Imanuelis Kantas

[pic]

1724 metų balandžio 22 dieną penktą valandą ryto Karaliaučiaus pentinų

dirbėjo Johano Georgo Kanto šeimoje gimė sūnus. Pagal senąjį Prūsijos

kalendorių buvo švento Imanuelio diena ir berniuką pavadino šiuo biblinių

vardu, kuris išvertus reiškia „dievas su mumis“.

I. Kantas manė, kad jo protėviai buvo kilę iš Škotijos. Tačiau, kaip

visai neseniai nustatė skrupulingi tyrinėtojai, filosofas klydo: jo

prosenelis Richardas Kantas – baltų kraujo, atkilėlis nuo Priekulės, kuri

yra dabartinėje Lietuvoje. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, prosenelis

nemokėjo vokiečių kalbos. Richardo sūnus įsikūrė Klaipėdoje, pasidarė

pentinų dirbėju ir perdavė pprofesiją savo sūnui Johanui Georgui, kuris

persikėlė į Karaliaučių. Dvi Richardo Kanto dukterys ištekėjo už škotų,

galimas daiktas, dėl to ir atsirado legenda apie škotišką kilmę. Būsimojo

filosofo motina Ana Regina, pentinų dirbėjo duktė, buvo kilusi iš

Niurnbergo.

Berniukas augo miesto pakraštyje tarp smulkių amatininkų ir

prekiautojų. Darbo, sąžiningumo, puritoniško griežtumo aplinkoje. Šeimoje

jis buvo ketvirtas vaikas. Iš viso Ana Regina pagimdė devynis vaikus.

Užaugo penki. Imanuelis Kantas turėjo vyresnę seserį, dvi jaunesnes ir

jaunesnį broli Johaną Henrichą. Imanuelis buvo silpnos sveikatos. Tuo metu

jau netekusi dviejų vaikų, Ana RRegina kiek galėdama stengėsi išugdyti

sūnaus fizinę ir dorovinę sveikatą, sužadinti jo smalsumą ir vaizduotę.

„Niekada neužmiršiu savo motinos. Ji išpuoselėjo manyje pirmuosius gėrio

daigus, atvėrė mano širdį gamtos įspūdžiams, ji sužadino ir išplėtė mano

vaizdinius, ir jos pamokymai nuolat darė išganingą poveikį mano ggyvenimui“

– šitai Kantas pasakė senatvėje.

Johano Georgo namuose viešpatavo pietizmo dvasia. Tegu sako apie

pietizmą ką nori, bet žmonės, kurie žiūrėjo į jį rimtai, – teigė Kantas, –

elgėsi kuo geriausiai. Jie pasižymėjo kilniomis žmogiškomis ypatybėmis:

romumu, linksmu būdu, jokių aistrų nesutrikdomu vidiniu pasauliu. Jie

nebijojo nei skurdo, nei persekiojimų; jokie vaidai negalėjo sukelti jų

priešiškumo ir pykčio. Kantas prisimindavo, kaip kartą kilo byla tarp

dviejų amatininkų cechų – pentinų dirbėjų ir balnių. Jo tėvas dėl to

smarkiai nukentėjo, bet nė karto neleido sau pasakyti pikto žodžio apie

tuos, kurie pridarė jam nuostolių. Ar taip buvo iš tikrųjų, sunku pasakyti;

svarbu tai, kad taip manė Kantas, kad tai įstrigo jam į atmintį ir tapo

viena iš pirmųjų dorovinių pamokų, kurią įsidėmėjo būsimasis didysis

moralistas. Iš tėvo jis perėmė ir meilę darbui.

Pastoriaus Franco Alberto Šulco, kaip savo parapijiečius lankiusio ir

meistro Kanto šeimą, patarimu aštuonmetį Imanuelį atidavė į „Frydricho

kolegiją“, valstybinę gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas pats

Šulcas. Čia būsimasis filosofas praleido aštuonerius metus. Jis mokėsi

lotynų kalbos skyriuje. Svarbiausi dalykai buvo lotynų kalba (iki

dvidešimties valandų per savaitę) ir teologija (katekizmo „kalimas“). Iš

gimnazijos Kantas išsinešė meilę romėnų poezijai ir antipatiją išorinėms

religinio kulto apraiškoms. Tėvai savo atžalą norėjo matyti pastoriumi,

tačiau berniukas, susižavėjęs talentingomis lotynų kalbos dėstytojo

Heidenreicho pamokomis, svajojo atsidėti senajai literatūrai.

