Laisvės problema J. P. Sartre’o filosofijoje

ĮVADAS 3

I. LAISVĖS PROBLEMA 6

II. LAISVĖ IR SITUACIJA 8

III. LAISVĖ IR KITAS J.-P. SARTRE’O FILOSOFIJOJE 10

1. KITO ŽVILGSNIS 12

2. MEILĖ, KALBA, MAZOCHIZMAS 13

3. GEISMAS, NEAPYKANTA, SADIZMAS 15

IV. LAISVĖ IR MIRTIS 17

IŠVADOS 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS 21ĮVADAS

Tyrimo problema. Mano pasirinktas filosofas, prancūzų ateistinio egzistencializmo atstovas, J.-P.Sartre’as, savo darbuose kelia ir plėtoja moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjas, kurios yra neatskiriamos nuo individo kasdienybės. Filosofas gvildena laisvo, savarankiško individo, kuris J.-P.Sartre’o žodžiais tariant yra vienišas, įmestas į pasaulį problemas. Filosofo nuomone individas pats save kuria ir yra atsakingas už savo veiksmus. Žmogus realizuodamas savo pasirinkimą, nesvarbu, ar šį pasirinkimą lydi sėkmė aar nesėkmė. Jo pasirinkimas tai jis pats, tai jo požiūris į pasaulį, tai jo nuolatinis gimimas. Šis procesas ir vadinamas laisve. “Būtyje ir Niekyje” J.-P. Sartre’as neanalizuoja konkrečių laisvės sąlygų, – jis tik suabsoliutina mąstymo laisvę. Žmogaus veiksmo laisvė nukreipta į savo egzistencijos ar ateities pakeitimą be konkretaus įsikišimo į egzistencijos kasdienybę. J.-P.Sartrea’s ragina pajusti savo laisvę ir į ją įsiklausyti, pilnai suvokti ir ja tikėti.

J.-P.Sartre’o filosofinės idėjos artimos ir I. Kantui, kuriam taip pat nesvetimas, žmogaus kaip laisvos būtybės ssugebėjimas sau pačiam nusistatyti dėsnius.

J. P. Sartre’o egzistencializmui įtakos turėjo ir E. Huserlio fenomenologija. J.-P.Sartre’as iškėlė uždavinį atskleisti žmogaus laisvės galimybę, pasinaudodamas dviejomis sferomis: išorinio pasaulio – “Būties savyje” ir žmogiškosios realybės kaip sąmonės – “būtis dėl savęs”, šios sferos vviena nuo kitos nepriklausomos, tačiau J.-P.Sartre’as iškėlė problemą – žmogaus laisvės galimybę, kyla klausimas kokiu būdu ją galima atskleisti? J.-P.Sartre’as teigia, kad kiekvienas individas turi sąmonę, tai laisvė apibūdinama kaip ontologinė žmogiškojo egzistavimo savybė.

J.-P. Sartre’as savo darbuose pateikia laisvės problemiškumą, teigdamas, kad laisvė yra pati aukščiausia žmogaus savybė, visos kitos žmogiškos savybės nublanksta prieš laisvę. Taip pat autorius akcentuoja, kad laisvė, kaip veiksmo laisvė gali būti individualaus projekto įgyvendinimo forma. Tačiau ar šis projektas yra pozityvus kitų žmonių būties atžvilgiu, ar jiems priimtinas? J.-P.Sartre’as šito nesiaiškina, jo nuomone pozityvumo garantija glūdi individo tiesos sampratoje kas yra neatskiriama nuo individo apsisprendimo. Individualaus projekto gimimas, įtvirtina ir laisvę, taip pat atsakingumą ir yra sąmoningai apmąstomas. J.-P.Sartre’as pabrėžia, kad būti savimi, tai – bbūti laisvu, o tai reiškia būti savitai mąstančiu.

Tyrimo problemos esmė ta, kad Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, M. Heideggeris, J.-P.Sartre’as filosofuodami visiškai skirtingai traktuoja laisvės ir Kito, laisvės ir mirties problemas.

Tyrimo tikslas: Mano darbo tikslas išanalizuoti laisvės problemą J.-P.Sartre’o filosofijoje. Tirdama šią problemą remsiuosi ir kitų filosofų: I.Kanto, G.W.F. Hegelio, M.Haidegerio filosofija ir ją siesiu su laisvės aspektu. Kad įgyvendinčiau savo darbo tikslą iškėliau šiuos klausimus į kuriuos savo darbe stengsiuosi atsakyti:

• Koks mano laisvės ir Kito santykis J.-P.Sartre’o filosofijoje?

• Laisvės ir situacijos pproblema

• Kaip mirtį aiškina J.-P.Sartre’as?

Problemos ištirtumas: J.-P.Sartre’as parašė ne tik filosofinius tekstus, bet ir romanų, pjesių, jis vienas ryškiauskių ateistinio egzistencializmo atstovų. Darbų, kuriuos mes galėtume pasiskaityti lietuvių kalba nėra labai gausu3. I.Gaidamavičienė išvertė į lietuvių kalbą keletą veikalo Egzistencializmas yra humanizmas dalių4, parašė įvadinį straipsnį apie J.-P.Sartre’o filosofiją ir dalyvavo pokalbyje šia tema5. Veikalo “Būtis ir niekis” lietuviško vertimo nėra, išskyrus įvadą į trečią dalį, kuris vadinasi Konkretūs santykiai su Kitu asmeniu ir pirmą šios dalies skyrių: Pirmoji nuostata kito asmens atžvilgiu: meilė, kalba, mazochizmas.6 Todėl šį kūrinį tenka skaityti rusų kalba. Lietuviškai galime paskaityti keletą straipsnių apie J.-P.Sartre’ą kaip asmenybę, rašytoją.7 Nors lietuviškų tekstų nėra gausu, tačiau yra šio žymaus prancūzų egzistencialisto kūrybos interpretatorių, iš kurių,. vienas žymiausių lietuvių filosofas – J. Girnius, veikalo Žmogus be Dievo8 ištraukose poliamizavo su J.-P.Sartre’u apie absoliučią laisvę. J. Girnius tyrinėjo J.-P. Sartre’o mintis, kurios susijusios su absoliučios laisvės tematika, jos pasireiškimo būdu ir galimybėmis žmoguje.

J.-P.Sartre’as sudomino ir A.Andrijauską9, kuris savo straipsnyje nagrinėjo prancūzų filosofo kūrybos problemiškumą estetikos plotmėje. Apie J.-P. Sartre’o egzitencialistinės filosofijos problemas galime pasiskaityti N. Keršytės ir J. Morkūnienės straipsniuose10. Apie filosofo kūrybos originalumą galime paskaityti ir J. Baranovos knygoje11, kurioje ne tik įdomiai ir aiškiai pristatyta J.-P. Sartre’o filosofija, bbet ir palyginta su kitais žymiais mąstytojais: E.Levinu, M. Heideggeriu, I. Kantu.

