K.Marksas ir Marksizmas

Vilnius, 2005

Turinys

1. K.Marxo biografija…………………………3

2. Veikalai…………………………4

3. Marksizmo atsiradimas…………………………5

4. K.Marxo filosofija – Hegelio minties tęstinumas……………….6

5. Dialektinio materializmo teiginiai K.Marxo filosofijoje……………..8

6. Kapitalizmo analizė…………………………10

7. Pridedamosios vertės teorija…………………………12

8. Socialinės revoliucijos strategija………………………..14

9. Išvados…………………………15

10. Bibliografija…………………………16

1. K. Marxo biografija

Karl Heinrich Marx – vokiečių filosofas, politinis ekonomistas, politikos žurnalistas, vienas marksizmo ideologų gimė 1818 m. Vokietijoje. Žydo advokato sūnus Marxas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (1835 – 1841 m.). 1842 – 1843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu ssu Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzu specialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su F. Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1845 Prūsijos vyriausybės reikalavimu buvo priverstas apleisti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką kapitalistinę visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą. Kilus vasario revoliucijai MMarxas grįžo į Kelną, bet 1849 m. vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir čia gyveno iki pat mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė socialoginei visuomėnės interpretacijai, nagrinėjo ekonominius visuomenės raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“ Marksas rašė politinius kkomentarus ir kovingus straipsnius. Buvo vienas iš jaunųjų hėgelininkų lyderių. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią 1872 m. Vėliau nebesiėmė organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę. Mirė 1883 m. kovo 14 d. Londone.

2.Veikalai

Po revoliucinių įvykių 1848 m. K. Marxas buvo ištremtas į Anglija. Čia jis atsidėjo savo didžiajam veikalui „Kapitalas“ („Das Kapital“), kurio pirmąjį tomą išleido 1867 m.; antrąjį ir trečiąjį tomus po Marxo mirties pagal jo rankraščius 1883 m. išleido jo draugas Friedrichas Engelsas. „Kapitalas“ rėmėsi ekonominiu materializmu kaip savaime suprantamu dalyku, tačiau čia ši teorija nebuvo plėtojama. Čia Marxas savo filosofiją grindė klasikinės politinės ekonomijos, kurią jis laikė tinkama teorija kapitalistinei ekonomikai paaiškinti. „Kapitale“ jis pateikė tendencijas, kurios „„veikia ir yra įgyvendinamos su geležiniu būtinumu“, apie „natūralias vystimosi pakopas“, teigė, kad industriniu atžvilgiu labiau už kitas išsivysčiusi šalis „mažiau išsivysčiusiai šaliai parodo tiktai jos pačios ateities paveikslą“. Tai pasako, kad Marxas nelaikė kapitalizmo istorijos tik empirine istorija. „Kapitalo“ skyriuose pateikta daug kapitalistinės industrijos kritikos, savo kritiką jis sustiprino daugeliu statistinių bei kitokių faktinių duomenų, paimtų iš viešų pranešimų. Pagrindinis „Kapitalo“ tikslas buvo parodyti, kad kapitalizmas, naikindamas save, turi duoti pradžią socializmui. Kūrinis tapo pirmąja ir, ko gero, galingiausia eetine ataka prieš akivaizdžia godžios visuomenės, deramai nesaugančios savo pramonės darbo jėgos, moralinę bjaurastį.

„Komunistu partijos manifestas“ („Manifest der Kommunistischen Partei“, 1848) pasižymi teorija, teigianti visuomenės raidos priklausomybę nuo ekonominių gamybinių jėgų vystimosi ( dialektinis ir ekonominis determinizmas). Manifestas skelbė, kad kapitalistinę santvarką nuvers sukilę samdomieji darbininkai(proletarai). Komunistų vadovaujama revoliucija turėsianti vykti vienu metu visos Europos valstybėse. Revoliucija tapsianti pasauline. Privatinė nuosavybė būsianti panaikinta, turtiniai skirtumai išnyksią. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, skurdo ir išnaudojimo. Kūrinis tapo vienu iš didžiųjų visų laikų revoliucinių traktatu, jis priteikė klasių kovos principą „visoms iki tol egzistavusioms visuomenėms“ paaiškinti. Marxas atkakliai neigė, kad komunistai sudaro politinę partiją; jie yra „pažangiausia ir ryžtingiausia darbininkų klasės dalis“, ir šis posakis akivaizdžiai yra Lenino partijos apibrėžimo šaltinis.

