Gyvenimas, mirtis ir ilgaamziskumas

ALYTAUS KOLEGIJA

VADYBOS FAKULTETAS

MARKETINGO IR VADYBOS KATEDRA

GYVYBĖ, MIRTIS IR ILGAAMŽIŠKUMAS

REFERATAS

Atliko J. B.

PV studentė

Tikrino L. N.

Čižinauskienė

Dėstytoja

ALYTUS, 2004

Turinys

Turinys 2

Darbo tikslai 3

Įvadas 4

Pratarmė 5

Gyvenimo problemos mokslo istorijoje 5

Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę? 7

Žmogaus ilgaamžiškumas 8

Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas 9

Visiškos ramybės pasiekimas 10

Literatūra 11

Darbo tikslai

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti kas yra gyvybė, mirtis ir ilgaamžiškumas.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti gyvybės atsiradimą.

2. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?

3. Žmogaus ilgaamžiškumas.

4. Kokia mirties esmė?

5. Mirtis –– žmogaus priešas, o gal mirtis – geradarė?

6. Ar įmanoma pasiekti visišką ramybę?

Įvadas

Nuo senų laikų žmogų kamuoja amžinas esminis klausimas, kas yra

gyvenimas ir mirtis? Žmonės stengėsi suprasti gyvenimo paslaptį, išspręsti

kas gi tas gyvenimas. Kada ir kaip mūsų planetoje atsirado gyvybė, pirmieji

organizmai.

Klausimas kas yra gyvybė, iškart kelia klausimą apie mirtį. Kas

yra toji mirtis? Ar tai gyvenimo evoliucijos triumfas? Ar tai kaina už

tobulybę? Ar gali žmogus nugalėti mirtį ir tapti nemirtingu? Ir pagaliau

kas karaliauja pasaulyje gyvybė ar mirtis?

Deja surasti atsakymą į šiuos klausimus nėra taip lengva.

Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jos

varžosi viena su kita, norėdama kiekviena įrodyti savo teisumą.

Žmogus turėdamas laisvę rinktis dažniausiai pasiklysta tarp idėjų

gausos ir nueina klaidingu keliu.

Šiame darbe iškilusius klausimus nagrinėsime remdamiesi tiek

Rytų, tiek Vakarų filosofija ir religine filosofijos atmaina.

Pratarmė

Kas yra gyvybė domina fizikus biologus ir kitus. Šia tema yra

parašyta daug darbų. Daug mokslų tyrinėja gyvybės atsiradimą, jau nekalbant

apie biologines kompleksines disciplinas. Mokslininkai teikia pirmenybę

gyvybės ieškoti mikropasaulyje. Bet ten be atomų ir paprastųjų molekulių

karaliauja standartiniai objektai. Kaip bebūtų gyvybė mums kelia daug

klausimų.

Kiekvienas mokslas tuo labiau kiekviena filosofija ir religija

siūlo savo teorijas. Atrodo negalim tiksliai išsiaiškinti kas yra gyvybė

neišsiaiškinus kas yra mirtis.

O kas yra mirtis? Atstovauja gyvybei, ar viešpatauja viena eidama

prieš gyvybę? Ar galima gyviems organizmams nemirtingumas? Šis klausimas

liečia kiekvieną iš mūsų. Todėl mes nori nenori, galvojame, kaip gyventi

šiame pasaulyje, o gal yra kitas pasaulis?

Gyvenimo problemos mokslo istorijoje

Žmogus – tai gyvas organizmas. Kad išsiaiškinti jo sspecifiką tarp

kitų organizmų reikia išsiaiškinti kas yra gyvybė ir kokia jos reikšmė.

Žmonės nuo senų senovės stengiasi įminti gyvenimo mįsle. Jau

senovės mąstytojai gyvųjų sutvėrimų atsiradimą laikė neatsiejamu dalyku nuo

negyvosios gamtos atsiradimo. Garsusis filosofas Aristotelis supranta gyvą

sutvėrimą kaip vienintelę materiją ir formą. Žmogaus kūno forma yra siela.