Kritinės literatros galima rasti ir užsienio kalbomis: rusų, anglų. Išvardinsiu keletą autorių: Kисель M.A. Филосовская эволюция Ж.-П. Сартра, Kузнецов В.Н. Ж.-П. Сартр и экзистенциализм, Warnok M. Existentialist Ethics.

Darbo struktūra. J.-P. Sartre’o filosofijoje laisvės ir situacijos problemą bandysiu atskleisti ir aptarti gvildendama laisvės ir kito, laisvės ir mirties problemas, nes pasak J. – P. Sartre’o tai yra tos kliūtys, su kuriomis laisvė susiduria. J.-P. Sartre’o laisvės ir situacijos problemos išvadas pristatysiu skyriuje “išvados”.

Šaltiniai. Pagrindinis veikalas, kuriuo remiausi nagrinėdama laisvės ir situacijos problemą J.-P. Sartre’o filosofijoje yra “Būtis ir Niekas”, kuris yra išverstas į rusų kalbą. Taip pat domėjausi kūriniu “Egzistencializmas yra humanizmas”, kurio keletas dalių yra lietuvių kalba12. Naudojausi J.-P.Sartre’o pjese “Musės”, kurią skaičiau rusų kalba. J.Kristevos knygą “Maišto prasmė ir beprasmybė”, kurią naudojau kaip pagalbinę priemonę, taip pat naudojau ir kitą kritinę literatūrą, kurią nurodysiu literatūros sąraše.I. LAISVĖS PROBLEMA

Laisvė yra pagrindinė veiksmo sąlyga, ją reikia tiksliau apibūdinti, nes, anot filosofo, ji negali būti apibrėžta, kadangi ji be perstojo kuria save: “Žmogus kuria save, jis nėra iš pradžių toks arba kitoks, jis save daro.”13. Prancūzų filosofas kai kalba apie žmogų tai omenyje turi ne žmogų kaip laisvą būtybę, o žmogų kaip llaisvę, jis nori akcentuoti, kad laisvė negali būti suvokiama esme. Kadangi J.-P.Sartre’o nuomone nėra Dievo, kuris žmogui iš anksto suteiktų jo esmę, todėl žmogus pats apsibrėžia savo egzistenciją: “Ką reiškia, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę? Tai reiškia, kad žmogus iš pradžių egzistuoja, sutinka save, pasirodo pasaulyje ir pagal tai save apibrėžia.”14. Šia prasme J.-P.Sartre’ui egzistencija eina pirma prasmės. Tačiau J. Girnius kritikuoja J.-P.Sartre’o mintis jis teigia kad, ”Faktiškai esmės žodžiu Sartre’as laiko tik prigimtį, atseit tai, kas žmogui priklauso gamtiniu būdu. Iš tiesų esmė yra tai, kas padaro tą ar kitą būtybę tuo kuo ji yra. Būdama žmogiškoji galimybe, tuo pačiu laisvė ir priklauso žmogaus esmei.”15 J.Girniaus manymu, jei iš viso laisvė nepriklausytų žmogaus esmei, tai ir negalėtų žmogus būti laisvas. Laisvė žmogaus esmei priklauso kitu būdu negu gamtinė prigimtis, nes užuot buvusi “duota”. I. Kanto žodžiais tariant, laisvė yra užduota.16 Taigi laisvė neturi esmės, ji nepaklūsta jokiam loginiam būtinumui. Apie tai M.Heideggeris sako kaip apie Dasein17 apskritai “Jame buvimas aplenkia būtį ir jai vadovauja.”. J.-P.Sartre’o teigimu, žmogaus laisvė nuolat kvestionuojama pačio asmens buvime, ji yra žmogaus būties turinys, o kadangi ji yra žmogaus būties turinys, tai žmogus privalo turėti tam tikrą laisvės sampratą. Žmogus nori to ar nenori

jis turi įsisąmoninti, jog jis pasmerktas visada egzistuoti už savo esmės, už veikiančių jėgų ir motyvų, nes jis pasmerktas būti laisvu. Tuomet pati laisvė tampa būtinumu. Kol ji neatskiriama nuo sąmonės duota, bet ne užduota, – nuo jos žmogus niekur nepabėgs. Asmens laisvės absoliutumas daro žmogų tarsi nelaisvu nuo laisvės. Ar tai ne paradoksalu? Tačiau nepaisant paradokso individas su būtinumu privalo rinktis, nes jis negali nesirinkti, juk žmogus, J.-P.Sartre’o teigimu yra nuteistas būti laisvu. Tačiau filosofo teigimu, pati žmogaus realybė yyra būtis, kuomet kalbama apie jo laisvę būtyje, nes pati būtis stengiasi atsisakyti ją pripažinti. “Žmogus laisvas, todėl, kad jis nėra pats, o yra dalyvavimas pas save. Būtis, kuri yra tai, kas ji yra, negalėtų būti laisva. Laisvė – tai kaip tik tas niekas, kuris yra žmogaus širdyje, ir kuris verčia žmogiškąją realybę daryti save, vietoj to, kad būtų.”18 “Laisvė nėra kažkokia būtis, ji yra žmogaus būtis, t.y. jo būties niekas.”19 Vadovaujantis J.- P. Sartre’o mintimis, galima manyti, kad laisvė rreiškia bet kokių ribų panaikinimą.Tuo norima tarsi parodyti kad žmogus negali būti įspraustas į kažkokius rėmus. Žmogus yra tai, kas sukuria save patį laisvu pasirinkimu. Prisiminus J.-P.Sartre’o teiginį, jog žmogus yra pasmerktas būti laisvu, išryškinama, kad jokia jėga negali užkirsti kkelio jam būti tuo kuo jis yra – absoliučiai laisvu. Kitaip tariant laisvės niekas negali apriboti,išskyrus ją pačią. Toks mąstymas primena I.Kanto požiūrį, jis laisvės sampratos ypatumą atskleidžia remdamasis teiginiu “tu gali, nes tu privalai”, laisvės idėją I.Kantas apmąsto per dorovės dėsnį. Pasak I. Kanto laisvės pozityvumas slypi tame, kad ją galima realizuoti per dorovę. Dorovėje laisvė reiškiasi kaip laisva valia. Valios laisvė reiškia jos nepriklausymą nuo gebėjimo norėti objekto.Valios maksimos objektas yra ji pati: “valia, kuriai dėsniu gali būti vien tik gryna įstatymų leidimo galią turinti maksimų forma, yra gera valia”20. J.-P. Sartre’o filosofijoje išaiškėja, kad jis tarsi pritaria I.Kantui, kuris sako, kad laisvė yra protingos būtybės gebėjimas sau pačiai nusistatyti dėsnius. Laisvas veiksmas anot prancūzų filosofo “reikalauja sąmonės aatsiradimo, kuri ištinka veikiančią jėgą kaip tam tikras psichinis objektas per s.ąmonę”21. Toliau sekant J. – P. Sartre’o veikalu “Būtis ir niekis”, paaiškėja, jog kiekvienas veiksmas yra suprantamas kaip pačio asmens projekcija tam tikrai galimybei. Laisvė yra ne kas kita kaip pasaulio atradimas ir jo pačio pasirinkimas, ką daryti šiame pasaulyje. Anot J.-P. Sartre’o laisvas pasirinkimas esti nuolatinis ir neišvengiamas.II. LAISVĖ IR SITUACIJA

