Friedrich Nietche
Friedrich Nietche
UŽ KĄ AŠ DĖKINGAS SENOVĖS ŽMONĖMS
Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį
galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų
būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia
viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o
mieliausiai visai nieko. Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks
požiūris į knygas,- taip pat į vietas bbei landšaftus. Iš esmės labai nedaug
antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano
stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su
Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai
savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart
buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas
„gražiam žodžiui“ ir „gražiam jausmui“,- štai kur aš suradau save. Mano
kūriniuose, neišskiriant Zaratustros, galima apčiuopti labai rrimtų pastangų
siekti r_o_m_ė_n_i_š_k_o stiliaus, stilistinio „aere perennius“*56. – Panašiai
man atsitiko pirmąkart susidūrus su Horacijumi. Joks poetas iki šiol nesuteikė
man tokio estetinio pasitenkinimo, kokį iškart suteikė Horacijaus odės.
Negalima net n_o_r_ė_t_i, kad kitomis kalbomis bbūtų pasiekta tai, kas padaryta
čia. Žodžiu mozaika, kur kiekvienas žodis – kaip skambesys, kaip vieta, kaip
sąvoka – į dešinę, į kairę ir į visas puses išspinduliuoja savo jėgą; ženklų
skaičiaus minimumas; šitaip pasiekta maksimali ženklų energija; visa tai yra
romėniška ir, jei manimi norima tikėti, k_i_l_n_u par excellence. Visa kita
poezija palyginti yra pernelyg populiari – tik jausmingi plepalai.
Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir –
pasakykime tiesiai – jie mums n_e_g_a_l_i būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš
graikų n_e_s_i_m_o_k_o_m_a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas,
kad veiktų kaip imperatyvas, kaip „klasika“. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors
graiko! KKas išmoko rašyti b_e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo
atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis
m_e_n_i_n_i_n_k_u Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale
rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man
atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa
p_i_r_m_u_o_j_u stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir
cinikams, kurie išrado satura Menippea*57. Kad žavėtų Platono dialogas, ši
siaubingai patenkinta savimi iir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi
būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle_io. Platonas nuobodus.-
Galiausiai mano nepasitikėjimas Platonu yra gilesnis: man atrodo, kad jis taip
nukrypęs nuo visų pamatinių heleno instinktų, toks moralizuotas, toks
„krikščioniškas“- juk sąvoka „geras“ jam yra aukščiausia sąvoka,- kad visą
platonizmo fenomeną aš mieliau apibūdinčiau rūsčiais žodžiais „kilni
apgavystė“, arba, jei kieno ausiai tai maloniau, „idealizmas“- negu kokiais
nors kitais. Brangiai sumokėta už tai, kad šitas atėnietis mokėsi iš
egiptiečių (arba Egipto žydų?..). Didžiojoje krikščionybės lemtyje Platonas
yra toji „idealu“ pavadinta dviprasmybė ir apžavas, kuris lėmė, kad kilnios
senovės pasaulio natūros negalėjo suprasti savęs ir žengė ant t_i_l_t_o,
vedančio prie „kryžiaus“. O kiek daug Platono vis dar yra „Bažnyčios“
sąvokoje, Bažnyčios architektonikoje, sistemoje, praktikoje! – Mano poilsis,
mano mėgstamas autorius, mano v_a_i_s_t_a_s nuo visokio platonizmo visada buvo
T_u_k_i_d_i_d_a_s. Jis ir galbūt Machiavelli_o principe man labiausiai
giminingi savo besąlygiška valia neapsigaudinėti ir protą įžvelgti
t_i_k_r_o_v_ė_j_e,__ o__ n_e „prote“, juo labiau ne „moralėje“. Nuo
apgailėtino graikų idealizavimo, kurį „klasikinį išsilavinimą“ gavęs jaunuolis
išsineša į gyvenimą kaip atlyginimą už gimnazijos dresūrą, niekas negydo taip
radikaliai, kaip Tukididas. Reikia jį sskaityti eilutę po eilutės ir potekstėje
glūdinčias jo mintis suprasti taip aiškiai, kaip ir jo žodžius: nedaug yra
mąstytojų, tokių turtingų potekstėje glūdinčia mintimi. Jis geriausiai
išreiškia s_o_f_i_s_t_ų__ k_u_l_t_ū_r_ą,__ t._y.__ r_e_a_l_i_s_t_ų__
k_u_l_t_ū_r_ą – neįkainojamą sąjūdį, atsiradusį į visas puses plintančio
sokratiškųjų mokyklų moralinio ir idealistinio svaigulio stichijoje. Graikų
filosofija kaip graikiškojo instinkto d_e_k_a_d_a_n_s_a_s; Tukididas kaip
rūstaus, tvirto ir stipraus dalykiškumo, būdingo senovės helenų instinktui,
didžioji apraiška. Tokios natūros, kaip Tukididas ir Platonas, galiausiai
skiriasi d_r_ą_s_a realybės akivaizdoje: Platonas yra bailys, jis bijosi
tikrovės – t_o_d_ė_l jis ieško idealo priedangos; Tukididas valdo s_a_v_e –
todėl jis valdo ir daiktus.