„Filosofijos skurde“ Marxas kritikavo ekonomikos mokslą – klasikinę politinę ekonomiją ir šiuolaikinio socializmo ekonomiką. Daugiausiai dėmesio jis skyrė neįtikėtinam ekonomistų naivumui tiriamojo objekto istorinių aspektų atžvilgiu.

3. Marksizmo atsiradimas

XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau jas visas savo reikšme ir poveikiu žmonijos istorijai toli pralenkė marksizmas.

Marksizmo atsiradimas yra dėsningas istorinio vystymosi rezultatas. Jam atsirasti reikėjo tam tikrų socialinių-ekonominių sąlygų ir tam tikrų gamtamokslinių bei filosofinių prielaidų. Jis atsirado XIX a. penktame dešimtmetyje. Iki XIX amžiaus vvidurio kapitalizmas visoje eilėje šalių jau buvo pakeitęs feodalizmą. Kapitalizmo ir kultūros formavimasis sužadino didelį gamybos pakilimą, spartų technikos vystymąsi.

Kapitalizmas ir pagimdė klasę, kuri turėjo sunaikinti kapitalistinę santvarką ir kartu įgyvendinti socialistinius pertvarkymus. Tokia klasė yra proletariatas. Buržuazijos išnaudojamas, neturėdamas elementarių žmogaus teisių, proletariatas stoja į inirtingą kovą su savo pavergėjais. Klasiniai prieštaravimai kapitalizmo sąlygomis žymiai paaštrėja, o tai reiškiasi visa eile atvirų proletariato išstojimų prieš buržuaziją. Sukyla prancūzų darbininkai Lione, audėjai Vokietijoje, plačiai išsivysto taip vadinamas čartistų judėjimas Anglijoje. Darbininkai reikalauja pagerinti savo darbo sąlygas, padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir t.t. Tačiau jų kova tuo metu buvo neorganizuota, gaivališko pobūdžio. Darbininkai dar nebuvo aiškiai įsisamoninę savo galutinių tikslų, už kuriuos reikia kovoti, nežinojo tikrų, efektyvių būdų ir priemonių kovai su klasiniais priešais. Ir visa tai trukdė proletariato judėjimui ir neleido jam tikėtis pasisekimo. Ypač prireikė turėti mokslinę teoriją, kuri įgalintų proletariatą pažinti visuomenės vystymosi dėsnius, suprasti, kad kapitalizmo žlugimas neišvengiamas, suvokti savo kaip buržuazijos duobkasio ir naujos, socialistinės santvarkos kūrėjo vaidmenį.

Taigi pats proletariatinio judėjimo vystymasis iškėlė mokslui labai svarbų uždavinį — sukurti revoliucinę teoriją, nukalti proletariatui idėjinį ginklą kovai prieš kapitalizmą, už socializmą. Ir mokslas jo genialiųjų atstovų Markso ir Engelso asmenyje įvykdė šį ggyvybišką istorijos reikalavimą – buvo sukurtas marksizmas, kurio sudėtinė dalis ir teorinis pagrindas yra marksisitinė filosofija.

Marksizmas – daugiausia Karlo Markso ir F.Engelso darbuose iškeltų politinių idėjų rinkinys. Jų koncepcijos pagrindas yra idėja, jog istorija tai nuolatinė turtingųjų ir neturtingųjų kova. Pagrindinis kovos variklis – turtas, nuosavybė, nelygybė. Istorija periodizuojama į pirmykštę santvarką – vergovinę santvarką – feodalizmą- kapitalizmą ir socializmą arba komunizmą (vadinamosios ekonominės formacijos).

4. K.Markso filosofija – Hegelio minties tęstinumas

K.Marxas su Hegelio filosofija susipažino Berlyno universitete.