Norą tapti dvasininku atėmė „Frydricho kkolegijoje“ viešpatavusi

vienuolyno tvarka. Mokykla buvo pietistinė, papročiai griežti. Čia niekas

nežinojo, kas yra atostogos. Pamokos prasidėdavo septintą ryto, tačiau

mokiniai dar prieš šešias turėdavo būti savo vietose, Rytinė malda trukdavo

pusę valandos, malda prasidėdavo kiekviena pamoka. Pamokos baigdavosi

ketvirtą valandą po pietų. Trečiadieniais ir šeštadieniais vykdavo

fakultatyvios matematikos, muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų pamokos.

Mokytis graikų ir hebrajų kalbų buvo privaloma (įėjo į teologijos

programą). Gamtos mokslai ir istorija nebuvo dėstomi. Silpna sveikata

trukdė Imanueliui mokytis, bet jį gelbėdavo nuovokumas, gera atmintis,

stropumas. Daugelį metų jis buvo pirmas mokinys, o mokyklą baigė būdamas

antras.

1740 metų rudenį, būdamas šešiolika metų, Imanuelis Kantas įstojo į

universitetą. Į kokį fakultetą? Sunku atsakyti į šį paprastą klausimą, nes

išlikusiuose sąrašuose nenurodyta, kokiam fakultetui studentas priklauso.

Karaliaučiuje buvo keturi fakultetai: trys iš jų – teologijos, teisės,

medicinos – buvo laikomi aukštaisiais, filosofijos – žemesniu. Frydricho

Vilhelmo l potvarkiu studentai- galėjo priklausyti tik vienam iš „aukštųjų“

fakultetų („kareivių karaliui“ reikėjo žmonių valstybinėms tarnyboms, jo

požiūrį į filosofiją mes jau žinome). Pirmieji Kanto biografai manė, kad

jis tėvų pageidavimu pasirinko teologiją. Tam prieštarauja daugelis motyvų.

Ir pirmiausia tie dalykai, kurių studijavimui studentas Kantas skyrė

daugiausia dėmesio. Gimnazistiškas susižavėjimas filologija užleido vietą

gyvam domėjimuisi fizika ir filosofija. Galimas daiktas, kad Kantas

užsirašė į medicinos fakultetą; vėliau jis parodys pavydėtiną kompetenciją

šioje srityje ir netgi parašys darbą apie galvos skausmus.

Filosofo ggyvenimas – jo parašytos knygos, labiausiai jaudinantys

gyvenimo įvykiai – mintys. Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo

mokslo istoriją. Beveik visą savo amžių jis nugyveno viename mieste

-Karaliaučiuje, niekada nebuvo išvykęs iš Rytų Prūsijos. Jis netroško

šlovės, nesiekė valdžios, nepatyrė nei karjeros, nei meilės rūpesčių. Jis

nebuvo vedęs.

Išorinis Kanto gyvenimas tekėjo ritmingai ir vienodai, galbūt net

monotoniškiau negu jo profesijos žmonių. Šito nepasakysi apie vidinį

gyvenimą, apie jo dvasios gyvenimą. Čia buvo atliekami nuostabūs

žygdarbiai. Gimdavo drąsios idėjos, subręsdavo, kovodavo su kitomis, žūdavo

arba sutvirtėdavo kovoje. Mintis klajojo po kontinentus, veržėsi į visatą,

stengdamasi pasiekti universumo ribas. Mintis skverbėsi į žmogaus sielos

gelmes, siekdama pažinti jo esmę. Mintis pulsavo įtemptai ir dramatiškai.

Beveik visos šiuolaikinio filosofavimo atmainos vienaip ar kitaip yra

gavusios pradžią iš Kanto. Jo idėjos transformavosi, tačiau tebegyvuoja.

Pažintis su Kanto mokslu – geras pagrindas filosofijos studijoms. Jis

pratina, savarankiškai mąstyti.

Kantas lyginamas su Sokratu, nes jo filosofija žmogiška. Helenų

išminčius pirmasis nukėlė filosofiją iš padangių, įtvirtino ją žemėje,

nukreipė žvilgsnį nuo kosmoso ir ėmėsi tirti žmogų. Kantui žmogaus problema

yra pagrindinė. Jis neužmiršta visatos, tačiau svarbiausia jam – žmogus.