Svarbiausiu gyvybės raiškoje yra judėjimas. Judėjimas yra universali

gyvybės savybė, nes tik dėl judėjimo galimybės virsta tikrove. Tačiau

materija, jo manymu, negali judėti.

Senų senovėje žmones domino ne vien tik gyvybės klausimas, bet

ir klausimas apie jos egzistenciją, aapie tai kaip atsirado augalai, žmogus,

kultūra.

Pagal kai kuriuos senovinius mitus žmogus buvo sutvertas iš molio

arba žemės, iš medžio arba beformių gyvų sutvėrimų. Taip pat materialinėje

filosofijoje įrodinėjo savo teorijas Demokritas. Pagal jį, atomai

bejudėdami priglunda vieni prie kitų taip sudarydami vieną kūną. Taip pat

neišskirtinumas augalams ir gyvūnams.

Plačiau jis aiškino, kad žemė pirmiausia sukietėjo, paviršius

šilo ir rūgo, dauguma vietų pagrindinės medžiagos kilo į paviršių, ir taip

pasidengė puvėsiais. taip pagrindinė medžiaga šilumos sekoje, pradėjo kurti

gyvybę, ji maitinosi naktimis drėgme, kuri nusėsdavo iš atmosferos, o dieną

kietėjo, džiuvo nuo karščio. Galų gale iš jų atsirado įvairių formų gyviai.

Aristotelis taip pat plėtojo šią mintį, kad daugelis organizmų atsirado

toje puvėsių masėje.

Krikščionys taip pat iškėlė savo versiją. Biblijoje apie gyvybės

atsiradimą žemėje sieja su Dievu. Biblijos mitologija nutraukė tikrąsias

pasaulio atsiradimo paieškas. Mąstytojams filosofams teliko „aiškintis“

kiek laiko gyveno Adomas, „tikslinti“ kokia kalba kalbėjo Ieva ir t.t.

Dauguma Vyskupų, biblijos pasakojimą lygino su senovės mąstytojų filosofų

teorijomis. Pavyzdžiui, vienas krikščionių vyskupų, Aurelijus Augustinas

(354 – 430), teigė, kad viskas teka viena vaga, reikia dėkoti už tai

Dievui, kad jis suteikė jėgą materijai. Šį procesas, pagal jo žodžius,

galima akivaizdžiai pamatyti kaip pavyzdžiui medžio augime iš sėklos,

kuriame jau yra būsiančios šakos, lapai, bes visa tai atsiranda nuosekliame

augime. Šį rezultatą matome dėl Dievo, kuris suteikė sėklai potencialią

jėgą. Pasak Augustino, neprotinga būtų pažodžiui suprasti pasaulio sukūrimą

per šešias dienas, nes laikas ir sukurtų daiktų pasaulis atsiranda kartu.

Naujųjų laikų mąstytojai pradėjo įrodinėti, kad gyvybės

atsiradimas yra griežtas dėsningumas. Eksperimentai parodo, kad gyvųjų

organizmų sudėtyje nėra tokios medžiagos, kuri nebūtų buvę neorganinės

kilmės, kad daugelis junginių išsivysto organizmuose, kuriuose įgaudami

vieną formą laikui bėgant įgauna kitą. Tai galima įrodyti dirbtiniu būdu

laboratorijose. Didelę reikšmę turėjo teorija apie ląstelės sandaros

gyvuosiuose organizmuose, dėl vienintelio proceso išaiškinimo, susidariusio

gyvojoje aplinkoje, gyvos materijos egzistavimo. Tačiau čia iškyla

klausimas dėl egzistuojamų organizmų kilmę. Į šį klausimą atsakė Darvino

(1859) evoliucinė teorija: „Apie rūšių atsiradimą natūraliosios atrankos

būdu „kova už būvį“. Šios teorijos dėka atsirado galimybė paaiškinti

egzistuojančių organizmų gyvybę pradedant nuo mažiausių organizmų iki

žmogaus proto.

Darvinas parodė, kokiais būdais gamta tobulina savo kūrinius. Tuo

jis išsprendė vieną iš gyvybės problemų.

