Lietuvos filosofai

TAUTINIO SĄJŪDŽIO FILOSOFIJA

XIX amžiuje svetimšalių pavergtuose šalyse ( Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, jau nekalbant apie Lenkiją) prasidėjo nacionalinis Atgimimas (vienos tautos sąmonėjimas stimuliavo kitą). Tada suvokta, jog kiekviena tauta turi teisę į suverenitetą. Laisvės troškimo nenumalšino ir represijos, vykusios pralaimėjus 1863 metų sukilimui.

Carizmas persekiojo bet kokį laisvesnį žodį (buvo uždrausta lietuviška spauda). Ką daryti? – rūpėjo kiekvienam mąstančiam lietuviui. Spausdinti lietuviškas knygas buvo galima tik nelegaliai. Rašyti ir mokytis svetimomis kalbomis reiškė lietuviškojo savitumo praradimą. Kita vertus, nelegali sspauda visad prieinama tik nedaugeliui žmonių. Tačiau ji formuoja tam tikros žmonių dalies, pačios aktyviausios, požiūrį. Su šia spauda ir buvo susijusi kūrybinės minties plėtotė. Tada buvo suvoktas ir filosofinės minties poreikis. Filosofinė literatūra kitomis kalbomis galėjo Lietuvoje plisti, bet nežadino nacionalinių jausmų. Reikėjo už širdies griebiančio, aiškaus žodžio, o ne filosofinių išvedžiojimų. Žmogui rūpėjo, ką jam daryti, kaip elgtis. Išlikti savimi ar prisitaikyti?

Tautinės sąmonės ugdymas susijęs su savo kalba, savo literatūra. Kraštui trūko išsilavinusių žmonių. Dauguma tautinio sąjūdžio iideologų buvo studentai ar asmenys, neturintys specialaus humanitarinio išsilavinimo. Išimtis buvo bene Valančius ir Vydūnas.

Tautinis sąjūdis apogėjų pasiekė XIX amžiaus pabaigoje ir baigėsi XX amžiaus pradžioje, atkūrus Lietuvos valstybingumą. Tik savo valstybėje atsirado galimybė puoselėti tautinę kultūrą, kurti filosofinę rraštiją gimtąja kalba. Tada ir vėl Lietuvoje atsirado sąlygos profesionaliajai filosofijai. Šį kartą filosofai pradėjo rašyti lietuviškai.

Tautinį sąjūdį skatino švietėjai, visų pirma Simonas Daukantas. Jį veikė ir romantizmas. Adomas Mickevičius, Juliuszas Stowackis, Ignas Kraševskis prieš didingą lietuvių tautos praeitį. Ne vienam kuteno paširdžius: jeigu mūsų protėviai buvo didingi, negi mes turime būti vargetos, nejaugi turime daryti gėdą protėviams? Šia dar įpylė alyvos Teodoras Narbutas savo daugiatome Lietuvos istorija. Taigi matome vientisą sąmonėjimo grandinę.

Vydūnas

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė pastoriaus šeimoje 1868 metų kovo 22 dieną dabartinio Šilutės rajono Jonaičių kaime. Tada šis kraštas priklausė Prūsijai. Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis. Tai sklaidė pačius lietuvius: vieni norėjo pabrėžti savo tautinę priklausomybę, kiti buvo linkę kalbėti vokiškai, perimti vokiečių kultūrą.

Labiausiai pprie senųjų papročių, prosenelių kalbos buvo prisirišę valstiečiai. Mažasis Vilhelmas nuo pat vaikystės troško būti naudingas savo kraštui. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytu vidinio atsparumo, atsilaikytų prieš germanizaciją. “man rūpėjo, -rašė jis,-kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviestų, kad jis esmiškai taptų visokios pagarbos”. Tokių minčių skatinamas jaunuolis pasirinko mokytojo profesiją.

1883 metais jis įstojo į Pilkalnio parengiamąją mokyklą, o 1885 metais- į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 metais paskiriamas į Kintus (Šilutės raj.). Jo darbo pradžia sutapo ssu Aušros pasirodymu. Savarankiškai pasirengęs, 1893 metais Karaliaučiuje išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo, o 1896 metais- mokyklos su dviem užsienio kalbomis rektoriaus egzaminus. 1892-1912 metais Storosta dirbo Tilžės berniuku gimnazijoje mokytoju.

Nuo pat jaunystės visas jėgas Storosta skyrė tautos dvasinės kultūros kėlimui, nes, jo nuomone, nuo vidinės žmogaus nuostatos priklauso ne tik jo, bet ir tautos likimas. Kito būdo išsaugoti lietuvių tautą, išskyrus kultūros puoselėjimą, jis nematė. Jaunuolis pasirinko Vydūno slapyvardį.

Vydūnas nesiekė akademinių titulų, nes akademiniai titulai neplečia žmogaus erudicijos, o gali tik suteikti privilegijų, patenkinti asmenines ambicijas.Vydūnui Svarbiausia – veikla. Ir jis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: 1895 metais Tilžėje įkūrė Lietuvių giedotojų draugiją ir jai vadovavo iki 1935 metų, kol ją uždraudė hitlerininkai, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, leido ir redagavo lietuviškus laikraščius ir žurnalus.

Jis nekvietė kovoti su vokiečiais, tik įtikinėjo lietuvius intelektu ir dvasine kultūra prilygti ar net pranokti juos. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš taurios senuolių praeities, didvyriškos jų kovos dėl savo egzistencijos; buvo įsitikinęs, kad jo gyvenamasis kraštas – integrali Lietuvos dalis.

