Filosofinė kalbos samprata

Žmogus pažįsta pasaulį, tarpininkaujant kalbai. Pirmoji orentacija pasaulyje įvyksta, mokantis kalbos. Dar daugiau, mūsų buvimo – pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį (GADAMERIS). Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas, ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris rremiasi tikėjimu, jog sąvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. Pažinimas yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas. “Ši valdovų teisė suteikti vardus nueina taip toli, kad būtų galima sau leisti patį kalbos atsiradimą traktuoti kaip valdančiųjų galios apraišką: jie sako „tai yra tai ir tai“, jie užantspauduoja kiekvieną daiktą bei vyksmą garsu ir taip paverčia savo nuosavybe“(F.Nietzsche, Moralės klausimu)

Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, „sielos nugrimzdimas“ – visa tai kalba įspraudžiama įį schemą. Kalba yra tik jausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota. Taigi, sąvoka sukuriama atsyjant nuo individualių skirtingumų.

Kalba yra ženklų ansamblis, gramatinė ir loginė sistema, kurios kilme nnebuvo suabejota. Nietzsche mėgina parodyti, kad kalba funkcionuoja kaip tikėjimas sąvokų teisingumu: „Kalbos reikšmė kultūros raidai yra ta, kada žmogus savo pasaulį gretino su kitu, su vieta, kurią jis laikė tokia tvirta, kad manė galįs iškelti pasaulį iš vyrių ir tapti jo valdovu. Kadangi žmogus per amžius tikėjo sąvokomis ir daiktų vardais kaip aeternae veritates, jis įgijo tą išdidumą, kurio dėka iškėlė save aukščiau už gyvūną: jis iš tikrųjų manė kalba pažįstąs pasaulį. Kalbos kūrėjas nebuvo toks kuklus, kad patikėtų, jog tik davęs daiktams vardus; jis manėsi žodžiais išreiškęs daug daugiau – viską, ką tik apie daiktus galima žinoti <.> Kur kas vėliau (tik dabar) žmonės pradeda suprasti, kad jie tikėdami kalba, propagavo didžiulę klaidą <.>, gaminio simptominės ir genealoginės llektūros produkciją, kuri ir strateginiais, ir laikinais sumetimais rasdavo įvairių pagalbinių metaforų šaltinių (visų pirma svarbiausiąją – būties metaforą). Jie panaudodavo tas metaforas, kad iššifruotų instancijas, kurios tyliai ir be triukšmo reiškiasi metafiziniuose tekstuose“ (F.Nietzsche, Žmogiška, pernelyg žmogiška).

Visų pagrindinių sąvokų ir operavimo jomis būdų funkcija yra išlaikyti nepaliestą subjekto privilegiją ir paversti ją savimi patenkintu idealumu, kuris nebeturi jokios perspektyvos.

„Kalbos mokslas padeda įrodyti, kad žmogus visiškai nesuprato gamtos ir neteisingai įvardijo: tačiau mes esame šio daiktų įvardijimo paveldėtojai, žmogaus dvasia iišaugo šių klaidų fone, jomis mito ir tapo galinga“(F.Nietzsche, Fragmentai)

Kalba yra „produktas, kurį individas įregistruoja pasyviai, funkcionuojantis kaip universali klasifikacijos sistema. Kalba reikalauja besąlygiško visų impulsų paklusnumo, tuo tapdama didžiausiu įmanomu tvarkos ir saugumo mastu.

Atskiras nerimą keliantis išgyvenimas ilgainiui ištirpsta visuotinėse sąvokų apibrėžtyse – bandos kalboje; neartikuliuotų garsų srauto ir griežtos kalbos logikos poliarizacija sustiprėja.

Kaip vienintelę galimybę pabėgti iš „šio tikėjimo kalėjimo“ Nietzsche greta tylėjimo ir destrukcijos (griauti ir išjuokti senųjų sąvokų barjerus) siūlo kalbėti „visiškai uždraustomis metaforomis ir negirdėtais sąvokų junginiais“. Tai būtų kalba, kuri „pasiekia savo ribas, iš savęs išsiveržia, susprogsta ir save visiškai suniekina“.

Kalbos filosofija tiria kalbos kilmę, raidą, reikšmę ir funkciją.

Kalba – pagrindinė, ypatinga komunikacijos, ryšio priemonė, būtina sąmonės egzistavimo ir vystymosi sąlyga.

Augalai ir kai kurie gyvūnai ryšius palaiko dėl cheminių reakcijų. Kitų gyvūnų komunikacija remiasi judesiais. Labai grubus žmogaus kalbos analogas gyvulių pasaulyje gali būti rėkimas. Gyvuliai disponuoja tik pirmąja signaline sistema (pojūčiais, sąvokiniais, vaizdiniais). Mąstymo (konkretaus) užuomazgos gyvulių pasaulyje turi labai ribotas plėtojimosi galimybes. Gyvuliai negali atitraukti daiktų savybių nuo pačių daiktų ir kurti sąvokų. Šitai įmano tiktai žmogus. Sąmonė – tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė. „Kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė“(Levi Briulis). Dėl kalbos įvyksta vienas didžiausių šuolių atspindėjimo fformų raidoje – iš konkrečios gyvulių psichikos buvo pereita į abstraktų žmogaus mąstymą, sąmonę. Besiformuojančiai sąmonei iš pradžių buvo būdinga daiktinė įkūnijimo forma. Pirmieji ženklai – simboliai – tai ne žodžiai, o natūralios daiktų dalys, materialiai perteikiančios subjektyvųjį vaizdą. Pirmosios sąvokos bei abstrakcijos, kaip skelbia archeologų tyrinėjimai, tai vaizdingos daiktinės išraiškos, kurios tampa materialia prielaida artikuliuotai kalbai formuotis. Kalba atveria individo mąstymo turinį kitiems šalia esantiems nariams, suteikia galimybę vienam individui kryptingai, tikslingai veikti kitą. Talpi atmintis įgalina kiekvieną mokytis iš kiekvieno. Mokėdamas kalbėti, žmogus gali išskirti daiktų savybes žodžiu. Šitokiu būdu žmogus įgyja galimybę mintyse atitraukti daiktų savybes nuo pačių daiktų ir jomis operuoti. Iš pradžių kalba egzistuoja kaip žinia, įsakymas arba įvykių bei veiksmų akivaizdus aprašymas, o žodžiai nurodo tik šalia esamus, jusliškai suvokiamus daiktus. Garsinės išraiškos glaudžiai siejasi su gestikuliacija bei mimika, su emocijomis bei konkrečiomis situacijomis. Primityvių kalbų analizė rodo, kad tos kalbos žodžiai paprastai yra daugiareikšmiškai, tas pats žodis atlieka keletą skirtingų funkcijų, o nauji žodžiai neretai sudaromi panaudojant pakartojimą.

Susiformavusi kalba virsta ypatingu tarpininku tarp pažinimo subjekto ir objekto. Jos ženklai, t.y. žodžiai, iškyla kaip visuomeniškai ištobulinta priemonė, išimtinai socialinė sistema paversti objektyvų tikrovės daiktų turinį idealiu subjekto sąmonės atspindžiu. Disponuodamas kalba, žmogus gali uuniversaliai atspindėti pasaulį, jį suprasti, nuolat gilinti savo pažinimą.

Pažinimo teorijos temos šiandieną dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinės problemos – analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija.

ANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Ji žvelgia į kalbą kaip į objektyvų, empiriškai duotą dalyką, kurį galima analizuoti kaip bet kokią empirinę duotybę. Galima išskirti dvi pagrindines analitinės kalbos filosofijos kryptis:

 Loginė kalbos analizė. Ji susijusi su ankstyvuoju WITTGENSTEINU ir Vienos rateliu. Kalbos kritika yra jos būdingas bruožas. Ji kritikuoja kasdienę kalbą, kadangi ši dažnai būna negriežta, netiksli ir daugiaprasmė. Siekiama sukurti tam tikrą naują, dirbtinę kalbą, pasižyminčią didesniu griežtumu. Puikus įrankis čia yra nepaprastai išsivysčiusi formalioji logika. Russello ir Wittgensteini įsitikinimu, tokio pobūdžio analizė yra baigtinė, t.y. ji veda prie atominių teiginių. Kai loginės analizės būdu kasdienės kalbos sakiniai išskaidomi į atominius sakinius, gauname logiškai taisyklingą analizuojamojo sakinio simboliką. Logine kasdieninės kalbos sakinio analizė yra jo transformavimas į logiškai taisyklingą simboliką, ir ji yra baigta tada, kai jau negalima surasti paprastesnių simbolių, išreiškiančių tą patį faktą, kurį nurodo įprastas sakinys. Šiai tendencijai svarbiausia, kad kalba tenkintų mokslų, ir pirmiausia griežtųjų gamtos mokslų poreikius. Loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas

visų mokslų griežtos vieningos kalbos sukūrimas.

 Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU. Šios analizės objektas – įprasta, kasdienė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Kalbos žaidimas visuomet vyksta tam tikroje situacijoje. Tarkim, šachmatų žaidimas realizuojamas operuojant šachmatų figūromis pagal tam tikras taisykles. Kalbos aktualizavimas kaip „kalbos žaidimas“ yra operavimas žodžiais ir sakiniais. Kadangi žodžių vartojimą ne visuomet riboja taisyklės, lieka daug nepanaudotų galimybių. Galimybės pasirinkti reikia mokytis, kaip „mokomės žaisti stebėdami kitų žaidimą.“ Taigi, ši, lingvistinė kalbos analizė, domisi „„turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų, kaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos“ (H. E. BREKLE). Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose.

Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo. Nes lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga, kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.

NEANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Jai rūpi parodyti, kad kalba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama, empiriškai objektyvi duotybė – daugiau negu specializuoto mokslinio tyrimo iinstrumentas. Visa, kas mums duota, mums duota yra kalboje. Mūsų pažinimas kalbiškai įpavidalintas. Kalboje mes kalbame apie kalbą. Skirtumas tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio, transcendentalinio subjekto, kuriam ji yra duota, vadinamas transcendentaline perskyra. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. Kalba vvisuomet ir esmingai turi neempirinį, transcendentalinį aspektą. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis.