Studijuojant J.–P.Sartre’o filosofiją reikia nepamiršti “Būties–sau” – tai sąmonės apibrėžta žmogaus būtis nesusijusi nei su savimi nei su kkitu, ji yra tai kas yra.Tik žmogaus sąmonė sukuria Nieką. Žmogus yra tokia būtis, kuri išeidama už dabarties ribų, projektuoja save ateitin. Dėl šios projekcijos žmogus yra visada už savęs paties, jis yra tai, kas dar jis nėra. Be to žmogus negali savęs redukuoti į tai kas yra faktiškai duota, jis – tai kuo save padaro. Jis pasmerktas laisvei. J.–P.Sartre’o manymu laisvė neturi savo paties pagrindo ta prasme, kad žmogus yra laisvas, tačiau jis nesirinko būti laisvu: “Iš tiesų, mes esame viena laisvė, kuri renkasi, bet mes nesirenkame būti laisvu, mes pasmerkti laisvei.”22 Kaip M. Heideggerio manymu, žmogus yra “įmestas”, o tai reiškia, kad žmogus yra įmestas be jokių paaiškinimų ar pateisinimų. Tačiau tas faktas, kad laisvė nera savęs pagrindas gali būti suprastas ir kitu būdu, kaip pastebi W. Desanas23, jog pirminiame laisvės projekte tikslas kreipiasi į motyvus, kad juos konstruotų, bet jei laisvė turi būti savo pačios pagrindu, tikslu, dar be to turi kreiptis į patį egzistavimą, kad įgyvendintų jo atsiradimą. Tačiau kaip teigia J.-P. Sartre’as “Laisvė negali spręsti savo egzistavimo klausimo, priklausomai nuo tikslo, kurio ji siekia.”24 Laisvė egzistuoja tik per savo pasirinkimą, kurį apibrėžia tikslas, bet ji nevaldo to fakto, kad laisvė, kuri praneša apie save, apie ttai kuo ji pasireiškia per tikslą. Jeigu laisvė kurtų save paskirtą egzistavimui, tai ji prarastų pačią laisvės prasmę. Laisvė pabrėžiama pačiu savo atsiradimu per veiksmą: “Laisvės atsiradimas pagimdomas dvigubo naikinimo būties, kuria ji yra ir būties tarp kurios ji yra”.25 Nors laisvė yra būties stoka ir nėra masinė būtis, ji yra savo pačios duotybė, faktas, kad yra laisvas ir negali būti nelaisvas. Pati duotybė nėra laisvės priežastis, ji yra toks dalykas prie kurio priartėja laisvė kartu su savo paneigimu, bei išryškėja baigtinume. Kaip mano J.-P.Sartre’as “duotybė yra grynas atsitiktinumas, kurį laisvė neigia, darydama savo pasirinkimą, jis yra būties pilnatvė, kurią laisvė įvardina kaip trūkumą, pabrėždama ją neegzistuojančio tikslo šviesoje, o tai ir yra pati laisvė, nes ji egzistuoja, kad ir ką ji bedarytų, ji negali išvengti savo egzistavimo”26

Prancūzų egzistencialistas išryškina, kad situacija yra bendras laisvės ir atsitiktinumo rezultatas savyje: ”yra fenomenas, kuriame dėl savęs neįmanoma nustatyti laisvės ir gryno egzistuojančio indėlio. Taip kaip laisvė yra pasitraukimas nuo atsitiktinumo, kurį ji turi būtyje, situacija yra laisva grynos duotybės (neleidžiančios apibrėžti save bet kaip, bet kuriuo būdu ) koordinacija ir laisvas jos apibrėžimas.”27

Galima sakyti, kad laisvė egzistuodama pasaulyje pasirinkimo dėka tiksliai nusako, reikalauja duotybės arba kliūčių sukūrimo. Žmogaus laisvė yra pasaulyje, bei pprojektuoja

pati save link pabaigos ir bet kuris objektas gali tapti duotybe.Tarkime, kad žmogus nusprendė lipti į uolą ir ta uola asmeniui pasirodė kaip kliūtis. Pati savyje uola nėra sunkumas, tam kad užkopti uola yra uola. Priešingai žmogui, kuriam ta uola atrodo įveikiama arba neįveikiama kliūtis, kadangi individas nusprendė susidoroti su ja vienokiu ar kitokiu būdu, tai ta uola išryškėja kaip mano laisvės pasirinkimo rezultatas, kaip rašo J.-P.Sartre’as nėra jokios kliūties, tačiau kliūtis parodo savo padėtį asmens priimta reikšme ir jo sprendimu tą kliūtį įveikti.

Jei mes kalbėtume apie žmogiškąjį kūną, tai žmogus jį pasirenka priešpastatydamas sunkumams, kuriuos pats atrado. Taip išryškėja laisvės paradoksas: laisvė yra tik situacijoje ir situacija dalyvauja tik laisvės dėka. Žmogus visur susiduria su pasipriešinimu ir kliūtimis, jo pačio nesukurtomis, bet tos kliūtis turi prasmę tik pasirinkime ir per laisvą pasirinkimą, kuriuo yra žmogus. Visa tai yra svarbu, nes žmogus netikėai susiduria su kliūtimis ir ima joms priešintis, tai vyksta dėl laisvos pasirinkimo galimybės, kuo ir yra pats indiv.idas.III. LAISVĖ IR KITAS J.-P. SARTRE’O FILOSOFIJOJE

J.-P.Sartre’o supratimu skirtumas tarp Aš ir Kito įmanomas vien tik sąmonės plotmėje. Tas skirtumas įmanomas tik tada kai sąmonė suvokia Kitą kaip paviršių, arba kaip J.-P.Sartre’as pasakytų kaip objektą kaip kūną. Sąmonė suvokiama kaip objektas

turi priimti tą objektą kaip savą, kaip savo būties dalį. Nors Kitas susitinkamas Aš Kito akivaizdoje neatsisako savo išankstinio projekto, jis siekia pagrįsti savo būtį pasinaudodamas kitu.