XX a. į gyvybės atsiradimo klausimą daugelis galėjo atsakyti

taip, kai ant žemės susiformavo sąlygos dėl cheminės evoliucijos,

susiformuoja sudėtingos sintezės organinės molekulės. Specialiosiose

laboratorijose, skirtingose šalyse, daugelį metų buvo atliekami

eksperimentai, bet nenatūralia technologija sintezės išgauti, nors

primityvaus organizmo vis dar nepavyko.

Pasiekti „kelionės laike“ rezultatai, praeities geologijos

(moksle apie žemės sudėtį) gelmėse. Nes jeigu kažkada organizmai atsirado

ant žemės, tebūnie netgi „sėklos pavidale“, atneštame iš kitų pasaulių, tai

vis tiek istorija turi prasidėti nuo eros, neturinčios gyvybės. Tokios eros

paieškos tęsiasi nuo ppraeito amžiaus ir deja be rezultatų.

XX a. pabaigoje vokietis O. Liebmanno pasiūlė originalią teoriją

apie pirmosios gyvybės formos susiformavimą iš savitų skystųjų kristalų,

kurie yra sujungtų iš kūnų turinčių skystų ir kietų savybių. Jis

eksperimentavo ir pateikė skystųjų kristalų lašelių nuotraukas,

primenančius vienalyčius organizmus.

Tolimesniuose ieškojimuose atsispindėjo panašios viltys.

Ar žmogaus gyvenimas turi kokią nors prasmę?

Žmonės nemokantys vertinti savo egzistavimo, gyvenimą laiko

monotonišku ir nuolat keliantį susirūpinimą kaip „užmušti laiką“. Tokie

žmonės yra kurčiai poetų dainomis dainuojantys gyvenimo himnus. Žemėje

žmogus – vienintelis sutvėrimas, kuriam suteikta viena iš svarbiausių jėgų

– jėga kurti. Žmonėms svarbu suprasti gyvenimo prasmę, rasti gyvenime savo

vietą ir atverti pačius geriausius kelius, būties pertvarkymui.

Žmonių, kurie eina kartu su istorija, nebaido gyvenimo problemos.

Jiems tenka netik susimąstyti ties šiomis problemomis, bet ir nustatytą

priešais save (tam tikrą) tikslą ir siekti jo įgyvendinimo. Tie žmonės

suteiks gyvenimui prasmę, ateities viltį. Įprasmintas gyvenimas, žmogui,

suteikia jėgų, galinčių pertvarkyti pasaulį, sukurti rojų ne ant debesų,

kaip mokė religija, o ant žemės. Klausimai apie įprasminimą, tikslą ir

vertingumą gyvenime turi ne tik teorinę, bet ir didžiulę praktinę reikšmę.

Va kodėl žmonės nuo pat visuomeninės gyvybės atsiradimo parodė jiems

negęstantį susidomėjimą.

Klausimas apie gyvenimo išsivystymą pakopose istorijoje iššaukė

įnirtingus ginčus. Skirtinga filosofinė ir teologinė sistema ne tik su

skirtingais regėjimų taškais, tinkamais aiškinti gyvenimo prasmę, kėlė

ginčus bet

ir kėlė nesutarimus pasaulėžiūroje. Gyvenimo prasmės problema,

pagal G. Geinį, tapo filosofijos klausimu ir istorijos „prakeikimu“. Tik

marksizmas pirmas davė pamokančią visapusišką analizę gyvenimo prasmės

problemoje.

„Iki šių dienų, – rašė F. Engelsas, – visą laiką skambėjo

klausimas: kas yra dievas? Ir vokiškoji filosofija išsprendė jį taip:

dievas yra žmogus. Žmogus tik turi pažinti save patį, nusistatyti sau savo

gyvenimo kriterijus, duoti jam įvertinimą remiantis savo esme, sutvarkyti

pasaulį pagal žmogaus tiesą, pripažinti savo aplinkos reikalavimus. Ir tik

tada mūsų laikų mįslė bus jiems prieinama. Tiesos reikia ieškoti nne kokiame

nors „dieve“, o ganėtinai arčiau savęs, žmogaus krūtinėje“.

