Klasikinės politinės teorijos-Makiavelis

Turinys

Įvadas…………………………4.

I. Politinės veiklos samprata Nikolo Makiavelio veikaluose: Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą………5.

II. Politinės dorybės samprata Nikolo Makiavelio darbuose: Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą…..8.

III. Išvados…………………………11.

Literatūros ir šaltinių sąrašas…………………………12.

Įvadas

Nikolas Makiavelis (1469-1526) – vienas žinomiausių Italijos filosofų – mąstytojų. Jis gimė Florencijoje, pasiturinčio juristo šeimoje Renesanso laikotarpiu. Bet, jo šeimos materialinė padėtis neleido jam užbaigti universito – ji buvo nepakankama baigti „aukštuosius mokslus“. Vis dėlto, Nikolas „absiejo“ ir išnagrinėjo Senovės autorių raštus bei išmoko lotynų kalbą. Nikolas buvo talentingu įvairiašališku žmogumi : politiku ir rašytoju, mąstytoju ir veiksmo žmogumi, praktiku ir teoretiku. Makiavelis nemėgo filosofijos, nes laikė ją abstrakčiu mąstymu, o tai, pagal jį, buvo nenaudinga valstybei, nes filosofija nuvesdavo į neveiklumą ir iššaugdavo pagundas. Be to, jis žavėjosi tokiais autoriais, kaip : Ciceronas, Titas Livijus, Tacitas, Plautas ir Mikeladželu bei Leonardu da Vinči. Galima teigti, kad pagrindiniai klausimai susiję su jo kūryba yra politikos klausimai, nes jis buvo apdovanotas politinės išminties. „1502 m. Florencijoje buvo ssukurtas golfaloniero iki gyvos galvos postas. Pirmasis jį užėmė Pjeras Soderinis , o jo slaptuoju patarėju ir faktiškai dešinęje ranka tapo N. Makiavelis“ . Kai žlugo Soderinio fanatiška veikla, Makiavelis užėmė Florencijos respublikos Dešimties tarybos sekretoriaus postą. Būtent tada jam „„kilo idėja įprasminti Italijoje viešpataujantį chaosą atskleidžiant pagrindinius visuomenės ir valstybės funkcionavimo mechanizmus ir suformuoti tokią politinę mąstyseną, kuri šį įprasminimą padarytų įmanomą“ . Jo darbštumas buvo neįtikėtinas : archyvuose liko tūkstančiai jo ranka rašytų raštų, pranešimų, projektų. Jis turėjo nemažai diplomatinių kelionių. Jeigu kas nors sugalvotų sudaryti Italijos filosofų sąrašą, Makiavelis nepretenduotų į vietą jame, nors jis sukūrė savo istorijos filosofiją, tiksliau savo politinę istoriją.

Nikolas puikiai matė, kad Italija buvo politiškai bejėgė, pakrykusi, praradusi savarankiškumą, o viduramžinė religinė sąmonė buvo krizėje. Prioritetu tapo gyvenimo galios romantizacija, kuri galėjo sudėti tą „suskilusi pasaulį“. Stipri asmenybė, kuri įsitvirtindavo kitų silpnesmių žmonių sąskaita, pagal Makiaveli, gali tapti idealiu valstybės valdovu. Jo bruožais turėtų būti : šaltakraujiškumas, apskaičiavimas, žiaurumas, valingumas, talentingumas, protingumas, ggudrumas ir net klastingumas.

Didysis florentietis savo veikale Valdovas surinko visą savo patirtį ir aprašė koks turi būti valdovas, kokius charakterio bruožus privalo turėti ir kokiais metodais ir priemonėmis turi naudotis, valdant valstybę. Šis darbas buvo skirtas, aiešku, ne liaudžiai, o naujiems Florencijos valdovams – Medičiams. Politikas norėjo matyti savo mylimą Italiją stipria, nepriklausoma ir vieninga. Makiavelis tikėjosi, kad jo veikalas taps tam tikrų įrankiu jo svajonių įgyvendinimui. Egzistuoja nuomonė, kad Medičiai kūrinio net neperskaitė. Greitai Nikolas Makiavelis buvo nnušalintas nuo politinės veiklos, ištremtas. Po keturiolikos metų, iškilus grėsmėi Florencijai būti ispanų pavergtai, Makiaveliui vis dėlto leido parengti gynybos prjektą, kuris buvo įgyvendintas. Sukilusi Florencija nuvertė Medičių diktatūrą ir atkūrė respubliką, o Makiavelis buvo atstumtas. Patiręs fiasko, po dešimties metų mirė Florencijoje.