Transcendentalinė kalbos filosofija visiškai neneigia loginės ir lingvistinės kalbos analizės pasiekimų, bet laiko juos specializuoto mokslinio tyrimo dalykais, kurie, nors ir būdami vertingi, negali atskleisti filosofinių kalbos problemų

Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. H.G. Gadameris kelia klausimą, ar kalbinė išraiška yra ženklas, atvaizdas, ar simbolis. Atvaizdas stovi „tarsi dviejų kraštutinumų viduryje. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda – ženklo esmė, ir grynasis atstovavimas – simbolio esmė“ (Gadameris). Abu jie būdingi ir atvaizdui. Atvaizdas taip pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. Bet jis nėra ženklas, nes ženklas kreipia į save dėmesį tik ttam, kad nurodytų kažką kitą. Taigi, jis nukreipia dėmesį nuo savęs kitur. Tuo tarpu atvaizdas „neatlieka vien tik nuorodos funkcijos, bet pačia savo būtimi dalyvauja tame, ką jis atvaizduoja“. Taigi, pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui, kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Tačiau simboliai „atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi, bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką“; nors jie gali būti vaizdūs, tačiau tai nėra būtina. Simbolį būtina žinoti, norint suprasti jo atstovavimo funkciją, ppanašiai kaip reikia žinoti ženklą, kad galima būtų sekti jo nuoroda. Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai, ką jis vaizduoja. Nei nuorodos, nei atstovavimo funkcija jo neišsemia, „bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame, ką vaizduoja“. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai, ką jis vaizduoja: „Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu – ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita, kaip provaizdžio apraiška.“ Gadameris mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti, kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine, konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema.

K.Jaspersas pabrėžia, kad žodis yra daugiau negu ženklas. Šio reikšmės ir reikšmės galimybės, raiškos pilnatvės, perteikimo ir žadinimo galios perviršio šaltinis – universalus, metaforinis visų garsinių darinių ir žodžių pobūdis, kurio dėka jų reikšmių istorinė kaita bet kuriuo metu pajėgia pažadinti juose slypinčių reikšmių lobyną.(Jasperso).

Kalbos kaip visumos pobūdis yra alegorinis, metaforinis. Jis užtikrina „begalybės[čia: Absoliuto, Dievybės] raišką apčiuopiamybėje“. Tuo tarpu kalba kaip ženklinimo mechanizmas (loginė kalbos analizė) tėra „skirta metodiškai operatyviam vartojimui“.

Panašiai ir HEIDEGGERIUI kalba (kaip „rodantis sakymas“, kuris sakymu rodo) yra antženklinė. Sakymas jokiu būdu nėra antraeilė reiškinio išraiška, greičiau visas reiškimasis ir nesireiškimas remiasi rodančiu sakymu (HEIDEGGER).

Reiškinys, tai, apie ką kalbama, ppaprasčiausiai negali būti atskiras nuo „rodančio sakymo“. Kalba negali būti suprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: „Mes ne tik kalbame kalbą, mes kalbame iš jos. Štai mes galime tik todėl, kad jau esame kalbos klausę. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą“.

Anot Liebruckso, „kiekviename žmogaus kalbėjime visuomet glūdi kažkas iš to, kuris kalba, visuomet kažkas iš to, kuriam kalbama. Šis pamatinis bet kurio žmogaus kalbėjimo tripusis nukreiptumas jau byloja apie garsiojo subjekto – objekto santykio žmogiškajame pažinime ribotumą“. Tad pažinimas ir kalba visuomet reiškiasi „subjekto – subjekto – objekto“ santykiu. Mes visuomet kalbame su kuo nors apie ką nors. Ši „dialoginė“ kalbos ypatybė buvo taip pat pabrėžiama egzistencializmui artimų mąstytojų, kurie dažnai vadinami dialogistais, nes jie ypatingą svarbą teikia dviejų pagrindinių santykių – Aš – Tu ir Aš – Tai skyrimui.

Filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio „jau – buvimo – pasaulyje“(HEIDEGGER); „betarpiškame patyrime aš nežinau, kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu „duotybių“ („daiktų“, esančių „pasaulyje“) ryšių raizginyje“ (HEINTEL). Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui, kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo, kad kalbėjimas ir ppažinimas reikalauja ne tik Manęs, bet ir Tavęs, taigi ir Bendruomenės, ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi(J.G. FICHTE). Ji parodo, kad Aš, pasakydamas tau kažką apie Tai, kažką pasakau pats sau. Ji leidžia suvokti, kad kalba pasako apie save pačią, kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. Šis ryšys tarp Aš, Tu ir Tai parodo, kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš, Tu ir Tai prielaida.

Egzistuoja du klausimai, turintys lemiamos reikšmės: 1) Ar nepriklausomai nuo skirtingų konkrečių kalbų egzistuoja grynų, idealių, bendražmogiškų reikšmių sritis? Atrodo, kad tokia sritis yra. Juk tai, ką mums reiškia „raudonas“, atrodo yra tas pat, ką britams reiškia „red“, o prancūzams „rouge“. Tačiau ir WITTGENSTEINO kalbinių žaidimų teorija, ir hermeneutinė filosofija į šį klausimą atsako neigiamai. Negalima atrasti jokios idealios grynųjų reikšmių viešpatijos, kuri nepriklausomai nuo konkrečių kalbų galiotų visiems laikams ir visoms kalboms. Bet kuri reikšmė yra konkrečios kalbos reikšmė. Sąvokos neįmanoma atskirti nuo žodžio, lygiai kaip žmogui nusiimti savo veido bruožus. Žodis yra individualus sąvokos pavidalas. Prarasdama šį pavidalą, ji tampa kita sąvoka. 2) Ar įmanoma bekalbį pasaulį savaime priešinti įvairiomis konkrečiomis kalbomis, kuriomis kalbama apie pasaulį? Čia atsakymas gali būti tik neigiamas. Bekalbis nuogas

daiktiškumas savaime geriausiu atveju būtų ribinė sąvoka. Pasaulis, kuriame mes visada jau patirdami gyvename yra kalbiškai atverstas pasaulis. Konkreti kalba, kurioje mes patirdami pasaulį esame, apibrėžia ir mūsų „pasaulėžiūrą“, „pasaulėvaizdį“. Konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą. „. kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas, aprašymas, grindimas ir t.t.; kad mes per kalbą, per kalbinius veiksmus

išmokstame šių veiklos rūšių; kad tame, ką čia išmokstame ir tame, kaip to išmokstame, slypi kultūrinė tradicija, kad pažinimas yra ne ppasyvus iš anksto duotų skirtumų perėmimas, bet aktyvus išmokto meno panaudojimas; taigi, kad tas vaizdas, kurį susikuriame apie pasaulį, yra kultūros pasiekimas, kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį (F.V. KUTSCHERA). Taigi, konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus, juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti, kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. Kalba, kuria mes tai atliekame, skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. Taip būna ir tada, kai gimtąja kalba pradedame suvokti ((ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: gimtoji kalba, kuria mes tai atliekame, atsiskiria nuo gimtosios kalbos, kurios pasaulėvaizdį analizuojame. Bet kalba, kurioje mes lyginame ir analizuojame, pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios, kaip parodė WITTGENSTEINAS, apskritai nėra), o vėlei kkonkreti kalba.

„Kalbos stebuklas“ apima daugelį dialektinių dalykų. T.y. santykį tarp dviejų priešingų, vienas su kitu susijusių kalbos momentų, santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto. ►Transcendentalinis aspektas parodo, kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas. Anot jo, transcendentalinis subjektas kaip sąmonė, vykdanti visą pažinimą, yra paskutinė, nebeginčijama, absoliuti instancija. Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko, kas per ją pažįstama ar įtarpinama. Todėl negalima šį absoliutų, transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą, t.y. pažvelgti į jį iš nugaros. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti, kad šis subjektas yra absoliuti, besąlygiška viso pažinimo sąlyga. Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė. Bet tai reiškia: bet kokio kalbėjimo apie kalbą iir/ar pasaulį būtina prielaida yra absoliuti, transcendentalinė kalbiškumo prasmė, kuri negali būti suprasta kaip konkreti kalba. ►Hermeneutinis aspektas (HEIDEGGERIS ir GADAMERIS) aiškina, kas rūpi hermeneutikai: visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. Be to, visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo(HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LIEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. Tad kalba pasirodo kaip tai, kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė, t.y. susieta su visuomeniškai iir istoriškai konkrečia kalba, kuria ji reiškiasi. Tokiu būdu hermeneutinis aspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. Šia prasme K.O. Apelis tvirtina, kad visas pažinimas esąs atspindys „materialių, empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų“. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia, kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės bazės antstatas, taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. Šie du aspektai priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą, absoliutumą ir aprioriškumą. Kitas – jo(visuomeninį ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu. Abu aspektai surišti tarpusavyje, jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą, kuris drauge yra ir tiesa, ir „dalinis pažinimas“. E.HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Konkreti kalba, kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu, t.y. transcendentaliai, yra „absoliuti“; kalba, kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis, yra „reliatyvi“ ir atitinkamai, konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu.

Kyla klausimas: kaip žodis – garsas ar žymė popieriuje – gali ką nors reikšti? Yra žodžių, kurie savo skambesiu primena tai, ką jie žymi,(„trinkt“ aarba „šnibždėti“), tačiau paprastai

žodžio ir daikto, kurį jis įvardija, nesieja panašumo santykis. Tas jų santykis turi būti visiškai kitoks.

Yra įvairių tipų žodžių: kai kurie žymi žmones arba daiktus, kiti – savybes arba veiksmus, dar kiti nusako daiktų arba įvykių santykius, įvardija skaičius, erdvės vietas arba laiko momentus, o tokie žodžiai, kaip „ir“ arba „apie“ turi reikšmę tik ta prasme, kad padeda apibrėžti reikšmę didesnių prasminių vienetų(teiginių, klausimų), kuriuose jie pasirodo kaip sudedamosios dalys. Tiesą sakant, visi žodžiai atlieka savo funkciją būtent šiuo būdu: jų reikšmė iš tikrųjų yra jų indėlis į sakinių arba teiginių reikšmę. Žodžiai dažniausiai funkcionuoja kaip sakymo įrankiai, ne vien kaip etiketės. Tai pripažinus galima iškelti klausimą, kaip žodis gali įgyti reikšmę. Kai kurie žodžiai gali būti apibrėžiami netiesiogiai, kitais žodžiais: pvz, „kvadratas“ reiškia „keturkampė, lygiašonė, stačiakampė plokštuminė figūra“. Dauguma šio apibrėžimo terminų savo ruožtu gali būti apibrėžiami. Tačiau apibrėžimas negali būti visų žodžių reikšmės pagrindas: apsiribodami apibrėžimais liktume uždarame rate. Todėl galiausiai turime pasiekti tuos žodžius, kurie savo reikšmę įgyja tiesiogiai.

