filosofinė logika

Dedukcijos pavyzdys: Visi rutuliukai šitame maiše juodi. Aš paėmiau rutuliuką iš šito maišo. Šitas rutuliukas juodas. Indukcijos pavyzdys: Aš paėmiau vieną rutuliuką iš šito maišo, paėmiau kitą, paėmiau trečią ir t.t. Šitas rutuliukas juodas, ir šitas, ir šitas, ir t.t. Vadinasi, visi rutuliukai šitame maiše juodi. Pastaba. Jeigu yra patikrinami visi atvejai, tai – pilnoji indukcija, jeigu ne visi – nepilnoji. Tada tiesiog daromas pagrįstas spėjimas, kad taisyklė galioja. Taisyklę laikome galiojančia, kol jos nepaneigia koks nors atvejis (tokiu atveju įįvyksta falsifikacija). Abdukcijos pavyzdys: Šitas rutuliukas juodas. Visi rutuliukai šitame maiše juodi. Vadinasi, tikėtina, kad šitas rutuliukas iš šito maišo.

LOGINES KLAIDOS Reikalavimas tezei: tezė turi būti apibrėžta ir likti ta pati samprotavimo eigoje. Reikalavimas argumentams: argumentai turi būti teisingi nepriklausomai nuo tezės ir pakankamas pagrindas tezei įrodyti. Reikalavimas samprotavimui: tezė turi sekti iš argumentų pagal logikos reikalavimus. Kai samprotavimas yra netaisyklingas, padaroma loginė klaida. Loginės klaidos samprotavimuose skirstomos į susijusias su teze, su argumentais ir su jų jungimu. Tradiciškai yra iišskiriamos kai kurios dažniausiai pasitaikančios loginės klaidos. Pastaba: šis skirstymas nėra griežta klasifikacija, kai kurios klaidos gali susilieti, persidengti ir t.t. Skirstymas remiasi praktika, o ne moksliniu pagrindu. Taigi jis yra induktyvus, o ne deduktyvus.Tezės pakeitimas – įrodymo eigoje nesąmoningas aar sąmoningas tezės pakeitimas kitu teiginiu. Pvz. Žinomas garsus pasakojimas apie Diogeną, kuris į argumentą, kad mūsų protui judėjimas neegzistuoja, atsakė paprastu vaikščiojimu ir dar gavo lazdų (vieną iš Zenono paradoksų remdamasis predikatų logika analizuoja Plečkaitis, p.132-134). Pvz. Galima įrodyti, kad iš keturių atėmus vieną bus penki. Imkime keturkampį ir nubraukime vieną kampą – gausime penkis kampus. Tezės pakeitimas gali būti pilnas arba dalinis. Dažnai vietoj tezės įrodomas silpnesnis už tezę teiginys. Pavyzdžiui, norint įrodyti, kad trikampio kampų suma 180 laipsnių, neužtenka įrodyti, kad ta suma yra ne didesnė nei 180 laipsnių. Norint įrodyti, kad žmogus turi būti sąžiningas, neužtenka įrodyti, kad jis neturi meluoti. Politikai dažnai linkę įrodinėti ne kontroversiškus stipresnius teiginius, bet tai, kuo visi tiki ir kam ppritaria, pavyzdžiui, laisve, lygybe, skurdo mažinimu, darbo vietų sukūrimu ir pan. Vietoj to, kad įrodinėtų, jog siūlomas sprendimas sumažins skurdą, politikas dažnai įrodinėja, kad skurdą reikia mažinti, ir tokiu būdu stimuliuoja savo teisingumo jausmą bei siekia įteigti publikai, kad jis yra teisus. Pavyzdžiui: „Mokesčių didinimas mažina skurdą. Skurdas žemina žmogaus orumą. Kadangi žmonės skursta, reikalinga, kad valstybė mažintų skurdą. Todėl reikia vykdyti įvairiausias programas, kurios skirtos skurdo mažinimui.“ Neįrodinėjama, kodėl mokesčių didinimas mažina skurdą. Nukrypstama į šalį.Abejotina prielaida – tezės įįrodinėjimas remiantis klaidingais argumentais. Pvz: „Tu turi tai, ko nepametei; tu nepametei ragų, taigi tu turi ragus“; Klaidingas teiginys: turi tai, ko nepametei. Arba: „Skraido tik paukščiai; tigrai ne paukščiai; todėl tigrai neskraido“. Bet juk skraido ir lėktuvai, ir vabzdžiai, ir net žinduoliai. Todėl prielaida klaidinga. Ydingas ratas – įrodomos tezės teisingumas atremiamas į tą pačią tezę, tik kitaip suformuluotą. Pavyzdžiui, kodėl mes matom