Ikisokratikai natūrfilosofai

Pirmieji graikų filosofai vadinami natūrfilosofais, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta, jos reiškiniai. Jog “kažkas” yra amžina, jiems atrodė natūralu, bet keista, kaip gamtoje vyksta kitimas, pvz. materija virsta gyvybe. Turi būti pirminė medžiaga, esanti anapus kitimo. Tyrinėdami gamtą natūrfilosofai atmetė mitus, išlaisvino filosofiją nuo religijos, žengė žingsnį mokslinio mąstymo link. Apie pirmuosius graikų filosofus žinome tik iš Aristotelio, gyvenusio pora šimtmečių vėliau, raštų.

• Mileto filosofai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas.

Miletas – Mažojoje Azijoje buvusi graikų kolonija. Talis išmatavo Egipto piramidžių aukštį pagal ssavo šešėlį, apskaičiavo saulės užtemimą 585 m. pr. Kr. Visa ko pagrindu laikė vandenį. Galbūt jis manė, kad ten atsiranda gyvybė ir vėl virsta vandeniu. Svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais, po to – vėl vandeniu. Po lietaus pasirodo varlės ir sliekai. Talio posakis “visur pilna Dievų” – žemėje pilna “gyvybės daigelių”, mažų ir nematomų.

Anaksimandas teigė, kad mūsų pasaulis yra vienas iš daugelio, kurie atsiranda ir išnyksta “neapibrėžtyje”. “Neapibrėžtis” – mums nepažįstama materija, ne vanduo, o kažkas ““neapibrėžta”.

Anaksimenas (apie 570 – 526 m. pr. Kr) pirmine medžiaga laikė orą arba garus. Jo manymu vanduo – sutirštėjęs oras. Lyjant vanduo sunkiasi iš oro. Ištirpus ledui – lieka žemių ar smėlio. Ugnis – išretėjęs oras. Tai iš oro atsiranda vvanduo, žemė ir ugnis. Visų keturių elementų reikia gyvybei atsirasti.

Visi trys Mileto filosofai pripažino tik vieną pirminę medžiagą, o kaip ji virsta kita, pavadino kitimo problema.

• Elėjiečiai. Parmenido racionalizmas.

Garsiausias iš visų elėjiečių, gyvenusių apie 500 m. pr. Kr., buvo Parmenidas (apie 540 – 480? m. pr. Kr.), Elėjos (Pietų Italija) filosofinės mokyklos įkūrėjas. Teigė, kad viskas, kad egzistuoja, yra amžina. Niekas iš nieko neatsiranda; tai yra kas yra, negali pavirsti į nieką. Niekas negali virsti kažkuo kitu; neįmanomas tikras kitimas. “Būtina sakyti ir mąstyti esamybės buvimą, nes yra būtis, o nieko nėra .<.> Juk niekada nepavyktų priversti nesamybių būti . <.> Esamybė neatsiradusi ir nežūvanti, ištisa, vienatinė ir nevirpanti bei nesibaigianti; [jai] nei kada “buvo”, nei “bus”, kadangi yra dabar iišsyk visa, viena, tolydi .”. Tačiau Parmenidas matė, kad gamta nuolat kinta. Juslės tam pritarė, bet priešinosi protas. Parmenidas pasirinko protą, racionalizmą.

Mes sakome: “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Parmenidas netikėjo pamatęs. Jis laikė pareiga išsiaiškinti visas “juslinės regimybės formas”. Jis tikėjo, kad vienintelis pažinimo šaltinis – protas.

“Beveik visi didieji Vakarų mąstytojai buvo metafizikai, peržengė “šį pasaulį” – tarsi – būties vienovę – ir žengė į meta-daiktų erdvę” (A. Šliogeris). Pirmasis į grynąją būtį be priemaišų žengė Parmenidas, nubrėžęs pamatines metafizinio mmąstymo gaires. Forma, saikas, daiktiškumas – būties “atributai”.

Hėrakleitas (Nieko nėra amžina, “Dievas” ir “Logos”).

