Laisvės savoka filosofijoje

LAISVĖS SAVOKA FILOSOFIJOJE.

TURINYS

1. Įvadas ………………………… 1 psl.

2. Išorinė ir vidinė laisvė

2.1. Išorinė laisvė ………………………1psl.

2.2. Vidinė laisvė ……………………..2psl.

3. Laisvė ir pasaulis

3.1. Žmogus kaip „egzistencija“ ………………2psl.

3.2. Egzistencija kaip laisvė………………… 2psl.

3.3. Laisvė kaip nelygstamosios veiklos versmė ………3psl.

4. Gėris ir blogis ………………………..3psl.

5. I. Kanto laisvės metafizika ………………….4psl.

6. Išvados …………………………5psl.

7. Naudotos literatūros sąrašas………………..7psl.

Įvadas.

Laisvė – viena iš filosofijos kategorijų, charakterizuojanti žmogaus esybę ir būtį, kurios suteikia asmenybei galimybę mąstyti ir elgtis pagal savo nuostatas ir norus, oo ne verčiamai vidinės ir išorinės prievartos. Žmogaus laisvės filosofijos problemą nagrinėjo Kantas ir Hegelis, Ruso ir Nyčė, Heidegeris ir Jaspersas, Aristotelis ir Platonas. Laisvės sąvokos supratimo diapazonas yra labai platus-nuo pilno laisvo pasirinkimo galimybės neigimo iki „bėgimo nuo laisvės“ civilizuotos visuomenės sąlygomis.Laisvės sąvokos vienareikšmiškai apibrėžti neįmanoma, nes šis jausmas yra kiekvieno žmogaus sąmonės vis kitaip suvokiamas. Mokslininkai bando šią sąvoką susieti su realybę, su įvairių mokslinių pažiūrų visuma. Šis uždavinys yra ta pasąmoninga ir varomoji jėga, kuri skatina visokį ppąžinimą – nuo aukščiausios pakopos iki žemiausios; jei nebūtų laisvės ir būtinybės prieštaravimų, mirtų ne tik filosofija, bet dingtų ir visi aukštesnieji dvasios troškimai, kaip esti tuose moksluose, kur tas prieštaravimas neegzistuoja. Tad neverta nepaisyti proto ir neatsižvelgti į lasvę, iir taip pat nedera „kristi protui ir būtinybei į glėbį“ – vienu ir kitu atvėju rezultatai nubūtų džiuginantys.

Mano referatas yra skirtas apžvelgti laisvės sąvoką, parodyti, kad laisvė yra ne tik objektyvios būtinybės įvertinimas ir išorinės prievartos pašalinimas, bet ir sudėtingas ir gyliai prieštaringas žmogaus ir visuomenės gyvavimo fenomenas.

Išorinė ir vidinė laisvė.

Išorinė laisvė.

Kalbėdani apie laisvę, dažniausiai pagalvojame apie išorinės pievartos priešybę. Nelaisvas, sakome, yra kalinys, uždarytas kalėjime. Ta pačia prasme kalbame ir apie teisines laisves, kurios teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui garantuoja laisvę nustatytose ribose daryti viską, ką jis nori. Kalbant apie laisvę šią prasme, turima galvoje išorinė laisvė, laisvė iš išorės niekeno neverčiamiems daryti ką norime. Aristotelis, priešingai, kalba šitaip: „Tad kokią veiklą reikėtų vadinti priverstine? Atsakome: tokią, kurios ppriežastis yra išorinė ir kurioje veikiantysis neprideda nieko savo.“[1;253] Išorinės laisvės neturėtume suprasti siauraja prasme. Psichiatrijoje taip pat kalbama apie prievartą, trukdančią pacientui daryti tai, ką jis nori. Ši ligos sukelta ir laisvę ribojanti prievarta tam tikra prasme irgi yra išorinė, tačiau šiuo atvėju ją reikėtų nagrinėti šiek tiek kitu aspektu.

