Įvadas į moralės filosofiją

Turinys:

1. Moralės ir etikos santykis…………………………2

2. Moralės filosofijos raida…………………………2

3. Moralės filosofija filosofijų struktūroje…………………….3

4. Moralės filosofijos objektas, struktūra ir tipologija……………….3

5. Dorybingumas …………………………4

6. Normatyvinė etika…………………………4

7. Deontologija. I. Kanto moralės koncepcija……………………5

8. Moralės filosofijos humaniškumas……………………….6

9. Moralės filosofija kaip principas………………………..8

10. Teologinės etikos koncepcijos………………………..9

11. Utilitarizmo etikos koncepcija………………………..9

Naudota literatūra…………………………11

1. Moralės ir etikos santykis

Dažnai etika, moralė ir dorovė traktuojamos kaip tapačios sąvokos (vartojamos lygiagrečiai). Jos nėra diametraliai priešingos, bet visgi šiek tiek skirtingos. Kartais pabrėžiama, kad etika – tai daugiau teoriniai samprotavimai, tuo tarpu moralė siejama su praktiniais sprendimais bbei elgesiu. Kalbant apie atskiro individo elgesį, dažniau vartojama moralės sąvoka, tuo tarpu gvildenant profesinį elgesį, tinkamesnė etikos sąvoka.

Pirmą kartą su moralės sąvoka susiduriame Aristotelio veikaluose. Romėnai, orientuodamiesi į graikų patirtį, ypač į Aristotelį, išvedė būdvardį moralis (dorovingas), o dar vėliau imtas vartoti žodis moralitas (moralė). Lietuvių kalboje vartojamas žodžio moralė sinonimas – dorovė.

Kiekviena visuomenė savo nariams kelia tam tikrus reikalavimus. Jie gali susiformuoti įpročių, tradicijų pagrindu, gali būti kilę ar susiję su religija, religine praktika ar kosmologiniu supratimu apie ttos visuomenės vietą visatoje.

Moralės (dorovės) ištakos – žmonių socialinis gyvenimas. Žmogus yra kartu ir individuali (atskira, nepakartojama) ir visuomeninė būtybė (socialinio junginio dalis). Toks žmogaus padėties dvilypumas sąlygoja dorovės reikalingumą. Moralė bando suderinti asmeninius ir visuomeninius interesus. Moralė nėra abstraktaus mmąstymo, bet socialinės išminties produktas. Ji kuriama ir patikrinama per ilgesnį laiką.

Moralė – tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Dorovę sudaro du elementai:

– tikėjimai, įgaunantys vertybių ir principų formą;

– jų pagrindu besiformuojantis elgesys.

Įpročiai atsispindi praktikoje, tikėjimuose, nuomonėse. Moraliniai sprendimai (vertinimai) rodo suvokimą apie tai, kaip viskas vyksta. Moralė atspindi tikėjimus apie tai, kas yra gera, bloga, teisinga, neteisinga [6, 11].

Samprotavimai apie moralę bei etiką negali būti painiojami su aiškinimais apie tai, kas yra geros manieros (etiketas). Moraliniai ar etikos samprotavimai yra svarbesni nei etiketo reikalavimai.

Galima teigti,kad moralė atsispindi skirtingose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais susiformavusius požiūrius ir elgesio taisykles bei standartus, o etika yra kritinė moralės analizė. Moralė atspindi esamą praktiką, kurią analizuoja, studijuoja ir vertina etika. Moralė yra istorinė, konkreti, santykinė, ttuo tarpu etika siekia racionalių, objektyvių, universalių normų [6,12].

2. Moralės filosofijos raida

Moralės raida r tobulėjimas sietinas su žmonių visuomenės raida. Pirmykštės visuomenės dorovė rėmėsi kolektyviniu darbu ir vartojimu. Solidarumas ir kolektyvizmas buvo pagrindinės vertybės (visi už vieną, vienas už visus).

Šiuo laikotarpiu vyravo gentinis uždarumas, tamsumas, prietaringumas. Vergovės laikotarpiu visuomenės dorovė poliarizuojasi, atsiranda skirtingos gėrio, žmogiškumo, teisingumo supratimas. Feodalizmo epochoje dorovės normos susipina su religija, ribojamas žmogaus savarankiškumas, iniciatyva. Kapitalizmo sąlygomis dorovės pagrindu tampa individualizmas, iškeliamas laisvės ir lygybės idėjos. Postindustrinėje vvisuotinės gerovės visuomenėje moralės pagrindu ir toliau lieka individualizmas, išryškėja dorovės sąvokų įvairovė.

Atskirose kultūrose, skirtingais istorijos laikotarpiais gali vyrauti nevienodos moralinės normos. Tačiau egzistuoja ir bendražmogiškos moralės normos, patikrintos žmonijos evoliucijos bėgyje ir priimtinos didesnei žmonijos daugumai. Iš tokių normų paminėtinos: teisingumas, laisvė, žmogaus orumo pripažinimas ir kt. [6, 13].

3. Moralės filosofija filosofijų struktūroje

Moralės filosofija yra neatsiejama filosofijos studijų dalis. Pagal I. Kantą yra keturi pagrindiniai klausimai filosofijoje: 1. Ką aš galiu žinoti? 2. Ką turiu daryti? 3. Ko galiu tikėtis? 4. Kas yra žmogus?

Jie tarsi parodo, į ką turėtų orientuotis filosofija kaip mokslas, būtent: pateikti fundamentalius pagrindus visiems kitiems mokslams, įskaitant ir gamtos bei socialinius mokslus, pvz. visuomenės sveikatą. Filosofijos struktūroje yra išskiriamos šios pagrindinės problemų grupės:

Ontologija – mokslas apie būtį, kaip viso ko pagrindą ir esmę. Ieško atsakymų į klausimus kas yra tikrovė, kokia būties, daiktų egzistavimo ar pasaulio prigimtis, kokie pvz. esaties principai ir panašiai.

