Mirties samprata

ĮVADAS

Mirtis atsirado kartu su gyvenimu. Kiek egzistuoja žmonija, tiek bando ji įminti mirties mįslę. Skirtingi žmonės mirties problemą suvokia labai nevienodai. Vieni gyvena taip, tarsi mirtis ir su ja susieti klausimai jų visai neliestų, kitus gi mirties baimė persekioja nuo vaikystės, nykiu, niūriu leitmotyvu lydėdama visus jų poelgius ir mintis[2;376].

Apskritai, mirtis yra viena iš tų temų, kuria visi tūrėtų ką pasakyti, bet niekas nekalba ir per daug nesigilina. Tai tokia tema, kad kiekvienas tyčia, ar net nesusimąstydamas vengia jos, kol jjo tai napaliečia asmeniškai, kuria nors forma (kad ir paskaičius knygą). Tada žmogus “stabteli” ir pagalvoja apie mirtį, gyvenimą, jų prasmę. Jo galvoje gimsta ir jungiasi galybė minčių, kuriomis, kaip įprasta, jis nelinkęs dalintis ir pats vienas turi jas “suvirškinti”. Gal dėl šios priežasties – mirties temos savotiško izoliavimo, šiuolaikinėje visuomenėje, tai yra tam tikras tabu.

Kasdieniškas, natūralus požiūris į mirtį yra viena susitaikymo su gamtos tvarka formų, susitaikymo, naivaus kasdieniniame gyvenime ir moksliškai aiškinimo astrologų. Žmogus suvokia mirtį kaip vvieną didžiųjų gamtos dėsnių ir negalvoja nei kaip iš jos ištrūkti, nei kaip ją išaukšinti. Jis ją pasitikdavo paprastai, bet su deramu iškilmingumu, kad pabrėžtų svarbą didžiųjų etapų, kuriuos kiekvienas, gyvenantis šioje žemėje, turėjo įveikti.

Pasaulyje, linkusiame keistis, tradicinis elgesys mirties aakivaizdoje atrodo tarsi intertiškas, nenutrūkstamas reiškinys. Senovinis elgesys, kai mirtis sykiu ir įprasta, ir artima, ir neskaudi, ir nesvarbi, pernelyg skiriasi nuo dabartinio, kai mirtis taip baugina, jog nebedrįstama ištarti jos vardo. [1;28;39].

1. MIRTIES SUPRATIMAS

Mirtis mums žinoma tiesiog kaip baigtis. Tai yra paskutinis taškas, kuris dažnai padedamas dar prieš sakinio pabaigą, po kurio lieka tik prisiminimas arba vėlesnis poveikis kitiems [2;429]. Mes dažniausiai mirties net neįvardiname kaip mirtimi, vietoj to naudojame labiau mums prie širdies esančius žodžius kaip „paliko mus“, „išvyko“. Mes stengiamės užkonservuoti bei padabinti žmogaus palaikus, stengiamės sukurti jame trumpalaikio miego iliuziją. Didžioji mūsų dauguma save nuolatos tapatina su religinėmis pasaulėžiūros sistemomis, kurios tvirtina, kad mirtis nėra visai mirtis, o daugiau fiktyvi patirtis, trumpas perėjimas iš vienos būsenos įį kitą – svarbesnę.

Mes nuolatos galvojame apie ateitį, kaip patirsime nauja gyvenimo pilnatvę, sukursime kažką naujo – atliksime iki šiol dar nedarytus darbus, nauja gyvenimo būdą ar naują gyvybę. Visuomet drąsiai ieškome naujovių, ypač gyvenimo pradžioje. Nors šis jausmas nuolat kovoja su kitais – su nerimu dėl to, ka slepia ateitis, dėl jos tėkmės greitumo, dėl atnešamų dalykų neapibrėžtumo, traukimosi kartu su kiekvienais gyvenimo metais. Ir kuo labiau priartėjame prie baigties tuo mažiau lieka ateities, kur mes galėtume įgyvendinti savo ssvajones bei troškimus. Mes stengiames kuo mažiau reaguoti į tokį ateities vaizdinį su neišvengiama baigtimi. Kartais mes bijome net pripažinti, kad mes bijome mirties, tačiau slopinama mirties baimė dažniausiai pasireškia per simbolius. Kai mes bijome artėjančios mirties, dažniausiai vietoj jos mes baiminamės nesąmoningų mirties atitikmenų. Sąmoningai iš savo pasamonės išstumiame vaizdinius apie artėjančią baigtį, paskutinį mūsų ateities momentą. Nenorime, kad šis vaizdas nuolatos glūdėtų mūsų pasamonėje. Mūsų mirties įsisamoninimo slopinimas pasireiškia keliais būdais. Daugelis tai mėgina daryti tikėdamiesi ilgo gyvenimo tarp dabar ir baigties. Jiems lemiamas dalykas yra tai, kad baigtis būtų atidėta. Net netoli baigties esantys senyvi žmonės priima tokią nuostatą, nes negali pažvelgti į faktą, jog pabaigos jau nebegalima atidėti [2;444].