Įžvelgti graikų „gražią sielą“, „aukso vidurį“ ir kitas tobulybes, stebėtis
jų didžia ramybe, idealiu nusiteikimu, dideliu paprastumu – nuo šio „didžio
naivumo“, galų gale būdingo niaiserie allemande*58, aš buvau apsaugotas manyje
slypinčio psichologo. Aš įžvelgiau jų stipriausią instinktą, valią
viešpatauti, aš mačiau, kaip jie virpa valdomi netramdomos to instinkto
galios,- aš mačiau, kad visos jų institucijos išaugo iš pastangų apsisaugoti
nuo jų viduje glūdinčios s_p_r_o_g_s_t_a_m_o_s_i_o_s__ m_e_d_ž_i_a_g_o_s.
Milžiniška vidinė įtampa išsikraudavo baisiu ir beatodairišku priešiškumu
išorei: miestų bendruomenės draskėsi viena su kkita, kad kiekvienos atskiros
bendruomenės piliečiai rastų tarpusavio ramybę. Reikėjo būti stipriam: pavojus
buvo visai arti, jis tykojo visur. Puikiai išlavintas kūnas, arogantiškas
realizmas bei imoralizmas, būdingas helenams, yra nulemtas ne jų „prigimties“,
o__ b_ū_t_i_n_y_b_ė_s. Tai atsirado, iš pat pradžių to nebuvo. O šventėmis ir
menais buvo siekiama ne ko nors kito, tik jaustis v_i_r_š_e_s_n_i_e_m_s,__
r_o_d_y_t_i_s viršesniems: tai buvo priemonės save šlovinti, pagal aplinkybes
– priversti savęs bijoti. Apie graikus spręsti taip kaip Vokietijoje, pagal
jų filosofus, tarkim, panaudoti sokratiškųjų mokyklų miesčioniškumą, kad
nustatytum, k_a_s iš esmės yra heleniška!.. Juk filosofai yra graikiškumo
dekadentai; tai sąjūdis prieš senąjį, kilnųjį skonį (prieš agonistinį
instinktą, prieš polį, prieš rasės vertę, prieš tradicijos autoritetą). Buvo
skelbiamos sokratiškos dorybės, n_e_s graikai jas buvo praradę: dirglūs,
bailūs, nepastovūs, beveik visi – komediantai, jie turėjo net per daug
dingsčių moralei skelbti. Žinoma, tai nieko nepadėjo, tačiau didingi žodžiai
ir požiūriai taip patinka dekadentams.
4
Aš buvau pirmas, supratęs senesnį, dar gyvastingą ir veržlų helenų
instinktą ir rimtai pažvelgęs į stulbinantį fenomeną, kuris turėjo Dioniso
vardą: jis paaiškinamas tik jėgos p_e_r_t_e_k_l_i_u_m_i. Kas
graikus supranta
taip, kaip dabar gyvenantis puikus jų kultūros žinovas Jakobas Burckhardtas iš
Bazelio, tas iškart suvokia, kad tuo pasakyta kažkas labai svarbaus:
Burckhardtas savo „Graikų kultūrą“ papildė skyriumi, kuriame nagrinėjamas
minėtas fenomenas. Jei norima ko nors priešingo, reikia tik pažvelgti į beveik
komišką instinktų skurdą, būdingą vokiečių filologams, kai jie susiduria su
Dioniso fenomenu. Štai įžymusis Lobeckas – tarp knygų sudžiūvęs kirminas, jis
garbiai ir tvirtai įšliaužė į šį paslaptingą pasaulį ir įįsišnekėjo, kad esąs
labai moksliškas, kai iš tikrųjų buvo šlykščiai lengvabūdiškas ir naivus,- tai
išryškėjo nepaisant viso jo mokslingumo, o iš tikrųjų su visais savo kuriozais
jis nieko nepasakė. Iš tiesų tokių orgijų dalyviams šventikai galėjo pasakyti
šį bei tą vertinga, pavyzdžiui, kad vynas sužadina geidulingumą, kad žmogus
pagal aplinkybes maitinasi vaisiais, kad augalai pavasarį pražysta, o rudenį
nuvysta. O kai dėl tos stulbinančios ritualų, simbolių ir bakchanališkos
kilmės mitų gausos, kuria antikinis ppasaulis tiesiog perpildytas, tai Lobeckas
joje įžvelgia dingstį parodyti savo aukštesnį dvasingumą. „Jei graikai,- sako
jis veikale „Aglaophamus“ (I,672),- neturėdavo daryti ką nors kita, tai jie
juokdavosi, šokinėdavo, siautėdavo arba, kadangi žmogui kartais ir tai malonu,
atsisėsdavo, verkdavo ir dejuodavo. K_i_t_i ateidavo vėliau ir bandydavo kaip
nors paaiškinti tokį keistą dalyką; taip, norint paaiškinti tuos įpročius,
