Mirties supratimas ir vaizdavimas

Nors senovės žmonėms mirtis buvo įprasta, jie bijojo mirusiųjų kaimynystės ir laikėsi nuo jų nuošalyje. Jie gerbė kapus, tačiau vienas iš kapų kulto tikslų buvo sukliudyti mirusiesiems grįžti ir kelti nerimą gyviesiems. Gyvųjų pasaulis turėjo būti atskirtas nuo mirusiųjų pasaulio. Štai kodėl Romos Dvylikos lentelių įstatymas draudė laidoti miesto teritorijoje. Tačiau bėgant laikui mirusieji, t. y. kapinės vėl sugrįžo į miestus, kas šimtmečius buvo draudžiama. Garbinamos kankinių laidojimo vietos savo ruožtu skatino žmones ten laidoti savo artimuosius. Buvo tikima, kad kkankiniai saugoja gyvus ir globoja mirusius, todėl buvo norima pasilaidoti šalia šventųjų arba šventų vietų, todėl pradėta laidoti šalia bažnyčios ir vienuolynų. Nuo to laiko nebeliko skirtumo tarp bažnyčios ir kapinių. Viduramžių kalboje žodis “bažnyčia” reiškė ne tik bažnyčios pastatus, bet ir visą bažnyčią supančią erdvę, taigi ir kapines.

Žmonės buvo laidojami ir didelėse bendrose duobėse, vadinamose “vargšų duobėmis”, į kurias buvo leidžiami lavonai be karstų, užsiūti drobulėse. Kai duobė prisipildydavo, ji buvo užkasama ir atkasama senesnė, iš kurios iišdžiūvę kaulai išnešami į galerijas. Tas pats nutikdavo ir turtingų žmonių palaikams, kurie būdavo palaidoti bažnyčioje po grindų plokštėmis, nors to niekas nesužinodavo. Kaulai buvo naudojami puošybai : iš mažų kaulelių daromi sietynai ir ornamentai. Tiksli laidojimo vieta nebuvo svarbi. PPalaikai buvo patikimi bažnyčiai, o kaip ši su jais pasielgs buvo nesvarbu, kad tik išsaugotų juos savo šventoje erdvėje.

Tuo laiku gyviesiems nedarė įspūdžio nei mirusieji, nei jų pačių mintys apie savo mirtį. Mirusieji jiems buvo įprastas reiškinys kaip ir jų pačių mirtis.

Krikščionys tiki mirusiųjų prisikėlimu. Pirmame tūkstantmetyje po Kristaus ant dvasininkų kapų buvo dažnai vaizduojamas apokalipsinis mirusiųjų prisikėlimas. Pasaulio pabaigoje Jėzus Kristus ateina antrą kartą ir teisia žmones, atskiria geruosius nuo blogųjų. Laikomasi nuostatos, kad mirusieji, priklausantys bažnyčiai ir jai patikėję savo kūną, bus prikelti amžinam džiaugsmui. Piktavaliai po mirties nebeatgis, nebeprisikels ir bus pasmerkti nebūčiai. Tokia nuostata vyravo maždaug iki XII amžiaus. Nuo XIII amžiaus Kristus vaizduojamas sėdintis teisėjo soste, apsuptas apaštalų. Sielų atranką į geras ir bblogas vis labiau lemia Švenčiausios Mergelės ir švento Jono užtarimas. Apie XVI amžių vaizduojamos freskose mirusių žmonių sielos nešasi ant kaklo savo gyvenimo knygą, tarsi gerų ir blogų darbų suvestinę, kuri užsibaigia ne mirties akimirką, o paskutinę žmonijos dieną pasaulio pabaigoje. Taigi aiškiai atsisakoma tapatinti žmogaus baigtį su fiziniu suirimu. Buvo tikima pomirtiniu gyvenimu, nebūtinai amžinu, tačiau jis turėjo trukti nuo mirties iki pasaulio pabaigos.

