KOMIŠKŲ SITUACIJŲ ĮVAIROVĖ P.KALDERONO Komedijoje „MEILE NEŽAIDŽIAMA”

TURINYS

▪ĮŽANGA 3

▪Trumpai apie pačią komediją 4

▪KOMIŠKŲ SITUACIJŲ ĮVAIROVĖ KOMEDIJOJE

PAGRINDINIAI KOMIZMO ŠALTINIAI 5

1. Atsitiktinumai – ant jų statoma visa fabula 5

2.Nesusipratimai bei sutapimai – jutimai apgaulingi 7

3.,,Mechaninis faktorius” – daiktų reikšmė 8

4.Pavydas – komedijos pradžios elementas

Intrigos, klastos ir apgaulės 9

5.Neatitikimai tikrovei ir kiti apvertimai 11

6.Komedijos ir personažų kalba 13

▪IŠVADOS 16

▪Literatūros sąrašas 18

ĮŽANGA

XVII amžiuje Ispanijoje vyko daug pokyčių politiniame gyvenime, visuomenėje, meno srityje ir konkrečiai – teatre. Baroko drama formavosi paaštrėjusios ideologinės kovos dėl teatro aplinkoje. Problema tapo labai prieštaringa : viena vertus, karaliaus dvare (ypač Pilypo IV valdymo pradžioje, t.y. nnuo 1621 m.) visokeriopai buvo proteguojamas rūmų teatras, kita vertus, fanatiškiausi ir labiausiai nesitaikstantys senų pažiūrų šalininkai teatrą skelbė eretinių idėjų, prieštaraujančių religijos dogmoms ir ištikimybės valdžiai idealams, židiniu. Jie ne kartą reikalavo visiškai uždrausti spektaklius arba bent juos varžyti (pvz., neleisti moterims aktorėms vaidinti vyrais persirengusių moterų vaidmenų). Šimtmečio bėgyje jiems net tris kartus yra pavykę pasiekti savo.

Tačiau šis nepakantumas pasaulietiško teatro atžvilgiu neišvengiamai susidurdavo ne tik su humaniškų ispanų teatro veikėjų ir juos palaikančių laisvamaniškų žiūrovų priešinimusi, bet iir su nuosaikių valdančių viršūnių nepasitenkinimu. Pastarieji teatre matė veiksmingą savo idealų įtvirtinimo priemonę ir dėl to siekė teatrą kontroliuoti patys.

Vis dėlto XVII amžiuje teatro priešininkų pastangomis buvo gana griežtai apribota dramaturgų ir teatro trupių veikla. Po truputį stiprėjo bažnyčios iir valdžios cenzūra. Ilgainiui pasikeitė ne tik sceninė technika, bet ir pjesių žanrų santykis repertuare bei draminių kūrinių idėjų kryptys. Mat mitologinių ir pastoralinių fejerijų bei religinių pjesių pastatymai su žiūrovo vaizduotę sukrečiančiais sceniniais efektais, pamažu išstūmė įprastinius tuo laiku renesansinės dramos žanrus.

Taigi, renesansinę dramą (kurios ryškiausias kūrėjas – dramaturgas Lope de Vega, 1562-1635, ir kurios svarbiausias bruožas – optimistinis pasaulio suvokimas ir formos paprastumas) palaipsniui keičia barokinė drama ; jai būdinga – formos sudėtingumas, puošybinė funkcija, idėjų bei vaizdų kontrastingumas ir t.t. Visi šie bruožai ryškiausiai atsispindėjo didžiausio ispanų baroko dramaturgo Pedro Kalderono de la Barkos (Pedro Calderón de la Barca, 1600-1680) kūryboje. Dalį gyvenimo praleidęs kaip vienas iš tuometinių ispanų bajorų, dalyvavęs kare prieš Prancūziją, po mylimosios ir ssūnaus mirties, jis tampa kunigu, po to dvaro kapelionu, o vėliau Madridiečių kunigų kongregacijos kapelionu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jo gyvenimas visai nepanašus į tai, kas vaizduojama jo kūriniuose. Tačiau, kaip vyriausias dramaturgas, o vėliau ir rūmų kapelionas, Kalderonas buvo artimai susijęs su karaliaus dvaru ir aukščiausiais Ispanijos visuomenės sluoksniais. Dramaturgas gerai pažinojo jų gyvenimo šviesiąsias bei tamsiąsias puses. Kalderonas buvo atsidavęs katalikas ir karališkos valdžios bei feodalinės Ispanijos valstybės santvarkos šalininkas. Tačiau dauguma jo draminių kūrinių, be tto reikšmingiausių savo idėjiniu aspektu, yra gan tolimi ortodoksaliams kontrreformaciniams idealams 1. Būdamas aštraus bei smalsaus proto , savo

1 – rašant šią įžangos dalį remtasi Z.Plavskinu, toliau įžangoje remiamasi A. Šteinu. Žiūrėti literatūros sąrašo nr. 4 ir 3

kūryboje Kalderonas negailestingai vaizdavo savo laikmečio disonansus ir prieštaravimus. Jis neidealizavo nei žmogaus, nei pačios Ispanijos valstybės.

Kalderonas nebuvo filosofas, bet filosofinės ir dorovinės epochos idėjos labai aiškiai jaučiamos jo kūryboje. Pasak Z.Plavskino, suprantama, kad dramaturgo pasaulėžiūros pagrindą sudarė religinės idėjos, tačiau jos neretai būdavo aiškinamos ankstyvaisiais demokratiniais krikščionybės idealais bei atitiko neostoicizmo idėjas.

Atspindėdama Kalderono vidinį bei visuomeninį gyvenimą, jo kūryba vystėsi dvejomis kryptimis : religine ir pasaulietine. Pirmajai galima būtų priskirti religines – fantastines pjeses, o antrajai – realias, išsaugančias tuometinio pasaulio vaizdą, komedijas bei istorines dramas. Pagal tematiką, idėjas, siužetų šaltinius Kalderono komedijos skirstomos į ,,garbės” (arba ,,keršto”) bei ,,apsiausto ir špagos” dramas. Pastarosios – tai ankstyvosios Kalderono dramos, meilės komedijos, pasižyminčios patrauklia intriga, žaismingumu, linksma nuotaika, sąmojumi. Jų veiksmas dinamiškas, gausu farso elementų. ,,Apsiausto ir špagos” komedijų veiksmo pagrindas – išradingos damos intrigos priversti jauną aristokratą (dažniausiai grįžusį iš karo, ar šiaip atvykusį į miestą) ją įsimylėti, tačiau aplinkybės trukdo jos tikslui 2. Pažvelgus į Kalderono komedijas, labai aiškiai matyti, kkad dramaturgas jas kūrė pagal vieną paties sugalvotą siužetinę schemą, varijuodamas tik detalėmis.

