Laimės ir draugystes vertybės pagal Aristotelį ir Platoną.

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę.

Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje – Aristotelis (384 – 322 m.pr.m.e.).

Aristotelio filosofijos iistorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai žinojo jį kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę, – aatidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais.

Aristotelis – antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos ttarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Jis užbaigė filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.

Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada – idėjų hipotizavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu. Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija – remiantis PPlatono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė.

„Kas yra eudaimonia?“ „Eudaimonia“ dažnai verčiama kaip laimė. Iš tiesų Aristotelis užduoda klausimą, kuris moralei yra kertinis – „Koks yra visų geriausias ir patsai vertingiausias gyvenimas, kokį tik žmogus apskritai gali gyventi?

Aukščiausiojo gėrio sutapatinimas su laime galbūt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas. Vis dėl to kas yra laimė? Į tai atsakysime, jei suvoksime, koks yra žmogui būdingas darbas.

Aristotelis nuo kklausimo, ką žmogus kaip toks daro, pereina prie klausimo, ką daro geras žmogus; ir identifikuoja šį klausimą klausimu. Kas yra žmogui geras gyvenimas? Žmogui tuomet darbas yra sielos veikla pagal protą arba ne be proto. Jeigu tam tikro žmogaus ir gero žmogaus darbą rūšies atžvilgiu vadiname tapačiais, atitinkamo darbo pranašumu laikydami meistriškumą, jei taip yra tai gėris žmogui yra sielos veikla pagal jam būdingą dorybę, o jeigu yra daug dorybės pavidalų, tai pagal geriausią ir tobuliausią dorybę. Reikia dar pridurti – per visą gyvenimą. Juk viena kregž-dė dar ne pavasaris, taip pat ir viena diena. Panašiai taip nepadarys laimingo žmogaus viena diena ar trumpas laiko tarpas. (2, 28-29)

Pagal Aristotelį visos veiklos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir viena veikla pasiekiamas gėris, o jei yra daug tikslų, tai bus daug ir pasiekiamų gėrybių.

Jeigu yra tik vienas galutinis tikslas, tai jis bus ir bus mūsų siekiamas gėris., o jeigu jų yra daug, tai gėris bus tas, kuris bus tobuliausias. Tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, vadiname tobulesniu už tą, kuris yra ta priemonė, kitam tikslui pasiekti, o tą, kurio niekuomet nesiekiame dėl kitų tikslų, – tobulesniu už tuos tikslus, kurių siekiame ir dėl jų pačių ir dėl kitų tikslų. Absoliučiai ttobulu vadiname tą tikslą, kurio siekiame tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų.

Toks gėris kaip tik yra laimė. Mat ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o niekuomet – dėl ko nors kito. Garbę, malonumą, išmintingumą, kiekvieną dorybės rūšį pasirenkame ir dėl jų pačių – juk, niekuomet nesitikėdami iš jų kokios naudos, mes kiekvieną iš jų pasirinktume, bet ir dėl laimės, nes manome, kad jie mus ves į laimę. Tačiau laimės niekas nepasirenka dėl kitų dalykų, o pasirenka tik dėl jos pačios.

Tas pat išeina ir remiantis [laimės] pakankamumo sau sąvoka. Mat tobuliausiam gėriui pakanka paties savęs. Pakankamumo sąvoką mes taikome ne tik paskiram vienišam žmogui, bet taip pat susijusiam su tėvais, vaikais, žmona ir apskritai su draugais, nes žmogus iš prigimties yra skirtas bendruomenei. Tik reikia nustatyti kokią nors šių ryšių ribą, nes jei siesime žmogų su protėviais, ainiais ir draugų draugais, nebus galo. Pakankamu sau mes vadiname tai, kas, visiškai atskirai imama, padaro gyvenimą pageidaujamą ir neturintį jokių trūkumų. Manome, kad toks dalykas yra laimė: ji yra labiausiai iš visų gėrybių siektina, nes nėra kitų gėrybių sumos sudedamoji dalis, o jei įjungtume ją į kitų gėrybių aibę, net mažiausio gero dalyko prisidėjimas padarytų ją dar labiau siektiną; mmat tas priedas padidintų jos vertę, o didesnė gėrybė visuomet yra labiau siektina. Taigi atrodo, kad laimė yra tai, kas tobula, kam pakanka savęs paties; ji yra mūsų veiklos galutinis tikslas.