per stiklą? Todėl, kad jis permatomas. Bet juk stiklas dėl to ir yra permatomas, kad mes per jį matome. Kartais šita klaida vadinama sugrįžimu prie klausimo. Samprotaudami mes visada remiamės tam tikromis neįrodytomis prielaidomis, kai kurie dalykai turi likti neįrodyti, vien tik savaime suprantami, nes tai neišvengiama, tačiau jeigu tai, kas buvo priimta kaip prielaida, samprotaudami mes pateikiame kaip išvadą, mes darome šią grįžimo prie klausimo klaidą. Levas Tolstojus straipsnyje „Ką gi mums daryti“ kaltina šia klaida politinę ekonomiją: „Ekonomikos mokslo klausimas štai koks: kokia yra priežastis to, kad vieni žmonės, turintys žemės ir kapitalą, gali išnaudoti kitus žmones, kurie neturi žemės ir kapitalo? Sveiko proto atsakymas – tai vyksta dėl pinigų, kurie turi savybę pavergti žmones. O ekonomikos mokslas tai neigia ir mums atsako: tai vyksta ne dėl pinigų savybės, bet dėl to, kad vieni tturi žemės ir kapitalo, o kiti neturi. Mes klausiame: kodėl žmonės, turintys žemės ir kapitalo, išnaudoja neturinčius? Mums atsako: todėl, kad jie turi žemės ir kapitalo.“ Provincializmas – remiamasi teiginiais, kurie yra savaime suprantami ir laikomi teisingais tam tikroje žmonių grupėje, tam tikroje kultūroje ar epochoje, bet kitoje žmonių grupėje, kitoje kultūroje, kitu laikotarpiu jie yra akivaizdžiai klaidingi. Klasikinis pavyzdys: kartais net logikos pavyzdžiuose buvo pateikiamas samprotavimas „visos gulbės baltos; šitas paukštis gulbė; vadinasi, jis baltas.“ Paaiškėjo, kad yra ir juodų gulbių. Amerikos laikraštyje rašoma: „Japonijos imperija buvo įkurta apie 600 metus prieš Kristų, bet visus likusius 24 amžius japonų tauta gyveno beveik visiškoje izoliacijoje nuo likusio pasaulio“ „likęs pasaulis“ žinoma reiškė Vakarų pasaulį. Rašytojas visiškai ignoruoja didelę Kinijos įtaką Japonijai per visą tą laikotarpį. Nenuoseklumas – mes samprotaujame nenuosekliai, kai remiamės prieštaringomis prielaidomis, arba įrodinėjame prieštaringas išvadas. Akivaizdu, kad jei dvi prielaidos prieštarauja viena kitai, tai viena iš jų yra klaidinga. Politikai dažnai sau prieštarauja, netgi toje pačioje kalboje. Klasikinis pavyzdys yra politikas, kuris pasisako už valstybės įgaliojimų didinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie skursta ar kitaip yra reikalingi valstybės paramos, ir tuo pačiu už mokesčių mažinimą, siekdamas pritraukti tuos, kurie nori patys spręsti, kaip naudoti savo uždirbtus pinigus. Kadangi ddidinant valstybės įgaliojimus, didėja valdymo išlaidos, tai neįmanoma padaryti mažinant biudžetą.Kartais nenuoseklumas pasirodo, kai vienu metu yra sakoma viena, o kitu metu sakoma kita, nepagrindžiant pasikeitimo ar neatmetant ankstesnio teiginio. Nenuoseklumas organizacijoje – didelės organizacijos, pavyzdžiui, Vyriausybės dažnai būna sudarytos iš skirtingų žmonių, , kurie gali pasisakyti tos organizacijos vardu. Tačiau kartais tie pasisakymai prieštarauja vienas kitam. Nenuoseklumas tarp žodžių ir veiksmų. Pavyzdžiui, premjeras Rolandas Paksas, parduodant Wiljamsui Mažeikių naftą, per televiziją pasisakė „prieš“, tačiau įgaliojo vieną iš ministrų Sigitą Kaktį tą sutartį pasirašyti. Vytautas Landsbergis grįžęs iš kelionės po užsienį taip pakomentavo: „kalba graži, poelgis negražus“. Arba, senovės Romos filosofas Seneka, turėdamas keturiasdešimties milijonų kapitalą, aiškino, kad turtas yra nelaimė, kvietė turtuolius išdalinti savo turtą visuomenei, pats neduodamas nė skatiko. Proporcijos trūkumas – kai samprotavimas