Menas ir Istorijos pažanga G. Hėgelio filosofijoje

1. Ginčas dėl meno vertinimo kriterijų. Daugelyje darbų nagrinėjančių G. Hėgelio estetika, jos savitumu laikomas istoriškumo principas, kurio esmę sudaro meno reiškinių aiškinimas atsižvelgiant į konkrečią istorinę epochą. Neketinu ginčyti, kad istoriškumas yra G. Hėgelio meno interpretavimo pagrindas. Atrodo, svarbiau pabrėžti, kad istoriškumo principas nepaaiškina nei meno kaip kultūros reiškinio, nei G. Hėgelio pažiūrų dėl meno reikšmės sumenkėjimo naujaisiais laikais. Reiktų atkreipti dėmesį kaip tik į G. Hėgelio istorijos filosofijos premisų poveikį aiškinant meną, – poveikį, kuris paprastai nepastebimas, ypač kkai jo estetika nagrinėjama atskirai nuo kitų sistemos dalių. Šis atsiskyrimas iš tikrųjų yra labai abejotinas, juo labiau, kad G. Hėgelis, analizuodamas meną, vartojo kitose savo sistemos skyriuose susiformavusias kategorijas. Jo estetikoje pagrindinė meno reikšmės problema gali būti paaiškinta tik atsižvelgiant į laisvės principą.

Kritikuodamas romantikus, G. Hėgelis kalba apie jų meno teoriją, kurią vadina ironija, o ne apie istorinius literatūrinius jų samprotavimus. Ginčijamasi buvo ne dėl istoriškumo kaip meno kūrinių interpretavimo principo o, dėl meno kaip kultūros dalies reikšmingumo. G. HHėgelis prikaišiojo ironijos šalininkams, kad jie analizuoja tik meno santykį su menininku, kūrėjo individualybe, ir mano, jog meno kūrinio turinys bei forma taip pat priklauso tik nuo to. Žiūrint šiuo aspektu, išeitų, kad “reikšmės suteikimas ar panaikinimas priklauso tik nuo AAš savivalės” . Kaip ir romantikai menininko asmenybę jis laikė vieninteliu kūrybos subjektu. Bet pradėjus aiškintis jos esmę, prasidėdavę ir nesutarimai. G. Hėgelis priekaištavo romantikams dėl to, kad jie menininką laiko asmenybe, apdovanota “ savavališka valdžia ir galia “ , nulemiančia visą jos turinį. Taigi romantizmas, G. Hėgelio nuomone, absoliutina menininko kūrybinį vaidmenį ir teigia, kad jis pats sąlygoja tiek savo poziciją, tiek jos išraišką meno kūrinyje. G. Hėgelio nuomone, romantizmas pernelyg iškelia menininko saviraiškos funkciją, atskirdamas ją nuo bet kokių sąlygotumų ar išorinių aplinkybių.

Reikia pripažinti, kad G. Hėgelio priekaištas buvo pagrįstas. Romantizmo estetikos kūrėjai, ištikrųjų ugdė ekspresyviojo meno koncepciją. Kalbėdami apie menininko santykį su begalybe, t. y. diskrusyviai nesuvokiama, idealia realybe, jie vis dėlto svarbiausia vaidmenį šiame santykyje pripažįsta ttik menininkui, patikėdami jam visą begalybės supratimą ir pajautos bei išraiškos būdą. Ideali realybė jiems tarsi menininko veiklos fonas, leidžiantis savo kūrinius traktuoti kaip begalybės apraiškas. Tačiau tokiu atveju begalybė negali būti meninio vertinimo kriterijus. Romantikai tuo kriterijumi labiau linkę laikyti kūrinyje išreikštų gyvenimų autentiškumą, kurį faktiškai irgi nustato pats kūrėjas. Šito kriterijaus subjektyvumas nekelia jokių abejonių. Kaip tik prieš jį ir nukreipti G. Hėgelio argumentai.