Aukščiausiojo gėrio sutapatinimas su laime galbūt jau yra apskritai visų pripažįstamas dalykas, bet vis tiek būtų pageidautina nusakyti, kas ji yra. (1, 71-72)

Laimę reikia tyrinėti ne tik loginėmis išvadomis ir prielaidomis, iš kurių darome tas išvadas, bet taip pat žmonėse paplitusiomis nuomonėmis apie ją, nes su tiesa visi faktai susitinka, o tarp netiesos ir tiesos tuojau iškyla nesutarimų.

Gėrybės yra skirstomos į tris rūšis: į vadinamąsias išorines, į sielos gėrybes ir kūno gėrybes. Iš jų sielos gėrybes mes laikome aukščiausiomis gėrybėmis tikrąja to žodžio prasme, o sielos veiklą ir darbą priskiriame prie sielos gėrybių. Taigi gėrio apibrėžimas yra teisingas, jis sutinka iš senovės einančia žmonių nuomone, filosofai jį taip pat priima. Jis yra teisingas dar ir dėl to, kad tam tikra veikla ir darbas yra skaitomi galutiniu tikslu, nes tuo galutinis tikslas priskiriamas prie sielos, o ne prie išorinių vertybių. Su apibrėžimu dera ir teiginys, kad laimingas žmogus gerai gyvena ir jam gerai einasi, nes laimė yra geras gyvenimas ir gerovė.

Laimės apibrėžime yra ir visi paprastai žmonių reikalaujami laimės elementai. Mat

vieniems laimė yra dorybė, kitiems supratingumas, dar kitiems – filosofų išmintis. Kiti prie šių dalykų arba prie vieno kurio nors iš jų prideda malonumą arba juos supranta kaip neatskiriamai susijusius su malonumais, pagaliau dar kiti prie šio viso dar prideda išorinę sėkmę.(1, 73-74)

Taigi laimė yra aukščiausias, gražiausias ir maloniausias gėris; tos trys sąvokos yra viena nuo kitos neatskiriamos, kaip pasakyta Delo įraše :

Kas teisingiausia – gražiausia, o būti sveikam – naudingiausia.

Bet maloniausia užvis – tai ką tu myli, laimėt.

Laimė yra ddaug kam prieinama, ją gali įsigyti visi, jei tik jie nebus doroviškai suluošinti. Jei geriau šitokiu būdu tapti laimingam, o ne atsitiktinai, tai reikia manyti, kad iš tikrųjų taip ir yra, nes dalykams, kurie susiję su prigimtimi, būdinga būti kuo tobuliausiems.

Ar laimė yra atsitiktinumas? Laimė yra tam tikra sielos veikla jai būdingos dorybėw prasme. Iš kitų gėrybių vienos laimei būtinos, o kitos savo esme yra jai tik pagalbinės priemonės ir naudingi įrankiai. Juk gyvenime įvyksta visokių pasikeitimų ir visko atsitinka: nnet laimingiausią žmogų senatvėje gali ištikti baisios nelaimės.

O gal nė vieno žmogaus negalime pavadinti laimingu, kol jis tebegyvena? Ar galima sakyti, kad miręs žmogus yra laimingas? Gal tai būtų nesąmonė, ypač kad mes laimę laikome tam tikra veikla.

Jeigu reikia žvelgti įį gyvenimo pabaigą ir tik tada laikyti žmogų laimingu – ne dėl to kad jis yra laimingas, bet kad anksčiau buvo laimingas, tai argi nekeista, jei tada, kai žmogus laimingas, bus vengiama sakyti dėl tos priežasties, kad jų gyvųjų nenorima vadinti laimingais, nes galimi visokie laimės pasikeitimai, o laimė įsivaizduojama kaip tai, kas pastovu ir labai sunkiai išjudinama, tuo tarpu žmogų dažnai ištinka visokios likimo permainos? O gal apskritai klaidinga žiūrėti likimo permainų? Juk ne nuo jų priklauso tai, kas gera ar bloga. Tikrajai laimei lemiamas dalykas yra dorovinis tobulėjimas.

