Idealizmas kaip ugdymo filosofija

Įvadas

Šią temą pasirinkau, nes bandysiu apžvelgti, kaip idealizmas pasireiškia ugdyme. Idealizmas, ko gero, yra pati seniausia Vakarų kultūroje filosofijos tradicija, prasidėjusi dar antikoje nuo Platono. Žinoma, filosofijos ir filosofų būta ir iki Platono, tačiau būtent jis sukūrė vieną iš didžiausia įtaka padariusių filosofijų.

Apskritai idealistai vienintele tikra būtimi laiko idėjas. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nepripažįsta materijos, veikiau manoma, kad materialusis pasaulis yra kintamas, nepastovus ir netikras, o idėjų esama pastovių. Taigi gal tiksliau šią filosofiją apibudintų ne idealizmo, bet idėjizmo ppavadinimas. Vis dėlto reikėtų vengti perdėm supaprastinti šią sudėtingą filosofiją ir pasistengti suvokti ją kuo išsamiau ir plačiau.

Norint adekvačiau suprasti idealizmą, būtina apžvelgti iškiliausių šiai filosofijai priskiriamų filosofų veikalus. Nėra buvę, kad bent du filosofai vienodai aiškintų visus klausimus, taigi, norint susidaryti išsamų idealizmo ar bet kurios kitos mąstymo mokyklos vaizdą, protingiausia panagrinėti įvairių pavienių filosofų pažiūras.

Ugdymas idealistams itin svarbus ir rūpimas, daugelis yra plačiai apie jį rašę. Ugdymas yra Platono utopinės Valstybės šerdis. Augustinas aatkreipė dėmesį į būtinybę krikščionims suprasti ugdymo reikšmę. Apie ugdymą rašė arba savo darbuose šią temą svarstė Kantas ir Hegelis. Idealizmo principus ugdymo teorijoje ir praktikoje sistemingai bandė taikyti tokie artimesnių laikų idealistai kaip Williamas Torey Harrisas, Hermanas Horne’as, Williamas HHockingas, Giovannis Gentile ir J.Donaldas Butleris.

Ugdymo tikslai

Paprastai idealistai sutaria, kad ugdyme reikia pabrėžti ne tik proto lavinimą, bet ir siekimą sužadinti mokinių domėjimąsi visais neprarandančiais reikšmės dalykais. Kaip ir Platonas, jie yra įsitikinę, kad ugdyme turi būti orientuojamasi į tikrų idėjų paieškas. Kitas svarbus idealistų uždavinys – tobulinti charakterį, nes, ieškodamas tiesos, asmuo turi būti drausmingas ir tvirto būdo. Kanto, Harriso, Horne’o, gentile ir kitų darbuose ši nuostata vyrauja. Visuomenei reikia ne tik mokytojo ir apsišvietusio, bet ir gero žmogaus.

Tiesos paieškos.

Idealistinėje filosofijoje ypač pabrėžiamas tiesos ieškojimas. Pasak Platono, tiesos negalima surasti materijos pasaulyje, nes jis nepastovus ir nuolat mainosi. Materialusis pasaulis jokiu būdu nėra tikrasis pasaulis, jį galima palyginti su iliuzijomis ir atspindžiais, kuriais tenkinasi kaliniai. Platonas manė, kad bbūtina nusimesti nežinojimo, godumo ir abejingumo pančius. Tada toks asmuo pateksiąs į šviesos kelią ir galėsiąs tapti filosofu. Platono požiūriu, žmonės turi siekti aukščiausio ugdymo tikslo – filosofinės išminties, arba tikrų idėjų supratimo.

Idealistai visuomet pabrėžia proto viršenybę. Platonikai teigia, kad tinkamas ugdymas paprastai apima tokius mokslus ir tokius menus, kurie veda mokinį prie labiau teorinių ir abstraktesnių dalykų – matematikos ir filosofijos. Idealistams rūpi prieiti tiesą, o ties niekada negali būti kintanti ir nepastovi.

Esama idealistų, kurie, kad ir pritardami Platono ppožiūriui dėl tiesos amžinumo ir tobulumo, mano, mano, jog tiesa yra substanciali ir santykinai nekintanti. Taigi jiems gali būti daug tiesų, netgi viena kitai prieštaraujančių, tačiau visos jos esti patvarios, dėl to daugelis idealistų palankiai žiūri į religijos ir klasikos, dviejų pastovias idėjas apimančių sričių, studijas.

