Lasvės problema

TURINYS

Turinys…………………………2

Įvadas…………………………3

Laisvės problema…………………………4

Apibendrinimai…………………………7

Literatūra…………………………8

ĮVADAS

Žmogus visais laikais su pavydu žvelgia į dangaus žydrynėje sparnus išskleidusį paukštį – rodosi taip lengvai jis sklendžia. Lyg ir pastangų didelių nereikia. Ko gi pavydi žmogus? Paukščio skrydis, žmogaus supratimu, – aukščiausia laisvės išraiška.

Laisvė – ne gamtos reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai, arba neigiamai. Todėl tenka išsiaiškinti ne tik laisvės esmę, bet ir jos reikšmę bei vertę žmogui. Ir, tiesą ppasakius, abu šie klausimai neatsiejami vienas nuo kito ir negali būti išspręsti vienas be kito. Bet jei yra taip, jei laisvė savo esme yra kažkas reikšminga bei vertinga, tai laisvės nagrinėjimas negali apsiriboti tik laisvės fenomeno analize.

Štai keletas esminių laisvės idėjos ypatumų. Visų pirma tai laisvės dviprasmiškumas; laisvė turi neigiamą ir teigiamą aspektą. Viena vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors, ir todėl laisvės prasmė pareina nuo to, koks yra tas dalykas arba ta aplinkybė, nuo kurių nepriklauso tas subjektas aarba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvės idėja dažniausiai ir pasirodo kaip tik šita neigiama prasme. Bet, antra vertus, šita nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir ppačioje laisvėje gali būti įvykdoma. Tatai yra teigiama prasmė. Ir aišku, kad šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo tikslo arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama. Pasak M. Klaudijaus, laisvė yra teisė daryti viską, kas nekenkia kitiems. Šis požiūris artimas ir suprantamas ir man, tačiau šiandieniniam gyvenime tai tampa lyg ir antikvarine vertybe. Nemokame savo laisvės realizuoti, nemokame arba nenorime gyventi taip, kad nekenktume kitiems.

LAISVĖS PROBLEMA

Žmogus negali būti laimingas be laisvės.

Dantė Aligjeris

Laimė, laisvė jaučiami, bet sunkiai apibūdinami dalykai. Volteras teigia, kad laisvė yra didžiausias gėris. Tokią pat mintį iškelia ir Š. Monteksjė sakydamas, jog laisvė yra gėrybė, kuri leidžia naudotis kitomis gėrybėmis.

Tos sritys, kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia, yra labai įvairios; jos

apima bbemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine jo prigimties šalimi. Iš to aiškėja laisvės daugiareikšmiškumas. Bet visur laisvė yra toksai momentas, kuris charakterizuoja pirmiausia žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo, kas šiaip ar taip sąlygoja jo buvimą, t.y. trumpiau sakant laisvė charakterizuoja žmogaus santykį su jį supančiu pasauliu.

Laisvę kaipo problemą, mano nuomone, galima padalyti į dvi dalis – aspektus. Vienas laisvės problemos aspektas, liečiąs laisvės realumą, jos realų bbuvimą. Antras aspektas yra toks: jei laisvė yra iš tikrųjų reali ir jei ji neatskiriamai susijusi su žmogaus asmenybe, tada kyla klausimas , ar laisvė visur ir visuomet yra kažkas absoliutu ir nieko negali ir neturi būti apribojama, ar priešingai, laisvės įvykdymas žmogaus individualiniame ir socialiniame buvime turi būti suderinamas su kitais šio buvimo momentais ir reikalavimais, kurie skiria žmogui tam tikras pareigas ir suvaržo neribotą laisvės realizavimą? Laisvės nešiotojas ir vykdytojas yra pirmiausia atskiras individas. Bet individas, apskritai imant, nėra atsiskyrėlis, jisai visa savo prigimtimi ir visu savo buvimu įsišaknijęs visuomenėje, įeina kaipo narys į tam tikrą kolektyvą, kuris apriboja jo veiksmų sferą ir reikalauja, kad jis atsižvelgtų ne tik į atskirų narių interesus, bet ir paties kolektyvo gerovę.