Sakykim, yra žodis „tabakas“, jis žymi augalą, kurio lapai naudojami cigarų bei cigarečių gamyboje. Visiems yra tekę matyti tabako gaminių ir uosti jų dūmų, tačiau vartojant šį žodį turima omeny ne tik tie tabako ppavyzdžiai, kuriuos esame matę, ar tie, kurie yra mūsų tiesioginėje aplinkoje vartojant šį žodį, bet visus jo pavyzdžius, nepriklausomai nuo to, ar žinome apie jų egzistavimą. Net jeigu išmokstame jį vartoti atskirų pavyzdžių pagrindu, jo dar nesame supratę, jeigu manome, kad jis įvardija tik tuos pavyzdžius. Todėl sakant: „Įdomu, ar pernai Kinijoje tabako nebuvo surūkyta daugiau nei visame Vakarų pusrutulyje?“ keliamas prasmingas klausimas, turintis atsakymą, net jeigu to atsakymo nežinome. Tačiau ir klausimo, ir atsakymo reikšmė priklauso nuo fakto, jog vartojant žodį „tabakas“ jis teikia nuorodą į visą tabako substanciją pasaulyje – buvusią, esamą ir būsiančią: į kiekvieną cigaretę, surūkytą pernai Kinijoje, kiekvieną cigarą, surūkytą Kuboje ir t.t. Kiti sakinio žodžiai šią nuorodą apriboja konkrečiu laiku ir vieta, tačiau žodis „tabakas“ gali būti vartojamas keliant tokį klausimą tik tuo atveju, jeigu jis turi šią didžiulę ir kartu specifinę nuorodos sritį arba apimtį, kuriai priklauso visi tam tikros rūšies substancijos vienetai, neribojami atskiro žmogaus patirties.

Kaip tai įmanoma? Kaip vien garsas arba žymės popieriuje gali taip toli ir taip plačiai siekti? Akivaizdu, kad ne dėl savo akustinių ar grafinių savybių. Ir ne dėl to, kad mūsų aplinkoje buvo, tarkime, tabako gaminių, ištarus, išgirdus ar perskaičius šį žodį. Čia esantis reikalas siejasi su

kažkuo daugiau, su kažkokia bendrybe, galiojančia kiekvieno vartosenai. Mūsų ir vieni ir kiti nors niekad nesame susitikę ir žodį „tabakas“ išmokome skirtingomis aplinkybėmis – jį vartojame ta pačia reikšme. Jeigu vartojame šį žodį keldami klausimą apie Kiniją ir Vakarų pusrutulį, keliame ir tą patį klausimą, turintį atsakymą. Be to tą patį klausimą gali iškelti kinas, vartojantis tos pačios reikšmės kinų kalbos žodžius. Šio tipo ryšys, žodį „tabakas“ siejantis su tabaku, yra būdingas ir kitų žodžių ryšiui su tuo, ką jie nnurodo arba žymi. Čia natūraliai peršasi idėja, kad žodžio „tabakas“ ryšys su tabako lapais, cigaretėmis, cigarais ir t.t. yra netiesioginis, kad vartodami šį žodį remiamės tarpininku – tam tikra sąvoka, idėja arba mintimi, kuri mums leidžia protu „pagauti“ viso pasaulio tabaką. Tačiau ši idėja kelia naujų problemų.

Pirma, kyla klausimas dėl šio tarpininko prigimties. Ar jis egzistuoja mūsų sąmonėje, ar už mūsų sąmonės ribų? Atrodytų, jog jis turi būti tai, ką mes ir kinas turime vienodai suvokti tam, kad mūsų žžodžiai reiškiantys „tabaką“, žymėtų tą patį objektą. Tačiau kaip tai įmanoma žinant mūsų patirties skirtingumą? Ar tai nėra toks pat sunkiai paaiškinamas dalykas, kaip ir mūsų sugebėjimas skirtingais žodžiais tą pačią plačiai po pasaulį paplitusią medžiagą? Ar klausimas, kaip žodis ggali išreikšti sąvoką arba idėją (kad ir kas ji būtų), nėra toks pat sudėtingas, kaip ir klausimas, kokiu būdu žodis gali žymėti augalą arba medžiagą? Maža to, neaišku, kaip ši idėja

arba sąvoka siejama su realaus pasaulio tabaku? Kas laiduoja, kad ji turi šį išskirtinį ryšį būtent su tabaku, ir su niekuo kitu? Atrodo, kad mūsų problema tampa tik sudėtingesnė. Mėginant paaiškinti žodžio „tabakas“ ryšį su tabaku pasitelkiame idėją arba sąvoką kaip to ryšio tarpininką, tačiau gauname tik papildomą problemą – žodžio ir idėjos, taip pat idėjos ir daikto ryšio paaiškinimo problemą. Tad atrodo, jog net sprendžiant sąvokų ar idėjų klausimą, problema yra tai, kad nors vartodami šį žodį operuojame konkrečiais garsais konkrečių daiktų kontekste, tas žodis išreiškia bendrybę, kurią ttaip pat gali išreikšti kitų, net kitomis kalbomis kalbančių, žmonių žodžiai. Kaip atskirybė – konkretus garsas „tabakas“ – gali išreikšti tą bendrybę, kuri mums leistų prasmingai pasakyti: „galime lažintis, jog po 200 metų žmonės rūkys tabaką Marse“. Gali atrodyti, jog šį bendrumo elementą teikia tai, ką visi turime galvoje vartodami šį žodį. Tačiau ką išties visi turime galvoje? Pvz., vienam pakanka savo galvoje turėti tik patį žodį „tabakas“, kad galėtų pagalvoti; „Tabakas kasmet brangsta.“ Žinoma, girdint arba vartojant šį žodį ggalvoje gali šmėžuoti įvairūs vaizdiniai: džiovintų lapų arba cigaretės dūmo vaizdiniai. Tačiau tai nepaaiškina žodžio reikšmės bendrumo: juk kiekvienas toks vaizdinys tėra konkretus vaizdinys, konkretaus lapo formos ar konkrečios cigaretės kvapo vaizdinys. Tad kaip jis gali aprėpti visus realius ir potencialius „tabako“ taikymo atvejus? Be to, net jeigu girdėdami ar tardami žodį „tabakas“ siejame jį su tam tikru vaizdiniu, kiti žmonės jį gali sieti su kitokiais vaizdiniais, tačiau tai nekliudo jo vartoti ta pačia reikšme.

Gali pasirodyti, jog yra pervertinamas šis universalistinis kalbos aspektas. Kasdieniniame gyvenime dauguma minčių, kurias reiškiame kalbos priemonėmis yra kur kas labiau lokalios ir konkrečios. Neatrodo, jog ištarus „Paduokite druską“ ją padavus operuojame ta universalia žodžio „druska“ reikšme, kuria operuojame klausdami „Kada mūsų galaktikos istorijoje pirmąkart iš natrio ir chloro susiformavo druska?“ Žodžiai dažnai vartojami paprasčiausiai kaip žmonių sąveikos ir bendravimo priemonės. Autobusų stotyje pastebėjus ženklą, vaizduojantį figūrėlę su sijonu ir rodykle, iš kart suprantame, jog jis rodo kryptį į moterų tualetą. Ar kalba iš esmės nėra tokių signalų sistema? Žinoma, kalbą iš dalies galima taip aiškinti, ir galbūt būtent tokiu būdu išmokstame pirmuosius žodžius: „tėtis“, „mama“, „ne“, „visi išėjo“. Tačiau kalbos funkcijos neapsiriboja tokiomis elementariomis sąveikomis, ir neaišku, kaip tokios sąveikos, vartojant vieną ar keletą žodžių kkonkrečiose situacijose, padeda suprasti kalbą, kuri vartojama aprašant (teisingai ar klaidingai) pasaulį, plytintį toli už mūsų tiesioginės patirties ribų. Tiesą sakant, atrodo veikiau priešingai – mūsų gebėjimas vartoti kalbą šiais daug platesniais tikslais padeda suprasti, kas vyksta ją vartojant siauresniuose sąveikos kontekstuose.

Net paprasčiausias teiginys „Druska – ant stalo“ turi tą pačią reikšmę nepriklausomai nuo to, ar jis funkcionuoja praktinėje situacijoje pusryčių metu, ar yra tolimos erdvės ir laiko situacijos aprašymo dalis, ar teikia tik hipotetinės įsivaizduojamos galimybės apibūdinimą. Šią reikšmę jis turi nepriklausomai nuo to, ar jis teisingas(klaidingas), ir nepriklausomai nuo to, ar kalbantysis (klausytojas) tai žino. Tad net paprastas praktinis jo vartojimo atvejis turi išreikšti reikiamą bendrybės laipsnį, kad būtų galima suprasti ir šiuos sudėtingesnius jo vartojimo atvejus, kur jis vartojamas ta pačia reikšme.

IŠVADA:

Reikšmės mįslingumą lemia tai, kad nesugebame jai surasti vietos – ji nėra nei žodyje, nei sąmonėje, nei sąvokoje ar idėjoje, esančioje tarp žodžio, sąmonės ir daikto, apie kurį kalbama. Ir vis dėlto visą laiką naudojamės kalba, kuri mums leidžia mąstyti sudėtingiausias mintis, aprėpiančias didžiausias erdvės ir laiko platybes. Primityvių kalbų analizės metodus, taikant šiuolaikinėms, pasaulyje labiausiai paplitusioms kalboms įvertinti, galima pastebėti jų žymius išsivystymo lygių skirtumus. Pavyzdžiui, žodžių daugiareikšmiškumas yra žymiai labiau būdingas anglų iir kinų kalbai, nei lotynų arba mūsų, lietuvių, kalbai. Kadangi loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų vieningos, griežtos kalbos sukūrimas, įdomu, ar kalbos filosofijos požiūriu primityvokos, labiausiai šiuo metu paplitę didžiosios kalbos (kaip pvz., anglų), išliks ateities pasaulyje kaip pagrindinės – ar transformuosis į iš esmės kitas, tobulesnes kalbas arba kalbą, kuri turės žymiai daugiau galimybių atlikti savo funkciją. Jei sąmonės formavimuisi kalba, kaip komunikacijos priemonė, turėjo lemiamą reikšmę, tai bet koks kalbos ribotumas turėtų neigimai veikti sąmonės vystymąsi, pvz., jau dabar žmonijos polinkį į abstrakčias vaizduojamojo meno formas būtų galima traktuoti kaip bandymą dirbtinai išplėsti abstraktų mąstymą, naudojant ne žodžius, o meninius simbolius. Būtent tai, kas buvo būdinga pirmykštei besiformuojančiai sąmonei. Tai galima būtų vertinti ir kaip sulėtėjusio kalbos raidos etapo požymį, neigiamai veikiantį sąmonės vystymąsi. Kyla klausimas, kokios kalbos raidos tendencijos išliks ateityje? Atsakymą rasti kalbos filosofijoje yra sunku. Galbūt atsakymą gali duoti laikas.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. MARIJA FURST, JURGINAS TRINKSAS. FILOSOFIJA. V.: 1995

2. ALBERT NEWEN, EIKE VON SAVIGNY. ĮVADAS Į ANALITINĘ FILOSOFIJĄ. V.: 1999

3. ARNO ANZENBACHER. FILOSOFIJOS ĮVADAS.V.: 1992

4. Č. KALENDA. SĄMONĖS PRIGIMTIS. V.: 1988

5. THOMAS NAGEL. KĄ VISA TAI REIŠKIA?. V.: 2001

6. ALOIS HALDER. FILOSOFIJOS ŽODYNAS. V.: 2002

Žmogus pažįsta pasaulį, tarpininkaujant kalbai.