Šio darbo tikslas – apibūdinti, kokiu būdu P.Kalderonas pasiekia komišką efektą pjesėje ,,Meile nežaidžiama”. Ypač bus atkreipiamas dėmesys į komiškas situacijas, tačiau, antra vertus, bus kalbama apie kalbos specifiką ir pan., neišleidžiant iš akių to fakto, kad pjesė yra pereinamo laikotarpio (t.y., tarpinė – tarp renesansinio ir barokinio tipo – pjesė).

Trumpai apie pačią komediją

,,Meile nežaidžiama” (,,No hay burlas con amor”,1627?) – viena iš ankstyviausiųjų ir gerai žinomų Kalderono ,,apsiausto ir špagos” komedijų. Kaip ir kitose jo intrigų komedijose, čia dramaturgas vaizduoja jaunų bajorų meilės peripetijas, lengvai pašiepdamas, iš dalies atskleidžia tuometinės ispanų bajorijos gyvenimą, kurtuazinio elgesio ir kitas tradicijas. Pamokslininko moralizavimo ir žaismingumo sintezė – išskirtinis jo komedijų bruožas. Ir čia, ,,Meile nežaidžiama”, Kalderonas atsiskleidžia kaip nuostabus patrauklios intrigos bei komiškų situacijų kūrėjas, kuriam tuo metu, iš esmės, nebuvo lygių.

Komedijos veiksmas vyksta Madride. Veikėjų nedaug – tai ispanų bajorijos atstovai : aristokratas donas Pedras, jaunuoliai draugai donas Alonsas, tikras ,,donžuanas”, ir donas Chuanas, nuoširdžiai įsimylėjęs donją Leonorą. Ji ir jos sesuo donja Beatričė – dono Pedro dukterys. Be šių pagrindiniais veikėjais reikėtų

2 – Visa, kas pavaizduota Kalderono komedijose, turi realų pagrindą gyvenime. XVII amžiuje ispanų aukštuomenės šeimyniniai ssantykiai buvo patriarchaliniai. Jauna mergina visiškai priklausė nuo tėvo ar brolio, kurie jai parinkdavo vyrą. Jaunuolis grįžtantis iš karinio žygio svetimoje šalyje ar atvykstantis į sostinę teismo reikalais – tipinė to laiko Ispanijos figūra. Didžioji dalis ispanų bajorijos kariavo ir bylinėjosi.

vadinti ir dono Alonso tarną Moskatelį bei seserų tarnaitę Inesę. Kai kuriose scenose pasirodo dar du personažai : donas Luisas, tikėjęsis tapti Beatričės sužadėtiniu, ir jo bičiulis donas Diegas.

,,Meile nežaidžiama” siužeto atžvilgiu yra savita ir tik iš dalies atitinka minėtą Kalderono intrigų komedijų schemą. Čia ne dama siekia jaunuolio meilės, bet atvirkščiai : jaunas aristokratas donas Alonsas, tariamai mylįs Beatričę, siekia apgaulės būdu užvaldyti jos širdį, bet vėliau pats pakliūna į meilės pinkles. Taip jis padeda savo draugui, kurio meilei su Leonora trukdo jos sesuo. Tokia pagrindinė siužeto intriga, su kuria susipina ir kitos, šalutinės, taip pat paremtos meilės istorijomis. Intrigų komedijose be jaunų aristokratų dar veikia tarnai (čia : Moskatelis ir Inesė) bei tėvai ar globėjai (šiuo atveju, donas Pedras).

Pjesė nėra ilga (trijų veiksmų), tačiau talentingo dramaturgo ji gausiai išpuošta įvairiausiomis komiškomis situacijomis. Komizmas kyla iš daugybės būdingų Kalderono dramoms ir savitų tik šiai komedijai situacijų (atsitiktinumų, nesusipratimų, sutapimų, scenų su daiktais ir t.t.), iš veikėjų gestų ir kalbos.

KOMIŠKŲ

SITUACIJŲ ĮVAIROVĖ KOMEDIJOJE

PAGRINDINAI KOMIZMO ŠALTINIAI

ATSITIKTINUMAI – ant jų statoma visa fabula

Nors Kalderono herojai yra gan tikroviški, jie veikia ne verčiami vidinių troškimų, jausmų ar potraukių, o pagal autoriaus norą, jiems primestą mintį. Nes būtent mintis, idėja yra Kalderono dramų siužeto pagrindas, o ne charakteriai. Pasak A.Šteino, dramaturgas komedijoje parodo žmogaus priklausomybę nuo objektyvios padėties, atskleidžia herojaus silpnybes ir nepakankamą gyvenimo išmanymą. Jis neidealizuoja savo herojų. Nepaisant išaukštintos kalbos apie meilę, veikėjas gali klysti, jausti panieką ar pyktį. Kalderonas žmogaus jėgų ppervertinimo išvengia, perkedamas ,,svorį” ant atsitiktinumų. Būtent, atsitiktinumas yra jo komedijų intrigų kūrimo pagrindas. N.Tomaševskis 3 mano, kad tai susiję su būdingu Kalderono komedijoms pagrindinės idėjos išskyrimu ir minėtu viso pjesės mechanizmo pajungimu šiai idėjai. Taigi dramos ,,Meile nežaidžiama”, kaip ir kitų ,,apsiausto ir špagos” komedijų viena iš svarbesnių minčių yra ta, jog žmonės priklauso nuo jų gyvenimo objektyvių sąlygų, kurios nusprendžia ir apriboja jų elgesį.

Komedijos siužetas paremtas būtent tais atsitiktinumais bei nesusipratimais, kurie padeda užsimegzti intrigoms. Tokia, atsitiktinė, yra iir ,,Meile nežaidžiama” veiksmo užuomazga : donja Beatričė užtinka savo jaunesniąją seserį per balkoną meiliai besišnekučiuojančią su mylimuoju. Baisiausia, žinoma, tai kad po to

3 – žiūrėti literatūros sąrašo 5 nr.

įsimylėjėliams iškyla grėsmė, kad jų paslaptį iš aikštingosios, manieringosios dukters ssužinos tėvas. Šis, matyt, pagal tuometinius papročius nesutiktų ,,apvesdinti jaunesnę seserį pirmiau”. Pjesėje pats šis atsitiktinumas nėra vaizduojamas, apie jį sužinoma tik iš dono Chuano pasakojimo. Šis, ,,bijodamas ten [Leonoros namuose] susidurti / Su tėvu rūsčiu”, prašo pagalbos savo geriausio draugo – dono Alonso. Taip užmezgama intriga, kurią vis kursto kiti, vienas kitą sekantys atsitiktinumai.