Laimingas žmogus visuomet jaus siekimą laimės pastovumą, visą gyvenimą jis išliks toks pat laimingas. Jei ne visuomet, tai bent dažniausiai jis savo darbu ir kompetencija realizuos dorovines vertybes, o atsitiktinės llaimės permainas iškęs kuo kilniausiai, prisitaikydamas prie kiekvienos jų – tai bus tikrai geras žmogus , tvirtas, nepriekaištingas.

Žinoma, Aristotelis nė neketina įstengti pateikti detalų receptą geram gyvenimui pasiekti. Kad taip padaryti neįmanoma, jis pats mėgina tai pabrėžti.

Jeigu norime praktinio orientyro , kaip elgtis sunkioje situacijoje, Aristotelis apdairiai rekomenduoja paklausti gero ir išmintingo žmogaus patarimo. Toks žmogus gali dažnai regėti, kas konkrečiomis aplinkybėmis daryti geriausia, net ir jei nebūtinai pajėgia paaiškinti, kodėl tai geriausia. Laimė priklauso (iš dalies) nuo gero ir iišmintingo veikimo, tai mes negalime paaiškinti kodėl tam tikras veikimas yra geras ir išmintingas, sakydami, kad tai vysto mūsų laimę. (2, 209,211)

Po laimės reikėtų pakalbėti apie draugystę, nes ji yra dorybė arba glkaudžiai su ja susijusi. Tai reikalingiausias gyvenime dalykas. Nė vienas negalėtume gyventi be draugų, nors ir turėtų visas gėrybes. Juk kokia nauda iš pasiturimo gyvenimo,l kai nėra galimybės daryti gera, nes vertingiausia geradarybė pasireiškia kaip tik draugų atžvilgiu. Ir kaip išsaugoti savo gerovę be draugų? Mat kuo didesnė gerovė, tuo daugiau jai gresia pavojų. O varguose ir kitose nesėkmėse draugai yra vienintelė užuovėja. Draugystė apsaugoja jaunus nuo klaidų, seniems patarnauja ir padeda, kai jėgos nusilpsta, o vyrus pačiame amžiaus stiprume jis paskatina kilniems darbams – „dviese drauge eidami“.

Draugystė ne tik reikalinga , bet ir kilni. Mes giriame tuo, kurie yra mūsų draugų draugai, o turėti didelį būrį draugų yra kilnu.

Bet dėl draugystės daug ginčijamasi. Vieni ją laiko tam tikru panašumu ir mano, kad panašūs žmonės yra draugai. Todėl sakoma: „toks tokį pažino“, „Varnas varnui akies nekirs“. O kiti, atvirkščiai,sako, kad panašūs yra varžovai: „puodžius pavydi puodžiui“. (1, 210-211)

Yra trys dalykai, dėl kurių žmonės draugauja. Kai turima galvoje negyvi daiktai, apie draugystę nekalbama, nes iš negyvų daiktų negalima ssulaukti atsako ir nelinkima jiems gero – būtų juokinga vynui linkėti gero; jeigu iš viso čia galima ko nors linkėti, tai tik vynas gerai išsilaikytų, kad jo turėtum. O draugui, sakoma, reikia linkėti gero dėl paties draugo. Tuos, kurie draugui linki gero, vadina palankiais – jeigu anas neatsilygina tuo pačiu; o jeigu anas savo ruožtu atsilygina, tai bus draugystė.

Tie trys motyvai dėl kurių užsimezga draugystė, vienas nuo kito skiriasi rūšimi. Panašiai skiriasi draugiškumas ir draugystė. Taigi yra trys draugystės rūšys – jos atitinka tris rūšis to, ką verta mylėti; kiekvienu šiuo atveju atvirai atsakoma į draugystę, ir draugaujantieji linki vienas kitam gero pagal mylėjimo motyvą. Tie, kurie vienas kitą myli dėl naudos, myli ne pačius draugus, bet draugauja dėl to, ką vienas iš kito gali gauti gero. Taip pat ir tie , kurie draugauja dėl malonumo. Juk ne dėl būdo jie myli tuos, kurie yra sąmojingi ir linksmi draugijoje, o tik dėl to, kad jie teikia jiems malonumą.

