harmonija ir sveikata
TURINYS :
ĮVADAS………………………… 1-2
I.HARMONIJA IR SVEIKATA …………………… 3
1.1..Stipri siela- sveikas kūnas ……………………. 3-5
II. LIGA IR SVEIKATA ……………………… 6
2.1.Liga filosofiniu požiūriu ……………………… 6
2.2.Ligos atsiradimo priežastys………………..
6-7
III..LIGOS IŠVENGIMO GALIMYBĖS ……………… 8
3.1.Natūralioji sveikatos filosofija…………………. 8-11
3.2.Markūno požiūris į ligos išvengimo galimybes …………. 11-13
3.3.Eutonazijos problema bei jos filosofi nis pagrindimas……….. 14-16
IV. S. KANIŠAUSKAS- PATS ŽMOGUS FORMUOJA SAVO GYVENIMO ĮVYKIUS……………………… 17-18
4.1. Kanišausko požiūris kaip apsisaugoti nuo energijos netekimo
(kaip pažinti vampyrą) 19-21
IŠVADOS …………………………
22
LITERATŪRA ……………………
23
PRIEDAI …………………………
24-25
ĮVADAS :
Kodėl vienam žmogui sekasi antram nesiseka ? Kodėl vieni gyvena be didesnių materialinių rūpesčių o antri galo su galu nesuduria? Kodėl anaiptol ne aaukštos moralės individui Dievas nepašykštėjo sveikatos o skrupulingai sąžiningas ir geros širdies žmogus neatsikrato persiojančių nelaimių ir ligų ?
Žmogus tiesiog gyvena pasaulyje, jam svarbu vartotojiškas požiūris, svarbus kūnas, kad jis būtų ne tik sveikas, bet ir raumeningas (ką perša mums ir spauda ir TV), lieknas, madingai aprėdytas, gardžiai kvepėtų. Nieko čia smerktino nėra. Žmogus į šį pasaulį ateina tam, kad viską išbandytų.Todėl kiekvienas gali užsiimti verslu ir politika, meile ir seksu, didinti savo turtus ir reikštis politikoje.Galima ir rreikia viską daryti su azartu ir malonumu. Tik svarbu , kaip teigia Svijašas knygoje “Kaip išvalyti karmos ąsotį”, neperžengti ribos, kurią peržengęs žmogus užmiršta, kad visa tai- tik žaidimas, ir ima jausti pyktį bei neapykantą. Kad pradeda kritikuoti ir jausti ddidelį nepasitenkinimą Dievo sukurtu pasauliu. Įsivaizduoja esąs didesnis už kūrėją. Už tai jau baudžiamas. Jam taikomas karminis auklėjimas. Įisvaizduokime savo nepasitenkinimą pasauliu t.y. Dievu, kuris tą pasaulį sukūrė, kaip skystį. Jei yra skystis , tai turi būti ir indas. Indas į kurį teka mūsų nepasitenkinimas Dievu t.y. esamu pasauliu pildosi. Ir kai pasiekia kritinę ribą , tada jau ima veikti karmos “auklėjimo” mechanizmas, ir iš žmogaus vienu ar kitu būdu atimama tai, kam jis teikia idealizaciją. “Idealizacija – tai kam nors teikti per didelę reikšmę, ko nors nekęsti, pavydėti, smerkti, pykti arba jausti kitas kraštutines emocijas (ir netgi meilę) bendraujant su kitais žmonėmis arba gyvenimo įvykiais.Kas gi kontroliuoja ir veda mūsų nuodėmių apskaitą ? Vieni mano, kad Dievas, kiti, kad sspecialiosios “karmos jėgos”, treti- kad egregorai. Tačiau niekas tiksliai nežino, nes viskas vyksta Neapčiuopiamajame pasaulyje.Greičiausiai Neapčiuopiamojo pasaulio atstovai turi pakankamai savų reikalų ir neturi laiko nuolatos sekti mūsų poelgių, o juo labiau minčių, emocijų.Todėl gudrioji gamta pačioje žmogaus sieloje numatė vieną mechanizmą, kuris nuolatos seka jo mintis, emocijas ir elgesį, atsižvelgdamas į juos, reguliuoja skysčio tekėjimą į karmos ąsotį. (Svijašas “Kaip išvalyti karmos ąsotį”) Įvardinkime mus sekantį mechanizmą kaip “prižiūrėtoją”.
Kaip teigia Svijašas savo knygoje .Kai karmos ąsotis prisipildo iki pusės ““prižiūrėtojas” žmogui dar nereiškia didelių pretenzijų. Žmogus gyvena normaliai ir turi nedidelių nemalonumų- gyvenimo priminimų. Bet kai tik jis ką nors ima idealizuoti, atsidaro tam tikras vožtuvas ir indas ima pildytis.kai skysčio lygis pasiekia 60 proc. “prižiūrėtojas” ima žmogui siųsti signalus “gerbiamasis, užmirštate, kad šiame pasaulyje esate tik lankytojas. Jums čia niekas nepriklauso, todėl arba tenkinkitės tuo, ką turite, arba kulniuokite iš čia”.. Jeigu žmogus viso to nesuvokia kaip asmeninio signalo ir mano, kad tai tik atsitiktinumas, ir nepakeičia savo elgesio, jam siunčiami griežtesni įspėjimai.Mūsų pasaulyje nėra atsitiktinumų, šiuo požiūriu jis yra labai determinuotas.. Viską, kas mums atsitinka , organizuoja prižiūrėtojas, ir tai yra įspėjimas, kad neteisingai elgiamės pasaulio atžvilgiu. Pirmiausia griūva tai, kam jis teikia didžiausią reikšmę. Kai karmos ąsotis prisipildo beveik iki viršaus žmogus suserga nepagydoma liga. Šiame etape “prižiūrėtojas” praranda kantrybę. Jei žmogus spėja suvokti, kad neteisingai elgiasi, todėl smarkiai pakeičia savo mintis ir elgesį, tai atitinkamas vožtuvas užsidaro ir karmos ąsočio skysčio lygis sumažėja.Tada pasitraukia ir liga – žinoma nemaža atvejų, kai savaime pranyko vėžys ar AIDS. Kad ąsotis nepersipildytų ir siela nenusileistų ant daug žemesnės pakopos nei ankstesnė, “prižiūrėtojas” anksčiau laiko atšaukia iš “komandiruotės” į Žemę. Todėl žmonės turintys didelių sugebėjimų, kartais iš gyvenimo pasitraukia aanksčiau nei žmonės, kurie jų neturi. Kuo didesni sugebėjimai, tuo griežtesnė kontrolė.
Tačiau karmos ąsotis ne tik pildosi,- tokiu būdu mes gyventumėme tik iki penkiolikos metų. Juk būtent šio amžiaus tarpsniu visu gražumu pasireiškia pyktis, smerkimas, pavydas ir kitos neigiamos emocijos. Todėl , kad žmogus gyventų ilgiau gudrioji gamta karmos ąsočio apačioje įtaisę vamzdžius, kuriais karmos skystis išteka t.y. žmogus išperka savo gyvensenos ir minčių sąlygotas nuodėmes. (Karmos ąsočio schema pridedama). Kad karmos ąsotis nesipildytų reikialinga harmonija tarp kūno ir sielos.
Šio darbo tikslas –išsiaiškinti žmogaus harmoniją, disharmonijos priežastis bei jos sprendimo galimybes .
Uždaviniai :
1.Išsiaiškinti kas yra liga filosofiniu požiūriu.
2.Apibrėžti žmogaus harmoniją.
3.Išsiaiškinti ligos išvengimo galimybes.
I. HARMONIJA IR SVEIKATA.
1.1. Stipri siela- sveikas kūnas
Omaras Mikaelis Aivanovas teigia, kad :
“Žmogus – aukščiausias evoliucijos kūrinys. Nuo tos dienos , kai žmonės panoro nutraukti ryšį su dieviškąja harmonija , visos nelaimės įsišėlo prieš juos . Kuo stipriau pasaulyje įsivyrauja anarchijos dvasia , tuo dažniau sergama vėžiu , kiekviena organinė negalia yra kilusi iš paties individo bejėgiškumo ar ydos , ir būtent žmonės sukelia daugumą ligų . Augant nervingumui ima vystytis liga.” Didėjant vidinei betvarkei susergama. Liga rodo anarchiją. Nesąmoningi visi ginčų mėgėjai konfliktuojantys – tampa ligos sėjėjais . Ir atvirkščiai , kai visi dvasiniai judėjimai , ssiekiantys , kad viešpatautų taika , ramybė , brolybė , kad žmogus išmoktų suprasti vienas kitą , mylėti aplinkinius . Norint pasiekti vidinę darną , pirmiau reikia ją įsimylėti pačiam . Turi būti sąžiningas pats su savimi .