Nikolas paliko reikšmingus politinės istorijos traktatus : Valdovas, Pokalbiai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą, Florencijos istorija, Apie karo meną, kurie neprarado savo aktualumo ir mūsų dienomis.

Politinės veiklos samprata Nikolo Makiavelio darbuose Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą

N. Makiavelis „pažimėjęs, kad jo aplinkoje iš viso nėra politikos kaip savito realybės supratimo, jis stengėsi atskleisti tikrąją politikos esmę, kuri visada vienaip ar kitaip yra susijusi su visais visuomenės individais ir jų grupėmis“ .

Valstybė – tai yra tam tikra valdymo forma tam tikroje teritorijoje. Pagal valdymo formas Makiavelis dalina valstybes į respublikas ir į kunigaikštystes. Pastaruosios gali būti paveldamos arba užkariautos.

Jeigu užkariauta ar paveldėta valstybė priklauso vienai šaliai ir turi vieną kalbą, jai vadovauti nesunku, ypač jeigu nauji pavaldiniai nebuvo laisvi ankščiau. Reikia tik sunaikinti ankstesnio vadovo gimines. Bet jeigu užkariauta šalis skiriasi kalba ir tvarka, ją valdyti bus sunku. Pirmas būdas -geriausiai persikelti ten gyventi tam, kad greitai pastebėti sukilimą ir jjį numalšinti. Kitas vadovavimo būdas – įkurti kolonijas, kuriose apgyvendinti savo karinius atstovus. Išlaikyti kolonijas nebrangu, be to, nepatenkintu nedaug – tik tie,kurių namai ir žemės atiteko užkariautojams, o ši mažuma išsiskirsto po šalį ir negali pakenkti valdovams. Bet jeigu įvesti į tą šalį armiją, jos išlaikymas atsieis brangiau – gali tapti net nuostolingu. Be to, visi užkariautos šalies žmonės privalės išlaikyti kariuomenę, o tai reikalaus daugybės materialinių išteklių, todėl nepatenkintų bus daug daugiau, o tai yra pavojinga valdžiai.

Tam, kad neprarasti užkariautą šalį, valdovas turi tapti silpnųjų gynėju, turi pasistengti nusilpninti stipriuosius ir būtinai stebėti, kad į šalį „neįsiskverbtų“ stipresnis už jį, svetimšalis valdovas, nes nepatenkintieji jo valdžia gali sudaryti su svetimšaliu koaliciją ir organizuoti sukilimą bei nuversti dabartinį valdovą.

Skirtingu valdymu pasižymi turkų sultonas ir prancūzų karalius. Turkų monarchija pavaldi vienam žmogui, visi kiti – jo tarnai. Salis padalinta į dalis, kuriose valdo sultono pasiuntiniai, kuriuos, panorėjęs, jis keičia ar perkelia. Prancūzijos karalius apsuptas kilmingųjų, kuriuos garbina ir myli jų pavaldiniai. Tampa aiešku, kad sultono monarchija sunku užkariauti, bet lengva išlaikyti, o tokią valstybę kaip Prancūziją, lengva užkariauti, bet sunku išlaikyti.

Jeigu užkariauta valstybė gyveno laisvai pagal savo įstatymus, ją galima išsaugoti trimis būdais :

· sunaikinti;

· persikelti tten gyventi;

· leisti gyventojams gyventi pagal savo įstatymus

gaudama iš jų mokesčius ir palikus valdymą ištikimiems žmonėms. Bet pats geriausias būdas – sugriauti užkariautą valstybę ir persikelti ten gyventi.