Beje atsitiktinumai ne tik veja veiksmą į priekį, bet ir sukelia juoką. Tai vienas iš pagrindinių komizmo šaltinių. Juokina ir pačios situacijos, ir į jas netikėtai papuolę veikėjai. Štai, pavyzdžiui, dono Chuano siųstas draugo tarnas Moskatelis ,,paslapčiom įsprukęs į namą” su rašteliu Leonorai ir atsitiktinai ten užkluptas šeimininko dono Pedro, puola jam teisintis – išgalvoti nebūtas priežastis. O žiūrovui, žinančiam teisybę, tai atrodo labai juokinga :

Maniau, ččia šį bei tą surasiąs.

Prie laiptų tuščia. To betrūko !

Aš nuo laiptuko ant laiptuko

Ėjau, ėjau – visur nė dvasios,

Į ką galėčiau kreiptis. Na,

Ir taip čionai aš pakliuvau.

Komedijoje rastume dar nemažai panašių situacijų, kai atsitiktinai atėjęs į dukterų kambarius donas Pedras užtinka jų kavalierius, kurie dėl to priverčiami slėptis arba pasiaiškinti.

Atsitiktinumai atveda veiksmą prie atomazgos. Visa tiesa išaiškėja, ir komedija laimingai baigiasi viso būrio atsitiktinumų dėka. Pirmiausia atskleidžiama pagrindinė klastinga intriga : Beatričė netyčia nugirsta sesers ir tarnaitės pokalbį. Tada ji ssupranta tebuvusi žaisliuku, mylima ,,tik dėl išdaigų, / Dėl pramogos”, apgauta visų, net jai artimų žmonių. Taip pat atsitiktinai atėjęs donas Alonsas išsklaido visas abejones, prisipažindamas mylįs Beatričę. Tačiau tą akimirką namo grįžta tėvas – kavalierius su tarnu priversti slėptis – damos juos paslepia kitame kambaryje. Donas Chuanas sugalvoja išvilioti tėvą ir išgelbėti draugą iš keblios padėties. Tačiau jis ,,pražūtį tiktai pagreitina” : donas Pedras sutinka pagelbėti donui Chuanui, kuriam, atseit, grąsina nepažįstamieji, bet ieškodamas savo ,,krūtinės priedangos”, užtinka dukters mylimąjį. Galėjo viskas baigtis mirtimi trikovoje, jei ne atsitiktinai pro šalį ėjęs donas Luisas su draugu. Jie atskleidė visą tiesą, privertė prisipažinti kitus du draugus meile seserims, na, o tėvą – duoti sutikimą vestuvėms. Taip, atsitiktinai, buvo išnarpliota visų intrigų pynė.

Kalderonas ne atsitiktinai rėmė savo komedijas atsitiktinumais. Nes jie egzistuoja ir tikrovėje, neretai nulemia žmonių gyvenimo pokyčius.

NESUSIPRATIMAI BEI SUTAPIMAI – jutimai apgaulingi

Gyvenime, taigi, ir šioje komedijoje, be abejo, gausu įvairių nesusipratimų bei sutapimų, savo svarba artimų atsitiktinumams. Kaip ir tipiškose baroko dramose jie atskleidžia, kad jutimai apgaulingi : klausa ir regėjimas sukelia nesusipratimus, iškreipia tikrovę, o daiktai nėra tokie, kokie jie atrodo esą. Pats Kalderonas yra kalbėjęs apie regos privalumus prieš klausą (,,Ausys girdi blogiau, nei mato akys”; ,,Tai, kas iišgirsta, nėra tiek veiksminga, kiek tai, kas pamatyta”).Be to jis yra minėjęs, pats sau prieštaraudamas, ,,akių apgaulės” (iliuzinis ir klaidingas gyvenimo supratimas, kurį žmogus susidaro žiūrėdamas) egzistavimą. Kalderonas parodo mūsų supratimo apie gyvenimą iliuziškumą, žmogaus nesugebėjimą teisingai suvokti ir vertinti tikrovę. Taigi ir ,,Meile nežaidžiama” nepatikimi herojų jutimai sukelia įvairiausių nesusipratimų, nesusikalbėjimų.

Kitas dramaturgo tikslas – šia priemone sukelti žiūrovui juoką. Tokių situacijų ir progų yra ir šioje komedijoje, gal ne tiek, kiek kitose Kalderono dramose. Nesusipratimų ir nesusišnekėjimų tarp veikėjų kaltininkė – jų klausa. Čia galima paminėti ir žodžių bei sąvokų painiojimą, skirtingą jų supratimą. Pavyzdžiui, dono Pedro žodžiai, neteisingai suprasti dukterų, vos joms nesukėlė didelio nemalonumo:

Aš apie garbę

Kalbu, o negandą nešiojuos.

Ne, išsireiškiau aš ne taip :

Ne aš jį įnešu – patsai

Į mus namus surado kelią.

[.]

Juk per tave tasai išdidęs

Veikėjas rado galimumo

Paniekint šlovę šių namų.

,,O viešpatie! Jis viską žino!” – taip iš pradžių suprato tėvą seserys, ir nedaug betrūko, kad būtų išklojusios visą tiesą. Dukterys ir donas Pedras, žinoma, galvojo apie skirtingus dalykus : jos apie išaiškėjusį slaptą meilės ryšį, o tėvui didžiausias paniekinimas ir negarbė – dono Luiso atsisakymas vesti Beatričę.

Kitais atvejais bėdų veikėjams pridarydavo per gera klausa, ar pastabumas. ,,Sustoki, paklausyk, palauk !” ir ,,Aš mirštu meilės glėbyje” –– šie skirtingose situacijose netyčia išgirsti žodžiai tėvui donui Pedrui sukėlė įtarimų. Ką jo namuose veikia nepažįstamas tarnas ? Nejaugi jo duktė Leonora turi slaptą mylimąjį ? Abiem užkluptiesiems pavyko išsisukti – jie tiesiog gudriai pasinaudojo šių posakių daugiareikšmiškumu, pritaikomumu įvairiems atvejams. O dramaturgas šią savybę pritaikė kaip komizmo priemonę. Taigi, Leonora ištaisė klaidą, paskirdama savo žodžius seseriai ir jai tokiu būdu perkeldama kaltę :

,,Aš mirštu meilės glėbyje !” –

Ir moteris šeimos garbingos

Kalbėt taip drįsta ?