Laisvė yra vidinės teisingumo galimybės pagrindas tik todėl, kas savąją esmę ji gauna iš pirmapradiškesnės, vienintelės esmingos tiesos esmės. Laisvė visų pirma turi būti apibrėžta kaip atsiveriančiojo esinio atverties llaisvė.[4;299] Laisvė nėra tik tai, ką šiuo vardu mielai vadina sveikas protas: kartais atsirandantis noras pasirenkant mestis į vieną ar kitą pusę. Laisvė nėra palaidas galėjimas ar negalėjimas veikti, laisvė yra leidimas į sąlytį su esinio kiap tokio išslaptinimu.[4;301]

Vidinė laisvė.

Pagal Aristotelį, savanoriškumas vidinės laisvės požiūriu yra tai , „ko principas yra veikiančiojo viduje“. Poelgis yra savanoriškas tada, kai veikėjo dvasia pati save determinuoja šiam poelgiui.[1;253] Kasdieniame gyvenime mes visuomet darome prielaidą, jog mus supantys žmonės elgiasi savanoriškai. Todėl manome, kad jie yra atsakingi už tai ką jie daro, priekaištaujame jiems arba giriame juos. Didžiausia išorinė prievarta ir visiška vidinė laisvė neretai gali egzistuoti kartu. Kankinys, politinis kalinys, disidentas – visi jie akivaizdžiai rodo, kad išorinė prievarta iš principo nepaliečia vidinės laisvės. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis išorinė prievarta gali sutrukdyti išlaikyti vidinę laisvę. Tai būna atvėjais, kai taikomi psichotropiniai vaistai, kiti naikinantys organines gyvenimo sąlygas metodai, be kurių dvasia negali kūniškai būti pasaulyje.

Ten, kur yra laisvė, vienalytė visuomenė yra neįmanoma. Vienalytėje visuomenėje vienybė saugoma iš viršaus, nesibaiminant nė prievartos. Todėl tai ir lieka vienybė be laisvės. Daugialytėje laisvoje visuomenėje vienybė ugdoma iš vidaus, pasitikint pačia tiesa, o ne jėga.[3;519]

Laisvė ir pasaulis.

Žmogus kaip „egzistencija“.

Ne tik tradicinėje kalboje, bbet ir filosofų terminologijoje žodis „egzistencija“ buvo suprantamas kaip buvimas. Šis žodis buvo taikomas visam, kas yra : Absoliutiniai Būčiai ir kūrinių pasauliui, žmogui ir kitiems padarams. Tuo tarpu šių dienų filosofai – egzistencialistai šį terminą išskirtinai taiko tik žmogui. Šiuo atvėju egzistencijos žodis nebereiškia apskritai buvimo, o tik žmogiškąjį buvimą. Jau pats šio žodžio apibrėžimas rodo, kad egzistencinė filosofija pačiame savo pagrinde yra tokia žmogaus samprata, kuri radikaliai kelia žmogaus savotiškumą, jo nepalyginamumą su kitais padarais.[2;54] Egzistencialistų pažiūra, žmogus yra savotiškas ne vienokia ar kitokia prigimtimi, o kaip tik tuo, kad jis nėra brutaliai apspręstas savo prigimties, bet yra laisvas būti pačiu savimi.

Laisvės pagrindu žmogus ne tik išsiskiria iš kitų gamtos padarų, bet ir egzistuoja taip, kad jis yra daugiau negu tik visiems žmonės bendros prigimties atstovas. Žmogus yra pašauktas būti „savimi pačiu“, t.y. kitų nepakeičiamu ir kitų neatstovaujamu individu. Ypač ryškiai metafizinis individualizmas išplėtotas Jasperso filosofiniame mąstyme.

Egzistencija kaip laisvė.

Tai, kam Jaspersas teikia egzistencijos vardą, yra ne kas kita kaip laisvė. Būti „saves pačio versme“ – tai būti laisvam.[2;57] Tradiciškai laisvė buvo laikoma esminiu žmogaus momentu arba pačia žmogaus esme. Jaspersui laisvė kaip tik nėra esmė, taip manyti, reikštų pačiam sau prieštarauti, nes esmė kaip tik yra ttai, kas duota ir tuo pačiu išskiria laisvę. Žmogus yra laisvas, pagal Jaspersą, tik dėl to, kad jis nėra neatšaukiamai surištas savo esme, kad jis gali „save iš būties atsiimti į save patį“.[2;57] Žmogus gali tai, kas jam duota, paversti savo laisvo apsisprendimo galimybe. Kai laisvė laikoma žmogaus esme, tai reiškia, kad visi žmonės yra laisvi : jei žmogaus esmė yra laisvė, tai kiekvienas žmogus yra laisvas. Egzistencinė laisvė yra galimybė atvira visiems, tačiau žmogus dar nėra laisvas pačiu savo buvimo faktu. Galime pakilti į egzistencijos rangą, bet galime jį ir prarasti ir laisvė yra tas pašaukimas, kurio vykdymas mus į tą rangą pakelia.