Dvi Hegelio socialinės filosofijos prielaidos, kad visuomenė yra priešingų jėgų, kurių tarpusavio įtampa bei kova sukelia socialinius pokyčius, bei, kad visuomenės istorija yra vidinė pačių tu jėgų evoliucija, vaidino svarbų vaidmenį XIX a. ir vėlesnėje politinėje teorijoje, daugiausia prie to prisidėjo K.Marksas transportavęs Hegelio filosofiją. Jis pašalino teorijos prielaidą, kad tautinės kultūros yra veiksmingi visuomenės istorijos vienetai (tautų kovą pakeitė socialinių klasių kova). Tačiau daugeliu svarbių aspektų Marxo filosofija tęsė Hegelio mintis.

Marxo ir Hegelio filosofijų panašumai:

1. Marxo filosofija kaip ir Hegelio buvo istorijos filosofija (bandė atskleisti visuomenės raidos dėsnius).

2. Abu filosofai socialinių pokyčių varomąja jėga laikė kovą, o galutiniu lemiamu veiksniu – galią.

3. Abejojo, kad žmogaus įžvalgumas ir geri ketinimai gali pakeisti socialinių jėgų veikimą.

4. Marxo, kaip ir Hegelio nuomone, Revoliucija reiškė feodalinės visuomenės žlugimą.

5. Filosofai istorijos eigą traktavo

kaip racionaliai būtiną ir tokią, kuri vystosi pakopomis pagal loginį planą ir artėja į numatytą tikslą.

6. Vieno ir kito filosofijos visiškai skyrėsi nuo liberalizmo politinių filosofijų individualizmo. Jie rėmėsi lojalumu, pareiga ir nepasiūlė jokio atpildo, tik viltį, kad asmeninis gyvenimas įgis prasmę tarnaujant didingesniam už žmogų reikalui.

Marxo ir Hegelio filosofijų skirtumai:

1. Marxas pažangos varikliu laikė socialinių klasių antagonizmą, Hegelis – kultūrų kovą.

2. Marxas apeliavo į darbininkų ištikimybę savo klasei, Hegelis – į tautinį patriotizmą.

3. Hegelis savo filosofijoje istorijos varomąja jėga laikė dvasinio principo, kuris ppaeiliui įsikūnija istorinėse kultūrose, o Maxas ja siejo su gamybinių jėgų saviraidos sistema, įsikūnijančia svarbiausiuose ekonominio paskirstimo modeliuose ir iš jų kylančiuose socialinėse klasėse.

Marxo filosofijos, kaip ir Hegelio, tikslai buvo grynai praktiniai. Abu laikėsi požiūrio, kad politinės veiklos rezultatyvumą lemia bendros istorijos vyksmo krypties supratimas ir uždavinių, kuriuos kelia vieta istorijoje, prisiėmimas. Marxas teigė: filosofijos tikslas yra ne aiškinti pasauli, o ji keisti.

Marxas perima iš Hegelio filosofijos priešybių vienybės ir kovos idėją, kuri yra vystimosi varikliu. Iš ankstyvųjų socialistų pperima klasių kovos principą ir sujungia su Hegelio dialektika. Maxas padaro išvadą, kad teisiniai santykiai, valstybės formos ir pan. priklauso nuo materialinių gyvenimo santykių.

5. Dialektinio materializmo teiginiai Marxo filosofijoje

Pirmieji Marxo dialektinio materializmo teiginiai pasirodė darbuose rašytuose 1844-1848 metais. Žodis „materializmas“ jau tturėjo ir po Marxo vėl atgavo visiškai kitą prasmę nei Marxo priskirtoji. Ikirevoliuciniuose prancūzų darbuose „materializmu“ buvo vadinama filosofija, kuri siekė remtis fizika ir chemija ir teigė, kad šių mokslų pateikti mechaniniai paaiškinimai gali būti taikomi visoms problemoms – gyvybės, psichikos ir socialinėms – tirti. Marxo manymu, problemos esmę nusako jos apibūdinimas kaip „dialektinės“. Mechaninius paaiškinimus jis laikė tinkamais fizikai ir chemijai ir nemanė, kad šie metodai gali būti taikomi socialiniams tyrimams. Dialektiką jis laikė loginiu metodu, vieninteliu pajėgiu tirti objektus, kurie nuolat vystosi.

