Lucijus Anėjus Seneka Apie sielos ramybę

LUCIJUS ANĖJUS SENEKA

APIE

SIELOS RAMYBĘ

I. Apie laimingą gyvenimą.

I.1. Tikslo siekimas:

II.1.1. Reikia numatyti sieksimą tikslą.

II.1.2. Reikia nuspręsti ko siekti ir kaip.

II.1.3. Turime tvirtai užsibrėžti nesekti tarsi avių banda paskui kitus ir žengti ten, kur reikia, o ne ten kur kiti eina.

I.2. Kai kalbame apie laimingą gyvenimą negalima sakyti kaip balsavimuose:

II.2.1. “Atrodo dauguma šioje pusėje”. Vadinasi šita pusė blogesnė.

II.2.2. Žmonija dar nesitvarko taip, kad dauguma būtų už gėrį.

II.2.3. Liaudies pritarimas – blogio įįrodymas.

I.3. Laimingas gyvenimas turi atitikti prigimtį. Tai yra kai:

II.3.1. Žmogus yra sveiko proto ir sugeba tą sveikatą išlaikyti:

II.3.2. Kai jis stiprus ir veržlus.

II.3.3. Kai stebėtinai ištvermingas, viskam pasiruošęs, savo kūnu ir tuo kas su juo susiję.

II.3.4. Kai stropiai tvarko visas gėrybes visai jomis nesižavėdamas.

II.3.5 Moka naudotis likimo dovanomis, netapdamas jų vergu.

1 intarpas.

‘‘ Laimingas tas žmogus, kuriam neegzistuoja joks gėris ir blogis, išskyrus dvasios gerį ir blogį, kuris yra garbingas, tenkinanasi tobulomis savybėmis, kkurio likimo išdaigos nei išaukština nei palaužia kuris nežino už paties sau duotą gėrį, kuriam tikrasis malonumas yra malonumų niekinimas’’

Būtų labai sunku netgi įsivaizduoti tokį žmogų, kurį A.Seneka vadina laimingu, juk kiekvienam laimė yra skirtingas dalykas. Kažkam laimę suteikia pavasaris, kkažkam automobilių gausmas, kažkam gal netgi skausmas. Kad ir pavyzdžiui kitokio tikėjimo žmogus (kurio religijoje nėra tokio dalyko kaip dvasia), taip išeitų, kad tokie žmonės net ir negali būti laimingi?! Sunkiausiai suprantama frazė: ‘‘tikrasis malonumas yra malonumų niekinimas.’’ mano supratimu pats teiginys sau prieštarauja. Kaip gali būti didžiausias malonumas niekinti malonumus iš kurių gaunamos teigiamos emocijos, jausmai, nuotaikos? Juk ir pačių malonumų yra įvairiausių : dvasinių, fizinių, emocinių. Malonumai būtini gyvenime, tačiau nereikia tapti nuo jų priklausomu. Turėkime gyvenime malonumų, bet tegu jie būna saikingi ir patys būkime jų šeimininkais.

I.4. Du priešingi dalykai : dorybė ir malonumas.

II.4.1. Dorybė – tai didystė, aukštuma, karalienė, pergalė, stiprybė.

II.4.2. Malonumas – purvas, vergovė, silpnybė, nepastovumas.

I.5. Aukščiausias gėris yra :

II.5.1. Nepalaužiama ssielos tvirtybė.

II.5.2. Įžvalgumas.

II.5.3. Iškilnumas.

II.5.4. Sveikata.

II.5.5. Laisvė.

II.5.6. Darna.

II.5.7. Grožis.

I.6. Išmintingas vyras turėdamas daugiau lėšų turi daugiau galimybių tobulinti savo dvasią.

II.6.1. Skurdžiui būdinga viena dorybės rūšis : nepasiduoti klaidoms ir priespaudai.

II.6.2 Turtuoliui plačiai atsiveria vartai į susivaldymą, geradarystę, uolumą, mokėjimą tvarkytis, didžiadvasiškumą.

II.6.3 Išminčius niekada neniekins didelių turtų – likimo dovanos.

II.6.4. Išmintingam vyrui turtai tarnauja, kvailį – valdo.

2 intarpas.

Apie turto svarbą gyvenime.