Taigi anot G. Hėgelio, nieko nuostabaus, kad, šitaip interpretuodami meninę kūrybą, romantikai traktuoja meno kūrinio tturinį kaip “ nuogą regimybę “ arba kaip fikciją, neturinčią pažinties reikšmės. Jeigu menininkas stengiasi išreikšti tik savo paties išgyvenimus ir nuotaikas, tai jam nerūpi atvaizduoti storinius ir visuomeninius procesus, vykstančius nepriklausomai nuo jo. Romantizmo estetikoje meno pažintinis vaidmuo yra apribojamas, o gal neigiamas. Geriausiu atveju menas atveria vidinį individualų išgyvenimų pasaulį. Romantikų nuomone, joks sąmonės turinys menininkui nėra absoliutus ir egzistuojantis pats savaime ir sau; jis yra tik jo paties sukurta “nuoga regimybė“ . Šiuos G. Hėgelio žodžius reikėtų suprasti šitaip: menininko sąmonė nukreipiama į fikcijos kūrimą, o ne į žmonijos vystimosi, kuris pavaldus sąmonės dinamkai pažinimą. Savo estetikoje G. Hėgelis pabrėžia, kad egzistuoja savarankiška autonominė tikrovė kaip meninės kūrybos pagrindas ir sąlyga. Tai tarytum panašu į romantikų teiginius apie begalybės egzistavimą. Tačiau šis panašumas tariamas. Juk, anot romantikų, ta tikrovė prieinama tik menininkams, kaip jų asmeniniai išgyvenimai, todėl neprieinama jokiai diskursyviniai charakteristikai. O G. Hėgelio “absoliučią tikrovę“ sutapatina su dialektine žmonijos raida, kuri apima pakitimų visuomenės sąmonėje, gyvenime ir kultūroje visumą – žodžiu, sutapatina ją su visuotine istorija, kurios įvairius aspektus tiria filosofija. Vadinasi, meniniko išgyvenimai nėra vienintelis informacijos apie tikrovę, supančią individą, šaltinis. Tuo tarpu romantizmo estetika nepripažįsta menui pažintinių funkcijų ir skelbia, kad jis visada teikia nnepatikimas, iliuziškas ir tariamas žinias.

Kovodamas su romantikų estetika, G. Hėgelis taip pat jai prikiša imoralizmą (imoralizmas – etinė – filosofinė koncepcija, teigianti, kad moralinės formos turi būti pakeistos kitomis vertybėmis, pavyzdžiui, estetinėmis ). Laikydami menininką nevaržomu fikcijos kūrėju, propaguoja ironišką santykį. Romantikai į nieką, net į savo kūrybą “nežiūri rimtai“. G. Hėgelis čia nekaltina romantikų nemoralumu arba tuo, kad jie propaguoja principus, netinkančius moraliniam vertinimui. Jis kaltina juos tuo, kad meninę kūrybą ir gyvenimo idealą romantikai nagrinėja visiškai atsietai nuo moralinių principų, besiformuojančių istoriškai.

Bet, G. Hėgelis buvo įsitikinęs, kad negalima laikytis imoralizmo kaip pažiūros, leidžiančios atsiriboti nuo objektyvaus istorijos proceso. G. Hėgelio manymu, ironija trikdo veiklą, bet kokį poveikį visuomenės gyvenimui, sudarydama palankias sąlygas svajotojų ir skaisčiaširdžių klestėjimui. Romantikų ironija atveda iki to, kad menininkas ir jo menas netenka visuomeninio poveikio. Menas tampa aktyviu istorinio proceso dalyviu, vadinasi, suteikia menininkui ypatingą pasitenkinimą ir savo vertės jautimą tik tada , kai jis išreiškia santyki su moraliniais principais, kuriems pavaldus visuomenės gyvenimas. Imoralizmas, būdamas visai abejingas objektyvių moralinių principų atžvilgiu, G. Hėgelio manymu, prieštarauja pastoviam sąmonės siekimui pažinti save ir savo istorinį sąlygotumą. Romantikų ironija, kaip savotiška meno koncepcija, anot G. Hėgelio, negali tikėtis pritarimo kaip tik dėl šitokio meno atribojimo nnuo visomenės gyvenime realizuotų visuotinių moralinių vertybių.

