Istorinio materializmo dogmatizacija

Turinys:

1. Vladimiras Iljyčius Leninas

2. Materializmas

3. Naudota literatūra

1. Vladimiras Iljyčius Leninas

Gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirsko mieste, prie Volgos upės. Jo tėvas, atsidavęs mokyklos mokytojas, ir jo motina, socialinė darbuotoja įdiegė Volodiai norą siekti geresnio gyvenimo. 1887 m. Lenino brolis Aleksandras buvo nuteistas už pasikėsinimą į carą Aleksandrą III ir pakartas. Jo brolio veikla galbūt pastūmėjo Leniną domėtis revoliuciniu judėjimu, nes tuo metu jis pradėjo studijuoti Markso ir Černyševskio veikalus. Taigi 1887 m. Leninas baigęs gimnaziją įstojo į Kazanės universitetą. Pirmiausia jis susipažino ssu to meto revoliucinėmis grupėmis. Leninas tų metų gruodžio mėn. buvo išmestas iš universiteto ir pateko į policijos akiratį už dalyvavimą demonstracijose. 1888 m. po trumpos tremties, Leninas sugrįžo į Kazanę ir susisiekė su marksistų grupėmis. 1889 m. Leninas iš Kazanės išvyko į Samarą. 1890 m., būdamas 20 m., Leninas išvertė Komunistų partijos manifestą į rusų kalbą. Studijuodamas eksternu, Leninas gavo teisės mokslų laipsnį Sankt Peterburgo universitete 1891 m. Po baigimo, atliko trumpą teisės mokslų praktiką Samaroje, bet vėliau pilnai aatsidavė revoliucijos idėjai.

Nuo 1893 m. iki 1902 m. Leninas studijavo revoliucinių pokyčių problemas Rusijoje. Po keleto incidentų, jis suprato, kad Rusijos darbininkams nebuvo dėstomos radikalios idėjos, galinčios sukelti politinį pokytį, kokį prognozavo Marksas. Valstiečiai nereagavo į radikalius įvairių agitatorių pasisakymus. TTai buvo laikas, kai Leninas pradėjo plėtoti tai, kas vėliau buvo pavadinta „leninizmas“. Jo teorija rėmėsi radikalizmu, agituojant valstiečius ir darbininkus suorganizuoti revoliuciją.

1893 m. Leninas nuvykęs į Sankt-Peterburgą skaitė Marksą keletui savo draugų. Ten jis pirmą kartą susitinka su darbininkais. Tuo metu jis pradėjo vartoti savo pseudonimą „Leninas“. 1894 m. Leninas tampa Sankt-Peterburgo socialdemokratų partijos vadu ir išleidžia pirmą veikalą – „Kas yra šalies draugai ir kaip jie kovoja už socialdemokratiją“. Leninas 1895 m. išvyksta į Šveicariją, kur susitinka su Plechanovo „Darbo išlaisvinimo“ grupe, vėliau aplanko Berlyną ir Paryžių. Netrukus po sugrįžimo į Sankt – Peterburgą, jis įkuria „Kovos lyga už darbo klasės išlaisvinimą,“. Pasirodžius pirmiems lygos atsišaukimams, gruodžio mėn. Leninas buvo suimtas ir ištremtas 3m. į Sibirą. Jis dirbo pprie savo veikalo „Kapitalizmo plėtra Rusijoje“, kurį pabaigė 1899 m.

1902 m. Leninas išleidžia veikalą „Ko reikia tvarkai padaryti“. Jis taip pat suorganizuoja bolševikų sparną, Rusijos socialdemokratų darbo partijoje. Menševikai pradžioje turėjo daugiau balsų nei bolševikai, bet daliai kongreso narių išėjus, bolševikų įtaką sustiprėjo.

Leninas nors ir turėjo didelės įtakos partijos ateities krypčių sprendimuose, jis prarado daugumos palaikymą „Iskros“ laikraštyje ir lapkričio 1 d. buvo atleistas iš pareigų. Vėliau, tęsiant savo revoliucines idėjas, Leninas bandė leisti laikraštį „Pirmyn“. Pirmas leidinys bbuvo išleistas 1905 m. Ženevoje. 1907 m. Leninas gauna Rusijos socialdemokratų partijos, Socialistų internacionalistų biuro įgaliojimus. Mėnesiu vėliau, rugpjūtį, jis dalyvavo Socialistų internacionalistų suvažiavime Štutgarte.