Negalima objektyviai laisvės nei įrodyti, nei paneigti. Egzistencija „įrodo“ laisvės buvimą vieninteliu įrodymu: apsisprendimu būti laisvam. Reikia norėti būti laisvam, nes nesame laisvi iš prigimties, tarsi prieš mūsų norą.[2;58]

Egzistencinė laisvė – tai manęs pačio rinkimasis: esu aš pats, kiek renkuosi mane patį.[2;59] Taip Jaspersas egzistenciją tapatina su laisve ir laisvę su apsisprendimu būti pačiu savimi. Tik „manęs pačio“ rinkimasis iš tiesu laisvas apsisprendimas, nes tik jį apsprendžia ne kurio nors motyvo jėga, o manęs pačio valia.[2;59]

Laisvė kaip nelygstamosios veiklos versmė.

Egzistencija gali būti žmogaus norų versme, bet pati negali būti norma, nes nėra joks objektas.

Ta veikla, kuri turi savo versmę savęs rinkimesi, nelygstama, todėl kad neapspręsta jokiu objektu ir tikslu. Pagrindinė Jasperso egzistencinės etikos tezė: nors egzistencija ir negali niekur kitur savęs realizuoti, kaip pasaulyje, tačiau ji gali neprarasti savęs pasaulyje tik visų pasaulinių tikslų reliatyvybės sąmone.[2;60]

Tik protas ieško galutinio tikslo, negalėdamas jo rasti. Egzistencija neturi reikalo pažinti galutinį tikslą, kaip tik galutinio tikslo nežinojimas yra pati laisvės sąlyga. Jei galutinis tikslas būtų žinomas, nebetektų apsispręsti, nes teliktų siekti šio tikslo.Žinojimas padaro aapsisprendimą nebereikalingą, nes turiu apsispręsti tik ten, kur nežinau. Nežinojimas yra norėjimo būtinybės versmė.[2;62]

Gėris ir blogis.

Laisvės sąvoką galima apibūdinti, kad ji yra gėrio ir blogio galimybė. Galima teigti, kad blogis visai neegzistuoja, o visi poelgiai ir veiksmai yra daugiau ar mažiau teigiami, o skirtumą sudaro didesnis ar mažesnis tobulumo laipsnis. Jei taip, tai jėga, kuri reiškiasi blogyje, nors ir ne tokia tobula kaip ta, kuri glūdi gėryje, vistiek turėtų būti tobulybė.

Vieninteliai praktinio proto objektai yra gėris ir blogis. PPirmuoju laikomas būtinas sugebėjimo norėti objektas, o antruoju – būtinas sugebėjimo bjaurėtis objektas, bet abiem atvėjais- pagal proto principą.[5;76] Kantas poelgį vadina moraliai geru tada, kai jis yra atliktas iš pareigos. Vadinasi, moraliai gero poelgio paskata yra pareiga kaip tokia, kkaip proto motyvas, kaip kategorinis imperatyvas.[1;258] Kas elgiasi moralės požiūriu gerai, tas nesitiki sau naudos. Pareigos šaltinis slypi žmogaus viduje ir pareiga, kaip kategorinis proto dėsnis, yra šventa. Kadangi žmonės gali laisvai save determinuoti, jie yra aukščiau gamtos ir jos priežastingumo. Polinkiai pagrįsti malonumo įgijimu ir nemalonumo vengimu, valia gali būti jų determinuojama ir gali jais vadovautis. Tai nėra nei moralu, nei amoralu. Kantas ir Aristotelis pripažįsta žmogaus tendenciją vadovautis polinkiais.

