Kinijos filosofija

KINIJOS FILOSOFIJA

Kinijos filosofija, viena iš seniausių filosofijų . Ji labai skiriasi nuo kitų filosofijos pakraipų. Nuo pat pradžių ji linksta į praktiką , į gyvenimą , jos problemos sukasi gyvenimiškame rate, jos tikslas – formuoti gyvenimą , o ne panaudoti jį gyvenimo atžvilgiu transcedentiniam tikslui (tiesa, žymiausios ir būdingiausios šios filosofijos apraiškos taip pat griežtai kovoja su gyvenimo panaudojimu imanentiniams tikslams – valdžiai , malonumams , garbei ; tikslas yra ne ką nors pasiekti , bet tobulai, pavyzdingai ,harmoningai ggyventi; harmoningas gyvenimas kartu bus ir laimingas gyvenimas). Kinų filosofai nėra teologai, jie yra valstybės veikėjai , laudies auklėtojai, karalių ir kunigaikščių patarėjai ar bent nori jais būti. Tai pasakytina ir apie didijį mistiką Lao Dzė. Jis pasitraukė į vienatvę , bet ne dėl to , kad kontempliuodamas pamirštų pasaulį ir žmones ir sutaptų su dievybe arba kad šį išsivadavimą , šią laisvę išgyventų negatyviąja prasme kaip nirvaną, o dėl to , kad jis neturi jokios galimybės paveikti savo meto žžmonių. O ir pati vienatvė jam nėra atsiskyrimas , bet gyvenimas kartu su pasauliu, su dangumi ir žeme, su augalais, ir gyvūnais. Jis neatsideda kontepliacijai, nesiskverbia už sąmonės, prie sąmone nesuvokiamo bet kokios būties šaltinio, bet didžiųjų gamtos jėgų – ddangaus ir žemės, vandens ir augalijos – viešpatijoje įžvelgia amžinybės simbolį, „dao“ , kuris tampa jo sielos kelrodžiu , vadovu į tikrą gyvenimą , į gyvenimą , kuriame vyrauja harmoningi pasaulio ir „aš“, to, kas nesąmoninga, ir sąmonės , kuriančios dvasios ir priimančios gamtos santykiai. Šis gyvenimas, kiek jis orientuojasi į dao, į gamtos, žemės pavyzdį, pats yra pavyzdingas žmonių vadovo ir auklėtojo gyvenimas, nesvarbu, ar esama žmonių, kurie sektų šiuo pavyzdžiu.

