Kas yra folosofija

APRAŠYMAS

Fabio plasmas, co reiškia fizika, kas tai yra fizikiniai tyrinėjimai, yra dar tik įvadinis klausimas. Kai klausiama tokių dalykų ir bandoma į juos atsakyti tai jau nebe fizika. Tas, kuris klausia, ką reiškai filosofuoti, ir bando atsakyti, užsiima vien filosofija. Tai ne įvadinis, o pats svarbiausias filosofijos klausimas: juk jis veda į pačią filosofijos šerdį. Trumpai tariant, nieko negalim pasakyti apie filosofijos ir filosofavimo esmę, nekalbėdami apie žmogaus esmę. Būtent ši mintis ir atidengia filosofijos šerdį.

IŠSAMUS APRAŠYMAS

Taigi atsakyti į klausymą, kkas yra filosofija nėra paprasta. Ką ji nagrinėja, ko iš jos galima išmokti? Būtų galimas toks vertimas kaip “išminties meilė”, tačiau jis ne tiek paaiškina filosofijos prasmę, kiek sukelia daugiau klausimų: Kas yra išmintis ? Kuo ji skiriasi nuo žinojimo ir mokslo? Akivaizdu, kad klausimas kas yra filosofija, nėra visai aiškus, dėl jo ginčijamasi. Klausimas “ Kas reiškia filosofuoti? “ yra filosofinis klausimas ir į jį negalėsime atsakyti taip, kad nebeliktų abejonių, nes filosofinio klausimo esminė ypatybė yra ta, kad aatsakymas į jį neateina kaip “nugludinta tiesa” ( pasak Parmenido ) ir neįspraudžiamas į saują it nuraškytas obuolys. Tarp daugybės įvairių žmogiškosios kūrybos sričių filosofija yra vienintelė, turinti savimonę, vadinasi, savo pačios priemonėmis galinti suprasti, kad ji esanti filosofija: filosofijos aapibrėžtis yra jos pačios klausimas, sprendžiamas iš jos vidaus. Filosofija aptaria save pati iš savęs. Filosofija gali suvokti bei aptarti save pačią iš savęs, ir tai jai teikia pranašumą mokslo atžvilgiu, tačiau tuo pačiu virsta pikta nelemtimi jos pačios atžvilgiu. Kadangi filosofija nėra aptariama kieno nors iš šalies, o nusako pati save iš vidaus, filosofija turi savo esmę ne duotą iš anksto, kad vėliau ją filosofavimu tik skleistų, bet ji kildina šią esmę pačiu filosofavimu: filosofija yra tai, ką taria, kad ji tai yra. Yra daugybė filosofijų, būtent todėl, kad nė viena iš jų negali savo teiginių padaryti tokių, jog jie pergalėtų abejotinumą arba savo akivaizdumu arba galimybe juos patikrinti bei pakartojamai įrodyti. Filosofijoje nėra nieko, kas kaip išvados galiotų vvisomis srovėms ir kryptims. Jokia filosofija nėra nuolatinė, ir joks filosofinis atsakymas nėra patvarus. Dabartinė filosofijos savimonė, kad ji esanti ”mokslo teorija”, savaime kelia įtarimą, jog pati filosofija atsisakanti ankstesnio savo vaidmens ir pereinanti mokslų tarnybon. Buvusi mokytoja ir vadovė, filosofija mūsų dienomis paneigianti šią savimonę ir virstanti tarnautoja. Kas tad belieka veikti, jeigu filosofija savo duoklę žinijos pažangai jau yra atidavusi? Neigiamu atžvilgiu tai reiškia atsisakyti visų tų klausimų, kuriuos filosofija anksčiau buvo kėlusi dalykiškai, nes visi šie klausimai –– vis tiek kokios filosofinės srovės jie būtų buvę kelti – esą nemoksliški todėl, kad esą beprasmiai; o beprasmiai jie esą todėl, kad negalį būti patvirtinti nei kasdieniniu patyrimu, nei moksliniu tyrimu. Filosofavimas yra veiksmas, kuriuo peržengiamos grynojo darbo pasaulio ribos. Darbo pasaulis yra vartojimo, tikslingumo , rezultatų, darbo dirbimo pasaulis. Tai reikšmių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis. Jį valdo tikslas – sukurti “visuotinę gerovę”. Juk tereikia mintyse ar realybėje žengti vieną žingsnį, ir atsidursime pasaulyje, kuriame darbo, “ visuotinės gerovės” įgyvendinimas. Darbo procesas yra “visuotinės gerovės” įgyvendinimo procesas. Jeigu filosofavimas tikrai yra darbo pasaulį peržengiantis, transcenduojantis veiksmas, tai mūsų klausimas, “teorinis” ir “abstraktus”, “Ką reiškia filosofuoti?” staiga ir visai netikėtai