Pirmoji orentacija pasaulyje įvyksta, mokantis kalbos. Dar daugiau, mūsų buvimo – pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį (GADAMERIS). Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas, ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikėjimu, jog sąvokos yra tteisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. Pažinimas yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas. “Ši valdovų teisė suteikti vardus nueina taip toli, kad būtų galima sau leisti patį kalbos atsiradimą traktuoti kaip valdančiųjų galios apraišką: jie sako „tai yra tai ir tai“, jie užantspauduoja kiekvieną daiktą bei vyksmą garsu ir taip paverčia savo nuosavybe“(F.Nietzsche, Moralės klausimu)

Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, „sielos nugrimzdimas“ – visa tai kalba įspraudžiama į schemą. Kalba yra tik jjausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą tvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota. Taigi, sąvoka sukuriama atsyjant nuo individualių skirtingumų.

Kalba yra ženklų ansamblis, gramatinė ir loginė sistema, kurios kilme nebuvo suabejota. Nietzsche mėgina parodyti, kkad kalba funkcionuoja kaip tikėjimas sąvokų teisingumu: „Kalbos reikšmė kultūros raidai yra ta, kada žmogus savo pasaulį gretino su kitu, su vieta, kurią jis laikė tokia tvirta, kad manė galįs iškelti pasaulį iš vyrių ir tapti jo valdovu. Kadangi žmogus per amžius tikėjo sąvokomis ir daiktų vardais kaip aeternae veritates, jis įgijo tą išdidumą, kurio dėka iškėlė save aukščiau už gyvūną: jis iš tikrųjų manė kalba pažįstąs pasaulį. Kalbos kūrėjas nebuvo toks kuklus, kad patikėtų, jog tik davęs daiktams vardus; jis manėsi žodžiais išreiškęs daug daugiau – viską, ką tik apie daiktus galima žinoti <.> Kur kas vėliau (tik dabar) žmonės pradeda suprasti, kad jie tikėdami kalba, propagavo didžiulę klaidą <.>, gaminio simptominės ir genealoginės lektūros produkciją, kuri ir strateginiais, iir laikinais sumetimais rasdavo įvairių pagalbinių metaforų šaltinių (visų pirma svarbiausiąją – būties metaforą). Jie panaudodavo tas metaforas, kad iššifruotų instancijas, kurios tyliai ir be triukšmo reiškiasi metafiziniuose tekstuose“ (F.Nietzsche, Žmogiška, pernelyg žmogiška).

Visų pagrindinių sąvokų ir operavimo jomis būdų funkcija yra išlaikyti nepaliestą subjekto privilegiją ir paversti ją savimi patenkintu idealumu, kuris nebeturi jokios perspektyvos.

„Kalbos mokslas padeda įrodyti, kad žmogus visiškai nesuprato gamtos ir neteisingai įvardijo: tačiau mes esame šio daiktų įvardijimo paveldėtojai, žmogaus dvasia išaugo šių klaidų fone, jomis mmito ir tapo galinga“(F.Nietzsche, Fragmentai)

Kalbos filosofija tiria kalbos kilmę, raidą, reikšmę ir funkciją.

Kalba – pagrindinė, ypatinga komunikacijos, ryšio priemonė, būtina sąmonės egzistavimo ir vystymosi sąlyga.

Augalai ir kai kurie gyvūnai ryšius palaiko dėl cheminių reakcijų. Kitų gyvūnų komunikacija remiasi judesiais. Labai grubus žmogaus kalbos analogas gyvulių pasaulyje gali būti rėkimas. Gyvuliai disponuoja tik pirmąja signaline sistema (pojūčiais, sąvokiniais, vaizdiniais). Mąstymo (konkretaus) užuomazgos gyvulių pasaulyje turi labai ribotas plėtojimosi galimybes. Gyvuliai negali atitraukti daiktų savybių nuo pačių daiktų ir kurti sąvokų. Šitai įmano tiktai žmogus. Sąmonė – tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė. „Kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė“(Levi Briulis). Dėl kalbos įvyksta vienas didžiausių šuolių atspindėjimo formų raidoje – iš konkrečios ggyvulių psichikos buvo pereita į abstraktų žmogaus mąstymą, sąmonę. Besiformuojančiai sąmonei iš pradžių buvo būdinga daiktinė įkūnijimo forma. Pirmieji ženklai – simboliai – tai ne žodžiai, o natūralios daiktų dalys, materialiai perteikiančios subjektyvųjį vaizdą. Pirmosios sąvokos bei abstrakcijos, kaip skelbia archeologų tyrinėjimai, tai vaizdingos daiktinės išraiškos, kurios tampa materialia prielaida artikuliuotai kalbai formuotis. Kalba atveria individo mąstymo turinį kitiems šalia esantiems nariams, suteikia galimybę vienam individui kryptingai, tikslingai veikti kitą. Talpi atmintis įgalina kiekvieną mokytis iš kiekvieno. Mokėdamas kalbėti, žmogus gali išskirti daiktų savybes žodžiu. Šitokiu būdu žmogus įgyja galimybę mintyse atitraukti daiktų savybes nuo pačių daiktų ir jomis operuoti. Iš pradžių kalba egzistuoja kaip žinia, įsakymas arba įvykių bei veiksmų akivaizdus aprašymas, o žodžiai nurodo tik šalia esamus, jusliškai suvokiamus daiktus. Garsinės išraiškos glaudžiai siejasi su gestikuliacija bei mimika, su emocijomis bei konkrečiomis situacijomis. Primityvių kalbų analizė rodo, kad tos kalbos žodžiai paprastai yra daugiareikšmiškai, tas pats žodis atlieka keletą skirtingų funkcijų, o nauji žodžiai neretai sudaromi panaudojant pakartojimą.

Susiformavusi kalba virsta ypatingu tarpininku tarp pažinimo subjekto ir objekto. Jos ženklai, t.y. žodžiai, iškyla kaip visuomeniškai ištobulinta priemonė, išimtinai socialinė sistema paversti objektyvų tikrovės daiktų turinį idealiu subjekto sąmonės atspindžiu. Disponuodamas kalba, žmogus gali universaliai atspindėti pasaulį, jį suprasti, nnuolat gilinti savo pažinimą.

sukūrimas.

 Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU. Šios analizės objektas – įprasta, kasdienė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Kalbos žaidimas visuomet vyksta tam tikroje situacijoje. Tarkim, šachmatų žaidimas realizuojamas operuojant šachmatų figūromis pagal tam tikras taisykles. Kalbos aktualizavimas kaip „kalbos žaidimas“ yra operavimas žodžiais ir sakiniais. Kadangi žodžių vartojimą ne visuomet riboja taisyklės, lieka daug nepanaudotų galimybių. Galimybės pasirinkti reikia mokytis, kaip „mokomės žaisti stebėdami kitų žaidimą.“ Taigi, ši, lingvistinė kalbos analizė, domisi „turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų, kkaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose veiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos“ (H. E. BREKLE). Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose.

Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo. Nes lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga, kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.

NEANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Jai rūpi parodyti, kad kalba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama, empiriškai objektyvi duotybė – daugiau negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. Visa, kas mums duota, mmums duota yra kalboje. Mūsų pažinimas kalbiškai įpavidalintas. Kalboje mes kalbame apie kalbą. Skirtumas tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio, transcendentalinio subjekto, kuriam ji yra duota, vadinamas transcendentaline perskyra. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. Kalba visuomet ir esmingai turi neempirinį, ttranscendentalinį aspektą. Transcendentalinis subjektas yra kalbinis.

Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. H.G. Gadameris kelia klausimą, ar kalbinė išraiška yra ženklas, atvaizdas, ar simbolis. Atvaizdas stovi „tarsi dviejų kraštutinumų viduryje. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda – ženklo esmė, ir grynasis atstovavimas – simbolio esmė“ (Gadameris). Abu jie būdingi ir atvaizdui. Atvaizdas taip pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. Bet jis nėra ženklas, nes ženklas kreipia į save dėmesį tik tam, kad nurodytų kažką kitą. TTaigi, jis nukreipia dėmesį nuo savęs kitur. Tuo tarpu atvaizdas „neatlieka vien tik nuorodos funkcijos, bet pačia savo būtimi dalyvauja tame, ką jis atvaizduoja“. Taigi, pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui, kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Tačiau simboliai „atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi, bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką“; nors jie gali būti vaizdūs, tačiau tai nėra būtina. Simbolį būtina žinoti, norint suprasti jo atstovavimo funkciją, panašiai kaip reikia žinoti ženklą, kkad galima būtų sekti jo nuoroda. Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai, ką jis vaizduoja. Nei nuorodos, nei atstovavimo funkcija jo neišsemia, „bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame, ką vaizduoja“. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai, ką jis vaizduoja: „Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu – ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita, kaip provaizdžio apraiška.“ Gadameris mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti, kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine, konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema.

Reiškinys, tai, apie ką kalbama, paprasčiausiai negali būti atskiras nuo „„rodančio sakymo“. Kalba negali būti suprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: „Mes ne tik kalbame kalbą, mes kalbame iš jos. Štai mes galime tik todėl, kad jau esame kalbos klausę. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą“.

Filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio „jau – buvimo – pasaulyje“(HEIDEGGER); „betarpiškame patyrime aš nežinau, kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu „duotybių“ („daiktų“, esančių „pasaulyje“) ryšių raizginyje“ (HEINTEL). Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui, kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo, kad kalbėjimas ir pažinimas reikalauja ne tik Manęs, bbet ir Tavęs, taigi ir Bendruomenės, ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi(J.G. FICHTE). Ji parodo, kad Aš, pasakydamas tau kažką apie Tai, kažką pasakau pats sau. Ji leidžia suvokti, kad kalba pasako apie save pačią, kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. Šis ryšys tarp Aš, Tu ir Tai parodo, kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš, Tu ir Tai prielaida.

ribinė sąvoka. Pasaulis, kuriame mes visada jau patirdami gyvename yra kalbiškai atverstas pasaulis. Konkreti kalba, kurioje mes patirdami pasaulį esame, apibrėžia ir mūsų „pasaulėžiūrą“, „pasaulėvaizdį“. Konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą. „. kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas, aprašymas, grindimas ir t.t.; kad mes per kalbą, per kalbinius veiksmus

išmokstame šių veiklos rūšių; kad tame, ką čia išmokstame ir tame, kaip to išmokstame, slypi kultūrinė tradicija, kad pažinimas yra ne pasyvus iš anksto duotų skirtumų pperėmimas, bet aktyvus išmokto meno panaudojimas; taigi, kad tas vaizdas, kurį susikuriame apie pasaulį, yra kultūros pasiekimas, kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį (F.V. KUTSCHERA). Taigi, konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus, juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti, kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. Kalba, kuria mes tai atliekame, skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. Taip būna ir tada, kai gimtąja kalba pradedame suvokti (ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: ggimtoji kalba, kuria mes tai atliekame, atsiskiria nuo gimtosios kalbos, kurios pasaulėvaizdį analizuojame. Bet kalba, kurioje mes lyginame ir analizuojame, pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios, kaip parodė WITTGENSTEINAS, apskritai nėra), o vėlei konkreti kalba.