Žmogus gali pasiekti laisvą būtį tik nugalėjęs save kaip gamtos dalį, J.-P.Sartre’as pjesėje “Musės” šią problemą nagrinėja detaliau. Autorius pateikia pasakojimą apie Orestą, kuris sugrįžta į gimtąjį miestą, prisistato kitu vardu, jis sutinka dievą Jupiterį, seserį Elektrą ir motiną. Miestas, tai tarsi uždara visuomenė valdoma Kito t.y. valdovo, kurį tuo pat metu valdo Kitas –– Jupiteris. Žmonės gyvena užburtame rate nuo vienos mirusiųjų dienos iki kitos. Jie nelaisvi, priklausomi nuo baimės, tačiau pripratę prie tokios savo egzistavimo formos. Elektra naudojasi motina ir patėvis,ji tarsi tarnaitė, bijanti pasipriešinti Kito valiai. Tik tuomet, kai pasirodo Orestas, kuris jai papasakoja apie laisvę, gyvenimą, kuris įmanomas laisvam žmogui, priverčia Elektrą pradėti maištauti, tačiau toks maištas mieste, valdomame Kito yra beprasmis. Žmogus bejėgis pasipriešinti nusistovėjusioms pažiūroms, esant priklausomybei Kitam – valdovui. Elektra tiki, kad jai padėtų išsivaduoti kitų mirtis, ttačiau kai Orestas nužudo valdovą, ją pradeda kankinti sąžinė, kaltės jausmas. Aš manau, kad J.-P.Sartre’as musių pavidalu bando parodyti baimę, sąžinę, kaltę, abejones žmonių, nes tokios mintys valdo žmogų ir trukdo jam būti laisvam. Elektra gniuždoma sąžinės kaltinimų, pradeda Oresto nnekęsti. Išsivadavusi nuo vienos priklausomybės ji pasirenka kitą, priklausyti Kitam – Jupiteriui, būti jam verge, tarnaite. Mirusiųjų šventė pjesėje tik kaip priemonė žmonėms bauginti, priversti būti priklausomais nuo mirusiųjų. Paradoksas toks, kad žmonės nežino, kas yra laisvė ir kaip išsivaduoti iš miesto. Orestas nors ir gimęs šiame mieste yra laisva asmenybė, kuria tapo, tada kai Jupiteris jį sukūrė ir paliko. Nors dievas ir bando priminti savo valdžią Orestui, kad šis būtų jam tarpininkas su žmonėmis, Orestas nesutinka, atsisako, jis stiprus atsilaiko prieš Kito valią.Orestas miestą išlaisvina nuo musių, t.y. kalčių, baimių , palikdamas žmonėms švarią dirvą savo laisvei ugdyti. Jis palieka miestą kartu su musėmis.

Apie šią pjesę knygoje “Maišto prasmė ir beprasmybė”28 J.Kristeva rašo: kad Oresto pasirinktas kelias jam nnėra nepakeliamas, greičiau tai įsipareigojimas, kurį pats pasirinko. Laisvės kelias yra atviras kelias, kuris per šį įsipareigojimą veda į blogį ir nusikaltimą, o tai mus nukreipia į J.-P.Sartre’o egzistencinę problemą, svarbiausią problemą – laisvę. Prancūzų filosofas Oresto lūpomis ištaria: “aš esu pasmerktas laisvei”. Kaip akcentuoja J.Kristeva “Maišto prasmėje ir beprasmybėje”29 laisvė nėra nei malonė, nei gėris, esame jai pasmerkti aukščiausiu moraliniu įsipareigojimu ir privalome ją priimti drauge su jos prievarta sau ir kitiems. Jei laisvė yra nesibaigiantis kelias, tuomet ji sskinasi jį tik per blogį ir nusikaltimą, šios ribos peržengimas jos būtinas ir esminis bruožas. Bet Oresto maištas kitaip radikalus, nužudęs motiną ir nutraukęs ryšius su bendruomene laisvai iš jos pasitraukdamas, jis tampa “svetimas sau pačiam”. Mes neturime kito pasirinkimo, išskyrus moralės palaimą ir Oresto kelią. J.-P.Sartre’as “Musėse” nesubanalina blogio, o kaip tik jį įrašo žmogaus širdyje, nes jis neišvengiamas, jei žmogus dar trokšta eiti laisvės keliu. Elektra, apimta siaubo, nepripažįsta savo brolio, nors pati skatino nugalėti blogį kitu blogiu. Ji išgyvena tokią pat kaltę kaip ir “žmonės”, tuo tarpu jos brolis Orestas pakyla virš jos ir anapus kaltės renkasi laisvę, pareikšdamas, kad imasi atsakomybės už savo veiksmus.

“Būtyje ir niekyje”, skyriuje Konkretūs santykiai su kitais J.-P. Sartre’as kelia klausimą kaip kito ak.ivaizdoje reiškiuosi Aš ? Pasak filosofo mes atsiduriame tarsi rate, kai būname santykyje su Kitu, nuolat grįžtame prie Kito-subjekto nuo Kito-objekto: ”Kitas iš principo nepasiekiamas, jis bėga nuo manęs kai aš jo ieškau ir valdo mane, kai aš bėgu nuo jo”30. Vadinasi Aš esu tai kaip mane mato Kitas. Aš esu jame tiesiog objektas. Toks socialinis santykis liudija, kad objektas yra paskirstomas tarp kitų. Kaip bando parodyti filosofas Kito supratimas kaip objekto naikina jo žmogiškąją esmę. Kitas nėra linkęs aatsiverti ir todėl žmogus prievarta riboja jo laisvę. Laisvės pasirodymas pasaulyje prieš Kitą reiškia, jo ši laisvė Kitam pasirodo kaip objektas, kuris yra nutolęs. Jei žmogus pajunta, kad jis Kito mintyse nutolsta, tuo pat metu per Kitą žmogus pajunta savo laisvę ir ją atgauna. J.-P. Sartre’o filosofijoje labai svarbus yra santykio su Kitu tyrimas, šį santykį filosofas atskleidžia analizuodamas žvilgsnį.