Pažymėtina , kad kinų filosofija prasideda ne giesme , kuri mąsliai klausia , kas dar yra anapus dievų, jis prasideda orakulų knyga, labai sena „I dzin“,“Permainų knyga“,kuri padarė įtakos Lao Dzė ir kuriai komentarus parašė Kung Dzė. Tai orakulų knyga, tačiau kartu ji yra ar tapo išimties knyga, kuri kklausiančiajam ne pranašauja, kas įvyks, bet nurodo , kaip reikia elgtis , atsižvelgiant į esamą dalykų padėtį ir į savo prigimtį , mat žmogaus gyvenime kylantys pavojai ir problemos priklauso nuo to , kaip jis elgiasi tam tikroje situacijoje. Orakulų ir išminties knyga ne tik moko , kaip elgtis tam tikroje situacijoje, kurioje yra atsidūręs klausiantysis, bet ir lenkia žmogų pažinti save ir taurinti. Tiesa, norint suprasti šios knygos skaitymo sąlygas , reikia atkreipti dėmesį į vieną kinų mąstymo ypatybę. KKaip žinoma , kinų raštas nėra garsinis, bet sąvokinis, todėl šio rašto sąvokos ženklo svarbumas priklauso nuo to , kiek daug yra visad vienskiemenių taip pat skambančių žodžių. Antroji ypatybė yra ta , kad iš kinų žodžio struktūros neįmanoma atskirti daiktavardžio, būdvardžio , veiksmažodžio :tas pats žodis reiškia „didelis“, „didumas“ ir „padidinti“. Čia iškeliamas abstraktus , visoms šioms sąvokoms bendras turinys, ir išreiškiamas regimu simboliniu vaizdu. Kinai mąsto abstrakčių sąvokų simboliais , tačiau jie subtiliai perpranta ir jausminį tokių simbolių poveikį. Simbolinis mąstymas , savotiškai jungiantis abstraktumą ir akivaizdumą , sudaro prielaidas polinkiui tuo pačiu simboliu aprėpti įvairius dalykus , kurie mums tam tikru atžvilgiu atrodo artimi , palyginami – kūrybiškumą, dangų ir tėvą, pastojimą, žemę, motiną ar švelnumą ir vėją, linksmumą ir ežerą , prarają ir vandenį – ir juose įžvelgti „tą pačią“ bendrą esmę. Šios esmės prasišviečia tiek pro gamtos daiktus , tiek pro žmonių savybes , simboliai yra tai , kas iš tikrųjų galutinai tikra ir galutinai veiklu. Mes galėtume jas vadinti „idėjomis“, tik nereikia pamiršti , kad platoniškos idėjos, apie kurias šį žodį išgirdę pirmiausiai pagalvojame , yra gimininės sąvokos , viena kitą valdančios ar viena kitai pavaldžios klasių sąvokos , gautos abstrakcijos būdu iškeliant „daiktų“ bbendruosius „požymius“; nėra tokios platoniškosios idėjos, kuri apimtų motiną ir žemę , linksmą nuotaiką ir ežerą. Idealios esmės , kurias senovės kinų mąstytojas pajunta kaip už gamtos daiktų ir įvykių esančias veiklias jėgas , net jei šie daiktai jam tampa permatomi kaip simboliai , nėra pastovūs daiktai ar substancijos:kinų kalba nėra pritaikyta iškelti „substancijas“, gramatinius subjektus ir jų buičiai priskirti svarbiausią reikšmę. Todėl jos gali atsirasti ir išnykti, pereiti viena į kitą;gamta kinta ir tik šias permainas simboliškai vaizduoja „I dzin“knyga.

Tačiau šie pokyčiai nėra padriki , juose viešpatauja tvarka , amžinas dėsnis. Čia mes prieiname prie aukščiausio principo , veikiančio ir valdančio visus daiktus ir viešpataujančio juose , ir prie būdingos kinų filosofijos pagrindinės sąvokos „dao“ (ją įmanoma palyginti su indų „brahmanu“ ar su graikų „logosu“, tačiau ji vis dėlto turi savitumo). „Dao“ tiesioginė reikšmė yra kelias. Šis žodis iš pradžių , matyt, reiškė dangaus šviesulių orbitą, vėliau išsirutuliojo tvarkos , amžinosios tvarkos , amžinybės reikšmė. Tačiau tai ne tokia antlaikiška amžinybė, kuri kaip brahmanas tampa daiktu pačiu savaime anapus klaidinančios daiktų įvairovės, o mes šį brahmaną pasiekiame perpratę šią apgaulę ir išsivadavę iš apgaulės pasaulio pažinimu, vedų studijomis ar jogos praktika. Tai – amžinoji tvarka (tik jos kinų kalba iir raštas neduoda galimybės atskirti nuo tvarkančiosios esybės ar principo), kurią įžvelgiame pagarbiai susimąstę stebėdami dangaus kitimą kaip to kitimo „prasmę“. Kad žmogus privalo vadovautis šia tvarka , leistis jo veikiamas ir ją persiimti , yra pagrindinė kinų etikos mintis , palaikanti jos konservatyvumą ir kontempliatyvumą.