Jeigu valstybės įsigijamos savo kariuomenės dėka, tada valdžią išlaikyti nesunku. Reikia tik įvesti naują tvarką, sunaikinti paviduolius, po to, valdovas įgauna galią, ramybę, laimę ilgiems metams, ko ir pasiekė Gijeronas Sirakuzas. Iš privataus asmens jis tapo Sirakuzų caru, nors jis nebuvo niekuo ypatingas, tiesiog likimas padovanojo jam šansą : Sirakuzų gyventojai išrinko jį karininku, o jis savo drąsos dėka tapo jų valdovu. Tai reiškia, kad tokią valstybę buvo sunku užkariauti, bet lengva išsaugoti.

Valstybės gali būti įgyjamos svetimu ginklu ir likimo malonėmis. Šiuo atveju lengva gauti – sunku išlaikyti. Valdovas turi ieškoti sąjungininkų ir ištikimų pavaldinių bei stengtis išvengti nepatenkintųjų keršto. Valdova turi būti „griežtas ir maloningas, didžiadvasis ir dosnus“ .

Tie, kurie įgyja valdžią nusikaltimų būdu, gali ilgai naudotis savo pergale, jeigu žiaurumas buvo įvykdytas iš karto, pradžioje, o paskui pavaldiniai apdovanojami valdovo malone. Svarbiausia valdovui išlaikyti savo santykius vienodais : ir gerais laikais, ir blogais tam ,kad jie nenusisuktų nuo jo pavojaus metu.

Pilietinė vienvaldystė – valdymas, kai vienas asmuo turintis autoritetą ar yra gudrus, buna išrinktas

kitų piliečių. Vienvaldystė yra įvedama valdžios arba visuomenės, kam pasitaiko geresnis momentas. Norint išsaugoti valstybę, reikia ieškoti liaudies palaikimo, nes liaudis yra dauguma, o privilegijuotų – mažuma, todėl visada lengviau susidoroti su mažesne grupele. „Išmintingas vadovas turi surasti tokį valdymo būdą, kad valdiniams visada ir visokiomis aplinkybėmis reikėtų valdovo, tada jie visą laiką bus jam ištikimi“ .

Nelenva užvaldyti bažnytinę valstybę, tam reikalinga drąsa arba likimo dovana. Išlaikyti tokią valstybę lengviausiai, nes ten egzistuoja galingos religinės atramos. Tik šiose vvalstybėse valdovai, turėdami valdžią, jos negina, turėdami pavaldinius – juos nevaldo. Iš valdovų valdžios niekas neatima, – jie gyvena gerovėje ir laimėje.

Ten, kur liaudis priprato gyventi valdovo valdoma ir tik atsitiktinumo dėka išsilaisvino, valdžios išlaikymo užtikrinimui reikia siekti liaudies palankumo, nes „N. Makiavelio manymu, žmogus – tai valstybės medžiaga. Iš prigimties jis – laukinis žvėris, visada pasirengęs sugriauti kiekvieną organizuotą visuomenę“ . Jeigu liaudis savo buvusiems kankintojams nori keršto, reikia susidoroti su tais, kas ją žeidė anksčiau. Po tto, yra būtina užtikrinti visų žmonių saugumą.

„Sugedusiai“ ( išlepintai geru gyvenimu ) liaudžiai išsilaisvinus, labai sunku išlaikyti valdžią, todėl valdovui reikia tik „apakinti“ liaudies mases savo autoritetu, pažadais tam, kad įgyti visišką paklusnumą, ką ir padarė Cezaris Romoje.(Makiavelis, 141).

Yra dar viena valdžios išsaugojimo taisyklė : po stipraus valdovo gali išsilaikyti ir silpnas, bet po silpno – valdžios neišsaugosi. Tai mes matome Dovydo – puikiausio karvedžio ir jo silpnaus sūnaus Saliamono pavyzdyje. Tėvas paliko sūnui gerai organizuotą valstybę ir sūnus sugebėjo ją valdyti, bet jau savo sūnui, Saliamonas jau negalėjo perduoti valstybės. „Todėl respublikos arba karalystės gerovė – tai ne valdovas, išmintingai valdantis, kol gyvas, bet valdovas, įvedantis joje tokią tvarką, kad ir jam mirus ta gerovė išlieka“ .