Nemažiau gudrus ir iškalbingas tarnas Moskatelis, neprisipažinęs, nei kad pažįsta Inesę, nei ko atėjęs :

Ir, neslėpsiu, užtikau

Merginą, bet gi mergina,

Matyt, pamaniusi, kad vagys,

Tuoj ėmė bėgt. Aš jai : ,,Palauk,

Sustok, klausyk, nebėki lauk !”

Taip gan laimingai baigėsi šie atsitiktiniai klausos sukelti nesusipratimai.

Net kelis kartus komedijoje įsimylėjusius veikėjus apgauna akys. ,,Galbūt apgavo / Tas jūsų smerktinas pavydas”, – sako draugas donui Luisui, palaikiusiam tarnaitės pokalbį su donu Alonsu viena iš Beatričės ,,meiliškų intrigų”.

Tie patys du jausmai, tokie priešingi, bet dažnai lydintys vienas kitą – meilė ir pavydas apakino ir kitą kavalierių, doną Chuaną. Šis neteisingai apkaltina Leonorą neištikimybe :

Ne veltui valkiojas tie žmonės [donas Luisas ir donas Diegas]

Po jūsų langais ! Su manim tu

Žaidimą meilės vedama,

Gerai matau, man už pečių

Prasimanei tu kitą žaismą,

Kitų susitikimų laukei.

,,MECHANINIS

FAKTORIUS” – daiktų reikšmė

Ypatingai suraizgytomis situacijomis ir netikėtais posūkiais pasižymi tos Kalderono pjesės, kuriose atsitiktinumams ir nesusipratimams sukelti dramaturgas pritaiko savo išradimą :,,mechaninį faktorių”4 – kai nesusipratimus, painiavą ir klaidas sukelia daiktai. Kaip rašė rusų teatrologas V.Uzinas (В.Узин), Kalderonui pavyko ne tik šį ,,mechaninį faktorių” efektingai panaudoti sceniniame pastatyme, tuo būdu palaipsniui atskleidžiant žmonių ir daiktų santykius, bet ir išreikšti juo savo idėją apie žmogaus bejėgiškumą ir menkumą. Žmogaus, kuriam atrodo, kad jis verčia jį supantį pasaulį veikti pagal jo nnorus, kai iš tikrųjų, ne jis valdo daiktus, o daiktai valdo žmogų.

Pjesėje ,,Meile nežaidžiama” ,,mechaninis faktorius”, palyginus su kitomis jo intrigų komedijomis (pvz., ,,Dama vaiduoklė” ,,Namą su dvejomis durimis sunku saugoti” ir pan.), ne toks žymus. Kalderonas veiksmą įrėmina viename ar keliuose dvaro interjeruose (dono Pedro ir dono Alonso namai).Jis tik retkarčiais savo veikėjus išveda į lauką. Tokiu būdu Kalderonas komedijos veiksmą stipriai susieja su namu, kuriame gyvena personažai, su slaptu kambariu, baldais, ir, kaip minėjau, atskleidžia žmogaus priklausomybę nuo jjų.

4 – Z.Plavskino vadinamas ,,механическое приспособление”, o dramaturgo amžininkų – ,,lances de Calderón” (Kalderono ėjimai)

Savotiškoje žmogaus ir daiktų sąveikoje glūdi ir viena iš pjesės komizmo priežasčių. Komiškas efektas atsiranda tada, kai pradedama įtarinėti paslaptingų jėgų buvimą. Tada ,,lances de CCalderón” įgauna universalią prasmę, kuri palyginus su kitomis jo pjesėmis, čia nėra labai išryškinta. Vis dėlto savo kūrimo principų ir originalios schemos dramaturgas nepamiršta – ,,mechaninį faktorių” pritaiko ir šioje komedijoje. Tai pats patvirtina personažo lūpomis, lyg ir pašiepdamas savo griežtą laikymąsi paties sukurtų taisyklių :

Palauk ! Tai kas gi tai, scena

Iš Kalderono ? – visados

Tenai bus paslėptas meilužis

Ar susisupusi dama.

Šioje komedijoje juokingos pačios situacijos, kuriose veikėjai pakliūna į daiktų ,,spąstus”. Joje ,,mechaninį faktorių” dramaturgas panaudoja vos kelis kartus : scenose su bufetu-indauja ir su slaptu kambariu. Abiem atvejais, tai uždaros erdvės, kur nuo tėvo savo kavalierius slėpė seserys. Antrame paveiksle situacijos juokingumą supranta ir pats į ją pakliuvęs donas Alonsas. O savo žodžiais komizmą tik sustiprina :

Ir geras bus ggi iš manęs

Grafinas. Stebuklingas indas,

Fajansinis. Aš – bufete ?

Žinoma, dviejų vyrų, lendančių į bufetą, vaizdas žiūrovui labi juokingas. Kita scena, kur damos juos paslepia kiek erdvesnėje patalpoje, kambaryje, yra ne mažiau komiška. Beieškant naujos slėptuvės, Moskatelis su nerimu prisimena kančią lindint bufete : ,,Bufeto, tik ramaus bufeto / Prašau.”. Kaip žinia, tame kambaryje slapukus atsitiktinai užtinka donas Pedras – kyla žiaurus nesusipratimas, tačiau juokingas savo beprasmiškumu.

Galbūt prie ,,daiktų” galima būtų priskirti ir balkoną (jame buvo užtikta Leonora, kalbanti su mylimuoju, oo taip pat iš jo šokti teko donui Alonsui su tarnu) irgi savotiškai apsprendusį herojų likimą.

PAVYDAS – komedijos pradžios elementas

INTRIGOS, KLASTOS IR APGAULĖS

Dažniausia, atsitiktinumo, nesusipratimo, klaidos rezultatas komedijoje – pavydas įtarumas ar baimė netekti garbės. Kaip matyti, pavydas – labai svarbus,gal net centrinis ,,Meile nežaidžiama” motyvas 5 . Jis, kaip ir atsitiktinumai, komedijos

5 – ,,Tuo pasireiškia naujas Kalderono požiūris į žmogų, būdingas baroko epochai” (A.Šteinas). dramaturgas neatsitiktinai iškelia pavydo ir įtarumo temą kaip vieną iš svarbiausių. Žmogaus sudėtingumo ir prieštaringumo suvokimas – vienas iš Kalderono pasaulėžiūros pradų.

eigoje padeda reguliuoti veiksmą. Be to, pavydo scenos, jo sukeltas įtarumas, intrigos, klastos yra komiškos, nes – žiūrovas žino tiesą – tas pavydas be pagrindo, sukeltas smulkmenos, o pridaro tiek painiavos.