Mąstytojas griežtai atskyrė savo materializmą nuo XVIII a. prancūzų materializmo. Marxas išskyrė kelias „materializmo“ prasmes:

1. Jis bandė priliginti šį žodį „mokslui“.

2. Materializmą siejo su religijos atmetimų.

3. Buvo įsitikinės, kad materializmas pranašavo naują ir gilesnę revoliuciją.

4. Tik panaikinimas privačios nuosavybės gali padėti ppasiekti galutinį visuomenės raidos tikslą – beklasę visuomenę.

Davido Friedricho Strauso teiginys, kad visuomenės istorijos varomosios jėgos yra materialios, Marxui reiškė, kad šios jėgos yra ekonominės. Būdą, kuriuo visuomenė naudoja gamtos išteklius ir gamina produktus, iš kurių gyvena, Maxas laikė visuomenės egzistavimo pagrindu. Tam tikru metu vyraujantis gamybos būdas paaiškina to meto visuomenės politinę ir kultūrinę būklę, gamybos sistemos pokyčiai paaiškina atitinkamus politikos ir kultūros pokyčius. Tai Marxo ekonominio determinizmo teorijos metmenys – ekonominis determinizmas buvo ta konkreti socialinė ir politinė rreikšmė, kurią jis priskyrė dialektiniam materializmui.

Ateities atžvilgiu ši teorija suteikė Marxui naujos darbininkų klasės revoliucijos, turinčios panaikinti socialinę nelygybę ir sukurti socialistinę ir beklasę visuomenę, programą. Taikoma praeičiai, ši teorija lėmė jo Prancūzijos revoliucijos interpretaciją. Tai buvusi buržuazinė revoliucija, kurios metu nauja industrinės visuomenės kapitalistų klasė panaikino kilmingųjų ir dvasininkų privilegijas ir nušlavė feodalinės teisės ir valdžios liekanas, kurios trukdė kapitalistinės gamybos sistemos kilimui.

Marxas pateikia kultūros raidos teoriją, kuri apima keturis esminius teiginius:

1. Pirmiausia, tai yra seka pakopų, iš kurių kiekvienoje vyrauja gėrybių gamybos ir mainų sistema. Ši gamybinių jėgų sistema sukuria ideologija apimančia teisę, politiką ir dvasinius produktus ( religija, filosofija, menas).

2. Visas procesas yra „dialektinis“. Bendras raidos modelis yra ciklinis, evoliucijos periodai keičia vienas kitą, kuriais palaipsniui formuojasi nauja gamybos sistema ir sukuriama nauja ideologija.

3. Gamybinės jėgos visada yra pirminės, ideologiniai padariniai – antriniai. Materialinės jėgos yra materialios, o ideologiniai santykiai tėra išoriniai.

4. Kiekvienos visuomenės gamybinės jėgos visiškai išsivysto pirma, negu pasireiškia jų dialektiniai pokyčiai. „Nė viena visuomeninė formacija nežlunga ankščiau , negu išsivysto visos gamybinės jėgos, kurioms ji duoda pakankamai erdvės, ir nauji, aukštesni gamybiniai santykiai niekuomet neatsiranda ankščiau, negu subręsta materialinės jų gyvavimo sąlygos pačios senosios visuomenės gelmėse“. Kylančios problemos visada bus sprendžiamos tik toliau išskleidžiant ir palaipsniui realizuojant jų ppagrindą.

6. Kapitalizmo analizė

Po 1850m. savo kaip mokslininko energiją, Marxas skyrė tuometinės Vakarų Europos visuomenės istoriniai interpretacijai. Jis ėmėsi gamybos kapitalistinės organizacijos ištakų, buržuazijos iškilimo ir ją papildančios samdomų pramonės darbininkų klasės formavimosi tyrimo. Filosofas iš esmės bandė traktuoti kapitalizmą kaip socialinę instituciją. Marxo analizės atsidūrė veikale „Kapitalas“, kuriame nurodė kelius istorinei kapitalizmo analizei. Pramonės kapitalistinės organizacijos istorija ir klasės, gyvenančios tik iš savo darbo užmokesčio, nagrinėjimas tapo įkvėpimu vėlesnėms autoriams ekonomikos istorijos.