Amoraliai arba moralės požiūriu blogai elgiuosi tik tuo atvėju, jeigu aš leidžiuosi determinuojamas polinkių, prieštaraujančių pareigai.[1;259] Moraliai blogas poelgis verčia mus prieštarauti tam, kas sudaro mūsų kaip žmonių orumą. Moralė moko polinkius valingai ugdyti ir paveikti tam, kad norint laisvai rinktis, tarp pareigos ir polinkio nekiltų prieštaravimų.

I. Kanto laisvės mmetafizika.

Kanto teigimu, laisvė yra ne duota, o užduota, būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties žmogaus laimima, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Laisvės sąvoka yra grynojo proto sistemos viso pastato kertinis akmuo, ir visų kitų sąvokų galimybė įrodoma tuo, kad laisvė tikrai yra, nes ši idėja pasireiškia per moralės dėsnį. Laisvės galimybę mes žinome a priori , nes ji yra moralės dėsnio sąlyga.[5;16]

Nagrinėdamas laisvos valios problemas, Kantas teigia, kad valia, kuriai dėsniu ggali būti vien tik gryna įstatymų leidimo galią turinti maksimų forma, yra laisva valia ir įstatymų leidimo galią turinti forma, kiek ji glūdi maksimoje, vienintelė gali būti valios determinantu.[5;43] Vadinasi, laisvė ir besąlygiškas praktinis dėsnis savitarpiškai vienas kitą nurodo. Moralės dėsnis, kurį mes tiesiogiai įsisąmoniname, yra tai, kas mums pirmiausia siūlosi ir veda tiesiai prie laisvės sąvokos. Pirmiausia dorovė atskleidžia mums laisvės sąvoką, taigi kad praktinis protas šią sąvoką pirmiausia iškelia spekuliatyviajam protui labiausiai neišsprendžiamą problemą, idant šią sąvoka jį didžiai suglumintų, – šitai aišku jau iš to, jog kadangi laisvės sąvoka reiškiniuose nieko negalima paaiškinti, nes kelrodžiu čia visada turi būti gamtos mechanizmas.[5;44] Žmogus nusprendžia kad gali kažką padaryti tada, kai įsisąmonina, jog privalo tai padaryti ir tada pažįsta savyje laisvę, kuri be moralės dėsnio jam liktų nežinoma.

Valios autonomija yra visų moralės dėsnių vienintelis principas. Vienintelį dorovės principą sudaro laisvo pasirinkimo determinavimas vien tik visuotine įstatymų leidimo galią turinčia forma, kuriai maksima turi būti imli. Bet ši nepriklausomybė yra laisvė neigiama prasme, o grynojo, praktinio proto savasis įstatymų leidimas yra laisvė teigiama prasme. Vadinasi, moralės dėsnis išreiškia ne ką kita kaip grynojo praktinio proto, t.y. laisvės, autonomiją.[5;48-49]

Laisvę Kantas priskiria pačiai būtybei, kaip daiktui savaime. Gvildedamas llaisvę, kaip visų moralės dėsnių pagrindą, Kantas nurodo, kad kai subjektas turi veikti, būtybės priežastingumo determinantai jau nėra jo galioje, tiesa, juose glūdi psichologinė laisvė, bet glūdi ir gamtinis būtinumas, taigi jie nepalieka vietos transcendentalinei laisvei, kurią reikia mąstyti kaip nepriklausomybę nuo viso to, kas empiriška, ir, vadinasi nuo gamtos apskritai. Be šios laisvės, kuri tik viena yra a priori praktinė, negalimas moralės dėsnis, negalimas pakaltinamumas pagal šį dėsnį. Kad pašalintume tariamą prieštaravimą tarp gamtos mechanizmo ir laisvės tame pačiame poelgyje, reikia prisiminti, kad gamtinis būtinumas, nesuderinamas su subjekto laisve, būdingas tik apibrėžtumams to daikto, kuris pajungtas laiko sąlygoms, taigi tik veikiančiojo subjekto, kaip reiškinio, apibrėžtumams, vadinasi, kiek kiekvieno jo poelgio determinantus sudaro tai, kas priklauso praėjusiam laikui ir jau ne jo galioje.[5;114-118]

Nagrinėdamas laisvės įsisąmoninimą, Kantas sako: širdžiai palengvėja ir ji nusimeta naštą, kai grynai moraliniai apsisprendimai atskleidžia žmogui vidinį sugebėjimą – vidinę laisvę, sugebėjimą taip atsikratyti veržlios polinkių prievartos, kad nė vienas polinkis neturėtų įtakos apsisprendimui, kurį mes turime prieiti savo protu.[5;184]

Išvados.