Įdomi ir teisinga ketvirta tezė, tik norint, kad jis būtų teisingas ir mūsų laikais žodį „vyras“ reikia pakeisti žodžiu „„žmogus“. Juk šiais laikais ir moterys būna turtingos . Turint daugiau lėšų lengviau plėsti savo akiratį, kelti intelektą. Tik nesutikčiau, kad didžiadvasiškumas, uolumas, geradarystė neprieinami dalykai vargingiau gyvenantiems žmonėms, juk ne tik turtingi turi gerą širdį. Paskutinė mintis turi savyje tiesos, bet tai kas pasakyta taip pat taikoma ne visais atvėjais, visur, netgi taisyklėse yra išimčių.

II. Apie poilsį.

II.1. Net jei nesiektume kitų sveikų tikslų, naudinga bus pasitraukti dėl paties poilsio.

III.1.1. Po vieną esame geresni.

III.1.2. Tik atsisakius veiklos galime pasirinkti pavyzdį, pagal kurį tvarkytume gyvenimą.

III.1.3. Kai neįsiterpia joks asmuo, galintis iškreipti dar netvirtą sprendimą, tuomet įgyjama tai, kas vieną kartą patiko.

II.2. Mums net netenka pabūti susigyvenus su blogiu.

III.2.1. Patinka tai viena, tai kita.

III.2.2 Mūsų sprendimai ne tik iškreipti, bet ir lengvabūdiški.

III.2.3. Metę viena, griebiamės kito, paliekame, ko troškome, siekiame to, ką palikome.

II.2. Išvada.

Mūsų gyvenimuose vyksta nuolatinė troškimų ir graužaties kaita, dalinai priklausome nuo svetimų sprendimų. Geriausia mums atrodo tai, ko daugelis trokšta ir giria. Mūsų sprendimus neretai iškraipo noras įsitiekti kitiems. Žmogus iš prigimties nepastovus, jam noris ieškoti, atrasti, o kai atrasti dalykai neišpildo lūkesčių vėl prasideda ieškojimas, vienas ir teigiamų dalykų šiame gyvenimo rate tai, kad lieka patirtis, net nelabai svarbu gera, ar bloga.

II.3. Yra trys ggyvenimo rūšys;

III.3.1. Pirmoji skiria laiką malonumams.

III.3.2. Antroji – mąstymui.

III.3.3. Trečioji – veiklai.

3 intarpas. Trys gyvenimo rūšys?

Gyvenimas nėra rūšiuojamas. Jis yra vienas ir manau neįmanomas be visų šitų elementų. Ir jei bent vienos iš šių gyvenimo dalių nebūtų, tai nebūtų pilnavertis gyvenimas, greičiau egzistavimas. Tačiau tiek veiklai, malonumams, mąstymui turi būti skirtos panašios laiko dalys. Niekada nepritarčiau siekimui imtis veiklos, jei bus atmestas noras tobulinti save kaip asmenybę, pamirštas poreikis mąstyti ne tik apie veiklą, bet ir apie malonumus. Mums būtinas tiek mąstymas, tiek veikla, jie neegzistuoja vienas be kito. Prigimtis nori, kad darytume ir viena, ir kita: būtume veiklūs ir skirtume laiko mąstumui. Bet ir malonumų nereikia pamiršti.

III. Apie sielos ramybę.

III.1. Mums lengviau prieš prabangą nukreipti sielą, o ne akis.

IV.1.1. Siela gilinsis į save, rūpinsis savimi, neužsiims tuo kas jai svetima, kas gali buti smerkiama.

IV.1.2. Nors gyvename visiškai patenkinti, bet mūsų akys negaišta mėgaudamosis prabanga, nes širdis tuoj pat užsiliepsnoja pavydu, nesvarbu, kad ir nesąmoningu.

IV.1.3. Didingos mintys palengvina sielą, ji tampa išrankesnė žodžiams ir aukštesnė.

IV.1.4. Kai kurios mūsų ydos atviros, aiškios, tartum padėtos ant delno. Kai kurios neryškios, slaptingos, kitos nenuolatinės, periodiškai sugrįžtančios.

4 intarpas. Apie prabangą gyvenime.