Neoplatonikas Augustinas sutiko su Platonu, kad aukščiausiasis tikslas esąs tiesos ieškojimas, bet buvo įsitikinęs, net labiau už Platoną, jog tiesoje numanoma tik dvasia. Tiesos ieškojimas – tai Dievo ieškojimas. Tinkamas ugdymas vedąs prie Dievo. Kadangi Dievas yra gryna idėja, tai prieiti Dievą galima tik mąstant idėjas, taigi tinkamas ugdymas yra tas, kuris siejasi su idėjomis, o ne su materija.

Kiti idealistai teigė, kad tiesos gali būti įvairių lygių. Pavyzdžiui, Kantas tvirtino, kad esama ir grynojo proto, ir praktinio proto tiesų, Hegelis manė, kad tiesa vystosi judėdama nuo paprastesnių prie išsamesnių ir sudėtingesnių idėjų. Ne viena religija pretenduoja (teisingas idėjas, nors jos viena kitai ir prieštarauja. Kaip tik dėl to daugelis idealistų supranta, kad ne tiesa per se yra svarbu, bet tiesos ieškojimas. Jau Sokratas, regis, turėjo tai galvoje, tvirtindamas, kad kiekvienai idėjai galima paprieštarauti, o žodis „filosofas“ tiksliau nusako ne tiesą suradusįjį, bet jos ieškantįjį.

Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad idealistai žmogų traktuoja kaip mąstančią būtybę, kurios pprotas geba pasiekti tiesą. Jiems žmogus yra kvėpuojanti, valganti, mieganti, bet pirmiausia mąstanti būtybė, kurios mintys gali svyruoti nuo kvailių ir absurdiškų iki didingų. Platonas, pavyzdžiui, manė, kad žemiausia mąstymo rūšis vadinta tik nuomone. Šioje pakopoje žmonių mintys esti nevisiškai apgalvotos ir dažnai prieštaringos. Žmonės gali siekti išminties, o tai reiškia, kad jie patobulinti ne tik savo mąstymo būdą, bet ir jų minčių kokybė gali pagerėti. Jie gali prieiti prie nepaprastai svarbių ir patvarių, o gal net tobulų ir amžinų idėjų. Prie šio idealo priartėti padeda kitų mąstysena ir veikalai. Svarbu savo mąstymą kreipti įlink universalių idėjų. Nutolti nuo paviršutiniškų, kasdienio gyvenimo rūpesčių. Sakykime laikraščio skaitymas gai būti naudingas – iš jo sužinome, kas vyksta pasaulyje, tačiau suprasti kodėl tai vyksta, laikraštis vargu ar padės. Tam reikia ne tik mąstyti, bet ir gebėti susieti kitų mąstyseną su kritišku problemos suvokimu. Kartais tvirtinama, kad Biblija, ,,Mobis Dikas“, „Valstybe“ šiandien mums visiškai nepadeda nerimaujant dėl užterštumo, ginklavimosi varžybų, rasinio fanatizmo. Tačiau idealistas atsakytų, kad nors tuose kuriniuose gal nėra konkrečių atsakymų į konkrečius klausimus, bet juose gali pamatyti, kaip apibendrintai nagrinėjamos problemos, o tai padeda geriau perprasti specifines problemas ir jas įveikti. Pavyzdžiui, Biblijoje kalbama apie karą ir fanatizmą, o ,,Kapitale“ nuodugniai ,,išnagrinėta daug ekonomikos problemų, kurios dabar aktualios. Nesusidorojame su savo dabarties problemomis ne dėl to kad stokotume faktų, bet kad nemokame susieti jų su didžiomis idėjomis ir tuo pasinaudoti.

Saviraiška.

Protinių ir dvasinių žmogaus savybių iškelimas ne vieną idealizmo filosofą paakino rimtai susidomėti individo samprata ir jo vieta ugdyme. Ši idealizmo ypatybė suteikia jam aiškiai subjektyvesnę orientaciją ir laikoma labiausiai paperkančia, ypač turint galvoje ugdymą.

J Do’naldas Butleris, dabartinis pedagogas, mano, kad dėmesys individui yra vienas iš svarbiausių bruožų, palaikančių idealizmo gyvastingumą. Analizuodamas šią problemą, jis pažymi, kad „aš“ yra idealistinis metafizikos centras, o mes pasakytume, – idealistinio ugdymo centras. Taigi jis nusprendžia, kad „aš“ 9self0 yra individo patyrimo pirmoji būtis, kad aukščiausiatikrovę galima suprasti kai :aš:, kuris gali būti vienas „aš“, bendrasis “aš“ arba visuotinis „Aš“; taigi saviraišką reikėtų laikyti pirmutiniu ugdymo uždaviniu. Pasak Giovani‘o Gentile, saviraiška yra galutinis ugdymo tikslas.