1. Kito žvilgsnis

Kad suprasčiau Kitą kaip subjektą, reikia, kad “aš” suvokčiau jį iš vidaus, rašo J.Kristeva knygoje “Maišto prasmė ir beprasmybė”31, bet “veidrodis – kitas”, atvirkščiai man niekada neatsiveria savo vidumi, o tik pasaulio laiku. Hėgeliškai suprantama aš ir kito bendra jungtis yra “ontologinis optimizmas” ir pasak Sartre’o patiria nesėkmę: Nėra jokios objekto – kito ir subjekto – aš bendros jungties. Ne pažinimu, o transcendentine sąmone “suvoku save per save patį. Taigi mano ryšys su kitu nėra pažinimo su pažinimu, o būties su būtimi ryšys.

J.-P. Sartre’o žodžiais tariant Kitas man visuomet yra esantis, nes aš visuomet esu Kitam. Būtent žvilgsnis nukreipia ir atskleidžia Kito, kuriam mes pasirodome egzistavimą. Kitas priklauso išorei, erdvei, kita vertus jis yra tiksliausia šios išorybės metafora. Dera pagalvoti, kad Kitas iš šalies gali pamatyti ir įžvelgti daug daugiau, nei pats asmuo.Kitas gali pastebėti tokius defektus, kurių stebimasis pats ggali ir nesuprasti turįs. Vadinasi, tiesa, kad žmogus negali pamatyti savęs tokio, kokį jį mato Kitas. Neįmanoma asmens priversti suvokti, tai, ką mato Kitas, nes kiekvienas individas yra autentiškas. Kaip pastebi A.Žukauskaitė žvilgsnio dimensija yra susijusi su pakartojimu: “veidrodžio atspindys sudvejindamas subjekto tapatybę, suteikia jai koherentiškos visumos pobūdį”32 Kito žvilgsnis yra tarsi veidrodis, kuriame žmogus mato save J.-P.Sartre’o susitikimas su savimi įvyksta santykyje su Kito žvilgsniu, kuris žmogų apžiūri kaip objektą. Žvilgsnis išslysta, slepiasi, tačiau jis niekur ir niekada nedingsta. Nors pats žvilgsnis nematomas jis apibrėžia matymo galimybę. Kito žvilgsnis įvyksta anksčiau nei mūsų matymas ir suvokimas to kas matoma. Žvilgsnis yra kažkas, kam aš esu pajungtas. Kitas iš šalies žiūrėdamas į asmenį padeda objektui atrasti savo Aš. Kito žvilgsnis ne tik nuoroda į žmogų kaip Aš, bet ir kaip Kito laisvės objektą. Filosofas kalba apie sąmonės nedaiktiškumą, kuri tarsi pasislepia nuo išorinio žvilgsnio. Prancūzų filosofas pasiremia ir svarstymais G.W.F.Hegelio apie viešpatystę ir vergovę.

Kaip vergo ir valdovo atveju Kito žvilgsnis vykdo žmogaus būtį. Aš esu valdovas, nes Kito žvilgsnis žadina mano laisvės sąmonę, bet aš esu ir vergas, nes savo daiktiniu buvimu esu Kito nuosavybės objektas. Tai dvilypė sąmonė realizuojama dvilypiame santykyje su Kitu. Aš su savo žvilgsniu į

būtį jaučiuosi laisvas projektuodamas pasaulį, nuvertindamas Kito nuostatą, laikančią mane kaip daiktą. Santykis su Kitu, pasak filosofo, yra ir seksualinis, tai potraukis užvaldyti kito kūną, kartu ir Kito kūno laisvės pavergimą.

J.-P.Sartre’as išskiria dvi mano santykio su Kitu nuostatas:

1) Kito transcendencijos įtraukimas į save, kurį aptaria poskyryje Meilė, kalba, mazochizmas;

2) šios transcendencijos transcendavimas, aptariamas poskyryje Geismas, neapykanta, sadizmas.

Šiame skyriuje aš aptarsiu minėtas santykio su Kitu galimybes.

2. Meilė, kalba, mazochizmas

Kaip pastebi J.Baranova33 Hegelio dvasios fenomenologijoje Aš ir kito savimonės ss.usiduria priešpriešiais – jos susitinka neigdamos viena kitą. Abiejų savimonių santykį Hegelis apibrėžia kaip žūtbutinę kovą: kiekvienas ryžtasi kito mirčiai.

Tačiau veikale “”Būtis ir niekis” Sartre’as interpretuoja “pono-vergo”dialektiką kaip neišvengiamą pralaimėjimą meilės santykyje, kaip dviejų laisvių kovą. Įsisąmonindama save sąmonė teigia, jog “aš esu aš”, kaip pastebi J.Baranova, šis sąmonėjimo kelias pereina tris etapus. Iš pradžių tai yra grynas susitapatinimas su savimi, grynas egzistavimas sau. Tokia sąmonė dar yra tikra pati savimi, tačiau ji dar toli nuo tiesos. Antrajame etape, sąmonė sstengiasi save išreikšti išoriškai, save suobjektinti.Sąmonė egzistuoja kitų sąmonių veikiama, taip kitas pasireiškia man. Jis esąs kitas, o ne aš. Tačiau kitas yra taip pat savęs įsisąmoninimas, nors jis man ir atrodo kaip įprastas objektas paskendęs daiktų būtyje. Tokiu pat oobjektu ir aš pasirodau kitam, konkrečia jausmine ir netarpiška egzistencija. Tačiau tik tokioje akistatoje vienas su kitu, žmogus gali būti absoliučiai sau, savo teisę būti individualybe jis gali įtvirtinti tik priešindamas save kitam individui ir santykiaudamas su kitu. Kitas domina mane tiek, kiek jis yra kitas aš ir kiek js atspindi mano aš, nes jam aš esu objektas.

Meilė, kalba, mazochizmas yra tie veiksmai, kurie, pasak J.-P.Sartre’o, stengiasi asimiliuoti Kito laisvę. Mylintysis mylimąjam sutinka būti viskuo pasaulyje, net ir objektu, juo ir yra. Mane valdo kitas asmuo, kito asmens žvilgsnis formuoja mano kūną, mato jį taip kaip aš niekada nematysiu. Kitas žino paslaptį kas aš esu. Galima teigti, jog J.-P. Sartre’as grįžta prie pono-vergo dialektikos, parodydamas dviejų asmenų meilės santykį kkaip konfliktą. Meilėje mylintysis sutinka būti objektu, jis nori būti mylimas, nors ir nenori būti objektu, tačiau trokšta būti absoliučiu tikslu. Bet tam reikalinga kito meilė, aš turiu būti mylimas, kai mane kas nors myli, tai aš išvengiu žvilgsnio, kuris mane mato kaip objektą. Tam kad būčiau mylimas, esu objektas, kurio pasaulis egzistuos kitam.

