Laisvės samprata

ĮVADAS

Kas yra laisvė?

Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Naujaisiais laikais šią problemą tyrinėjo B.Spinoza, I.Kantas, G.Hegelis, A.Šopenhaueris ir kiti.

Laisvės sąvoka plačiai vartojama tiek literatūroje, tiek kasdienėje kalboje. Sakoma, kad vanduo laisvai srovena upėje, paukščiai laisvai skraido erdvėje. Priėję sankryžą esame laisvi sukti kairėn ar dešinėn. Vyras ar moteris yyra laisvi nuspręsdami tuoktis ar likti viengungiais. Kiekvienas pilietis yra laisvas balsuodamas rinkimuose į seimą ar rinkdamas prezidentą. Posakis “atgavo laisvę”reiškia, kad bausmę atlikęs žmogus išleistas iš kalėjimo. Kristaus mokyme nurodoma po sprendimo esanti laisvė.” Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams:”Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”(Jn 8, 31-32). Jėzaus buvo paklausta, ką jis turėjęs galvoje, pateikdamas tokį laisvės apibrėžimą: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu ssakai: “Tapsite laisvi?” Tada Jėzus labai tiksliai atsako: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas” (8, 34).

Vergas nėra laisvas. Jis gyvena vergovėje.

Tiesiogine žodžio prasme laisvė būdinga tik žmogui, nes tik jis vienintelė būtybė ištrūkusi iiš gamtos, pakilusi virš jos ir galinti laisvai siekti savo tikslų. Žmogus, kaip biologinė būtybė yra pavaldus gamtai. Bet jis, skirtingai nuo kitų tvarinių, pasižymi tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kaip mąstymas, pažinimas, valia, kurios leidžia jam išsiveržti iš gamtos priklausomybės ir elgtis laisvai. “Tik žmogus yra laisvas, – rašo J.Girnius, – nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos determinizmas”(6, 528).

Laisvės sąvoka yra plati ir daugiaprasmė. Kalbama apie politinę, juridinę, religinę laisvę, taip pat apie sąžinės, spaudos, žodžio laisvę. Šios sąvokos nurodo didelę laisvės aspektų įvairovę bei platų jos pritaikymą įvairiausiose žmogaus veiklos srityse.

Etikoje bendroji laisvės problema dar modifikuojama kaip valios laisvės, pasirinkimo laisvės ir dorovinės laisvės problemos.

Kalbant apie laisvę, pirmiausia tturime galvoje išsilaisvinimą nuo ko nors. Būti laisvu – tai reiškia nepatirti prievartos, nebūti suvaržytam, nuo ko nors priklausomam. Šia prasme – tai turėti galimybę daryti tai, ko sieki. Įveikdamas apribojimus bei suvaržymus, žmogus ir įgyja laisvę.

Negatyvioji laisvė skirstoma į:

1. Kaip išsilaisvinimas iš žmogų pavergiančių jėgų ir aplinkybių.

2. Kaip išsilaisvinimas iš prietarų, atgyvenusių pažiūrų ir stereotipų.

3. Kaip teisė į nepriklausomybę nuo kišimosi asmeninį gyvenimą.

Laisvė nuo ko – tai būsena, kai mes norime priklausyti nuo gamtos kaprizų, nuo žmonių ssavivalės, smurto, nuo nepalankių sąlygų ir aplinkybių.

Negatyvioji laisvė įtakoja pozityviąją laisvę – laisvę dėl ko, vardan ko.Tikroji laisvės esmė yra ne ta, kad išsilaisvintume nuo suvaržymų ir priklausomybės, o ta, kad, būdami laisvi, turėtume galimybę kažką daryti, veikti, kurti. Vadinasi laisvė yra kūrybinės veiklos prielaida. Kitaip tariant laisvės esmė yra ta, kad ne tik supantį pasaulį, bet ir save patį galėtumėm keisti, pertvarkyti, naujai kurti.Taip laisvė ir pasireiškia kaip kūryba.

Pagaliau pozityvioji laisvė – tai laisvė veikti ne bet kaip, o veikti tikslingai, gyventi ne bet kaip, o vertingai, teisingai. “Vadinasi, pozityvioji laisvė (laisvė kam) yra nepriverstas asmens angažavimas vertybėms, – teigia A. Poškus. – Šioje laisvės aptarty reikia pabrėžti du žodžius: nepriverstinumą (vidinį ir išorinį) ir vertybes. Be pirmojo nebus laisvės, o be antrojo laisvė paliks tik galimybė” (13, 23). Kitaip tariant laisvė – atgręžia mus į vertybes ir teikia galimybę žmogui atsiskleisti vertybėmis.

Kalbėdami apie laisvę, dažnai didelį dėmesį kreipiame į išorinę prievartą, kuri mūsų laisvę riboja arba iš viso ją paneigia. “Jei mano kojos ir rankos surištos, aš nesu laisvas. Jeigu aš smurtu priverstas ką nors atlikti, tai šis mano veiksmas nėra laisvas.” Dar Aristotelis teigė, kad veiksmai, kurių priežastys yra išorinės vadinami prievartiniais, taigi nelaisvais.

Visiškai kitaip yra ssu vidine laisve. Pagal Aristotelį vidiniai laisvei būdinga tai, kad jos principas yra veikiančiojo viduje, taigi priklauso nuo asmens vidinio apsisprendimo. Kitais žodžiais tariant, poelgis laisvas tik tuomet kai žmogus pats save pateisina.