Tačiau individui ne mažiau svarbus ir reikšmingas jo išsilaisvinimas iš tų grandinių, kuriomis jį kausto jo paties socialinė aplinka, ypač giminės, padermės butis ir visi tie papročiai, kuriais remiasi primityvios visuomenės gimininė santvarka. Šioje santvarkoje atskiras giminės narys dar nesavarankiškės. Visas jo gyvenimas, jo veikla, jo interesai vadovaujami giminės visiškai subordinuoti jos interesams bei reikalams. Tai pasireiškia protėviu kultu ir ypač kraujo keršto papročiu. Individas visų pirma turi saugoti giminės gerovę ir santvarką, o jo asmeniniai reikalai ir interesai – antraeilis ddalykas. Iš pradžių individas tai nelaiko sunkia ir jį varžančia pareiga, jame dar veikia galingas giminės instinktas. Bet kai tik jis pasirodo sąmoningesnis ir jame įsigali individualybės jausmas, konfliktas tarp jo veržimosi į savarankiškumą ir giminės santvarkos tampa neišvengiamas. Tatai yra pagrindinis Eschilo tragedijų ( „ Agamemnonas “, „ Choeforas “, „ Eumenidės “ ) siužetas. Individas kovodamas dėl savo laisvės tragiškai žūsta ir dievai jį baudžia už jo drąsą, mėginimą atsipalaiduoti nuo tradicinių giminių papročių, vis dėlto jo likimas tragiškumas liudija, kad jo nusidėjimas nėra gryna ir tikra blogybė, bet kad jame glūdi ir teigiamas momentas. Herojus kovoja dėl individualybės teisių ir vertingumo, t.y. dėl tokių vertybių, kurios gali įsigalėti ir išsiskleisti tik aukštesniame kultūros laipsnyje.

Bet šitos tragedijos iškelia, be to, dar kitą svarbų momentą: tragiškas konfliktas tarp individo laisvės troškimo ir varžančios socialinės aplinkos įgauna dar didesnį aštrumą, todėl, kad jis vyksta ne tik tarp individo ir jį supančių išorinių jėgų, bet ir individo viduj .Tradicinė moralė, papročiai įkūnyti ne tik prieš jį stovinčioje giminėje, bet veikia jį ir kaip dvasinės galybės, įsikerojusi jo paties sieloje, jo AŠ ir sąlygojančios jo sąžinę, jo tikėjimus, jo mąstymo būdą. Todėl veržiantis į laisvę individui tenka kovoti su pačiu savimi ir ššalinti tas kliūtis, kurias jis randa savo prigimtyje. Ir apskritai kuo daugiau jis susipažįsta su pačiu savimi, tuo daugiau jis pastebi, kad tie sunkumai, kurie jam kliudo pasiekti tikros laisvės bei savarankiškumo, pareina ne tik nuo išorinės aplinkos, bet ne mažiau ir nuo jo paties, nuo jo prigimties. Ir ne tik todėl, kad jis nepajėgia visiškai atsikratyti socialinių tradicijų įtakos , bet ir todėl, kad jo individuali prigimtis toli gražu nėra vieninga ir harmoninga: joje glūdi daug vienas kitam prieštaraujančių polinkių, kurie kartu negali būti įvykdomi; tenkinant vieną, tenka slopinti kitą. Pagaliau individas patiria savyje ir tam tikrą tarp savo proto ir savo aistrų bei geismų, t.y. emocinės psichinio gyvenimo pusės. Protą čia reikia suprasti ne kaip teorinio, kontempliatyvaus mąstymo sugebėjimą, o kaip praktinį protą, kaip sąmonės budrumą ir apdairumą, kuris atstovauja individo kaipo esybės ir jo ateities interesams ir gina juos nuo aktualių esamųjų geismų ir polinkių. Šitas konfliktas pasireiškia kaip priešingų motyvų susidūrimas ir kova. Tai, kur traukia žmogų esamieji reikalai ir emocijos, dažnai nesuderinami su tuo, ko reikalauja jo ateitis ir bendra gerovė. Šitie konfliktai individui rodyte rodo, kad ir jo paties prigimtis toli gražu nėra visiškai jo valdžioje, kad neretai jo emocijos, afektai priverčia jį