Meilė yra pirminis santykis su kitu asmeniu, projektai, kuriuos siekiu įgyvendinti.galima sakyti, kad meilė tai projektas padaryti save mylimą. J.-P Sartre’as pastebi, kad kyla naujas prieštaravimas ir nnaujas konfliktas: “Kiekvienas įsimylėjėlių yra visiškas kito belaisvis tiek, kiek jis nori padaryti save kito mylimą pašalinant visus kitus, bet tuo pačiu metu kiekvienas reikalauja iš kito meilės, neapsiribojančios “projektu būti mylimam.”34

J.-P.Sartre’as parodo ir kitą bandymą, kurį pavadina mazochizmu arba kitaip tariant meile pralaimėjimui. Tai galima pavadinti buvimas savyje. Mazochizmą galima traktuoti kaip nuolatinę pastangą sunaikinti subjekto subjektiškumą, priverčiant kitą jį įsisąmoninti.

Šiuo atveju “aš” nenori būti niekuo kitu tik objektu, kadngi kitas jį suvokia kaip objektą tik per troškimą, jis nori būti trokštamas, jis nebeplanuoja kito laisvės užgrobimo, bet nori, kad ši laisvė būtų laisva. J.-P.Sartre’o nuomone mazochistas stengiasi pasimėgauti savo objektyvumu, tuo labiau jis suvokia savo subjektyvumą ir paverčia kitą objektu.

Kaip išvengti pralaimėjimo “pono-vergo” kovoje?

Knygoje “Būtis ir niekis” skyriuje Konkretūs santykiai su kitu Sartre’as aiškina konkrečius santykius su kitu per kūno ir sąmonės susidvejinimą. Manojo aš įsisąmoninimas įtraukia ir kūną (būtį savyje) ir sąmonę (būtį sau), konkrečiame santykyje su kitu dalvauja ir mano kūnas. Būtis – sau, kaip pažymi J.Baranova, iš visų pusių esanti apsupta būties – savaime. Tačiau ji siekianti iš kūno išsprūsti. Sąmonė kaip laisvė, bando išvengti savo faktinės egzistencijos. Kadangi kitas samuo, kaip laisvė, tampa mano būties pamatu, galiu stengtis paimti tą laisvę į rrankas ir taip ją užvaldyti.

Galima kelti klausimą kodėl meilėje negali jaustis saugus? Meilė yra pirminis santykis su kitu asmeniu, tas projektas įtraukia mane į tiesioginį ryšį su kito žmogaus laisve. Šia prasme meilė tampa konfliktu, ir priverčia mane būti, ji atim.a iš manęs vertes ir manoji būtis išvengia savęs. Meilėje niekas nenori būti priverstinai mylimas, pasijunti vienišas, jei žinai, kad mane pasirinko dėl objektyvių priežasčių, tada lyg ir prarandi savo vertę. Tačiau yra tokia galimybė, kad sąmonė gali sukurti pabėgimo projektą. Tačiau iškyla kita problema: jei paliksiu mylimąjį laisvą, jis gali pabėgti ir pasirinkti kitą projektą. Bet tas, kuris nori būti mylimas, neturėtų trokšti pavergti mylimos būtybės. Įsimylėjėlis neturėtų norėti valdyti mylimojo kaip daikto, jis trokšta tikro pasisavinimo, jis nori valdyti laisvę kaip laisvę, o tai yra neįmanoma, nes laisvė ne nuosavybės projektas.3. Geismas, neapykanta, sadizmas

J.-P.Sartre’as nepateikia recepto kaip išeiti iš uždaro pono-vergo rato, kadangi negaliu asimiliuoti Kito sąmonės savo objektyvumu, tada laisvai Kitą apžiūrinėju, o Kito apžiūrinėjimas suteikia man galimybę apriboti jo laisvę. Tačiau žvilgsnio apžiūrinėti negalima, nes tuomet matau tik akis, o pats žvilgsnis pranyksta, Kitas tampa objektu. Kitas visada yra šalia nors ir nepastebiu, jis mane gali apžiūrinėti, todėl projektas padaryti save patį būties pagrindu tampa nnesėkmingas.

Geismas kaip bandymas pasisavinti Kito laisvę, tačiau geisme to padaryti negalima, nes kitam tapus objektu jo laisvė dingsta. Kito sąmonė išnyksta mano žvilgsnyje.

Sadistas trokšta paversti Kitą objektu, jį pasisavinti. Sadistas stengiasi Kito kūną užvaldyti prievarta ir skausmu. Sadistas supratęs, kad negalėjo aukos laisvės užvaldyti, gali neapkęsti jos ir ją nužudyti. Tačiau neapykanta neišlaisvina nuo Kito, ji yra tik pralaimėjimas, nes jos projektas yra kitų sąmonių likvidavimo projektas.

Geismas J.-P.Sartre’o teigimu yra bandymas išlaisvinti kūną ne tik nuo judesių, bet ir nuo rūbų. Geismą reiškia kito glamonės, kurios yra Kito pasisavinimos, atskleidžiant Kito kūniškumą kitam, šis atskleidimas įvyksta per mano paties kūną, tokiu būdu atsiranda užvaldymas kaip dvigubas abipusis įsikūnijimas.

Kaip pastebi N.Keršytė, J.-P.Sartre’o filosofijoje geismas išgyvena stoką, o ne ją naikina, nes stoką patenkinantis geismas jau nėra geismas.

Filosofo teigimu sadizmo kaip ir geismo tikslas yra kito ne tik kaip Kito – objekto, bet ir kaip grynos įkūnytos transcendencijos užgrobimas ir pavergimas. “Sadistas yra būtis, kuri priima Kitą kaip instrumentą, kurio funkcija yra jo paties įkūnijimas, sadistinis idealas tai pasiekimas momento, kai Kitas jau bus kūnas nenustodamas būti instrumentu.”35

Neapykanta J.-P.Sartre’o filosofijoje irgi yra pralaimėjimas, nes jos tikslas yra kitų sąmonių likvidacija. Tačiau jei panaikini kitą tai pripažįsti, kad Kitas egzistavo.IV. LAISVĖ IR MIRTIS