Tačiau žmogaus galimybės laisvai apsispręsti nėra didelės. Žmogaus laisvę riboja ne tik išoriniai veiksniai, bet ir vidinės jėgos: instinktai, polinkiai, afektai, aistros. Šias aistras žmogui irgi tenka nugalėti. I.Kantas apie tai rašė: “Tačiau vidinei laisvei reikalingi du dalykai: kiekvienu realiu atveju susidoroti su pačiu savimi (animus sui compos) ir apvaldyti save (imperium in semetipsum), t.y. pažaboti savo afektus ir sutramdyti savo aistras” (21, 343).

Vidinė žmogaus laisvė yra pagrindinė charakteristika. Išorinės laisvės atžvilgiu jai tenka viršenybė. V. Sezemanas rašė, kad” vidinė laisvė turi pirmenybę, kad ji pirminė laisvės forma bei apraiška, o išorinė laisvė – antrinė, nors žmogus anksčiau įsisąmonina išorinę laisvę ir visų pirma ją stengiasi pasiekti bei apsaugoti”(16, 385)

Kartais laisvė suprantama labai primityviai: ką noriu tą darau. Juk aš laisvas žmogus. Žinoma būdamas laisvas gali daryti viską, ką užsimanai: reketuoti, plėšikauti, žudyti. Kokia tokios laisvės prasmė? Tai jau ne laisvė, o savivalė. Tikroji laisvė turi savo parametrus, tam tikras ribas, kurias nurodo atsakomybė. Laisvė ir atsakomybė – glaudžiai tarpusavy susijusios sąvokos. Žmogus atsakingas tuomet kai laisvas, iir laisvas kai atsakingas.

Neribotos laisvės nėra. Žmogaus laisvę riboja aplinka, įvairios išorinės jėgos ir jo prigimtis. Žmogus gali veikti tiktai tų galimybių, kurios priklauso nuo jį supančios aplinkos, rėmuose.

. Būtų galima pasakyti ir taip: kiekvieno laisvės ribos yra kitų laisvėje. Laisvė negali būti priskiriama tik sau. “Aš negaliu būti laisvas būdamas vienas, – teigia A.Šliogelis. – Esu laisvas tik būdamas su kitais. Kitų laisvė yra mano laisvės sąlyga, o mano laisvė yra kitų laisvės sąlyga”(17, 119). Šia prasme laisvė yra visuomeninė. Mano laisvė sąveikauja su kitų laisve.

Laisvė yra žmogaus dvasinės būties pagrindas. Ji iškelia žmogų virš gamtos į dvasinių vertybių sferą. O savivalė susijusi su žmogaus gamtine prigimtimi, su nežabotais instinktais, potraukiais ir aistromis. Laisvė yra aukščiau savivalės. “Jei laisvė nepakiltų aukščiau savivalės, – teigia J.Girnius, – ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, greičiau iš kosmoso nusmukimas į chaosą”(6, 529).

Atsakomybė ne tik nurodo laisvės ribas, bet ir įprasmina laisvę, padaro ją turiningą. Laisvę užbaigia atsakomybė. Be atsakomybės laisvė yra tik negatyvus fenomenas. Pozityvioji laisvės pusė yra atsakomybė. “Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Todėl negana Laisvės statulos rytinėje Amerikos pakrantėje, aš patariu dar pastatyti Atsakomybės statulą vakarinėje pakrantėje”(5, 121).

Valios

laisvė

Laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas krikščioniško gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Juk neatsitiktinai krikščioniško mastymo žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.

Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami asmens laisvės, mes turime padaryti prielaidą, kad kiekviena asmenybė jos siekia. Bet prieš tai derėtų įsitikinti, aar gali asmenybė veikti laisvu noru. Išanalizavę žmogaus veiksmus, mes pastebime, kad jie visi neišvengiami ir buvo atlikti verčiant aplinkybėms. Juk vidinė žmogaus prigimtis ir išorinės aplinkybės priverčia žmogų siekti laisvės.Nes gamta mus patalpino tarp malonumo ir kančios. Ir neturime mes valios laisvės rinktis kančią ir atstumti malonumą.

Visas žmogaus pranašumas gyvūnų atžvilgiu yra tas, kad žmogus sugeba matyti tolesnį tikslą ir todėl yra pasiruošęs susitaikyti su tam tikra kančios porcija, ateityje matydamas atlygį. Iš tiesų – tai ne kas kita, oo išskaičiavimas, kai įvertinę naudą, mes pastebime, kad ji pranašesnė už skausmą, ir sutinkame iškentėti skausmą dėl būsimo malonumo. Viskas priklauso nuo išskaičiavimo, kai atėmę kančią iš malonumo, mes gauname tam tikrą teigiamą likutį. Mūsų supratimu neapdairūs ir nepraktiški (romantikai aar tie, kurie aukojasi kitiems) – tai tiesiog žmonės su ypatingu išskaičiavimu, kuriems ateitis atrodo kaip dabartis, ir taip aiškiai, kad jie jau šiandien pasiryžę dėl jos ištverti kitiems neįprastas kančias, ką mes suvokiame kaip auką, žygdarbį.