Kai draugystės pagrindas yra nauda, žmonės myli dėl to, kad siekia sau naudos, o kai malonumas – dėl to, kad siekia malonumo, vadinasi, draugauja ne dėl žmogaus, o tik tiek, kiek jis teikia naudos ar malonumo. Tokia draugystė yra atsitiktinė, nes draugas, čia vvertinamas ne už tai, kad jis yra toks, koks yra o už tai, kad jis teikia naudą ir malonumą. Tokios draugystės lengvai išyra, jeigu draugai pasikeičia : jei jie pasidaro nenaudingi arba nebeteikia malonumo, tuoj nustojama draugauti. Naudinga ne visuomet tas pats, bet vienąkart – viena, kitąkart – kita. O kai dingsta draugystės pagrindas, nutrūksta ir draugystė , nes ji tik dėl to buvo ir užmegzta. Tokia draugystė dažniausiai būna senatvėje – mat tokio amžiaus žmonės greičiau siekia naudos, o ne malonumo.bet ją aptinkame pačiame amžiaus stiprume, ir tarp jaunų žmonių, jeigu jie siekia naudos. Tokie žmonės ne visada sugyvena vieni su kitais. Kartais jie net būna nemalonūs vieni su kitais. Jie ir nejaučia poreikio draugauti, jeigu iš draugystės nematyti naudos. Jie būna malonūs ir tiek, kiek tikisi tuo ką nors laimėti. (1, 212-213)

Dorų ir savo dorybėmis panašių žmonių draugystė būna tobula. Mat jie vieni kitiems linki gero, nes yra lygiai geri, ir geri iš esmės. Tie kurie linki gero draugams dėl pačių draugų, yra geriausi draugai; jie yra draugai neatsitiktiniai, bet dėl to, kad myli vienas kito būdą. Kiekvienas iš draugų yra geras savaime ir geras draugui. Mat dorovingieji yra apskritai geri, ir vienas kitam naudingi. Tuo atžvilgiu tobula

draugystė atitinka visas minėtas sąlygas, nes abu draugai iš esmės yra tokie pat, ir kiti dalykai yra panašūs, o tai, kas yra gera savaime, ir malonu savaime. Tokie dalykai yra labiausiai verti mylėti, todėl tokių žmonių draugystė yra geriausia ir kilniausia. (1, 214)

Kita draugystės rūšis remiasi vieno [iš draugų] pranašumu, pavyzdžiui, tėvo – sūnaus atžvilgiu ir apskritai vyresniojo – jaunesniojo, vyro – moters atžvilgiu ir vadovo – valdinio santykiu. Bet šitos draugystės rūšys skiriasi viena nuo kitos. Juk ne ta ppati draugystė tėvų ir vaikų ir valdančiųjų su valdiniais. Tačiau ne ta pati draugystė taip pat tarp tėvo ir sūnaus, arba vyro ir žmonos. Kiekvieno jų dorybė ir paskirtis skirtingos, skiriasi ir tų draugysčių priežastys. Todėl yra skirtingas mylėjimo būdas, ir pati draugystė. Su[prantama, kad čia vienas iš kito gauna ne tą patį , – to nedera reikalauti.

Visose pranašumu paremtose draugystėse turi būti proporcinga ir meilė. Kadangi draugystė daugiau pasireiškia meilę teikiant ir tie, kurie su draugais elgiasi draugiškai yra ggiriami, tai atrodo, kad svarbiausias draugystės požymis yra meilė draugams. Todėl tie, kurie elgiasi su draugais pagal jų nuopelnus ir ir vertę, yra pastovūs draugai – pastovi ir jų draugystė. Šia prasme draugais galėtų būti ir nelygūs žmonės – jie ssusilygintų. Bet išorinė ir vidinė lygybė yra draugystė; ypač svarbi lygybė dorybės atžvilgiu, nes tokie draugai būna pastovūs ir patys savaime, ir kitų atžvilgiu. Tokie draugai neprašo netinkamų patarnavimų ir patys draugams jų neteikia, – jie net trukdo draugams tai daryti. (1, 219,220)