Akcentavimas žmonių tarpusavio ir socialinių santykių pokyčius , kurie atsiranda dėl pramoninių ir komercinių pokyčių, buvo Marxo analizės skiriamasis bruožas. Jis teigė, kad pramonės organizacija pajungia darbininkų klasę lazdos disciplinai, priešingai laisvę suteikė buržuazijai . „Manufaktūroje visuminis darbininkas, vadinasi, ir kapitalas visuomeninio gamybinio pajėgumo atžvilgiu darosi turtingesnis dėl to, kad individualus darbininkas gamybinio pajėgumo atžvilgiu darosi vis skurdesnis“.

Jam, kaip ir Hegeliui, atrodė, kad kapitalizmo prieštaravimas yra paradoksali organizacijos ir anarchijos vienybė: jam būdinga technologinė gamybos organizacija ir mainų anarchija, išvystyta gamybinių vienetų socialinė koordinacija ir visiškas nesistengimas pritaikyti industrines priemones žmonių tikslams.

Kritikuodamas kapitalizmą Marxas niekada neformulavo aiškių moralinių vertinimų, jo argumentas jog kapitalas išnaudoja dirbančiuosius nereiškė, kad darbininkai gyveno geriau ankstesnėse gamybos sistemose. Teigė, kad kapitalizmas yra pranašesnis už feodalizmą, kurį jis pakeitė. Kapitalizmo žiaurumai taip pat nereiškia, kkad kapitalistai kaip žmonės yra žiaurūs; kapitalistai, kaip ir darbininkai, yra įkalinti sistemoje, turi daryti tai, ko reikalauja ši sistema. Marxo požiūriu, pati sistema yra viduj prieštaringa ir todėl galiausiai save naikinanti. Buvo įsitikinės, kad istorijos eiga yra neišvengiama. Žmonės sieks kažko, to, ką privalo sukurti. Todėl galima teigti, kad Marxo kritinė analizė žiūri į ateitį. Prisidengę ekonominių priežasčių ir padariniu analize, jis kviečia prisijungti prie civilizacijos ir teisės žengimo pirmyn ir šis kvietimas suteikė dirbančiųjų armijas remti marksistinį socializmą.

Pagrindinis „Kapitalo“ tikslas buvo parodyti, kad kapitalizmas, naikindamas save, turi duoti pradžią socializmui – savo antitezei. Pagrindinė Marxo analizės sąvoka buvo „pridedamoji vertė“. Klasikinė kapitalizmo gynyba buvo argumentas, kad laisvų mainų sistemoje kiekvienas galų gale atgauna vertę, lygią tai, kurią jis įdėjo į rinką, taigi gauna teisingą savąją visuomeninio produkto dalį. Įrodinėjo, kad industrinėje sistemoje, kurioje kapitalistai yra gamybos priemonių savininkai, darbo jėga visada bus verčiama gaminti daugiau, nei ji gauna, ir daugiau, negu reikia sistemos funkcionavimui palaikyti. Vidinis darbo užmokestis bus artimas pragyvenimo minimumui ir kapitalisto monopolinė padėtis sistemoje įgalins jį pelno ir retos pavidalu nusavinti pridedamąją vertę. Pridedamoji vertė pagrindė jo išvadą, kad kapitalistinė sistema galų gale turi pati save sunaikinti.

Marxas tikėjo, kad visų kapitalizmo blogybių priežastis yra privatinė

gamybos priemonių nuosavybė. Privatinės nuosavybės panaikinimas pakirs blogio šaknis. Privatinės ir konkurencinės gamybos „anarchija“ pakeis planinga ir harmoninga ekonomika.

Kapitalizmas, kaip teigė Marksas, siūlo darbininkui neteisėtą sandėrį, niekada neatnešiantį pelno. Šį teiginį pagrindžia jo ekonominė teorija.

• Darbo vertės teorija: kad išgyventų darbininkas parduoda savo darbo jėgą.

• Pridedamosios vertės teorija: kapitalistas pelningai parduoda pagamintą produktą ir gauna kur kas daugiau pinigų negu sumoka darbininkui.