Kas lemia mūsų malonumus? Mes neturime laisvo pasirinkimo, nesirenkame patys ir malonumo pobūdžio. Tai vyksta ne mūsų valia ir noru. Mes nesirenkame mados, gyvenimo būdo, pomėgių, maisto ir panašiai – visa tai “pasirenkame”, priklausomai nuo supančios visuomenės norų ir skonio. Ir ne geriausios jos dalies, o daugumos. Mums patogiau elgtis paprastai, niekuo savęs neapsunkinant, tačiau visą mūsų gyvenimą kausto visuomenės sąlygojamas skonis ir manieros, kurie tampa elgesio ir gyvenimo taisyklėmis. Tai kur gi mūsų laisvė? Kodėl kiekvienas jaučiasi individu? Kokią savo savybę mes ggalime laisvai keisti?

Kiekvieno kūrinio vystymąsi lemia keturi faktoriai:

1. Pagrindas (esmė) – tai pirminė tam tikro kūrinio medžiaga, iš kurios jis kilo.

2. Nekintančios pagrindo savybės.

3. Savybės, kintančios dėl išorinių jėgų poveikio.

4. Išorinių jėgų kaita.

Šie keturi faktoriai visiškai nulemia kiekvieno kūrinio būseną. Kad ir ką mes veiktume, galvotume, kad ir ką darytume, išradinėtume – viskas priklauso nuo šių keturių faktorių. Šie faktoriai nustato mūsų charakterį, mąstymo bei išvadų formą.

• Savo esmės žmogus pakeisti negali.

• Dėsnių, dėl kurių kinta jo esmė, žmogus pakeisti negali.

• Savo vidinių savybių kitimo dėsnių (dėl iišorinio poveikio) žmogus pakeisti negali.

• Aplinką, nuo kurios visiškai priklausomas, žmogus gali pakeisti.

Pasirinkimo laisvė

Nors ir ne mes lemiame savo esmę, kuo ir kaip gimti, bet mes galime daryti įtaką trims pirmiesiems faktoriams rinkdamiesi savo aplinką, t.y. draugus, knygas. Tačiau pasirinkus aplinką, kitą būseną jau nulemia tai, ką gali duoti aplinka.

Iš pradžių egzistuoja laisvė pasirinkti tokių, knygų, draugų aplinką, kurie skatintų gerus darbus ir geras mintis. Ir jei žmogus nepadarys šito, o bus pasiruošęs patekti į bet kurią atsitiktinę aplinką, skaityti atsitiktinę knygą, tai žinoma, pateks į blogą aplinką arba leis laiką, skaitydamas bevertes knygas, kol galiausiai būtinai įgis blogą išsilavinimą ir dėl to neteisingai elgsis gyvenime.

Yra aišku, kad atlygį ar bausmę žmogus gauna ne už blogas mintis ar poelgius, kurių jis negali rinktis, už tai, kad nepasirinko geros aplinkos, nes visada yra galimybė pasirinkti, o teisti ir bausti žmogų reikia taip, kad jis suprastų, kad jį teisia ne už patį poelgį, o už neteisingą aplinkos pasirinkimą.

Laisvė moralės atžvilgiu

Kiekviena kultūra randasi iš bendrų vertybių, kuriomis paremtas žmonių gyvenimas ir kurios pažystamos bent jos viduje. Tai yra gyvensena, kurios visi laikosi, priešingu atveju jie peržengia normos ribas, savo ir kitų sąmonėje tapdami pažeidėjais, sulaukiančiais pelnytų priekaištų.

Šiandien net pamatiniuose žmonių santykiuose nėra vienos gyvensenos, pprie kurios visi taikytųsi. Yra daug elgsenos modelių, kurių atžvilgiu žmogus jaučiasi laisvas. Dažnai tai – tik tariamas pliuralizmas, atitinkantis paslėptą vienodumą.

Dėl iš dalies tikro, iš dalies menamo pliuralizmo mūsų mąstysenoje ir elgsenoje įvyko didelių pokyčių.

Pora, visuomenės pagrindas, yra pirmoji sąjunga tarp žmonių. Nors ir neišvengdama konfliktų, kiekviena kultūra sukuria jos nuostatus su atitinkamais įstatymais ir sankcijomis ir jų visi laikosi. Dar visai neseniai santuoka pas mus buvo kaip dovana, įpakuota kaip tradicija, su visomis sudėtinėmis dalimis, būtinomis norint ištverti visas negandas.

Šiandien nėra santuokos, palaikomos vien įstatymo. Porą gali išlaikyti tik abipusė meilė, nuolat palaikoma dialogo, siekiant prasmingo ir sėkmingo gyvenimo. Tai, kas anksčiau buvo vadinama nekintama norma, šiandien vadinama laisve būti sugriautam ar sukurtam, su daugybe kintamųjų, be vieno aiškaus modelio.

Todėl taip bijoma poros santykių: jie nuolat plėtojasi ir juos galima išlaikyti teigiamus tik elgiantis dinamiškai ir drąsiai sutinkant naujas situacijas. Todėl atsargiau pasirenkama. Kadaise kartu gyvenanti nesusituokusi pora buvo išimtis, šiandien tai įprasta net tarp žmonių, kurie ketina susisieti santuoka.

Šeima rėmėsi valdžios principu: tėvas, pratęsdamas savo šeimos tradicijas, primesdavo vaikams tai, ką laikė gėriu jų dabarčiai ir ateičiai. Šiandien šeima yra nevaldomų konfliktų ir nesusipratimų vieta.

Taip pat ir religinio gyvenimo bendruomenė buvo palaikoma bendros regulos, rreguliavusios žmonių santykius. Šiandien norint sukurti religinę bendruomenę reikia visai ko kito.