Šeštajame amžiuje prieš Kristų kinų dvasiniam gyvenimui didelę ir lemiamą įtaką padarė du mąstytojai – jaunesnysis KUNG DZĖ ir vyresnysis LAO DZĖ. Jie gyveno neramumų ir nuopuolio, vidinių karų ir rūmų perversmų , politinės suirutės , papročių pagedimo ir visuotinio ūkio smukimo laikais. Šie dalykai ir lėmė nenuilstamą mokomąją , patariamąją ir organizacinę didžiojo kinų dvasios mokytojo , kurio vardas neatsiejamas nuo jo šalies istorijos , KUNG DZĖ , „mokytojo Kung“, lot. Confucijus , veiklą. Visą ilgą savo gyvenimą (551-478)jis buvo liaudies auklėtojas , valdovų patarėjas , ministras, tačiau jo paties gyvenimas nebuvo ištisai laimingas. Persekiojimas nepasitikėjimo ir nemalonės , jis ne kartą turėjo nutraukti pradėtą veiklą, lyg benamis traukti iš vienos valstybės į kitą , tvirtai jausdamas , kad šis darbas, kurį turėdavo kaskart iš naujo pradėti , yra vienintelė jo egzistencijos prasmė ir galimybė :kaip reikėtų gyventi , jei nebūtų galima gyventi kartu su žmonėmis ir veikti ? Didelę pomirtinę sėkmę jam

labai atsidavę, kurie neapleido jo darbo ir tęsė jį , bei jo rašytinis palikimas. Šitą literatūrinį palikimą pirmiausiai sudaro pirminių šaltinių rinkiniai , giesmės , ritualai ; be to , kaip jau sakyta, jis naujai išleido „Permainų knygą“ ir parašė jos komentarus. Tai būdinga Kung veiklai , siekusiai sukurti ir išlaikyti didelę ir gerą dorovinę tradiciją.

Kung Dzė nori atgaivinti pusiau legendinių valdovų Jau , Šun ir Ju laikus. Tai vyrai , kurių nepriekaištingas gyvenimas buvo pavyzdys liaudžiai ir kurie rūpindamiesi jjiems patikėtų žmonių gerove pavyzdingai atliko valdovų pareigas. „Valdovas tebunie valdovas , tarnas – tarnu , tėvas tebūnie tėvu , sūnus – sūnumi“ – toks yra būdingas konfucianizmo moralės posakis. Žmogus yra įpintas į tam tikrus santykius : jis yra tėvas ir sūnus , vyras arba žmona , valdovas arba tarnas , draugas. Šie santykiai suteikia jo gyvenimui turinį ir prasmę ir apibrėžia jo pareigas. O tos pareigos yra gerai atlikti tai , kas žmogui privalu šiame universume: tėvas turi bbūti švelnus , o sūnus – pagarbus , vyresnysis brolis turi būti draugiškas , o jaunesnysis – nuolaidus , vyras turi būti teisingas, o žmona – paklusni, valdovas turi būti rūpestingas , o tarnai – sąžiningi. Be to , šie eesminiai santykiai pasikartoja , jie tarsi atsispindi pasaulyje visur, kur tik sąveikauja žmonės: tėvo ir vaiko santykis atsispindi senatvės ir jaunystės santykiuose apskritai , vyresniųjų brolių santykis atsispindi vadovaujančių ir pavaldžių bičiulių santykyje, pono ir tarno santykis – viršininkų ir pavaldinių, darbdavių ir samdinių santykiuose. Šie tiesioginiai svarbiausieji santykiai , galima sakyti , žmogaus įsikomponavimo į pasaulį pirminiai simboliai , yra šeimos narių santykiai : taigi valdovas yra savo liaudies „tėvas“ , o valstybė – didžiulė šeima ; valstybės savo ruožtu turi sudaryti vieną žmonijos šeimą (Kung Dzė visiškai atmeta tiek karingąjį nacionalizmą, tiek ir pavienių valstybių kovą viena su kita; Konfucijaus valstybė yra perdėm pacifistinė ir faktiškai buvo tokia šimtmečius. Ūkis buvo įsivaizduojamas kaip natūralinis ūkis. Iš teorijos , kkad žmogaus elgesys turi būti tinkama jo esminių santykių išraiška, išplaukia Kung Dzė labai pabrėžiama artimo meilė , tačiau jis nesutinka su Lao Dzė nuostata „geriesiems aš geras , negeriesiems – taip pat geras“, neigia vienodą meilę visiems žmonėms ; jis reikalauja geriesiems būti geram , o negeriesiems – teisingam. Neišvengiama yra ir bausmė , tik svarbiausia , kad turintis teisę bausti pirmiau pamokytu ir baudžiamajam nuolat rodytų gerą pavyzdį . kokie žmogaus santykiai su kitais , tokius randa ir ppačiame savyje ; žmoguje glūdi jo tikroji esmė , kuri valdo , tramdo išorinę jo būties sferą , tačiau ne asketiškai , jos neprievartauja . Žmoguje yra vyriška ir moteriška, kas valdo ir kas tarnauja , kas veda ir kas yra vedama . Taigi privalau elgtis ne tik tai pagal teisingai suprastą santykį su kitais , bet ir pagal teisingai suprastą savo asmens kosmosą. Ir čia riekia remtis tikrųjų , didžiųjų asmenybių , senių pavyzdžiu :jais turi sekti valdovas, kuris vėliau savo liaudžiai turi įkūnyti šį pavyzdį. Be to , reikia įsižiūrėti į gamtą ir jos tvarką, į dangų , į „dao“. Ir galiausiai – nuščiuvimas, palūkėjimas, įsiklausymas į save, kol prabils savosios esmės gelmė. Žmogaus poelgiai turi būti jo santykių su kitais , jo asmens išraiška : tai yra priežastis , dėl to Kung Dzė taip vertina muziką. Žmogus turi būti atsidavęs kitiems ir sau pačiam, savo asmeniui , ištikimas tradicijai : Kun Dzė į senųjų papročių laikymąsi žiūri ne kaip į savitikslį, senųjų papročių ir mirusųjų gerbimą jis laiko simboliškai reikšmingu.