• Kapitalo koncepcija: kapitalas, sako Marksas, yra sukauptas darbas. Už dirbtas valandas darbininkas gauna atlyginimą, atitinkantį produkto mainomąją vertę, oo vartojamoji vertė, pinigai už parduotą prekę ( t. y. darbininko pagamintą produktą ) atitenka kapitalistui.

Taigi, kapitalistų tikslas – kad būtų aukštos kainos ir maži atlyginimai, o darbininkai nori, kad būtų žemos kainos ir dideli atlyginimai. Tokiu atveju, konfliktas neišvengiamas, ir todėl K. Marksas pranašavo revoliuciją.

Kapitalizmo problemos sprendimas visai paprastas – komunizmas. Komunizmas panaikins atlyginimus, privačią nuosavybę ir sukurs beklasę lygiateisių žmonių visuomenę. Ji įstengs patenkinti visų žmonių poreikius. Tokiu būdu įvyktų klasių kovos panaikinimas. Jau nebebus armijų, išnyks iišnaudojimas, o žmonės dirbs visų gerovei. Karlas Marksas manė, kad revoliucija yra neišvengiama, ji yra būtina. O būsimoji visuomenė laikysis tokio principo: iš visų pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.

1850 m. Marxas suformulavo permanentinės revoliucijos idėją. Pasak jo socialistų partija turi bbendradarbiauti su revoliucionieriais iš buržuazijos luomo tol. Kol revoliucija laimės. Tada ji turinti atsisukti prieš savo sąjungininkus, ji privalo panaudoti kiekvieną naikinimo ir destrukcijos priemonę, kad neleistų įsitvirtinti vyriausybei. Ji privalo kiršinti varginguosius valstiečius su turtingaisiais, ji turi siekti žemės nacionalizavimo, ir ji privalo versti revoliucinę vyriausybę kiek įmanoma atakuoti privatinę nuosavybę. Ši revoliucinė idėja buvo pritaikyta ir išplėtota Trockio 1906 m. iš esmės ji padėjo pamatą Lenino vykdytai politikai buržuazinėje revoliucijoje 1917 m. Rusijoje.

Iš marksizmo kilo svarbiausios XIX a. partinio socializmo formos ir pagaliau šiuolaikinis komunizmas, nors, žinoma ir buvo padaryta reikšmingų pakeitimų.

7. Pridedamosios vertės teorija

Pagrindinis „Kapitalo“ tikslas buvo parodyti, kad kapitalizmas, naikindamas save, turi duoti pradžią socializmui – savo antitezei. Pagrindinė Marxo analizės sąvoka buvo „pridedamoji vertė“. KKlasikinė kapitalizmo gynyba buvo argumentas, kad laisvų mainų sistemoje kiekvienas galų gale atgauna vertę, lygią tai, kurią jis įdėjo į rinką, taigi gauna teisingą savąją visuomeninio produkto dalį. Įrodinėjo, kad industrinėje sistemoje, kurioje kapitalistai yra gamybos priemonių savininkai, darbo jėga visada bus verčiama gaminti daugiau, nei ji gauna, ir daugiau, negu reikia sistemos funkcionavimui palaikyti. Anot Markso, kapitalistas gamina ne tam, kad būtų patenkintos jo asmeninės reikšmės, o tam, kad būtų plečiama gamyba. K. Marxas nurodo, kad šito prieaugio šaltinis yyra pridėtoji vertė.

Kapitalistas „perka“ darbą laisvoje rinkoje, o darbininkas dirba ne tik tą laiką, kuris yra

būtinas jo pragyvenimui, bet ir „pelno laiką“, per kurį sukuriama pridėtoji vertė, už kurią jam yra nemokama.

Šis ryšys yra pagrindinis darbo susvetimėjimo šaltinis, esant darbo pasidalijimui, darbininkas tampa visiškai nebesusijęs su savo darbo produktu.

Anot Markso vidinis darbo užmokestis bus artimas pragyvenimo minimumui ir kapitalisto monopolinė padėtis sistemoje įgalins jį pelno ir retos pavidalu nusavinti pridedamąją vertę. Pridedamoji vertė pagrindė jo išvadą, kad kapitalistinė sistema galų gale turi pati save sunaikinti.

