip klausimas, kas yra dorybės esmė, gali būti svarbesnis už duoną ant stalo, triukšmingai su juo ginčijasi, bara filosofą už jo nepraktiškumą. Didžiąją savo gyvenimo dalį Sokratas praleidžia Atėnų miesto gatvėse, slampinėdamas po Atėnų turgų, užsukdamas į miestelėnų namus, neretai vienas, bet dažniausiai apsuptas mokinių. Tikras Atėnų išminčiaus užsiėmimas buvo filosofijos mokymas. Filosofas nesistengė mokyti žmonių, neįkyrėdavęs pamokslaudamas. Būdamas labai prisirišęs prie motinos, savo pokalbių techniką pavadino pribuvėjos menu. Sutikęs pašnekovą (dažniausiai tai buvo jo mokiniai) pokalbio pradžioje, Sokratas jį klausdavęs. Gudriai prisimerkęs, apsimetęs, jog nieko nežino, sužadindavo kitą žmogų pokalbiui. ĮĮdėmiai klausydamasis, Atėnų išminčius (taip Sokratą vadino Atėnų piliečiai) neretai pašnekovą priversdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne. Būdamas dialogo meistras, savo ,,sokratiška ironija“, Sokratas atskleisdavęs atėniečių mąstymo silpnąsias puses. Dažnas pašnekovo susitikimas su filosofu baigdavosi sarkastiška ironija ir pajuoka atėniečių akivaizdoje. Pašnekovus Sokratas skirstęs į tuos, kurie nori išsiaiškinti tiesą ir į tuos, kurie turi išankstinę nuomonę ir ja vadovaujasi. Su pirmaisiais tardavęsis, diskutuodavęs, antruosius – išjuokdavęs, parodydamas jų neišmanymą. Filosofas diskutuodavęs apie Atėnų valdžos paskirtį. Sokrato nepatenkino tironų valdymas, jų nekompetentingumas (vienas valdininkų – Kritijas buvo Sokrato mokinys). Daugelis Atėnų aukštuomenės vyrų buvo pasitikintys savimi, tarėsi viską žinantys ir išmanantys. „Sakyk man, Kritijau, juk tiesa, kad pirmiau būna skulptorius, o tik paskui skulptūra?“, „Savaime aišku“ – atsakydavęs Kritijas. Tada Sokratas tolesniais klausimais įvilioja oponentą į prieštaravimų pinkles, ten jį paklaidina, išmuša iš vėžių, įrodydamas, kad prielaidos, dėl kurių jis neabejojo, iš tikro grynas – neišmanymas. Toks išprovokuoto savęs sutriuškinimo principas vadinamas Sokrato ironija. Metodas – įspūdingas ir nepamirštamas. Filosofas parodo, ka reiškia filosofija, ji atmeta savaime aiškius dalykus, liepia nepasitikėti pojūčiais ir tokiu būdu išrado pasaulį, kad paskui ji, po viską naikinančių abejonių, iš naujo sustatytų pagal logikos dėsnius. Pasak filosofo, ne pati pribuvėja gimdo vaiką, ji tik pprižiūri ir padeda jam ateiti į pasaulį. Sokratas yra tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį. Kelią į išmintį, sielos tobulybę žmogus turi įveikti pats, savo jėgomis. Sokratas idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavęs vidinis balsas, jo paties demonas (sąžinė), su kuriuo jis dažnai tardavęsis. Kokio būta Sokrato puikiai atskleidžia jo mokinių Platono, Ksenofonto prisiminimai, parašyti dialogo forma. Šių dialogų personažai iškyla prieš mus kaip gyvi. Sukrečiantis dialogas ir pasakojimas apie Sokrato mirtį. Filosofas apkaltinamas tvirkinęs jaunimą ir kurstęs niekinti senus papročius. Sokratas ginasi pats, minimalia teisėjų balsų dauguma pasmerkiamas mirti. Atėnų išminčių kaltinimai ir nuosprendis – išgalvoti, nedori, bet Sokratas gerbdamas įstatymus, ramiai išklauso nuosprendį. Prieš pat mirtį jis ramiai šnekučiuojasi su mokiniais apie mirtį, atmeta siūlymą pabėgti, išgeria taurę sakutos nuodų.
Vėliau Sokrato mirtis buvo lyginama su Kristaus mirtimi. Jie abu pasiaukojo, savo noru prisiimdami kaltę rituale, kurio reikalavo tamsuolių minia, veikianti teisuolių vardu. (Plačiau apie Sokrato elgesį teisme skaityti 9 priede).
Sokratui buvo svarbu rasti pažinimo pagrindą. Filosofas sakęs jį suradęs – tai mūsų pačių protas. Seniausias filosofo bruožas, pasak mąstytojo, – savo žinojimo ribų supratimas ,,Aš žinau, kad nieko nežinau“ – sakydavęs mokiniams Sokratas.
Atėniečiai nuoširdžiai gailėjosi nuteisę Sokratą, jo kaltintojus nubaudė: vienus mirtimi,
kitus ištremimu. Savo atgaila atėniečiai pripažino šio žmogaus didybę ir jo likimo tragiškumą, savo valstybės nuosmukį ir pražūtį.