Prabanga neįmanoma be turtų. Žmonės tokie sutvėrimai, kad jiems niekada negana ir reto šširdyje neįsiplieskia pavydas tam, kuris turi daugiau, kuriam sekasi geriau. Daugeliu atvėjų netgi nesigiliname kaip tie turtai ir prabanga įgyta, tiesiog trokštam to paties. Dėl šių norų ir troškimų dažnai net patys nepastebime, kaip pradedame gailėti savęs, netgi puolame prie tokių minčių, kad jei mums nepavyko iškilti iki tokių aukštumų, tegu visi sugriūva ir sužlunga. Taip pamirštame apsidairyti ir įvertinti savo gyvenimus, kurie dažnai būna pakankamai geri. Prabanga ne visus paverčia išpuikėliais, tiesiog pritardama trečiai tezei manau,kad atsiranda išrankumas žodžiams, aplinkai, žmonėms.

III.2. Iš prigimties žmogaus siela yra mitri ir linkusi judėti.

IV.2.1. Nuolatos pertvarkydami savo gyvenimo būklę, galų gale pasiliekame ten, kur mus atranda tinginti imtis naujovių senatvė.

IV.2.2. Mūsų siela mielesė toms nelaboms prigimtims, kurios noriai leidžiasi nualinamos užsiėmimų.

IV.2.3. Nepajėgiame ilgiau iškęsti nei vargo, nei malonumo, nei savo, nei svetimo reikalo.

IV.2.4. Kiekvienas bėgame nuo savęs, bet patys sau esame labiausiai slegiantys palydovai.

IV.2.5. Pradėtos vykdyti viltys priverčia sielą svyruoti, o apverktos – liūdėti.

IV.2.6. Niekas taip nedžiugina sielos kaip ištikima ir švelni draugystė.

5 intarpas. Mūsų sielai miela bet kokia ją išblaškanti ir pagrobianti medžiaga.

Pastovi būsena gyvenime mums greit atsibosta. Nesvarbu ar tai būtų džiaugsmas ar skausmas. Kažkodėl mūsų visai nevilioja saugus užutėkis, kuriame viskas nuo pradžios iki galo aišku,

net jei jame visos naktys tyliai ir ramiai pramiegamos. Esama kažko, kas mūsų kūnui su skausmu teikia ir džiaugsmo. Mes bėgame nuo savęs kasdien, nes bijome, o bijome to, ko nežinome su kiekviena tokio bėgimo diena baimė tik sustiprėja. Atradę kažka naujo, gero, teigiamo džiaugiamės ir rodos sieloje gera ir ramu, nes viliamės, kad tai ką atradome ir yra būtent tai, ko ieškojome. Gyvenimas neįmanomas be nusivylimų, naujos jau senomis tapę viltys mus paskandina liūdesyje, žmogui tikrai nesvetimas gailestis sau. TTada taip bloga likti vieniems, reikia, kad kažkas paguostų, kad būtų šalia. Reikia turėti kažką artimą ir savą, būtent todėl gyvenimai neįsivaizduojami be draugų. Ne tik tada kai bloga. Juk pasidalintas skausmas mažėja, o pasidalintas džiaugsmas auga. Nors ir neesame vieni, tačiau kažkur giliai mumyse nusivylusi savąja sėkme siela niršta ant likimo, skundžiasi laikais, pasitraukia į kamputį, baudžia save, besibjaurėdama ir pykdama ant savęs. O vėliau ir toliau nerimastingai ieško, nusivilia ir atranda iš naujo. Pavargę nuo rutinos ieškome ramybės, ggavę ją vėl trokštam naujos veiklos. Bet kai kuriuos priverčia kentėti tai, kad be paliovos keisdami sumanymus, ieškodami jie nepalieka vietos naujovėms, vis grįžta prie to paties, nes bijo skausmo, o tai prie ko grįžo jau nebėra nauja, tik galbūt pprimiršta. Naujovės būtinos, nesvarbu, net ir nuviliančios, jos moko, priverčia sielą virpėti ir ne visados nuvilia.

III.3. Pirmiausia turime pažvelgti į save pačius, paskui – į ketinamus nuveikti darbus, paskui – į žmones, dėl kurių tų darbų imsimės.

IV.3.1.Būtina įvertinti save, nes paprastai įsivaizduojame galintys daugiau, negu galime iš tikrųjų.