Valdžios užtikrinimui reikia gerbti įstatymus. „Alkis ir skurdas padarė žmones išradingus, o įstatymai – gerus“ . Prieš įstatymą – ir nusipelnę, ir nenusipelnę piliečiai yra lygūs. Tam, kad palaikyti baimę už blogus poelgius, reikia atlyginti už gerus.

Valdovas, nnorintis pakeisti seną tvarką nauja, turi išsaugoti bent dalelę senosios. Pavyzdžiui, palikti aukštųjų pareigūnų tą patį skaičių, arba palikti tuos pačius įstaigų pavadinimus.

„Valdovo valdžia turi stovėti ant tvirtų pamatų, kitaip jis pražus. Kiekvienos valstybės, tiek sienos, tiek naujų ir mišrių, pagrindas – geri įstatymai ir gera kariuomenė“ .

Kariuomenė būna sava, sąjungininkų, samdyta, mišri. Samdyta ir sąjungininkų kariuomenė nenaudinga ir pavojinga, ji niekada nebus tvirta ir ilgalaikė. Tam, kad karys būtų pasiruošes paaukoti savo gyvybę vardan pergalė, jis tturi remtis į kažką rimtesnio, negu menkas atlyginimas. Be to, samdyta kariuomenė, užkariavus naują valstybę, gali nuversti ir valdovą, kuris ją samdė. Tik sava kariuomene galima pasitikėti. Valdovas turi pastoviai galvoti apie karo reikalus, ypač taikos metu. Jis privalo tai vykdyti pratybomis ir apmąstymais. Jis turi gerai išstudijuoti ankstesnio valdovo karinę patirtį. Valdovas turi dalyvauti medžioklėje tam, kad geriau orientuotis miškuose ir laukuose. Jis turi perprasti kalnų, upių, pelkių, lygumos ypatumus. Ko geriu jis žinos savo kraštą, tuo geriau jį apgins. Karvedys pastoviai turi skaityti istorinius veikalus, susipažinti su ankstesnių karų pergalėmis ir pralaimėjimais, išanalizuoti priežastis. Be to, jis visada turi būti pasiruošes karui. „.narsumas skatina siekti šlovės, o jos siekimas žadina politinį aktyvumą ir galiausiai lemia valstybės gerovę“ .

Vienintelis dalykas, kuriuo valdovas negali patikėti kitam asmeniui – kariuomenė. Jis turi puikiai išmanyti karo meną, turi mokėti valdyti karius, turi mokėti pasirinkti kovos taktiką. Visa tai geriausiai suprato ir pritaikė vienas garsiausių karvedžių – Napoleonas.

„Jėga ir narsumu grindžiamas politinis mokslas gali įveikti – bent jau iš dalies – likimą“ .

Makiavelis tapo pirmu politikos teoretiku, pripažįstančių jėgos panaudojimą sprendžiant valstybės reikalus.

Valdovas turi stengtis išvengti paniekos ir neapykantos. Visi kiti priekaištai ne tokie svarbūs. Pavaldinių nneapykantą jis gali užsitraukti, kesindamas į jų turtus ir jų moteris. „Neapykantą valdovas užsitraukia tada, kai yra laikomas nepastoviu, lengvabūdžiu, išlepusiu, silpnadvasiu ir neryžtingu“ .

Pavaldiniai niekada nedrįs aptarinėti turintį didelį autoritetą, stiprų valingą valdovą. Be to, jeigu jis yra gerbiamas ir mylimas liaudies, jo pavaldiniai bijos kurti sąmokslą jį nuversti ar nužudyti, nes tai nepatiks daugeliui žmonių.