Apie XV-XVI amžių bandoma panaikinti eschatologinį laiką tarp mirties akimirkos ir pasaulio pabaigos. Mirusiųjų teismas iikonografijoje šiais amžiais vaizduojamas kambaryje, šalia mirštančiojo lovos. Jis guli apsuptas savo giminaičių, draugų ir atlieka jau minėtas apeigas. Tačiau kažkas sutrikdo jų nuoširdumą. Susirinkusieji nieko nemato, reginys skirtas tik mirštančiajam. Prie jo galvūgalio atsiranda Švenčiausioji Trejybė, Mergelė Marija ir visa dangaus palyda, o taip pat Šėtonas ir baisių demonų armija. Laikomasi naujos nuostatos, kad paskutinė gyvenimo valanda gali lemti amžinąjį gyvenimą. Visa antgamtinių būtybių armija susirenka tik tam, kad pamatytų, kaip mirštantysis įveiks išbandymą t. y. paskutinį Šėtono gundymą neviltimi dėl savo gyvenime padarytų klaidų, arba aistringa meile daiktams ir žmonėms, arba tuščia savo gerų darbų garbe. Jo elgesys šią akimirką nutrins viso gyvenimo nuodėmes, jei nepasiduos pagundai, arba, priešingai, nubrauks visus gerus darbus, jeigu jai neatsispirs.Tradicinis mirties lovoje vaizdavimas susiejamas su asmeniniu kiekvieno žmogaus gyvenimo teismu. Mirtis lovoje buvo rami apeiga, ji teikė iškilmingumo neišvengiamam perėjimui iš šio pasaulio į aną ir naikino skirtumus tarp individų. Tai sustiprino paties mirštančiojo vaidmenį mirties ceremonijoje. Mirštantysis yra veiksmo centre, kaip ir kadaise jam vadovauja, be to, jį kreipia pagal savo valią. Tai pasikeitė tik XVII – XVIII amžiuje. Reformacijos veikiami, religinių veikalų autoriai pradėjo kovoti prieš liaudies tikėjimą, esą nebūtina nertis iš kailio stengiantis gyventi dorai visą gyvenimą, nes gera mmirtis atpirks visas kaltes. Vis dėlto buvo pripažįstama moralės svarba mirštančiojo elgesiui bei jo mirties aplinkybėms.

XIV – XVI amžiuje mirties vaizdavimas mene bei literatūroje tampa kiek įžūlokas. Mirtis rankraščiuose, liturginių apeigų bei maldų prie mirštančiojo iliustracijose, sieninėje bažnyčių bei kapinių puošyboje vaizduojama mumijos arba apirusio lavono pavidalu. Daug rečiau ji taip vaizduojama antkapių mene, tik vienur kitur gulinčią figūrą pakeičia nuogo lavono skulptūra. Vėliau, XVII amžiuje vaizduojamas jau nebe įrantis lavonas, o skeletas arba kaulai. Šie elementai paplito labai plačiai, įsiskverbė net į namų interjerą, atsirado ant židinių ir baldų. Tačiau jie jau reiškė ką kitą nei sudūlėję palaikai. Istorikai čia įžvelgia mirties baimę, “pilnakraujo gyvenimo” meilę ir krikščioniškos schemos sujaukimo ženklus. Žymus Nyderlandų istorikas Huizinga Johanas (1872 -1945) tai vadina Viduramžių rudens moraline krize. Šie meno bruožai atskleidžia naują to meto suvokimą, kad irimas – tai žmogaus pralaimėjimo ženklas. Kad jį gerai suprastume reikia remtis šiuolaikine pralaimėjimo sąvoka. Suaugęs žmogus anksčiau ar vėliau suvokia, jog sulaukė jau brandaus amžiaus, bet nepateisino jaunystės lūkesčių. Pralaimėjimo jausmas sukelia prislėgtą psichinę būseną, būdingą ypač turtingesniesiems. Vis dėlto šis viduramžių pralaimėjimo jausmas labai skiriasi nuo mūsiškio. Savo esminio pralaimėjimo mes nesiejame su mūsų žmogiškuoju mirtingumu. Tuo tarpu viduramžių pabaigos žmogus buvo aiškiai įįsisąmoninęs, kad jis būsimasis numirėlis, kad jo laikas trumpas, kad mirtis visuomet tūno jo viduje, – šis žinojimas pakirsdavo jo troškimus, apnuodydavo malonumus. Šiandien mums tai sunkiai suprantama, galbūt todėl, kad mūsų gyvenimas tapo ilgesnis.

Apie žmonių mirties supratimą daug pasako kapai. Krikščioniškosios epochos pradžioje randama labai daug kapų, pažymėtų įrašais. Jie reiškia troškimą išsaugoti kapą ir atminimą apie mirusįjį. Apie V amžių vis rečiau pasitaiko įrašų ant antkapių, nes laidojimo vieta laikoma nesvarbia, o nuo XII amžiaus vėl ima rastis antkapinių įrašų. Pirmiausia jų atsiranda laikomų šventais asmenų antkapiuose. Bėgant laikui jų vis daugėja. Drauge su įrašais pasirodo ir gana tikroviški mirusiųjų atvaizdai. Apie XIV amžių bandoma atkurti pomirtinę velionio kaukę. Šie dalykai byloja apie norą individualizuoti laidojimo vietą ir amžiną velionio atminimą. XVIII pagausėja lentelių su paprastais įrašais, vidurinioji to meto klasė stengėsi taip pat nelikti anonimais ir išsaugoti po mirties savo identiškumą. Taigi žmonės atranda anksčiau nežinotą ryšį, susiejantį kiekvieno asmens mirtį su jo individualybės suvokimu.

Nuo XVIII amžiaus mirčiai suteikiama nauja prasmė. Ji aukštinama, dramatizuojama, trokštama jos – jaudinančios, grobuoniškos. Tačiau žmogus jau mažiau rūpinasi savo mirtimi, jam labiau rūpi romantiška, retoriška kito mirtis – kito gedėjimas ir prisiminimas įkvepia XIX – XX amžiaus naują kapų

ir kapinių kultą.