„Kalbos stebuklas“ apima daugelį ddialektinių dalykų. T.y. santykį tarp dviejų priešingų, vienas su kitu susijusių kalbos momentų, santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto. ►Transcendentalinis aspektas parodo, kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas. Anot jo, transcendentalinis subjektas kaip sąmonė, vykdanti visą pažinimą, yra paskutinė, nebeginčijama, absoliuti instancija. Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko, kas per ją pažįstama ar įtarpinama. Todėl negalima šį absoliutų, transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą, t.y. pažvelgti į jį iš nugaros. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti, kad šis subjektas yra absoliuti, besąlygiška viso pažinimo sąlyga. Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė. Bet tai reiškia: bet kokio kalbėjimo apie kalbą ir/ar pasaulį būtina prielaida yra aabsoliuti, transcendentalinė kalbiškumo prasmė, kuri negali būti suprasta kaip konkreti kalba. ►Hermeneutinis aspektas (HEIDEGGERIS ir GADAMERIS) aiškina, kas rūpi hermeneutikai: visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. Be to, visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo(HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LIEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. Tad kalba pasirodo kaip tai, kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė, t.y. susieta su visuomeniškai ir istoriškai konkrečia kalba, kuria jji reiškiasi. Tokiu būdu hermeneutinis aspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. Šia prasme K.O. Apelis tvirtina, kad visas pažinimas esąs atspindys „materialių, empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų“. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia, kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės bazės antstatas, taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. Šie du aspektai priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą, absoliutumą ir aprioriškumą. Kitas – jo(visuomeninį ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu. Abu aspektai surišti tarpusavyje, jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą, kuris drauge yra ir tiesa, ir „dalinis pažinimas“. E.HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Konkreti kalba, kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu, t.y. transcendentaliai, yra „absoliuti“; kalba, kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis, yra „reliatyvi“ ir atitinkamai, konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu.

Kyla klausimas: kaip žodis – garsas ar žymė popieriuje – gali ką nors reikšti? Yra žodžių, kurie savo skambesiu primena tai, ką jie žymi,(„trinkt“ arba „šnibždėti“), tačiau paprastai

žodžio iir daikto, kurį jis įvardija, nesieja panašumo santykis. Tas jų santykis turi būti visiškai kitoks.

Sakykim, yra žodis „tabakas“, jis žymi augalą, kurio lapai naudojami cigarų bei cigarečių gamyboje. Visiems yra tekę matyti tabako gaminių ir uosti jų dūmų, tačiau vartojant šį žodį turima omeny ne tik tie tabako pavyzdžiai, kuriuos esame matę, ar ttie, kurie yra mūsų tiesioginėje aplinkoje vartojant šį žodį, bet visus jo pavyzdžius, nepriklausomai nuo to, ar žinome apie jų egzistavimą. Net jeigu išmokstame jį vartoti atskirų pavyzdžių pagrindu, jo dar nesame supratę, jeigu manome, kad jis įvardija tik tuos pavyzdžius. Todėl sakant: „Įdomu, ar pernai Kinijoje tabako nebuvo surūkyta daugiau nei visame Vakarų pusrutulyje?“ keliamas prasmingas klausimas, turintis atsakymą, net jeigu to atsakymo nežinome. Tačiau ir klausimo, ir atsakymo reikšmė priklauso nuo fakto, jog vartojant žodį „tabakas“ jis teikia nuorodą į visą tabako substanciją pasaulyje – buvusią, esamą ir būsiančią: į kiekvieną cigaretę, surūkytą pernai Kinijoje, kiekvieną cigarą, surūkytą Kuboje ir t.t. Kiti sakinio žodžiai šią nuorodą apriboja konkrečiu laiku ir vieta, tačiau žodis „tabakas“ gali būti vartojamas keliant tokį klausimą tik tuo atveju, jeigu jis turi šią didžiulę ir kartu specifinę nuorodos sritį arba apimtį, kuriai priklauso visi tam tikros rūšies substancijos vienetai, neribojami atskiro žmogaus patirties.

galiojančia kiekvieno vartosenai. Mūsų ir vieni ir kiti nors niekad nesame susitikę ir žodį „tabakas“ išmokome skirtingomis aplinkybėmis – jį vartojame ta pačia reikšme. Jeigu vartojame šį žodį keldami klausimą apie Kiniją ir Vakarų pusrutulį, keliame ir tą patį klausimą, turintį atsakymą. Be to tą patį klausimą gali iškelti kinas, vartojantis tos pačios reikšmės kinų kalbos žodžius. Šio tipo ryšys, žodį „tabakas“ siejantis su tabaku, yra būdingas ir kitų žodžių ryšiui su tuo, ką jie nurodo arba žymi. Čia natūraliai pperšasi idėja, kad žodžio „tabakas“ ryšys su tabako lapais, cigaretėmis, cigarais ir t.t. yra netiesioginis, kad vartodami šį žodį remiamės tarpininku – tam tikra sąvoka, idėja arba mintimi, kuri mums leidžia protu „pagauti“ viso pasaulio tabaką. Tačiau ši idėja kelia naujų problemų.

Pirma, kyla klausimas dėl šio tarpininko prigimties. Ar jis egzistuoja mūsų sąmonėje, ar už mūsų sąmonės ribų? Atrodytų, jog jis turi būti tai, ką mes ir kinas turime vienodai suvokti tam, kad mūsų žodžiai reiškiantys „tabaką“, žymėtų tą ppatį objektą. Tačiau kaip tai įmanoma žinant mūsų patirties skirtingumą? Ar tai nėra toks pat sunkiai paaiškinamas dalykas, kaip ir mūsų sugebėjimas skirtingais žodžiais tą pačią plačiai po pasaulį paplitusią medžiagą? Ar klausimas, kaip žodis gali išreikšti sąvoką arba idėją ((kad ir kas ji būtų), nėra toks pat sudėtingas, kaip ir klausimas, kokiu būdu žodis gali žymėti augalą arba medžiagą? Maža to, neaišku, kaip ši idėja

arba sąvoka siejama su realaus pasaulio tabaku? Kas laiduoja, kad ji turi šį išskirtinį ryšį būtent su tabaku, ir su niekuo kitu? Atrodo, kad mūsų problema tampa tik sudėtingesnė. Mėginant paaiškinti žodžio „tabakas“ ryšį su tabaku pasitelkiame idėją arba sąvoką kaip to ryšio tarpininką, tačiau gauname tik papildomą problemą – žodžio ir idėjos, taip pat idėjos ir daikto ryšio paaiškinimo problemą. Tad atrodo, jog net sprendžiant sąvokų ar idėjų klausimą, problema yra tai, kad nors vartodami šį žodį operuojame konkrečiais garsais konkrečių daiktų kontekste, tas žodis išreiškia bendrybę, kurią taip pat gali išreikšti kitų, nnet kitomis kalbomis kalbančių, žmonių žodžiai. Kaip atskirybė – konkretus garsas „tabakas“ – gali išreikšti tą bendrybę, kuri mums leistų prasmingai pasakyti: „galime lažintis, jog po 200 metų žmonės rūkys tabaką Marse“. Gali atrodyti, jog šį bendrumo elementą teikia tai, ką visi turime galvoje vartodami šį žodį. Tačiau ką išties visi turime galvoje? Pvz., vienam pakanka savo galvoje turėti tik patį žodį „tabakas“, kad galėtų pagalvoti; „Tabakas kasmet brangsta.“ Žinoma, girdint arba vartojant šį žodį galvoje gali šmėžuoti įvairūs vaizdiniai: ddžiovintų lapų arba cigaretės dūmo vaizdiniai. Tačiau tai nepaaiškina žodžio reikšmės bendrumo: juk kiekvienas toks vaizdinys tėra konkretus vaizdinys, konkretaus lapo formos ar konkrečios cigaretės kvapo vaizdinys. Tad kaip jis gali aprėpti visus realius ir potencialius „tabako“ taikymo atvejus? Be to, net jeigu girdėdami ar tardami žodį „tabakas“ siejame jį su tam tikru vaizdiniu, kiti žmonės jį gali sieti su kitokiais vaizdiniais, tačiau tai nekliudo jo vartoti ta pačia reikšme.

Gali pasirodyti, jog yra pervertinamas šis universalistinis kalbos aspektas. Kasdieniniame gyvenime dauguma minčių, kurias reiškiame kalbos priemonėmis yra kur kas labiau lokalios ir konkrečios. Neatrodo, jog ištarus „Paduokite druską“ ją padavus operuojame ta universalia žodžio „druska“ reikšme, kuria operuojame klausdami „Kada mūsų galaktikos istorijoje pirmąkart iš natrio ir chloro susiformavo druska?“ Žodžiai dažnai vartojami paprasčiausiai kaip žmonių sąveikos ir bendravimo priemonės. Autobusų stotyje pastebėjus ženklą, vaizduojantį figūrėlę su sijonu ir rodykle, iš kart suprantame, jog jis rodo kryptį į moterų tualetą. Ar kalba iš esmės nėra tokių signalų sistema? Žinoma, kalbą iš dalies galima taip aiškinti, ir galbūt būtent tokiu būdu išmokstame pirmuosius žodžius: „tėtis“, „mama“, „ne“, „visi išėjo“. Tačiau kalbos funkcijos neapsiriboja tokiomis elementariomis sąveikomis, ir neaišku, kaip tokios sąveikos, vartojant vieną ar keletą žodžių konkrečiose situacijose, padeda suprasti kalbą, kkuri vartojama aprašant (teisingai ar klaidingai) pasaulį, plytintį toli už mūsų tiesioginės patirties ribų. Tiesą sakant, atrodo veikiau priešingai – mūsų gebėjimas vartoti kalbą šiais daug platesniais tikslais padeda suprasti, kas vyksta ją vartojant siauresniuose sąveikos kontekstuose.