Kaip jau buvo sakyta, draugystė yra trijų rūšių: kiekvienu atveju draugystė būna arba tarp lygių, arba vienas iš draugų būna pranašesnis. Draugystė galima tarp žmonių, kurie abu lygiai geri arba tarp gerų ir blogų, tarp tų, kurie teikia malonumus arba naudą – arba lygią naudą ar malonumą ,ar nelygią. Todėl lygūs draugai turi lygiai ir draugauti, ir visais kitais atžvilgiais susilyginti, o nelygūs turi duoti draugams pagal jų pranašumą. Priekaištai ir skundai kyla tiktai arba dažniausiai nauda pagrįstoje ddraugystėje. Tai suprantama. Mat draugai, kurie draugauja dėl dorybės, stengiasi vienas kitam daryti gera – juk tai būdinga ir dorybei, ir draugystei, ir tie kurie vienas su kitu šiuo atžvilgiu lenktyniauja, negali vienas kitam priekaištauti ir vaidytis. Juk niekas nesibodi tuo, kuris jį myli ir daro jam gera, bet atvirkščiai: jeigu jis yra jautrus žmogus, stengiasi palenkti savo geradėją. Mat kiekvienas žmogus siekia to kas gera. Duodantysis niekada negali patenkinti gaunančiųjų reikalavimų. (1, 227-228)

Platonas buvo garsiausias Sokrato mokinys, kilęs iiš kilmingos Atėnų šeimos, savo kiltį atsekančios iki paskutiniojo Atėnų karaliaus ir Solono, didžiojo socialinio gyvenimo ir politikos pertvarkytojo.

Dar jaunystėje Platonas tapo karštu Sokrato gerbėju nepaisydamas šio plebėjiškos kilmės Bet skirtingai nuo mokytojo, vertinusio asmenybių svarbą, tikėjo politinių institucijų svarba. Dar jaunystėje jis pastebėjo, kad atėniečiai, pasiduodami ambicingų politikų kalboms, įsivėlė į avantiūras ir galutinai pralaimėjo Peloponeso kare. Pavojaus akivaizdoje buvo atsisakyta demokratijos ir tada Platonas patikėjo 30 tironija – ypač, kai jų lyderis Kritijas buvo artimas giminaitis. Tačiau greit patyrė, kad demokratija buvo auksas lyginant su kilusiu teroru. 399 m.pr.m.e. nuvertus oligarchiją ir atstačius demokratiją, buvo priimtas naujas įstatymas, iš esmės rašytinė konstitucija, siekiant apsisaugoti nuo neapgalvotų politinių sprendimų – tai Platonas priėmė su viltimi ir net Sokrato mirties bausmę laikė kvailu atsitiktinumu, o ne naujo režimo pasekme. Tik po kelių metų vėl įsigalėjus demagogijai, jis nusivylęs politikais siūlė filosofams tapti valdovais (arba šiems – filosofais).

Parašęs „Gorgias“ dialogą, nuvainikuojantį politinę retoriką, jis išvyko į pietų Italiją; kad ištirtų tenykštę politinę tvarką. Bet ten aptiko, kad padėtis yra dar blogesnė – maža visuomenės dalis gyvena prabangoje išnaudodama vargšus. Syrakuzuose jis sutiko jaunuolį Dion, valdovo Dionysius I pusbrolį, kuris pasiūlė Platonui įgyvendinti savo idėjas, kai susidarys tam palankios sąlygos. <

Grįžęs į Atėnus, įkūrė Akademiją i parašė savo didįjį veikalą „Politeia“ (Valstybė), kuriame išdėstė idealios valstybės gaires. Kadangi visuomenėje sumaištį sukelia žmonių aistros ir troškimai, valstybei turi vadovauti elitas, kurį palaiko karių klasė.

Abi šios valdančios klasės neturi siekti asmeninės ar šeimų nuosavybės ir visus būtinus pragyvenimui dalykus gauti iš darbo žmonių, kuriems vieninteliams leista turėti nuosavybę. Elitas turi būti gerai išsilavinęs.

Mirus Dionysus I, Dion sugundė Platoną vėl vykti į Syrakuzus ir pabandyti įgyvendinti savo idėjas. Bandymas sužlugo ir vėlesniuose politiniuose darbuose „Politicus“ (Valdininkas) ir „Nomoi“ (Įstatymai), jis stengėsi įtikinti, kad tik dievas gali būti virš jo politea, filosofų-politikų, absoliučios valdžios. Žemiškieji valdovai turi paklusti griežtiems įstatymams, nors visi įstatymai yra netobuli dėl gyvenimo pernelyg didelės įvairovės. „Nomoi“ veikale vis dar išsakė nuosavybės ribojimo idėjas.