Ši tema idealistinėje tradicijoje giliai įsišaknijusi. Descartes’ui mąstantis ,,aš“ yra jo metafizinės sąrangos ir metodologinių ieškojimų su jo garsiuoju cotigo ( Aš mąstau, vadinasi, esu) pagrindų pagrindas. Kai kurie mokslininkai čia žymi moderniojo subjektyvizmo pradžią. Kiti mąstytojai, kaip kad Berkeley, toliau plėtoja subjektyviosios tikrovės sampratą, prieidami, viena vertus, solipsizmą, o kita vertus, – skepticizmą. Berkeley’o nuostata, jog daiktai net ir

neegzistuoja, kol jų nesuvokia subjektyvus individo protas arba Dievo protas, tapo nemenka paskata idealistinio edukacinio mąstymo subjektyvistinei pakraipai. Kadangi mąstymas ir pažinimas ugdymui labiausiai rūpi, nėra ko stebėtis, kad idealizmas taip paveikė edukacinį požiūrį į individo protą ir jo „aš“.

Nors subjektyvizmas yra vienas iš svarbiausių idealizmo ypatumu neturėtume pamiršti kitos, taip pat įtakingos, idealistines sampratos – dalies ir visumos sąryšio, arba simbolinio ,,aš“ santykio su visuomene. Platonas ne negalėjo įsivaizduoti individo skyrium nuo tam tikros vietos ir vaidmens visuomenėje. Tas ppat, tik kitaip nusakyta Augustino požiūryje į baigtinio žmogaus ir begalinio Dievo sąsają. Naujaisiais laikais bene išsamiausiai šią temą išplėtojo Hegelis. Jo manymu, individas turi būti susijęs su visuma, nes tik visuotiniame sąryšyje išryškėja jo prasmė. Iš čia išplaukia Hegelio mintis, kad tikroji individo reikšmė atsiskleidžia tarnavimu valstybei; tai labai artima Platono minčiai. Hegelis nueina toliau, pareikšdamas, kad, norint save teisingai suprasti, reikia susieti save su Absoliutu, kosmosu.

Šių idėjų poveikį ugdymui aiškiai liudija Horne’o, Gentile ir Harriso darbai, turėję įtakos ššiuolaikiniam ugdymui. XX amžiaus pradžios amerikiečių idealistas Horne’as teigė, kad ugdymas esąs pagrindas žmonėms jaustis bendro proto dalimi. Mokinys yra baigtinė asmenybė, tampanti begalinio idealo atvaizdu. Kadangi mokinys, nesubrendęs, tai mokytojui tenka uždavinys nukreipti mokinį tinkamu keliu link begalybes. Dėl tto reikia, kad mokytojas būtų apsišvietęs ir turėtų šiam darbui atlikti būtinų žinių ir savybių. Čia į pirmą vietą iškyla valios ugdymas, nes iškreipti ir neteisingi sirenų raginimai mokinį gali lengvai išvesti iš teisingo kelio. Dažnai šią dilemą svarstydavo Augustinas bei kiti religiniai mąstytojai. Pasak Horne‘o, ugdymas turys žadinti mokinio norą tobulėti, nes tik šitaip žmogus kuria save pagal Dievo atvaizdą. Šiai užduočiai atlikti reikia amžino gyvenimo.

Amerikiečių pedagogas ir filosofas Harrisas teigė, kad ugdymas turėtų atvesti žmones į vadinamąjį trečiąjį švietimo lygmenį. Tai reiškia, kad individui darosi suprantama dvasinė visų daiktų prigimtis, taip pat ir vienybė su Dievu bei asmens nemirtingumas. Hariso ugdymo filosofijoje itin ryški Hegelio mąstysenos įtaka, ypač kai jis rekomenduoja padėti mokiniams suprsti asmeninę absoliuto prigimtį. Žmogaus vvystymasis ir ugdymas Harrisui yra dialektinių potyrių serijos.

Taigi galime daryti išvadą, kad saviraiska yra vienas iš pagrindinių idealistų keliamų ugdymo tikslų, bet tatai nereiškia, kad ji vyksta izoliuotai. Individo ,,aš“ yra dalis platesnio konteksto ir tik jame gali tureti prasmę.

Charakterio ugdymas.

