Ko siekti ragina filosofija

Terminologiniu požiūriu žodį „filosofija“ tiesiogiai suprantame kaip

„meilę išminčiai“. Tačiau filosofijos samprata netgi pačių filosofų yra

laikoma vienu autentiškiausių ir sunkiausiai atsakomų filosofinių klausimų.

Kiekvienas galime apibūdinti filosofiją pagal savąją filosofijos

viziją ar sampratą, savo dvasios erdvės buveinę. Tai lyg buvimas

neapibrėžtoje būsenoje besireiškiančioje tam tikra kalba ir tekstais, bei

netelpančioje į mokslo ar tikslaus apibrėžimo rėmus.

Žymiausiojo lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio knygoje „Kas yra

filosofija?“ filosofija „remiasi analogija tarp regėjimo kūno akimis ir

matymo proto atžvilgiu tarp to, ką filosofas vadina mąstančiu matymu ir

matančiu mąstymu“ ((N. Kardelis). Šiame veikale ieškant atsakymo į autoriaus

užduotą bei bandomą atsakyti klausimą, susiduriame su filosofijos reikšme

nūdienos gyvenime. Ne vienam mūsų gali iškilti klausimas, kuo ši viena

seniausių mąstymo krypčių yra ypatinga bei išlikusi iki nūdienos, kai „jos

keltas problemas labai sėkmingai sprendžia gamtos ir visuomenės mokslai“.

Iš tiesų, pragmatiškoje epochoje, kur „tiesioginės naudos ieškojimas

orientuotas į materializmą.“, o visa kita „atmetama kaip nereikalingas

perteklius ar prabanga“, kai filosofija – nepraktiška ir negali „pateisinti

ar pagrįsti savo reikalingumą.“, pabandykime surasti atsakymą ir į kitą

klausimą: visgi ko siekti rragina filosofija?

Taigi filosofijos prasmės ir reikšmės reikėtų ieškoti pirmapradėje

graikiškoje jos sampratoje – „meilėje išminčiai“, kai filosofai, išminties

mylėtojai, drąsiai reiškiantys savo minčių atvirumą pasauliui, buvo

priskiriami aukštesnėm būtybėm, dievams. Anot A. Šliogerio, „filosofija

buvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toks

yra žmogus – siekimas mąstant žengti Dievop“. Taigi meilė išminčiai

sutapatinta su meile Dieviškam pasauliui; meile tobulybei. Graikų požiūriu,

meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, „prabundančia tada, kai

mąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantį

tobulumą“.

Deja nūdienoje graikiškoji filosofijos samprata taipogi gerokai

pasenusi. Tikėjimą išmintimi jau seniai pakeitęs tikėjimas mokslu,

„pasaulis dabarties žmogui nebeturi savaiminės vertės, o todėl nebeturi ir

savaiminės būties“. Taigi, jei pasaulio gelmė chaotiška ir tuščia, kam tada

reikalinga teorinė žiūra, atverianti kosmoso harmoniją ar „tobulų pasaulio

formų grožį bei dermę“?

Pirmapradė filosofijos prasmė mus skatina filosofiniu mąstymu

„atsiverti transcendencijai pasaulyje“, bei siekti nepragmatiškos ir

nekasdieniškos kasdienybės. Būtent transcendencija iš esmės yra būdinga

filosofijai, nepriklausomai nuo kartos ar laikmečio ar simbolių. O siekdami

transcendencijos mes siekiame tobulybės – idealo. Būtent filosofijos ryšys

su transcendencija padeda įveikti „esamą, faktinę žmogaus būseną“. Netgi

senieji filosofai Sokratas, Platonas mąstymą kreipė ne į esamą žmogaus

padėtį, „ne į kasdieninio gyvenimo faktų ir banalybių pasaulį, o į tai, ką

galima pavadinti idealu“.

Tačiau filosofija skatindama žmogų peržengti savo faktiškumą,

pasitelkiant meilę išminčiai, ragindama siekti dorybės, grožio ir tiesos,

sielą kreipdama į aukštesnę būtį, kartu apsunkina žmogaus „lengvo mąstymo“

prigimtį – ragindama siekti tobulybės, kartu stumia į sunkumus ir nerimą,

nes tobulybės ieškojimas – nesibaigiantis ieškojimo ir mąstymo kelias.

Tačiau transcendencijos žmogus gali ieškoti ne tik aplinkiniame, bet kartu

ir savo vidiniame pasaulyje.

Taigi siekimu tobulybės aplinkoje ir savo mintyse padeda filosofijai

egzistuoti dabarties pasaulyje. Ji mums reikalinga ir šiandien, nes ir

šiandien „svarbu įsimastyti į pasaulio esmę, suvokiamą ne kaip techninių

manipuliacijų medžiagą ar priemonę gyvybiniams poreikiams tenkinti, bet ir

kaip aukščiausią būtį, įprasminančią žmogaus gyvenimą“. Prasmės poreikis

žmoguje niekada neišnyksta ir nepriklauso nuo aplinkybių.

Naudota literatūra

Šliogeris A. Kas yra filosofija. Vilnius, Strofa, 2001.