Anksčiau minėtoje situacijoje, donas Luisas per nesusipratimą palaiko doną Alonsą Beatričės mylimuoju, taigi ir savo konkurentu. Žinoma, donas Luisas pajunta pavydą, įžeistą garbę ir, matyt, keršto jausmą (kaip minėjau, Kalderonas neidealizuoja žmogaus). Viskas baigiasi santykių aiškinimusi špagomis, kraujo praliejimu, o vėliau ir damos rankos atsisakymu :

Visai kitaip čia reikia veikti.

Pavydulinguos įtarimuos

Kas nusigrįžo jau nuo baimės

Pavyduliaut, tas prarastosios

Ramybės jau nebegrąžins.

[.]

Tai ar ne dvigubai lengviau

Ne pačią santuoką ardyti, –

Bet dar tik mintį apie ją.

Šiuo atveju nesusipratimo rezultatas – įžeista garbė. Nes vargu, ar mylintis ir ddėl to pavyduliaujantis jaunuolis, būtų taip greitai pasidavęs. Donas Chuanas kenčia stipriau : ,,Jau nebėra žaizdos gilesnės, / Kančių pilnesnės, kaip pavydas”.

Tiek pat gilius jausmus Kalderono komedijoje gali patirti ir ponai, ir tarnai. Beje, pastarieji, be to, dažnai pasirodo išmintingesni bei gudresni. Apsukrioji tarnaitė Inesė žino, kad pavydas – galinga jėga : ,,Pakurstysiu jo pavydą, / Kad vertintų mane labiau”. Tačiau tai ne tik varanti pirmyn jėga, bet ir visa griaunanti, ypač jei pavydas užsiliepsnoja šeimoje : ,,Nėra baisesnio juk pavydo / Už tą, kurs savoje šeimoj” (donas Chuanas).

Atsitiktinumas → nesusipratimas → pavydas → intrigos ir klastos

– tokią galima pastebėti grandinę, schemą,,apibendrinančią Kalderono komedijos veiksmo rutuliojimąsi. Prieš tai šnekėta apie pavydo jausmo reikšmę šalutinėse intrigose. Tačiau ta pačia minėta tvarka rutuliojasi jau pačioje kūrinio pradžioje užsimezgusi pagrindinė intriga. Beatričė užtinka seserį balkone, ir, nežinia, ,,kas tai uolumas, / Ar tai beprasmis tik pavydas”, ima prižiūrėti Leonorą. Dėl to ši su mylimuoju ir kitais bendrininkais surezga intrigėlę – sugalvoja Beatričę ,,apmulkint / Meilės komedija tikra”, kuri taip visus įtraukia, kad po to kai kas ir nebeišsikapsto – ,,cinikas” Alonsas įsimyli.

Kalderonas labai mėgsta į savo komedijas įpinti įvairias intrigėles, klastas, apgaules. Ir ne keista – jos labiausiai prikausto žiūrovą, neleisdamos jam net aatsitokėti. Dinamizmas – vienas iš svarbiausių baroko dramos bruožų, jos kūrimo reikalavimų. ,,Meile nežaidžiama” – komedija, todėl ji turi būti dinamiška bei, žinoma, juokinga.

Ypač komiškos tos situacijos, kur veikėjai, apgaulės ir atsitiktinumo dėka patekę į nepavydėtiną padėtį, stengiasi įvairiais būdais paslėpti klastą, padėti draugams ar ,,išnešti gyvą kailį”. Vienas iš tokių momentų, minėtas Moskatelio susidūrimas su donu Pedru jo namuose. Tada tarną išgelbėja jo aštrus liežuvis. O tarnaitės ginklas – greita reakcija ir išradingumas. Kai bufete paslėpti kavalieriai išsiduoda subarškinę indus, Inesė greitai nuslopina įtarimus : ,,žvakidė / Iškrito man”.

NEATITIKIMAI TIKROVEI IR KITI APVERTIMAI

Įdomu, kad minėtais ,,gelbėtojais iš sunkių padėčių” komedijoje visada priversti būti tarnai. Ir jiems tai geriau pavyksta. Jie gudresni ir apsukresni, lyginant su jų šeimininkais : donas Chuanas kiek begelbėtų draugą, tiek pridaro dar daugiau bėdų. Ne naujiena, kad tarnai vaizduojami išmintingesni už ponus, apsukresni ir tuo pačiu juokingesni – prisiminkime, kad ir itališkąjį XVI-XVII amžių ,,dell’arte” teatrą.

Šioje komedijoje tarnai kartais kalba autoriaus vardu, moralizuoja, išsako jo mintis. Įdomiausias, sukeliantis daugiausia juoko ,,Meile nežaidžiama” personažas – tarnas Moskatelis. Šiuo atveju komedijos savitumas pasireiškia tuo, kad tarnas pranašesnis už savo senjorą be viso kito, dar ir sugebėjimu mylėti, jausti gilų, taurų jausmą. Tuo tarpu donas Alonsas džiaugiasi trumpais

nuotykėliais su paprastomis merginomis ir ,,viengungio buitimi”. Moskatelis pats pakomentuoja naujovę :

Pasikeisti mudviem teko

Vaidmenimis. Mūs teatre

Senjoras vis įsimylėjęs,

Su juo gi tarnas – tikras vėjas.

Įvyko permaina tikra,

Nauja tvarka jau scenoj rasis.

Te žmonės džiaugiasi mielai

Naujienėle. Čia atbulai :

Tu – cinikas, aš – mylimasis.

Moskatelis pats žino esąs pranašesnis : ,,Tarnavo man senjoras mano”. Tą išduoda ir veikėjų mintys bei kalba. Šalia bukų dono Alonso kalbų ir prasčiokiškų keiksmų, Moskatelis demonstruoja ,,aukštąją” kalbą ir žeria tikrai iškalbingus palyginimus bei metaforas.

Jų abiejų tos pačios kortos,

Bet LLeonora stvėrė progą

Pradėti pirmąjį ėjimą.

– tokią metaforą Kalderonas įdeda į skaityti nemokančios tarnaitės Inesės lūpas. Ji padeda savo ponioms susigaudyti jų pačių mintyse ir neretai atveria joms akis :

Šnekatės ir jūs, ir ji

Ne ta pačia kalba abi

Jūs – paprastai, ji – iškilmingai.