Įvairiuose Lietuvos miestuose Vydūnas skaitydavo paskaitas. Kurį laiką mokytojavo Telšių gimnazijoje, 1926-1927 dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje.

Vydūnas buvo labai talentingas žmogus. Jis – ir filosofas, ir poetas, ir dramaturgas, ir muzikas, parašė daugiau kkaip 30 dramos kūrinių, ne mažiau ir filosofinių-etinių, kalbotyros ir istorijos veikalų. Geriausi filosofiniai traktatai Slaptinga žmogaus didybė (1907), Mūsų uždavinys (1911), tautos gyvata (1920), Sąmonė (1936).

Mąstytojo pažiūras formavo epochos dvasia. Ankstyvuosiuose kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Vydūno dramose ryški savita pasaulio ir tautos samprata. Lietuvių tautos likimas jam neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir kultūra, su vidine kūrybine potencija. Filosofą domino lietuvių nykimo priežastis( gyvenamosios teritorijos susiaurėjimas, gyventojų skaičiaus mažėjimas).

Krikščionybė – tai vokiečių kolonizatorių idėjinis ginklas, pačių brutaliausių veiksmų skydas, lietuvių tautos neganda, nes dėl jos lietuviai nutauto, prarado savimonę. Anot mąstytojo, krikščionybė esanti visiškai svetima lietuviams: visa lietuviu tautos stiprybė (amžina ugnis) glūdėjusi senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę, lietuviai nustojo buvę savimi. Taigi Vydūnas plėtojo Daukanto mintis: religija privalanti rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinkanti lietuvių būdo. Savo veiklos tikslus Vydūnas apibūdino taip: “O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs” .

Filosofinėse Vydūno pažiūrose jungėsi senovės indų filosofija ir neoplatonizmo bei krikščionybės elementai.Be to, jį stipriai veikė vokiečių idealistinėje filosofijoje susiformavusi “ tautos dvasios” koncepcija. Indų filosofija –– kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Mąstytojas ne tiek dėstė savo filosofinę sistemą, kiek stengėsi jos išmokyti.Keisčiausius ir neįtikinamiausius dalykus jis parodė kaip savaime suprantamas tiesas, neįrodinėdamas jų, o tik apeliuodamas į mūsų išmintį. Šiuo požiūriu Vydūnas artimas indų moralistams, iš kurių ir perėmė problematiką bei terminiją.

Džainistai teigė, kad jų nuomonė apie pasaulį nėra visa apimanti, ir darė prielaidą, jog, galimas dalykas, kiti į tuos pačius daiktus žiūri kitaip, todėl ir jų pažiūros iš dalies galinčios būti teisingos. Visos indų religijos panteistinės.Pasak jų, žmogus esąs gamtos dalis, jį valdą amžinieji gamtos dėsniai. Šiose sistemose mistikos elementai susipynę su materialistiniais. Indų mąstytojus domino gyvenimo prasmės, tikslo problemos. Daug buvo svarstoma, kas yra mirtis, gyvenimas. Pavyzdžiui, sankijos šalininkai teigė, kad gyvenimas yra kančia, o mirtis – o išsilaisvinimas iš tos kančios. Mirtis yra neišvengiamybė, kuria reikia suvokti. Anot jų, mirties baimė slegia mus todėl, kad ją lydi nežinia. Mes nežinome, kas bus po mirties, be to, pati mirtis teina per naujas kančias. Kaip šios problemos veikė Vydūną, rodo ir jo knygų pavadinimai: Visatos sąranga (1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Likimo kilmė (1908).

Vydūnas neteikė pirmumo kuriai nors vienai indų religinės filosofijos sistemai,o ieškojo bendro jas vienijančio principo. Todėl indų pasaulėvoks sintezė

ir kai kurie Vakarų Europos filosofinių sistemų elementai buvo jo kuriamos mistinės filosofinės sistemos pamatas.

Kodėl mąstytoją domino indų filosofija? Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo tiesų nenaudojant prievartos. Vydūnas manė, kad indams išsaugoti kultūrą padėjo jų filosofija ir religija. Mąstytojas tikėjo, jog ilgaamžė indų kultūra esanti gyvybingiausia todėl, kad teisingiausia.

Jis lygino indus ir lietuvius. Nejaugi jie turi išnykti? Kaip juos galima būtų išgelbėti? Vydūnas manė, kad padėti gali tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė už savo vveiksmus. Juk niekas negali priversti išsižadėti ryšio su savo tauta. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik “svetimieji”.Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą ir mažiau kaupti materialinių vertybių. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorės jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Vydūno įsitikinimu, nei mokslas, nei krikščionybė negali paaiškinti žmogaus esmės ir veiklos tikslų.Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Filosofas bandė atskleisti žmogaus prigimtį, kurioje įžvelgė daug “slėpingumo”. Jam žmogus yra dvilypė –– materiali (kūnas su savo biologinėmis funkcijomis) ir dvasinė (kūrybinių galių sankaupa) – būtybė. Vydūno nuomone, žmogaus kūnas yra gamtos dalis, o jo veiksmai priklauso nuo dvasios, arba sąmonės. Mąstytojas mėgino įžvelgti ryšį tarp materialaus ir dvasinio prado: “Kaip dvasia yyra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dvasia sustingimo būsenoje”. Šis principas taip pat paimtas iš indų filosofijos. Vydūnas priėmė ir indų filosofijos reinkarnacijos koncepciją, pagal kurią nuolat gimstančių individų moralės savybės priklauso nuo jų veiksmų ankstesniame gyvenime. Remdamasis šiuo principu, mąstytojas aiškino žmogaus egzistencijos amžinumą.

Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad ir jo poelgiai paaiškinami gamtinėmis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, mąstytojo žodžiais tariant, “viskas sravi”, tai kinta ir žmogus: jis nuolat sąmonėja ir tobulėja. Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kaip ir kiek sugebame valdyti savo “žemesnes jėgas” (Aistras, norus, patogumu siekiamą ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus “materialėja”, dvasines vertybes aukoja materialioms (žemiškosioms) vertybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą. Bet tai – llaikini nukrypimai nuo tobulėjimo kelio, nes apskritai žmogus kyla nuo gyvuliškumo prie žmogiškumo. Vydūnas stengėsi nustatyti šio kilimo pakopas. Jis tikėjo, kad tobulumo siekiančių žmonių daugėja.

Pasak Vydūno, savimonė, sąžinė, išimtis, teisingumas, meilė yra aukščiau už visus kitus žmogaus egzistencijos dalykus. Todėl kiekvienas privalo suprati, jog juose slypi tikroji žmogaus esmė, – mokė Vydūnas. Nuo individo sąmonėjimo pereinama prie žmonijos sąmonėjimo. Šiame procese Vydūnas išskyrė tris pakopas: sąmonėjimą sau, sąmonėjimą tautai, sąmonėjimą žmonijai. Sąmonėjimas žmonijai – galutinis žmogaus dvasinio tobulėjimo ttikslas. Nesuvokus savo žmogiškosios vertės, negalima pasiekti moralinio tobulumo. Mąstytojas įtikinėjo, kad individas privalo siekti vienovės su žmonija.

Vydūnas pabrėžė visų tautų lygiateisiškumą ir lygiavertiškumą. Jo nuomone, vergiant kitus, “nesąmonėjama sau”. Vydūnas apgailestaudamas konstatavo, jog dėl nevienodo sugebėjimo įveikti savo įgimtas aistras ne visi suvokia savo žmogiškąją esmę. Tačiau mąstytojas buvo kupinas optimizmo. Jis tikėjo, jog dar kartą gimęs individas bus tobulesnis. Visą erudiciją ir menininko talentą Vydūnas skyrė amžinybės aiškinimui. Individo ir amžinybės, arba visuotinybės, santykio problema – filosofo kūrybos leitmotyvas. Jį plėtodamas, mąstytojas dar vienu aspektu kėlė individo ir tautos santykio problemą. Asmenybė negalinti būti visapusiška be ryšio su tauta. Tik per “tautos dvasią”” žmogaus sąmonė atsiskleidžianti moksle, mene, moralėje. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, o tik – antroji žmogaus egzistencijos pakopa, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Mąstytojo nuomone, žmonija negalinti egzistuoti be tautų taip pat, kaip ir be individų. Todėl kiekviena tauta yra vienodai būtina ir reikšminga žmonijos narė. Vydūnas siūlė tautoms lenktyniauti, siekti aukštesnės kultūros ir smerkė smurtą bei prievartą tarp tautų.

Filosofas daug mąstė apie socialinius žmonių santykius, tačiau aiškino juos vidine žmogaus būsena, kūrybiškumu. Žmogus iš kitų gyvų būtybių išsiskiria tuo, kad jo santykį su pasauliu lemia pažinimas. Gebėjimas pažinti – vviena iš esmingiausių žmogaus savybių.Tačiau žmogus – prieštaringa būtybė: “ žmogus žino, kad jis pats yra tas, kuris gali apie save pasakyti: Aš esu!, kita vertus, žmogui su visais jo sugebėjimais tėra prieinami tik išgyvenimai, o pati tikrovė yra kitokia – nepriklausanti nuo laiko ir erdvės”. Vydūno nuomone, ne visi žmonės sugeba analizuoti ir suprasti įvykius.

Pasak Vydūno, žmogus, turėdamas ne tik protą bet ir kūną, neatsispiriąs įvairiems malonumams, madoms, todėl jis, tapės savo nuotaikų vergu, pradedąs žlugti. Tada žmogus tampąs abejingas dvasiniam gyvenimui, o didžiausia vertybė jam esąs daiktas. Žmonės, trokšdami vis daugiau daiktų, susvetimėja. Tačiau daiktų troškulys žadina kūrybines žmonių idėjas. Be jų, aiškino Vydūnas, nebūtų sukurta civilizacija, kuri yra žmonijos laimė ir nelaimė, nes žmonija, kurdama vertingus daiktus, išlaisvino kūrybines galias, kurios gali nuvesti ir į pražūtį. Vis dėlto Vydūnas tikėjo, kad žmogaus protas ir atsakomybės jausmas sustabdys griaunamųjų jėgų veikimą. Mąstytojas teigė, kad to nepajėgs padaryti žmogus be laisvės: “vis labiau juntamas laisvės ilgesys, ir ne tik atskiro žmogaus, bet ir ištisų tautų laisvės”.