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas. kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.

Platono idėjų pasaulis – logiškai ssusieta, harmoninga, piramidę primenanti visuma, kurios viršūnėje – absoliutaus gėrio idėja. Tokioje hierarchijoje kiekviena aukščiau stovinti idėja yra žemesniosios tikslas. Todėl Platono filosofija aiškiai teleologinė ( graik. k. telos – tikslas, logos – žodis, mokymas. Teleologija – nepaprasta priežastingumo rūšis, kuri atsako į klausimą – kam ? dėl ko ? dėl kokio tikslo įvyksta tas ar kitas gamtos procesas): visa čia absoliučiam gėriui. Tačiau tikslaus gėrio apibrėžimo Platonas neduoda. Tik potekstė rodo, kad gėrį reikėtų suprasti kaip protą, žinojimą, pagaliau kaip platoniškai suprantamą dievybę. Gėris – tai lyg nematomų idėjų saulė. Panašiai kaip daiktų pasaulyje visa atskiriama šviesoje, taip esmių pasaulyje gėrio idėja apsprendžianti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Pagal tai, kaip Platonas aiškino sielą, gyvenimas turėtų reikšti pasiruošimą sugrįžti į idėjų pasaulį. O tokį tikslą galėtų pasiekti protingas ir doras žmogus. Dėl to savo kūrybos pradžioje Platonas, sekdamas Sokratu, dorovę tapatino su žinojimu ir kūrė labai asketišką ir griežtą etiką, kurią tik vėliau šiek tiek sušvelnino. Anot mąstytojo pilną ir dorą gyvenimą sąlygoja sielos harmonija. Kai kiekvienai sielos daliai atiduodama tai, kas jai priklauso. Protingasis sielos pradas siekia išminties, impulsyvusis – garbės, geidžiantysis – malonumų, turtų. Harmonijoje pasiekiama, kai teisingumas – svarbiausioji dorybė – sureguliuoja sielos darbą, pavesdamas išminčiai tvarkyti

godumą ir afektus. Todėl ir vėlesnėje Platono etikoje protas, žinojimas turi lemiamą reikšmę. O žinojimas pasiekiamas ne lengvai ir ne iš karto. Jis reikalauja didelės įtampos ir pasiruošimo.

Grožį graikai labai intymiai sieja su gėriu, o kartais su juo net tapatina. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita, ir, anot Platono, sukelia joje atsiminimus iš idėjų pasaulio. Jis padedąs žmogui išbristi iš kūniškojo pasaulio chaoso ir pakilti prie esmės pažinimo. TTodėl ir meilė, tai “ siekimas amžinai turėti tai, kas gera”, vadinasi. Ir tai, kas gražu, pirmiausia įsiliepsnoja nuo kūniškojo grožio vaizdų. Vėliau pastebima, kad sielos grožis – mintys, darbai, meno ir mokslo kūryba – yra vertingesnis už spalvas, garsus ir kūno formas. Jei tada žmogui “ pasitaikys kilni siela, kad ir neypatingai gražiame kūne, tenkinsis ir tuo, pamils jį.”. Taip meilė pamažu nukrypsta į visą pasaulį, kad pagaliau pakiltų iki grynojo grožio pažinimo ir meilės jam. Panašiai yra ir kkitose gyvenimo srityse. Visa, kas padeda žmogui orientuotis, – empirinės žinios ir praktiniai sugebėjimai, – etiniu požiūriu nėra bereikšmiai. Tačiau virš jų turėtų iškilti protas, kuris padėtų suprasti esmę ir saiką. Taip žmogus, anot Platono, artėtų absoliutaus gėrio. O tuo, kkad jis eitų teisingu keliu Platonas paveda rūpintis valstybei.Jai mąstytojas besąlygiškai patiki mokymo ir auklėjimo klausimus. Dėl to jis ir ėmėsi kurti pirmąją mus pasiekusią valstybės teoriją, kurioje matyt, pats to nežinodamas ir nesiekdamas, atskleidė klasinę valstybės prigimtį.