.” Gamtos ir būties reiškiniai atveria ir parodo begalinę tvarką ir harmoniją , kad paliudytų , kaip visa tvarkinga , darnu ir estetiška . Gyvūnai , augalai buvoja darniai su gamta , išskyrus žmones. Galvokim apie tvarką , įdiegtą Dievo nuo pasaulio sutvėrimo pradžios” .{ Omaras Mikaelis Aivanovas, 1999}.
Jei žmogus nori palikti šioje žemėje pėdsaką, tai svarbu būti geram , šviesiam , sugebančiam dalyvauti visuotinės brolybės formavime , kurių sprendimai nulems kosminę pusiausvyrą. Tikrai dvasingas žmogus tarnauja dieviškai idėjai , ir būtent idealizmas jį palaiko ir jam atlygina . “Įsileiskime dieviškąją mintį į savo protą, dirbkime vardan jos , tai sutaurins egzistenciją ir net prailgins gyvenimą “ . (Omaras Mikaelis Aivanovas, 1999)
Nuo tos akimirkos, kai neapykanta, pyktis , piktdžiuga , pavydas , agresija ima skverbtis į žmogų , kartu įsitvirtina ir liga . Liga yra vidaus sumaištis . Tai dangiškasis “prižiūrėtojas ” ima siųsti signalus- žmogau tavo karmos ąsotis greit persipildys . Tuo tarpu viešpataujant darnai , sumaištis negali įsiskverbti ,
sielos santarvė jai sukliudo.
Kiek dalykų yra daroma vidujai nesusiderinus , todėl patiriamos nesėkmės . Sugriauti harmoniją nesunku – tari užgaulų žodį , meti piktą žvilgsnį , sudaužai kokį daiktą , ir pasiekta . Norint atstatyti darną reikia ištiso mokslo ir milžiniškų pastangų. Niekuomet nereikia nieko pradėti vidujai nesusiderinus. Darna – pats geriausias ginklas ligom ir nesėkmėm nugalėti . Svarbu sutarti su keliais asmenimis sutuoktiniu vaikais , tėvais , kaimynais ir su visa apimančia esatimi . Vidujai susiharmonizavus nebūtina apie ttai kalbėti – savaime užplūs naujos jėgos , tiesiog atgimstama iš naujo . Man duotas uždavinys ne pačiam tapti laimingam , o paversti šios laimės dalininkais visus žmones.
Gamtos ir būties reiškiniai irgi atsiveria ,kad parodytų kaip viskas tvarkinga ,darnu , estetiška , o žmonės sielose kultivuoja sumaištį ir kakafoniją.Niekuomet jie nenori paklusti visatos dėsniams . Galime tik pasiguosti tokia mintimi : jei visiškai atsiduotume Dangiškojo Tėvo priesakams, turėsime atsisakyti pasaulietinio gyvenimo ir tapti kulto tarnais- vienuoliais ir vienuolėmis. BBet juk visas pasaulis negali tapti vienuolynu. Žmonės turi gyventi, nepatirti ligų, skausmo, turi mylėti ir tęsti giminę, statyti namus.
Bet tuo pačiu ir turi siekti harmonijos . O iki tokios būsenos kartais būna ilgas ir skausmingas kelias.
A.Čechovas – didysis žmogaus ssielos žinovas yra pasakęs vieną sparnuotą frazę “Sveikame kūne- sveika siela”.A.Čechovas buivo ne tik dramaturgas rašytojas moralistas bet ir gydytojas o visi medikai akivaizdžiai regi jog tol kol žmogus sveikas jis džiaugiasi gyvenimu o kai suserga jį apninka liūdesys, depresijos, suserga ir jo siela.
Todėl siekiant panaikinti kūno negalias pirma reikia tvarkyti ne fizinius o dvasinius negalavimus.Jei mano siela sveika tai yra jei aš suvoksiu jausiu harmoniją grožio teisingumo idėjas tuomet natūraliai rūpinsiuos kad ir mano kūnas nebūtų nuskriaustas būtų teisingai prižiūrimas gražus harmoningas.Be abejo būtų galima paprieštarauti ir sakyti jog yra daug žmonių kurie ir rūpinasi savo kūnu ir šiaip geri žmonės kurie vis serga ir serga. Kodėl ? Į šį klausimą galima atsakyti paprastai : kūno negalavimus lengviau atpažinti nnegu sielos. “ Kūno negalavimų paslėpti neįmanoma o sielos negalavimai yra slepiami. Mums gan nesunku pripažinti kad dūstame kad skauda nugarą tačiau labai sunku pripažinti jog meluojame neturi sąžinės jog jei galėtume pasmaugtumėme artimą” (S.Kanišauskas Likimo anatomija). Ir vėl būtų galima prieštarauti jog tai patologiniai atvejai o reikia kalbėti apie normalius žmones.Tai štai Z.Froidas buvo pirmasis žmogus kuris išdrįso pasakyti jog “normalus žmogus” tai tik mitas tik graži idėja o iš tiesų visi žmonės savyje slepia “pragarus“ “gyvuliškus kompleksus”. Visa ppsichoanalizė visa analitinė psichologija pirmiausia remiantis sąmonės užblokuotų ir giliai glūdinčių pasąmonėje kompleksų atskelidimu. Nereikia manyti kad jei savyje ydų ir problemų neįžiūrime tai jų nėra. Jos yra tik mes arba su jomis taikstomės arba jų neorime pripažinti perkeldami į aplinkinius žmones.Kaip savo knygoje teisingai pastebėjo S.Kanišauskas –“ Ydų perkėlimas – tai kitų žmonių kaltinimas tuo ką labiausiai slepiame nuo savęs. Pavyzdžiui gobšus nesąžiningas žmogus aplink save matys tik gobšius ir nesąžiningus nenorės tikėti jog yra ir nesavanaudžių žmonių. Save patį jis laikys esant sąžiningą ir nesavanaudį.”
Žmogui visada psichologškai sunku save įvertinti. Objektyviai įvertinti savo trūkumus ar neigiamus bruožus. Tik visada norime atrodyti geresni padoresni nei kiti ir tariame jog iš tiesų taip ir yra. Mes užsidedame kaukes kurios prilimpa prie tikrojo veido. Būtent todėl labai sunku pastebėti ir atpažinti savo sielos negalias. O jei ir pastebime jas bemat stengiamės nepripažinti ir išstumti iš pasąmonės. “Tai kad kūnas ir jo ligos susijusios su psichika žinoma nuo neatmetamų laikų. Tai dar kartą patvirtino ir daktaras E.Lindvolas. Jo gydymo metodą galima būtų pavadinti kūno gydymu gydant sielą. Kai kuo šis metodas primena krikščionybės etikos taikymą gyvenime psichoterapiją paremta krikščioniška malda. Lindvolas savo pacientams liepdavo kartoti balsu kai kuriuos teiginius : “Aš tikiu DDievą” “atleidžiu” “myliu” “Aš gerbiu ir myliu save”. Pakartojus šias frazes reikėjo prisiminti gyvenimą pasakyti viską kas buvo skaudu negera žodžiu atlikti savotišką išpažintį.” (S.Kanišauskas. Likimo anatomija). Daktaro Lindvolo mintys ir gydymo metodai susišaukia ir su Svijašo rekomenduotom atleidimo meditacijom. Matyt tikrai žmogaus sielai yra svarbu atleisti ir mylėti.