IŠVADA:

Reikšmės mįslingumą lemia tai, kad nesugebame jai surasti vietos – ji nėra nei žodyje, nei sąmonėje, nei sąvokoje ar idėjoje, esančioje tarp žodžio, sąmonės ir daikto, apie kurį kalbama. Ir vis dėlto visą laiką naudojamės kalba, kuri mums leidžia mąstyti sudėtingiausias mintis, aprėpiančias didžiausias erdvės ir laiko platybes. Primityvių kalbų analizės metodus, taikant šiuolaikinėms, pasaulyje labiausiai paplitusioms kalboms įvertinti, galima pastebėti jų žymius išsivystymo lygių skirtumus. Pavyzdžiui, žodžių daugiareikšmiškumas yra žymiai labiau būdingas anglų ir kinų kalbai, nei lotynų aarba mūsų, lietuvių, kalbai. Kadangi loginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų vieningos, griežtos kalbos sukūrimas, įdomu, ar kalbos filosofijos požiūriu primityvokos, labiausiai šiuo metu paplitę didžiosios kalbos (kaip pvz., anglų), išliks ateities pasaulyje kaip pagrindinės – ar transformuosis į iš esmės kitas, tobulesnes kalbas arba kalbą, kuri turės žymiai daugiau galimybių atlikti savo funkciją. Jei sąmonės formavimuisi kalba, kaip komunikacijos priemonė, turėjo lemiamą reikšmę, tai bet koks kalbos ribotumas turėtų neigimai veikti sąmonės vystymąsi, pvz., jau dabar žmonijos polinkį į abstrakčias vaizduojamojo meno formas būtų galima traktuoti kaip bandymą dirbtinai išplėsti abstraktų mąstymą, naudojant ne žodžius, o meninius simbolius. Būtent tai, kas buvo būdinga pirmykštei besiformuojančiai sąmonei. Tai galima būtų vertinti ir kaip sulėtėjusio kalbos raidos etapo požymį, neigiamai veikiantį sąmonės vystymąsi. Kyla klausimas, kokios kalbos raidos tendencijos išliks ateityje? Atsakymą rasti kalbos filosofijoje yra sunku. Galbūt atsakymą gali duoti laikas.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. MARIJA FURST, JURGINAS TRINKSAS. FILOSOFIJA. V.: 1995

2. ALBERT NEWEN, EIKE VON SAVIGNY. ĮVADAS Į ANALITINĘ FILOSOFIJĄ. V.: 1999

3. ARNO ANZENBACHER. FILOSOFIJOS ĮVADAS.V.: 1992

4. Č. KALENDA. SĄMONĖS PRIGIMTIS. V.: 1988

5. THOMAS NAGEL. KĄ VISA TAI REIŠKIA?. V.: 2001

6. ALOIS HALDER. FILOSOFIJOS ŽODYNAS. V.: 2002

Žmogus pažįsta pasaulį, tarpininkaujant kalbai. Pirmoji orentacija pasaulyje įvyksta, mokantis

kalbos. Dar daugiau, mūsų buvimo – pasaulyje kalbiškumas galiausiai artikuliuoja visą patyrimo sritį (GADAMERIS). Konkreti gyva kalba yra visų ta kalba kalbančių žmonių bendro išankstinio supratimo išraiška. Ji gyvuoja komunikacijoje. Pasaulis visuomet yra patiriamas per komunikaciją ir yra atviras kalbos dėka. Kalba pati savaime kiekvienam kalbančiajam yra tam tikras išankstinio supratimo būdas, ir šiuo atžvilgiu ji yra bet kokio supratimo sąlyga. Kalba yra kodas, kuriuo niekuomet nebuvo suabejota ir kuris remiasi tikėjimu, jog sąvokos yra teisingos. Tuo remiantis kuriama filosofija. PPažinimas yra ne kas kita, kaip sąvokų interpretavimas. “Ši valdovų teisė suteikti vardus nueina taip toli, kad būtų galima sau leisti patį kalbos atsiradimą traktuoti kaip valdančiųjų galios apraišką: jie sako „tai yra tai ir tai“, jie užantspauduoja kiekvieną daiktą bei vyksmą garsu ir taip paverčia savo nuosavybe“(F.Nietzsche, Moralės klausimu)

Kalba uždedama žmogui kaip korsetas. Pojūčiai ir jausmai tampa pavaldūs kalbos prievartai. Impulsai, instinktai, „sielos nugrimzdimas“ – visa tai kalba įspraudžiama į schemą. Kalba yra tik jausmų abstrakcija; įvesdama tam tikrą ttvarką, bendrą kodą, ji niveliuoja tai, kas kada nors buvo ypatinga, individualu, diferencijuota. Taigi, sąvoka sukuriama atsyjant nuo individualių skirtingumų.

Kalba yra ženklų ansamblis, gramatinė ir loginė sistema, kurios kilme nebuvo suabejota. Nietzsche mėgina parodyti, kad kalba funkcionuoja kaip tikėjimas ssąvokų teisingumu: „Kalbos reikšmė kultūros raidai yra ta, kada žmogus savo pasaulį gretino su kitu, su vieta, kurią jis laikė tokia tvirta, kad manė galįs iškelti pasaulį iš vyrių ir tapti jo valdovu. Kadangi žmogus per amžius tikėjo sąvokomis ir daiktų vardais kaip aeternae veritates, jis įgijo tą išdidumą, kurio dėka iškėlė save aukščiau už gyvūną: jis iš tikrųjų manė kalba pažįstąs pasaulį. Kalbos kūrėjas nebuvo toks kuklus, kad patikėtų, jog tik davęs daiktams vardus; jis manėsi žodžiais išreiškęs daug daugiau – viską, ką tik apie daiktus galima žinoti <.> Kur kas vėliau (tik dabar) žmonės pradeda suprasti, kad jie tikėdami kalba, propagavo didžiulę klaidą <.>, gaminio simptominės ir genealoginės lektūros produkciją, kuri ir strateginiais, ir laikinais sumetimais rasdavo įvairių ppagalbinių metaforų šaltinių (visų pirma svarbiausiąją – būties metaforą). Jie panaudodavo tas metaforas, kad iššifruotų instancijas, kurios tyliai ir be triukšmo reiškiasi metafiziniuose tekstuose“ (F.Nietzsche, Žmogiška, pernelyg žmogiška).

Visų pagrindinių sąvokų ir operavimo jomis būdų funkcija yra išlaikyti nepaliestą subjekto privilegiją ir paversti ją savimi patenkintu idealumu, kuris nebeturi jokios perspektyvos.

Kalbos filosofija tiria kalbos kilmę, raidą, reikšmę ir funkciją.

Kalba – pagrindinė, ypatinga komunikacijos, ryšio priemonė, būtina sąmonės egzistavimo ir vystymosi sąlyga.

Augalai ir kai kurie gyvūnai ryšius palaiko dėl cheminių reakcijų. Kitų gyvūnų komunikacija remiasi judesiais. Labai grubus žmogaus kalbos analogas gyvulių pasaulyje gali būti rėkimas. Gyvuliai disponuoja tik pirmąja signaline sistema (pojūčiais, sąvokiniais, vaizdiniais). Mąstymo (konkretaus) užuomazgos gyvulių pasaulyje turi labai ribotas plėtojimosi galimybes. Gyvuliai negali atitraukti daiktų savybių nuo pačių daiktų ir kurti sąvokų. Šitai įmano tiktai žmogus. Sąmonė – tai kalbos ir abstrakčiojo mąstymo vienovė. „Kalba yra tokia pat sena kaip ir sąmonė“(Levi Briulis). Dėl kalbos įvyksta vienas didžiausių šuolių atspindėjimo formų raidoje – iš konkrečios gyvulių psichikos buvo pereita į aabstraktų žmogaus mąstymą, sąmonę. Besiformuojančiai sąmonei iš pradžių buvo būdinga daiktinė įkūnijimo forma. Pirmieji ženklai – simboliai – tai ne žodžiai, o natūralios daiktų dalys, materialiai perteikiančios subjektyvųjį vaizdą. Pirmosios sąvokos bei abstrakcijos, kaip skelbia archeologų tyrinėjimai, tai vaizdingos daiktinės išraiškos, kurios tampa materialia prielaida artikuliuotai kalbai formuotis. Kalba atveria individo mąstymo turinį kitiems šalia esantiems nariams, suteikia galimybę vienam individui kryptingai, tikslingai veikti kitą. Talpi atmintis įgalina kiekvieną mokytis iš kiekvieno. Mokėdamas kalbėti, žmogus gali išskirti daiktų savybes žodžiu. Šitokiu būdu žmogus įgyja galimybę mintyse atitraukti daiktų savybes nuo pačių daiktų ir jomis operuoti. Iš pradžių kalba egzistuoja kaip žinia, įsakymas arba įvykių bei veiksmų akivaizdus aprašymas, o žodžiai nurodo tik šalia esamus, jusliškai suvokiamus daiktus. Garsinės išraiškos glaudžiai siejasi su gestikuliacija bei mimika, su emocijomis bei konkrečiomis situacijomis. Primityvių kalbų analizė rodo, kad tos kalbos žodžiai paprastai yra daugiareikšmiškai, tas pats žodis atlieka keletą skirtingų funkcijų, o nauji žodžiai neretai sudaromi panaudojant pakartojimą.

Susiformavusi kalba virsta ypatingu tarpininku tarp pažinimo subjekto ir objekto. Jos ženklai, t.y. žodžiai, iškyla kaip visuomeniškai ištobulinta priemonė, išimtinai socialinė sistema paversti objektyvų tikrovės daiktų turinį idealiu subjekto sąmonės atspindžiu. Disponuodamas kalba, žmogus gali universaliai atspindėti pasaulį, jį suprasti, nuolat gilinti savo pažinimą.

Pažinimo teorijos ttemos šiandieną dažnai reiškiasi kalbos filosofijos problemų pavidalu. Šis posūkis į kalbą būdingas visai dabarties filosofijai. Dabarties filosofijoje yra iš esmės dvi didžiosios kalbos filosofinės problemos – analitinė ir neanalitinė kalbos filosofija.

 Lingvistinė kalbos analizė. Ji susijusi

pirmiausia su vėlyvuoju WITTGENSTEINU. Šios analizės objektas – įprasta, kasdienė, empiriškai duota kalba (kalbiniai žaidimai). Kalbos žaidimas visuomet vyksta tam tikroje situacijoje. Tarkim, šachmatų žaidimas realizuojamas operuojant šachmatų figūromis pagal tam tikras taisykles. Kalbos aktualizavimas kaip „kalbos žaidimas“ yra operavimas žodžiais ir sakiniais. Kadangi žodžių vartojimą ne visuomet riboja taisyklės, lieka daug nepanaudotų galimybių. Galimybės pasirinkti reikia mokytis, kaip „mokomės žaisti stebėdami kitų žaidimą.“ Taigi, ši, lingvistinė kalbos analizė, domisi „turiniu ženklų bei ženklų kombinacijų, kaip jos pasirodo įprastuose kalbiniuose vveiksmuose, kur vartojamos kalbiškai įformintos išraiškos“ (H. E. BREKLE). Ji nesiekia sukurti jokios dirbtinės kalbos, o mėgina empiriškai tirti kasdienį kalbos vartojimą įprastose kalbose.