IV.3.2.Reikia įvertinti tai, ką ketiname nuveikti, ir palyginti savo jėgas su žadamais imtis reikalais.

IV.3.3. Svarbiausia turime pasirinkti žmones: ar jie nusipelnė, kad atiduotume dalį savo gyvenimo ir ar įvertins mūsų prarastą laiką.

III.4. Pažvelkime į pasaulį pamatysime nuogus dievus, visa duodančius ir nieko neturinčius.

IV.4.1. Neturėti ne taip skausminga, kaip prarasti.

IV.4.2. Pasaulyje vienodai kankinasi tiek skurdžiai, tiek pasituturintys, nes pinigai prie visų vienodai prilimpa, ir neįmanoma atplėšti nepajutus.

IV.4.3. Geriausia, bet ir sunkiausia laikytis pinigų saiko, nneleidžiančio nei nuslysti į skurdą, nei nutolti nuo skurdo.

IV.4.4. Net ir pats skurdas pasitelkus saiką, gali virsti turtu.

6 intarpas. Apie pinigų saiką.

Pirmas teiginys tinka kalbant ne tik apie pinigus, manau šie žodžiai tinka viskam, praradimai visada apvagia mus pačius, gyvenimą, sielą. Bet vistiek stengiamės įgyti tai, ko mums reikia, tikėdamiesi branginti ir neprarasti, be to retai pasiseka. Pinigų saikas šiais laikais neegzistuoja, jų arba yra arba nėra, net jei ir turėčiau daugiau nei reikia neatsisakyčiau to, dėl saiko. Pinigai tikrai vvienodai limpa prie visų, bet nesutinku, kad skurdžiai ir pasiturintys vienodai kankinas. Skurdžius kasdien turi alinti mintis apie duonos kąsnį, žiemą netgi apie šilumą, tai vargina ne tik mintis, taip pat sielą ir širdį, pasiturintį tokios mintys retai aplanko. Nors abi šias visuomėnės dalis sieja ta pati mintis apie pinigus:„iš kur jų gauti daugiau nei yra“? Taupumas gali padėti įgyti turto, bet kita blogybė, kad įgijus tai ko trokštame, mes savo taupumo nepaverstume šykštumu, žmonės net nepajunta, kai taip įvyksta, nes viskas, kas buvo sunkiai įgyta, tampa išskirtinai saugoma.

III.5. Žinodama, kad gimstame kentėti gamta išrado pripratimo prie negandų vaistą, sunkumus greitai paversdama mūsų bičiuliais.

IV.5.1. Niekas neištvertų, jei nelemties jėga visada būtų tokia stipri, kaip pirmasis smūgis.

IV.5.2. Reikia priprasti prie savo padėties, kuo mažiau ja skųstis, ieškoti, kas joje mums būtų naudingiau.

IV.5.3. Siekime čia pat esančių, mūsų viltį pažadinančių dalykų.

IV.5.4. Būtina protingai apgalvoti sunkumus: galima ir ankštumą praplatinti, ir kietumą suminkštinti, o ir protingai nešama našta mažiau spaudžia.

7 intarpas. Nėra tokios būsenos, kurioje nuvargusi ir nurimusi siela nerastų ramybės.

Žmogus prie visko pripranta, prisitaiko. Bet viskam, tiek pripratimui, tiek apmąstymams reikia laiko. Galų gale pripratus, prisitaikius, galime gyventi tokioje būtyje. Kai susitaikai, pripranti, net nepajunti, kaip pradedi manyti, jog taip ir turėtų bbūti – taip, kaip yra. Negandos kartais priverčia atkreipti dėmesį į dalykus, kurių net nepastebėdavome, o jie taip pat galėjo ir seniau prisidėti prie mūsų džiaugsmų.

III.6. Žmogiškiau gyvenimą išjuokti, negu apverkti.

IV.6.1. Kankinimasis dėl svetimų blogybių yra amžinas vargas, džiaugsmas dėl svetimų blogybių – nežmoniškas malonumas.

IV.6.2. Sielvartui reikia atiduoti tiek, kiek reikalauja prigimtis, o ne kiek įprasta.

IV.6.3. Netgi visatos tvarką stebinčiam atrodo, kad didesnės sielos yra plyštantis juokais, o ne ašarojantis žmogus.