Gnoseologija – pažinimo teorija, logika, kalbos ir mokslo filosofija. Ieško atsakymų į klausimus, kaip galima ir ar galima pažinti tikrovę, tokia kokia ji yra, kitaip sakant, kas yra tiesa. Kokios mūsų mąstymo ribos, ar mūsų žinios yra objektyvios ar subjektyvios, kaip verifikuoti sudėtingus reiškinius gamtoje ir socialinėje realybėje – proto ir logikos ppagalba ar daugiau pasikliauti pojūčiais. (Ką aš galiu žinoti?)

Religijos filosofija – dievo ir religijos apmąstymai (Ko galiu tikėtis).

Antropologinė filosofija (Kas yra žmogus), estetika, teisės filosofija, socialinė, kalbos filosofija etc.

Moralės filosofija arba etika – mokslas, kuris tyrinėja plačiąja prasme gėrio ir blogio santykį. Moralės filosofija kelia klausimus apie tai, kas yra gera/bloga, (derama/nederama, privalu/laisvai pasirenkama) kaip atskirti vieną nuo kito, kodėl reikia deramai elgtis, kas yra pati moralė, kokiais principais remtis praktiniame gyvenime ir pan. Moralės filosofija siekia teorinio moralės sąvokos pagrindimo ir optimizuoti praktinę veiklą normų ir atitinkamų taisyklių pagrindu. (Ką turiu daryti?)

Moralės filosofija yra praktinė filosofija, todėl jos uždavinys – rasti tokius praktinių problemų sprendimo modelius, kurie būtų pagrįsti fundamentinių filosofijos teorijų pagrindu. Taigi, moralės filosofijos paskirtis sujungti teoriją ir praktiką. [1; 2-3p.]

4. Moralės filosofijos objektas, struktūra ir tipologija

Moralės filosofija arba metaetika – yra filosofijos mokslo dalis, kuri siekia atsakyti į klausimus: ką daryti, kaip veikti, kaip elgtis. Moralės filosofijoje svarbiausia yra praktinės veiklos pagrindimas, kuris dažniausiai pasireiškia per tos veiklos standartizavimą per normas, taisykles ar principus.

2.1 Objektas. Moralės filosofijos objektas yra praktinė veikla, plačiąja prasme. Praktinė veikla yra suprantama kaip gėris, ar tiksliau, moralinis gėris, atskiriant pastarąjį nuo instrumentinio gėrio (pvz. geras laikrodis) sampratos. PPraktinė žmogaus veikla apima šias sritis: žmogaus elgesį, charakterio ypatybes, dorybes, individualius žmonių tarpusavio santykius taip pat individo santykius su bendruomene/organizacija/visuomene, ar vienos bendruomenės/organizacijos/visuomenės santykius su kita. Taigi, moralės filosofijos tyrimo objektas yra daugialypis ir priklauso nuo paties tiriančiojo sąmonės, išankstinių nuostatų, etoso (aplinkos) ir kultūros, kurioje ji/jis gyvena. Vis dėl to, galima teigti, kad svarbiausias klausimas čia yra ‘kas yra moralė’ ir kokia jos reikšmė ir prasmė filosofinių svarstymų kontekste.

2.2 Struktūra. Šiandien yra išskiriami trys šio klausimo sprendimo lygmenys: konceptualusis (meta-etinis), normatyvinis ir faktinis (empirinis). Atitinkamai ir sampratos apie moralę yra meta-etinio, normatyvinio ar aprašomojo pobūdžio.

Konceptualiu lygmeniu šią problemą sprendžiančios teorijos orientuojasi į normatyvinių teorijų ir koncepcijų, kuriais grindžiami moralumo kriterijai, analizę ir paiešką. Metaetika yra tiria moralinio diskurso logiką, tai yra, ne kaip privalu elgtis, o kaip privalu mąstyti apie elgesį.

2.3 Ekskursas. Moralė ir dorovė. Moralė ir dorovė nėra sinonimai – elgtis dorai nelygu elgtis moraliai. Moralė yra siejama su pareiga, todėl yra siejama su tuo, kas privalu visiems. Moralės sąvoka atlieka reguliuojančiąją funkciją, todėl “sakydami ‘moralus’ turėsime galvoje, kad elgesys atitinka sąžinę, nepriklausomai nuo motyvuojančio turinio. Tai reiškia, kad moralė turėtų būti suvokiama kaip atitinkamos elgesio normos, taisyklės, idealai ar principai, kurie įpareigoja ir tuo pačiu angažuoja

sąmonę priimti vieną ar kitą sprendimą, daryti vieną ar kitą veiksmą. Pavyzdžiui, gerai atlikdami savo darbą, elgiamės moraliai, bet nebūtinai dorai.

Dorovės sąvoka nusakomas praktikos vertinimas pagal socialiai pripažintus normatyvinius standartus, kuriuos prisiima pats moralės subjektas. Tai savanoriškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kurį objektyviai motyvuoja ne asmeninės nuostatos ar tam tikros taisyklės, bet pati esamybė, kaip tokia, o konkrečiau socialinė tikrovė, kurioje gyvenama, dirbama, veikiama. Dorovės sąvoka šia prasme nurodo, kad elgiamasi ne iš pareigos, bet dėl paties subjekto noro ar valios, ppvz., gerai atliekamas darbas, nes jis suteikia pasitenkinimą ir padeda realizuotis asmenybei. Sakydami doras turėsime galvoje “turinio, o ne sąžinės aspektą”, t.y. dorovės sąvoka atlieka ne tiek reguliuojamąją ar vertinamąją, kiek aprašomąją (deskriptyvinę) funkciją.