Leninas tęsia savo rašymus ir 1908 m. Maskvoje išleidžiamas „Materializmas ir Imperijos – kriticizmas“. Vėliau Leninas iš Šveicarijos išvyksta į Paryžių. Leninas pasilieka Paryžiuje iki 1912 m. 1911 m. įkuriama pirmoji partinė mokykla Prancūzijoje. 1912 m. Leninas nuvyksta į Krokuvą, kur buvo leidžiamas naujas bolševikų laikraštis „Pravda“. Bolševikai įkuria savo partiją Prahoje. Naujas laikraštis netrukus uždraudžiamas Rusijoje ir įvardijamas kaip propaganda.

Leninas parašo straipsnį apie Socialistų Internacionalistų žlugimą Europoje. Grįžta į Rusiją ir nedelsiant pradeda revoliucijos kurstymą Sankt Peterburge bei organizuoja pirmą sukilimą siekiant nuversti carą. Sukilimas žlunga ir Leninas priverstas slėptis Suomijoje.

Augant revoliucinėms nuotaikoms, spalio mėn. jis grįžta į Sankt – Peterburgą ir prasideda ginkluotas sukilimas, žinomas kaip Didžioji Spalio Socialistinė Revoliucija. 1917 m. buvo pagrindinės revoliucijos metai. Leninas nedelsiant išleidžia savo dekretus taikai ir tvarkai šalyje palaikyti ir lapkričio 8 d. suformuoja valstiečių ir darbininkų vyriausybę. Tą patį vakarą, sušaukiamas visos Rusijos Kongresas ir Leninas paskiriamas Žmonių komiteto pirmininku.

Leninas greitai pradeda stiprinti savo valdžią jungdamas visas revoliucines jėgas į Komunistų partiją ir planuodamas Rusijos ekonomikos perorganizavimą. Leninas nusiunčia telegramą rusų opozicijos ddelegacijai Brest – Litovske, reikalaudamas taikos sutarties. Sutartis buvo pasirašyta 1918 m. Nepaisant sutarties, Leninas suorganizuoja Raudonąją armiją ir įtraukia Rusiją į 4 metų pilietinį karą.1919 m. sušaukiamas steigiamasis kongresas ir suformuojamas Komunistų Internacionalas.

Leninas tęsia rašymus.„Proletarų Revoliucija“ išleidžiamas 1918 m., „Kairysis sparnas Komunizmas-pradiniuose neramumuose“ -1919 m. Pilietinis karas tęsiasi iki 1921 m. ir pasibaigia bado ir šiltinės palaužta šalimi, miršta daugiau kaip 27 mln. žmonių. Susidūręs su šiomis problemomis, Leninas remdamasis Markso idėjomis, sukuria Naują Ekonominį Planą (NEP), kuris leido kai kurią užsienio prekybą, pramonė perėjo į privačias rankas ir leido valstiečiams pardavinėti kai kuriuos savo produktus turguose. 1922 m. Leninas patiria insultą.

Žavėdamasis Josifu Stalinu, Leninas jį paaukština pareigose, bet supratęs savo klaidą, pašalina jį iš vyriausybės.1923 m. Leninas patiria keletą širdies smūgių, po kurių lieka suparalyžuota kairė pusė. Jis niekada nebeatsigavo ir mirė nuo cerebralinio paralyžiaus 1924 m. sausio 21 d. Pašarvotas mauzoliejuje, Raudonojoje aikštėje Maskvoje.

1.Materializmas

Materializmas istorijoje niekados nepretendavo viską išaiškinti, bet tiktai nurodyti vienintelį mokslinį aiškinimo metodą. Istorijos supratimo esmė yra ta, kad jis reikalauja nagrinėti tikrąjį gamybos procesą, kaip tik remiantis materialine betarpiško gyvenimo gamyba, ir suprasti su šiuo gamybos būdu susijusią ir jo sukurtą bendravimo formą, tai yra civilinę visuomenę įvairiose jos pakopose, kkaip visos istorijos pagrindą; kartu reikia nušviesti civilinės visuomenės veiklą, išsiaiškinti, remiantis civiline visuomene, visus įvairius teorinius sąmonės kūrinius ir formas, religiją, filosofiją, moralę ir t.t.; parodyti jų atsiradimo tuo pagrindu procesą, kad tada būtų galima nušviesti ir visą procesą kaip visumą.