Apie 544/540 – 480? m. pr. Kr. gyveno Efese, Mažojoje Azijoje. Pagrindine gamtos savybe jis laikė kitimą. Niekas nestovi vietoje, viskas juda ir nieko nėra amžina. Negalima dukart įbristi į tą pačią upę, nes antrąkart ir aš, ir upė jau esame kiti. Pasaulis pilnas nuolatinių priešybių: sotis – alkis, žiema – vasara, diena – naktis, karas – taika, gėris – blogis – visa yra vienio, visumos dalys. Dievas – tai ne graikų mitologiniai dievai, jis reiškiasi kintančioje ir pilnoje priešybių gamtoje, tai kažkas, apimantis visą pasaulį. Visumos, vienybės patirtis gimsta iš pasaulio priešybių vienybės suvokimo. Dievas kinta; žmogus jį gali suvokti tik “sumaišytą su smilkalais”, įgijusį ribotą pavidalą, tik subjektyviai, tarsi “malonų kvalą”, rituališkai slėpiningu būdu atkartojant tikrovės sąrangą: “amžina gyva ugnis”. Hėrakleito kalboje Dievo sinonimas yra graikiškas žodis “Logos” (protas , žodis, dvasia, matas, posakis, gandas ir t.t.). Logos – universalus dėsnis, “visa, kas randasi” – visuotinis vieningas ontologinės tikrovės pagrindas, vieninga prasmė. “Visa yra viena”. Žmogus turėtų paklusti Logosui, jis su juo bendrauja be paliovos, kaip su tikrovės tekstu, jis taip arti ir sykiu taip toli nuo tikrovės pagrindo. Žmonės Logosą patiria fundamentaliausiu, betarpiškiausiu, intymiausiu bbūdu, bet “patirdami į nepatyrusius panašūs”, “nusisuka nuo to, kas bendra”, tarsi užmiega savo nuomonių pasaulyje. “Kiekvienas miegantis nusisuka į savišką pasaulį” (“Fragmentai. Apie gamtą”).

Hėrakleito Logos išreiškia ir įkūnija jo tekstas, sudarantis vieną kontinuumą su pasauliu. Jo filosofija kupina sąmoningos poetikos, dviprasmybių, atspindinčių vienijantį, iš daugio vienybę kuriantį logos pobūdį. Hėrakleito fragmentuose dažni chiazmai – Abba pavidalo dariniai – simetrija, tapatybė netapatybėje ir priešybių vienybė. Pats Hėrakleito mąstymas chaotiškas, vedantis prie priešybių vienybės suvokimo, kuriame glūdi tam tikras interpretacijos veiksmas. Mąstytojo atžvilgiu vienio įžvelgimas per pasaulį yra išmintis. Visa ko vienis yra transcendentiškas, nuo visų atsiskyręs; tikrovės pobūdis dviprasmiškas: nei atviras, nei paslėptas, o ženkliškas; apie jos pažinimą Herakleitas kalba “mįslės minimo” terminais.

Hėrakleitas pirmasis paminėjo žodį “filosofas” – philosophos. Net jei žodžio prasmė ne visiškai atitiktų Sokrato filosofijos apibrėžimą, Hėrakleitas nurodo filosofijos kaip veiklos gaires: sugrįžti į Vienį ir Išmintį.

Hėrakleitas pirmasis kalba apie sistemą, kurios dalių suma mažiau nei visuma, kaip žodžių suma mažiau nei prasmė. Vienybėje yra ne paskiros dalys, o susietos vienio ryšiais.

Hėrakleitas – pirmasis Vakarų mąstytojas, energingai žengęs būties link ir bandęs ją išsakyti metaforiškai. Tiesiogiai jos atskleisti neįmanoma, nes kalba susijusi su būtimi. Tapsmas, kaita, judėjimas, chaosas, vienis, begalybė- nebūties pavidalai. Mąstytojas, pasviręs nebūtin, taip ppat metafizikas, tik jo meta yra nedaiktiškas, neapibrėžtas, dialektiškas.

Hėrakleito mąstysena sukėlė reakciją nuo Parmenido iki Aristotelio. Ji paveikė Platoną, stoikus, Hėgelį, Nyčę, Heidegerį. Ir šiandien Vakarų filosofija balansuoja ant tarsi-būties ašmenų tarp parmenidiškojo ir hėrakleitiškojo mąstymo.