Religijos ginėjai teigia, kad filosofija negali atsakyti į

klausimą „kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“, ir tik jie pašaukti atsakyti į

šį klausimą. Kaip pavyzdį galima pateikti vieną pamokslą apie gyvenimo

prasmę, kurį perskaitė V. Šiškuvienė.

„Kiekvienas žmogus, brolis ir seserys, užduoda sau klausimą apie

žmogaus būties prasmė. .Ar gi yra gyvenimo prasmė? Dauguma pesimistų mato

gyvenime tik galinguosius. Netikintis žmogus gyvenime mato kančią, ašaras,

laidotuves. Bet ar yra kažkas kas tvarko visatą? Yra. Juk kiekvienam

žmoguje egzistuoja laimės, grožio, teisybės troškimas. Nėra nė vieno

žmogaus sielos kuri nesiveržtų į nuostabumą, tobulumą. Reiškia, ir gyvenimo

prasmė turi būti nuostabi, amžina, nepraeinama.

Gyvenimo prasmė turi būti prieinama kiekvienam, tuo ji ir

vertinga. Ji bus tik tada vertinga, kada visuomenė nežinos kas yra

savanaudiškumas. Bet jei aatsiras nors vienas žmogus, kuriam gyvenimo prasmė

nėra prieinama, tai tokia prasmė neturi jokios prasmės.

Aukščiausiam žmogaus tikslui prilygsta Kristus.

Taigi, gyvenime yra tikslas, prasmė ir gyvenimo vertė. Mūsų

optimizmas nėra saldutis, mes nepasakas pasakojame. Aukščiau tikslo –

gyventi dėl Dievo – nieko nėra.“

Ši ištrauka įrodo, kad siekiama tarnauti kultams, iššaukti

klausytojams tam tikrus išgyvenimus. Taip įtikinėja klausytojus, kad

religiniai taškai atsižvelgiant į žmogaus gyvenimo prasmę – žinoti dievą,

jį mylėti, jam tarnauti, tokiu atveju klausimas apie gyvenimo prasmę

priveda prie išvados, kad gyvenimas iš vis neturi gyvenimo prasmės.

Marksizmas išveda gyvenimo prasmę iš objektyvių egzistuojančių

faktų kaip idealai, kurie pastoviai praktiškai egzistuoja. Tiesiai kalbant,

gyvenimo prasmė tampa idealu, pagrindą sudaro tam tikras žmogaus požiūris

su faktais egzistuojančiais tikrovėje. Žmogaus gyvenimo prasmės negalima

izoliuoti nuo kitų žmonių gyvenimo prasmės, nes tada bendravimas praranda

reikšmę.

Neigiant religinę – mistinę žmogaus gyvenimo prasmę, marksizmo

filosofija išjudina nuostatus, dėl sąmoningos žmogaus veiklos siekiant tam

tikro tikslo.

Žmogaus ilgaamžiškumas

Jau nuo seno medicinos mokslas teikia patarimus, kaip pratęsti

žmogaus gyvenimą, kaip nutolinti senatvę.

Daktaras Hipokratas patarė, kaip išsaugoti sveikatą ir pailginti

savo gyvenimą. I a. pr. K. vienas garsus filosofas Seneka teigė, kad trumpo

gyvenimo mes negauname o sukuriama jį patys. Jam žinojo, kad nepriklauso

gyvenimo trukmė nuo genų paveldėjimo. Kad nesutrumpėtų žmogaus gyvenimas

jam reikia sudaryti egzistavimo sąlygas.

Ypatingai daug dėmesio sskyrė Avicena ilgaamžiškumui ir senatvės

atitolinimui. Avicena yra arčiau gamtos mokslų, gydytojas, mokė medicinos

ir filosofijos. Jis suprato, kad senėjimas – tai gamtinio proceso reakcija

į organizmą, kuris veda prie fiziologinių pasikeitimų.