Valdovas turi saugotis ne tik vidinio pavojaus, bet ir išorinio – stiprių kaimynų. Šiam blogiui atremti jis turi turėti stiprią kariuomenę arba patikimus sąjungininkus.

Be to, vykdomas „visus atstumiančius dalykus valdovas turi pavesti atlikti kitiems, o malones dalyti pats“ . Valdovas turi pastoviai siekti šlovės, kurį atneša žygiai, karai ir didieji darbai. Jis būna gerbiamas tada, kai aiškiai parodo savo draugystę arba neapykantą. „Valdovo orumas turi būti jaučiamas iš visų jo veiksmų“ . Jam didelę reikšmę turi ir pasirinkti jo aplinkos žmonės. Pagal jų protą ir veiksmus yra sprendžiama ir apie valdovą. Jeigu jo pavaldiniams rūpi tik savi interesai ir jie visi ieško sau naudos – jie netarnaus valstybei gerai, t.y. nevykdys savo pareigų, be to, apie valdovą sprendžiama pagal jo patarėjų darbus. Visa tai mes galime pastebėti savo šalyje šiais laikais, krečiamoje Prezidentūros skandalu.

Valdovas turi saugotis ppataikūnų. Nėra geresnio būdo nuo jų apsisaugoti kaip „leisti žmonėms suprasti, jog tiesa tavęs nežeidžia“ , bet tą tiesą išsakyti leista tik tam tikram jo patarėjų ratui ir tai tik atsakydama į jo pateiktus klausimus, priešingu atveju, jis gali prarasti autoritetą.

Politinės dorybės samprata Nikolo Makiavelio darbuose:

Valdovas ir Samprotavimai apie Tito Livijaus dekadą

Kokiu gi turi būti valdovas, kokias asmenines savybes jis turi turėti? Pagrindinis dorumo bruožas, pagal Makiavelį – yra garbė. Garbės etinė esmė tame, kad ją gali turėti tik žmogus, tik visuomenėje, o pasireiškia ji dažniausiai valstybės reikaluose. Garbė – tai nuomonės sąvoka, kuri pasireiškia per žmogaus priklausomybę nuo visuomenės.

Makiavelio darbuose „išryškėja griežtas principas : asmeninė religinė etika atskiriama nuo politinio meno, kuriam būdingas amoralus manipuliavimas dorovės normomis tam tikro tikslo labui“ .

Nikolo Makiavelis ne karta tvirtino, kad valdovas pagal galimybes turi būti gailestingas, bet nenutolti nuo žiaurumo. Naudojantis vien gailėstingumu neįmanoma įgauti žmonių pasitikėjimą. Žmonės turi ne tik mylėti ir pasitikėti valdovu, bet ir jo bijoti. Jeigu valdovas vadovausis tik žiaurumu, liaudis jo bijos, o, pasitaikus progai, suorganizuos prieš jį sukilimą ir stengsis jį nuversti. Valdovas negalės pasitikėti savo pavaldinais. Liaudis turi matyti valdove savo gynėją. Jeigu valdovas spaus prastuomenę, tarp jų nebus draugystės.

Žmonės kaups skriaudas, nebus jokio pasitikėjimo.

Dosniu ar taupiu geriau būti valdovui priklauso nuo to, kokiu būdu jis atėjo į valdžią. Jeigu jis užkariavo kitą valstybę, jis turi būti duosniu savo armijai ir pavaldiniams. Dovanodamas užkariautos šalies turtą jis tarp savo žmonių įgyja autoritetą, be to, jis nieko nepraranda, nes atiduoda ne savo. Būtent tokiu būdu, per dosnumą į valdžią atėjo Cezaris. Jeigu valdovas norės pagarsėti duosniu nuosavoje valstybėje, jis gali iššvaistyti visą savo turtą, arba „apdėti valdinius nepakenčiamais mmokesčiais“ , ir tai jį pražudys.

Jeigu žmonės turi blogą nuomonę apie valdovą, jis, darydamas gerus darbus, gerąją pusę. Bet su laiku gėris pamirštamas, todėl jį reikia teikti dalimis ir po nedaug tam, kad žmonių nelepinti ir nespausti.