Šie konceptualūs skirtumai bus atskleisti, nagrinėjant svarbiausias normatyvinio lygmens etikos teorines sistemas. [5; 21-23p.]

5. Dorybingumas

Antikos filosofas Aristotelis (4 a. Pr. Kr.) „Nikomacho etikoje“ skiria intelekto (išimtis, intelektas, apdairumas) ir dorovės (pakantumas, nuosaikumas) vertybes. Aristotelis suformuoja išmokstamų įpročių idėją. Jis teigia, kad gimdami žmonės neturi jokių moralinių vertybių, jjos atsiranda vėliau, kaip įpročio rezultatas, jų išmokstama socializacijos procese. Išmokstama ir patikrinama, kas gera ar bloga, teisinga ar neteisinga.

Dorybingumas įgyjamas per veiklą. Tampame teisingais žmonėms, atlikdami teisingus veiksmus, tampame drąsiais – atlikdami žygdarbius. Kartojant tokius pat veiksmus, susiformuoja įįprotis. Doras žmogus patiria malonumą atlikdamas dorus veiksmus. Tokie darbai atliekami sąmoningai. [5, 74].

Aristotelio nuomone, žmogus negali turėti priešingų prigimčiai vertybių. Dorovės taisyklės yra technikos taisyklės, susijusios su priemonėmis šiems tikslams pasiekti. Be to, jomis reikia naudotis todėl, kad visi žmonės yra kaip nors sugedę. Galime bet kuriuo metu netesėti pažado ar sulaužyti susitarimą, jei tai mums patiems naudinga, nes egzistuoja tokia prielaida, kad visi žmonės yra nedori, o tie su kuriais bendrauji, gali bet kuriuo metu sulaužyti savo pažadus, jei tik jiems tai naudinga. [7, 15].

6. Normatyvinė etika

Normatyvinė etikos objektas – elgesio normos (kokios jos turėtų būti) ir vertinimai (kaip ir pagal ką vertinti tą elgesį). Normatyvinio lygmens etinės teorijos šiandien skirstomos į dvi pagrindines stovyklas: teleologinės teorijos versum ddeontologinės teorijos. Šios pagrindinės teorinės kryptys atspindi dar senovės Graikijoje kilusį ir iki šiol neišspręstą ginčą, kurios prielaidos etikoje yra galiojančios ir laikytinos teorijų išeities tašku: tos, kurios etinį idealą – gėrį – laiko tikslu pačiu savaime, ar tos, kurioms gėris yra ne tik žmogaus veiklos padarinys, bet greičiau pati veikla, pats aktas, sudarantys “gėrio – blogio”, ar “deramo – nederamo veiksmo” vertinimą [1; 12-13p.].

Teleologinėmis įvardijamos tos teorijos, kurios etiniuose klausimuose vadovaujasi priežastingumo dėsnio universalumo postulatu. Tai reiškia, jog nnelegalus, moraliai nepateisinamas poelgis vėliau ar ankščiau sukels moralinį blogį gimdančius padarinius. Priežasties – padarinio sąryšis čia tampa pagrindiniu kriterijumi tikslingai, taigi ir racionaliai, rinktis tarp moralinio ‘už’ ar ‘prieš’. Šis etinės savimonės mechanizmas buvo vienas iš esminių Vakarų civilizacijos mentaliteto pasiekimų, kuris, deja, tapo vieninteliu galimu metodu, siekiant susieti vidinę intenciją gyventi dorai ir atsakingai su smurto, neapykantos, diskriminacijos, išnaudojimo ir kitomis negatyviomis apraiškomis.

Teleologinės etikos samprata (besiremianti tikslingumo sąvoka) vyravo tol, kol I. Kantas nepagrindė kitos, kone priešingos sampratos, šiandien vadinamos deontologine. Pagrindinė šios idėjos, vėliau tapusios įtakinga teorine stovykla etikoje, mintis – žmogaus proto ir valios veikla nėra absoliučiai pavaldi tikslingumo ar priežastingumo dėsniams, kurie iš esmės yra empiriniai ir išvesti gamtos stebėjimų ir tyrinėjimų būdu. Nei žmogaus mąstymo galia, nuo kurios priklauso moralinio pasirinkimo motyvai, nei jo savarankiškai, laisva valia priimti sprendimai negali būti determinuojami vien gamtos padarinių pagrindu. Žmogus nėra visiškai nepriklausomas nuo Visatos dėsnių, tačiau toji priklausomybė yra dalinė, priklausanti nuo jo paties, kiek jis leidžia gamtai paveikti save, arba kiek virš jos pakyla savo sugebėjimu reflektuoti save patį, save įvertinti, save valdyti, aktualizuoti, galų gale realizuoti. Ši I. Kanto koncepcija sukėlė ar bent turėjo sukelti ištisą revoliuciją etikoje, nes pirmą kartą žmogiškoji pareiga ‘‘daryti gera’ buvo pagrįsta paties akto pobūdžiu, suteikiant prioritetą vidinei intencijai ‘kaip elgiamasi’ prieš ‘dėl ko taip elgiamasi’. [7, 15]

7. Deontologija. I. Kanto moralės koncepcija

Vienas iškiliausių ir įtakingiausių visų laikų mąstytojų yra vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (1724 – 1804), be kurio teorijos šiuolaikinė moralės filosofija būtų vienpusė ir neišsami. I.Kantas ne tik apibendrino sukauptą filosofinį potencialą, bet ir pats išplėtojo ištisą dorovės metafiziką, bei savo kritinės teorijos dėka sukūrė visiškai naują ir atitinkamai į žmogaus proto galias orientuotą moralinės filosofijos koncepciją, kuri šiandien vadinama deontologine etika. I.Kanto dorovės koncepcija sudaro sudėtingą sistemą, tiesiogiai išplaukiančią iš fundamentinių grynojo ir praktinio proto tyrinėjimų, tačiau čia bus daugiau akcentuojamos I. Kanto etikos teorijos išvados, kurios ypač reikšmingos nagrinėjant konkrečias problemas moralės srityje.