Pastaruoju metu šios svarbiausios kryptys labai suartėjo. Nes lingvistinė kasdienės kalbos ir jos gramatikos analizė tapo tokia sudėtinga, kad išsiversti be formaliosios logikos nebeįmanoma.

NEANALITINĖ KALBOS FILOSOFIJA. Jai rūpi parodyti, kad kalba filosofiniu požiūriu yra daugiau negu analizei prieinama, empiriškai objektyvi duotybė – daugiau negu specializuoto mokslinio tyrimo instrumentas. Visa, kas mums duota, mums duota yra kalboje. Mūsų ppažinimas kalbiškai įpavidalintas. Kalboje mes kalbame apie kalbą. Skirtumas tarp visos empirinės duotybės ir neempirinio, transcendentalinio subjekto, kuriam ji yra duota, vadinamas transcendentaline perskyra. Ši perskyra pasireiškia ir kalboje. Kalba visuomet ir esmingai turi neempirinį, transcendentalinį aspektą. Transcendentalinis subjektas yra kkalbinis.

Analitinė kalbos filosofija laiko kalbą ženklų sistema. Ji tiria šių ženklų tarpusavio santykius, jų reikšmę ir jų vartojimą kalbiniuose veiksmuose. H.G. Gadameris kelia klausimą, ar kalbinė išraiška yra ženklas, atvaizdas, ar simbolis. Atvaizdas stovi „tarsi dviejų kraštutinumų viduryje. Šie kraštutiniai vaizdavimo atvejai yra grynoji nuoroda – ženklo esmė, ir grynasis atstovavimas – simbolio esmė“ (Gadameris). Abu jie būdingi ir atvaizdui. Atvaizdas taip pat į kažką nurodo ir dėl to panašus į ženklą. Bet jis nėra ženklas, nes ženklas kreipia į save dėmesį tik tam, kad nurodytų kažką kitą. Taigi, jis nukreipia dėmesį nuo ssavęs kitur. Tuo tarpu atvaizdas „neatlieka vien tik nuorodos funkcijos, bet pačia savo būtimi dalyvauja tame, ką jis atvaizduoja“. Taigi, pačiu savo turiniu jis nurodo atvaizduojamąjį dalyką. Šiuo požiūriu jis artimas simboliui, kuris atstovauja simbolizuojamam dalykui. Tačiau simboliai „atlieka atstovavimo funkciją savo grynu buvimu ir reiškimusi, bet patys nieko nesako apie simbolizuojamą dalyką“; nors jie gali būti vaizdūs, tačiau tai nėra būtina. Simbolį būtina žinoti, norint suprasti jo atstovavimo funkciją, panašiai kaip reikia žinoti ženklą, kad galima būtų sekti jo nnuoroda. Tuo tarpu atvaizdas vaizduoja pats savaime: jame pačiame yra tai, ką jis vaizduoja. Nei nuorodos, nei atstovavimo funkcija jo neišsemia, „bet savo paties būtimi jis dalyvauja tame, ką vaizduoja“. Ir tuo pat metu atvaizdas grįžtamai veikia tai, ką jis vaizduoja: „Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba: provaizdis tik atvaizdo dėka tampa vaizdu – ir vis dėlto atvaizdas yra ne kas kita, kaip provaizdžio apraiška.“ Gadameris mėgina suprasti kalbą pagal šią vaizduojamąją funkciją ir parodyti, kad klaidinga kalbą laikyti atsitiktine, konvencine ir grynai instrumentalia ženklų ar simbolių sistema.

Reiškinys, tai, apie ką kalbama, paprasčiausiai negali būti atskiras nuo „rodančio sakymo“. Kalba negali būti ssuprasta kaip antraeilis ženklo ir ženklinamojo dalyko suderinimas. Šį faktą HEIDEGGERIS taip pat aiškina savotiška klausymosi pirmenybe prieš kalbėjimą: „Mes ne tik kalbame kalbą, mes kalbame iš jos. Štai mes galime tik todėl, kad jau esame kalbos klausę. Ir ką gi mes čia girdime? Girdime kalbos kalbėjimą“.

Filosofija visuomet prasideda nuo pirmapradžio „jau – buvimo – pasaulyje“(HEIDEGGER); „betarpiškame patyrime aš nežinau, kad patiriu: suprasdamas ar veikdamas tiesiog ištirpstu „duotybių“ („daiktų“, esančių „pasaulyje“) ryšių raizginyje“ (HEINTEL). Tas pat galioja pirmapradžiam kalbėjimui, kuris betarpiškai atsiveria šiuo tripusiškumu: Aš kalbu su Tavimi apie Tai. Filosofinė refleksija atskleidžia šį tripusiškumą: ji parodo, kad kalbėjimas ir pažinimas reikalauja ne tik Manęs, bet ir Tavęs, taigi ir BBendruomenės, ir kad tik tarp žmonių žmogus tampa žmogumi(J.G. FICHTE). Ji parodo, kad Aš, pasakydamas tau kažką apie Tai, kažką pasakau pats sau. Ji leidžia suvokti, kad kalba pasako apie save pačią, kai ji pasakymu apie Tai sujungia Mane ir Tave savyje. Šis ryšys tarp Aš, Tu ir Tai parodo, kad tam tikru požiūriu kalba yra mūsų gebėjimo skirti Aš, Tu ir Tai prielaida.

visada jau patirdami gyvename yra kalbiškai atverstas pasaulis. Konkreti kalba, kurioje mes patirdami pasaulį esame, apibrėžia ir mūsų „pasaulėžiūrą“, „pasaulėvaizdį“. Konkreti kalba nuspalvina visas reikšmes ir kiekvieną pasaulėžiūrą. „. kaip glaudžiai vienas su kitu siejasi kalbėjimas ir suvokimas, aprašymas, grindimas ir t.t.; kad mes per kalbą, per kalbinius veiksmus

išmokstame šių veiklos rūšių; kad tame, ką čia išmokstame ir tame, kaip to išmokstame, slypi kultūrinė tradicija, kad pažinimas yra ne pasyvus iš anksto duotų skirtumų perėmimas, bet aktyvus išmokto meno ppanaudojimas; taigi, kad tas vaizdas, kurį susikuriame apie pasaulį, yra kultūros pasiekimas, kur kalba atlieka svarbiausią vaidmenį (F.V. KUTSCHERA). Taigi, konkretus kalbinis pasaulėvaizdis nesugretinamas su bekalbiu pasauliu pačiu savaime. Mes tik galime pažinti skirtingus kalbinius pasaulio vaizdus, juos lyginti su savuoju ir vieną su kitu sieti, kaip darome mokydamiesi svetimų kalbų. Kalba, kuria mes tai atliekame, skiriasi nuo lyginamųjų pasaulėvaizdžių kalbiškumo. Taip būna ir tada, kai gimtąja kalba pradedame suvokti (ligšiolinį) kalbinį gimtosios kalbos pasaulėvaizdį: gimtoji kalba, kuria mes tai aatliekame, atsiskiria nuo gimtosios kalbos, kurios pasaulėvaizdį analizuojame. Bet kalba, kurioje mes lyginame ir analizuojame, pati niekada nėra absoliuti ar ideali kalba (kurios, kaip parodė WITTGENSTEINAS, apskritai nėra), o vėlei konkreti kalba.

„Kalbos stebuklas“ apima daugelį dialektinių dalykų. T.y. santykį tarp ddviejų priešingų, vienas su kitu susijusių kalbos momentų, santykį tarp transcendentalinio ir hermeneutinio aspekto. ►Transcendentalinis aspektas parodo, kad transcendentalinis subjektas su savo aprioriniais apibrėžtumais yra paskutinis ir absoliutus mūsų pažinimo atskaitos taškas. Anot jo, transcendentalinis subjektas kaip sąmonė, vykdanti visą pažinimą, yra paskutinė, nebeginčijama, absoliuti instancija. Ji yra bet kokio pažinimo tarpininkas. Todėl ji transcendentaliai skiriasi nuo visko, kas per ją pažįstama ar įtarpinama. Todėl negalima šį absoliutų, transcendentalinį subjektą mąstyti kaip objektą, t.y. pažvelgti į jį iš nugaros. Transcendentalinės filosofijos požiūriu būtina pripažinti, kad šis subjektas yra absoliuti, besąlygiška viso pažinimo sąlyga. Bet kokiame kalbėjime apie kalbą atsiskleidžia kalbos transcendentalinė prasmė. Bet tai reiškia: bet kokio kalbėjimo apie kalbą ir/ar pasaulį būtina prielaida yra absoliuti, transcendentalinė kalbiškumo prasmė, kuri nnegali būti suprasta kaip konkreti kalba. ►Hermeneutinis aspektas (HEIDEGGERIS ir GADAMERIS) aiškina, kas rūpi hermeneutikai: visas patyrimas ir pažinimas visuomet jau paženklintas supratimo istoriškumo. Be to, visas patyrimas ir pažinimas turi kalbos pavidalą. Kalba glaudžiasi prie tautų ir individų individualumo(HUMBOLDT) ir savo tripusiškumu (LIEBRUCKS) pasirodo susijusi su kalbine bendruomene. Tad kalba pasirodo kaip tai, kas visuomet yra visuomeniškai ir istoriškai apibrėžta. Bet kokia pasaulėžiūra yra kalbinė, t.y. susieta su visuomeniškai ir istoriškai konkrečia kalba, kuria ji reiškiasi. Tokiu būdu hermeneutinis aaspektas atveria fundamentalų viso pažinimo reliatyvumą. Šia prasme K.O. Apelis tvirtina, kad visas pažinimas esąs atspindys „materialių, empiriškai konstatuojamų ir materialiomis prielaidomis paremtų visuomenės gyvenimo procesų“. Kalbos filosofijos terminais tai reiškia, kad visas pažinimas yra kolektyvinės komunikacinės bazės antstatas, taigi galiausiai vėlgi konkreti kalba. Šie du aspektai priešingi vienas kitam ir vis dėlto esmiškai tarpusavyje susiję. Vienas teigia pažinimo besąlygiškumą, absoliutumą ir aprioriškumą. Kitas – jo(visuomeninį ir istorinį) sąlygotumą ir reliatyvumą konkrečios kalbos atžvilgiu. Abu aspektai surišti tarpusavyje, jie įgalina tą žmogiškąjį pažinimą, kuris drauge yra ir tiesa, ir „dalinis pažinimas“. E.HEINTELIS taip apibendrina šį faktą: Kalba, kaip konstitutyvus objektiškumo apskritai įtarpinimo momentas, ir konkreti kalba, kaip konstitutyvus konkretaus objektiško kalbinio pasaulėvaizdžio įtarpinimo momentas, turi būti skiriami, bet vis dėlto jie išlieka susiję, nes galiausiai ir fundamentalioji, filosofiškai reikšminga objektiškumo konstitucija visuomet vyksta konkrečioje kalboje. Konkreti kalba, kaip kalba fundamentaliu filosofiniu ir konstitutyviuoju požiūriu, t.y. transcendentaliai, yra „absoliuti“; kalba, kaip konkreti kalba santykyje su kitomis konkrečiomis kalbomis, yra „reliatyvi“ ir atitinkamai, konstitutyvi konkretaus kalbinio pasaulėvaizdžio atžvilgiu.