Laisvė pagrindine metafizine prasme yra žmogui savas buvimo būdas, kuriuo jis egzistuoja kaip save patį apsprendžianti būtybė. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolis, yra ne gamtos, o dvasios dalykas. Jei žmogaus būtį išsemtų tik kūnas, ttai žmogus liktų paprasta gamtine būtybė, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausome gamtai, tačiau patys savyje nesame tik gamta, nes nesame tik kūnas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę ir yra laisvė.

Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, išskiria jį iš kitų gyvųjų būtybių tarpo, visa savo būtimi priklausančių tik gamtai. Šia prasme galima teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Kiekvienas mūsų turi principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas aktualizuoja tiek, kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save sukurti. Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingas asmenybes. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu. Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno, negu gavome iš tėvų, kitokio charakterio, negu nulemė paveldėjimas, bet moralinę savo asmenybę galime laisvai plėtoti.

Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę. Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, bet visa yra galima, nors ne visa vienodai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės, laisvė žmogų pastato prieš moralinio apsisprendimo prievolę.

Jei laisvė nepakiltų aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš kosmo nusmukimas į chaosą. Pokylis į laisvę visada draugia slepia ir nuopolį į kaltę. Mes esame kaltės prespėjami savęs neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale.

Laisvė yra visų vertybių versmė, nieko nėra žmogiškai vertinga, kas nėra laisvai pasiekta. Kur nėra laisvės, ten tik brutalūs faktai, negalimi nei vienaip, nei antraip vertinti. Tik žmogus gali būti kaltas ar nekaltas, nes tik jis laisvai stovi prieš vertybių pasaulį.Tačiau llaisvė nėra savyje pačioje vertybių matas ta prasme, kad visa galėtų būti laisvės vardan pateisinama. Laisvė įprasmina tai, kas vertinga ja pasiekiama.

Imama metafizine žmogiškojo buvimo būdo prasme, laisvė negali būti iš šalies nei paneigiama, nei įsakoma, nei uždraudžiama: kiekvienas tiek yra laisvas, kiek jis pats savo laisvę išplėtoja. Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais.Visos laisvės yra tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoje kurioje srityje paneigiama.

Kalbant apie laisvės suvokimo specifiką amžių sanduroje, reikia pabrėžti, kad ppasaulis įžengia į civilizuoto persilaužymo periodą, kai daugelis tradicinių žmogaus būties vertinimo kriterijų bus koreguojami ir šiek tiek pervertinami. Laisvė – viena iš pagrindinių šiuolaikinės civilizuotos visuomenės problemų. Bendruomenėje, kurioje mes visi bandome pasiekti tam tikrų standartų ir normų, laisvė įįgyja naują socialinę prasmę, pagal kurią ji yra viešai reikštis prievartai nebuvimas.

Nėra laisvės be mąstymo, ir todėl negali būti laisvu vadinamas tas, kas paveda kam nors kitam už save mąstyti, kas aklai pasiduoda savo aplinkai. Kas nėra kam sava, tas nėra ir laisva. Būti laisvam – yra lygu būti savimi pačiu patetine šio žodžio reikšme. Tiek giliai laisvė išplėtojama, kiek giliai paties žmogaus dvasiškai išaugama.

,

.

Naudotos literatūros sąrašas :

1. Anzenbacher A. Filosofijos įvadas. Vilnius, 1993m.

2. Girnius J. Raštai, I t. Vilnius, 1991m.

3. Girnius J. Raštai, II t. Vilnius, 1994m.

4. Heidegeris M. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1992m.

5. Kantas I. Praktinio proto kritika. Vilnius, 1987m.