Darbas, reikalingas, kad išgyventum, judėjo nekintama linija. Žmogus žinojo dirbsiąs tai, ką dirbo jo tėvas – valstietis, darbininkas, amatininkas ar prekeivis. Ir dirbsiąs tai visą gyvenimą, nebent netikėta sėkmė jį iškeltų aukštyn, arba nesėkmė nustumtų žemyn. Žmogus susitapatindavo su savo profesija: jo gyvenimą lemiantis darbas apibrėždavo ir jį patį.

Šiandien kiekvienas pasirenka darbą, kurį nori ar gali, dirbti, o turint galvoje nuolatinius rinkos pokyčius, gali tikėtis, jog šis nebus paskutinis, jei tik pavyks rasti kitą! Žmonių skirtumus daugiau lemia išsilavinimas nei profesijos.

Kadaise elgesio skirtumai slypėjo apibrėžtose teritorijose. Jose galiojo viena visų priimta moralė. “Kiti”, svetimi, būdavo už jos ribų, arba atstumti. Šiandien kultūros persimaišiusios. Reikia laiko, kad rastųsi nauja kultūra ir galėtume deramai ją įvertinti. Galima numatyti, kad ji bus pagrysta ne įstatymo valdžia, o sąmoningu, laisvu vertybių mišiniu, nė akimirkai neprarandant pagarbos kitiems.

Laisvė religijos atžvilgiu

Cuius regio eius et religio: kadaise privalėjai laikytis savo gyvenamosios vietos religijos, priešingu atveju būtum buvęs laikomas bedieviu ir net persekiojamas. Į religines mažumas buvo žiūrima įtariai, kaip į nukrypimus, jos visada būdavo tiksliai apibrėžtos ir atskirtos. Šiandien, kad ir kur gyventum, gali būti bet kurio tikėjimo arba netikintis. Norėdamas gali laisvai pasirinkti ką nori.

Praktiškai

visi sutinka, jog religijos laisvė yra pamatinė žmogaus teisė. Dar visai neseniai, sovietmečiu, valstybė diegė “tikrąją ideologiją” o žmonių religiniai įsitikinimai buvo suvokiami kaip prietarai, kuriais būtina atsikratyti. Kita vertus, netradicinio religingumo banga tapo nauju svarbiu išbandymu mūsų religijos laisvės sampratai. Jei pradiniame Nepriklausomybės etape daugiausiai buvo kalbama apie tai, kaip panaikinti valstybės prievartą religijos srityje, tai pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie kitą pavojų religinei laisvei – manipuliavimą žmogui būdingu religiniu troškuliu. Šis pavojus siejamas su margaspalviais netradicinio religingumo ppavidalais.

Žmogus pats turi pasirinkti, kuo jis nori tikėti. Religinis apsisprendimas – tai pamatinis žmogaus apsisprendimas, turintis esminę įtaką žmogaus santykiui su pasauliu, aplinkiniais. Prievartos taikymas šioje srityje reiškia kišimąsi į intymiausią žmogaus erdvę, asmens orumo ir pamatinės atsakomybės už savo gyvenimą paniekinimu. Kada kalbame apie religijos laisvę, labai svarbu kalbėti apie pamatą, kuriuo ji grindžiama. Priešingu atveju, labai lengva nuslysti į du kraštutinumus.

Vienas kraštutinumas – laisvę traktuoti ne kaip pamatinę vertybę, o kaip susitarimo dalyką, kurį bet kada gali nuginčyti vviešasis interesas. Taip suvokiant laisvę, teiginys, kad žmogaus religiniai įsitikinimai neturi prieštarauti viešai tvarkai nesunkiai gali būti interpretuojamas taip, kad atskiro žmogaus religiniai įsitikinimai neturi per daug skirtis su daugumos įsitikinimu. Tai reiškia, jog religinės mažumos suvokiamos kaip tam tikra pproblema, kuri gali būti toleruojama iki tam tikros ribos, tol, kol pernelyg netrikdo visuomenės daugumos.

Kitas kraštutinumas – visiškai formalus tikėjimo laisvės suvokimas, ignoruojant vidinės laisvės erozijos galimybę. Laisvės erozija reiškia, jog žmogus praranda pasirinkimo galimybę ne dėl išorinės prievartos, bet dėl to, jog jam yra pateikiamos kryptingai transformuotos alternatyvos. Religinė laisvė yra neatsiejama nuo sąmoningo pasirinkimo. Kita vertus, tai nereiškia, kad sąmoningu vadinamas tik toks pasirinkimas, kuris mums patinka.

Religijos laisvės puoselėjimas yra sudėtinga ir daugialypė problema. Sprendžiant šią problemą labai svarbią vietą užima visuomenės nuostata, kad religijos laisvė yra vertybė, o ne problema, kurią už mus turi išspręsti valstybė ar religinė grupė.

Įsižiūrėję į dievą, geriau matome savo laisvę. Ji tokia svarbi, kad jis niekada jos iš mūsų neatima, net ir ttada, kai ši yra prieš Jį, net tada – kas jam yra dar blogiau! – kai ši yra prieš mus pačius. Po tvano, pasaulį griaunančios nuodėmės ženklo, ji turi dvejopą būdingą laisvei galimybę – Babelio ir Abraomo: tą, kuri stumia atgal į nieką, ir tą, kuri veda į pilnatvę.

Krikščionys pašaukti įvertinti laisvę ne taip kaip religijos ir jų neigimai: religijos išnyks kaip žmogaus griovimas Dievo vardu, jų neigimai išnyks kaip niekam nepasišventusio žmogaus savigriova.

