klonavimas

XX a. pabaigos moksliniai medicinos laimėjimai – klonavimas, dirbtinis apsėklinimas bei apvaisinimas, eutanazija ir kt. – sukėlė daugelį teisinių ir etinių problemų. Visos šios problemos susijusios su gyvybės vertės klausimu.

Lietuvoje informacija apie naujausias biotechnologijas ir avangardinius mokslinius eksperimentus dar nėra gausi, žiniasklaida dažnai pateikia tik skandalingus faktus, paskalas, pvz., apie pirmą kartą istorijoje neva įvykusį žmogaus klonavimą. Norint įvertinti iš pirmo žvilgsnio paslaptingomis atrodančias biotechnologijas, visų pirma reikia išsiaiškinti jų prasmę. Pranešime aptarsiu vieną iš naujausių ir žmonijos istorijoje iiki šiol nepraktikuotą biotechnologiją – klonavimą, jos keliamas etines problemas bei argumentus už ir prieš klonavimą.

Teoriškai bet koks kopijavimas gali būti vadinamas klonavimu. Vis dėlto dažniausiai terminas „klonavimas“ rezervuojamas kalboms apie biologija. Čia jis apibrežiamas kaip genetiškai vienodų organizmų gavimas nelytinio dauginimosi būdu. Žodžio kilmė tai irgi išduoda – gr. klon – šakele (iš šakeles išauga toks pat medis). Klonas – tai organizmas, turintis tokius pačius, kaip ir klonuotasis, genus. Visu gyvų būtybių savybes nulemia genai. Tačiau dėl skirtingų augimo ssalygų net ir vienodus genus turintys individai šiek tiek skiriasi. Šis sąlyginumas neužmirštamas ir kalbant apie klonavimą.

Gamtoje klonavimo amžius toks pat, kaip ir gyvybės Žemėje. Visi gyvi padarai, kurie dauginasi nelytiniu būdu, klonuoja patys save. Štai bakterijai dalijantis per ppusę, abi dukterinės ląstelės gauna tokius pačius genus, kuriuos turėjo motininė ląstelė. Tačiau nelytinio dauginimosi būdas nėra būdingas žinduoliams, o ką jau bekalbėti apie žmogų.

Dirbtinio klono istorija prasidėjo praėjusio šimtmečio pradžioje, kai Freiburgo universiteto profesorius H.Spemanas pirmą kartą “perskėlė embrionus”: tam tikroje vietoje jis plauku perskyrė tritono embrioną ir taip atsirado du vienodi tritonai. 1993 m. tokiu pat būdu JAV iš vieno embriono buvo sukurta 17 žmogaus embrionų. Bet tai nebuvo suaugusio individo klonavimas.

Dabartiniu metu praktikuojamas klonavimo būdas – tai klonavimas persodinant branduolį (populiariausia – Havajų universiteto mokslininkų Teruhiko Walayama ir Ryuzo Yanagimachi naudojama vadinamoji Honolulu technika.). 1986 m. pirmąkart tai buvo padaryta su žinduoliais. Iš gyvūno paimama kiaušialąstė, iš jos išsiurbiamas branduolys su paveldimąja informacija ir į “tuščią” kkiaušialąstę įšvirkščiamas norimo klonuoti gyvūno embrioninės ląstelės branduolys. Kiaušialąstė paveikiama, ir iš jos pradeda formuotis embrionas. Gyvybingiausi klonuoti embrionai įsodinami į trečio gyvūno gimdą, kur išnešiojami, o gimsta natūraliu būdu. (Paveikslas)

2001 m. (2001 12 25) klonuotas ir “pirmasis žmogaus embrionas”. Tai žurnalistų apibūdinimas, tačiau iš tikrųjų klonuota pirmoji žmogaus embrioninė kamieninė ląstelė. Šis eksperimentas yra unikalus pirmiausia dėl fundamentalios biologinės problemos sprendimo – įrodymo, kad žinduolį galima išauginti iš suaugusio organizmo ląstelės. Juk iki šiol buvo teigiama, kad tik iš vvienos ląstelės – zigotos – gali išaugti organizmas. Zigota – tai apvaisinta kiaušialąstė, turinti ne tik visas medžiagas, kurių reikia, kad išaugtų naujas organizmas, bet ir genus, gautus iš tėvo ir motinos. Klonavimo atveju genai gaunami ne iš dviejų, bet iš vieno organizmo.