• Empedoklis

Parmenidas teigė, kad niekas nekinta ir negalima pasikliauti juslėmis, Hėrakleitas – kad viskas kinta, ką patvirtina ir juslės. Empedoklis is Sicilijos (apie 494 – 434 m. pr. Kr.) pripažino, kad abu jie buvo teisūs vienu atžvilgiu, o kitu klydo. Parmenidas buvo teisus, nes pvz. vanduo lieka vandeniu per amžius. Jis nevirsta žuvimi ar drugeliu. Hėrakleitas teisus, nes juslės patvirtina gamtos kaitą. Neįmanoma, kad gamtą teturėtų vieną “pagrindinį elementą”, nes tuomet tikrai tvyrotų praraja tarp proto ir to, ką mes matome. Empedoklis nurodė keturis pagrindinius gamtos elementus (“šaknis”): žemę, orą, ugnį ir vandenį. Viskas susideda iš šių elementų skirtingais santykiais, jie susijungia ir vėl išsisklaido, nors patys išlieka nepakitę, nepaliesti junginių, kuriuos jie sudaro. Taigi jie nesikeičia, nors gamta kinta. Gamtoje veikia dvi skirtingos priešiškos jėgos. Tai, kas daiktus sujungia, yra “meilė”, o kas išskiria – “neapykanta”. Taip Empedoklis įvardijo “medžiagą” ir “jėgą”, ką pripažįsta šių laikų mokslas, teigiantis, kad visus gamtos reiškinius galima paaiškinti kova tarp įvairių pagrindinių medžiagų ir tik kelių gamtos jėgų.

Empedoklis manė, kad ir mūsų akys susideda iš oro, ugnies, žemės, vandens ir kiekvienas elementas suvokia jam adekvatų gamtoje. Kitaip nematytume visos gamtos.

Kai dega laužas, šnypščia šlapios malkos. Tai vanduo. Kyla dūmai – tai oras. Ugnį mes matome. Kai laužas užgęsta, lieka pelenai. Tai žemė.

• Anaksagoras

Gyveno 500-428 m. pr. Kr. Netikėjo, kad keturi pagrindiniai elementai gali virsti vieni kitais ar sudaryti junginius. Anaksagoras iškėlė mintį, kad visa gamta susideda iš nematomų mažų dalelių, viską galima dalinti į vis mažesnes daleles, kkuriose yra visko po truputį. Odos ir plaukų turi būti maiste, nes jie negali susidaryti iš kažko kito. Šių dienų lazerinė technika leidžia sukurti hologramas. Jei ji suardoma, visvien matomas visas vaizdas bet kurioje buvusio vaizdo dalyje, nes motyvas užfiksuotas kiekvienoje mažiausioje dalelėje. “Mažiausias daleles”, turinčias “visko po truputį”, Anaksagoras pavadino “sėklomis” arba “daigais”. Pasaulį tvarkančią jėgą jis pavadino “dvasia” arba “protu”.

Kilęs iš Mažosios Azijos, 40-metis Anaksagoras persikėlė į Atėnus, kur buvo apkaltintas erezija ir turėjo palikti miestą. Jis teigė, kkad Saulė – ne dievas, o milžiniška įkaitusi masė. Dangaus kūnai sudaryti iš tų pačių medžiagų kaip ir žemė. Tą išvadą padarė, ištyręs meteoritą. Mėnulis pats nešviečia. Anaksagoras paaiškino, dėl ko vyksta Saulės užtemimas.

• Demokritas

Apie 460-370 m. pr. Kr. gyveno šiaurinėje EEgėjo jūros pakrantėje, Abdero mieste. Anot Demokrito, viskas susideda iš mažų amžinų ir nekintamų dalelių: nedalių atomų. Tai amžina statybinė gamtos medžiaga – niekas iš nieko neatsiranda. Demokrito nuomonė sutapo su Parmenido ir Elėjiečių, nors jis pritarė Hėrakleitui, kad viskas juda. Atomai skirtingi, kieti ir tankūs, vieni apvalūs ir glotnūs, kiti netaisyklingi, kampuoti. Skirtingi atomai sudaro įvairiausius kūnus. Žuvus ar suirus gyvam organizmui ar kūnui, atomai sudaro naujus kūnus. Jie juda erdvėje, turi “kabliukus” ir “ąseles”. Demokrito teorija apie atomus iš esmės teisinga; šiandien mokslas atomus dar dalina į elementarias daleles: protonus, neutronus, elektronus. Demokritas nemanė, kad kokia nors “jėga” ar “protas” kištųsi į gamtos procesus: egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Tai materialistinis požiūris. Gamtos procesai vyksta mechaniškai, atomų judėjimas nneturi sąmoningo tikslo. Natūrali priežastis slypi pačiuose daiktuose. Atomo teorija tinka ir mūsų jutimams aiškinti: matome mėnulį, nes jo atomai patenka mums į akis. Sielą sudaro itin glotnūs, apvalūs atomai; kai žmogus miršta, jie išsisklaido. Demokritui siela susijusi su smegenimis. Jiems suirus, siela miršta, bet atomai gali susijungti į naują gimstančią sielą.