Visi tokio pobūdžio ir kitokie neatitikimai tikrovei, vaidmenų, posakių, žodžių apvertimai, žinoma, yra vienas iš komizmo šaltinių komedijoje. Prieš tai buvo minėtas apsikeitimas tarnų ir jų ponų rolėmis, kas nebūdinga to laikmečio realybei.

Žiūrovui juokingi turėjo atrodyti ir kitokie sukeitimai –– pavyzdžiui, vieno personažo pasakytų žodžių pakartojimas ir pritaikymas kitam veikėjui. Donja Leonora, prieš tėvą besidėdama nekalta, kartoja žodis į žodį, sesers jai anksčiau skirtus kaltinimus : ,,Suterš / Man apdarą glėbys tavasis !”, ,,Įdingos neturiu sesers / No pat mmažens ir neturėsiu !”. Vėliau jau ir pati seserų padėtis apsiverčia aukštyn kojom: Beatričė gauna tariamojo mylimojo laišką, su kuriuo ją užtinka sesuo. Taigi, šioms damoms susikeitus vaidmenimis, pranašumą įgyja jaunesnioji, Leonora. Ji, tuo pasinaudodama, Beatričės žodžiais, mėgdžiodama šiai būdingą kalbos mandrumą, atsiteisia seseriai. Palyginimui jų abiejų žodžiai, ištarti prieš situacijai apsiverčiant ir po to :

BEATRIČĖ : Palauk, popierių ten

Kokį slepi rankovėj ?

[.]

Ištvirkimu dėmėtą laišką,

[.] Turiu regėti.

LEONORA : Dabar galiu ir aš

Paklaust ir atsiteist už sąskaitas anas, –

Tu kokį idiomą čia,

Suglamžiusi nešvankų lakštą,

Rankovėn įbrukai slapčia ?

Užkluptajai Beatričei, pakliuvusiai į tokią pačią padėtį ir pasijutusiai taip pat, kaip kažkada jos sesuo, belieka pakartoti dabar jau savomis tapusias Leonoros mintis, tik kiek kitais žodžiais :

BEATRIČĖ : Klausyt kas nesiteikia,

Ką noriu pasakyti, ttai tam nereikia

Žinoti, ką slepiu.

LEONORA : Aš neseniai tavęs prašiau

Ir išklausyti maldavau.

Tada reikėjo ir klausyti.

Toks staigus situacijos, seserų vaidmenų pasikeitimas ir pačios Beatričės atvirtimas iš pasikėlusios aristokratės į įsimylėjusią kenčiančią moterį, ypač žinant, kad tai tik negarbingos apgaulės rezultatas, žiūrovus savotiškai linksmina ir vilioja sužinoti – o kas gi bus toliau ?

KOMEDIJOS IR PERSONAŽŲ KALBA

Kalderonas, talentingas komiškų situacijų meistras, didelį dėmesį skyrė ne tik regimam pjesės aspektui, aktorių veiksmams, judesiams, bet ir jų kalbai. Iš anksčiau pateiktų pavyzdžių matyti, kad KKalderonui veikėjų kalba labai svarbi rašant komediją. Dramaturgas kalbėjo apie ,,akių apgaulę” – kadangi, pasak A.Šteino, ,,jo pjesėse matomas vaizdas nusileidžia juntamam, dvasiniam įsivaizdavimui”, Kalderono pjesių kalba apskaičiuota ir numatyta klausymui teatre. Šis baroko dramos kūrėjas, nepaisydamas savo kūrybinės laisvės, sugrįžta prie tradicinės dramaturgų, savo pirmtakų, kalbos. Metaforos, vaizdiniai, palyginimai, jo pjesėse perduodami personažų, iškyla dialoguose ir monologuose, dramatinio veiksmo eigoje. Kalba atspindi veikėjų charakterį ir temperamentą, perteikia Kalderono intrigų komedijai būtiną dinamizmą. Be to kalba labai svarbi kuriant komiškas scenas, siekiant prajuokinti žiūrovą.

Dramaturgas pasižymi labai gražia, turtinga, visada atitinkančia ,,aukštojo” žanro reikalavimus, kūrinių kalba ir stiliumi. Kalderono poetinis stilius yra gana originalus, nors jame atsispindi nemažai baroko principų : puošnių, įmantrių metaforų, palyginimų, hiperbolių ir kitų baroko stilistinių priemonių. Tokia net ir ,,Meile nežaidžiama” tarnų kalba. Tai tik patvirtina Ž.Plavskino žodžius, kad Kalderono komedija – visada ,,Aukštoji” komedija.

Štai gražus tam pavyzdys – Moskatelis savo senjoro padėtį palygina su toreadoro, nukauto ne buliaus, o pagalbon atbėgusio draugo 6 :

Štai tūlas taip toreadoras

Arenoj raitas pasirodė,

[.]

Pargriovė bulius žirgą jo,

Ir jis ant buliaus sprando krito.

Bičiulis metėsi pagalbon,

Bet susijaudinęs pamovė

Ir persmeigė jisai ne bulių –

Toreadorą patį.

Pritaikyk pasaką tą sau.

[.]

Nebeaišku : ar šiandieną

Chuanas partneris tik tavo,

Ar partneris jis Beatričės.

Net keikdamas savo ,,nusikaltusią” mylimąją tarnas vvartoja gražius, netinkančius prastuomenės kalbai, įžeidimus – palyginimus : ,,Girkono tigre kraugery”, ,,Šlykštus Egipto krokodile”, ,,Albanų liūte”. Tiesa, ,,Meile nežaidžia-

6 – Beje, ši metafora (arklio ir raitelio kritimas) vėlesnėse, simbolinėse, Kalderono pjesėse buvo gan dažnai vartojama ir tapo simboliu ( nors tais laikais tokios sąvokos ,,simbolis” dar nebuvo). Arklys vaizduoja aistras, nunešusias herojų, o pats kritimas – moralinį nuopuolį.

ma” veikėjai ne visada keikiasi tokiu ,,aukštu” stiliumi. Ir tuo pasižymi ne tarnai, o atvirkščiai – jų šeimininkai. Donui Alonsui čia netrūksta išmonės : ,,velniai parautų!”, ,,ar kančia žąsinas toksai”, ,,vėpla tu”, ,,beproti”. Labai panašiai savo tarnaitę plūsta ir kaprizingoji Beatričė.