daryti tai, ko jis, rimtai apsvarstęs situaciją, negali savo bendrų interesų atžvilgiu pateisinti ir pripažinti geru ir tinkamu poelgiu ( vis tiek, ar jis priklauso moralės ar ne moralės sričiai ). Aistros ir emocijos dažnai veikia kaip gaivališkos jėgos, kurioms individas nepajėgia priešintis. Ir tada jo poelgis jam pačiam pasirodo esąs priverstinis, nelaisvės. Jis veikia ne gera valia, bet prievarta. Todėl ir kai nusikaltėlis nusižengia jautulių veikiamas, tai šita aplinkybė teisėjo akyse mažina, švelnina jo kaltę. Antrą vertus, ir tais aatvejais, kai individui pavyksta sustabdyti ir nugalėti afekto veržimąsi, jis jaučiasi nuslopinęs arba paralyžiavęs emocines savo prigimties tendencijas. Vadinasi, ir čionai proto ir išmintingumo pergalė reikalauja tam tikros prievartos, taigi tam tikro laisvės apribojimo.

Baigdama dar kartą pakartosiu Š.Monteskjė žodžius: ,, Laisvė yra gėrybė, kuri leidžia naudotis kitomis gėrybėmis“. Svarbu tik, kad mokėtume, kad nepiktnaudžiautume mums suteikta laisve. O tas laisvės troškimas ir jos pojūtis toks saldus! Labai greit lyg nuo saldaus vyno gali apsvaigt galva. Tuomet pasireiškia negatyvioji laisvės ppusė. Ir tik valingas, tvirtai savo siekius žinantis žmogus sugeba neperžengt ribos. Laisvė – ne dykinėjimas, o laisvas naudojimasis laiku, darbo ir veiklos pasirinkimas. Manau, kad laisvei apibūdinti geriausiai tinka liaudies posakis apie sveikatą: ,,Jei jos nejauti, vadinasi, turi“. Perfrazuojant ttą posakį būtų galima pasakyti, kad laisvės pojūtis ir reikšmė bus akivaizdi, jei jos neteksi. Sunku net įsivaizduoti, ką jaučia žmogus, kurį kažkas pagrobia ir įkalina kokiam rūsy, uždaro šuliny.

APIBENDRINIMAI

Tikra konkrečioji (realioji) laisvė yra ne statiška, o dinamiška. Tai ne būsena, kuria žmogus nieko neveikdamas galėtų ramiai gėrėtis, bet aktas, reikalaujantis iš individo nepaprasto visų jėgų įtempimo. Apie laisvę būsenos prasme galima kalbėti tiktai kaip apie laisvės galimumą, kaip apie potencialą.

Kada sakoma “žmogus nuo prigimties yra laisvas”, tai reiškia, kad jis gali, gali būti laisvas, įvykdyti laisvę savo veiksmuose. Laisvė visada lieka uždaviniu, nes žmogus privalo laisvę įvykdyti kiekvienoje konkrečioje savo gyvenimo situacijoje. Realioji laisvė iš esmės ribota būtinumo ir gali reikštis tik būtinu atveju. Ji ribota ne ttik todėl, kad negali išeiti iš žmogaus praeities ir jo aplinkos nubrėžtų ribų, bet ir ta prasme, kad kiekvienu savo gyvenimo momentu negali būti tikrai laisvas. Svarbu yra tai, kad žmogus savo laisvę aktualizuotų lemiamomis gyvenimo valandomis, kurios nulemia jo likimą, gyvybinių uždavinių įvykdymą, bendrą jo veiklos kryptį.

Dorovės ir teisės sferoje išorinės laisvės ribos žymiai siauresnės, nes visuomenė, nei valstybė negali pripažinti ir toleruoti tokio elgesio, kuris prieštarauja pačios visuomenės doroviniam bei juridiniam pagrindui.

Kad ir kaip kalbėtume apie žžmogaus laisvę, pati laisvė be kūrybos negalima, ji apsireiškia tiktai kūryboje.ir todėl tik iš kūrybos galima spręsti apie laisvės įvykimą. Nuo kūrybos atskirta laisvė pasidaro tuščia, bergždžia, ji pavirsta savavališkumu ir net jos realumas pasidaro abejotinas.

LITERATŪRA

Sezemanas V. Raštai. Filosofijos istorija. Kultūra Vilnius, Mintis 1997. pusl. 361-449.