I. Kanto etinėms idėjoms vystytis neabejotinos įtakos turėjo tokie žymūs humanistinės moralės filosofijos įkvėpėjai, kaip D. Hume, T. T. Morre, T.. Hobbes ir kiti, atsisakę teo-centristinio (viskas grindžiama dievo sąvoka) pasaulio aiškinimo, o etikoje žmogaus išaukštinimą priešpastatę antgamtiniam moraliniam autoritetui. Ypač pažymėtinos D. Hume’o pastabos atskiriant savimonės ir sąmonės pasireiškimus, apie savi-identiteto refleksijos reiškinį, kuris yra individo minčių apie save visuma, taip pat juslių įtaką mentalinei veiklai. Humanistinės filosofijos judėjimas suponavo alternatyvų ir naujų argumentacijų paiešką krikščioniškosios moralės sampratai. [7, 16].

D. HHume’o skepticizmo, tuo pačiu ir kritiškai pagrįstų įžvalgų paveiktas, I. Kantas imasi absoliučiai atsakingo ir didingo tikslo, (kaip beje, ir visa jo kritinė fundamentalių metafizikos pagrindų ieškanti filosofija), būtent – suformuoti tokius moralės metafizikos principus, kurie visiems laikams išspręstų idealizmo ir materializmo konfliktą. Bene svarbiausia I. Kanto dorovinės metafizikos išvada yra kategorinio imperatyvo, kaip auksinės etikos taisyklės formuluotė, kuri gali būti eksplikuojama dvejopai. Pirmoji bendro pobūdžio formuluotė randama veikale “Dorovės metafizikos pagrindai”: “Elkis taip kad tavo elgesio maksima, kuria tu vadovaujiesi galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam”. [3, 39]. Čia svarbiausia pati poelgio vertė. Kategorinis imperatyvas reiškia, kad žmogus yra pajėgus pats sau sudaryti moralines taisykles ir tuo pačiu pats save motyvuoti elgtis pagal savo nusistatytus standartus.

Tuo tarpu, antroji kategorinio imperatyvo formuluotė skelbia: “Elkis taip, kad visada puoselėtum žmogiškumą, ar pats save ar kitą asmenį laikydamas niekados ne priemone, bet visada – tikslu, tai yra paskutiniu visų sprendimų argumentu laikant žmogų, kaip tokį”. [3, 41]. Be abejo, toks moralinis įsipareigojimas ar įpareigojimas yra daug labiau ribotas nei pirmoje formuluotėje, nes kriterijumi tapusi “humaniškumo” sąvoka negali prilygti “morališkumo” kategorijai. Tačiau, kita vertus, atrodo jau pats I. Kantas pastebėjo, jog kaip universaliai neatrodytų kategorinio imperatyvo prasmė, yra tam tikros universalumo ribos,

kurių peržengimas apverstų aukštyn pačią moralinę taisyklę ir ši riba yra žmogaus išskirtinumas iš visos metafizinės sistemos, kuri negali įsprausti žmogiškumo, ypač konkretaus individo, į jokias etines sąvokines konstrukcijas, kad žmogus nėra, fizikine prasme, tik daiktas užimantis erdvės dalį ir tik egzistuojantis laike. I. Kantas naujai atranda terminą ‘asmenybė’ (vok. – Personlichkeit), suteikdamas jam tam tikrą, specifinę reikšmę. Asmenybė, anot šio filosofo, yra kiekvienas žmogus turintis savyje žmogiškumo (o tai reiškia racionalaus sprendimo) savybę, pavyzdžiui,sugebėjimo įžvelgti imperatyvo prasmę, suvokti jo tturinį ir galinčio jį įgyvendinti. “Asmenybei, kaip savarankiškai ir save motyvuojančiai esybei, iš esmės būdingas orumas, savojo identiteto išlaikymas moralinėje srityje, kuris pasireiškia pareigų sau ir visuomenei (kitiems) atlikimu”. [4, 57]. Be to asmenybė yra savo individualių privalumų .išugdymas iki tokio lygio, kad bet kokia veikla taptų kūrybingu ir prasmingu pasaulio pažinimo aktu, kad žmogaus protas pats taptų moralinio įstatymo leidėju, ir kuris nuolatos reflektuotų save, tarsi pasitikrindamas, ar tinkamai išnaudojo savo galimybes.[7, 17-18].

8. Moralės filosofijos humaniškumas

Pareigos sąvoka yra svarbiausia II. Kanto moralinės filosofijos humaniškumo arba žmogaus primato principo pagrindimo sąlyga. Todėl ir ši koncepcija yra ir vadinama deontologine, pagal senovės graikų kalbos žodį deon, kuris reiškia įvykdyti pavestą užduotį, atlikti savo paties prisiimtą pareigą valstybei, šeimai, tesėti šventas priesaikas iir panašiai. Pati mintis “traktuoti žmogų, tiek save, tiek bet kurį kitą, kaip savaiminį tikslą, tačiau visada ne vien kaip priemonę kitiems tikslams siekti” [4, 20] – nėra nauja. Tačiau, kodėl naudotis kitu žmogumi prieš jo valią yra neleistina, kodėl žmogus niekada neturi būti prilygintas įrankiui, įnagiui, kaip įkinkomas gyvulys? Juk iš istorinių šaltinių matyti, kokią visuotinę naudą ir vertę turi dalykai, vienaip ar kitaip panaudoję žmogų kaip priemonę, kokie didžiuliai pasikeitimai galimi materialiniame pasaulyje, kai vienam tikslui įkinkomi tūkstančiai nieko nenutuokiančių individų. Galima surasti begales žmogaus asmeniškumo ir jo kaip savaiminio tikslo paneigimo pavyzdžių, kai individo paaukojimo priežastis sąlygoja gėrį nešančius padarinius, pavyzdžiui tautos gerovė, laisvė, mokslo progresas, geresnės gyvenimo sąlygos ir panašiai.