Už imoralizmą romantikus kritikavo ne tik G. Hėgelis. Šis priekaištas jiems buvo daromas remiantis I. Kanto etika, kuria buvo grindžiamas visuotinės moralinės pareigos reikalingumas. Ne visi tyrinėtojai palaikė tą priekaištą, nes iš tikrųjų romantikai gynė tam tikras vertybių sistemas, ypač tas, kurios rėmėsi tradicijų ir istorinės praeities autoritetu. Nepaisant to, tezei apie romantikų imoralizmą galima pritarti, jei suprasime jį kaip moralinių vertybių, pažyminčių istorinį progresą, neigimą. Romantikų nuomone, meninė kūryba yra laisva nuo santykio su visuotinėmis moralinėmis vertybėmis, todėl šią pažiūrą ir kritikavo G. Hėgelis.

Tačiau vokiečių romantinės estetikos imoralizmas nebuvo vienareikšmis. Kritišką vokiečių mąstytojo nusiteikimą romantikų atžvilgiu kėlė romantikų noras atsisakyti visuotinių moralinių vertybių meno kūriniuose realizavimo. G. Hėgelio įsitikinimu, menas gali mus patenkinti tik tada, kai jo turinys išplaukia iš istorinio proceso, kurio eigą ir kryptį nužymi laisvės sąmonės, kaip visuotinės moralinės vertybės, atsiradimas. “O jeigu, – rašo G. Hėgelis, – ironija virsta pagrindiniu meninio vaizdavimo tonu, tada pats nemeniškiausias elementas laikomas tikru meno kūrinio principu. Tuo atveju atsiranda arba lėkšti, tušti ir bestuburiai charakteriai, nes substancinis elementas juose, pasirodo, esąs niekingas, arba sielos ilgesys ir neišprendžiami prieštaravimai” .

2. Meno savitumas. Iš jau išdėstytų samprotavimų gali susidaryti įspūdis tarsi G. Hėgelis

ypač daug reikšmės teikęs meno turiniui ir jo tematikai. Tačiau G. Hėgelis nemenkino ir meno kūrinių formos, laikydamas ją meno savitumo požymiu, skiriančiu meną nuo religijos ir filosofijos. Tam, kad gimtų meno kūrinys, nepakanka pavaizduoti esminius istorinio vystimosi aspektus, atkurti epochų bruožus ir asmenybių tipus. Šį turinį dar būtina perteikti tik menui būdinga forma. Iš istorijos imamą turinį menas pavaizduoja kaip įvikių ir asmenų gyvenimo vaizdus.Štai kodėl, G. Hėgelio nuomone, “menas atskleidžia sąmonei tiesą, suteigdamas jai jutimiško vaizdo, ir dar ttokio jutimiško vaizdo formą, kurio pats pasireiškimas turi kažkokią gilesnę prasmę ir reikšmę.Tačiau šis jutimiškas vaizdas reikalingas menui ne tam, kad jis įgalintų suvokti bendrą sąvoką, nes grožio ir jo meninio atkūrimo esmę sudaro ne kas kita kaip šios sąvokos ir individualaus reiškinio vienybė .Tiesa, ši vienybė gimsta mene, ir ypač poezijoje, taip pat ir vaizdinyje, o ne tik jutimiškame išoriškame daiktiškume. Tačiau net ir poezijoje, tame labiausiai sudvasintame mene, yra, tegul tik įsivaizduojančiai sąmonei, reikšmės ir jos individualaus įkūnijimo vvienybė, o kiekvienas turinys yra betarpiškai suvokiamas ir tampa vaizdinio objektu“ . Perteikta mene tiesa – tai pagrindinių žmonijos pažangos tradicijų ir etapų pažinimas. Menas tą pažinimą perteikia “jutimiška forma“ , kurią G. Hėgelis supranta labai plačiai. Pavyzdžiui, tokiuose vaiduojamuosiuose menuose, kkaip architektūra, tapyba, skulptūra, ji gali būti akivaizdus, regimas idividualių objektų, figūrų ir atskirų įvykių vaizdas. Meninis vaizdas čia remiasi apibendrinimu; pavaizduoti herojai – nesvarbu , ar fantazijos sukurti, ar perimti iš tikrovės – koncentruoja savyje svarbiausius būdingiausius konkrečios epochos žmonių ir jų tarpusavio santykių bruožus bei konfliktus. Neatsitiktinai G. Hėgelis ypatingą dėmesį sutelkia ties “charakteriu” , kaip grožio pasireiškimo foma , pabrėždamas, charakteriai sudaro bruožai, glaudžiai tartpusavyje susiję, vienas kitą papildantys ir kuriantys individualybę, sugebančią savarankiškai ir nuosekliai veikti. Todėl menas ir vaizduoja istorinius procesus, pasakodamas apie konkrečius veikėjus. Tiesa , tie vaikėjai fiktyvūs, bet kaip tik dėl to jie ir sugeba atskleisti esmines apvalytas nuo atsitiktinumų vystimosi tendecijas.