Beje, aristokratai, kaip ir dera, moka parodyti savo aukštą padėtį, išsilavinimą. Jų kalbą autorius pripildo įmantrių posakių, hiperbolių, metaforų. Jausmų pakylėtas donas Alonsas atsiveria visu savo iškalbingumu. Nors, iš tiesų, čia jo lūpomis kalba pats Kalderonas. Ketvirto pjesės paveikslo septinta scena – tarsi turtingas puošniomis metaforomis bei išraiškingais palyginimais, pakartojimais dramaturgo pamokslinis moralas – meile žaisti nevalia :

Kas žaidžia su jūra putota

Ir nardo verpetuos srauniuos,

Tarytumei soduos žydriuos,

Tas žus sukūringame plote.

[.]

Žinok : meile žaisdamas žūna,

Lyg žaistų su jūrų gelme.

Tose penkiose strofose Kalderonas atsiskleidžia kaip talentingas baroko poetas. Norėdamas žiūrovą pamokyti, jis įtikinamai, labai vaizdingai nusako grėsmę žaidžiant su jausmais. Pavojų jis prilygina jūrų ggelmėms, tigro nasrams, ugniai ir ginklui. Kiekvienos strofos gale dramaturgas-pamokslininkas pakartoja, kad ,,meile nežaidžiama” :

Žinok : meile žaisdamas žūna,

Lyg žaistų su jūrų gelme.

Patyriau : žaist meile nereikia,

Kaip žaist su tigru nevalia.

Ir meile tat žaisti bijoki,

Kaip nežaidi su ugnimi.

Ginklu kas ir meile juokauja,

Nuo jų, Beatriče, tas žus.

Pasak A.Šteino, Kalderono metaforų ir palyginimų medžiagą apsprendžia tai, kaip jis traktuoja žmogaus būties temą. Jis, komedijos dėka kreipdamasis į plačią auditoriją, kalba apie tai labai rimtai. Dažnai savo pjesėse, ypač vėlesnėse, dramaturgas vartoja pirmapradžių elementų sąvokas, kurias pastebime ir minėtoje ištraukoje.

,,Meile nežaidžiama” autorius ne tik pašiepia savo herojus iš šono, bet kartais ir patį komedijos veikėją apdovanoja jumoro jausmu. Moskatelis moka palyginimais ne vien apibūdinti pono situaciją, bet ir pašaipiai įvertinti savo nemalonią padėtį :

Ne kartą man matyti teko :

Bučiuoja mergina ėriuką, –

Vaikinas žiūri gi į ją.

O kas gi tai ? Ne avinukas –

Vaikinas josios glėbyje,

Aš – tikras avinas – žiūriu.

Ir ,,aukštoje” kalboje Kalderonas randa komizmo šaltinį, ypač tais atvejais, kai esama perdėto mokslingumo, hiperbolizacijos arba, taip vadinamo, kalbos precioziškumo. Tokia donjos Beatričės kalba – pernelyg įmantri, perpuošta moksliniais, protingais žodžiais, terminais. Jos nesupranta ne tik tarnai (Beatričė aiškina tarnaitei : ,,Tai neraliuota ! Tai kvaile ! / Na, klavdikantas – tas, kieno abidvi

kojos nevienodos, / Kuris šlubuoja.”), ne tik artimieji ( tėvas priekaištauja : ,, Koks fatum, kas tie pelenai ? / [.] / Ne taip kalbi tu, kaip visi, / Tai ir daryt prasimanysi / Ne taip, kaip žmonės.”), bet ir žiūrovui bei jai pačiai sunku susigaudyti jos mintyse bei žodžiuose :

Pritimas tas skurdusis

Kur vos į saulės spindulį žvelgiu,

Sfera man bus žalinga,

Kur, manding, aš nuliūdus gyvenu,

Tačiau kur iš tikrųjų tik bemirštu.

[.]

Ak, verkit, verkit, akys,

Sinonimai abipusiai dėlei sunkios

Ir sielvartingos nuoskaudos manosios.

[.] aargi mano skundai šie

Išdėstyti ne pat prasčiausiu,

Ne pat kukliausiu stiliumi ?

Šie perdėm iškilmingi žodžiai ir tonas žiūrovui tegali išspausti nebent juoko ašarą. Be to komizmą sustiprina Beatričės tuos ,,in specie”, ,,epiciklus”, ,,fenastrus”, ,,paroksizmus” lydintys, aristokratei visai netinkantys, keiksmai, atidengiantys tikrą Beatričės veidą.

IŠVADOS

Vienoje iš ankstyviausių savo intrigų komedijų, ,,Meile nežaidžiama”, P.Kalderonas atsiskleidžia kaip talentingas ir originalus baroko dramos, komiškų situacijų, kūrėjas. Darbe apžvelgti pagrindiniai komizmo šaltiniai šioje komedijoje. Tai įvairios komiškos situacijos, sukeltos atsitiktinumų, ,,daiktų” įtakos (,,mechaninis faktorius”), nesusipratimų, įvairių sutapimų iir apvertimų, pavydo ar įžeistos garbės, intrigų bei klastingų apgaulių. Komizmas glūdi ir personažų kalboje. ,,Meile nežaidžiama” dramaturgas nenusižengia savo principams – komediją stato pagal savo paties sukurtą siužetinę ir struktūrinę schemą.

Be dramaturgo talento pjesėje pasireiškia ir kita P.Kalderono ppusė – jis kunigas, todėl čia išsako savo pamokslininko moralą : ,,meile nežaidžiama”. Pats komedijos pavadinimas skamba pamokančiai – jausmais žaisti nevalia, o ypač meile, nes ji nepavaldi valiai.

Pasak A.Šteino, Kalderonas, paskutinis didis ,,Aukso amžiaus” atstovas, padaręs trijų amžių Ispanijos idėjinio vystymosi išvadas, visų pirma buvo kūrėjas-mąstytojas, siekęs rasti filosofinę būties koncepciją. Tai labiau būdinga ir ryškiau atspindėta vėlesnėse dramaturgo pjesėse. Tačiau ir čia už, iš pirmo žvilgsnio, komiškai atrodančių atsitiktinumų, nesusipratimų, pavydo scenų, situacijų su ,,daiktais” slypi kur kas gilesnė – filosofinė – potekstė.