Kantas mano, kad universalus gamtos moksluose priežastingumo ((priežasties – padarinio) principas moralės srityje turėtų būti keičiamas pareigos principu. Gėris yra ne tai dėl ko mes vienaip ar kitaip elgiamės, bet pati veikla, pats procesas (tai pastebėjo jau Aristotelis), ar tiesiog intencija elgtis taip kaip pridera. Žmogus nėra perdėm tobulas, kad galėtų tiksliai numatyti savo veiklos padarinius, nes galų gale esama tam tikrų faktorių, kurių neįmanoma apskaičiuoti ir siekiant gerų tikslų, galime gauti blogį sukeliančias pasekmes. Vadinasi, ne visa, ką darau, darau tik dėl ateities gerovės, kadangi moraliai aaktuali yra žmogaus gyvenimo dabartis.. Žmonių tarpusavio santykius I. Kantas supranta kaip kiekvieno individo dalyvavimą bendrame gėryje tiesiogiai vykdant jam priklausančiais pareigas arba tai, už ką pats prisiima atsakomybę. [7, 19].

I. Kanto požiūriu įsipareigojimas turėtų būti pagrįstas laisva valia, tačiau įsipareigojus tai tampa privalomybe. Pareiga yra pagrindinis poelgio motyvas elgtis racionaliai, o kadangi kiekvienas žmogus yra racionaliai mąstantis ir turintis sprendimo teisę, tai pareiga yra laisvės determinuoti savo tikslus išraiška. „Pareiga yra vienintelis moralinio veikimo kriterijus“. [4, 22]. Nėra pareigos žudyti kitą, kad apsaugoti savo pinigus, sako I. Kantas, bet yra pareiga nežudyti, nes pinigai visais atvejais neturi tokios vertės, kokią turi žmogus. Tuo būdu, anot vokiečių filosofo, išskiriamos dvejopi pareigų tipai: tobulos (privalomosios) ir netobulos. Netobulos pareigos susiję su tikslais, kuriems siekti reikia tam tikrų objektyvių sąlygų, štai, pavyzdžiui, savo talentų atskleidimas, žinios, visuomenės gerbūvis, net laimė yra neprivalomi, nors ir pageidaujami siekiniai. Tačiau jie bus morališkai nepateisinami ir niekam verti, jei bus iškeliami tobulos pareigos sąskaita.

Tobula pareiga suponuoja privalomą veiklą, kuriai įsipareigojama laisva valia. I. Kantas tobulą pareigą apibrėžia negatyviąja prasme, tai yra – ką privalu nedaryti. Tokios pareigos vykdymas reiškia nežudyti, nemeluoti, tesėti pažadus ir taip toliau. Ar tikrai jų vengimui pateisinti nėra jokių išimčių? Žudant, kitas žžmogus pasirenkamas kaip auka ar grobis, kas visiškai nesiderina su asmenybės samprata ir humanistine kategorinio imperatyvo interpretacija. Melas yra žeminanti prievarta žodžiais ignoruojant kitą kaip racionalią būtybę ir tai yra visiškas žmogaus nuvertinimo aktas, nes kiekvieno racionalumo pagrindas, I. Kanto požiūriu, yra tiesa. Taigi, žmogus kaip priemonė kitų interesams gali tarnauti tik savanoriškai, pavyzdžiui, mokytojo – mokinio santykis yra pagrįstas abipusio susitarimo sąlyga, kai vienas sutinka žinias atiduoti, kitas – jas su noru priimti.. Tačiau jei kitą, taip pat ir save traktuoti tik kaip priemonę, tarkim, savo skausmui numalšinti, arba savo egoistiniam poreikiui tenkinti (pvz. siekiant patirti malonumą) – tai bus savo žmogiškojo orumo praradimas ir savęs paties ar kitų įkinkymas į vergystės pančius, kurie ne tik priešingi morališkumo esmei, tačiau paverčia žmogų beverčiu objektu, kai tuo tarpu jis yra pagarbos reikalaujantis subjektas.

Labai svarbi yra žmogaus orumo sąvoka, nes orumas kaip toks ne tiek reikalaujanti pagrindimo, kiek pats savaime pagrindžia jo moralės sampratą. I. Kantui tai yra pati baisiausia žmogaus, skirto kilniai paskirčiai, pražūtis, nes orumas “yra jo humaniškos inteligibilios prigimties įrodymas ir patvirtinimas, kad pareigos subjektas gali būti pats sau įstatymų leidėjas” [4, 65]. Taigi žmogus yra savo vertės šeimininkas, ne vien priklausomas nuo nuopelnų visuomenei ir bendrų iinteresų vykdytojas. “Orumas yra absoliuti vidinė vertybė, pasireiškianti pagarba visiems racionaliems individams, galinti palyginti save su kitais žmonių giminės atstovais kaip lygus su lygiais” [4; 68]. Dar daugiau, orumas nėra privilegija, bet yra visiškai priklausoma nuo moralinės savimonės ir savęs kaip asmenybės realizavimo rezultatų. [7, 19].