Prievarta lydėjo Vydūną visą gyvenimą, bet jis stengėsi nekreipti į tai dėmesio, pakilti aukščiau jos. Kritiškiausiomis minutėmis šis žmogus nedejuodavo, o stoiškai ištverdavo likimo negandas. 1944 metais Vydūnas paliko bombarduojamą Tilžę ir ppasitraukė į Vokietiją. Atsidūręs toli nuo gimtinės, jis nesiliovė rašęs ir nenustojo tikėjęs šviesesne žmonijos ateitimi. Paskutinis jo veikalas Žmogaus gyvenimas ir išgyvenimai jo amžiaus ir istorijos tarpsniuose išspausdintas Lietuvoje 19978 metais.

Mąstytojas visad ilgėjosi Tėvynės, troško vėl ją išvysti laisvą.Tačiau jo svajonės neišsipildė. 1953 metais Vydūnas mirė Detmolde (Vokietijoje). Tik po daugelio metų, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, mąstytojo palaikai buvo pervežti į gimtinę.

Vydūno asmenybė ir kūryba ryškiai atspindėjo tragišką Mažosios Lietuvos likimą.

MODERNIOJI FILOSOFIJA

(XX AMŽIAUS PIRMOJI PUSĖ)

Tautinio sąjūdžio filosofija parengė dirvą filosofinių sistemų plėtotei Lietuvoje, išugdė tautinę inteligentiją; buvo suvokta, kad anksčiau ar vėliau kursis lietuviškos mokslo įstaigos, kurioms bus reikalingi mokslo vyrai.

Atgavus spaudą, Lietuvoje pradėjo kurtis mokslo draugijos. Jos rengė dirvą Vilniaus universiteto atgaivinimui. Tuo metu įvairiuose Rusijos ir Vakarų Europos universitetuose filosofiją studijavo Romanas Bytautas, Adomas Dambrauskas (Jakštas), Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Dovydaitis, Pranas Kuraitis, Izidorius Tamošaitis ir kiti Lietuvos jaunuoliai. Jie klojo pamatus profesionaliajai Lietuvos filosofijai. 1922 metais įkurtame Kauno universitete pradėtos dėstyti filosofinės disciplinos, imta leisti filosofinį žurnalą (Logos). Nuo tada atsivėrė langas į Europos kultūrą.

Lietuvoje palankią dirvą rado moderniosios filosofijos kryptys – neotomizmas, fenomenologija, egzistencializmas. Modernistinės filosofijos pradininku Lietuvoje laikytinas Romanas Bytautas.

Stasys Šalkauskis

Be Stasio Šalkauskio (1884-1941) sunkiai suvokiamas XX amžiaus pirmosios

pusės Lietuvos intelektualusis gyvenimas. Šalkauskis atspindi ieškojimus ir paklydimus: jis rašė tai, ko reikalavo aplinkybės.

XX amžiaus pradžioje filosofo profesija mūsų krašte nebuvo populiari. Ir Šalkauskis jaunystėje nesvajojo juo tapti. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1908 metais.

XX amžiaus pradžioje inteligentija pasijuto priblokšta: gėrio troškulys nesiderino su niūria tikrove. Įsiviešpatavo pesimizmas, klestėjo įvairios religinės paieškos, mistika.Šalkauskio pažiūros formavosi “visuotinės vienovės” teorijos veikiamos. Jis perėmė svarbiausius idealistinės Solovjovo filosofinės sistemos principu (mokymą apie Absoliutą).1913-1914 metais, SSolovjovo idėjų veikiamas, parašė pirmąjį savo filosofijos veikalą Bažnyčia ir kultūra, kuriame iš esmės neskirdamas mistinio ir natūralaus pažinimo, tikėjimo ir žinojimo analizavo Absoliuto suvokimą. Šalkauskis skyrė tris Absoliuto suvokimo pakopas- tikėjimą, jutiminį pažinimą, racionalųjį pažinimą.

Šalkauskis buvo artimas katalikų sluoksniams, kurių vieni pritarė rusų filosofo pastangoms suvienyti katalikybę ir stačiatikybę, kiti jo filosofijoje įžvelgė katalikybės griovimą.1915 metais Šalkauskis išvažiavo studijuoti į Fribūrą (Šveicariją). Ten susižavėjo neotomizmo idėjomis, nors griežtu tomistu netapo. Domėjosi ir kitomis populiariomis filosofinėmis idėjomis bei teorijomis, ttarp jų neotomizmo priešingybe – pozityvizmu.Grįžęs į Lietuvą, Šalkauskis pradėjo vykdyti savo programą.

Filosofas visada atsiliepdavo į meto poreikius. Jis rašė tais klausimais, su kuriais, jo nuomone, buvo būtina supažindinti visuomenę. Pavyzdžiui, suintensyvėjus ir pagausėjus filosofinei literatūrai, reikėjo lietuviškos filosofijos tterminijos. Ir Šalkauskis parašė studiją Terminologijos teorija ir lietuviška terminija (1925). Joje filosofas parodė terminijos kūrimo svarbą lietuvių kultūrai ir priminė, kad pirmasis Lietuvoje šio darbo ėmėsi Romanas Bytautas.

Terminų sudarymą, Šalkauskio nuomone, tyrinėjanti speciali semantikos sritis, kuri nustatanti ir pritaikanti bendruosius terminų kūrimo principus. Tačiau kiekviena tauta turinti savus principus, kurie mechaniškai neperkeliami iš vienos tautos į kitą. Tautos intelektą plėtojąs gebėjimas sąmoningai kurti savą terminiją mokslinėms bei filosofinėms kategorijoms pavadinti. Be jos negalinti plėtotis nacionalinė kultūra.