Be to, daugelis kritikų P.Kalderoną išskiria kaip didelį racionalistą, ir gyvenime, ir kūryboje besiremiantį išskirtinai protu ir logika. Tai ypač ryšku ,,Meile nežaidžiama”. Ir kūrinio meninė struktūra, ir personažai, ir pats komiškų situacijų konstravimas apgalvoti iiki kruopščiausių detalių. Kalbant smulkiau, dramaturgo racionalizmas čia pasireiškia minčių logine seka, įvykių nuoseklumu, ypatingai išdirbta dramine maniera : savotiška siužetine schema (A.Šteino žodžiais, savo komedijose Kalderonas ,,tarsi skirtingais būdais sprendžia tą patį matematinį uždavinį”), griežta visų dalių dydžių proporcija, iki detalių apgalvota ir logiškai sudėta kompozicija ; dramatinio veiksmo intensyvumo palaipsninis stiprinimas ir jo koncentracija ties keliais personažais; nepaprastai ekspresyvi kalba, kurioje plačiai vartojami kultistinės bei konseptistinės poezijos fragmentai; charakterių schematizacija ir logilizacija ir t.t.

Kalderono komedija – tai vvisada ,,Aukštoji” komedija : čia veikia tik dvariškiai, pačiuose patetiškiausiuose momentuose herojai nenusižengia kurtuazijos principams, neperžengia aristokratų garbės įstatymų. Tai atsispindi ir jų kalbos, gausiai išdailintos įmantriais posakiais, hiperbolėmis ir puošniomis metaforomis, iškilnume.

Kalderono intelektualizmas ir racionalizmas slypi ne tik jo personažų kalboje, bet ir jų aistrų vaizdavime. Meilė jo komedijoje tarsi koks silogizmas – ji paklūsta protui. Renesanso poetai meilę traktavo kaip kuriančių gamtinių jėgų pasireiškimą, Kalderonas vienoje savo komedijų pateikia tokį jumoristinį meilės apibūdinimą : ,,Meilė ne tik yra mokslas pati savyje; nėra mokslo, kurio neapima meilė. Logika – todėl, kad kiekviena diena tampa silogizmu. Filosofija – nes ji yra gamtos filosofija. Ji – taip pat ir teisės mokslas – nėra valstybės, kuri turėtų daugiau įstatymų nei jų turi meilė. Tai ir astrologija, mokslas apie žvaigždes, kuriomis meilė ir yra paremta. Na, tai ir teologija – mokslas susijęs su dievu, o juk pati meilė yra dievas.” Žinoma, šis apibrėžimas nuspalvintas jumoru, tačiau jis, be abejonės, apibūdina meilės santykių vaizdavimą jo komedijose. Bet tai neįrodo, kad meilėje laimi tas, kuris protingiausias ar labiausiai išsilavinęs. Komedija – toks žanras, kuriame didžiulį vaidmenį atlieka atsitiktinumas ir triumfuoja žemiškasis, jausmų pradas. Todėl, nepaisant logikos, laimi žavingiausias personažas, kuriam labiausiai sekasi.

Taigi, viskas Kalderono kkomedijose pajungiama protui. Tačiau jei kas ir gali sugriauti kūrinio logiką, tai tik į numatomus įvykius ir personažų veiksmus įsiveržusios jiems nepavaldžios jėgos, pasireiškiančios atsitiktinumų pavidalu.

Kalderono racionalizmas, nepaisant jo stiliaus originalumo, jį priartina prie kitos XVII amžiaus literatūrinės krypties – klasicizmo. Tačiau jo komedijose, taigi, ir ,,Meile nežaidžiama” gražiai dera vienas kitam prieštaraujantys logika ir dinamizmas, chaosas. Nuostabią Kalderono fantaziją koreguoja protas. Šių dviejų elementų santykis tarnauja tikroviško realybės paveikslo kūrimui.

Kiekvienas personažas siekia savo asmeninių ir egoistinių tikslų. Visuomenė susideda iš prieštaraujančių egoistinių norų. Joje vyksta stichinių jėgų žaidimas, pasireiškiantis atsitiktinumų forma. Šį prieštaravimą, nesusipratimą reikia gale pjesės privesti iki harmonijos, iki visuotinio sutarimo. Pasak, A.Šteino, to reikalavo rašytojo požiūris. Juk jis ne tik aiškiai matė visuomenėje esančią disharmoniją, bet ir buvo feodalinės tvarkos šalininkas, į kurią žiūrėjo kaip į proto ir logikos įsikūnijimą.

Chaosas vyrauja ir jo komedijose – anot A.Šteino, vaizduodamas atsitiktinumų ir stichinių jėgų žaidimą, Kalderonas net pralenkė tuometinę buržuazinę visuomenę su jos ,,turgaus stichija”. Iš dalies dėl to jo komedijos yra tokios dinamiškos. Dinamizmo dramaturgas pasiekia atsitiktinumų, intrigų, komiškų situacijų gausumu ir t.t. Pasaulyje vyraujančią disharmoniją atskleidžia ir komedijos stilistika (nesuderinamų sąvokų derinimas, įdomios metaforos, įvairios antitezės ir kiti barokinio stiliaus ypatumai).

Kalderono pjesėse veiksmas vystosi audringai iir dinamiškai, gyvenimo stichija žaidžia su herojais, juos skatina piktadarybėms ir griauti nusistovėjusią tvarką. Tuo tarpu Kalderonas savo pjeses konstruoja racionalistiškai, pasiekia simetrijos, su matematiniu tikslumu rutulioja intrigą ir priveda ją prie harmoniško finalo. Rizikingas atsitiktinumų žaismas rašytojo baigiamas laiminga pabaiga – ją jis vaizduoja ne kaip neišvengiamą baigtį, o kaip nepaprastą, išsiskiriančią iš viso, kas vyksta. Tuo komedijų ir ,,Meile nežaidžiama” pabaiga artima pasakai.

Vis dėlto, kokia didelė bebūtų disharmonija visuomenėje, į kokias rizikingas situacijas bepakliūtų herojai, viskas komedijos pabaigoje turi baigtis harmonišku sprendimu – vestuvėmis. Visos Kalderono pastangos ir yra nukreiptos į tai, kad sudėtingais šachmatiniais intrigos žingsniais ir griežto matematinio apskaičiavimo keliu herojus privestų prie santuokinės harmonijos, kurią jis laikė svarbiu visuotinės harmonijos elementu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kalderonas P. Meile nežaidžiama (K.Inčiūros vertimas iš rusiškojo M.Kazmicovo teksto ir jo sceninės 1951 metų redakcijos). Rankraštis.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Registracijos Nr.1190. Vilnius, 1951.

2. Visuotinės literatūros istorija XVII-XVIII a. Vilnius, 1990.

3. Штейн А.Л. Литература испанского барокко. Москва, 1983.

4. Плавскин З.И. Испанская литература XVII ср.– XIX века. 1978.

5. Томашевский Н. Испанский театр залотого века // Испанский театр. Москва, 1969.