Visa ši procedūra psichologams psichoterapeutams gerai žinoma. Gerai žinomas ir jos psichoterapinis poveikis. Išsikalbėjimas sielos atvėrimas o kartais ir ašaros dažnai duoda stebuklingus rezultatus. Žmogus tarsi atsikrato susikaupusio ir kamavusio balasto išgrynina savo sielą. O išvalydamas savo sielą gydo ir kūną. Taigi galėtumėme daryti išvadą kad fizinių negalavimų priežastys – ne tiek kūne tiek sieloje. Kadangi siela priskiriama ampyriniam pasauliui tai reikėtų pasidomėti kur sielos ligos priežastys? Kaip teigia A. Svijašas (Kaip išvalyti savo karmos ąsotį, 2000) sielos liga tai eterinio kūno iškraipymai yra per didelio neigiamų minčių formų kiekio emociniame kūne padarinys. Nepakeitus požiūrio į gyvenimą ir neišvalius emocinio kūno , neigiama minties forma niekur nepradingsta ir toliau darko eterinį kūną. Todėl eterinio kūno (sielos) iškraipymai ir fizinio kūno ligos anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda. Apibendrinus galima būtų perfrazuoti Čechovo mintį taip – Sveika ir stipri siela, sveikas ir kūnas.
II. LIGA IR SVEIKATA
2.1. Liga filosofiniu požiūriu.
“Liga savaime neateina, mes patys jją sukuriame. Kai žmogus nebemąsto, nebekovoja su gyvenimu, jo siela po truputi suserga.
Sužeistas kūnas greit išgyja, jis dar labiau pasisemia gyvumo galios. Išgyti žmogui gali padėti ne vien medicina,o jo paties rūpinimasis savo sveikata. Sveikas žmogus tas, kurį valdo dvasia- siela. Sveikata kuriama žmogaus esmės. Ji ir yra ta būsena, kuri padeda susidoroti su ligomis. (S. Kanišauskas Likimo anatomija)
Žmogaus sveikata priklauso nuo vidinės energijos. Energetiką labai žeidžia vidinės abejonės, išgyvenimai. “Ar teisingai elgiuosi”, “Ar nepasakiau ko nors netinkamo? “Ar gerai padariau, kad nusipirkau suknelę” ? Vidinės abejonės ryte ryja jėgas ir sveikatą. Nuolat abejojantis ir neapsisprendžiantis žmogus neprisitaikęs patogiai gyventi šiame pasaulyje. Nuolat įjungtas “žodžių maišytuvas” t.y. abejonės, netikrumas, baimė, sekina jo laiką ir jėgas, neduodamas jokių rezultatų. Tai nereiškia, kad nereikia abejoti ir turėti nuomonę visais gyvenimo atvejais ,- kaip kareivis Šveikas Jaroslavo Hašeko romane. Abejonė – mąstančio žmogaus lemtis. Nereikia savęs graužti dėl padarytų tariamų ar tikrų klaidų. Protingasišvadas ir tikėti”Ko gero teisi liaudies patarlė “Visos ligos iš nervų”.
Liga ir sveikata tarpusavyje labai susijusios: ir žmoniškumas, ir sąmoningumas yra svarbios žmogaus gyvenime. Žmoniškumo nebuvimas žmogaus kūne pasireiškia liga: kai žmogus nebemąsto nesupranta kito žmogaus. Protas niekada neleis užgriūti ligai. O gydytojas nėra tas žmogus, kuris gali išgydyti sielą.
Jis gydo tik kūną.Gydytojai yra gana pragmatiški, jie netiki , kad žmogus turi sielą, bent jau viešai tokių teiginių nepripažįsta. Net ir pateikus akivaizdžius faktus, jie įsivaizduoja, kad ligonį pagydė cheminės mikstrūros, o ne meditacija, ar sureguliuoti žmogaus biolaukai . Dauguma profesionalių medikų bioenergetikus vadina apsišaukėliais, šarlatanais ir grasina Temidės bausme.
2.2. Ligos atsiradimo priežastys
“Ligos sąlyga yra nuodėmė (idealizacija kaip pasakytų A. Svijašas), kuri pati verčia į ligą. Nuodėmės atleidimas yra svarbiausias žmoniškumo sustiprėjimas. O tam reikalingas žmogaus ryžtas, tobulėjimas. Pačiame žžmoguje yra tų stebuklingų galių, kurios gydo nuo ligų. O sergantį žmogų teigiamai veikia kito žmogaus artumas,supratimas. To užtenka, kad žmogaus siela pasveiktų.” (S.Kanišauskas Likimo anatomija)
Besiekdami dvasingumo, savęs tobulinimo ( dar viena idealizacija) nepamirškime realiausio savo kūno – t.y. fizinio. Jie yra mūsų sielos buveinė, jos sumanymų ir bendravimo su kitais žmonėmis realizavimo priemonė.Todėl , kad ir kokie aukšti būtų mūsų sielos siekiai, nedera užmiršti fizinio kūno. Kūnas jau pats savaime reikalauja rūpinimosi – kad būtų pamaitintas, pagirdytas, pamankštintas, švarus, kkad jam būtų šilta. Priešingu atveju atsisakys tarnauti, ir mūsų aukšti siekiai taps tik tuščiomis svajomis, kadangi sergantis kūnas neleis mums daryti tai, ko norime.
Sužinojęs žmogus apie savo ligą, nesuprasdamas jos, suserga iš vidaus. Tačiau pirmiausia jis kreipiasi į gydytoją, aatiduodamas jam visą save ir aklai pasitikėdamas, kad jis išgydys nuo visų ligų. Tradiciškai gydytojas išrašo vaistų, t.y. žmogui rekomenduoja į vidų įmesti papildomų preparatų, kurie turi reaguoti su organizmo išskyromis ir viską grąžinti į senąją tvarką. Iš pažiūros tai primena situaciją, kai kokia nors talpa (mūsų kūnas) perpildoma visokio šlamšto (neteisingos mitybos, gėrimo, gyvenimo būdo padarinių), kuris kai kuriose vietose pradėjo rūgti. Ir štai užuot išvalę tą talpą, mes į ją dar pilame vienokių ar kitokių gydalų, kurie toje vietoje panaikina rūgimą. Žinoma, tik laikinai. Po kurio laiko rūgino procesas prasideda kitoje vietoje, mes vėl pilame specialių miltelių ir procesas vėl laikinai sustoja. Būtent taip, nors ir nelabai apetiškai, galima pavaizduoti tradicinį gydymo būdą.
Jeigu mūsų kūnas yra toks ssvarbus, kyla klausimas: ar jis daro įtaką “karmos ąsočio” prisipildymui? T.y. jei kūnas yra sveikas, tai ar siela taip pat būtinai bus sveika? Prisiminus “karmos ąsočio” schemą , drąsiai galima atsakyti neigiamai.Absoliučiai sveikas kūnas suteikiamas toli gražu ne kiekvienam žmogui. Tiksliau sakant netgi mažai kam. Greičiausiai tai vienas iš gabumų variantų, kurie skiriami žmogaus sielai eilinės inkarnacijos metu. Todėl galima teigti, kad gera sveikata – tai viena iš tų galių, kurios suteikiamos žmogui gimimo metu, o jo užduotis šiame gyvenime –– nepradėti idealizuoti šio savo talento, kadangi iš gabiųjų reikalaujama daugiau nei iš negabiųjų.
Jei žmogaus siela bus švari, tai žmogus bus sveikas. Bet kur rasti tokią “skalbyklą” , kuri gali išskalbti sielas ? Belieka sugrįžti atgal į gamtą. Joje ieškoti ir sielos ramybės ir vaistų.
III. LIGOS IŠVENGIMO GALIMYBĖS
3.1.Natūralios sveikatos filosofija
Žmonės, kurie gamtoje atranda gydymo meną, pvz.-žolininkas rekomenduos šaknį, kad suaktyvintų imuninę sistemą, kiniečių gydytojas manualiniais veiksmais tvarko sąnarius. Visus šiuos žmones jungia –natūralios sveikatos filosofija.Pagrindinis natūralios sveikatos principas- kūnas turi gyti pats, tik be abejo tam turi būti suteiktos palankios sąlygos.Jei žmogus pakankamai rūpinasi savo sveikata, turės savo organizme pakankamai reikalingų medžiagų, organizmas pats sėkmingai kovos su įvairiais negalavimais. Pavyzdžiui, jei žmogaus organizme yra pakankamai kalcio, lūžusi koja gis greičiau, atsistatys imuninė sistema po ligos.