3.Meno vaidmuo laisvės sąmonės raidoje. Laikydamasis istoriškumo principo, G. Hėgelis teigė, kkad pagrindinės istorijos raidos epochos ir meno vystymosi etapai yra lygiagretūs. Tą paralelę patvirtina įsitikinimas, kad istorija kaip laisvės sąmonės pažanga, pereina nuoseklias šios sąmonės plitimo fazės ir, kad kartu su tomis fazėmis keičiasi ir meno pobūdis. Pirmąjį laisvės sąmonės vystymosi etapą – Rytų despotijas, kai tik valdovas žino, kad yra laisvas, – atitinka simbolizmo menas. Kitą – Senovės graikų ir romėnų – epocha, kai laisvę įsisąmonina tik tie žmonės, kurie tiesiogiai dalyvauja politiniame gyvenime, atitinka klasikinis menas. Pagaliau trečioji eepcha, prasidėjiusi kartu su krikščionybe, palaipsniui skleidžia mintį, kad žmogus yra laisvas; šioje epochoje atsiranda ir naujas meno tipas kuris vadinamas romantinis.

Anot G. Hėgelio, pašaukimas ar genialumas, kaip kad tvirtino jo laikais gausūs romantinės estetikos atstovai, nesuteikia meninkui laisvės. G. Hėgelio supratimu, menininkas įgyja laisvę tik esant ypatingoms istorinėms sąlygoms, kai pati tikrovė formuojasi pagal grožio kanonus. Menininkas laisvas tik kurdamas klasikinį meną, tai yra antikinės Graikijos laikais. Nei ankstesnėje, “simbolinėje”, nei vėlesnėje, “romantinėje” epochoje jis toks nebuvo. Meninko laisvė G. Hėgelio manymu tai istorinė raida besireiškianti situacija. Menas ir istorija – vienas kitą sąlygojantis dalykai: menas padeda įsisąmoninti didžiausių vertybių žmonijos vystymąsi realizacijos laipsnį, o visuomenės vystimąsis sukuria sąlygas, teikiančias menininkui kūrybos laisvę.

Atrodytų, kad G. Hėgelis idealizavo klasikinį meną kaip ypatingai palankų realizuotis laisvei. “Kadangi, – rašė jis, – klasikinio meno turinys ir forma yra laisvė, tai ji išplaukia tik iš aiškios pačiai sau dvasios laisvės”. Tačiau klasikinio meno idealizvimas G. Hėgelio darbuose yra tik tariamas. Jis buvo įsitikinęs kad ir klasikinis, bet koks kitas menas turi ribotą reikšmę siekiant visiškos laisvės sąmonės.