žodžio ir daikto, kurį jis įvardija, nnesieja panašumo santykis. Tas jų santykis turi būti visiškai kitoks.

Sakykim, yra žodis „tabakas“, jis žymi augalą, kurio lapai naudojami cigarų bei cigarečių gamyboje. Visiems yra tekę matyti tabako gaminių ir uosti jų dūmų, tačiau vartojant šį žodį turima omeny ne tik tie tabako pavyzdžiai, kuriuos esame matę, ar tie, kurie yra mūsų tiesioginėje aaplinkoje vartojant šį žodį, bet visus jo pavyzdžius, nepriklausomai nuo to, ar žinome apie jų egzistavimą. Net jeigu išmokstame jį vartoti atskirų pavyzdžių pagrindu, jo dar nesame supratę, jeigu manome, kad jis įvardija tik tuos pavyzdžius. Todėl sakant: „Įdomu, ar pernai Kinijoje tabako nebuvo surūkyta daugiau nei visame Vakarų pusrutulyje?“ keliamas prasmingas klausimas, turintis atsakymą, net jeigu to atsakymo nežinome. Tačiau ir klausimo, ir atsakymo reikšmė priklauso nuo fakto, jog vartojant žodį „tabakas“ jis teikia nuorodą į visą tabako substanciją pasaulyje – buvusią, esamą ir būsiančią: į kiekvieną cigaretę, surūkytą pernai Kinijoje, kiekvieną cigarą, surūkytą Kuboje ir t.t. Kiti sakinio žodžiai šią nuorodą apriboja konkrečiu laiku ir vieta, tačiau žodis „tabakas“ gali būti vartojamas keliant tokį klausimą tik tuo atveju, jeigu jis turi šią didžiulę ir kartu specifinę nuorodos sritį arba apimtį, kuriai priklauso visi tam tikros rūšies substancijos vienetai, neribojami atskiro žmogaus patirties.

vieni ir kiti nors niekad nesame susitikę ir žodį „tabakas“ išmokome skirtingomis aplinkybėmis – jį vartojame ta pačia reikšme. Jeigu vartojame šį žodį keldami klausimą apie Kiniją ir Vakarų pusrutulį, keliame ir tą patį klausimą, turintį atsakymą. Be to tą patį klausimą gali iškelti kinas, vartojantis tos pačios reikšmės kinų kalbos žodžius. Šio tipo ryšys, žodį „tabakas“ siejantis su tabaku, yra būdingas ir kitų žodžių ryšiui su tuo, ką jie nurodo arba žymi. Čia natūraliai peršasi idėja, kad žodžio „tabakas“ rryšys su tabako lapais, cigaretėmis, cigarais ir t.t. yra netiesioginis, kad vartodami šį žodį remiamės tarpininku – tam tikra sąvoka, idėja arba mintimi, kuri mums leidžia protu „pagauti“ viso pasaulio tabaką. Tačiau ši idėja kelia naujų problemų.

Pirma, kyla klausimas dėl šio tarpininko prigimties. Ar jis egzistuoja mūsų sąmonėje, ar už mūsų sąmonės ribų? Atrodytų, jog jis turi būti tai, ką mes ir kinas turime vienodai suvokti tam, kad mūsų žodžiai reiškiantys „tabaką“, žymėtų tą patį objektą. Tačiau kaip tai įįmanoma žinant mūsų patirties skirtingumą? Ar tai nėra toks pat sunkiai paaiškinamas dalykas, kaip ir mūsų sugebėjimas skirtingais žodžiais tą pačią plačiai po pasaulį paplitusią medžiagą? Ar klausimas, kaip žodis gali išreikšti sąvoką arba idėją (kad ir kas ji būtų), nnėra toks pat sudėtingas, kaip ir klausimas, kokiu būdu žodis gali žymėti augalą arba medžiagą? Maža to, neaišku, kaip ši idėja

arba sąvoka siejama su realaus pasaulio tabaku? Kas laiduoja, kad ji turi šį išskirtinį ryšį būtent su tabaku, ir su niekuo kitu? Atrodo, kad mūsų problema tampa tik sudėtingesnė. Mėginant paaiškinti žodžio „tabakas“ ryšį su tabaku pasitelkiame idėją arba sąvoką kaip to ryšio tarpininką, tačiau gauname tik papildomą problemą – žodžio ir idėjos, taip pat idėjos ir daikto ryšio paaiškinimo problemą. Tad atrodo, jog net sprendžiant sąvokų ar idėjų klausimą, problema yra tai, kad nors vartodami šį žodį operuojame konkrečiais garsais konkrečių daiktų kontekste, tas žodis išreiškia bendrybę, kurią taip pat gali išreikšti kitų, net kitomis kalbomis kalbančių, žmonių žžodžiai. Kaip atskirybė – konkretus garsas „tabakas“ – gali išreikšti tą bendrybę, kuri mums leistų prasmingai pasakyti: „galime lažintis, jog po 200 metų žmonės rūkys tabaką Marse“. Gali atrodyti, jog šį bendrumo elementą teikia tai, ką visi turime galvoje vartodami šį žodį. Tačiau ką išties visi turime galvoje? Pvz., vienam pakanka savo galvoje turėti tik patį žodį „tabakas“, kad galėtų pagalvoti; „Tabakas kasmet brangsta.“ Žinoma, girdint arba vartojant šį žodį galvoje gali šmėžuoti įvairūs vaizdiniai: džiovintų lapų arba cigaretės dūmo vvaizdiniai. Tačiau tai nepaaiškina žodžio reikšmės bendrumo: juk kiekvienas toks vaizdinys tėra konkretus vaizdinys, konkretaus lapo formos ar konkrečios cigaretės kvapo vaizdinys. Tad kaip jis gali aprėpti visus realius ir potencialius „tabako“ taikymo atvejus? Be to, net jeigu girdėdami ar tardami žodį „tabakas“ siejame jį su tam tikru vaizdiniu, kiti žmonės jį gali sieti su kitokiais vaizdiniais, tačiau tai nekliudo jo vartoti ta pačia reikšme.

Gali pasirodyti, jog yra pervertinamas šis universalistinis kalbos aspektas. Kasdieniniame gyvenime dauguma minčių, kurias reiškiame kalbos priemonėmis yra kur kas labiau lokalios ir konkrečios. Neatrodo, jog ištarus „Paduokite druską“ ją padavus operuojame ta universalia žodžio „druska“ reikšme, kuria operuojame klausdami „Kada mūsų galaktikos istorijoje pirmąkart iš natrio ir chloro susiformavo druska?“ Žodžiai dažnai vartojami paprasčiausiai kaip žmonių sąveikos ir bendravimo priemonės. Autobusų stotyje pastebėjus ženklą, vaizduojantį figūrėlę su sijonu ir rodykle, iš kart suprantame, jog jis rodo kryptį į moterų tualetą. Ar kalba iš esmės nėra tokių signalų sistema? Žinoma, kalbą iš dalies galima taip aiškinti, ir galbūt būtent tokiu būdu išmokstame pirmuosius žodžius: „tėtis“, „mama“, „ne“, „visi išėjo“. Tačiau kalbos funkcijos neapsiriboja tokiomis elementariomis sąveikomis, ir neaišku, kaip tokios sąveikos, vartojant vieną ar keletą žodžių konkrečiose situacijose, padeda suprasti kalbą, kuri vartojama aprašant (teisingai ar kklaidingai) pasaulį, plytintį toli už mūsų tiesioginės patirties ribų. Tiesą sakant, atrodo veikiau priešingai – mūsų gebėjimas vartoti kalbą šiais daug platesniais tikslais padeda suprasti, kas vyksta ją vartojant siauresniuose sąveikos kontekstuose.

IŠVADA:

Reikšmės mįslingumą lemia tai, kad nesugebame jai surasti vietos – ji nėra nei žodyje, nei sąmonėje, nei sąvokoje ar idėjoje, esančioje tarp žodžio, sąmonės ir daikto, apie kurį kalbama. Ir vis dėlto visą laiką naudojamės kalba, kuri mums leidžia mąstyti sudėtingiausias mintis, aprėpiančias didžiausias erdvės ir laiko platybes. Primityvių kalbų analizės metodus, taikant šiuolaikinėms, pasaulyje labiausiai paplitusioms kalboms įvertinti, galima pastebėti jų žymius išsivystymo lygių skirtumus. Pavyzdžiui, žodžių daugiareikšmiškumas yra žymiai labiau būdingas anglų ir kinų kalbai, nei lotynų arba mūsų, lietuvių, kalbai. Kadangi lloginės kalbos analizės tikslu dažnai buvo laikomas visų mokslų vieningos, griežtos kalbos sukūrimas, įdomu, ar kalbos filosofijos požiūriu primityvokos, labiausiai šiuo metu paplitę didžiosios kalbos (kaip pvz., anglų), išliks ateities pasaulyje kaip pagrindinės – ar transformuosis į iš esmės kitas, tobulesnes kalbas arba kalbą, kuri turės žymiai daugiau galimybių atlikti savo funkciją. Jei sąmonės formavimuisi kalba, kaip komunikacijos priemonė, turėjo lemiamą reikšmę, tai bet koks kalbos ribotumas turėtų neigimai veikti sąmonės vystymąsi, pvz., jau dabar žmonijos polinkį į abstrakčias vaizduojamojo meno formas būtų galima traktuoti kaip bandymą dirbtinai išplėsti abstraktų mąstymą, naudojant ne žodžius, o meninius simbolius. Būtent tai, kas buvo būdinga pirmykštei besiformuojančiai sąmonei. Tai galima būtų vertinti ir kaip sulėtėjusio kalbos raidos etapo požymį, neigiamai veikiantį sąmonės vystymąsi. Kyla klausimas, kokios kalbos raidos tendencijos išliks ateityje? Atsakymą rasti kalbos filosofijoje yra sunku. Galbūt atsakymą gali duoti laikas.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. MARIJA FURST, JURGINAS TRINKSAS. FILOSOFIJA. V.: 1995

2. ALBERT NEWEN, EIKE VON SAVIGNY. ĮVADAS Į ANALITINĘ FILOSOFIJĄ. V.: 1999

3. ARNO ANZENBACHER. FILOSOFIJOS ĮVADAS.V.: 1992

4. Č. KALENDA. SĄMONĖS PRIGIMTIS. V.: 1988

5. THOMAS NAGEL. KĄ VISA TAI REIŠKIA?. V.: 2001

6. ALOIS HALDER. FILOSOFIJOS ŽODYNAS. V.: 2002