Pagal natūralios sveikatos filosofiją, gydančiojo vaidmuo trejopas:
1.Lokalizuoti ir pašalinti visas kliūtis(tiek fizines, tiek emocines);
2.Aprūpinti organizmą visomis mitybinėmis sveikimui reikalingomis medžiagomis;
3.Mokyti pacientą, kad jis suvoktų ir įsisavintų geros sveikatos principus.
Senovėje žmonės susirgę kreipdavosi į įvairius žynius, kurie kaip įmanydami įvairiomis žolelėmis bandė juos gydyti. Vėliau, jau 20- ame amžiuje buvo susižavėta mokslo ir technikos pažanga, net penicilino atradimas daugeliui buvo sukėlęs viltį, kad pagaliau visos ligos bus įveiktos.Bet vėliau visi suprato, kad tai kol kas tikrai neįmanoma, kkad per daug pasitikėjome tradicine medicina.Pradėjome suprasti, kad žmogus fiziologine prasme yra vieninga, subalansuota, save reguliuojanti sistema. Kad ir kaip paradoksalu, ši sistema dažniausiai yra pažeidžiama ir sutrikdoma paties žmogaus. Siekdama techninio progreso , žmonija išrado gausybę cheminių medžiagų, neatsakingai naudoja cheminę energiją. Visa tai užteršia gamtą ir tarsi bumerangu atsisuka prieš mus pačius, atrodytų lyg pati gamta mums sakytų, kad tikrai judame ne ta linkme, kad turėtume tikėti ne tik tradicine medicina. Padarę tokias išvadas, kupini ryžto vėl grįžtame kuo arčiau gamtos.Tampa labai svarbu tai, kaip nesusirgti, kaip teisingai maitintis, sportuoti.Atrodo, lyg gamta mums sufleruotų, kad ligos priežastys slypi mumyse, kad mes patys turime jų išvengti, o jei jau atsitiko taip, kad susirgome, patys turime ir įveikti savo negalavimus.
“Įsivaizduokime, kad stimuliuodami plaštaką ir pėdą, galėtume save gydyti. Atsiverskime savo delną. Mintyse savo nykštyje nupieškime žmogaus galvą, smilių ir mažąjį pirštus paverskime savo rankomis, o didįjį ir bevardį – kojomis.Visą delną – vidiniais kūno organais. Nykštys, t.y. galva, gali lengvai matyti, net paliesti kitas mūsų kūno vietas.Pastebime, kad plaštaka ir mūsų kūnas išties turi daug panašumų.” (Interneto puslapiai)
“Taip pat ir pėda. Atidžiai įsižiūrėję į didįjį pirštą, matome kaip žmogaus galvą, antrąjį ir paskutinį kaip žmogaus rankas, du viduriniuosius kaip žmogaus kkojas.Kyla klausimas: kodėl visa tai taip panašu į mūsų kūną?Atrodo, kad pati gamta stengiasi tuos panašumus išryškinti. Gal stimuliuodami, masažuodami savo delnus, pagerinsime savo vidaus organų darbą, stimuliuodami pirštus, kurie taip panašūs į rankas ir kojas, išvengsime kraujotakos sutrikimų. Galbūt didelio tikėjimo jėga padėsime savo organizmui nesusirgti, pagerinsime savo organų darbą? “ (Interneto puslapiai) Sveikatos apsaugos srityje pasirodė nauja paradigma. Šios paradigmos rėmuose:
1.Prevencija geriau nei gydymas;
2.Pripažįstama žmogaus įgimto sveikimo galia;
3.Tikimasi,kad gydytojai veiks kaip mokytojai(mokyti pacientus kaip saugoti savo sveikatą, kokius maisto papildus ir vitaminus pasirinkti, ugdyti tai, kad niekas kitas, o tik jis atsakingas už harmoniją savo viduje).
4.Iš pačių sergančiųjų reikalaujama daugiau iniciatyvos.Svarbu viso organizmo, o ne tam tikro organo ar ligos gydymas..
“Kiekvienos mūsų kūno dalies paskirtis palaikyti kūne pusiausvyrą-homeostazę, kiekviena jų dalyvauja palaikant mūsų sveikatą.. Kad organizmas galėtų tvarkingai atlikti savo darbą, kiekviena ląstelė turi gauti visas medžiagas, o atliekos turi būti išmestos. Pabandykime savo organizmą palyginti su kalėjimo kamera. Tai lyg baimių kamera, į kurią sudėjome viską ko bijojome, visas savo nuoskaudas. Mūsų problemos- tai lyg kalinys viduje.Ir kadangi, mes jos neišlaisviname, tai ji augs, kaip ir visa kita mūsų žemėje. Ir ateis momentas, kai ji nebetilps mumyse. “ (Park Jae Woo).
Labai svarbu žinoti,kaip tausoti savo sveikatą, kad
išties netektų sunkiai sirgti. Svarbu yra daugelis ,t,y.išorinė ir vidinė higiena, supratimas, kad švaru turi būti ne tik namuose, bet ir mumyse, turime išmokti tinkamai ilsėtis, sportuoti pagal savo galimybes, sutarti su kitais ir pačiu savimi, pavalgius savęs paklausti: Ar nesijaučiu apsunkęs? Ar valgis man yra ritualas, malonumas ? Ar gyvendami tam tikrą gyvenimo būdą, neapsunkiname savo imuninės sistemos ?Ir svarbiausia būti savimi, sutarti su pačiu savimi.O jei žmogus nenori būti savimi- dvasios kūriniu, kuris suprastų, kad jis savo organizmą tturi tvarkyti pats, tuomet atsiranda visokie sunkumai, kančios, ligos.Žmogus pats kuria savo sveikatą, išvalo savo sielą nuo susirinkusių stresų, pats pasirenka kuria medicina jam pasitikėti labiau. Pats sprendžia melstis jam ar ne, tikėti į Dievą, Kosmosą ar Likimą.Nes dvasingumo lygis matuojamas ne į ką tiki , o kam dvasiai ar kūnui yra priskiriama pirmenybė. Dvasingumas šiame fiziniame pasaulyje neneigia kūniškumo, materialumo. Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš jos. Ne maistas, ne drabužiai, ne pinigai ir nne kitos materialinės vertybės suteršia žmogų, o tik tai, kad dažnas tas vertybes kelia aukščiau visko, jog “iš burnos jam išeina” tų žemiškųjų , o ne dvasinių vertybių garbinimas t.y. prasideda idealizacija, karmos ąsočio pildymas.
3.2.. Makūno požiūris į ligos išvengimo ggalimybes
Pasak J. Markūno, žmonės yra atsakingi už protėvius, save ir savo būsimus palikuonis, taip pat ir už juos supančius kitus žmones bei pasaulio egzistencijos struktūras, nes visus mus tikrai sieja bendras ryšys.
Kaip teigia J. Markūnas, susirgęs žmogus, aišku, pirmiausia kreipiasi į gydytoją, tikėdamasis pagalbos. Medicina yra pasiekusi labai aukštą lygį, ir geri gydytojai tikrai labai daug gali padėti žmogaus kūnui, bet toli gražu ne visuomet. Jeigu sunaikintos arba susilpnėję žmogaus sielos struktūros, galvos smegenų ir kūno organų dalys silpsta bei pradeda nykti, – tada vaistai yra bejėgiai. Tokiu atveju – per gilią atgailą – žmogui reikia sugrįžti į šviesaus pasaulio zoną ir atstatyti pažeistas sielos bei dvasios struktūras ir tik po to kreiptis į gydytoją.
Tyrinėdamas žmonių susirgimų priežastis, J. MMarkūnas padarė išvadą, kad, ko gero, visos nesėkmės ir ligos yra nuodėmių pasekmės. Paveldėtos ligos yra neatgailautos protėvių (ir netgi labai tolimų) nuodėmės, o mūsų pačių nuodėmės padeda atverti vartus praeities kartų nuodėmėms ir drauge dar giliau įtraukia į tamsaus pasaulio gelmes ne tik mus, bet ir būsimas palikuonių kartas.
Širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, psichiniai susirgimai ir kitos, taip pat ir paveldimos, ligos persekioja dėl tėvų ir protėvių neatgailautų ar neatskleistų nuodėmių. Ne visi tas ligas paveldi, tačiau Damoklo kardas kkabo virš visų galvų.
Diagnozuodamas žmogaus nesėkmių ir susirgimų priežastis, jau pradžioje J. Markūnas pastebėjo, kad pokyčiai visų pirma atsiranda galvos smegenyse, o kūno organai kartais net keletą metų išlieka nepakitę ir gyvybingi. Taigi, visos ligos prasideda, sutrikus galvos smegenų funkcijoms. Analizuodamas ligų priežastis, pastebėjo, kad žmogaus valdymo ir kūno savivaldos funkcijos yra labai racionalios. Galvos smegenys valdo kiekvieną kūno organų ląstelę. Viena galvos smegenų dalis valdo širdies ląsteles, kita – plaučių, dar kita – inkstų, kepenų ir t.t. Tuo tarpu galvos smegenų centras valdo visus galvos smegenis. Pavyzdžiui, sutrikus širdies veiklai, ją valdanti smegenų dalis perduoda impulsus į centrą, o tas savo ruožtu siunčia signalus kitoms smegenų struktūroms apie organizmo stabilizaciją. To pasekoje išskiriamos tam tikros sudėties ir koncentracijos virškinimo sultys, kad iš virškinimo trakte esančio maisto būtų pasisavintos reikalingos sudėties ir koncentracijos medžiagos, galinčios stabilizuoti padėtį arba sunaikinti pakliuvusius mikrobus.
Susilpnėjus galvos smegenų bioenergetikai, susilpnėja ir visų sričių organų valdymas, tuo pačiu ir veikla, o atsiradus bioenergetinėms duobėms, sutrinka ne tik atskirų organų veikla, bet kartais ir viso kūno funkcionavimas.
Gilindamasis į ligos atsiradimo priežastis J. Markūnas pastebėjo, kad žmogaus galvos smegenų centras yra tiesiogiai susijęs su jo siela, o pastaroji – su dvasia. Atsiradus pokyčiams žmogaus sieloje, tuojau pat smarkiai kkinta galvos smegenų bei kūno organų bioenergetika. Taigi, pokyčiai žmogaus dvasioje keičia sielos, galvos smegenų ir kūno organų bioenergetiką. Reikia nepamiršti, kad blogos mintys, kėslai bei negeri darbai kaipmat keičia dvasios, sielos ir kūno struktūras. Ilgai laukti tolesnių pasekmių nereikia – ligos priežastys čia ir glūdi. Todėl galimybių joms pašalinti reikia ieškoti žmogaus dvasinėse ir sielos struktūrose.
Daugelis žmonių nesugeba atsikratyti nuoskaudų, neapykantos, pykčio, agresijos ir kėslų bei palinkėjimų aplinkiniams, tokiems žmonėms labai tinka išmintis “nėra nepagydomų ligų, yra tik nepagydomi žmonės”. Taigi, to, ko nenori sau ir savo vaikams, niekuomet nereikia linkėti net didžiausiam priešui.
Pasaulyje medicina yra pasiekusi aukštą lygį. Su žmogaus kūnu ji neretai daro stebuklus. Medicinos galimybes neigiantys ekstrasensai yra neteisūs. J. Markūno nuomone, medikams ne visada pasiseka išgydyti ligonius dėl dviejų priežaščių:
1. Kai yra sunaikintos ligonio dvasinės ir sielos struktūros. Organizmas be šių struktūrų negali egzistuoti, taigi negali ir nugalėti ligą. Geriausiu atveju trumpam, iki tam tikros ribos, pratęsiamas žmogaus egzistavimo laikas.
2. Dėl gydytojo dvasinių ir sielos struktūrų nepilnavertiškumo klaidingai diagnozuojama sveikatos būklė, neteisingai paskiriami vaistai bei procedūros.
Kiekvienas gydytojas savo dvasios ir sielos sveikatai turėtų skirti ypatingą dėmesį, kad galėtų gydyti ne tik ligonio kūną, bet ir sielą.
Kai su ligonio dvasinės ir sielos struktūromis viskas gerai, ggydytojai yra pirmieji žmogaus pagalbininkai, nes tik medicina yra sukaupusi visas žinias apie žmogaus organizmo ligas ir jų gydymo galimybes. Dar daugiau – ji turi tam reikalingą techniką ir preparatus, be kurių organizmas negali sustiprėti ir atsinaujinti, nes nuolat stokoja vitaminų, mikroelementų, amino rūgščių, katalizatorių ir kt. medžiagų, reikalingų save reguliuojančiai laboratorijai – žmogui funkcionuoti.
J. Markūno įsitikinimu, geriausia apsauga nuo ligų ir nelaimų yra buvimas šviesaus pasaulio zonoje. Žmogus yra labai sudėtinga mąstanti būtybė. Nors jo gyvenimas ir likimas iš esmės yra jo paties rankose, tačiau nereikia pamiršti, jog daug kas priklauso ir nuo aplinkos bei kitų faktorių. Norint formuoti palankų savo ir būsimų kartų likimą, reikėtų išskirti tris pagrindines žmogaus gyvenimo sritis ir į jas atkreipti dėmesį. Tai:
1. Sielos ir dvasios švarumas.
2. Fizinė kultūra.
3. Mityba.
Sielos ir dvasios švarumas padeda žmogui išlikti šviesaus pasaulio zonoje. Taip žmogus jau savo buvimu bei tinkamu gyvenimu tobulina pasaulio ir visatos egzistenciją, todėl jis pats ir jo palikuonys jaučia palaimą bei yra patenkinti savo gyvenimu.
Fizinė kultūra padeda harmoningai vystytis kūnui, nes be fizinio krūvio jis negali tinkamai egzistuoti. Optimalus sportas yra tiesiog būtinas kiekvienam žmogui. Susidaro fizinių galimybių rezervas, žmogaus organizmas ne taip jautriai reaguoja į oro permainas, nepervargstama darbe. Todėl kūno sveikata yra
ne mažiau svarbi už dvasios ir sielos sveikatą.
Svarbiausia atsiminti, kad reikia stengtis nesunaikinti dvasios, sielos bei galvos smegenų struktūrų, tada mažiau kils problemų, tiek dėl maitinimosi, tiek dėl sveikos gyvensenos.
Visų nesėkmių priežasčių reikia ieškoti savyje. Žmonės paprastai kaltina kitus, nes taip daug paprasčiau ir lengviau. Iš tikrųjų žmogus yra pats kaltas dėl savo nesėkmių, nes jis pats sunaikina šviesaus pasaulio apsaugą, ir dėl jo padarytų nuodėmių tamsusis pasaulis lemia jam nesėkmes, ligas bei kitas negandas.
Žmonių likimas yra jų pačių rankose, iir todėl tik jie patys turi ieškoti išeities iš sunkių gyvenimo situacijų.
Kaip teigia J. Markūnas, reikia auklėti save ir savo vaikus pagarbos ir pakantumo kitiems žmonėms dvasia, remiantis bendražmogiškomis elgesio normomis ir etiketu, artimo žmogaus supratimu ir vertinimu. Vengti neigiamų emocijų, kitų teisimo, savęs aukštinimo, egoizmo, savanaudiškumo bendravime, į gyvenimą žiūrėti filosofiškiau, o į save – kritiškiau. Saugoti savo šeimą, o jai iširus, – išlaikyti bent draugiškus ryšius, atsisakyti neapykantos, nuoskaudų, prakeiksmų. Mylėti ir branginti savo artimus žmones, kurių nnėra taip jau daug. Gerbti senus žmones, įsiklausyti į jų mintis, mokyti to ir savo vaikus. Užjausti vargšus ir elgetas, pagal galimybes jiems padėti.
Pasak J. Markūno, “svarbiausia – reikia gyventi taip, kad nesukeltum pykčio ar neapykantos nei sau, nei kitiems žžmonėms. Reikia stengtis niekam nejausti pykčio. Tas savybes būtina nuolat savyje ugdyti ir puoselėti, o ne apsimetinėti ir jomis dangstytis.”