PLATONAS. Platonas (427-347m.pr.Kr.) ištikimas Sokrato mokinys. Kai Sokratas buvo teisiamas, Platonas buvo šalia jo, atidžiai sekė jo bylą. Jis parašė Sokratui ginamąją kalbą. Keistas tauriausio Atėnų piliečio teismas, taip pat Pitagoro tikėjimas racionalumu, savitas Parmenido požiūris į būties amžinumą nulėmė visos Platono filosofinės veiklos kryptį. Platonas mokėjo patraukliai ir gražiai rašyti. Jam rūpėjo kuo daugiau žmonių sudominti savo mokslu. Spėjama, jog Platonas parašė 335 filosofinius dialogus. Jo kūryba beveik visa išliko ir tapo filosofijos klasika.
Po Sokrato mirties Platonas iškeliauja, kurį laiką dirba vyriausybės patarėju Sirakūzuose, bet jo karjerai nesėkmingai pasibaigus (filosofui teko net ir vergu pabūti), grįžta į Atėnus ir giraitėje, skirtoje mitiniam Akademui, įsteigė savo mokyklą. Platono filosofų mokyklai prigijo Akademijos vardas. Joje dėstė Platonas, Teofrastas, kiti garsūs filosofai, Akademijoje nebuvo mums įprasto scholastinio dėstymo – vyko gyvi pokalbiai, ginčai. Akademija gyvavo apie 1000 metų.
Platono filosofinė sistema nėra nuosekliai pateikta atskirose knygose, bbet išdėstyta dialogo forma parašytuose veikaluose. Svarbiausi jo darbai yra: ,,Timėjas“, ,,Puota“, ,,Sofistas“, ,,Katilas“, ,,Faidonas“, ,,Politika“. Iškiliausi jo kūrybos veikalai yra ,,Valstybė“ ir ,,Įstatymai“.
Platonas toliau plėtojo Sokrato iškeltąją lavinimo idėją, rūpinosi, kaip patobulinti visuomenės santvarką, tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo ffilosofijos dalį sudaro būties teorija. Filosofas suskirstė pasaulį į amžinosios būties karalystę ir kintamųjų pavidalų karalystę. Pastaroji esanti kaip ola, kurioje mes sėdime nugara į plevenančią liepsną, o tikrieji daiktai judantys tarp mūsų ir ugniakuro. Bet mes matome tik jų šešėlius, šmėkščiojančius sienoje. Tie daiktai yra mūsų tikrovė. Tai – garsioji Platono olos alegorija, apie kurią kalbėsime vėliau. Realią tikrovę sudaro idėjos, o atskiri daiktai tėra idėjų atspindžiai.
Platono sukurta idėjų teorija tapo ne tik filosofine sistema, bet ir problema, kurią turės spręsti ateities filosofai. Platono idėjų teorijos turinys – nematerialių, amžinų ir nekintančių esybių – idėjų pasaulis. Graikiškas žodis ,,idea“, ,,eidos“ yra daugiaprasmis. Platono filosofijoje jis reiškė ,,išorinį vaizdą“, ,,regimybę“, ,,formą“, ,,rūšį“. Dabar šis žodis yra tarptautinis ir reiškia ,,mirtį“, ,,,sąvoką“, ,,sumanymą“. Kaip ir Empedaklis, Demokritas, Platonas atkreipė dėmesį į tai, kad viskas gamtoje ,,teka“, kinta ir yra ,,kažkas“, kas niekada nesikeičia. Platonas bando surasti tai, kas amžina ir nekintama – tai idėjų pasaulis. ,,Idėja“– savotiška bekūnė būtybė, pirmavaizdis. ,,Jis tam tikrame mistiniame, t. y. antgamtiniame, pasaulyje yra tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė“. Idėja – absoliutas, daikto forma, jo priežastis. Idėja – amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Būdama bekūnė, ideali, pojūčiams neprieinama. Pasak Platono, idėjų ppasaulis sudaro tikrąją būtį, šis pasaulis yra pirminis. Iš idėjų pasirodę daiktai yra antriniai. Idėjų skaičius ir įvairovė panaši į tikrovės daiktų įvairovę. Kiek daiktų, tiek jų idėjų. Pavyzdžiui: gyvulio idėja, akmens idėja, grožio idėja, skausmo idėja. Idėjos nelygiavertės ir sudaro savotišką pavaldumo hierarchiją (piramidę). Pavyzdžiui: paukščio idėja pavaldi gyvūno idėjai, o ši – gyvybės idėjai.Taip samprotaudamas, Platonas tikrovę padalina į dvi dalis:
Pirmoji dalis – pojūčių (juslinis) pasaulis. Apie jį sužinome, tik gavę apytikrę savo pojūčių informaciją.
Antroji dalis – idėjų pasaulis. Apie jį sužinome protu.
Pasaulio idėjų tikslas yra gėris ir grožis. Šios idėjos vainikuoja visas idėjas, yra idėjų pavaldumo viršūnėje. Jos esti visuose tikrovės daiktuose. Tokį dalyvavimą filosofas pavadina vieningumu. Vieningumas sujungia idėjų pasaulį ir daiktų įvairovę. Tai tarsi jėga, lemianti atskirų idėjų buvimą ir tarpusavio priklausomybę. Bet vieningumas yra anapus pasaulio, t.y. nepasiekiamas n