Vidinė laisvė – minties iir dvasios laisvė

Gana ironiška, tačiau krikščioniškoje vartosenoje “atgavo laisve” lygiai taip pat galima pasakyti ir apie ką tik išsiskyrusį sutuoktinį. Toks vartojimas labai įdomus. Tuo tarsi teigiama ,kad susituokęs žmogus tam tikra prasme yra supančiotas.Tačiau gi santuoka abi pusės renkasi savo noru.Ir prisiekia ištikimybę. Net ir vadovaujantis krikščionišku mąstymu, sunku sugalvoti kitą kokią nors situaciją, kai laisvai ir iškilmingai duotų pažadų sulaužymas būtu prilygintas ištrūkimui į laisvę.

Viena labiausiai cituojamų laisvės apibrėžimų yra pateikęs Richard Lovelace. Jis buvo turtingas ir rafinuotas kavalierius, tarnavęs karaliui Karoliui, šiam kaunantis su parlamentu. Kurį laiką jis buvo įkalintas. Taip jis sumokėjo už tai, kad parlamentui pateikė peticiją, kurioje reikalauja išsaugoti maldų knygą bei vyskupų instituciją, kuriuos puritoniškas parlamentas buvo panaikinęs.Todėl Lovelace tikrai galime laikyti sąžinės kaliniu. Kameroje jis parašė garsiąją poemą “Altėjai”, kurioje yra puikus posmas:

Sienų akmenys – ne kalėjimas,

Plieno virbai – ne narvas,

Nekaltoms ir ramioms sieloms

Tai tik atsiskyrėlio buveinė.

Jei laisvę meilėje turiu

Ir laisvas sieloj aš,

Tik angelai, sklandą aukštai,

Yra tokie laisvi.

Galima sakyti, kad tai visai puiku, mintys gražios. Galbūt galėtume save įtikinti, jog kai kurios didžiosios sielos gali pakilti virš aplinkybių ir įveikti priešų sumanymus, įteigdamos jiems, kad net kalėjimo kameroje jos yra laisvos. Tačiau poezija ir gyvenimo tikrovė yra skirtingi dalykai. Nelaisvėje laikomam žžmogui tokios mintys atrodytų visai nerimtos. Reikėtų sutikti, jog įkalinimo varžtus peržengti galintis žmogus šį tą reiškia. Tirono pasiryžimas įkalinti kitą žmogų gali aukai krikščioniui sukelti ryžtą nesijausti įkalintam ir neleisti savo kalintojams palaužti jo valios.

Jei laisvę apibūdiname tiesiog kaip suvaržymų nebuvimą, mes atmetame tą minties būseną, kuri, tiek seniau tiek dabar, pateikė daugybę kilnių pavyzdžių, kai nepaisydami jokių persekiojimų, žmonės neleido palaužti jų valios ir neatsižadėjo dvasios. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti žmonių kova su naciais. Jie ištvėrė visus nacių žiaurumus per Antrąjį pasaulinį karą bei tapo tų žiaurumų aukomis, atsisakę išsižadėti savo vidinės širdies ir minčių laisvės, nepaisydami visų puolimų prieš jų išorinę laisvę. Net ypatingus fizinius suvaržymus patiriantis žmogus gali išsaugoti tai, ką galima pavadinti minties ir dvasios laisve.

O kas nutiktų visiškai priešingo pobūdžio išbandymą patiriančiam žmogui? Tarkime laimi loterijoj ir per trumpą laiką gauna daug pinigų. Visą gyvenimą jį varžę apribojimai staiga pašalinami. Argi ne čia “laisvės” esmė – būti išlaisvintam nuo poreikio užsidirbti pragyvenimui kasdieniu darbu, nuo poreikio prižiūrėti savo namus, pačiam gaminti maistą? Staiga galima visiškai neriboti savo išlaidų: leisti pinigus drabužiams, pramogoms, valgiams ir gėrimams, kelionėms ir visoms gyvenimo pagundoms. Tačiau patyrinėjus, laimėjusių, gyvenimą po staigaus praturtėjimo,pasirodo, kad tokia laimė visada apkarsdavo. Kartais ji ttapdavo tiesiog piktnaudžiavimu, vedančiu į alkoholizmą arba kitokią priklausomybę. Kartais tokia gerovė sugriauna anksčiau buvusius darnius žmonos ir vyro, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų santykius.

Nuomonė, esą laisvė – tai apribojimų nebuvimas, yra nepagrysta. Būtent apribojimai dažnai ir užtikrina laisvę. Kaip pavyzdys gali būti kelių eismo taisyklės – įstatymai mums nesuteikia “laisvės” rinktis kuria kelio puse derėtų važiuoti, nei galimybės ją pasirinkti. Tuo atžvilgiu sukurta daugybė mūsų laisvę užtikrinančių apribojimų. Jei kas nors pasakytų, kad šie apribojimai varžo jūsų laisvę, atsakytumėt: “priešingai, būtent todėl, kad šių taisyklių laikomasi, galime laisvai ir saugiai važinėti keliais”. Šie apribojimai mus, vairuotojus, apsaugo. Be šių taisyklių visi keliai, kuriais dabar sklandžiai ir saugiai slenka eismo srautai, būtų užkimšti sudaužytų automobilių.