Bet tik XVIII a. prasideda tirti senėjimo klausimą. Pirmiausia

gydytojai apsiribojo patarimais, kaip higieniškai gyventi. Jie patarinėjo

palaikyti kūno švarą, užsiiminėti gimnastika ir pan. Jau tada susimąstydavo

apie fizinį vaikų vystymąsi, rūkymą, alkoholio vartojimą ir t.t. Viso to

ieškojimas įrodo, kad medicina pastoviai mąsto ir siūlo pamąstyti apie

žmogaus ilgaamžiškumą.

Koks yra maksimaliausias žmogaus amžius? Yra išsaugoti istoriniai

įrodymai, kurie teigia kad G. Kengigeris mirė 600 metais būdamas 185 – rių.

Pagal vengrų literatūrą XVII a., pasitaikė pragyvenusių 147 ir 172 metus.

Norvegijoje kažkoks Drakenbergas pragyveno 142 metus.

Buvo įvairių pasiūlymų kaip pratęsti gyvenimą. Vienas

profesorius, Voronovas, bandė aplenkti senatvę, tačiau tai buvo dar vienas

nesėkmingas bandymas. Jis jaunų gyvūnų kiaušinėlius persodindavo seniems

gyvūnams. Persodinimo rezultatai tragiški, gyvūnai pradėdavo senėti dar

greičiau.

Mūsų laikais yra jau pasiektas tas lygis, kuris suteikia galimybę

žmogaus gyvenime pasiekimai ilgaamžiškumo. Visa tai akivaizdžiai pastebima,

kaip plastinės operacijos ir kiti būdai.

Mirties esmė ir mirtis, kaip gyvybės neigimas

Galime performuoti vieną patarlę: „Sakyk man kas tavo priešas, ir

aš pasakysiu, kas tu“.

Žmonijos priešas – mirtis.

Vienas originalus mąstytojas teigė, kad aukščiausias tikslas –

nugalėti mirtį. Prikelti visus, buvusius (gyvenusius) Žemėje. Taip pat jis

bandė nuteisti mirtį mirčiai. Šis bandymas iššaukė neviltį ir siekimą, kad

tai netaptų noru nugalėti ledinę nebūties baimę.

Prisiminkime baimę, pažystamą kiekvienam iš mūsų. Tolstojus

pergyveno tai skausmingai, kančiose. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo

vaikų: „Kodėl man juos mylėti, auginti ir saugoti? Dėl to ir neviltis. Kuri

manyje, o gal bukaprotis? Mylint juos, aš negaliu slėpti nuo jų tiesos, –

kiekvienam žingsnį matyti juos prie tiesoje pažinimo. O tiesa – mirtis.“

Mitologijoje aiškinama, kaip blogosios dvasios, kurios įsibrauna

į žmogaus organizmą ir jį po truputį žudo. Mitologija sutinka su tuo, jog

žmonės turi kovoti su blogosiomis dvasiomis ir dievybėmis, kurios neša

mirtį. Senuose mituose kalbama apie Dzeusą, kuris supykęs ant Sizifo dėl

savivaliavimo, pasiuntė pas jį Mirtį, bet Sizifas sukaustė ją tvirta

grandine, ir žmonės daugiau nebemirė. Kartą Aidas išlaisvino Mirtį iš

grandinių, ir ji nugalėjo Sizifą. Graikiškos mitologijos parodo žmonių

bejėgiškumą stengtis pergudrauti mirtį.

Religijoje mirtis neutralizuoja baimę, tikėjimu nemirtinga siela.

Mūsų laikais tikėjimas nemirtinga siela atsirado naujose formose (užtenka

prisiminti įdomų R. Mūgos darbą „Pomirtinis yvenimas“). Po ilgų apmąstymų

su skausmu pripažinti, kad jeigu siela atsiskirs nuo savojo kūno, tai yra

ir bus mirtis, vaiduokliško kūno pavidale.

Galime pažiūrėti ir iš kito taško.

Mirtis – geradarė!