III.7. Vidinis pasaulis ne visą laiką turi būti vienodai įsitempęs, jį reikia pakviesti ir pajuokauti.

IV.7.1. Reikia sieloms leisti atlyžti, pailsėjusios pakils geresnės ir smarkesnės.

IV.7.2. Žmonės taip karštai netrokštų žaismo ir juoko, jei tie dalykai neturėtų kažkokio prigimtinio malonumo.

IV.7.3. Vienatvę ir bendravimą reikia kaitalioti tarpusavyje: vienumoje ilgimės žmonių, draugijoje – savęs pačių. Priešingybės gydo viena kitą.

IV.7.4. Mes niekada neišsilaisviname iš savo rūpesčių, galvodami, jog kiekvieną sykį esame vertinami, kai tik į mus pažvelgiama.

8 intarpas. Poilsis būtinas ne tik kūnui, bet ir sielai.

Niekas nepaneigs, kad gera nuoširdžiai juoktis, taip atsipalaiduojame, užsimirštame ir tai tikrai yra prigimtinis malonumas. Juokiantis siela atgyja, sąmonė gauna teigimų emocijų, juoku dalinantis su kitais taip pat gauname teigiamų išgyvenimų. Net skausme galima rasti dėl ko šypsotis, bet viskas priklauso nuo mūsų pačių. Daugelis mūsų save laiko reikšmingesniais negu yyra iš tikrųjų, galvojame, kad visų žvilgsniai ir dėmesys krypsta į mus, nes pasąmonėje to trokštame. Taip mums niekada nepavyksta būti pačiais savimi – atsipalaiduoti. Ašarojimas savęs gailesčio ir dėmesio poreikio ženklas,norime, kad mūsų gailėtųsi, į mus kreiptų dėmesį. Žinoma yra situacijų, kai ašaros yra neįtikėtinai tikslus labai karštų ir nuoširdžių jausmų rodiklis, neretai jos siejamos su tiesa. Ir iš tiesų, kai išgyvename pačius intensyviausius jausmus – didžiausią ekstazę arba neviltį, – tik tuomet iki galo suvokiame, kas šiame gyvenime mus džiugina as skaudina. Bet, kad ir kaip ten bebūtų aplinkiniams maloniau matyti šypsenas, nei ašarotas akis.

IV. Apie gyvenimo trumpumą

IV.1. Mes laiko turime nemažai, bet daug jo prarandame.

V.1.1. Trumpą gyvenimą ne gauname, bet jį tokį padarome.

V.1.2. Gamta mums dosni: mokantiems pasinaudoti gyvenimas yra ilgas.

V.1.3. Daugelis leidžia laiką, kišdamiesi į kitų likimą arba skųsdamiesi savuoju.

V.1.4. Daugybę jokio tikslo nesiekiančių žmonių blaško pats savęs nemėgstantis lengvabūdiškumas.

IV.2. Visko bijome kaip mirtingieji, visko trokštame kaip nemirtingi.

V.2.1. Mes gyvename, vis ruošdamiesi gyventi ateityje, niekada nepagalvojame apie būties trapumą.

V.2.2. Užsimiršę jog esame mirtingi, protingus užmojus nukeliame į penkiasdešimtuosius ar šešiasdešimtuosius gyvenimo metus.

V.2.3. Dažnai norime pradėti gyvenimą nuo ten, kur nedaugelis tenueina.

9 intarpas. Ar ne per vėlu pradėti gyventi tuomet, kai jau reikia baigti?

Dažnai net nepastebime, kaip

savo planus nukeliame į ateitį, vis ruošiamės viską daryti kitą dieną, kitą mėnesį ar kitais metais. Daug prarandame taip elgdamiesi, nepasiekiame to, ką planavome, ko troškome, nes laikui bėgant norai perdega, atsiranda nauji. Pagaliau pasiekę brandų amžių susimąstome, kiek daug nepadarėme, kiek laiko praleidome veltui. Tada atsiranda noras gyventi iš naujo, tik ne visada užtenka laiko pasiekti užsibrėžtiems tikslams. Mes užsiėmę, gyvenimas skuba, o kai ateina mirtis, jai nori, nenori reikia rasti laiko.

IV.3. Didžiausia gyvenimo kliūtis yra laukimas: jis priklauso nnuo rytojaus ir žudo šiandieną.