Marksas, aiškindamas kapitalistinį pelną, naudoja dvi prielaidas:

• Pelnas atsiranda dėl konkurencijos pažeidimo, todėl konkurencijos sąlygomis neįmanoma išspręsti pajamų paskirstymo problemos. Išnaudojimas yra kapitalizmo imanentinis bruožas.

• Vertė suvokiama kaip sudaiktintas gyvasis darbas. Pridedamoji vertė gali atsirasti tik gamybos fazėje.

Vadovaujantis šiomis prielaidomis, suformuluotos pagrindinės teoremos:

• Pridedamoji vertė yra sukuriama gyvuoju darbu; gamybos priemonių vertė pernešama į naujai sukurtą produktą, pati ji vertės nesukuria.

• Darbo laikas yra skirstomas į būtinąjį ir pridedamąjį. Prailginus darbo laiką, kai būtinais nekinta, didėja pridedamoji vertė. Kitas būdas padidinti pridedamąją vertę yra būtinojo darbo laiko sumažinimas. Tai reiškia darbo jėgos vertės sumažinimą, t.y. darbo našumo padidinimą.

Pridedamosios vertės realizavimui paaiškinti Marxas naudoja dviejų sektorių modelį: paprastąją ir išplėstinę reprodukciją. Pridedamoji vertė realizuojama, kai paklausa atitinka pasiūlą.

• Esant paprastai rreprodukcijai, pridedamoji vertė realizuojama, kai gamybos priemonių gamybos sektoriaus grynasis produktas atitinka vartojimo reikmenų gamybos sektoriaus vartojimą.

• Esant išplėstinei reprodukcijai, suvartojami ne visi vartojimo reikmenys ir gamybos priemonės, dalis jų investuojama į abu sektorius.

Tarpsektorinį pridedamosios vertės paskirstymą Marxas analizuoja trečiame „Kapitalo“ tome, kur gamybos ir cirkuliacijos procesas sudaro vieningą visumą. Egzistuojant laisvai konkurencijai ir visiškam kapitalo mobilumui susidaro vieninga pelno norma.

Remdamasis pridedamosios vertės teorija, Marxas sukūrė ciklinę svyravimų ir kapitalizmo žlugimo teoriją. Ilgalaikis vystimasis kapitalizmo sąlygomis yra neįmanomas. Technologiniai išradimai, techninė pažanga lėmė darbo išstūmimą iš gamybos, pridedamoji vertė mažėja, auga rezervinė darbo armija. Pelno norma turi tendenciją mažėti. Siekdami pelno, kapitalistai racionalizuoja gamybą, gamybos priemonės kaupiasi vienose rankose, visuomenės poliarizacija ir konfliktai stiprėja. Susidaro prielaidos revoliucijai.

Marxo pridedamosios vertės teorija priklauso ekonominių teorijų istorijai. Šių dienų marksistai tai laiko savaime suprantamu dalyku, net toks aistringas marksistas kaip Leninas retai ja rėmėsi. Tačiau Marxui pridedamoji vertė buvo įrodymo kertinis akmuo, kad kapitalistinė sistema galų gale turi susinaikinti.

Ši teorija paliko du teiginius, vėlesniems marksistams tapusius tikėjimo dalykais: pirma, kad kapitalizmas neišvengiamai turi žlugti, ir, antra, kad jo žlugimas neišvengiamai turi duoti pradžia socializmui.

8. Socialinės revoliucijos strategija

Marxas visada laikė savo filosofija sėkmingos proletariato revoliucijos vadovu, jo veikla buvo suskilusi: jis buvo ir marksistas ir ssocialistų lyderis. Partinis socializmas Vakarų Europoje iki Pirmojo pasaulinio karo ir komunizmas Rusijoje iki 1917 m. revoliucijos – šie du didieji politiniai judėjimai pretendavo būti autentiška marksizmo versija.

Marxas pasiūlė dvi skirtas strategines linijas, iš kurių kiekviena gali būti laikoma būdinga jo filosofijos išvada.