„Prisipažinkime, juk nemirtingumas (amžinybė) mums tai tik Dievas

ir religija: nei gamta, nei mūsų ssupratimas. Mirtis – netik išlaisvina kūną

nuo ligų, bet ir išlaisvina nuo visokiausios kilmės skausmo.“ Tokios

nuomonės M. Montaignis.

„Jeigu koks nors organizmas, – rašė N. N. Strachovas – galėtų

amžinai gyvuoti, tai toks organizmas negalėtų pasiekti pačio aukščiausio

taško, bei niekada negalėtų įgauti didžiausios savo jėgos. Jis būtų visą

laiką tik paauglys, sutvėrimas kuris nuolatos augtų ir kuris niekada nebus

užaugęs. Jeigu vieną kart atsitiktų taip, jog organizmas pasikeistų, tai

tęsinys būtų, organizmo gyvavime, būtų pasikartojantis pokytis, bet jame

daugiau niekas nepasikeistų, toks pasikartojimas negalimas gyvenime. Tad

galime daryti išvadą, kad mirtis nuo gyvenimo neatsiejamas dalykas nuo

organizmų vystymosi. Štai pagrindiniai argumentai kurie paaiškina mirties

reikšmę.“

Trumpai tariant, jei mirtis – gerovė, sutverta dėl tobulėjimo,

tai gyvybė – blogybė, kurios reikėtų kuo greičiau atsikratyti. Tikintys

Visagaliu Dievu jau prieš gyvenimą ruošiasi „antibūčiai“, tikintys gamta

turi džiaugtis atiduodami savo gyvybę dėl tobulumo. O tiem kurie visai

niekuo netiki, jiems suteikiamas mąstymas, apie mirtį ji juk išvalo Žemę

nuo gobšių ir neprincipingų vartotojų.

Visiškos ramybės pasiekimas

„Dievai, mano dievai! Kokia liūdna vakarėjanti žemė! Koks

paslaptingas rūkas virš tvenkinių. Kas klaidžiojo rūke, kas kankinosi prieš

mirdamas, kas skrido virš šios žemės, nešdamas ant savęs nepakeliamą

sunkumą, tas tai žino. Tai žino pavargęs. Ir jis be gailesčio palieka šia

apniukusią žemę, jos tvenkinius ir ežerus, bet atsiduoda lengva širdimi į

mirties rankas, žinodamas, kad

tik ji gali jį nuraminti“. Šiais žodžiais M.

Brunas liūdnai užbaigia ir pavaizduoja mirties tiesą. Anksčiau ar vėliau

laukia mūsų mirtis. Ir tada daugelis – jeigu ne visi – priklauso nuo paties

savęs.

Kitas mirties baimės įveikimas – religiniai įsitikinimai,

tikėjimas nemirtinga siela. „Siela esanti ilgaamžiškesnė už kūną“ –

Faidonas.

Trečias teiginys, kad gyvenime telieka viena, džiaugtis

malonumais ir materialiomis gėrybėmis. Tokie žmonės – pasirengę viskam, o

jeigu Dievas iš tikro yra!..

Būtų keista išsirinkti iš šių mirčių viena geriausią. Juk ne mes

ją, o ji mus renkasi. KKiekvienas turi gyvenimą ir mirtį ar nemirtingumą

kurį užsitarnauja.

Ir dar vienas svarbus dalykas: visi mes nemirtingi kol esame

gyvi.

Užbaigiu šį darbą, taip ir nesugebėdama atsakyti į užsibrėžtus

klausimus. Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nebus iki mūsų pačių mirties.

Literatūra

1. Jankovich I. „Išgyvenau savo mirtį“ Vilnius 1984

2. „Pasaulio mitai“ alma littera. Vilnius 1998 /33,142

3. Gudaitė G. „Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose“ tyto

alba. Vilnius 2001

4. Ernst von Aster „Filosofijos Istorija“ alma littera. Vilnius 1995

5. Чикин С. ЯЯ. „Путь к долголетию. – М., Знание, 1986- нар. Ун-т. Фак.

Здоровья, Nr.12