Valdovas privalo turėti daug gerų sąvybių. Žmonės iš jo laukia duosnumo, gailestingumo, sąžiningumo, dvasios tvirtumo. Bet jis negali visą tai turėti, nes ir pats yra žmogus, o žmonių be trūkumų nebūna. Žmonės tiki tik tuo, ką mato, todėl valdovui nebūtina tturėti šiuos visus bruožus, būtina tik tokių atrodyti.

Žmogui būdinga turėti ydas, valdovams – taip pat. Makiavelis pabrėžė, kad išmintingam valdovui reikia vengti tik tų ydų,kurios gali „atimti“ iš jo valstybę. Dėl kitų silpnybių neverta sielvartauti.

Makiavelis, suprasdamas, kkad neįmanoma išlaikyti valdžios tik gėrio pagalba, pats pataria jį keisti blogiu valstybės išsaugojimo labui. Būtinumo atveju valdovas turi taikyti žiaurumą, guodumą ir net apgaulę. Valdovas dažnai negali įvykdyti visko, ko iš jo laukia, ir tam,kad išsaugoti valstybę, jis privalo būtinumo atveju pasiryžti pereiti nuo gerumo prie žiaurumo ir atvirkščiai. Tik tokiu būdu jis išsaugos valstybę ir apgins žmones.

Jeigu valdovas daro tik gėrį, jis vis tiek negalės pilnai pasitikėti savo pavaldiniais dėl to, kad žmonės yra nedėkingi ir nepastovūs. Šiandien jie nešios savo valdovą ant rankų, žadės atiduoti už jį gyvybę, o rytoj, kai jis taps nereikalingų, nuo jo nusisuks. Vldovui patikimiau laikyti liaudį baimėje, bet neiššaukti neapykantos.

„Valdovas, priverstas veikti kaip žvėris, turi imti sau pavyzdžiu liūtą ar llapę, nes liūtas neišsisaugo spąstų, o lapė neapsigina nuo vilkų. Tad reikia būti lape, kad neįkliūtum į spąstus, ir liūtu, kad atgrasintum vilkus“ .

Valdovas turi gražiai kalbėti ir žadėti, bet ne viską daryti todėl, kad jeigu jis pažadės nedaug, juo niekas nepasitikės ir neeis su juo, o jeigu bus daug pažadų ir bandys juos įvykdyti, tai viską praras : ir valdžią, ir galią, ir valstybę.

Visa tai yra taikoma ir dabartinėse politinėse priešrinkiminėse technologijose : daug žadama, bbet mažai daroma. Atėjus į valdžią politikai greitai pamiršta duotus žadėjimus ir siekia „pirmoje eilėje“ sau, bet ne šaliai naudos. Todėl mažiausias politinis skandalas sukelia ant kojų mases žmonių. Tai įrodo, kad dauguma liaudies nepasitiki aukščiausia valdžia.

Norint išsaugoti valdžią, valdovams užtenka daryti tik tuos gėrius, kurie užtikrins jų valdžios išlaikymą, ir vengti tų, dėl kurių galima prarasti valdžią.

Valdovas dažnai būna priverstas atsisakyti gėrio tam, kad išlaikyti valstybę, nes dalis jo pavaldinių būna išlepinta, o valdovas ieško jų palankumo, ir dėl to būna priverstas išsižadėti tam tikro gėrio.

Žmonės sunkiai supranta kuo galima ir kuo negalima tikėti. Visada atsiras žmonių, kurie patikės visais pažadais ir kurie niekuo nepatikės. Taip ir dabar per rinkimus kiekvienas kandidatas save reklamuoja tik iš geriausios pusės, parodo savo teigiamas sąvybes. Užtenka būti melagiu ir veidmainiu, kad tavimi pasitikėtų. Daug svarbiau išsilaikyti vėliau, kai visi pamatys tavo tikrąjį veidą. Tam , kad nedarytin jokio gėrio ir likti žmonių sąmonėje geru , padoru, kad išlaikyti valdžią valdovui labai svarbu yra laikytis auksinio vidurio : priversti savo pavaldinius jausti jam ir meilę, ir baimę vienodai.