Protas ir sensoriniai sugebėjimai duoti visiems vienodi ir realizavimosi galimybės praktiškai yra lygios, mano I.Kantas, viskas priklauso nuo pareigos įsisąmoninimo, bei tos pareigos išpildymo. Niekas kitas tokio statuso neturi šiame pasaulyje, ir šis žmogaus išskirtinumas yra kriterijus visiems etikos klausimams išspręsti. Nė vienam asmeniui neturim pagrindo nerodyti pagarbos, jei individo vertė sprendžiama pagal jo sveikatos būklės, charakterio, talento, tarnybinės padėties, skonio, kokią naudą iš jo gauna visuomenė, kiek kainuoja piliečio išlaikymas valstybei ir panašiai. Todėl turime paisyti kiekvieno asmens autonomijos, kaip svarbiausio kriterijaus įsipareigojant vienam ar kitam tikslui. Autonomiškumo (sugebėjimo veikti pačiam, nepriklausomai ir savarankiškai) principas suponuoja reikalavimą priimti atsižvelgti į kito asmens valią, įsitikinimus ir poreikius, kartu neprarandant savųjų. Autonomiškumo principas suteikia asmeniui laisvę veikti, pasirinkti ir apsispręsti pačiam be išorinės įtakos ir bet kokių prievartinių sankcijų. I. Kanto požiūriu, autonomija yra žmonių tarpusavio bendravimo ribų įsisąmoninimas, nes būdamas pats savo padėties šeimininku, asmuo apriboja savo laisvę, kad galėtų gyventi tarp kitų laisvų ir

save ribojančių žmonių. Laisvės apribojimas iš išorės būtų šio principo pažeidimas ir su morale neturėtų nieko bendro. Nepaisant reikšmingų etinių išvadų apie besąlygišką žmogaus kaip moralinio subjekto vertę, Kanto deontologija patenka į savotišką šių dienų etinių dilemų aklavietę, kai vertybių susikirtimai, net laikantis nurodytų principų, tampa neišsprendžiami vien vadovaujantis pareigos primato principu. Globalizacijos procesai pasaulyje ar biomedicinos mokslų iššūkiai (dirbtinis apvaisinimas, genų inžinerija, eutanazija) šiuolaikinei moralinei sąmonei tampa rimta problema, kokius gi įsipareigojimus reiktų priimti, ar aš žinau, kokie principai ššiose dviprasmiškose situacijose yra racionalūs ir pagrįsti? [7, 29-30].

9. Moralės filosofija kaip principas

18 a. vok filosofas I. Kantas pirmasis filosofijos istorijoje moralę atskiria nuo laimės, stebėdamasis, kad žmonėms ateidavo į galvą moralaus elgesio principus sieti su laime. Laimė, pasak jo, yra individuali, dėl to ir labai nepastovi, tuo tarpu moralės principai turi būti vienodi visiems. [7, 13].

Įprastos dorovinės sąmonės egzistavimą I. Kantas laiko savaime suprantamu dalyku, nebandydamas ieškoti jos pagrindų ar pateisinimo. Filosofas itin akcentuoja moralės savarankiškumą, pabrėždamas, kad moralę ssukūrė pats žmogus, be jokių autoritetų ar išorinių jėgų, vadovaudamasis savo protu. Protas nustato elgesio taisyklės, moralės dėsnius, kurių žinojimas ir laikymasis lemia žmogaus moralinę vertę.

I. Kantas įveda dvi naujas sąvokas: maksima ir kategorinis imperatyvas. Kasdieninėje veikloje žmonės vadovaujasi tam ttikrais bendrais principais, kuriuos subjektyviai traktuoja kaip tinkamus, naudingus, patikimus ar pagrįstus. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles (principus ar dėsnius) filosofas vadina maksimomis. Maksimas žmogus tikrina savo protu. Jei rezultatas teigiamas, maksima gali būti bendru moralės principu ar dėsniu. Kiekvienas vadovaujasi tam tikromis bendromis veiklos maksimomis, kurios turi vertinimo principų pobūdį. Maksimos yra bendri praktiniai orientyrai.

Kiekvienas asmuo tikrina savo maksimas pagal praktinius dėsnius, pretenduojančius į visuotinumą ir objektyvumą. Individas savo maksimas formuoja taip, kad jos galėtų tikti visiems. Taip maksimos įgyja bendrų dėsnių, įsakymų, imperatyvų forma. I. Kantas kalba apie kategorinį imperatyvą kaip apie gryną dėsnį, nereikalaujantį jokių išlygų. Kategorinis imperatyvas reikalauja elgtis taip, kad asmeninės valios maksima visada galėtų būti iir visuotinio įstatymų leidimo principas: „Elgis taip, kad tavo maksima kartu galėtų būti visuotiniu dėsniu“. [7, 14].

Kalbant apie kategorinį imperatyvą, pradinis taškas yra žmogiškų sąlygų bendrumas. Kadangi žmonės yra racionalūs, galiam rasti moralinius principus, atitinkančius žmogiškus ir tuo pat metu universalius. Moralės principai turi galioti visiems. Būdami racionalūs, žmonės sugeba individualiai spręsti, racionalumas padeda paklusti moralės principams. [6, 15].

Kiekvienas asmuo tikrindamas maksimas, pripažįsta savo vertingumą, savyje įžvelgia tikslą ir katu kuriantį dėsnį. Kategoriniame imperatyve galima įžiūrėti žmonių lygybės reikalavimą. Žmogaus mmoralinę vertę nusako ne jo vieta visuomenėje, ne jo talentas ar pasiekimai, o grynai žmogiškosios savybės. [7, 16].

Kategoriniu imperatyvu patikrintos maksimos gali tapti bendrais moralės principais. Nemaža bendrų principų yra neginčytini ir visuotinai pripažįstami. Skirtumai išryškėja, kai tie principai yra konkretinami. Veiklos taisyklės, išvestos iš maksimų, tampa moralės taisyklėmis, po kurių eina konkretus praktinis apsisprendimas.

Asmuo, galvodamas apie principus, sietinus su kiekvienu veiksmu ar priimamu sprendimu, remiasi šia mintimi: elgiuosi taip, manydamas, kad mano principas gali būti visiems priimtinas. [1, 67-68].