Šalkauskis išryškino terminų sudarymo mechanizmą. Jo nuomone, terminai, reiškiantis filosofines sąvokas, nuolat tikslinami, nes žmonių kalboje žodis gali turėti kelias prasmes. Tuo tarpu terminas turi konkrečią prasmę, apibrėžia dalyko turinį. Terminai gali būti skolinai iš kitų kalbų, tai yra iš ttų kuriomis sukurti, pavyzdžiui, vartojame terminus istorija, absoliutizmas, apriorizmas, kultūra, sintezė, terminas, subjektyvizmas, objektyvizmas. Visi jie nelietuviškos kilmės, tačiau suprantami ne tik mums, bet ir kitoms kalboms, kurios formuoja filosofijos kalbą, suprantami visiems žmonėms.

Šiame kontekste Šalkauskis apžvelgė ir kalbos filosofijos problematiką; jis teigė, kad kalbos filosofija turi tirti bendruosius kalbos faktus bei jų apraiškų pagrindus. Kartu manė, kad kalbos filosofija nėra savarankiška disciplina (o filosofijos tyrimo objektas). Daug jėgų Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas įį ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi. Šalkauskis dalyvavo įvairių mokslinių draugijų, tarp jų kalbos komisijos, veikloje. Rašė daug straipsnių pats redagavo įvairius leidinius, skaitė gnoseologijos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo metodikos, pedagogikos, pedagogikos istorijos kursus.

Kaip ir daugelis to meto Lietuvos kultūros veikėjų, Šalkauskis matė, kad politinę valdžią paėmė savanaudžiai ir nekompetentingi žmonės. Jis stengėsi suvokti, kas vyksta, ir ieškojo išeities iš aklavietės. Šalkauskio nuomone, suirutė krašte atsiradusi ne dėl kieno nors priešiškos veiklos, o dėl nesugebėjimo spręsti ekonomines ir socialines problemas. Valdžia maitinanti liaudį pažadais, žadanti įkurti neva tautos atstovybę – Seimą. Tai esą tik fasado spalvinimas. Drauge Šalkauskis jautė iš Vakarų sklindantį fašizmo pavojų, matė jo nežmoniškus padarinius, tačiau jį baugino ir iš Rytų besiplečianti bolševizmo grėsmė. Skaitant Šalkauskio publicistiką stebina jo įžvalgumas, gebėjimas blaiviai vertinti situaciją. Kita vertus, jis naiviai tikėjo, jog sveiko proto argumentais galima paveikti netikusią valdžią.

Šalkauskis ieškojo atsakymų į daugelį iškilusiu klausimų. Savo teorija siekė visos tautos mąstysenai suteikti neokatalikybės bruožų. Šie tikslai, Šalkauskio nuomone, realizuojami išaiškinant filosofijos svarbą žmogaus gyvenimui bei nustatant, pirma, jos santykį su kitais mokslais, antra, filosofijos ir teologijos santykį. Geriausiai šį uždavinį sprendžias neotomizmas.

Šalkauskis manė, kad žmogaus dvasinio gyvenimo vvakuumą gali užpildyti logiška filosofija, kuri turi parodyti visus žmogaus veiklos ryšius. Eklektiškumas, pasak Šalkauskio, – nesugebėjimo aprėpti visumos padarinys. Filosofas žinojo, jog XX amžiui būdingas mokslo kultas, tačiau kartu nerimavo, kad mokslo laimėjimai gali būti panaudojami piktam, mokslas nėra panacėja nuo visų negandų.

Kokios žmogaus galimybės? Kas priklauso nuo žmogaus, o kas ne? – svarstė Šalkauskis. Kaip ir Vydūnas, jis gvildeno žmogaus būties problemas. Šalkauskis labiau linko į išorės veiklos apmąstymus, nors ir manė, kad idėjas lemia ne ekonominiai santykiai, o žmogaus prigimtis.

Jis manė, kad visuomenė nuolat žengia pirmyn, darosi vis protingesnė. Bandė pateikti “protingos visuomenės”, vėliau “organinės visuomenės” modelį, kuris, anot jo, turėtų būti praktinės veiklos kelrodis. Šalkauskis tikėjo, kad politinės struktūros priklauso nuo žmonių dorovės sampratos. Todėl siekė sukurti tokią filosofinę sistemą, kuri padėtų žmonėms jų kasdieninėje veikloje ir koreguotų jų veiksmus. Šią sistemą jis pavadino “gyvenimo filosofija”.

“Gyvenimo filosofija” Šalkauskis skirstė į prigimties filosofiją, kultūros filosofiją ir religijos filosofiją. Ši sistema apėmė visus filosofijos bei filosofijai artimas disciplinas. Kiekviena jų, pasak filosofo, tyrinėja savitą žmogaus veiklos formą. Šalkauskis pirmiausia susipažino su Solovjovo “visuotinės vienovės” filosofija, paskui su neotomizmu. Šios idealistinės filosofijos sistemos formavo Šalkauskio pažiūras.Jis rėmėsi ne tik tomistais, bet ir kitų pakraipų filosofais. JJis įžvelgė “ racionalų grūdą” net pozityvistų, religinės filosofijos priešininkų, auklėjimo teorijoje.