Ši tradicionalistinė jo mąstymo kryptis yra pagrindinis dalykas, kuris Kung Dzė skiria nuo didžiojo kinų „mistiko“ LAO DZĖ, nors dėl kitko jų pagrindinės mintys visai sutampa ar yra aartimos. Lao Dzė yra kilęs iš Kinijos pietų (Konfucijus – iš šiaurės), jis gimė apie 600 metus, ėjo karalystės bibliotekininko pareigas, o senatvėje pasitraukė į vienatvę. Jo vardu yra išlikęs aforizmų rinkinys, kurio pavadinimas „Dao de dzing“, knyga apie dao ir žmogaus gyvenimą. Ir Kung Dzė reikalavo nusčiūti, nesiekti prievarta ir audringai, bet palūkėti, kol prabils esmė, mūsų „vidus“. Lao Dzė tą patį išreiškia dar įsakmiau, iškelia tai kaip kone vienintelį esminį reikalavimą ir kaip išminčiaus esmę. Jis visą laiką žmonėms aiškino, kad jie turi veikti be ketinimų, be tikslų, remdamiesi tuo , kas yra, esme. Tikrai didelis žmogus ir valdovas veikia nepastebimai, nekrisdamas į akis. Bet koks jėgos panaudojimas, prievarta yra beprasmiški; jie praeina, jų poveikis nenuolatinis, kaip ir gamtos gaivalų šėlsmo: audros , siautėjusios tik vieną rytą, ar ne ilgiau kaip vieną dieną trukusios liūties. Paveiku yra tai , kas nekrinta į akis, neišvaizdu , minkšta ir lankstu:skaidrus vanduo ir jo nuolatinis veikimas. Kantrybė ir meilė yra nenugalimos gyvenimo jėgos, už pikta reikia atsimokėti geru. Ten, kur griebiamasi ginklo ir kariaujama, ten auga usnys ir dagiai, ten ateina badas. Lao Dzė nusistatęs ir prieš reikalavimus ir draudimus, prieš dorybių liaupsinimą, prieš pabrėžtinį ir tyčinį rūpinimąsi pareigomis ir papročiais. VVisa tai jam yra žlugimo ženklas, bet ne priemonė jam sustabdyti – visa tai žlugimą tik paspartintų: jeigu šeima iš esmės nesutaria, tai ir atsiranda vaikų meilės „pareiga“. Kai nebebus „šventųjų“, „mokslininkų“, „moralistų“, kitaip sakant, visų nuopelnų ir teigiamybių, kurias sau priskiria žmogus, tai liaudis atgaus natūralumą ir paprastumą, atgis šeimos jausmas ir meilė. Kai nebebus pervertinamas vikrumas ir nauda, tai nebeliks vagių ir plėšikų. Reikia siekti tik vieno dalyko – žvelgti į dao , juo persiimti ir juo vadovautis. Nykstant vidiniam žmonių ryšiui su šiuo amžinu , tyliu gamtos viešpatavimu, kyla visos nelaimės. Kas nepraranda šio ryšio , tas turi viską:ramybę, gerovę, kantrybę, laimę , valdžią. Kai Lao Dzė kalba apie dao, jis vartoja ir tam tikrus metafizinius posakius, jis dao vadina „būtimi“ir „nebūtimi“, taigi jis čia bando, kaip ir Rigvedos pasaulio kūrimo himnas, kaip Hezoidas savo „chaosu“, viena sąvoka aprėpti pirminę priežastį. Ši sąvoka turėtu žymėti tos priežasties iškilimą aukščiau bet kokios esaties, tačiau ji neprieštarauja bendrajai Lao Dzė mąstymo tendencijai, teigiančiai visuotinę tylą, neveikimą, nenorėjimą ir šiame neveikime randančiai tikrąjį veikimą, o tyloje – tikrąją pilnatvę. Jis vadina dao ir „pasaulio motina“, motiniškumu, priimančiu principu. Mes patys turime „pastoti“, laukti, kol jis prabils mumyse, savo aktyvumu nenutraukti