Kaip ir kitos naujausios biotechnologijos, klonavimas kelia daug diskusijų. Galima išskirti keletą argumentų už ir prieš klonavimą. Klonavimo priešininkai teigia, kad šio proceso metu gyvybė sudaiktinama, ja manipuliuojama mokslinio smalsumo arba ekonominės naudos vardan, nesėkmingų bandymų metu žūsta daugybė embrionų. Klonavimo perspektyva gundo piktnaudžiauti šia technologija, nuvertinant sukurtųjų individų gyvybę, paverčiant juos priemone kitų individų poreikiams tenkinti: klonas gali būti naudojamas kaip ląstelių telkinys, organų bankas, genų inžinerijos pagalba gali būti klonuojami žiaurūs bebaimiai kariai, darbininkai-vergai. Tačiau kokia bus paties klono savijauta, savęs supratimas, tapatybe? Įsikišus į sudėtingą naujos gyvybės atsiradimo bei vystymosi procesą, pasekmės yra neprognozuojamos. Galima tik spėlioti, koks bus klonų elgesys, kokios gali įvykti mutacijos, koks bus naujai sukurtų organizmų imunitetas. Kadangi klonavimas – žmonijos istorijoje visiškai naujas dalykas, neįmanoma nei “pasimokyti iš praeities klaidų”, nei apsisaugoti nuo pavojų. Neveltui daugelyje pasaulio valstybių žmogaus embrionų klonavimas yra uždraustas.

Klonavimas atsiradimas – tai idėjos apie mirtingumo įveikimą įgyvendinimo pradžia. Tačiau vykdyti klonavimo eksperimentus tik mokslo pažangos vardan, iignoruojant humanistinius medicinos principus, gali turbūt tik žmoniškumą praradę mokslininkai. Nuosaikesni klonavimo šalininkai apsiriboja ir klonavimą pateisina vadinamojo terapinio klonavimo idėja: klonuojant atskirus organus ar audinius, galima būtų bent iš dalies išspręsti transplantacijai opią donorų problemą. Be to, klonuotos ląstelės, naudojamos moksliniams tyrimams, gali pasitarnauti vystymosi procesui suprasti ir genetinio aparato tyrinėjimams.

Aš klonavimą vertinu dvejopai. Terapinis klonavimas – neabejotinai perspektyvi ateities biotechnologija, daug pasitarnausianti medicinai. Tačiau piktnaudžiavimo klonavimu pavojai privalo būti ne tik nuodugniai apmąstyti, bet ir kiek įmanoma iš anksto neutralizuojami. Svarbiausias pavojus, kad klonavimo metu viena gyvybė aukojama vardan kitos. O juk žmogaus gyvybė nuo seno buvo laikoma didžiausia vertybe, kurią pripažįsta visos visuomenės. Žmogus – tai ne skirtingos sąmonės struktūros, skirtingi kūno organai, susieti vidiniais ryšiais, o tam tikra ontologinė visuma su savo identitetu, kuris pasireiškia visais žmogaus raidos etapais, taip pat ir embriono stadijoje. Nuo atsakymo į klausimą, kas yra žmogaus embrionas, priklauso atsakymas į klausimą, kaip turėtų būti su juo elgiamasi. Jei žmogaus embrionas jau yra asmuo, tai jis yra moralinis ir teisinis subjektas, kuris turėtų būti gerbiamas ir juridiškai apsaugotas, ypač su juo atliekamų eksperimentų bei tyrimų atveju. Visuomenė turi sutarti, ko verta užgimstanti žmogaus gyvybė. Šiuo metu idėja, kad žmogaus embrionas gali būti tteisinis subjektas, atmetama. Geriausiu atveju tokios teisės gali būti tik susitarimo objektas. Štai, pavyzdžiui, Anglijoje leidžiama atlikti eksperimentus su embrionais tik iki 8 blastomerų, kitose šalyse – iki 16, JAV norima apskritai uždrausti klonavimo eksperimentus ir t.t. Lietuvoje, pasak Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkės V.Aleknaitės-Abramikienės, pavyko sustabdyti biomedicininių tyrimų etikos įstatymo nuostatą – leisti Lietuvoje eksperimentuoti su embrionais. Šiuo metu Lietuvoje neleidžiama eksperimentuoti su embrionais. Kai kurių klonavimo šalininkų keliamas klausimas, ar tam tikrų mokslinių eksperimentų bei tyrimų uždraudimas nėra mokslininkų laisvės suvaržymas, rodo, kad jie mokslo pažangą ar net paprasčiausią mokslinio smalsumo patenkinimą laiko svarbesniu už žmogaus gyvybę. Be abejo, demokratinėje visuomenėje teisė į laisvą mokslinį tyrimą turėtų būti ginama, mokslinė informacija ir žinios turėtų plisti laisvai ir be apribojimų, tačiau tik tada, jei pati informacija nėra žalinga, o eksperimentai ar tyrimai nekelia grėsmės žmogaus gyvybei bei orumui.