Chaosą ir savivaliavimą, iki to laiko viešpatavusius pažiūrose, pakeitė vientisa ir darni mokslinė teorija, rodanti, kaip iš vienos visuomenės gyvenimo sanklodos, augant gamybinėms jėgoms, išsivysto kita. Materialistinis istorijos supratimas įneša šviesą į chaosą ir įgalina plačiai, nuosekliai, prasmingai pažvelgti į atskirą visuomeninio ūkio sanklodą kaip į atskiros viso visuomeninio žmogaus gyvenimo sanklodos pamatą.

Šis istorijos supratimas, skirtingai nuo idealistinio, neieško kiekvienoje epochoje kokios nors kategorijos, bet visuomet laikosi tikro istorijos pagrindo, aiškina ne praktiką idėjomis, bet idėjines formas – materialine praktika, ir iš to padaro taip pat išvadą, kad visos sąmonės formos ir produktai gali būti sunaikinami ne dvasinės kritikos, o tik praktiškai sugriaunant realius visuomeninius santykius, iš kurių yra kilę šie plepalai – kad ne kritika, o revoliucija yra istorijos, religijos, filosofijos ir kitų teorijų varomoji jėga.

Ši koncepcija parodo, kad istorija nesibaigia, o kiekviena jos pakopa randa tam tikrą materialų rezultatą, tam tikrą gamybinių jėgų sumą, istoriškai susidariusį žmonių santykį su gamta ir vienas su kitu, randa

ankstesnės kartos kiekvienai vėlesnei kartai perduodamą tam tikrą kiekį gamybinių jėgų, kapitalų, ir aplinkybių. Ši koncepcija parodo kad aplinkybės taip pat kuria žmones, kaip ir žmonės kuria aplinkybes.

Įvairių visuomenės formacijų gyvenimo sąlygas reikia smulkiai ištirti dar prieš mėginant iš jų išvesti jas atitinkančias politines, privačiateisines, estetines, filosofines, religines pažiūras.

Visas ligšiolinis istorijos supratimas arba visiškai neatsižvelgė į šį tikrąjį istorijos pagrindą, arba telaikė jį antraeiliu dalyku, neturinčiu jokio ryšio su istoriniu procesu. Laikantis tokio požiūrio, istorija visada turėjo būti rašoma tik ppagal šalia jos esantį mastelį, tikroji gyvenimo gamyba – vaizduojama kaip kažkas priešistoriška, tuo tarpu tai, kas yra istoriška, – kaip kažkas atitrūkęs nuo kasdieninio gyvenimo, esantis anapus ir ant pasaulio. Tuo pašalinamas iš istorijos žmonių santykis su gamta, o tai sukuria priešingumą tarp gamtos ir istorijos. Todėl ši koncepcija istorijoje tegalėjo įžvelgti politinius vadovų ir valstybės veiksmus ir religines bei kitokias kovas, ir vaizduodama bet kurią istorinę epochą, buvo priversta priimti tos epochos iliuzijas.

Materialistinio istorijos supratimo atradimas pašalino ddu svarbiausius pirmesniųjų istorinių teorijų trūkumus. Pirma, jos geriausiu atveju nagrinėjo tik idėjinius istorinės žmonių veiklos motyvus, netirdamos to, kas sukelia tuos motyvus, nežiūrėdamos tų santykių šaknų materialinės gamybos išsivystymo laipsnyje; antra, pirmesniosios teorijos neapėmė kaip tik gyventojų masių veiksmų, ttuo tarpu istorinis materializmas pirmą kartą įgalino su gamtos mokslų tikslumu ištirti visuomenines masių gyvenimo sąlygas ir tų sąlygų kitėjimą.