4.Meno ribotumas. Antikinė visuomenė atitiko tik vieną laisvės realizavimo sąlygą: individualios žmonių pažiūros čia dar sutapo su visuotinėmis normomis. Vadinasi, tokia sąlyga, kaip laisvų elgesio pprincipų pasirinkimas, suteikiant toms normoms objetyvų turinį, besireiškiantį suverenioje teisėtvarka grindžiamoje valstybėje, liko neįvykdyta. Todėl išeitų, kad meno įtaka žmonijos racionalėjimui yra buvusi ribota. Visuotiniai principai, kurių privaloma laikytis teise pagrįstoje valstybėje, nužymi meno poveikio ribas. Jos išryškėja ir klasikinio meno irimo procese, kuris prasideda tada, kai individualus subjektas ima siekti pasidaryti visiškai neprikausomas nuo valstybės ir demonstruoti savo pasirinkimo laisvę. Irimo tendencijos pstebimos taip pat ir mene.

Klasikinio meno žlugimą lydi antikinės valstybės žlugimas. G. Hėgelis išvardija tris svarbias graikų valstybės egzistavimo sąlygas: tikėjimas pranašystėmis, vergove, valstybe. Pakitus antikinės valstybės klestėjimo sąlygoms, sunyko ir pati valstybė. Taip atsitiko dėl to, kad nebuvo realizuotos subjektyvios vertybės. “Tik labai trumpam, – rašo Hegelis, – dvasia galėjo užtrukti gražios davasinės vienybės viršūnėje, o tolesnio progreso kaip ir tolesnio irimo – šaltinis buvo subjektyvumo, moralumo, savivokos ir savojo vidinio gyvenimo elementas”.

Koks šiame procese yra meno vaidmuo? Pirmiausia, pabrėžia G. Hėgelis, keičiasi meno formos: klasikinį meną išstumia romantinis, kuriam filosofas priskiria krikščioniškajį viduramžių, taip pat visą naujųjų laikų meną. Taigi menas dalyvauja istorijos pažangoje, prisidėdamas prie individualios psichikos – subjektyvios visuotinybės realizavimo sąlygos – ugdymo.Tačiau pozityvus meno vaidmuo tuo ir pasibaigia. Pažymėdamas, kad menas ribotas, G. Hėgelis anaiptol nepranašauja jo išnykimo. Jis nedviprasmiškai įspėja: “Galima, ttiesa, tikėtis, kad menas ir toliau kas kart augs ir tobulės, bet jo forma jau nustojo buvusi aukščiausiu dvasios poreikiu.G. Hėgelio teisės filosofijos patikslinimuose randame teiginį, kad valstybė nėra meno kūrinys; ji tiesiog egzistuoja pasaulyje ir ją supa laisvės, atsitiktinumo ir klaidos sfera, o blogas elgesys gali ją visaip deformuoti. Šis teiginys rodo kad G. Hėgelis matė didelį skirtumą tarp antikinės visuomenės ir šiuolaikinės valstybės. Menas padeda susitaikyti su pasauliu. G. Hėgelio estetikai būdingos nusivylimo nuotaikos , bet pažintine parsme ji nėra nekritiška ir bevaisė. Ji kelia problemas, kurių negali apeiti jokia šiuolaikinė meno teorija , būtent: istorinio ir visuomeninio meno vaidmens meno savitumo ryšio su žmogumi ir jo laisvės supratimu visuomeninio meniniko laisvės sąlygų.

Jų iškėlimas yra didelis teorinis G. Hėgelio estetikos nuopelnas.|

Menas ir Istorijos pažanga G. Hėgelio filosofijoje (referato pavadinimas)

Literatūros sąrašas:

Laikas ir idėjos: Filosofijos istorijos baruose: [Straipsnių rinkinys]. Sudarė A. Rybelis – “Mintis” , 1980. – 272p.