Laisvė ir valdžia

Laisvės ir valdžios kova yra ryškiausias istorijos, žinomas iš seniausių laikų, bruožas. Ypač ji ryški Graikijos, Romos ir Anglijos istorijoje. Bet senovėje šis ginčas vyko tarp valdinių, arba tam tikrų valdinių klasių, ir valdžios. Laisvė buvo suvokiama kaip apsauga nuo politinių vadovų tironijos. Buvo manoma, kad valdovai yra priešiškai nusiteikia žmonėms, kuriuos valdo. Valdovai – vienas žmogus arba valdančioji gentis, kasta. Valdžia buvo paveldima paimama jėga. Visais atvejais valdovų valdžia nebuvo naudojamasi pagal valdinių norus. Kad ir kokių atsargumo priemonių galėjo būti

griebiamasi prieš despotiška naudojimąsi valdžia, žmonės nedrįso, o gal ir netroško, ginčyti valdovų viršenybės ir galių. Jų valdžia buvo laikoma būtina, bet taip pat pavojinga; ginklu, kurį jie gali mėginti panaudoti prieš savo valdinius ne mažiau negu prieš išorės priešus. Kad nesuskaičiuojami grobuonys negalėtų medžioti silpnesnių bendruomenės narių, reikėjo stipriausio grobuonies, kuriam būtu pavesta sutramdyti visus kitus. Bet kadangi grobuonių karalius ne mažiau linkęs medžioti bandą negu bet kuris iš mažesniųjų plėšrūnų, būtina nuolatos saugotis jo dantų ir nagų. Todėl ppatriotų tinklas buvo apriboti valdovo valdžią, kad ši taptų pakenčiama bendruomenei ir šį apribojimą jie laikė laisve. Valdžia buvo mėginama riboti dvejopai. Pirma, buvo siekiama įgyti tam tikrą neliečiamybę, vadinama politinėmis laisvėmis arba teisėmis. Buvo manoma, kad ją pažeisdamas valdovas neatlieka savo pareigos, ir tada ypatingas pasipriešinimas arba visuotinis sukilimas tampa pateisinamas. Antrasis, ir apskritai vėlesnis, būdas buvo konstitucinių apribojimų sukūrimas. Jie reiškė tai, kad, viešpataujančiai valdžiai atliekant kai kuriuos svarbesnius veiksmus, jų būtina sąlyga yra bendruomenės, turinčio atstovauti jos iinteresams, sutikimas. Daugumoje Europos šalių viešpataujančioji valdžia buvo priversta daugiau ar mažiau paklusti pirmajam apribojimui. Kitaip buvo su antruoju, jį iškovoti, o iš dalies iškovojus dar labiau įtvirtinti visur tapo svarbiausiu laisvės mylėtoju tikslu. Ir kol žmonija tenkinosi tuo, kad kkovojo su vienu priešu po kito ir buvo ir buvo valdoma pono ji nekėlė didesnių siekių.

Tačiau, tobulėjant žmonių gyvenimui, atėjo laikas, kai žmonės nustojo laikę prigimtine būtinybe tai, kad jų valdytojai yra nepriklausoma galia, kurios interesai priešingi jų pačių interesams. Jiems pasirodė būsią daug geriau, jeigu įvairūs valstybės pareigūnai bus jų laikini valdytojai arba atstovai, atšaukiami jiems panorėjus. Atrodė, kad tik šitaip jie gali būti visiškai tikri tuo, jog valdžios galiomis niekada nebus piktnaudžiaujama jų nenaudai. Šis naujas reikalavimas, kad valdytojai būtų renkami ir laikini, pamažu tapo visų egzistuojančių liaudies partijų iškiliu tikslu ir gerokai išstūmė ankstesnes pastangas riboti valdovų galią. Kova dėl to, kad viešpataujančiąją valdžią periodiškai rinktų valdiniai, tebevyko, tačiau kai kurie žmonės ėmė manyti, jog per daug rreikšmės buvo skiriama pačiai galiai ribot.

Visuomenės laisvė

Egzistuoja veikimo sfera, kurią visuomenė, kaip besiskirianti nuo individo, domisi tik netiesiogiai. Ji apima visą tą asmens gyvenimo ir elgesio dalį, kuri liečia tik jį patį, arba liečia taip pat ir kitus tik jiems laisvai, savanoriškai ir neveidmainiškai sutinkant ir dalyvaujant. Taigi tai yra derama žmogaus laisvės sritis. Pirmiausia ji apima vidinę sąžinės sritį; sąžinės laisvės plačiausia prasme reikalavimą; minties ir jausmų laisvę; absoliučią pažiūrų ir jausmų visais praktiniais ir moraliniais klausimais laisvę. Gali aatrodyti, kad pažiūrų reiškimo ir skelbimo laisvę valdo kitoks principas, nes ji priklauso tai asmens elgesio daliai, kuri liečia kitus žmones. Tačiau, būdama beveik tokia pat svarbi kai ir minties laisvė, ir daugiausiai grindžiama tais pačiais argumentais, ji yra praktiškai neatskiriama nuo pastarosios. Antra, principas reikalauja skonių ir siekių laisvės; laisvės taip planuoti savo gyvenimą, kad šis atitiktų mūsų būdą; laisvės daryti, kas mums patinka, atsakant už galimus padarinius, t.y. daryti nekliudant mūsų artimiesiems, kol tai, ką darome, jiems nekenkia, – net jeigu jie manytų, kad mūsų elgesys yra kvailas, ydingas ar klaidingas. Trečia, iš šios kiekvieno asmens laisvės kyla asmenų jungimosi laisvė, turinti tas pačias ribas: laisvė vienytis bet kuriam tikslui, nedarančiam žalos kitiems, jei besivienijantis asmenys yra pilnamečiai ir nėra verčiami arba apgaudinėjami.

