Filosofijos pažinimo objektas

Savokos:

Filosofija – abstrakčių subjektyviosios tikrovės būties formų atsiradimo ir pažinimo metodas.

Pažinimas – turimų žinių patvirtinimas tikrais (nedirbtinais) įvykiais žinojimui įgyti.

Objektas – atskiras pasaulio individas, turintis tik jam būdingas savybes ir elgseną.

Objektyvus – 1. tik dėsniams paklūstantis dalykas; 2. daiktas, išlaikantis savo formą objektyvių jėgų sąskaita

Sistema (kibernetinė) – uždara (laiko tėkmėje išliekanti ta pati atskirų individų grupė pasaulyje), išlaikoma vieninteliu uždaru darbinio kūno jėgos darbo ratu (prievarta, tiesiškai priimamais signalais) iš vienintelio šaltinio, vieninteliame kelyje, informacijos kūrimu išlaikanti darbinio kūno darbą – sistemos tvermę. Kibernetinė sistema yra hierarchinė, informacijos atžvilgiu uždara sistema, kurioje reiškisi materialių ir idealių dalykų vienybė.

Sistema (mišri) – individų tiesines (jėgos) ir netiesines (informacinį atvirumą) sąveikas derinanti sistema tikslui pasiekti.

Sistema (sinergetinė) -kibernetinių struktūrų (individų) visuma, esanti informacijos atžvilgiu atviroje erdvėje (darbinis kūnas yra atviroje erdvėje esantys signalai iš daugelio šaltinių ir ,,tiekiami‘‘ be prievartos – termodinamiškai). Individų tarpusavio santykiai grindžiami signalų pasirinkimu (netiesinėmis sąveikomis). Kultūra yra sinergetinė sistema, kurioje įmanomas kibernetinių struktūrų išlikimas ir atranka, esant traukai idealizmo link.

Sisteminis pažinimas – pažinimas, pagrįstas pagrindiniais abstrakčiais gyvybės objektais – sistemomis, kurios susideda iš atskirų regimų individų ir užima atskirą, abstrakčiai matomą vietą pasaulyje. Šiandien žinomos kibernetinės, sinergetinės ir mmišrios sistemos.

Kraštutinumas išliko ir vėlesniais laikais, tarsi jis būtų natūralus filosofijos bruožas: mat filosofijos objektas yra toks įvairialypis ir aprėpia tiek įvairiausių motyvų, kad, norėdami juos padaryti akivaizdžius, filosofai būtinai turėjo juos supaprastinti, o kai kuriuos praleisti, todėl kiti motyvai toje visumoje tapdavo pernelyg sustiprinti. Filosofinės teorijos pasidarydavo kraštutinės, vienašališkos, neteisingos; tačiau tik tokiu būdu filosofijos problemos tapdavo akivaizdžios, suprantamos, tik dėl to jos apskritai buvo įmanomos. Filosofijos kelias į tiesą daugiausia ir ėjo nuo vieno kraštutinumo prie kito, nuo vienos klaidos prie kitos.

Davidas Hume (škotų filosofas 1711-1776):

Hume’as nuosekliau nei jo pirmtakai empiristai laikėsi imanentinės pozicijos ir nesiėmė ką nors teigti apie dalykus, kurie protui tiesiogiai neprieinami. Jis nekėlė klausimo, ar daiktai egzistuoja, tik klausė, ar turime pamato manyti jjuos egzistuojant. Jis neneigė ir to, jog realiame pasaulyje yra būtinumo ryšių, bet neigė, kad mes juos galime pažinti. Berkeley manė, kad materialios substancijos neegzistuoja, o Hume’as buvo įsitikinęs, kad jos negalinčios būti pažinimo objektu: Berkeley’o pozicija – metafizinė, Hume’o – epistemologinė.

Mūsų sąmonė išgyvena ne vien įspūdžius ir idėjas, bet ir aistras, jausmus bei valios aktus; pirmieji yra pažinimo filosofijos, o antrieji – dorovės filosofijos objektas. Šios srities tyrinėjimams Hume’as skyrė ypatingą dėmesį. Jo pažiūrų visumą aprėpusio svarbiausio veikalo aantraštėje pažymėta, kad tai bandymas „eksperimentinį metodą pritaikyti dorovės dalykams“. Ir šis „eksperimentinis“ (tiksliau tariant, asociacinės psichologijos) metodas padėjo jam dorovės filosofijoje prieiti prie novatoriškų išvadų.

Aristotelis (graikų filosofas, IV a. pr. kr.):

Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų – pati plačiausia ir bendriausia. Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausiu antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija. Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį – ONROLOGIJA Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.

Pirminė esmė yra “štai tai”, būtent: realiai egzistuojantis, individualus daiktas. Tačiau pirminė esmė yra nemąstoma ir nepažini. Tuo ttarpu antrinė esmė yra rūšinis arba gimininis daikto apibrėžimas. Ji yra tikrasis pažinimo objektas ir nusakoma sąvoka. Šitaip Aristotelis teoriją pirmą kartą aiškiai atskiriama vad., esminės arba substancinės ir vad., abcidencinės arba atsitiktinės daikto sąvybės.

Egzistencialistai (20 a. vid.) teigia:

Filosofijos objektas – individo egzistencija skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.