ryšio su pirminę priežastimi. Kadangi viskas kyla iš jo , tai galėtume jį vadinti visų, net priešingų daiktų vardu; bet jis pranoksta visus savo leistus daiktus ir jų priešybes, todėl nėra jam deramo vardo. Ir Lao Dzė pirmiausia regi dao žvelgdamas į dangų: žmogus vadovaujasi žeme, žemė – dangumi, dangus – dao , o dao vadovaujasi pačiu savimi.

Po Kung Dzė ir Lao Dzė laikų einančiame amžiuje paminėtinos dvi labai savotiškai priešingos asmenybės. MI TI (Mo Ti) skelbė visuotinę žmonių meilę, kkurios jis mokė ir žmones mylintį Dievą. Visų žmonių nelaimių priežastis , jo nuomone, yra šios žmones jungiančios, gelbstinčios, dėl abipusiškumo visiems naudingos meilės stoka. JANG DŽU buvo egoistinio eudomonizmo šalininkas ir propagavo rezignuojantį pesimistinį požiūrį į gyvenimą (mirtis visus sulygina; pikti tironai ir šlovinami herojai po mirties vienodai virsta puvėsiais ir dūlėsiais), tačiau ir jo teorija rėmėsi dao (polinkiai ir geismai yra žmogaus prigimtis „prigimtis“, o juos slopinti – tai priešintis gamtai – dao). Šių dviejų priešingų pažiūrų filosofų vvienodas tik polinkis į kraštutinumą, kaip vėliau stoikų heroizmo ir Epikūro malonumų teorijų. Kaip priešpriešą joms Aristotelis sukūrė „aukso vidurio“ teoriją , o kaip Mi Ti ir Jang Džu teorijų priešybę MENG DZĖ (lot. Mencius , gimęs 372 m. pr. KKr.) atnaujino Konfucijaus teoriją, kurioje svarbiausiais dalykais laikoma šeimos saitai ir pareigos, kurias tiek Jang Džu moksliškas individualizmas, tiek ir visiems vienoda žmonių meilė buvo nustūmę į šalį. Tai , kad vėliau Kinijoje tvirtai įsigalėjo konfucianizmas, yra pirmučiausia Meng Dzė nuopelnas.