10. Teleologinės etikos koncepcijos

Teleologinės etikos teorijose svarbiausias gėrio motyvas yra galutinis tikslas (gr. teleos – tikslas, siekis). Priimant etinį sprendimą svarbu ne tik žinoti, kaip turėtų būti ar ką privalu daryti, bet kaip yra kiekvienu konkrečiu atveju.

Vienu iš teleologijos koncepcijos pagrindėjų galima laikytis senovės graikų filosofą Aristotelį (384 – 322 pr. m. e.). Visa žmogaus veikla yra siekianti tikslo, kuris vadinamas visuotine, (dvasine ir materialine) laime (gr. – eudaimonia). Pagrindinis tokios veiklos motyvas yra dorybių lavinimas ir tobulėjimas, nes dorybių ištakos yra prigimtinėse kiekvieno žmogaus proto nuostatose. “Vidurio principo” taisyklė yra saiko visame kame suradimas, todėl, Aristotelio nuomone, pagrindinės žmogaus dorybės nuostatos yra narsumas, dosnumas, iškilnumas ir kitos, šalia kurių yra ir žmogaus didybė arba didžiadvasiškumas. Saikinga proto pozicija tarp dviejų kkraštutinumų yra teisingo ir kartu garbingo, bei malonaus gyvenimo prielaida, todėl ji negalinti turėti neigiamų pasekmių, net jei dėl to tenka kentėti ar net prarasti gyvybę. Aristotelis pabrėžia žmogaus vertės ir savęs, ir kitų atžvilgiu reikšmę, ir toji vertė yra matuojama “nuopelnų ir atlyginimo už dorybingumą matu” [2, 71]. Aristotelis pastebi, kad garbės nusipelno ne tie, kurie dorai elgiasi, kad po to būtų įvertinti, bet tie kurie taip elgiasi nepaisydami savo asmeninių interesų ir ne tiek savo labui, kiek dėl savo vidinės savybės tokiais tiesiog būti.

Taigi, Aristoteliui, tapti doru galima per taip vadinamą racionalią kontempliaciją. Be kontempliacijos nebus dorybinės nuostatos, nebus ir racionalaus veiksmo, todėl didžiadvasis (doras) žmogus visada giliai apmąstantis kiekvieną savo poelgio motyvą ir žinantis , ko siekia ir kodėl. Remiantis šia Aristotelio pataisa, galime daryti išvadą, kad, pavyzdžiui, nesugebėjimas bendrauti, paralyžius, protiniai sutrikimai, kiti išoriniai, kartais atsitiktiniai faktoriai, gali paversti niekais visą gyvenimą ugdytą ir puoselėtą moralinį vertingumą kitų žmonių atžvilgiu, nes jei negali pademonstruoti ar tiesiog sau mintyse išreikšti savosios nuostatos, jei prarandi galią racionaliai mąstyti – prarandi ir esminę žmogiškosios prigimties, tai yra protavimo, sprendimo galios dalį, be kurios žmogaus vertė gali būti prilyginta lygi nuliui. [5, 43]

11. Utilitarizmo etikos koncepcija

Nepaisant Aristotelio autoriteto, visgi geriausiai iišplėtota bei plačiai praktikoje diegiama yra utilitarizmo etikos koncepcija. Utilitarizmo teorija yra teleologinės pakraipos etikos tąsa ir naujų kriterijų paieška jau ankščiau suformuluotiems teleologiniams principams pagrįsti. Utilitarizmo etika atsisako formalių moralės apibrėžimų ir jų vietoje iškelia praktinės patirties reikšmę žmogaus gyvenime. Idealių gyvenimo sąlygų realiame pasaulyje nėra, todėl reikia vadovautis tokiu kriterijumi, kuris būtų priimtinas kiekvienam, tačiau kartu nebūtų primestas tarsi “iš šalies”. Toks sutartinis kriterijus nustatyti gėrio ir blogio santykį, anot J. Benthamo (1748 –1832), utilitarizmo koncepcijos pradininko, yra nauda (angl. – utility) pačia plačiausia prasme. Utilitaristinės etikos požiūriu veiklos moralumas priklauso nuo to, koks bus galutinis veiklos rezultatas. Todėl čia į tikslą nukreiptos veiklos idealas, anot utilitarizmo pagrindėjo J. S. Millio (1806 –1873) – kuo daugiau laimės/gėrio/naudos/gerovės kuo didesniam žmonių skaičiui. [5, 49]

Utilitarizmo teorija dar vadinama konsekvencine, nes visas pagrindimo svoris čia dedamas į sąvokas “padariniai” ir “rezultatai”. Biomedicininės etikos kontekste utilitaristinė teorija reikšminga, atveriant naujas dileminių klausimų perspektyvas, kurias apeina I. Kanto principams prioritetą teikiantys tyrinėtojai.

Utilitarizmo teorijos atstovai iš karto pabrėžia, jog nepaisant teigiamų rezultatų siekimo žmonių bendravimo sferoje, sąvoka “nauda” neturi nieko bendro su taip vadinamuoju etiniu egoizmu, kuris teigia, esą savi interesai yra aukščiau visų kitų principų. Šiuo požiūriu yra skiriamos dvi utilitarizmo pakraipos: taip

vadinamas veiklos ir taisyklių (angl. – act and rule) koncepcijos. Veiklos utilitarizmo principas teigia: asmuo turėtų veikti taip, kad sukurtų kiek įmanoma palankiausią gėrio ir blogio pusiausvyrą, kuri patenkintų kiekvieno, ne tik savo interesus. Kitaip tariant, bet kokia veikla, sprendimas, poelgis, kalba, žmonių tarpusavio santykiai turi būti pasirenkami taip, kad būtų galima pasiekti maksimalų rezultatą, kiek įmanoma mažiau pakenkiant kuo mažesniam žmonių skaičiui. Turintis pasirinkimo teisę individas, I. Kanto požiūriu, rinksis geresnę alternatyvą pagal savo proto davinius, o utilitaristų požiūriu, iidealus moralinis veikėjas rinksis tą alternatyvą, kuri suteiks daugiau naudos žmonijai, visuomenei, tuo pačiu ir jam individualiai.