Ne vien tiesos ieškojimams idealistai skyre daug dėmesio, bet ir tų paieškų dalyviams. Idealistams tinkamas mokytojas yra labiau filosofiškai orientuotas zmogus, galintis padėti mokiniams pasirinkti svarbią medžiagą ir įkvepti jiems norą, kiek įmanoma, labiau tobulinti savo mąstyseną. Bene geriausia ččia pri-siminti Sokratą, kuris ir galėtų būti tokio idealistų pageidaujamo mokytojo prototipas. Daug laiko Sokratas praleido su kitais analizuodamas ir svarstydamas idejas. Idealistinės pakraipos mokytojas paprastai stengiasi įgyti šių Sokrato bruožų ir skatina mokinius tobulinti savo mąstyseną bei ja grindziamą gyvenimą. Idealistams apskritai rūpi tobulinti charakterį, kuris, jų manymu, laikytinas pagrindiniu tinkamo auklėjimo tikslu.

Idealistine filosofija nepalieka nuoš.alyje ir mokinio, turinčio, kaip manoma, milžiniškas moralumo bei pažintinio tobulėjimo galimybes. Paprastai idealistai linkę manyti, kad mokykla turėtų atsižvelgti į moralines individo vertybes ir jas puoselėti. Nors jie ir ne visuomet pasirengę pripažinti blogį objektyviai egzistuojant, vis dėlto turi omenyje, kad mokinys gali pasirinkti ir žalingų dalykų. Dėl to jie teigia, kad mokyklos pareiga duoti mokiniams tobulėjimo pavyzdžių, ir sutinka su Platonu, jog religijos idėjas reikia pateikti taip, kad jos mokiniams taptų kelrodės. Idealisto požiūriu, mokytojo padėtis kone unikali ir svarbi. Mokytojas privalo padrąsinti mokinius kelti klausimus ir rūpinasi mokymuisi tinkama aplinka. Mokytojas įvertina, kokia medžiaga yra svarbiausia, ir skatina studijuoti vertingesnius dalykus.

Idealistų požiūriai į individą išsišakoja. Jie žmoguje mato ne tik biologinį organizmą, bet ir „vidinės šviesos“, proto ar sielos turėtoją. Religiniams idealistams

Augustinas mąstė, kad tiesa yra įgimta ir neatskiriama nuo žmogaus sielos. Ugdymas – tai procesas, kurio metu ši tiesa iištraukiama į paviršių, o kadangi didžiuma tiesų yra susijusios su Dievu, tai ugdymas esąs išgelbėjimo procesas. Sielos jau turimas tiesas atskleidžia ne tik dialektika, bet ir meditacijos technikos. Taip ugdymą suprato viduramžių vienuoliai, nes išsigelbėjimo buvo siekiama ne tiesioginėmis priemonėmis, bet meditacija.

Imanuelis Kantas charakterio tobulinimui teikė didelę reikšmę. Anot jo, moralės dėsnio ištaka yra protas, ne Dievas. Vadinasi, vienintelis moralės požiūriu vertingas dalykas yra gera valia. Taigi geros valios žmonės žino savo pareigas ir stengiasi sąžiningai jas atlikti. Kantas iškelia vadinamąjį kategorinį imperatyvą, liepiantį visuomet elgtis taip, kaip privalėtų elgtis kiti. Tuomet pati tikriausia ugdymo funkcija – išmokyti žmones pažinti savo pareigas ir jas atlikti, kaip įpareigoja kategorinis imperatyvas. Tai yra charakterio tobulinimas, ir, kaip pažymėjo J.Donaldas Butleris, idealistai iš esmės sutaria, kad tik charakterio ugdymas ir vertas vadintis ugdymu. Charakterio tobulinimas yra susijęs ne tik su pareigos jausmo, bet ir su valios ir ištikimybės ugdymu.

Hermanas Horne‘as pabrėžia valios ugdymą. Jo turėta galvoje, kad reikia vaikus mokyti atsispirti pagundoms ir imtis naudingų darbų. Ugdyti valią reikia pastangų, nes, Horne‘o manymu, ugdymas yra tiesiog proporcingas įdėtoms pastangoms. Horne‘as mano, jog valia skatina vaikus atlikti tai, kas jiems gal nelabai įdomu, bet nepaprastai svarbu.

Idealistas Giovanni Gentile manė, kad individo likimas yra ssusijęs su valstybės likimu, dėl to jam būtinas stiprus ištikimybės valstybei jausmas. Individas, kuriam svetimas šis jausmas, negali būti tobulas, todėl charakterio ugdymas turįs apimti ir ištikimybės ugdymą. Kai mokytojo veiksmai atitinka valstybės interesus, tuomet patankinami ir tikrieji mokinio interesai. Mokinys savo ruožtu turi paklusti mokytojo autoritetui.