atsirado daugybė sakmių ir mitų. Kita vertus, buvo tikima, kad švenčių
dienomis pasitaikydavę k_o_m_i_š_k_i__ p_o_e_l_g_i_a_i yra būtinas švenčių
elementas, ir jie tapo neatskiriama pamaldų dalimi.“- Tai niekingi plepalai; į
Lobecką nė akimirkos negalima žiūrėti rimtai. Visai kitaip jaučiamės
nagrinėdami „graikiškumo“ sampratą, kurią susikūrė Winckelmannas ir Goethe;
matome, kad ji glaudžiai susijusi su ta stichija, iš kurios išauga
dionisiškasis menas,- su bakchanalijomis. Aš visai neabejoju, kad Goethe kažką
panašaus visiškai pašalino iš graikų sielos galimybių lauko. G_a_l_ų__
g_a_l_e__ G_o_e_t_h_e__ n_e_s_u_p_r_a_t_o__ g_r_a_i_k_ų. Juk tik per
dionisiškąsias misterijas, per dionisiškos būsenos psichologiją aatsiskleidžia
s_v_a_r_b_i_a_u_s_i_a_s heleno instinkto b_r_u_o_ž_a_s – jo „valia gyventi“.
K_ą helenas norėjo pasiekti tomis misterijomis? A_m_ž_i_n_ą_j_į gyvenimą,
amžinąjį gyvenimo sugrįžimą; ateitį sutaurinti ir užsitikrinti praeitimi;
įtvirtinti gyvenimo triumfą, nugalėti mirtį ir kaitą; t_i_k_r_ą gyvenimą kaip
visuotinio gyvenimo pratęsimą užsitikrinti per gimdymą, per lytiškumo
misterijas. Todėl l_y_t_i_e_s simbolis graikams buvo savaime gerbtinas
simbolis, viso graikiškojo pamaldumo tikroji ir didžiausioji prasmė. Visos
lytinio akto, nėštumo, gimimo detalės žadino tauriausius ir pakiliausius
jausmus. Misterijų mmoksle sutaurinamas s_k_a_u_s_m_a_s: „gimdyvės dejonės“
sutaurina skausmą apskritai – visoks tapsmas ir augimas, visa, kas užtikrina
ateitį, s_u_k_e_l_i_a skausmą. Kad egzistuotų amžinas kūrybos džiaugsmas,
kad amžinai teigtų save valia gyventi, t_u_r_i amžinai egzistuoti ir „gimdyvės
kančia“. Visa tai ir išreiškia žodis „Dionisas“: aš nežinau jokios
aukštesnės simbolikos už šią, graikiškąją, dionisijų simboliką. Ji religiškai
išreiškia stipriausią gyvenimo instinktą, gyvenimo ateitį, gyvenimo amžinybę,-
net pats kelias į gyvenimą, gimdymas laikomas š_v_e_n_t_u_o_j_u__ k_e_l_i_u.
Tik krikščionybė, remdamasi pagieža gyvenimui, lytiškumą pavertė kažkuo
nešvariu: ji apdrabstė i_š_m_a_t_o_m_i_s mūsų gyvenimo pradžią ir prielaidą.
Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas
veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man
suvokti t_r_a_g_i_š_k_o jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei,
skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų
pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti
radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo a_n_t_i_i_n_s_t_a_n_c_i_j_a. Sakymą Taip
gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią
gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo
aukščiausius tipus,- š_t_a_i__ k_ą aš vadinau dionisiškuoju pradu, š_t_a_i__
k_ą aš suvokiau kaip tiltą į__ t_r_a_g_i_š_k_o_j_o poeto psichologiją. N_e
tam, kkad nusikratytum siaubo ir užuojautos, ne tam, kad apsivalytum nuo
pavojingo afekto jį aistringai iškraudamas – taip visa tai suprato
Aristotelis,- o tam, kad, nepaisydamas siaubo ir užuojautos, p_a_t_s__
s_u_s_i_t_a_p_a_t_i_n_t_u_m su tapsmo džiugesiu, – su tuo džiugesiu, kuris
apima net d_ž_i_a_u_g_s_m_ą__ n_a_i_k_i_n_t_i. Taip aš sugrįžtu į tą vietą,
iš kurios kadaise išėjau,- „Tragedijos gimimas“ buvo mano pirmasis visų
vertybių perkainojimas: taip aš vėl atsistoju ant pagrindo, iš kurio išauga
mano valia ir mano g_a_l_i_a,- aš, paskutinysis filosofo Dioniso mokinys, aš,
amžinojo sugrįžimo mokytojas.