Kai valdovas vadovauja kariuomenei, jam neturi rūpėti tai, kad jis gali pasirodyti žiauriu, nes nebūdamas tokiu jam yra „neįmanoma išlaikyti kkariuomenės vieningumo ir kovingumo“ .

Visa tai mes matome Hanibalo pavyzdyje, kuris turėjo didžiulę įvairiatautę kariuomenę, kuri nemaištvo prieš jį nei pergalių, nei pralaimėjimų metu. Jis garsėjo nežmoniškų žiaurumu, „kuris drauge su kitais sugebėjimais kareiviams kėlė pagarbą ir baimę, nes vien sugebėjimų be žiaurumočia būtų neužtekę“ .

Žmonės mažiau bijo įskaudinti tą, kuris neša jiems gėrį, negu tą, kurio jie bijo. Todėl, siekdami sau naudos, žmonės gali išsižadėti savo gero valdovo, o jeigu jie jo bijos, tai vargu ar pasiryž tokiam žingsniui.

Pabandysime atsakyti į kalusimą : kas valdovui geriau – kad jį mylėtų ar jo bijotų? Išvada tokia : „jei žmonės myli savo valia, o bijo valdovo valia, tai išmintingam valdovui dera remtis tuo, kas priklauso nuo jo paties, o ne nuo kitų valios“ .

Valdovo, norinčio įsitvirtinti valdyme, pavaldiniai turi jausti jam baimę, garbę ir meilę vienareikšmiškai. Būtent tai norėjo pasakyti Nikolas Makiavelis savo veikale Valdovas.

Išvados

Makiavelio tiesos paieškos laikomos originaliomis ir vertingomis ir mūsų laikais, bet savo požiūrio dėka, jis įgijo ne per geriausia reputaciją. Politikoje egzistuoja supratimas – makiavelizmas – valdžios siekimas ir išlaikymas bet kuriomis priemonėmis. Pagal Makiavelį, valstybė ir moralė turi bendrą kilmę. Jeigu išsaugota valstybė, reiškia išsugota ir dorybė.

N. Makiavelis vvienas iš nedaugelio žmonių, kurusių politines koncepcijas, kurios susilaukia tokių audringų ginčų. Jo kūrybinis palikimas labai prieštringas. Visa tai gali būti paaiškinta tuo, kad jis gyveno ir kūrė sudetingos epokos laikotarpyje. Jis negalėjo susitaikyti su susiklosčiusia padėtimi Italijoje. Visas savo jėgas ir mintis jis skyrė mylimos Italijos išgelbėjimui. Drąsiai galima teigti, kad jis buvo aukščiausių savo šalies patriotizmo pavyzdžiu.

Veikalas Valdovas – tai tikras šaukimas suvienyti Italiją. Bet išsvajotas Italijos suvienijimas įvyko tik XIX amžiaus viduryje, bet jo darbuose buvo aprašytos bendros Europos valstybių politikos vystymosi tendencijos, kurių esmė – vieningų valstybių susikurime, pagrįstų nacionaliniais ypatumais. Šitos valstybės dažniausiai buvo kuriamos vieno valdingo žmogaus valia ir būtent „makiaveliškais metodais“, t.y. gudrumu ir jėga.

Literatūros ir šaltinių sąrašas

1. Detskaja enciklopedija, 8 tom, Moskva : Pedagogika, 1975, 166-167.

2. Filosofijos istorijos chrestomatija, Renesansas, Vilnius : Mintis, 1984.

3. Filosofskij slovar, pod redakcijej U.T. Frolovoj, izdanije 4, Moskva : izdatelstvo politicheskoj literatury, 1980.

4. Makiavelis, Nikolas, Rinktiniai raštai, Vilnius : Mintis, 1992.

5. Tomkutė, Dana, Istorinių asmenybių žodynėlis, Vilnius : UAB Gimtinė, 2000.