Utilitaristinės koncepcijos tyrinėtojai pažymi, jog nauda turi būti suprasta visų pirma moraline prasme, tačiau neatmetant ir materialinių paskatų. Didžiausia problema čia – kaip universalizuoti “naudą”, kad visiems ji būtų vienodai įtikinanti ir vienodai pagrįsta? Kas galėtų būti ta vidine visiems būdinga vertybe, kuria būtų matuojama naudos trūkumas ar naudos pakankamumas? J. Benthamo teigia, jog viena iš tokių vertybių gali būti traktuojamas malonumo (plačiąja pprasme) siekimas, nes skausmas (fizinis, psichinis, dvasinis) ar kentėjimas kaip malonumo priešprieša yra tai, ko niekas niekada nekelia sau kaip tikslo. Kitas utilitarizmo klasikas J. S. Millis absoliučia vertybe laiko laimę (specifine, ne vien tik aristoteliškąja prasme), o jos priešybę &– nelaimes. Tačiau esminė mintis lieka ta pati: aš turiu pasverti savo veiklos padarinius ir numatyti kas iš to išeis, kokie galimi rezultatai, kokios galimos alternatyvos, jas lyginant, ir išsirenkant patį optimaliausią variantą. Niekas negali norėti kančios savanoriškai, be jokios priežasties, be motyvo, mano utilitaristai. Priešingu atveju, toks pasirinkimas pasirodytų esantis už sveiko proto ribų ir neturintis jokios naudos nei man, nei kitiems, nes kančia savo esme, gali būti naudinga žmogui tik tuomet, kai jis žino dėl ko ar už ką kenčia. [1, 18].

Kita utilitarinių nuostatų pakraipa yra taisykles reguliuojantis utilitarizmas. Atsižvelgdami į klasikinio naudingumo principo teorinio pagrindimo stoką, “naujojo” utilitarizmo teoretikai, (kuriuos sudaro daugiausia XX amžiaus anglų ir amerikiečių filosofijos atstovai, dirbantys mokslinėse grupėse, o ne pavieniui), – išplėtojo JJ. S. Millio mintis ir pakoregavo naudos principo taikymo sąlygas praktikoje. Pagrindinė pataisa “taisyklių” utilitaristinės teorijos požiūriu yra ta, kad moralinių taisyklių priklausomumas, išvedimas iš naudos pirminės premisos nėra individo asmeninis reikalas. Tarp žmogaus akto ir naudingumo principo, kuris savo ruožtu yra pagrindinis dorovės kriterijus, turi būti tarpinė grandis, būtent visuotinai galiojančios ir visų interesus atitinkančios moralinės taisyklės arba visiems suprantamas universalus etikos kodeksas (angl. – ethical code), pagal kurį ir būtų galima spręsti apie moralinį gėrį ar blogį. Utilitaristai ssutinka, kad moralinių taisyklių būtina laikytis, tačiau tų taisyklių gali būti įvairių ir tarpusavyje nederančių. Taigi remiantis utilitarizmo etikos koncepcija, naudingumo kriterijaus pritaikymas yra moralinių normų susikirtimo problemos išsprendimas. Moralinių taisyklų visuma išliks stabili ir nekils moralinės dilemos: galima atimti sau gyvybę savo orumo išsaugojimo vardan, jei įvertinsime fiziologinės, psichologinės, socialinės, politinės, tautinės, individualios naudos aspektus, kaip determinuojančius kriterijus moralinėms problemoms spręsti.

Utilitarizmo etika linksta į taip vadinamą etinį reliatyvizmą, kuris skelbia, kad objektyvių kriterijų apibrėžti moralę nėra. Todėl moralės normos yra kintančios ir turi būti nuolatos peržiūrimos ir kaskart atnaujinamos ar pakeičiamos, priklausomai nuo socialinių, politinių ar ekonominių pokyčių visuomenėje. Tačiau taikant utilitaristinę moralės logiką praktikoje kyla didžiausia problema tampa teisingumas. Kaip jį užtikrinti, kai privalėjimas nėra visuotinis ir moralės normos nuolat kinta? Kaip paskirstyti tą laimę ar naudą visiems lygiai, kaip suderinti maksimalią laimę ir maksimalų žmonių skaičių? Utilitarizmo atveju, optimalūs sprendimai dažniausiai reikalauja moralinio kompromiso.

Šiuolaikinės etikos teorijos bando ieškoti šių dviejų moralės sampratų sintezės ir balanso tarp dviejų moralės polių – esamybės ir privalomybės, faktų ir vertybių, subjektyvios moralinės sąmonės ir objektyvių elgesio determinantų. [1, 19-23]

Literatūra:

1. Anzenbacher A. Etikos įvadas. Vilnius: Aidai, 1995.

2. Aristotelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1990.

3. Kantas I. Dorovės metafizikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1980.

4. Kantas II. Praktinio proto kritika. Vilnius: Mintis, 1987.

5. McIntyre I. Trumpa etikos istorija. Vilnius: Charibdė, 2000.

6. Palidauskaitė J. Viešojo administravimo etika. Kaunas: Technologija, 2000.

7. Rickevičiūtė K. I. Kantas ir pagrindiniai jo etikos bruožai. Vilnius. Mintis, 1974.

8. Vasiljevienė N. Verslo etika ir elgesio kodeksai. Kaunas: VUKHF, 2000.