J.-P.Sartre’as “Būtyje

ir niekyje” interpretuoja Heideggerišką mirties sampratą. M.Heideggeris individualizavo kiekvieną mirtį, tai vienintelis dalykas, jo manymu, kurio niekas negali atlikti už tave. Tačiau kyla klausimas kaip įrodyti, kad mirtis turi individualumą? Ar mirtis kuri mane ištiko mano mirtis? Tačiau J.-P.Sartre’as prieštarauja M.Heideggeriui, teigdamas jog mirtis tėra absurdas, nes jos neįmanoma numatyti ar laukti. Žmogus gali tikėtis mirties atėjimo, tačiau jos laukti būtų absurdiška: “Mirtis jokiu būdu negali būti laukiama, jei ji nepaskirta kaip mano pasmerkimas mirčiai”36. Galima laukti draugo, nes jo aatvykimas gali būti konkretus laike, tik ne mirties. Mirtis yra trukdis į kurį reikia atsižvelgti, bet nevalia laukti. Ji neapibrėžta. Negali būti numatyta mano mirties data. Mirtis jaunystėje negali išplaukti iš gyvenimo, ji-atsitiktinumas. Ji negali būti mano mirtimi Tai nėra galimybė, tai visų galimybių sunaikinimas. Asmenybė – savojo Aš projektas. Atmesdami visų kitų alternatyvų galimybę aš sukuriu save baigtinį. Taip reiškiasi mano laisvė, todėl mano gyvenimas unikalus. Negaliu savęs projektuoti į mirtį, nes ji absurdas. Taip pat J.-P.Sartre’as nesutinka su MM.Heideggeriu, jo mintimi, kad mirtį galime vadinti viena iš žmogaus galimybių.

M.Heideggeris teigia, kad žmogaus egzistencija yra”gyvenimas mirčiai”. Kyla klausimas mirtis kokia ji? Vokiečių filosofas “Laike ir būtyje” egzistenciškai analizuoja mirtį. Kai žmonės atsisako iliuzijų, tik tada Dasein “būtis čia” (žmogus) įįgauna galimybę būti pačiu savimi. Būtis mirčiai negali turėti rūpestingo susitelkimo, todėl, kad mirtis kaip galimybė nėra galima esamybė. Mirties čia nėra, tik būtiškoji. Būtis negali siekti būti kuo nors kitu, t.y. nebūties. Svarbu pabrėžti sugebėjimą išbūti atvirume mirčiai, nepasislėpti nuo jo. Mirtis įsisąmoninama kaip galimybė, bet ne kaip realizavimo galimybė. Mirtis – gyvenimo fenomenas. Tai būties rūšis. Ji turi įvykti ateityje, jei nebūtų mirties, tai nebūtų būties įsisąmoninimo. Tai išskirtinė ateitis, kai būtis čia egzistuoja ji jau įmesta į tą galimybę, įteikta mirčiai.

J.-P.Sartre’as “Būtyje ir niekyje” apie mirtį samprotauja kiek kitaip nei vokiečių filosofas.

Mirtis nagrinėjama kaip žmogaus gyvenimo įvykis. Mirtis – riba, o bet kokia riba, galutinė ar pradinė yra dviprasmė. Ši riba – būtis-niekas, kuris riboja šį pprocesą ir apibūdina jo reikšmę. Gyvenimas baigiasi mirtimi ir tai yra prasmė. Mirtis – vartai į žmogiškosios realybės nieką. Mirtis – galutinis gyvenimi fenomenas, ji nėra kažkas nesuvokiama, ji mano, mano asmeninio gyvenimo fenomenas, kuris daro mano gyvenimą unikaliu, gyvenimas nesikartoja, neprasideda iš naujo. Tokiu būdu tampu atsakingas už savo mirtį, o kartu ir už gyvenimą. Kiekvieno žmogaus pabaiga priklauso nuo gyvenimo, visas gyvenimas yra pasiruošimas šiai pabaigai, nors M. Heideggeris pasakytų, kad mirtis nieko neatveria. Mirtis yra pati asmeniškiausia ggalimybė. J.-P.Sartre’ui pagrindinė tiesa yra mirties beprasmybė, jis teigia, jog visa gali būti lygiai nepakeičiama (subjektyviai) ir lygiai visa gali būti pakeičiama (objektyviai). Kaip niekas negali už mane mirti, mylėti t.y. omenyje turima mano mirtis, mano meilė. Pagal J.-P.Sartre’ą ne mirtis suteikia man asmeniškumą, o tik pats mano asmeniškumas padaro mano mirtį asmenišką.

Sartre’ui, kaip pastebi J.Girnius,37 mirtis nėra lemiančioji žmogiškosios egzistencijos galimybė, o tik “siena”, į kurią atsidaužiame. M.Heideggeriui mirtis yra galutinė galimybė, kuriai atvirumas yra pati “tikrosios egzistencijos” sąlyga. O J.-P.Sartre’as oponuodamas M.Heideggeriui stebisi kaip apskritai galima mirties laukti, juk negalima iš anksto žinoti kada ji ištiks. Galima apie pasiruošimą mirčiai kalbėti etine prasme. J.-P.Sartre’as omenyje turi žmogaus kūrybinę veiklą, kurios atžvilgiu mirtis reiškia brutalų nutraukimą. Pavyzdžiui jei jauną rašytoją ištiks mirtis po pirmosios knygos, tai jo tikroji vertė lieka neapspręsta, kaip J.-P. Sarte’as pastebi, negalima sakyt.i, kad jaunas miręs tebuvo tik vienos knygos autorius, bet negalime sakyti, kad būtų jis parašęs daug knygų, nes iš tikro tepasirodė tik viena.

M.Heideggeris mirtyje rado laisvės versmę, nuplaunančią nuo mūsų kasdienybės dulkes ir sutelkiančią mus į save pačius. Priešingai, jog mirties prasmė yra “prasmės nebuvimas”. Galiu apspręsti savo gyvenimo prasmę tol, kol galiu keistis, pats apspręsdamas savo praeitį ir besileisdamas į nnaujus tikslus, o mirtis šią galimybę sunaikina. Nors su mirtimi baigiasi gyvenimas, tačiau nesibaigia radikalus jo keitimas. Tik mirusieji nebe patys keičiasi, o yra kitų keičiami. Kas buvo mano gyvenimo prasmė yra atiduodama į likusiųjų rankas. Mirusiojo gyvenime niekas nebegali įvykti iš vidaus, jis yra visiškai užsklęstas, niekas nebegali į jį beįeiti, tačiau jo prasmė be paliovos iš lauko keičiama. Kiek bebūtume gyvenime laimėję, mirtis mus pasmerkia iš kitų gauti savo prasmę. J.-P.Sartre’as tai vadina dvejopa mirties beprasmybe. Visų pirma mirtis yra beprasmiška tuo, kad ji užbaigia mūsų gyvenimą arbitriškai, nuo mūsų pačių nepriklausomai. O dar labiau mirtis beprasmiška mūsų buvusio gyvenimo kitiems atidavimu. Nepriklausydama man mirtis yra “galutinė ir faktiška asmeniškumo riba”. Neieškant jokios prasmės, tenka mirtį priimti kaip tiesiog duotą faktą.