Istorija kuriama taip, kad galutinis rezultatas visuomet susidaro iš daugelio atskirų valių susidūrimų, iš kurių kiekviena valia savo ruožtu tampa tokia, kokia ji yra, dėl daugybės ypatingų gyvenimo sąlygų. Taigi yra nesuskaitoma daugybė tarp savęs susikryžiuojančių jėgų, begalinė jėgų lygiagretainių grupė, ir iš to susikryžiavimo išeina viena atstojamoji – istorinis įvykis.

Ekonominės visuomenės farmacijos vystimasis – natūralus istorinis procesas. Galima atskirą asmenį laikyti atsakingu už tas sąlygas, kurių produktas socialine prasme jis pasilieka. Vietoj subjektyvizmo buvo iškelta pažiūra į socialinį procesą, kaip į natūralų istorinį procesą, pažiūra, be kurios nebūtų visuomenės mokslo. Visuomenė, net ir apčiuopusi natūralų savo vystimosi dėsnį, &– o galutinis tikslas yra atrasti ekonominį šiuolaikinės visuomenės judėjimo dėsnį, negali nei peršokti per natūralias vystimosi fazes, nei jų panaikinti dekretais.

Determinizmo idėja, nustatydama žmogaus poelgių būtinumą, atmesdama tuščią pasakėlę apie valios laisvę, nė kiek nenaikina nei žmogaus proto, nei jo sąžinės, nei jo veiksmų įvertinimo. Visiškai priešingai, tiktai remiantis determinizmo pažiūra ir tėra galimas griežtas ir teisingas įvertinimas, o ne suvertimas visko, kas pakliuvo laisvajai valiai. Tokiu pat būdu ir istorinio būtinumo idėja nė kiek nepakerta asmenybės vaidmens istorijoje: vvisa istorija kaip tik susideda iš veiksmų, kuriuos atlieka asmenybės, esančios veikėjais. Determinizmas ne tiktai nesuponuoja fatalizmo, bet priešingai, kaip tiktai ir duoda pagrindą protingam veikimui.

Ekonominis gyvenimas yra reiškinys, analoginis vystimosi istorijai kitose biologijos srityse. Ankstesnieji ekonomistai nesuprato ekonominių dėsnių prigimties, kada lygino juos su fizikos ir chemijos dėsniais. Socialiniai organizmai skiriasi vienas nuo kito taip pat giliai kaip ir gyvių bei augalų organizmai. Dialektika reikalauja visapusiškai ištyrinėti tam tikrą visuomeninį reiškinį, kaip jis vystosi, ir suvesti išorinius, tariamus dalykus į pagrindines varomąsias jėgas, į gamybinių jėgų vystimąsi ir klasių kovą.

Visuomeninė būtis ir visuomeninė sąmonė nėra tapatingos, – lygiai taip pat, kaip nėra tapatinga būtis apskritai ir sąmonė apskritai. Iš to, kad žmonės, pradėdami bendravimą, pradeda jį kaip sąmoningos būtybės, jokiu būdu neseka, kad visuomeninė sąmonė būtų tapatinga visuomeninei būčiai. Pradėdami bendravimą, žmonės visose bent kiek sudėtingesnėse visuomeninėse farmacijose, o ypač kapitalistinėje visuomeninėje farmacijoje, neįsisąmonina, kurie visuomeniniai santykiai formuojasi, kuriais dėsniais jie vystosi ir t.t.

Visuomeninė sąmonė atspindi visuomeninę būtį. Atspindys gali būti apytikriai teisinga atspindimojo dalyko kopija. Apskritai sąmonė atspindi būtį, tai yra bendras viso materializmo teiginys. Nematyti jo tiesioginio ir nenutrūkstamo sąryšio su istorinio materializmo teiginiu: visuomeninė sąmonė atspindi visuomeninę būtį – negalima. Lygiai taip pat, kaip žmogaus ppažinimas atspindi nepriklausomai nuo jo egzistuojančią gamtą, t.y. besivystančią materiją, taip žmogaus visuomeninis pažinimas atspindi visuomenės ekonominę santvarką.