Marxas tikėjo, kad buržuazinė revoliucija Vokietijoje yra neišvengiama ir kad revoliucionierių elitas turėdamas konkrečią programą ir aiškiai suprasdamas socialinės revoliucijos istorinį būtinumą, gali sėkmingai veikti. Tačiau, matyt greitai įsitikino, jog šios smulkiaburžuazinės organizacijos yra pernelyg stiprios, kad jas būtų galima taip valdyti, o sužlugus 1848 m. mėginimui įvykdyti revoliuciją, jis konstatavo, kad reikės ilgo paruošiamojo periodo, kol bus sukurta veiksminga revoliucinė darbininkų klasė. Jis tikėjo, kad socialinė revoliucija yra neišvengiama, tačiau tikėjo ir tuo, kad revoliucija gali ir neįvykti, kol buržuazinė visuomenė neišvystė visų kapitalistinės sistemos potencialų. Strategija buvo tokia: socialistų partija privalo siekti buržuazinių reformų, kurios padėtų sustiprinti darbininkų klasę bei skirti dėmesio savo pačios laisvės išsaugojimui. Ji niekada neturi prisiimti padalytos politinės atsakomybės bendradarbiaudama su buržuazijos partijomis (marksistinės socialistų partijos įtvirtino tai kaip strategiją ir atsisakydavo įeiti į vyriausybes, kurias sudarydavo koalicija su nesocialistinėmis partijomis). Buvo remiamasi prielaida, kad, jei revoliucija kada nors įvyks ji išsaugos visus demokratinius politinius laimėjimus

Antra vertus, Marxas buvo linkęs skirti socialistų

partijos strategiją šalyje su „brandžia“ industrine ekonomika ir šalyje su palyginti atsilikusia ekonomika. Tik „brandžioje“ ekonomikoje socialistai gali sėkmingai vadovauti revoliucijai, nes revoliucija galų gale turi būti sukurta besivystančios ekonomikos. Marxo pastabos apie strategiją atsilikusiuose šalyse turėjo ypatingą reikšmę Rusijos marksistams.

9.Išvados

K. Markso filosofijos pagrindas – valstybę reikia aiškinti remiantis ekonominiais, socialiniais santykiais. Valstybė neatsirado iš karto, ji atsirado tam tikrame periode, t.y. su darbo pasidalijimu ir įgijus privatinę nuosavybę. Valstybė turi ginti visus piliečių interesus, tačiau ji gina valdančios kklasės prioritetus. Viena klasė gyvena kitos darbu, todėl atsiranda klasinis antagonizmas. Esant klasiniam prieštaravimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas paneigia visuomeninais sutartis ir tvirtina, jog valdžia atstovauja išnaudojimo klasei, o valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra viešoji, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė perėjo vvergų ir vergvaldžių klases. Vergai – tai engiamoji klasė, bet ji buvo progresyvi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus feodalizmui šie vergai išsikovojo teises, bet vėliau vergai vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į demokratiją. Šioms valstybės formoms pagrindas bbuvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi, valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus.

Marxas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju. Jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F. Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po Marxo mirties publikavo jo paskutinius darbus ( antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

XIX a. pabaigoje diskusija dėl marksizmo virto diskusija dėl Marxo politinės ekonomijos; jo ankstesnės revoliucinės brošiūros liko nepastebėtos, o jo ekonominis materializmas beveik nebuvo svarstomas iki pat Marxo mirties. Taip jau atsitiko, kad Marxas niekada sistemiškai nepateikė savo socialinės filosofijos, ji sutelpta į kelis labai glaustus pareiškimus atsitiktiniuose Marxo darbuose, o sistemingi teoriniai samprotavimai „Kapitale“ šiandien yra tik ekonominė scholastika

Jo dialektinis bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių llaikų filosofine srove (marksizmu), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas. Marksizmas padarė didelę įtaką daugelio šalių istorijai. Šiuolaikinis komunizmas remiasi marksizmu, nors ir daugelis marksistų teigia, kad buvusios ir dabartinės komunistinės šalys klaidingai interpretavo marksizmo idėjas.

Bibliografija

1. George H. Sabine, Thomas L. Thorson „Politinių teorijų istorija“

2. Regina Pauliulytė „Ekonominės minties istorija“

3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Marksizmas

4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Karlas_Marksas