Filosofines busenos

Filosofinės būsenos:

Blyksnis, nuostaba, abejonė, kančia, baimė, tikėjimas. Filosofinėje būsenoje individas išeina anapus savęs, atsiveria pasauliui. Tai kryptinga, intensionali, objektyvi būsena. Tai individualus autentiškas susitikimas su daiktais, pirmaprade transcendencija kaip su meile ar mirtimi. Kaip žvaigždės matomos iš gilaus šulinio dieną, taip iš „ego – sielos šulinio“ išvystame daiktus anapus kultūrinių simbolių. Tekstu filosofinis gyvenimas tampa viešas, išorinis, neasmeninis. Filosofinis tekstas turi vertikalų zondą į pirmapradės svetimybės matmenį. Filosofinė būsena yra tarpininkas, daiktus siejantis su kalba, būtį su jos mąstymu, aanapusybę su tekstu. Ji individualizuoja objektą, žodį ir subjektą.

Kasdieninėje žiūroje mūsų akys nukreiptos į vidų. Blyksnis Platono olos alegorijoje – išsivadavimas iš kasdienybės. Tai susitikimas su pasauliu, iš praktinių reikmių einama į transcendencijos dovaną. Blyksnis išlieka pasąmonės migloje, daiktai tampa gilūs, mįslingi, keisti, nepažystami. Blyksnis euforiškas ir skausmingas, nes išmuša įprastą saugumo ir banalybės pagrindą. Jo turinys yra dabartyje. Jis įneša kibirkštį į mūsų laikiną egzistenciją.

Nuostaba: pastebėti, kas “sena” ir “paprasta”. Antikos graikus stebino tvarka, pastovumas ir pasikartojimas. “Tas, kas sstebisi, laiko save nežinančiu” – Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.). Ir dabar stebimės: kodėl yra tvarka, kosmosas (logos) ir polis (nomos). Iš chaoso – kosmosas, iš medžiagos – forma, begalybė – baigtiniai, tobuli daiktai (neregimoje būtyje lieka “arche”). Kosmosas – juslinis Dievas ((Platonas). Nuostaba nukreipta į būties išorę, prie daiktų. Kosmologinis atspalvis – Dievo – menininko fenomenas.

Tikėjimas: Augustinas ir T. Akvinietis (Viduramžiai). Kodėl ir kaip yra Dievas kaip antijuslinė būtis, tiesiogiai nepasirodanti juslinėje patirtyje, bet lemianti pasaulio būtį ir tvarką? Tai įtampos tarp šio ir ano pasaulio apmąstymas.Tai teocentrinė orientacija.

Netikrumas (abejonė). Dekartas ir Kantas (Naujieji amžiai). Juslinio ir antijuslinio pasaulių netikrumas, fenomeno ir transcendencijos nutolimas. Skustuvas tarp būties ir nebūties. Leibnicas: “Kodėl yra būtis ir nebūtis, o ne niekas?” tai fantomas, regimybė. Tikrumo ieškoma ne kosmose ar pasaulyje, o žmoguje. Tai subjektyvus žvilgsnis į žmogaus vidų, žmogaus sudievinimas. Gnoseologinis atspalvis – stiprus, žinantis, technikos palaikomas žmogus yra būties garantas. Transcendencija perkeliama į žmogaus protą, sielą, dvasią. Tai antropocentrinė orientacija.

Baimė: S. Kierkegoras, F. NNyčė (1844-1900), M. Heidegeris (Modernieji laikai). Baimė atveria dingusią transcendenciją. Kodėl yra niekas, o ne būtis? “Dievas mirė” – šaukė Nyčė pamišėlio lūpomis, nyksta jusliniai fenomenai. Žmogus transcendencijos neranda savyje, ten tik tuštuma. Ji užpildoma pseudotranscendentais: kultūra, istorija, ideologija, mitais.

Baimės filosofijos formulė: visa, kas yra, yra žmogus. Tapsmas, vyksmas, chaosas. Verždamasis į Niekį, žmogus įsivaizduoja esąs. Baimės filosofija turi antropologinį/ psichologinį atspalvį. Ji bijo pati savęs.

Kančia: Egzistencialistai. A. Maceina, (iš dalies S. Kierkegoras (1813-1855), M. Heidegeris (1889-1961)). Kančia – tikriausia bbūsena. Už džiaugsmo – nusivylimas, už ramybės – nerimas. Už kančios – pati kančia.

Bendrumas: K. Jaspersas filosofiją kildina iš tikėjimo transcendencijos, M, Heidegeris apeliuoja į nuostabą. Visos būsenos klausiančios. Blyksnis – per fenomeną į transcendenciją. Jis pramuša žmogų, jo išenatvę. Tai egzistencinės patirties, kaip transcendencinės aistros, proveržis. G. Heigelis (1770-1831) sako: “Visa, kas tikra ir didu šiame pasaulyje, negali atsirasti be aistros”.