Kiekvienas atskiras gamintojas pasauliniame ūkyje įsisąmonina, kad jis padaro pakeitimą technikoje, kiekvienas savininkas

įsisąmonina, kad jis tokius produktus maino į kitus, bet šie gamintojai ir šie savininkai neįsisąmonina, kad jie šiuo būdu pakeičia visuomeninę būtį. Visų aukščiausias žmonijos uždavinys – aprėpti bendrais ir pagrindiniais bruožais šią objektyviąją ūkinės evoliucijos logiką, kad kuo ryškiausiai, aiškiausiai pritaikytume prie jos savo visuomeninę sąmonę ir visų kapitalistinių šalių pažangiųjų klasių sąmonę.

Niekinamoji pažiūra į teoriją, vengimas aiškumo ir išsisukinėjimas socialistinės idėjos atžvilgiu neišvengiamai yra naudinga buržuazinei ideologijai. Šalyje, kuri yra nuniokota, pirmasis uždavinys yra išgelbėti darbo žmogų. Visos žmonijos pirmoji gamybinė jėga yra darbininkas, darbo žmogus. Kai šalis nuniokota, svarbiausias uždavinys yra apginti darbininko gyvybę. Darbininkai žūva dėl to, kad fabrikas sustoja, dėl to, kad nėra kuro, dėl to, kad gamyba yra visa dirbtinė. Reikia gelbėti darbininką, nors jis ir negali dirbti. Jei jis bus išgelbėtas nors ir keletui metų, tai bus išgelbėta šalis, visuomenė ir socializmas.

Niekados to nebuvo, kad visuomenės nariai įsivaizduotų visumą tų visuomeninių santykių, kuriuose jie gyvena, kaip kažką apibrėžta, ištisa, priešingai, masė nesąmoningai prisitaiko prie šių santykių ir tiek supranta jų, kkaip ypatingų istorinių visuomeninių santykių. Jei nuosekliai žiūrėsime į gamybą kaip į visuomeninius santykius gamybos srityje, tai ir paskirstymas ir suvartojimas neteks savarankiškos reikšmės. Visų gamtos reiškinių pagrindą sudaro materialinės priežastys, taip ir žmonių visuomenės vystimąsi sąlygoja materialinių, gamybinių jėgų vystimasis. Nuo gamybinių jėgų vystimosi priklauso santykiai, į kuriuos žmonės sueina vienas su kitu, gamindami daiktus, reikalingus žmonių poreikiams tenkinti. Ir šie santykiai paaiškina visus visuomenės gyvenimo reiškinius, žmonių siekimus, idėjas ir įstatymus.

Smulkiajai prekinei gamybai būdinga rankinė technika, kuri nesikeitė nuo neatmenamų laikų. Verslininkas lieka valstietis, perimąs pagal tradiciją žaliavų apdirbimo metodus. Manufaktūra įveda darbo pasidalijimą, iš esmės pertvarkantį techniką, paverčiantį valstietį dirbtuvės darbininku. Tiktai stambioji mašininė industrija įneša radikalią permainą, pertvarko gamybą naujais, racionaliais pradais, sistemingai naudoja gamyboje mokslo duomenis. Prekinio ūkio pagrindas yra visuomeninio darbo pasidalijimas. Apdirbamoji pramonė atsiskiria nuo gavybinės, ir kiekviena jų skirstoma į smulkias rūšis ir porūšius. Besivystant prekiniam ūkiui, daugėja atskirų ir savarankiškų pramonės šakų. Prekiniame ūkyje susidaro įvairiarūšiai ūkiniai vienetai, daugėja atskirų ūkio šakų, mažėja ūkių, atliekančių tą pačią ūkinę funkciją. Apdirbamosios pramonės atsiskyrimas nuo gavybinės, manufaktūros nuo žemdirbystės, paverčia ir pačią žemdirbystę pramone, t.y. ūkio šaka, gaminančia prekes.

Materializmas davė visiškai objektyvų kriterijų, išskyręs gamybinius santykius, kaip visuomenės struktūrą ir įgalinęs

šiems santykiams taikyti bendrąjį mokslinį kartojimosi kriterijų.

Naudota literatūra:

1. K. Marksas F. Engelsas V. Leninas, Apie istorinį materializmą, V., 1974

2. Leninas V.I., Materializmas ir empikriticizmas, V., 1953

3. Leninas V.I., Apie kovingojo materializmo reikšmę, V., 1984