2. MIRTIS DABAR IR ANKSČIAU

Gana įdomi tema pamąstymams – mirštančiojo socialinio statuso kaita įvairiais istoriniais laikotarpiais. Seniau mirštantysis išlaikydavo savo orumą iki paskutinio atodūsio, jis pats prieš mirtį paskelbdavo žodinį testamentą, atsisveikindavo su artimaisiais. Senstantis žmogus noromis nenoromis pasiruošia mirčiai. Žinodamas, kad artėja gyvenimo pabaiga, mirštantysis jai ruošdavosi. Darydavo tai, ko reikalauja senoviniai papročiai, bei tam tikras ritualas. Ankstyvosios krikščionybės laikais mirusysis buvo vaizduojamas ištiestomis maldai rankomis. Mirties laukiama gulint išsitiesus. Taip pasiruošęs mirštatnysis gali atlikti paskutines tradicines apeigas. Pirmasis veiksmas- gyvenimo apraudojimas, liūdnai, tačiau labai nuoširdžiai pprisimenami mylimi asmenys bei daiktai, trumpai, keliais vaizdais apžvelgiamas gyvenimas. Po graudaus gyvenimo apraudijimo seka draugų bei kitų žmonių, visuomet gausiai susirinkusių prie mirštančiojo lovos, atsiprašymas bei nuodemių atleidimas. Tai buvo kartojama ir mirusiam žmogui. Mirtis būdavo vieša bei organizuota ceremonija. Organizuota paties mirštančiojo, kuris jai vadovauja ir žino jos eigą. Mirštančiojo kambarys virsdavo vieša vieta. Ten buvo galima laisvai įeti. Būdavo svarbu, kad dalyvautų giminės, bičiuliai, kaimynai. Lankytojai atsivesdavo vaikus. Iki XVIII a. sunku įsivaizduoti mirštančiojo kambarį be keleto vaikų.O šiandien labai rūpinamasi, kad vaikai būtų atitolinti kuo toliau nuo tokių dalykų, susijusių su mirtimi. Mirties apeigos buvo atliekamos iškilmingai, tačiau be dramatizmo ir kraštutinių emocijų [1;23-27].

Bet XIX a. ceremonijos dalyvius užvaldo nauja aistra. Pagauti susijaudinimo, jie verkia, meldžiasi, mosuoja rankomis. Jie neatsisako papročių diktuojamo ritualo, bet atsisako tik jo banalumo ir kasdieniškumo. Jis atliekamas įjkvėptas baisaus bei nepakeliamo skausmo. Beje gyvieji ėmė reikšti savo skausmą, kad nebenori taikytis su išsiskyrimu. Sukrečia jau pati mintis apie mirtį.

Iki XVIII a. mirtis buvo mirštančiojo, ir tik jo vieno reikalas. Be to kiekvienam derėjo pačiam išreikšti savo mintis, jausmus, pageidavimus. Tam žmogus turėjo savo žinioje testamentą. Taigi testamentas buvo priemonė, leidžianti kiekvienam žmogui išsakyti savo gilias mintis ir įsitikinimus, tai buvo daugiau nnegu asmeninės teisės paveldo dokumentas. Tačiau antroje XVIII a. pusėje testamentų surašyme įvyksta reikšminga permaina. Jis tampa legaliu turto padalijimo dokumentu, koks yra ir šiandien. Taigi XVIII a. testamentas buvo visiškai supasaulėtinas. Pasitikėdamas artimaisiai, mirštantysis jiems patiki dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai atlikdavo pats [1;61-63].

Šiandien visai nebeliko nei mirties nuojautos, kurią kiekvienas žmogus turi ar privalo turėti, nei iškilmingo mirties valandos viešumo. Tai, kas derėjo būti žinoma, nuo šiol slepiama. Tai, kas turėjo būti iškilminga, apsukriai apeinama. Ligonis niekada neturi žinoti, kad artinasi galas. Naujas paprotys reikalauja, kad jis mirtų nesuvokdamas, jog miršta [1; 216] .

Tuo tarpu šiandieniniame pasaulyje viskas yra kardinaliai pasikeitę. Mirštantysis netenka turėto statuso. Nėra socialiai vertinamas. Iš jo atimamos laisvės ir jis yra saugojamas nuo informacijos. Iš jo tiesiog atimama jo mirtis. Tam, iš dalies, sąlygas sudarė medicinos bei kitų aukštųjų technologijų, farmacijos pažanga (dirbtinai gyvybę palaikantys aparatai, vaistai pratęsiantys gyvenimą ir t.t.), naujai susiformavęs visuomenės požiūris į mirštantįjį, pailgėjusi vidutinė būsimo gyvenymo trukmė (senesni žmonės ne taip blaiviai ir adekvačiai reaguoja į susidariusią situaciją, taip pat jauni žmonės žymiai sunkiau susitaiko su artėjančia mirtimi). Seniau žmonės nujausdavo apie artėjančią mirtį ir galbūt geriau sugebėdavo jai psichologiškai pasiruošti. Tuo tarpu šiuolaikiniame pasaulyje pagreitėjęs žmogaus gyvenimo