įgyja nepaprastą istorinę reikšmę, o procesas ims formuoti visos žmogiškosios būties sferas. Gana peržengti, tiek viduje, tiek išorėje, čia pat esančią ribą, ir pateksime į tokį darbo pasaulį, kuriame, savaime suprantama, nebeliks nei tikros filosofijos, nei tikro filosofavimo ( jeigu, žinoma, sakinys “Filosofuoti reiškia transcenduoti darbo pasaulį” yra teisingas ). Taigi tarkime, kad filosofinio veiksmo esmė yra ne priklausyti tam reikšmių ir sumanumo, poreikių ir pelno, bonum utile, “visuotinės gerovės” pasauliui, o būti jam iš principo nebendramatišku. Ir vien galima tvirtinti, kad dabartinę filosofijos būklę labiau ženklina šši įtampa, grėsmė, kylanti iš absoliutaus darbo pasaulio, negu jos pačios turinys. Kuo labiau kasdienis darbo pasaulis pasiglemžia žmogų, tuo labiau filosofija neišvengiamai įgyja keistenybės, vien intelektualios prašmatnybės ar netgi netikro ir atsakomybės nereikalaujančio dalyko pobūdį. Nereikėtų kaip nors sumenkinti darbo pasaulio. Juk jis yra svarbi žmogaus pasaulio dalis, juk būtent jame sukuriami fizinės egzistencijos pagrindai, be kurių joks žmogus negali filosofuoti. Įsivaizduokime, kad tarp dirbtuvėje ar turguje klegančių balsų ( “kaip gauti šitai?”, “kur yra to?” ) staiga garsiai nuaidi klausimas: “Kodėl apskritai yra būtis, o ne greičiau niekas?”, tas labai senas filosofinis nuostabos šūksnis, kurį Heidegeris pavadino visos metafizikos kertiniu klausimu. Ištarus minėtą klausimą, žengiamas žingsnis, kuris transcenduoja darbo pasaulį ir peržengia jo ribas. Tikrąja žodžio prasme filosofinis klausimas perskrodžia gaubtą, užsklendžiantį biurgerišką kasdienos pasaulį. Filosofija yra netinkama vartoti tiesioginės naudos ir pritaikymo prasme – tai viena. Antra, ji neleidžia savęs panaudoti, ji netinkama vartoti už jos pačios esantiems tikslams, ji pati yra sau tikslas. Filosofija, pasak Johno Newmano, yra aristokratiškas žinojimas; ne “naudingos” žinios, o “laisvas” žinojimas. Filosofija nuo seno yra traktuojama kaip laisviausiu iš laisviausių menų. Specialieji mokslai ta prasme yra “laisvi” tiek, kiek jie filosofiški, kiek jie dalyvauja filosofijos laisvėje. “Žinojimas yra ypatinga prasme tiek iir tada laisvas”, sako Newmanas, “kiek ir kada jis yra filosofinis žinojimas”. Tas nepanaudojamumas, toji filosofavimo laisvė – ir šis pastebėjimas yra visų svarbiausias – yra labai glaudžiai susijusi su teoriniu filosofijos pobūdžiu, jam identiška. Filosofavimas yra gryniausia theorein, speculari, grynai pasyvaus žvelgimo į tikrovę forma. Toje tikrovėje patys daiktai yra matas, siela juos tik priima. Kur būtybę žvilgsnis aprėpia filosofiniu būdu, ten klausiama “ grynai teoriškai”: tokiame klausime nėra nieko praktiška, jis neketina ką nors keisti ir todėl pakyla virš bet kokio tikslingumo. Visiškai “teoriškai” į tikrovę galės žvelgti tik tas, kuriam pasaulis tam tikra prasme yra pagarbos vertas dalykas, Dievo kūrinys. Tik tokioje dirvoje veši tai, kas yra “grynai teoriška”, o tai ir yra filosofijos esmė. Tai klausimas ir giliausias ryšys, kuris iš vidaus sukuria filosofavimo laisvę, tuo būdu ir patį filosofavimą. Jei pasaulio neberegime kaip Dievo kūrinio, nebeegzisuoja theoria pilna prasme. O kartu su theoria pranyksta ir filosofavimo laisvė. Tikroji filosofija paremta įsitikinimu, kad tikrasis žmogaus turtas yra ne poreikių tenkinimas ir ne tai, kad mes “taptume valdovais bei šeimininkais”, o tai, kad įstengtume matyti visetą to, kas yra. Tai, pasak antikinės filosofijos, yra didžiausias mums pasiekiamas tobulumas. Pagrindinis bei galutinis filosofijos klausimas yra būties klausimas. Kas