Šalkauskis aiškino, kad kultūros filosofijos problemos tiesiogiai liečia žmogaus būtį ir žmogus tūrėtų jas išmanyti.Kultūros filosofijos tyrimo objektas, anot jo, yra kultūrinis gyvenimas. Jis nagrinėjo realias kultūros problemas – žmogaus ir masių svarbą kuriant vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros sąveiką, religinės sąmonės ryšį su visuomenės kultūros lygiu. Taigi Šalkauskis palietė XX amžiaus žmonėms labiausiai rūpimą problemą – kultūros ir civilizacijos santykį.

Pasak Šalkauskio, kultūra – tai nuotaikų sistemą, vidinis asmenybės ir žmonijos turtingumas, o civilizacija yra daiktines, materialinės nuosavybės išraiška, išorinės kultūros priemonė. Civilizacija – viena iš kultūros raidos pakopų, tačiau ji neapima visos kultūros, kartais net stabdo jos plėtotę.

Šalkauskis teigė, kad nuo žmogaus dorovingumo (nuo vidinės nuostatos) priklauso civilizacijos vaisių panaudojimas (piktam ar geram). Todėl dorovę mąstytojas nagrinėjo keliais aspektais: bandė aiškinti, kokias elgesio normas diktuoja prigimtis, o kokias – žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, veikla. Šalkauskio nuomone, dorovės normas nagrinėja visos filosofijos šakos (prigimties filosofija, kultūros filosofija), tačiau kiekviena jų iš savo pozicijų. Etiką jis priskyrė kultūros filosofijai ir siejo su estetika.

Gyvenimo aktualijos skatino Šalkauskį domėtis estetika. Šalkauskio estetika labai nutolusi nuo neotomizmo, stipriai paveikta naujų Volkelto, Fechnerio, Wundto psichologijos idėjų. Estetikos problemas

Šalkauskis siūlė spręsti remiantis bendra filosofijos sistema, gyvenimo realijomis. Analizuodamas tradicines ir opias to meto estetikos problemas, jis stengėsi nustatyti jų tarpusavio ryšį bei estetikos santykį su kitomis filosofijos disciplinomis. Tačiau pagrindinis estetikos uždavinys, pasak filosofo, yra sistemingai tyrinėti grožio ryšį su menu.Estetika, anot Šalkauskio, yra teorinė ir empirinė, kiekviena jų turi savo tyrimo objektą, todėl, filosofo nuomone, reikia matyti esminį skirtumą tarp filosofinio samprotavimo ir empirinio patyrimo, tačiau jų negalima supriešinti.

Anot Šalkauskio,yra aprašomoji ir normatyvinė estetika: pirmoji ffiksuoja tikrovę, pateikia meno charakteristikas, antroji nubrėžia uždavinius, metodologinius meno vertinimo principus.Nagrinėdamas meno santykį su grožiu, Šalkauskis įrodo, kad ne kiekviena kūryba yra menas ir ne viską galima laikyti menu. Kūrybos vertę esą nustato meno santykis su grožiu, jo gilumine prigimtimi.Filosofas kritikuoja dekadentizmą už siekimą atskirti dailųjį meną nuo grožio ir teigia, kad šis esąs priešingas sveikam protui ir stabdąs meno raidą. Šalkauskis nagrinėjo dekadentizmo atsiradimo priežastis.

Šalkauskis neabsoliutino nei etinio, nei estetinio prado ir neiškėlė nei vieno, nei kito. VVertinant meno kūrinius, sakė filosofas, reikia turėti subtilų skonį ir jausti tikrovę. Šalkauskis griežtai kritikavo “menas menui” teoriją. Menas turįs siekti tobulybės, o menininkas – nepakartojamumo, teigė filosofas ir aptarė įvairiais meno sritis – poeziją, muziką, tapybą, teatrą, skulptūrą, jų sspecifiką, realizavimo būdus, tarpusavio ryšius. Menininko kūrybinius akstinus Šalkauskis skirstė į gimtuosius palinkimus, įgytuosius nusiteikimus, aktualius motyvus (reagavimas į visuomenės poreikius), kūrybines pastangas. Be jų, anot filosofo, neįmanoma jokia kūrybinė veikla.

Kūrėjus Šalkauskis skirstė į asmenis, turinčius paprastų gabumų, į talentus ir genijus. Kultūros istorijoje lieką tik genijai, o kiti nueiną į užmarštį. Kartu Šalkauskis bandė atsakyti į klausimą: ar menininku gimstama, ar juo tampama, t.y. ar tai lemia žmogaus subjektyvūs norai? Filosofas manė, kad įgimti gebėjimai menininkui būtini, tačiau jų nepakanka. Jeigu menininkas nedirbs, nesilavins, gebėjimai ilgainiui išnyks. Šalkauskis apibrėžė visuomenės reikšmę menininko ugdymui: kūrybinė galia suklesti tada, kai visuomenė suvokia, jog dvasinė branda lemia jos stiprumą ir saviraišką.

Šalkauskis nagrinėjo ir meno techniką. Apskritai filosofas laikėsi realistinei eestetikai būdingos turinio ir formos vienovės teorijos: menininkas turįs save kontroliuoti, atsižvelgti į bendruosius ir specifinius meno dėsnius, privaląs ne tik sugebėti derinti spalvas, braižyti linijas, bet ir perteikti jausmą. Šalkauskis buvo pakantus įvairioms meno srovėms. Jis teigė, kad meno kūrinio vertę lemia ne tai, ar kūrėjas juo patenkintas, ar ne, o objektyvi vertė. Šalkauskis gyvai stebėjo Lietuvos meną, stengėsi jį blaiviai vertinti. Daugiau dėmesio skyrė tik pradėjusiems reikštis menininkams (Bernardui Brazdžioniui, Juozui Keliuočiui, Liudui Truikui).