Jokia visuomenė, kurioje šios laisvės apskritai negerbiamos, nėra laisva, kad ir kokia būtų jos valdymo forma. Niekas nėra visiškai laisvas toje visuomenėje, kurioje šios laisvės neegzistuoja absoliučiai ir be išlygų. Vienintelė laisvė, verta šio vardo, yra laisvė siekti savojo gėrio savo pasirinktu būdu, kol nemėginame atimti iš kitų jų gėrį arba trukdyti jų pastangoms jį įgyti. Kiekvienas yra tikrasis savo sveikatos – kūno, proto ar dvasios – sargas. Žmonės daugiau laimi pakęsdami, kad kiekvienas gyventų taip, kkaip jam atrodo gerai, užuot vertę kiekvieną gyventi taip, kaip atrodo gerai likusiems.

“AŠ ESU LAISVAS TIEK, KIEK NERIBOJU KITŲ ŽMONIŲ LAISVĖS”

Asmens laisvė

Asmuo gali pagrįstai prarasti kitų pagarbą, jei jam pritrūksta proto arba asmeninio orumo, ir jis gali būti smerkiamas, jei pažeidžia kitų teises ir laisves. Pagarbą prarasti yra labai lengva , o susigražinti labai sunku, o ypač padarius nusikaltimą. Mūsų jausmai ir elgesys labai skiriasi priklausomai nuo to ar žmogus mums patinka ar ne. Jeigu jis nepatinka mums, galime išreikšti savo antipatiją ir laikytis nuošaliai nuo asmens, kaip ir nuo dalyko kuris mums nepatinka, bet dėl to mes nesijausime esą pašaukti padaryti jo gyvenimą nejaukų. Pagalvosime, kad jis jau kenčia, arba kentės, visą bausmę už savo klaidą. Jeigu jis gadina savo gyvenimą blogai jį tvarkydamas, tai mes neimsime dėl tos priežasties trokšti dar labiau jį gadinti. Užuot norėję jį nubausti, mes veikiau stengsimės palengvinti jo bausmę parodydami jam, kaip jis gali išvengti blogybių, kurias jam teikia jo elgesys, arba ištaisyti jas.Jis gali būti mums gailesčio, galbūt antipatijos, bet ne pykčio ar apmaudo objektas. Mes neturėtume elgtis su juo kaip su visuomenės priešu, jis pats save nubaudė atimdamas iš savęs laisvę. Blogiausia ką mes manysime pateisinamai darą – tai palikti jį rramybėje, jei geranoriškai neįsikišime parodydami jam dėmesį arba susirūpinimą dėl jo.Visiškai kitaip yra tuo atveju, jei jis pažeidžia normas, būtinas apsaugoti jo artimiesiems.Tada blogus jo veiksmų padarinius patiria ne jis pats, o kiti, tad visuomenė, kaip visų savo narių globėja, privalo jį bausti. Ji privalo skirti jam bausmę turėdama aiškų tikslą jį nubausti, ir privalo pasirūpinti, kad bausmė būtų pakankamai griežta.Vienu atveju jis yra nusikaltėlis mūsų teismo teisiamųjų suole, ir mes esame pašaukti ne tik jį teisti , bet vienaip ar kitaip įvykdyti savo pačių nuosprendį, kitu atveju priversti jį kaip nors kentėti nėra mūsų vaidmuo – nebent atsitiktinai tai padarytume, kai tvarkydami savuosius reikalus, naudojamės tokia pat laisve, kokia leidžiame naudotis jam tvarkant savuosius.

Joks žmogus nėra visiškai izoliuota būtybė: joks žmogus negali daryti ką nors tikrai arba nuolat žalinga sau pačiam taip, kad ši žala nepaliestų bent jau jo artimųjų, o dažnai daug platesnio būrio žmonių. Jeigu jis gadina savo kūno ar proto sugebėjimus, tai ne tik padaro bloga visiems, kurių laimė nors kiek priklauso nuo jo, bet ir pats praranda sugebėjimą atlikti paslaugas, kurias jis apskritai privalo daryti savo artimiesiems, galbūt jis tampa našta jų meilei ar palankumui. Ir jeigu toks elgesys būtų toks dažnas, tai vargu ar

kuris nors iš padaromų nusižengimų labiau sumažintų bendrąją gėrio sumą. Pagaliau, jeigu žmogus savo ydomis ar kvailystėmis tiesiogiai nekenkia kitiems, jis vis dėlto daro žalą kaip pavyzdys, tad derėtų versti jį kontroliuoti save dėl tų, kuriuos galėtų gadinti arba klaidinti jo elgesio stebėjimas arba žinojimas apie tą elgesį.