yra būtis? Štai klausimas, kreipiamas ne į kurią nors vieną filosofijos srovę, bet į filosofiją kaip tokią: filosofinis pažinimas prasideda būties klausimu. Kartu jis šiuo klausimu ir baigiasi. Būtis yra pradžia, nes be jos nėra ko klausti, būtis yra ir pabaiga, nes už jos nebėra ko klausti . Būtis kaip pradžia ir pabaiga sudaro rėmus, kuriuose vyksta filosofavimas. Filosofija, kuri atsisakytų kelti būties klausimą, sunaikintų pati save. Tokiu atveju ji susilietų su mokslu, netekdama pagrindo buvoti kaip skirtinas pažinimas. O ffilosofija, vykdoma mokslo būdu, nebūtų nei filosofija, nei mokslas. Būtis yra tikrasis filosofijos likimas. Būtis, savaime ją apmąstant, virsta klausiamuoju tikslu pradžioje ir klausiamąja išvada pabaigoje , bet niekad nepasiklausiamuoju dalyku paties klausimo vyksme. Būties galima klausti, bet negalima pasiklausti. Ir kaip tik čia slypi filosofavimo sunkenybė. Mes filosofuojame klausdami. Tačiau kad klaustume, turime turėti ištisą eilę prielaidų, kurių nesant, iš viso neklaustume. Klausimo negalima laikyti tik pradine filosofavimo ištara. Nuostaba neskatina veiklos , kadangi kiekviena veikla jau yra kišimasis. BBetgi kaip būtų galima kištis į tvarką, darną, grožį, jų nesugadinant? Užtat filosofavimas, vedamas nuostabos, ir reiškia veiklos priešingybę. Nuostaba grąžina žmogų į daiktų objektyvumą ir palenkia jį daiktų tiesai. Filosofuoti stebintis reiškia, pasak Pieperio, “grynai imliu būdu žvelgti į ttikrovę”. Iš nuostabos kilusi filosofija savaime virsta filosofuojančiojo imlumu. Tačiau nuostaba įgalina mąstytoją sugauti tik vieną būtybės pusę, būtent jos šviesiąją pusę, bet ji pastoja mąstymui kelią į tamsiąją tos pačios būtybės pusę, į aną, irgi. Taigi nuostaba negali būti vienintelis filosofijos kilmės šaltinis, kaip tikėjo Platonas. Filosofija gali turėti ir tokią savos kilmės šltinių , kurie su nuostaba nesisieja. Abejonė yra toks pat tikras filosofijos kilmės šaltinis, kaip ir nuostaba. Abejonė , būdama savo prigimtimi skirtinga nuo nuostabos, veda mątymą visiškai kitokiu keliu ir teikia iš jos kilusiai filosofijai visišai kitokį pavidalą. Tačiau dėl to ji ne kiek nepraranda filosofiją kildinančios jėgos. Abejonė atskleidžia daiktų netiesą, ir kaip tik čia glūdi jos reikšmė filosofijai. Nuostaba ir abejonė anaiptol dar nneišsemia viso filosofijos kilmės plotmo. Šalia šių dviejų šaltinių esama dar ir trečiojo, taip pat turinčio galios sukrėsti neklausančiųjų žmogaus būklę, pažadinti klausimą ir tuo būdu pradėti filosofiją. Šį trečįjį šaltinį vadiname kančia. Esmė kilmė, kelias ir tikslas yra pagrindinės – beveik transcendentalinės – kategorijos budistinėje filosofijoje. Jas įsisąmoninus, pažįstamas žmogiškasis būvis ir tuo būdu iškylama viršum šio būvio. Antrasis senovinis filosofijos, atremtos į kančią, pavidalas yra kilęs izraelinės kultūros erdvėje, tačiau likęs grynai literatūrinis . Jis yra būdingas tik kkaip nuoroda, kad kančia iš tikro žadina žmogų klausti, vadinasi , filosofuoti. Kas filosofuoja, tas peržengia kasdienio darbo pasaulio ribas. “Pasaulio” šauksmas, totalios, amžinąsias daiktų esmes atspindinčios tikrovės šauksmas. Filosofuoti reiškia: žengti žingsnį iš darbo pasaulio aplinkos atkarpos į vis-a-vis de l’univers. Tai žingsnis, vedantis į namų praradimą, nes žvaigždės nėra stogas virš galvos. Tai toks žingsnis, kuris visada leistų sugrįžti atgalios, nes ilgą laiką žmogus negali taip gyventi. Turbūt filosofinio klausimo ypatumas ir skirtybė yra tai, kad jo negalima kelti, svarstyti, į jį atsakyti ( kiek apskritai įmanoma duoti atsakymą ) taip, kad jame tuo pat metu neišnirtų “Dievas ir pasaulis”, tai yra visuma to, kas yra. Taigi filosofinio klausimo ypatybė ir skirtybė yra ta, kad jame atsiskleidžia dvasios esmė: convenire cum omni ente ( susieiti su viskuo, kas yra ). Negalima