3.3 Eutonazijos problema bei jos filosofinis pagrindimas
Savo knygoje S.Kanišauskas paliečia ir labai opią ir aktualią problemą- eutonazija: Eutonazija apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito asmens gyvybė, siekiant išvaduoti jį nuo kančių. E.Gefenas, kalbėdamas apie konceptualius eutonazijos aspektus, pabrėžia, kad medicinos kontekste nevienareikšmiškai interpretuojamas gyvybės nutraukimas, sąmoningos gydytojo intencijos ir paciento gerovė.Jis kelia klausimą, ar visuomet galime laikyti eutonazija atsisakymą gaivinti praktiškai negyvybingą naujagimį ar mirštantį, pavyzdžiui, vėžį¸ sergantį, ligonį.
Eutonazija dar yra skirstoma į savanorišką, nesavanorišką ir priverstinį. Savanoriška eutonazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties. Nesavanoriškos eutonazijos atveju pacientas dėl savo būklės negali to ppadaryti. Kai pacientas nužudomas, nežiūrint į tai, nori jis to, ar ne, turime priverstinę eutonaziją. Tačiau tai yra papraščiausia žmogžudystė, ir ji neturi būti pateisinama, nes kiekvienas žmogus turi teisę gyventi, net ir kęsdamas baisiausius skausmus.
Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvybę labai skyriasi nuo mūsų. Jie netikęjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių kūdikių sunaikinimą. Tai buvo laikoma geriau nei nelaimingas jų bei tėvų gyvenimas. SSenovės graikai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo sunkumų. Jie laikėsi nuomonės, kad savižudybė pateisinama tik sergant nepagydoma liga ir kenčiant baisius skausmus. Medicinos tėvas Hipokratas manė kitaip. Hipokrato priesaika griežtai draudė gydytojų veiksmus, trumpinančius gyvenimą:,, Neduosiu mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio”.
Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų. Jie žiūrėjo į mirtį dar abejingiau nei graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis, negu skausmingos mirties laukimas, rodo šie Senekos žodžiai: ,, Aš neatsisakau senatvės, jei ją mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvepavimą, aš išeisiu iš šio netvirto ,, narvo”. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs kelią viskam, dėl ko aš gyvenau. “
Krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į gyvybės vertę. Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas išsigimusių kūdikių žudimas, nes buvo manoma, kad kiekvienas gimęs iš moters,turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis būtų. Savižudybė buvo uždrausta, kadangi manyta, kad gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis vienas ją gali atimti.
Krikščionybė draudė eutonaziją, teigdama, kad kančią, nesvarbu, kokia baisi ji bbūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.
Subtilisnė gailestingumo argumento utilitaristinė versija būtų tokia: jei veiksmas daromas visų suinteresuotų asmenų labui ir nepažeidžia nė vieno teisių, tada šis veiksmas realiai priimtinas. Kai kuriais atvejais aktyvioji eutonazija taikoma visų suinteresuotų asmenų labui ir nepažeidžia nė vieno teisių, taigi ji yra realiai priimtina. Teisus R.Fenigsenas, teigdamas, kad visų pirma reikia atsakyti į klausimą, ar gelbėti kiekvieną žmogų pavojuje yra visuotinė, visiems mums tenkanti pareiga.. O gal tokią pagalbà galima vertinti kaip malonę, kurią savo nuožiūra pasirinktinai kai kuriems žmonėms galima teikti, o kitiems – ne.
Pirmoji didžioji I. Kanto taisyklė skelbia : ,, Žmogus visada privalo būti tikslas, niekuomet – priemonė”. Tie, kurie žmogiškosios būtybės gyvybę įkainuoja ir laiko ją arba naudinga visuomenei, arba našta ir priklausomai nuo to sprendžia, gelbėti ją, ar ne, žmogų traktuoja ne kaip patį sau tikslą, bet kaip priemonę, kuria visuomenė naudojasi, siekdama gerovės ar kitų tikslų. Jeigu pasirodo, kad ta ,,priemonė“, pavyzdžiui, dėl senatvės ar intelekto sutrikimo jau nebetinka, tai tokią žmogaus gyvybę kaip nereikalingą galima nutraukti.
Dažniausiai vartojamas argumentas prieš eutonaziją yra tas, kad ji pažeidžia moralės normą, draudžiančią žudyti. Bet ar iš tikrųjų yra taip. Ši moralės norma nnėra absoliuti, o turi išimčių. Pagrindinis eutonazijos legalizavimo šalininkų argumentas yra toks: kiekvienas žmogus turi teisę gyventi taip, kaip jis nori, negalima kištis į privatų gyvenimą tol, kol jis nedaro žalos kitiems. Žmonių laisvė gali būti apribuojama tik tuo atveju, jei jie daro žalą kitiems.Žmogus yra savo proto ir kūno valdovas.
Vokiečių filosofas I.Kantas įkompanavo ,,auksinę taisyklę” į savo etikos sistemą. Jis teigia:,, Elkis taip, kaip tavo asmeninio elgesio taisyklė galėtų tapti visuotiniu dėsniu” .Tai reiškia, kad kada mes bandome nuspręsti, ar privalome daryti tam tikrą veiksmą, pirmiausia turime sužinoti, koks pagrindinis principas ar kokia taisyklė, kurios laikysimės, jeigu darysime tai. Tada paklauskime savęs, ar norėtume, kad kiti laikytųsi tos taisyklės panašiomis sąlygomis.
Jei nenorime, kad taisyklės būtų laikomasi visuotinai, mes neturime jos laikytis patys. Moralė aiški: jei tu nenori, kad kiti tau taikytų taisyklę ,, nepamiršk skolų”, tada netaikyk jos kitiems. Taigi, jei mes nenorime, kad taisyklę, draudžiančią eutanaziją, taikytų mums, netaikykime jos kitiems.
Kitas dažnas argumentas – žmogaus nužudymas yra akivaizdus jo teisės gyventi pažeidimas. Jei žmogus prašo jį nužudyti, savo teisių jis nepažeidžia. Iš pirmo žvilgsnio taip, bet reikėtų dar išsiaiškinti motyvus, kodėl žmogus nori mirti. Iš pradžių mes žudysime žmones, norėdami išvaduoti juos iš kančios, tačiau kur mes
sustosime, kur nubrėšime liniją. Ar nenuslysime nuo ,,slidaus šlaito”.
Turint omenyje šią žiaurią patirtį, psichologiškai galima suprasti tuos, kurie galvoja, kad, jei pradėsime žudyti žmones, norėdami išvaduoti juos iš sunkios agonijos, tai faktiškai baigsime, žudydami dėl kitų priežasčių. Logika tokia: jei norime išvengti tolesnių padarinių, turime nepradėti.
Filosofas D. Hume rašė: jeigu Dievas spręstų, kada žmogui gyventi, o kada mirti, medicinos pagalba taptų beprasmiška.Iš to plaukia išvada : jeigu gyvybės atėmimas yra draudžiamas,
remiantis Dievo teise spręsti apie jos trukmę, tai taip ppat turėtų būti uždraustas gyvybės gelbėjimas. Be to, jei kančia yra žmogaus gyvenimo dalis, tai kodėl žmogus vaduojamas iš jo kančių, kodėl vartojama skausmą mažinančių vaistų.
Nuo seniausių laikų keliamas klausimas kodėl egzistuoja skausmas ir kančia. Žinoma, kančią ir fizinį skausmą supa daug paslapčių. Tačiau svarbiausia tikėti, kad kančia – tai iššūkis, kurį reikia ir galima įveikti. Eutanazijos šalininkai sutinka tik su viena kančios puse – kančia, kaip galimybė ją įveikti. Jie teigia, kad paskatinta savižudybė- vienas iš būdų palengvinti kkančias, tačiau, kaip jau buvo minėta po tokio ,,išsivadavimo“ nelieka paties žmogaus.
Tad realiausias požiūris, nenusižengiant religijos dogmoms , manau būtų, vis dėlto ryžtis “pasveikinti mirtį kitą kartą ”.