Kai kalbame apie J.-P.Sartre’o filosofinę nuostatą, tai minime ir M.Heideggerį, nes prancūzų filosofas yra išklausęs jo egzistencinės filosofijos kursus, tačiau daug kur prieštarauja M.Heideggeriui. J.-P. Sartre’ui būtis nėra pats buvimas pasaulyje, jis pateikia pavyzdžių iš iš gamtos reiškinių buvimo pasaulyje – jie yra, bet tai nėra būtis. Žmogus taip pat gali gyventi, bet tai dar nebus jo būtis. Būties ir nebūties kategorijas J.-P.Sartre’as bando paaiškinti remdamasis sąvokomis “Būtis savyje” ir “būtis sau”. Būtis savyje yra toks pasaulio ir mmano santykis, kai būties aš visai nesuvokiu, aš galiu gyventi daikto gyvenimą, galiu turėti žmogiškus planus juos įgyvendinti, bet tai nereiškia, kad būtis yra man. Būtis lieka savyje vien todėl, kad aš esu vien proto produktas, todėl man atrodo, kad būtis tai iš principo man neįžvelgiamas pasaulis, tačiau kai aš būnu, egzistuoju, tada Sartre’as sako, kad tai yra būtis- sau, tada aš pradedu suvokti, kad pasaulis yra su manimi.

“Būtyje ir niekyje” autorius aiškina, kad reikia atitrūkti nuo daiktinio pasaulio, nereikia skverbtis į daiktų reikšmes, jomis gyventi, niekis tai ką mes išgyvename kasdienybėje, o jis neturėtų tapti mūsų gvenimo pagrindu, tikslu ar egzistencija.

Žmogui brangiausia yra nepriklausomybė. Kas yra nepriklausomybė? Tai laisvė, J.-P.Sartre’as teigia, jog laisvė tai – ką noriu tą mąstau ir žmogus gali būti laisvas netgi būdamas kalėjime, iš jo niekas neatims laisvės galvoti ką jis nori.Žmogui svarbu eiti savo keliu ir daryti, tai, kas jam nėra primesta.

J.-P.Sartre’as prieštarauja M.Heideggeriui, kalbėdamas apie pasirinkimą. M.Heideggeris teigia, jog žmogus suvokia gyvenimą ne savo gyvenimą tik priešmirtinėje būsenoje, kuri jau yra paskutinė, jis ją suvokia kaip paskutinę, o J.-P.Sartre’as akcentuoja, kad žmogus suvokia kiekvieną savo veiksmą, nori jis to ar nenori, žmogus turi suvokti ir jaustis atsakingas už kiekvieną savo veiksmą.IŠVADOS

1. Žmogus negali

būti įrėmintas į kokius nors rėmus. Žmogus yra tai, kas sukuria save patį laisvu pasirinkimu. J.-P.Satre’as teigia, jog žmogus yra pasmerktas būti laisvu, jokia jėga negali jam užkirsti kelio būti laisvu.

2. Jokie išoriniai motyvai negali įtakoti sąmonės ar primesti pasirinkimo galimybes, liepimas, nurodymas pasirinkti – tai tas pat, kas laisvės sunaikinimas.

3. Laisvės pasirodimas prieš Kitą reiškia, jog ši laisvė Kitam pasirodo kaip objektas. Kad žmogus galėtų save pažinti, reikalingas Kitas.

4. Kitas nugalimas tada, kai individas sąmoningai save projektuoja į savo galimybes, patiria savo ppaties – būtį, nebūdamas Kitas.

5. J.-P.Sartre’o manumu laisvė yra didelė vertybė, ją renkasi kiekvienas pats, tačiau Kiti siekia individo laisvę apriboti ar atimti. Mano laisvė gali būti atkovota Kitų laisvės sąskaita.

6. J.-P.Sartre’as kritikuoja G.Hegelio pono–vergo dialektiką, kurioje susiduria du abstraktūs subjektai, o J.-P.Sartre’as priešina du konkrečius individus.

7. J.-P.Sartre’o filosofijoje Kitas yra sutinkamas.

8. J.-P.Sartre’as aiškina mirties beprasmybę, kuri esti dvejopa. Visų pirma ji beprasmiška tuo, kad užbaigia žmogaus gyvenimą arbitriškai, nuo mūsų pačių nepriklausomai. O dar labiau mirtis beprasmiška kiekvieno asmens buvusio gyvenimo atidavimu kitiems. JJ.-P.Sartre’as mirtį laiko tik laisvės riba, ji nėra kliūtis žmogaus planams gyvenime vykdyti, mirtis nėra galimybė, o tik tolstanti nuo jo pasirinkimo ribinė situacija.LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius: Tyto alba, 2002.

2. Baranova J. J.P.Sartre’as “pono-vergo” dialektika ir ssolipizmo įveikos ilgesys // Problemos, 2003, Nr.64.

3. Desan W. The tragic finale An Essay on the Philosophy of J.-P.Sarte. – Cambrige: Harvard University Press, 1954.

4. Gaidamavičienė I. Ateistinis Ž.-P. Sartro egzistencializmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX-XX amžių Vakarų europos ir Amerikos filosofija. -Vilnius, 1974.

5. Gaidamavičienė I. Būtinybė žengti savo žingsnį // Šiaurės Atėnai, 1996, vasario 17d.

6. Girnius J. Raštai. T-II. –Vilnius, 1994.

7. Hegelis G.W.F. Dvasios fenomenologija. –Vilnius, 1997.

8. Heidegeris M. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1992.

9. Kantas I. Praktinio proto kritika. – Vilnius, 1987.

10. Keršytė N. Kitas veidas // Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. – Vilnius, 2001.

11. Kristeva J. Maišto prasmė ir beprasmybė. –Vilnius, 2003.

12. Levinas E. Kito pėdsakas // Baltos lankos, 1999, Nr.11.

13. Sartre J.-P. Egzistencializmas yra humanizmas // Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX-XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. –Vilnius, 1974.

14. Žukauskaitė A. Kito balsas, kito žvilgsnis // Problemos, 2003, Nr.60.

15. Сартр Ж.-П. Бытие и Ничто. – Москва: Pеспублика, 2001.

16. Сартр Ж.-П. Мухи // Философские пьесы.- Москва: Pеспублика, 1996.