tempas ir aukščiau minėti faktoriai neleidžia jam nujausti ar pasiruošti potencialiai artėjančiai mirčiai. Palyginus su mūsų laikais, staigios mirtys yra gana dažnas reiškinys. Dar daugiau, ano meto žmonės staigios mirties bijodavo, neišimtis ir mūsų visuomenė, tačiau galbūt baimės priežastys skirtingos. Šis teiginys kažkaip sukrečia ir verčia giliau susimąstyti apie mirtį. Įdomu dar ir tai, jog žmonės pasitikdami savąją mirtį, privalo atgailauti. Manau, tai pernelyg didelis sureikšminimas, juk žmogus nugyvenęs savo gyvenimą, koks jis bebūtų, pasitraukimas iš jo būtų kuo paprastesnis iir lengvesnis. Be abejo, tam įtakos turėjo stipresnis žmonių tikėjimas, tuo pačiu tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Palyginus šiais greito gyvenimo tempo laikais mes su staigia mirtimi susiduriame dažniau, bet lygiai taip pat tai mus šokiruoja.

2.1 GEDULAS

Kiekvienas žmogus netekęs giminaičio, artimo draugo ar net kartais visai pašalinio žmogaus stengiasi rodyti pagarbą mirusiąjam, bei jo artimiesiems. Mes parodome sielvartą, skausmą netekus mirusiojo, gedime jo. Nuo XII a. ankstyvųjų viduramžių gedulas pasidarė ritualinis. Jis prasidėdavo tik patvirtinus mirties faktą ir trukdavo tiek, kiek nustatyta ppapročių. Gedinčiajam buvo privaloma kitaip vilkėti bei ir kitaip elgtis. Nuo viduramžių pabaigos iki XVIII amžiaus gedulas turėjo dvigubą tikslą: jis priversdavo velionio šeimą reikšti sielvartą, kurį ne visada jausdavo, tačiau negalėdavo iš vis jo paisyti; gedulas nuoširdžiai sielvartaujantį gedintįjį ssaugojo nuo per didelio skausmo, giminaičių, kaimynų vizitų metu jis galėdavo išlieti savo sielvartą. Tai parodydavo kad, gyvieji sunkiai susitataikydavo su kito žmogaus mirtimi. Nors nuo XIX a. šios ribos nebuvo griežtai laikomasi, gedulas vis tiek puikavosi nepaisydamas papročių. XX amžiaus viduryje gedulas buvo uždraustas. Nebedera artimiesiems viešai rodyti savo skausmo, išore išsiduoti kad, kenti dėl mirusiojo. Bet skatina pasinerti į darbą arba atvirkščiai stumia link beprotystės.

3. MIRTIES PASIRINKIMAS

Mes nevisada suprantame kodėl, kai kurie žmonės pasirenka mirtį anksčiau nei ji iš tikrųjų turėtų ateiti. Tai savižudybės. Visą laiką stengiamės ieškoti priežaščių, kodėl būtent jie taip pasielgė ir kas juos privertė taip pasielgti. Dažniausiai nerandame atsakymo, nes žmogus pasirinkęs tokią mirtį išsineša visus atsakymus kartu su savimi. Artimieji dažniausiai nesusitaiko su ttokiu praradimu, nes mirtis – nenatūrali. Prie gedulo jausmo, susijusio su žmogaus mirtimi, gali prisidėti kaltės, pykčio, pasidavimo jausmai, sąžinės graužimas, sumišimas ir didelė kančia dėl neišspręstų problemų. Tokia dėmė apsunkina artimųjų susidorojimą su skausmu. Savižudžių artimieji dažnai pastebi, kad po savižudybės aplinkiniai į juos pradeda kitaip žiūrėti, ir gali vengti kalbėti apie tai kas atsitiko, bijodami pasmerkimo.

IŠVADOS

1. Yra išskiriama dvejopa žmogaus laikysena mirties akivaizdoje:

A. Seniausia ir įprasčiausia: nuolankus susitaikymas su žmonių likimu, ir tai butų galima įvardinti – moriemur-mirsime visi;

B. BBei XVII amžiuje atsiradusi – mano mirtis, pasireiškianti kaip žmogiškosios egzistensijos svarba.

2. Ar žmogus būtų laimingtas, jei žinotų, kad niekada nemirs? Būtent dėl mirtingumo mes mokomės vertinti vienas kitą, saugoti gražias akimirkas, atleisti, suprasti, mylėti. Juk ar kas džiaugtųsi sniegu, jeigu jis niekada nenutirptų. Tiktai žinojimas, kad esame mirtingi, priverčia mus įprasminti kiekvieną akimirką.

3. Dauguma iš mūsų niekuomet neparodome noro greičiau susitikti bei susirungti su mirtimi. Tik atvirkščiai stengiamės įvairiais būdais atitolinti ją, negalvoti kokia ji galėtų būti ir kaip ji galėtų mus pasitikti.

Literatūros sąrašas:

1. P.Aries. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. Vilnius, 1993 m.

2. Kultūros prigimtis. Vilnius, 1993 m.

3. Seneka. Laiškai Lucilijui. Vilnius, 1986 m.