MODERNIOJI FILOSOFIJA

(XX AMŽIAUS ANTROJI PPUSĖ)

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvai atėjo išbandymų metas (viena okupacija po kitos) – buvo pažeista kultūros plėtotė. Diduma inteligentijos buvo sunaikinta (vieni atsidūrė bolševikų ar nacių koncentracijos stovyklose, kiti emigravo į Vakarus) nors Lietuvoje buvo sutrikdyta filosofijos raida, pagrindinės moderniosios filosofijos kryptys buvo žinomos.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingai kelią skynėsi egzistencializmas. Šios krypties pradininko, vokiečių filosofo Martino Heideggerio knyga Būtis ir laikas, pasirodžiusi 1927 metais, iškart sulaukė gerbėjų.

Heideggeris palietė opius žmogaus būties klausimus. Jam svarbiausia buvo suprasti, kas yra būtis. Vokiečių filosofas būties problemas sprendė per konkrečią individo egzistenciją. Visą žmogaus egzistenciją galima paaiškinti kaip nerimą, baimę, mirtį, chaosą, kuriame žmogus išgyvena nuolatinį trgizmą.

Egzistencijos problemas nagrinėjo ir rusų filosofai Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, vokiečių filosofas Karlas Jaspersas. Tik atsakymų į iškilusius kalusimus jie ieškojo naujai aiškindami Dievą, jo kūrybą. Buvimas už materialios tikrovės ribų – transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti susiklosčius tragiškoms aplinkybėms, susidarius “ribinėms situacijoms”.

XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje lietuviu tauta vėl atsidūrė “ribinėje situacijoje”. Susidarė palanki dirva suklestėti egzistencializmui. Lietuviškoji modernioji filosofija iš esmės plėtojosi išeivijoje. Iš ten įvairiais keliais sklido po Lietuvą. Daugelio šio laikotarpio intelektualų mąstysena formavosi Nepriklausomoje Lietuvoje, tik jų pačių talentas išsiskleidė tragišku lietuvių tautai laikotarpiu. Tuo metu labiausiai pplėtojosi fenomenologija ir egzistencializmas, o į pačią okupuotą Lietuvą smelkėsi pozityvistinis aprašomasis metodas.

Antanas Maceina

Antanas Maceina (1908-1987), Stasio Šalkauskio mokinys, studijavo filosofiją ir pedagogiką Kauno, Leveno, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose. 1934 metais Maceina apgynė filosofijos daktarą, po 1935 metų pradėjo dirbti Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. 1944 metais Maceina pasitraukė į Vakarus.

Maceinos kūryboje ryškus du tarpsniai: iki Nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis. Tada Maceina priartėjo prie teistinio egzistencializmo. Savo filosofijos principus Maceina formulavo remdamasis kultūros raidos (jos pakilimų ir nuosmukių) analize. Tyrinėdamas kultūros vyksmą, filosofas padarė išvadą, kad esą pasaulinė kultūra išgyveno dvi krizines situacijas, kurias simbolizuoja šv. Augustinas ir Oswaldas Spengleris. Išsamiai aptardamas įvykius Europoje, Maceina daro išvadą: “Vakarai iš tikro žlunga, ir niekas nebegali jų išgelbėti. Tai yra žlugimas ne žmonių, ne tautų, net ne kultūros, bet tam tikros dvasinės krypties”. Vyksta vertybių perkainojimas, kurio kaltininkas – dvasinės būsenos kaita. Maceina teigė, kad istoriją lemiąs sąmoningas dalyvavimas joje. Istorijos vyksmas turįs būti nuolatinis žengimas į priekį prie dvasios suvokto idealo, vadinasi, turinti būti dvasios projekcija į begalybė, nubrėžta laike ir pasibaigianti tik amžinybėje. Istorija, pasak Maceinos, yra nuolatinis gėrio ir blogio įtampos augimas, kkuris baigsis visuotine katastrofa. Mūsų amžius vedąs mus į nežinomą ateitį.

Maceina pabrėžė, kad žmogaus reikalavimas peržengus savo ribas “prasideda kova ne tarp medžiagos ir dvasios, bet tarp dvasios ir Absoliuto. Savo galybės jutimas pastūmi žmogų kovoti šią kovą arba visai atvirai, arba nepaisyti Absoliutines Priežasties ir viso to, kas nepareina nuo jojo sąmonės. Žmogus pradeda tikėti galėsiąs pats save išganyti, vis tiek koks tas išganymas būtų reikalingas”. Čia ir prasidedąs prometėjiškos kultūros metas, kai sukuriama nuostabių dalykų. Bet kartu prasidedąs ir nepasitenkinimas kultūra, kultūrinio idealizmo krizė ir miesčioniškos kultūros viešpatavimas.

Kodėl atsiranda viena ar kita filosofijos koncepcija? Maceina bandė atsakyti į šį klausimą. Jis manė, kad socialinės problemos kyla iš žmogaus būties. Socialinė problema turinti dvi puses: ekonominę (materialinę) ir dvasinę (moralinę). Filosofas buvo įsitikinęs, kad ekonominės problemos niekad nebus išspręstos, bet jos privalo būti sprendžiamos.