filosofiškai klausti bei filosofiškai galvoti, nematant būties totalumo, esančių daiktų visumos, “Dievo ir pasaulio”. Sakėme, kad filosofinio veiksmo esmė yra transcenduoti “aplinką” ir skverbtis į “pasaulį”. Suprantama, kad aplinka ir pasaulis ( mūsų vartojama prasme ) nėra dvi atskiros tikrovės sritys ir tas, kuris filosofiškai kelia klausimą, nepereina iš vienos į kitą . Filosofiniame veiksme transcenduodamas kasdienį darbo pasaulį, žmogus nenusigręžia nuo darbo pasaulio daiktų, nuo konkrečių, ttikslingų, patikimų kasdienybės daiktų; jis nežiūri į kitą pusę, idant tenai išvystų universalų būtybių pasaulį. Filosofinis klausimas taiko į “tą” arba “aną” šalia mūsų esantį daiktą; jam nerūpi kas nors, kas būtų “ne pasaulyje” arba “kitame pasaulyje”, anapus kasdienės patirties. Bet drauge filosofinis klausimas apie tai, kas apskritai yra “tas” arba “anas”. Taigi filosofinis klausimas yra nukreiptas į kasdienius mus supančius daiktus. Filosofuoti reiškia atsitraukti – ne nuo kasdienos daiktų, bet nuo priprastų reikšmių nuo ksdienybėje galiojančių tų daiktų vertinimų. Taigi tik besistebintis grynu pavidalu įkūnija tą pirmapradį santykį su būtimi, kuris nuo Platono laikų vadinamas theoria. Theoria įmanoma tik tada, kai žmogus regi tai, kas kelia nuostabą, o nuostabu yra tai, kad kažkas yra. Nes filosofinę nuostabą sukeliame “neregėti”, nenormalūs ir sensacingi dalykai, kurių padedamas atbukęs protas daugmaž įstengia patirti tikros nuostabos erzacą. Kasdienybėje ir įprastybėje išvysti tai, kas iš tikrųjų nekasdieniška ir nepaprasta, reiškia pradėti filosofuoti. Filosofavimas yra išimtinai žmogiška savybė. “. iš dievų nė vienas neužsiima filosofija”, sako Diotima Platono “Puotoje”. “Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai: čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys jis turi viltį. Bet jis yra žemiau to, kuris jau turi, žino, supranta – jis tikisi, stebisi, filosofuoja. Būtent ši vilties struktūra ir sskiria filosofiją nuo specialiųjų mokslų. Specialiųjų mokslų santykis su objektu iš esmės skiriasi nuo filosofijos santykio su objektu. Į specialiųjų mokslų klausimą įmanoma duoti galutinį atsakymą, arba, kitaip tariant, jų klausimas nėra iš esmės neatsakomas. Bet į filosofinį klausimą, – kas yra “apskritai ir galų gale?” ( kas apskritai yra liga, kas apskritai yra pažinimas, kas yra žmogus? ), į tokį klausimą niekada nebus galima atsakyti galutinai, taip, kad daugiau nebekiltų abejonių. Specialiojo mokslo esmei būdinga tai, kad šis mokslas peržengia nuostabą, pasiekdamas “rezultatų”. O filosofas nuostabos neperžengia. Čia atsiskleidžia ir mokslo galybė, ir jos ribos, taip pat filosofijos didybė ir menkystė. Kaip tik vilties struktūroje esantis negatyvumas nuo seno, ir ypač pradžioje, buvo būdingas filosofijai. Nuo pat atsiradimo filosofija laikė save ne pranokesne žinojimo forma, o kategoriška žinančio apsisprendimo forma. Pasak antikinės legendos, žodžius “filosofija” bei “filosofas” sugalvojo Pitagoras, pabrėžtinai priešindamas juos žodžiams sophia ir sophos: joks žmogus nėra išmintingas ir žinantis, išmintingas ir žinantis yra tik Dievas. Todėl žmogus geriausiu atveju gali vadintis su meile ieškančiu išminties, philosophos. Taigi klausimo apie esmę, t.y. filosofinio klausimo, nes jį užduoda žmogus, prigimtis yra ta, kad jį negalima atsakyti tokiu pat būdu, kokiu jis buvo užduotas. Filosofijos esmė yra ta, kad

ji skverbiasi į išmintį, kuri tačiau lieka nepasiekiama; žinoma, ne tiek, kad apskritai nebeateitų joks atsakas. Toji išmintis yra filosofijos objektas, deja, su meile ieškomas, bet ne turimas. Tokia būtų pirmoji mintis, kurią Pitagoras, Sokratas bei Platonas įdėjo į žodžio philosophia prasmę.