Kantas mąstė apie būties ir sąmonės dėsnius, turėdamas vienintelį tikslą –

kad žmogus taptų žmogiškesnis. Kad jis geriau gyventų. Kad nebūtų liejamas

jo kraujas, kad jam nekvaršintų galvos utopijos ir iliuzijos. Kantas viską

vadina tikrais vardais.

Kantas visai nebuvo vvienišius, atsiskyrėlis, ne šio pasaulio žmogus.

Iš prigimties jis buvo linkęs bendrauti, o išsiauklėjimu ir gyvenimo būdu –

galantiškas. Tiesiog anksti atsirado viską nustelbiantis jo gyvenimo

interesas – filosofija, ir šiam interesui jis sugebėjo atiduoti visą savo

gyvenimą. Gyventi jam reiškė dirbti, darbas jam teikė didžiausią džiaugsmą.

Kanto gyvenimas – žodžių ir darbų, skelbiamų idėjų ir elgesio vienybės

pavyzdys. Jis mirė su ramia sąžine, žinodamas, kad įvykdė pareigą.

Nuo vaikystės būsimasis filosofas buvo silpnos sveikatos, jam

pranašavo trumpą, neproduktyvų gyvenimą. Tačiau Kantas nugyveno ilgus

kūrybingus metus, niekada nesirgo. Šitai jis pasiekė savo valios jėga. Jis

susidarė griežtą higienos taisyklių sistemą, jų nenukrypdamas laikėsi ir

pasiekė stulbinančių rezultatų. Kantas pats sukūrė save. Ir šiuo atžvilgiu

jis unikalus.

Visą sąmoningą savo gyvenimą Kantas ieškojo tiesos. Tačiau tiesa –

procesas. Kantas neištarė tokių žodžių, jis tik vadovavosi jais. Jo niekada

neapimdavo jausmas, kad viskas padaryta, kad pasiektas absoliutas. Savo

mokslą Kantas gerino, tikslino, gludino. Kanto gyvenimas – nepaliaujamas

dvasios ugdymas, amžinas ieškojimas. Iki pat paskutiniųjų metų, kai mintis

ištrūko iš jo kontrolės.

Kantą skaityti sunku. Suprasti dar sunkiau. Tačiau suprasta mintis

džiugina ir taurina. Verta imtis šio darbo: įdėtos intelektualinės

pastangos atlyginamos su kaupu. Išrengsi kokio nors įmantraus autoriaus

frazę, išlaisvinsi nuo žodžių raizginių – ir prieš tave banalybė arba ir

visai nieko nėra. O sudėtingas Kanto dėstymas visada susijęs su problemos

sudėtingumu, su

tuo, kad dažnai jam pirmajam tekdavo paliesti tą problemą.

Apie paprastus dalykus Kantas kalba paprastai, kartais tiesiog puikiai.

Rašyti apie Kantą – garbė ir atsakomybė filosofui. Juo labiau kad

egzistuoja giluminis ryšys tarp Kanto mokslo ir rusų klasikų puoselėtų

slapčiausių minčių. Užtenka paminėti du vardus – Dostojevskį ir Tolstojų.

Juos, kaip ir Kantą, jaudino žmogaus likimas, jie, kaip ir Kantas, įžvelgė

su juo susijusių kolizijų, prieštaravimų, kataklizmų gelmę.

Tolstojus buvo visiškai abejingas Regeliui, tačiau negalėjo

atsitraukti nuo Kanto veikalų. Jis buvo tikras, kad jų pažiūros sutampa.

Jis ssurinko ir išleido Kanto aforizmus. Rašytojas sakė, kad jam „Kanto

gyvenimas visada darė stiprų įspūdį“. Kartą Tolstojaus paklausė: „Ar Kanto

filosofija prieinama eiliniam žmogui ir ar įmanoma ją populiariai

išdėstyti?“. Atsakymas buvo toks: „Populiariai ją išdėstyti būtų didelis

dalykas. Įdomu sužinoti, ar esama tokių mėginimų Vakaruose. Šiaip ar taip,

tai būtų itin pageidautina“.

Šis aprašymas skirtas tiek filosofo gyvenimui, tiek analizei. Tačiau

Kantas neturi kitos biografijos, išskyrus jo dvasios istoriją. Todėl apeiti

filosofiją – neįmanoma.