IV. S. KANIŠAUSKAS- PATS ŽMOGUS FORMUOJA SAVO GYVENIMO ĮVYKIUS
Pasak S. Kanišausko -nesėkmės, lligos, nelaimės, skausmas ir t.t. – tai būtina žmogaus raidos ,,nuo kūno link dvasios” sąlyga. Katastrofos, kurios naikina tai, kas yra pasenę, ir sukuria prielaidas kokybiškai naujoms struktūroms, visada yra skaudžios, tačiau būtinos. Iš tų griuvėsių turi būti kuriamos naujos, kokybiškai kitokios struktūros. Jei to neatsitinka, tada iš tiesų ,,katastrofa” tampa visišku sugriuvimu, nuopuoliu, po kurio seka dar vienas nuopuolis, dar vienas.
Tarsi girdžiu prieštaravimą: niekšai, žmogžudžiai dažnai gyvena kur kas ilgiau nei padorūs žmonės.
Išsyk atsakau: gyvenimo trukmė nėra sielos tobulumo ar jos tobulėjimo kriterijus. Be fizinės yra dar ir dvasinė mirtis, kur kas baisesnė už fizinę. Pasak garsiojo JAV rašytojo V.Folknerio, tarp mūsų yra ir ,,gyvųjų lavonų”. Tai ne išprotėję žmonės, kurių siela neatlaiko gyvenimo įtampos ir ,,pabėga”, pasitraukia iš ppasaulio, užsidaro, palikdama gyventi tik kūną. ,,Gyvieji lavonai” – tai ne bepročiai. Jie iš gyvenimo nebėga, jame jaučiasi puikiai. Juos būtų galima vadinti bedvasiais žmonėmis. Be abejo, ir jie turi dvasią, sielą. Tačiau ta dvasia tiek silpnutė, tiek standžiai apsupta storais žemiškojo, pirkliškojo proto, aistrų, geidulių, instinktų apvalkalais, kad jos neregėti. ,,Gyvieji lavonai” fiziškai gali būti itin stiprūs, nes jie pirmiausia susiję su kūnu, materija, tačiau jiems svetimos, tokios sąvokos, kaip meilė net artimam žmogui, atlaidumas, atsidavimas, o ką jau kkalbėti apie Dievą. Jie gali ir Dievui melstis, tačiau jų malda – tai pirkliškos derybos su Dievu. Visgi ir juos reikia gerbti, reikia užjausti, pasėti juose bent menkiausią gėrio daigelį. Pasmerkdami juos, mes tampame panašūs į juos. Reikalaudami jiems net mirties bausmės, mes atimame galimybę kentėti ir keistis, nors truputį žengtelėti link Dievo. Nesmerkite, ir nebūsite smerkiami, neteiskite, ir nebūsite teisiami. ( Tokios nuomonės laikosi laikosi ne tik Šventasis raštas, bet ir šiuolaikiniai bioenergetikai , ekstracensai kaip A.Daškus, A.Svijašas).
Todėl nesisielokime, kad padorūs žmonės dažnai kur kas trumpiau gyvena ne ,,gyvieji lavonai”, nes ne tai lemia tikrąją žmogaus vertė. Manoma, kad vienu iš požymių, rodančių žmogaus sielos brandą, gali būti jo patirtų katastrofų skaičius. Tačiau ši nuomonė bus teisinga tik tada, kai po kiekvienos katastrofos žmogus pereis į geresnį būvį, nušluos netinkamą praeities patirtį, pereis į aukštesnį, dvasingesnį būvį.(S.Kanišauskas. Likimo anatomija).
Kaip teigia autorius – tam reikia rengtis, ir nebijoti susidurti su sunkumais. Dažnai atsitinka, jog artėjančios krizės (katastrofos) laiku nepastebime ir situacija tampa nevaldoma. Štai tada, kai pasitikėjimas savo sugebėjimas ir žemiškomis jėgomis bei žemiškuoju protu sugriūva, žmogus dažnai net nesąmoningai kreipiasi į Aukščiausias Jėgas. ,,Bejėgiškumas, – tvirtina norvegų pastorius prof. O.Halesbis, – yra maldos paslaptis ir jos varančioji jėga. Už bbejėgiškumo dovaną Dievui riekia tik dėkoti”. Taip esą todėl, kad Dievas per bejėgiškumą palaužia žmogaus pasitikėjimą savimi, jo saugumo jausmą, pastūmėja ,nusilenkti” dieviškiesiems, o ne pirkliškiesiems dėsniams ir pailsėti Dievuje. Tiesa, dažnai po to, kai žmogus jau patiria Dievo suteiktą ramybę ir randa problemų sprendimo būdus, ankstesnis saugumo, pasitikėjimo savimi jausmas vėl kyla, ir vėl žmogus patiria naują sumaištį, naują katastrofą, naujas nelaimes. (S.Kanišauskas “Likimo anatomija” ).
,,Atsiverkite, prašykite, ir jums bus duota. Belskitės, ir bus atidaryta” – sako Jezus.
,,Belstis” – tai reiškia radikaliai atsisakyti buvusios materialistinės pasaulėžiūros, radikaliai keisti požiūrį į pasaulį ir save.
,,Belstis” – tai ne vien protu, bet ir visa savastimi pripažinti dvasinių dėsnių viršenybę prieš fizinius, visuomeninius.
,,Belstis” – tai reiškia ,,melstis”, o melstis – vadinasi, visiškai atsiduoti tam, ką vadiname lemtimi, neregimai ir neapčiuopiamai žmogaus gyvenimo paskirčiai, kuri yra ne kas kita, kaip ,,ėjimas link dvasios”, kurį galime drąsiai pavadinti ir Dievo valia. Žmogus yra laisvas priimti Dievo malonę ar ją atmesti. Jei žmogus priima Dievo malonę, jis patiria mažiau skausmo ir daugiau ramybės, laimės, o jei nepriima, jei pats savo žemišku protu tos laimės siekia, patiria daug sumaišties ir skausmo, nelaimių. Sielos sumaištyje maldos yra nepamainomos, jos tiesiog gelbsti žmogų. Tačiau tikroji malda – tai ne ttiek protu suvokiami žodžiai, kiek to proto nutildymas, atsivėrimas, atsidavimas. Tačiau bent retkarčiais maldą kaip ,,beldimąsi” reikia palydėti ir sąžinės ,,perkratymu”, savo nuodėmių pažinimu ir prisipažinimu jas padarius, taip pat ir atleidimu kitiems žmonėms už jų padarytas skriaudas. Taigi nepakanka belstis. Reikia dar ir savo veiksmai įrodyti, kad atsivėrus durims, sieksite dvasios aukštybių. Jei žodžiais meldžiuosi, kad, tarkim, atleidžiu nusikaltusiems žmonėms, o po to vėl lieju ant jų pyktį ir pagiežą, tai tokia malda nieko verta. Eiti į bažnyčią tik “pasižymėti”, o ne tikėti, neverta. Kiekvienoje bažnyčioje galima sutikti senučių, stropiai atliekančių apeigas, bet sergančių aibe ligų ir prašančių Dievo pagydyti.Sunku patikrinti, ar jos iš tikrųjų tiki, ar tai daro formaliai. Jei praeidamas tokią senutę užkliudysi, gali būti taip iškeiktas, kad nieko nebenorėsi.Tokių besimeldžiančiųjų širdys kupinos pykčio, išdidumo, pavydo. Jos nepažysta susitaikymo, artimo meilės. Vadinasi nėra ir kontakto su Dievu. Jis joms nepadeda. Joms greičiausia nori ne dievo pagalbos, o mūsų energijos.
4.1 S.Kanišausko požiūris kaip apsisaugoti nuo energijos netekimo ( kaip pažinti vampyrą)
Kaip teigia S.Kanišauskas -vampyrizmo apraiškos pirmiausia aptinkamos tarp genetiškai artimų žmonių, t.y. tarp panašių žmonių , kurių vidiniai ‘planai’ yra artimi. Jie artimi ir tarp sutuoktinių [antraip jie nebūtų susituokę], tad vampyrizmas klesti ir tarp vyro bei žmonos.