V.3.1. Mes tvarkome tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas yra savose.

V.3.2. Tai ką dabar veikiame, yra trumpa, ką veiksime – netikra, ką nuveikėme – užtikrinta. Į šią sritį likimas neteko teisių.

V.3.3. Užsiėmusius domina tik dabartis, kuri yra tokia trumpa, kad neįmanoma sugauti.

V.3.4. Trumpiausias ir neramiausias gyvenimas yra tų, kurie pamiršta praeitį, nepaiso dabarties, bijo ateities.

V.3.5. Viso laiko ir galimybių sudėjimas į vieną daro gyvenimą ilgą.

10 intarpas. Laukimas: ir malonumas, ir kliūtis.

Kartais griebiamės to, ko nebegalime ppakeisti, bandome sugrąžinti tai, kas negrąžinama, kai nepavyksta vistiek laukiame, kol tai sugrįš. Dažnai galime pagauti save mąstančius, kad laukiame geresnių laikų, geresnių galimybių. Kai ko nors nekantriai laukiame, jau patiriame malonumą, bet laukimas tikrai džiugus tik tada, kai žinome, kkad tai ko laukiame tikrai įvyks, neramus ir kankinantis, kai abejojame, bet visdar tikimės. Visdėtlo laukimas yra kliūtis trukdanti mums veikti patiems, leisdamas manyti, kad tai ko laukiame ateis savaime. Juk laukdami mažai ką darome, kad viskas įvyktų. Laukdami dažniausiai galvojame apie ateitį, pavojingai imame pamiršti praeitį galvodami apie tai, kas bus, kai ateis tai, ko laukiame.

V. Apie apvaizdą

V.1. Net tai, kas atrodo netvirta, nevyksta gaivališkai, nors ir atrodo nalaukta.

VI.1.1.Viskas, kas vyksta turi priežastis.

VI.1.2. Daiktų prigimtis neleidžia, kad gėris kenktų geriesiems.

V.2. Nelaimės tik atrodo tokios esą.

VI.2.1. Tai ką vadiname negandomis yra naudinga tiems, kuriems jos nutinka.

VI.2.2. Nelaimės ištinka to norinčius ir jie verti to, net jei ir nenorėtų.

VI.2.3. Taip yra lemta, kad gerųjų atžvilgiu veikia tas pats dėsnis, pagal kurį jie yyra gerieji.

VI.2.4. Nėra nelaimingesnio už tą žmogų, kuriam niekada neatsitinka jokių negandų, nes jam neleista savęs išbandyti.

11 intarpas. Nelaimė yra proga pasireikšti mūsų narsumui

Nelaimės priverčia savęs gailėtis, dažniausiai užklumpa mus netikėtai. Bet neretai, mes patys tas nelaimes prisišaukiame, patys esame dėl jų kalti, joms atėjus nepagalvojame apie tai. Gyvenime vykstantys įvykiai nevyksta be reikalo, viskas turi priežastis. Kai negandos praeina, tada įvertiname, koks gražus gyvenimas. Užgriuvus bėdoms pamatome savo galimybes, ką mes galime padaryti, kad viskas kuo greičiau išsispręstų. Dažniausiai nnelaimės ir užklumpa tuos, kurie galvoja, kad jų gyvenimas nelaimingas, arba laimingiems vykstantys įvykiai paprasčiausiai neatrodo nelaimėmis.

V.3. Dievas atitolina visas mūsų blogybes: nusikaltimus, begėdystes, nedoras mintis, godžius sumanymus, aklą geismą. Jis saugo ir gina.

VI.3.1. Niekinkite skurdą: niekas nėra toks skurdžius, koks buvo gimdamas.

VI.3.2. Niekinkite skausmą: jis arba išnyks, arba jus sunaikins.

VI.3.3. Niekinkite mirtį: ji arba jus užbaigia, arba perkelia kitur.

VI.3.4. Niekinkite likimą: jam nedavėte ginklo parblokšti sielai.

12 intarpas. Tikime ir niekiname tą, kas patogu.