Visiškai sutinku, kad žalą, kurią asmuo daro pats sau, gali skaudžiai atsiliepti žmonių, kurie glaudžiai su juo susiję. Kai asmuo šitokiu savo elgesiu žeidžia aišku jam priskiriama įsipareigojimą kokiam nors kitam asmeniui, tai nneliečia jo pačio , bet jis tampa smerktinas tikra to žodžio prasme. Pavyzdžiui, jeigu žmogus dėl savo nesaikingumo arba išlaidumo nesugeba susimokėti skolų arba, prisiėmęs moralinę atsakomybę už šeimą, dėl tos pačios priežasties nesugeba jos išlaikyti, tai jis yra pelnytai smerkiamas ir galėtų būti teisingai nubaustas, bet nubaustas už tai, kad nevykdo įsipareigojimų šeimai arba kreditoriams, o ne už išlaidumą. Jei pinigai, kurie turėjo būti skirti šeimai ar kreditoriams nebūtų išvaistyti vėjais. Vėlgi dažnai susiduriame su atveju, kuomet žmogus dėl ssavo ydų arba įpročių stumia šeimą į vargą. Tokiais atvejais verta jam papriekaištauti ,dėl jo neatsakingumo ir žiaurumo. Bet taip pat galima priekaištauti už įpročius, kurie nėra įdingi patys savaime, bet skausmingi tiems, kurie su kuriais žmogus kartu gyvena, kurių rramybė priklauso nuo jo. Jeigu jam nepavyksta atsižvelgti į savo šeimos interesus ir jausmus,jei yra kažkas svarbesnio už pareigą jis yra moraliai smerkiamas. Joks asmuo netūrėtų būti baudžiamas už tai, kad buvo girtas, bet kareivis arba policininkas turi būti baudžiamas už tai, kad yra girtas vykdydamas savo pareigą. Trumpai tariant, kai tik atsiranda aiški žala, arba aiškus žalos pavojus, tiek žmogui, tiek visuomenei klausimas perkeliamas iš laisvės srities į dorovės ar teisės sritį.

O vien dėl atsitiktinės, arba netiesioginės žalos, kurią asmuo padaro visuomenei elgesiu, nei pažeidžia konkrečia pareigą visuomenei,nei daro žalą konkrečiam žmogui, išskyrus patį save.Visuomenė gali iškęsti tokį nepatogumą, dėl didesnės naudos žmogaus laisvei.

“Svarbu suteikti kuo didesnę laisvę neįprastiems dalykams, kad laikui bėgant išaiškėtų, kuriuos iš jų dera paversti ppapročiais”

IŠVADOS

Atsakyti į klausimą kas yra laisvė, nelengvas uždavinys. Ši problema priklauso pačioms sudėtingiausioms filosofijos ar etikos problemoms. Galbūt tai viena pačių sunkiausių ir paslaptingiausių problemų, kada nors iškilusių žmogui. Apie sunkumus, apibrėžiant laisvės sąvoką, G. Hėgelis rašė: “Nė apie vieną idėją negalima su tokiu dideliu tikrumu pasakyti, kad ji neapibrėžta, daugiareikšmė, paranki didžiausiems nesusipratimams ir dėl to tikrai jų iškraipoma, kaip apie laisvės idėją, ir nė apie vieną nekalbama paprastai su tokiu menku jos supratimo laipsniu”(19, 324). Toks laisvės pproblemos daugiareikšmiškumas ir sudėtingumas labai apsunkina teisingą jos sprendimą.

Laisvė – pagrindinė žmogaus būties paradigma. Jos pagrindu skleidžiasi kūrybinė veikla, plėtojasi jo dvasinė egzistencija, atsiveria vertybių pasaulis. Be laisvės nėra dorovės, be jos neįmanoma žmogaus savikūra. Laisvė žmogų iškelia ir išaukština. Ji atveria neribotas saviraiškos perspektyvas. Laisvė kartu yra ir atsakomybės prielaida. Atsakomybė užbaigia ir įprasmina laisvę. Būti laisvam – tai būti atsakingam.

Jokia kita sąvoka nėra taip iškraipoma, susiaurinama arba išvedama į plačius laukus, kaip laisvė. Kalbama apie politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę laisvę, ir paliekama nuošaliai žmogaus laisvė, lyg ji būtų smulkus reikalas. Ginamos asmeninės, individualios laisvės, ir apeinama esminė – valios laisvė. Ši netgi paneigiama, tačiau šaukiamasi minties ir sąžinės laisves. Pripažįstama laisvė pasirinkti ir veikti. Jei kalbama apie laisvės tikslą, tai pasirodo, kad jis visiškai atsiejamas nuo žmogaus, o perkeliamas į kolektyvą.

Reikalaujama laisvės mąstyti, tyrinėti, mokytis, kalbėti, rašyti, bet nereikalaujama mąstyti logiškai, tyrinėti ir mokytis metodiškai, kalbėti protingai ir rašyti kultūringai. Skelbiama sąžinės ir religijos laisvė, bet nutylima laisvė sekti savąja sąžine ir laisvė siekti aukščiausio tobulumo.Kovojama už išskirtinę laisvę subrendusiųjų labui, ir paneigiama bendro gyvenimo ir sugyvenimo laisvė vaikų labui. Ginama laisvoji meilė, bet iškreipiama meilės laisvė bei jos tikslas.

Apribojimai ir taisyklės nesuvaržo laisvės, bet ją suteikia. Be aabejonės, laisvė yra vienas tų principų, kuriais remiasi civilizacija.

TURINYS:

Įvadas…………………………1

Valios laisvė………………………..4

Pasirinkimo laisvė……………………..5

Laisvė moralės atžvilgiu………………….5

Laisvė religijos atžvilgiu………………….7

Vidinė laisvė – minties ir dvasios laisvė…………..8

Laisvė ir valdžia……………………..10

Asmens laisvė……………………….11

Išvados…………………………14

Naudota literatūra:

Stasys Yla “Laisvės problema”

John Stuart Mill “Apie laisvę”

Silvano Fausti “Liaupsės mūsų laikams” “Šiuolaikiškumas, laisvė, krikščionybė”