yra tendencingas, siekiant bet kokia kaina verifikuoti (patvirtinti) tezę ir nesvarstant kontrargumentų, kurie galėtų ją paneigti (falsifikuoti).Proporcijos trūkumas pasitaiko išpučiant mažus dalykus ir sumenkinat svarbius. Disproporcijomis naudojamasi reklamoje, viliojant siūlomais teiginiais klientus. Pavyzdžiui, telekomas skelbia, kad dabar už 26 centus galima prisiskambinti į 26 Europos šalis, tačiau reklamoje neminima, kad galima pasirinkti tik vieną iš tų šalių. Viešai skelbiama viena, o sutartyje bus rašoma kita. Charakteringiausia disproporcija yra loterijos: visa gerkle šaukiama apie laimėjimą,

tačiau nutylima, kad tas laimėjimas yra sukrautas iš pralaimėjusių pinigų. Neskelbiama, koks skaičius žmonių daugelį metų, o gal net visą gyvenimą, žaidžia loteriją ir nieko nelaimi. Dvigubas standartas – kai sau ar savo artimiesiems taikome silpnesnį teiginį, o oponentui ar svetimiems apskritai – stipresnį. Mes darome dvigubo standarto klaidą, kai vertiname dalykus, žmones, grupes pagal skirtingus standartus. Opozicija, kaip įprasta kritikuoja valdančiąją grupę dėl to, kad šalyje yra didelis skurdas, kad vyriausybė nesiima ryžtingų veiksmų, tačiau patekus į valdžią to sskurdo nesumažina ir taip pat vengia ryžtingų veiksmų. Dvigubi standartai yra taip pat ir nenuoseklumo variacija. Klaidinga dilema – kai mes manome, kad yra tik du galimi problemos sprendimai, tik du variantai, neatsižvelgiame, kad be mūsų nagrinėjamų alternatyvų, gali būti ir daugiau. Formali klaida – kai samprotavimas tiesiog nesiremia logikos dėsniu ir išvada neseka iš prielaidų. Tradiciškai šita klaida vadinama „non sequitur“ – neseka. Pavyzdžiui, jei nerūkai, tai ir negeri; negeri, vadinasi, ir nerūkai. Arba: jei benzinas baigsis, automobilis sustos; bbenzinas nesibaigė, vadinasi automobilis nesustos. Tariamas samprotavimas – kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad yra pateikiamas samprotavimas, o iš tiesų pateikiamas tezių rinkinys, kuriame nėra įrodymo. Galima sakyti, kaip ir prieš tai buvusioje klaidoje – neseka. Pvz. Jeigu negeri, tai iir nerūkai; jei nerūkai, tai ir negeri. Žmonės turi būti geri. Vadinasi, žmonės turi būti gražūs. Žmonės turi būti draugiški. Žmonės turi būti linksmi. Klaidinga simetrija – klaidingai pritaikoma ekvivalencija.Karvės yra gyvuliai; vadinasi, gyvuliai yra karvės. Logika yra mokslas; vadinasi, mokslas yra logika. Gražu, bet neteisinga, sako italų patarlė.Klaidos pridengimas klaida – kai mes pateisiname akivaizdžiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą nurodydami į kitą panašiai klaidingą teiginį ar blogą veiksmą. Jeigu daugelis taip daro, tai ir man galima taip daryti. Kareivis pateisina civilių žmonių bombardavimą, nurodydamas, kad visi kareiviai taip daro, kad karuose taip vyksta. Šeimyninė neištikimybė pateisinama teigiant, kad dauguma vyrų turi meilužes. Prisiminkim, kad kažkada beveik kiekvienas tikėjo, kad žemė yra plokščia, o ne apvali, kad saulė sukasi aaplink žemę. Taigi, visuotinis įsitikinimas dar toli gražu nėra tikras argumentas.Apeliacija į autoritetą (ad verecundiam) – savo tezės patvirtinimas idėjomis ir vardais tų, su kuriais priešininkas nedrįstų ginčytis. Taip parašyta vadovėlyje, todėl tai yra tiesa, galvoja kai kurie moksleiviai arba studentai. Viduramžiais diskutuojant kokiu nors klausimu dažnai buvo argumentuojama: „taip pasakė Filosofas (Aristotelis)“. Bet žmonės, net ir labai autoritentingi kai kuriuose dalykuose gali suklysti. Pavyzdžiui, Aristotelis