Maceina pastebi, kad vieni socialinei – ekonominiai faktoriai veikia kitus. Kiekvienas amžius iškelia savų iki tol nežinotų problemų. Anot Maceinos, ekonominis ir dorovinis liberalizmas izoliavo darbininkus nuo kitų sluoksnių, stumdamas juos tarpusavyje burtis ir ieškoti solidarumo, sukūrė iš jų masę. Tačiau žmogus vertingas tik tol, kol yra asmenybė. Tada vėl natūralia kyla klausimas: kas yra kapitalizmas, iš kur jis atsirado? Maceina atsako:

“Psichologiškai kapitalistinė dvasia kyla iš žmogaus prisirišimo prie žemės, prie materialinių gėrybių, prie to, kas yra naudinga”, ir daro išvadą, kad kapitalizmas nuasmenina žmogų, sumechanina gyvenimą.Žodžiu, prisloptas žmogaus dvasingumas. Iš to kyla regresyvios teorijos.

Maceina nagrinėjo įvairiais šiuolaikinės kultūros apraiškas, jų teorinį pagrindimą bei naujai atsiradusias teorijas, tarp jų teorinį pagrindimą bei naujai atsiradusias teorijas, tarp jų marksizmą ir bolševizmą. Marksizmo atsiradimą XIX amžiuje Maceina vertino kaip naujo žmogaus dvasinio būvio preliudiją, nes jis išreiškiąs žmogaus nepasitenkinimą esamybe, nors marksizmas ddar ir remiasi tradicine mąstysena, tuo tarpu bolševizmas – nauja prometėjizmo, tampančio satanizmu, atmaina. “Gyvybė marksizmo metafizikoje yra aukščiausias žmogaus būtybės pradas, kurį išlaikyti yra aukščiausias žmogaus gyvenimo uždavinys”.

“Bolševizmas yra išaugęs iš marksizmo”.

Maceina pagrįstai įžvelgė, kad bolševizmas sukurs naujo tipo religines dogmas, naują religiją, kuriai svetimas dvasingumas, viskas bus pajungta kūniškumui. Filosofas manė, kad bolševizmas, kitaip negu marksizmas, yra krikščionybei atvirkščia religija. Egzistencializmo principus Maceina nuosekliai dėsto ir studijoje Jobo drama.

Maceina rašė, kad žmogus nuo kančios negali nnei pabėgti, nei savo jėgomis jos įveikti. Gali tik ją kęsti. “Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausias ir atsispindi mūsų buvimo savybės”. Žmogiškuoju “buvimu” Maceina aiškiai ir kitus žmogaus pojūčius, pavyzdžiui, baimę.

Pasak MMaceinos, žmogaus būties ir likimo problemos yra svarbiausios filosofijos problemos. Suvokęs jas, žmogus pajėgs suvokti ir savo būtines trapumą. Mat žmogus visada žengia ieškojimų ir pasirinkimo keliu.

Maceina apmąsto ir asmenybės, jos nuosmukio, iškilimo problemą. “Du dalykai, – pastebi Maceina, – ypatingu būdu panardina žmogų į pasaulį ir sudaiktina jo buvimą: turtas ir kūnas. Kiekvienas turtas yra daiktas: net žmogus (pvz., tarnai), jeigu jis sudaro turto dalį, virsta savotišku daiktu, nes turėti galima tik daiktą. Asmuo niekados nevirsta kito nuosavybe. Didžiausias žmonijai gresiantis pavojus – nuasmenėjimas.

Žmogaus gyvenimo tarpsniai, anot Maceinos, – nepakartojami: mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn, ir mes negalime du kartus išgyventi to paties akimirksnio. Mes negalime susigrąžinti to, kas jau praėjo.

Krikščioniškojo egzistencializmo mmotyvai ryškūs visoje filosofo išeivijos laikotarpio kūryboje, ypač veikaluose Niekšybės paslaptis . Savo veikaluose Maceina parodė ir filosofijos santykį su mitologija. Mitas atskleidžiąs gyvenimo realijas, parodąs žmogaus jausmus. Tai ypač akivaizdu senovės graikų mitologijoje. Maceiną domino įvairios žmogaus sielos būsenos, jų sąveika su filosofija. Žmogaus prigimtis, anot jo, turi savybę stebėtis. “Asmuo, tauta, istorinis tarpsnis, netekę gabumo stebėtis, netenka ir filosofijos, atkrisdami į neklausiančiąją būklę. Nuostabos stoka yra visados filosofijos nuosmukio ženklas. Kas nesistebi, tas nefilosofuoja, kadangi gyvena būties aiškumo ttariamybe”.

Jis vienas pirmųjų pradėjo nagrinėti lietuvių filosofiją, jos perspektyvas ir ydas. Pasak jo, lietuviškoji filosofija, tūpčiojo vietoje, nes per mažai kreipė dėmesio į savuosius diskusijų dalyvius, kurie vieninteliai galėjo skatinti gyvai mąstyti.

Ilgą laiką Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jie veikė Lietuvos filosofų mąstyseną, ugdė filosofinę kultūrą.

Turinys

TAUTINIO SĄJŪDŽIO FILOSOFIJA 1

Vydūnas 1

MODERNIOJI FILOSOFIJA 5

Stasys Šalkauskis 6

MODERNIOJI FILOSOFIJA 9

Antanas Maceina 10

Literatūros sąrašas…………………………14

Literatūros sąrašas

1. Bronius Genzelis “Lietuvos filosofijos istorijos bruožai”

2. Antanas Maceina “Raštai VI dalis”

3. Vadovėlis neakivaizdininkams