Normalioje šeimoje tokį ‘energijos siurbimą’ net negalima vadinti vampyrizmu- tai abipusiai ir būtini ‘energijų apsikeitimai’. Vyras neturi to, ko turi moteris-jam reikia moters šilumos, o moteriai reikia vyro stiprybės.Jie savanoriškai duoda vienas kitam tai, ko antram trūksta- tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jei susitinka du žmonės, kurių ‘planai’ kiek skiriasi, tačiau kai kas rezonuoja [yra panašu] tai vampyru bus žemesnio plano žmogus – būtent jis stengiasi viską daryti, kad tą aukštesnio plano žmogų priverstų nusileisti iki savojo plano.Tik tada jis galės ‘‘pasiimti’ trūkstamos energijos. Be abejo, vampyraujantis žmogus visa tai daro nesąmoningai, jam paprasčiausiai ‘taip išeina’, nors po kurio laiko įgyta patirtis gali priversti jau sąmoningai išprovokuoti norimą situaciją.
Pirmasis ir paprasčiausias būdas – jų pasigailėti, duoti jiems tos energijos, kurios nuolat stokoja.Deja, tai įmanoma tik tuo atveju, jei tos energijos donoras turi per akis.
Antrasis [radikaliausias] būdas- tai nutraukti bet kokius fizinius ryšius , kad nebūtų įmanoma desinchronizacijos metu imti ir perduoti energijos.
Trečiais būdas atsikratyti vampyrų – ‘būti visa galva už juos aaukščiau’. Tai reiškia, kad reikia pakilti link dvasios aukštumų, kur kas aukščiau už vampyrą, kad jis negalėtų sinchronizuotis, pritraukti savaisiais gan žemais virpesiais.
Skaidriausias vampyrizmo reiškinys regimas šeimoje. Kol santykiai yra darnūs, nei fiziniame, nei emociniame ar proto ‘planuose’ vienas iš kkito šeimos nariai nieko neįmanomo nereikalauja, neverčia, neima, o visi vienas kitam pagal išgales duoda. Tačiau užtenka bent vienam šeimos nariui pristigti energijos [pvz. suserga, nepasiseka darbe, moksle], kai jis ima reikalauti, versti prisitaikyti prie jo, kelia ‘schemas’.Tokia vampyro nereikia smerkti – jis yra tik žmogus, jam ima stigti energijos, jis nori gyventi, tad visais įmanomais būdais stengiasi jos gauti.Jam reikia padėti. Pagalba paprasta- pirmiausia jam reikia padėti susitvarkyti su asmeninėmis problemomis [liga, nesėkme].Tik kai jis atkurs harmoningus santykius su aplinka, su savimi, pagaliau su Dievu, problemos išnyks, energijos jis gaus iš natūralių šaltinių ir nereikės jos siurbti iš lengviausiai prieinamų artimų žmonių.
S. Kanišauskas savo knygoje “Likimo anatomija ” pataria kaip atpažinti vampyrus :
1. jei po susitikimo su pažįstamu aar nepažįstamu žmogumi jūs jaučiatės nuvargę, išsekę, tai yra ženklas, kad sutiktasis – vampyras.
2. jei viešoje vietoje išvystate žmogų, kuris provokuoja skandalus, kelia diskomfortą kitiems žmonėms, tai irgi ženklas, kas jis vampyras. {Visi vadinamieji chuliganai- tai iš esmės dvasiškai silpni žmonės, jiems trūksta stiprybės, energijos, žinoma, ne fizinės, todėl jie provokuoja muštynes, yra paprasčiausi vampyrai, kurie nurimsta tik patenkinę savo ‘kraujo troškimą’}.
3. jeigu artimas , o ypač pirmąkart sutiktas žmogus jaučia malonumą, jums įgeldamas, pašiepdamas, įskaudindamas, pranešdamas nemalonią žinią, tai yyra sukeldamas dvasinį skausmą, o juo labiau jie jaučia malonumą, sukeldamas fizinį skausmą, tai akivaizdu, kad jis vampyras.
4. jei nepaisant jūsų aiškiai rodomo nenoro bendrauti, prie jūsų ‘prilimpa’ nepažįstamas ar menkai pažįstamas žmogus, ir ypač jei jis nuolat jums replikuoja, tai yra ženklas, kad jis vampyras. Šiais bruožais pasižymi agresyviųjų tipų vampyrai.Tačiau yra ir ‘vargšai’ vampyrai, kurie perdėm prieraišūs ir nuobodūs, kurie mėgsta dažnai svečiuotis, skųstis savo bėdomis, naudotis kitų žmonių rūbais, daiktais.
S.Kanišauskas taip pat duoda receptą kaip gintis nuo energetinių vampyrų . Taigi – Kaip gintis nuo vampyrų ? Pirmiausia reikia suprasti, kad vampyraujantys žmonės yra dvasiškai silpni (nors fiziškai jie gali būti itin stiprūs). Jie stokoja aukštesnių, o kartais – žemųjų ‘planų’ energijos, nesugeba jų gauti tiesiogiai iš gamtos ir Dievo. Todėl jiems reikia padėti. Jų negalima smerkti, nes jie ne visada kalti dėl to, kad tokie yra ar tapo. Autorius įspėja, kad negalime smerkti jau vien todėl, kad jie to laukia, kad smerkdami tampame panašūs į juos, vadinasi jie labai lengvai sinchronizuosis su mumis, o paskui griaus, ardys, desinchronizuos ir tuo pačiu ims iš mūsų reikalingą energiją. Reikia stengtis būti ‘visa galva aukščiau’ už juos, nenusileisti iki jų (dažnai) primytyvaus lygio.
Dar vienas įmanomas būdas padėti vampyrui- tai aapsilankymas pas netradicinį gydytoją. Dauguma netradicinių gydytojų dirba su eteriniu kūnu, t.y. gydo priverstinai atstatydami eterines sroves. Jie pašalina energijos srovių iškraipymus eteriniame kūne ir jį pastorina. Su eterinio kūno energijomis dirba visi ekstracensai, bioenergetikai ir Reikia specialistai. Veiksmingiausias būdas padėti vampyraujančiam šeimos nariui- savanoriškai duoti energijos, ją imant iš dvasinių šaltinių.Praktiškai tai reiškia – melsti Dievo, kad pakaktų jėgų ir stiprybės būti maloniam, geram, atlaidžiam, paslaugiam, kai vampyraujantis šeimos narys tyčiojasi, įžeidinėja, neapkenčia. Tai reiškia, kad reikia atsiverti Dievui, kad iš jo srūvanti energija persmelktų ir maitintų jus,- tada Dievo teikiama meilė maitins ir jus, o per jus- vargšą vampyrą. O dar geriau, kaip teigia mistikai, kai meldžiamasi už patį vampyrą, kai prašoma, kad pagaliau jam pačiam būtų leista tiesiogiai gauti dvasinės ar fizinės energijos iš dieviškųjų šaltinių.
IŠVADOS :
1.Nuo tos akimirkos, kai neapykanta, pyktis , piktdžiuga , pavydas , agresija ima skverbtis į žmogų , kartu įsitvirtina ir liga . Liga yra vidaus sumaištis.
2.Jei siela sveika tai yra jei aš suvoksiu jausiu harmoniją grožio teisingumo idėjas tuomet natūraliai rūpinsiuos kad ir mano kūnas nebūtų nuskriaustas būtų teisingai prižiūrimas gražus harmoningas.
3. Ligos sąlyga yra nuodėmė, kuri pati verčia į ligą. Nuodėmės atleidimas yra svarbiausias žmoniškumo sustiprėjimas
* Norint formuoti ppalankų savo ir būsimų kartų likimą, reikėtų išskirti pagrindines žmogaus gyvenimo sritis: sielos ir dvasios švarumas, fizinė kultūra, mityba.
* kai žmogus atkurs harmoningus santykius su aplinka, su savimi, pagaliau su Dievu, problemos išnyks.
LITERATŪRA :
1. Aivanovas Omaras Mikaelis ,1998 m.
2.Internetinė medžiaga;
3. Jakošovaitė ,, Medicina ir filosofija”
4. Park Jae Woo
5. Markūnas J. “Žmogaus gyvenimo nesėkmių bei susirgimų priežastys ir galimybės jų išvengti”, Vilnius,1998.
6.Kanišauskas S. ,,Likimo anatomija”, Kaunas, 1998.
7. Svijašas A. “Kaip išvalyti savo Karmos ąsotį” , Kaunas, 2000 m.
8. Svijašas A. Kaip mintimis formuoti savo gyvenimo įvykius, Kaunas, 2000 m.