manė, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Autoritetas gali tik patvirtinti logišką samprotavimą – taip mmes psichologiškai jaučiamės saugiau. Prieš remiantis autoritetu reikia atsakyti sau į tokius klausimus: Ar šis šaltinis turi informaciją, ar gali nuspręsti tai, ko mums reikia? Jeigu taip, ar galime juo pasitikėti, kaip teisingu šaltiniu? Ar turime laiko, noro ir galimybių išmąstyti tai patys ( ar suprasti eksperto samprotavimą, kad neturėtume vien tik priimti jo sprendimo? Dažnai abejotinuose dalykuose tenka vadovautis savo galva. Tada vietoj to, kad priimtume ekspertų išvadas, klausiame, kokie argumentai, kokie faktai verčia juos tokias išvadas daryti. Teisėjas, pavyzdžiui, turi klausti ne psichiatro išvadų, bet kokios prielaidos verčia tokias išvadas daryti. Arba galima susirasti kitą ekspertą.Apeliacija į liaudį (ad populum) – vietoj to, kad pagrįsti tezę objektyviais argumentais, kreipiamasi į klausytojų nuomonę, jausmus, nuotaikas. Apeliacija į asmenį (ad personem arba ad hominem) – priešininkui priskiriami tokie trūkumai, realūs ar menami, kurie jį pašiepia ir meta šešėlį ant jo protinių sugebėjimų, sugriauna pasitikėjimą jo samprotavimais.Apeliacija į tuštybę – kai siekiant pritarimo samprotavimui, priešingai, giriamos priešininko asmeninės savybės.Apeliacija į nežinojimą (ad ignorantiam) – kai iš nežinomo fakto daroma išvada. Kai kurie teigia, kad negali būti tokio dalyko kaip NSO arba telekinezės, nes niekas negali įrodyti jų egzistavimo. Kiti teigia, kad skraidančios lėkštės egzistuoja, kadangi niekas neįrodė, kad jų nėra. Klaida mmatyti jau iš to, kad tokius teiginius galima apversti: teiginiai apie NSO klaidingi, nes neįrodyta, kad jie teisingi arba teiginiai apie NSO teisingi, nes neįrodyta, kad jie klaidingi. Daugiausia, kas tuo įrodoma, tai mūsų nežinojimas.Jėgos argumentas (ad baculum) – grasinimas nemaloniomis pasekmėmis, grasinimas panaudoti jėgą ar kitaip priversti laikytis vienos ar kitos nuomonės. Pavyzdžiui, darbdavys dalyvaujantis rinkimuose gali sakyti savo darbininkui „balsuok už mane, kitaip lėksi iš darbo“.Apeliacija į gailestingumą – siekiama pritarimo apeliuojant į gailestingumą.„Mano darbas tikrai vertas daugiau nei keturių; jeigu jūs parašysite man neigiamą pažymį, aš negausiu stipendijos ir man reikės mokėti už mokslą“; „Šito pareigūno negalima bausti, nes jis ima kyšius savo daugiavaikei šeimai išlaikyti“.Dviprasmybė – kai terminas ar išraiška samprotavime yra vartojama dviprasmiškai, kai vienoje vietoje vartojama viena prasme, o kitoje vietoje – kita prasme. Pavyzdžiui, samprotavimas „Jeigu aš aplankysiu dėdę, jis padovanos man fotoaparatą, kai dėdė padovanos man fotoaparatą, aš jį parduosiu ir nusipirksiu dviratį: vadinasi, jeigu aš aplankysiu dėdę, aš jį parduosiu ir nusipirksiu dviratį“. Čia klaida samprotavime, pakeičiant sąvoką „jį“. Tiesa, kartais dviprasmybė yra naudinga diplomatinių išraiškų priemonė. Bendžaminas Izraelis, 19 a. Britanijos ministras pirmininkas, į kvailus laiškus atsakydavo „Many thanks; I shall lose no time in reading it“. Klaidinga analogija – ttai klaidingai daroma išvada remiantis palyginimu.Kuzmos Prutkovo veikale „Skubantis turkas, arba ar smagu būti anūku“ pateikiamas dialogas, kuriame Libentalis teigia, žinantis, kiek kilometrų nuo Maskvos iki Riazanės, bet nežinantis, kiek atgal, o kai jo teiginiu suabejojama, pateikia argumentą: juk vienas dienų skaičius nuo Kalėdų iki Velykų, o kitas dienų skaičius nuo Velykų iki Kalėdų.