Visais laikais žmonėms reikėjo kažkuo tikėti, kai užklupo nelaimės, reikėjo kažką kaltinti, kai trūkdavo pagalbos reikėdavo iš kažko jos prašyti. Tai ne Dievas atitolina visas mūsų ydas ir blogybes, o pats tikėjimas juo, ar kažkuo aukštesniu nei žmogus, baimė už nedorybes ir nuodėmes būti nubaustam. Niekinimas neigiamų dalykų tokių, kaip skurdas, skausmas, mirtis paprastiems žmonėms turėtų palengvinti gyvenimą, juk lengviau gyventi tokius dalykus niekinant, negu jų bijant.

VI. Apie išminčiaus tvirtybę.

VI.1. Išminčius nepavaldus jokiai skriaudai, kiek į jį metama iečių, nei viena neįsminga.

VII.1.1. Išminčius yra geresnės prigimties: jam nepakenkia jokia skriauda, tarsi jos nei nebūtų.

VII.1.2. Išmintis nepalieka vietos blogiui.

VII.1.3. Kaip žmogaus rankos nepaliečia to, kas dangiška, ir dievybei nepakenkia šventyklų griovikai, ar statulų lydytojai, taip bet koks į išminčių nukreiptas begėdiškumas, akiplėšiškumas, išdidumas yra bevaisis.

VI.2. Išminčius nieko nnegali prarasti, viską jis laiko savyje, nieko nepatiki likimui.

VII.2.1. Išminčiaus turtai patvarūs, jis patenkintas dorybe, nepriklausančia nuo atsitiktinumų.

VII.2.2. Likimas atima iš jo tik tai, ką buvo davęs.

VII.2.3. Išminčiui priklauso vien dorybė; ji niekada negali būti atimta.

VII.2.4. Išminčiaus gynybinės užtvaros nebijo nei ugnies, nei puolimo, į jas nėra įėjimo, jos iškilnios, neužkariaujamos, beveik dieviškos.

VI.3. Išminčius yra dievų kaimynas ir giminaitis, panašus į Dievą viskuo išskyrus mirtingumą.

VII.3.1. Toks žmogus nei trokšta žemės gėrybių, nei dėl jų raudoja.

VII.3.2. Susidūręs su dorybe, jis jai visada pralaimi.

VII.3.3. Jis išvengia skriaudų, nes negyvena nei viltimi, nei baime.

VII.3.4. Išminčius perbėga per visas negandas kaip tušti sapnų reginiai bei nakties vaizdiniai, kurie neturi nei tvirtumo, nei tiesos.

13 intarpas. Ar yra tikrų išminčių?

Tikrai retam toks gyvenimas: be vilties, be baimių, be žemės gėrybių troškimų. Tačiau tuo paprastas žmogus yra tik arčiau Dievo, bet nėra į jį panašus, panašaus į Dievą nėra, nes nieks nežino, koks Dievas yra iš tikrųjų. Taip, skriaudų tikrai galime išvengti: jei neturėtume vilties – nebūtų kuo nusivilti, neturėtume vidinių baimių – nereiktų apsimetinėti nei prieš save, nei prieš aplinkinius. Sutinku, kad žmogus be baimės, be troškimų, be vilčių, gyvenantis tik su tiesa yra išminčius, bet kokia tokio gyvenimo kaina? Negi verta atsisakyti tiek daug, kad ppajustume tikrą tiesą? Juk mums nebūna svarbu, kad džiaugsmas apgaulingas, jei mes tikime, kad jis tikras.

VI.4. Laisvė yra sielos pakėlimas virš skriaudų.

VII.4.1. Kas gi yra tas, kas neglėtų tavęs užgauti, jei kiekvienas gali?

VII.4.2. Į visuotinę nuomonę besidairantiems žmonėms reikia numatyti, kad teks būti skriaudų ir įžeidimų sūkuryje.

VII.4.3. Skriaudas ištverkime kaip žaizdas.

14 intarpas.

Laisvė labai skirtingai suvokiamas dalykas, galima sakyti, kad tai pakilimas virš skriaudų, kada mūsų mintys neprirakintos prie keršto troškimo, prie pagiežos tam, kuris mus nuskriaudė. Juk laikas skriaudas užgydo kaip žaizdas. Gyvendami, būdami minioje jau esame nusiteikę girdėti ir pakęsti ne tik tai kas mums patinka ir išgirsti ne tik tai, ką mums gera girdėti.