Platonas pateikia tris argumentus, rodančius, kad teisingas gyvenimas yra laimingesnis už neteisingą. Pirmasis yra tas, kad neteisingas žmogus neriboja savo savo troškimų, taigi jo troškimai yra beribiai. Tačiau beribių troškimų niekada negalime patenkinti, todėl jis visuomet nepatenkintas. Antrasis argumentas yra tas, kad tik filosofas gali lyginti proto malonumus su beribių potraukių ir juslių malonumais, nes tik jis vienas pažįsta abi puses. Pagaliau įrodinėjama, kad intelekto malonumai yra tikri, o tai ką patraukių žmogus vadina malonumu, dažnai būna tik nuslopęs skausmas ar praėjęs nepatogumas iir geriausiu atveju yra kur kas mažiau realus, už intelekto džiaugsmus. Tai netikę argumentai. Trečiasis priklauso tai daliai, kurią jis mėgina įrodyti argumentais apie Formas ir bet kokiu atveju nepaiso – kad būdinga siaubingam Platono puratonizmui – daugybės tikrai kūniškų malonumų.

Jei pažvelgtume į Platono psichologiją, pamatytume, kad jam buvo prieinami tik netikę argumentai. Norint sieloje visiškai atskirti protą nuo troškimų, reikia supriešinti, viena vertus, protą ir, kita vertus, nekontroliuojamus poreikius.

Protas pagal Platono schemą gali tik dominuoti, o ne informuoti aar būti vedliu. Žmogus kuris vertina dorybę už tai, ką jis gali išpešti turto, reputacijos pavidalu, ir tai yra žmogus, ir tai yra žmogus, kurį turėjo galvoje Glaukonas ir adeimantas.

Žmogus, kuris nesugeba pasirinkti, o tik nerūpestingai ir neišvengiamai eina toliau nuo vieno veiksmo prie kito, yra ne vienas iš galimų normalaus žmogaus tipų, o greičiau priverstinis neurotikas. Platonas sieja žmogaus elgesį įgyvendinant tas fantazijas, kurias dauguma žmonių suvokia tik sapnuose. Platono aiškinimu teisingas žmogus nusipelno apdovanojimo, neteisingas – bausmės.

Aristotelis – ne atėnietis. Jis kilęs iš Makedonijos, o Platono Akademijoje pradėjo mokytis, kai Platonui buvo šešiasdešimt vieneri. Aristotelio tėvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Vien iš to galime spręsti apie filosofinę Aristotelio sritį. Labiausiai jį domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis žymus graikų filosofas, bet ir pirmas žymus Europos biologas.

Jei truputį perdėsim, Platonas buvo taip įsigilinęs į amžinąsias formas ir „idėjas“, kad nelabai kreipė dėmesio į gamtoje vykstančią kaitą. O Aristotelį domino būtent šis kitimas – arba tai, ką šiandien vadiname gamtos reiškiniais.

Jei dar labiau pasodrinsim spalvas, Platonas nusigręžė nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirštus žiūrėjo į viską, kas mus supa. (Jis juk norėjo išlįsti iš urvo. Pažvelgti į amžinąjį idėjų pasaulį!) Aristotelis eelgesį priešingai: keliaklupsčias tyrinėjo žuvis, varles, plukes ir aguonas.

Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelkė dar ir jusles.

Labai skiriasi ir jų rašymo būdas. Platonas yra poetas ir mitų kūrėjas, o Aristotelio raštai sausi ir išsamūs nelyginant žinynai. Tačiau bemaž viskas, apie ką jis rašo, paremta kruopščiais gamtos tyrinėjimais.

Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko keturiasdešimt septynios. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo žodinis užsiėmimas.

Europos kultūrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukūrė mokslinę terminiją, kurią įvairios mokslo šakos vartoja iki šių dienų. Jis buvo didysis sistemintojas, davęs pradžią įvairioms mokslo šakoms ir jas apibrėžęs.

Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybės pasikeitimų bandė surasti kažką amžina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas manė, kad idėjos tikresnės už visus gamtos reiškinius. Iš pradžių atsirado idėja „arklys“ ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, „vištos“ idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį.

Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė savo mokytojui, kad kiekvienas arklys „kinta“ ir joks arklys negyvena aamžinai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amžina nekintama. Tačiau arklio „idėja“ tėra sąvoka, kurią mes, žmonės, susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio „idėja“, arba „forma“, neegzistuoja pati savaime. Arklio „forma“ Aristotelis laiko arklio savybes – arba tai, ką šiandien vadiname rūšimi.

Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad „vištos“ idėja atsirado pirmiau už vištą. Tai, ką Aristotelis vadina vištos „forma“, slypi kiekvienoje vištoje kaip vištos ypatingosios savybės – pavyzdžiui, kad ji deda kiaušinius. Pati višta ir vištos „forma“ yra neatskiriama kaip siela ir kūnas.

Platonas taip pat griežtai atskyrė žmogaus sielą nuo kūno. Taigi žmogus tapo dvilype būtybe: mūsų kūnas sudarytas iš žemės ir dulkių kaip ir visa kita jusliniame pasaulyje, bet mes taip pat turime nemirtingą sielą. Ilgą laiką iki Platono toks suvokimas buvo paplitęs tarp daugelio graikų.

Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esmę. Platonui aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką mes išprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinęs, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis.

Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės.

Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas „padvigubina daiktų skaičių“. Atskiro arklio buvimą jis aiškina, įterpdamas arklio „idėja“.

Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirstyti ppojūčius į atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda sąvokos „akmuo“, „augalas“, „gyvūnas“ ir „žmogus“. Taip sukuriamos ir tokios sąvokos kaip „arklys“, „omaras“ ir „kanarėlė“.

Tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė – nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti.

Platonas – antikos idealistas. Sukūrė idėjų teoriją – kuo protingesnis žmogus, tuo didesni blogį ggali pagimdyti. Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. Medžiagiškumas, nauda, pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, o grožio idėja – lieka. Idėjų pasaulis – tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas – idėjų idėja &– gėris.

Platono valstybės modelis – tai valstybė, kuri užtikrins normalų darbo pasidalijimą pagal žmonių prigimtinius sugebėjimus : valstiečių, kariūnų, išminčių-valdovų.

Aristotelis – žmonių tikslas – prasmingai gyventi. Prasmė – pasijusti laimingu. Trys laimės rūšys : malonumų, pramogų, laisvo ir atsakingo gyvenimo, išminčiaus.

Žmogaus kelias į laimę gali būti stichiškas, nesąmoningas, aklas. Aklumą sąlygoja mąstymo kraštutinumai. Žmogus žengia žingsnį laimės link, jei elgiasi protingai, visame su saiku, nes saikas padeda žmogui harmonizuotis, palaikyti normalius santykius su žmonėmis.

„Ne išlaidūs, ne šykštūs – o dosnūs; Ne išdidūs, ne nusižeminę – o orūs:“

Aukščiausiasis gėris. Ir etikoje Aristotelis į platoniškus rėmus įtalpino realistinę ir empirinę doktriną. Platonas norėjo tvarkyti gyvenimą pagal gėrio idėją, Aristotelis laikėsi nuostatos, kad nėra kito gėrio nei realus gėris. Platonas kėlė transcendentinius ttikslus, Aristotelis ieškojo pasiekiamų tikslų. Platono etika buvo dedukcinė, Aristotelis etiką padarė empirinę. Platonas etiką suprato tik normatyviškai, Aristotelis normas jungė su žmonių elgesio aprašymu, nes Platonas normas kildino iš idėjos, o Aristotelis – iš realios žmogaus prigimties. Platonas pripažino tik visuotines normas, Aristotelis norėjo normų visuotinumą suderinti su individualia besielgiančiojo prigimtimi. Platonui teisingumo matas buvo tik bendroji taisyklė, o Aristoteliui – gyvas gero ir išmintingo žmogaus pavyzdys.

LITERATŪRA

1. Aristotelis. Rinktiniai raštai.Vilnius, Mintis, 1990.

2. L. Ackrill. Aristotelis.Atviros Lietuvos Fondas, Vilnius, 1994.

3. Filosofijos istorijos chrestomatija. AAntika. Mintis, 1977.

4. A.MacIntyre. trumpa etikos istorija. Charibdė, Vilnius, 2000.

5. http://www.spauda.lt/plato/plato.htm

6. http://jaunimo.vejas.lt/ref/filosofija.htm

7. http://filo.web1000.com/istorija/wt/tomas1/straipsniai/1stSenFil.htm#7