XVI amžiuje mirties tema literatūroje ir mene įgauna erotinės prasmės. Seniausiuose mirties šokiuose mirtis palydėdavo gyvąjį, jį išsirinkdama ir įspėdama. Naujoje XVI amžiaus ikonografijoje mirtis jį prievartauja. Daugybė scenų ir siužetų literatūroje ir mene susiejo mirtį su meile. Žavimasi mirties, kančių ir skausmų reginiais, nesąmoningai sugretinamas agonijos ir meilės transas. Į mirtį, kaip į lytinį aktą, vis dažniau žiūrima tarsi į perėjimą kiton būsenon, išplėšiantį žmogų iš kasdieninio gyvenimo, atitraukiantį nuo monotoniško darbo, suteikiantį jam aukščiausią jausmų ppakilimą ir tada nusviedžiantį į iracionalų, šiurkštų ir žiaurų pasaulį. Mintis, kad mirtis – tai įprastos tvarkos suardymas, visai nauja. Anksčiau mirtis ir mirusieji buvo laikomi įprastu kasdieniniu dalyku.

Iki XVIII amžiaus mirtis buvo tik vieno mirštančiojo reikalas. Nuo XIII iki XVIII amžiaus testamentas buvo priemonė kiekvienam išreikšti, dažnai labai individualiai, savo gilius apmastymus, savo religinį tikėjimą, prisirišimą prie mėgstamų daiktų, mylimų būtybių ir Dievo, taip pat pasirūpinti, kad siela būtų išganyta, o kūnas ilsėtųsi ramybėje. Testamentų tikslas buvo įpareigoti jjo vykdytojus – parapijos tarybą ir kleboną ar vienuolyno vienuolius ir priversti juos gerbti paskutinę velionio valią. Toks testamentas bylojo apie nepasitikėjimą ar bent jau abejingumą paveldėtojams, artimiems giminaičiams, parapijos tarybai ir dvasininkijai. Todėl testatorius liepdavo bažnyčioje išraižyti metale arba iiškalti akmenyje testamento ištraukas, kur kalbama apie jo finansuojamas religines paslaugas ir testamentu paliktą turtą. Nuo XVIII amžiaus testamentas buvo visiškai supasaulietintas. Jis tapo tik legaliu turto padalinimo dokumentu. Tas supasaulietinimas buvo vienas iš visuomenės dechristianizacijos ženklų. XVIII amžiuje smarkiai keičiasi šeimos santykiai. Nuo tol “ gulintis lovoje, ligonis” reiškia artimiesiems pasitikėjimą, kurio iki XVII amžiaus pabaigos jis paprastai nepripažindavo. Pasitikėdamas artimaisiais, mirštantysis patikėdavo jiems dalį pareigų, kurias iki tol pavydžiai atlikdavo pats. Romantinis žavėjimasis mirtimi suteikia mirštančiojo žodžiams patoso. Labai pakinta susirinkusiųjų prie mirštančiojo elgesys. Jie nebėra kaip kitados pasyvūs, paskendę maldose statistai, nerodantys skausmo. Maždaug nuo XII amžiaus gedulas pasidaro ritualinis. Jis prasidėdavo tik konstatavus mirties faktą ir trukdavo papročių nustatytą laiką. Gedinčiajam buvo privalu kitaip elgtis ir vvilkėti. Nuo viduramžių pabaigos iki XVIII amžiaus gedulas priversdavo velionio šeimą bent jau tam tikrą laiką reikšti sielvartą, kurį ji ne visada jautė, o nuoširdžiai sielvartaujantį gedintįjį saugojo nuo per didelio skausmo. Jam buvo privalomas tam tikras visuomeninis gyvenimas, giminaičių, kaimynų, bičiulių vizitai, kurių metu jis galėjo, neperžengdamas nustatytų elgesio taisyklių ribos, išlieti savo sielvartą. XIX amžiuje šios ribos jau nebuvo laikomasi, gedulas pabrėžtinai puikavosi, nepaisydamas papročių. Šio amžiaus gedulą šiandieniniai psichologai vadina isterišku, jis kartais ribojasi su pamišimu. Marko TTwaino apsakyme “Kalifornijos pasakojimas” vienas vyriškis niekaip nesusitaiko su mintimi, kad jo žmona mirė. Jau devyniolika metų mirties metinių dieną jis vis laukia jos sugrįžtant, užjaučiančių bei šią iliuziją palaikančių draugų būryje. Toks perdėtas gedulas rodo, kad gyvieji sunkiau negu anksčiau susitaikydavo su kito žmogaus mirtimi. Imta bijoti ne savo mirties, o kito mirties, tavo mirties.Šis prisirišimas prie mylimų žmonių suformavo šiuolaikinį kapinių ir kapų kultą. Šiais laikais nors žmogus netiki pomirtiniu gyvenimu ir nevaikšto į bažnyčią , jis kapuose lankosi gana dažnai. Jis mano, kad tai padės išlikti gyvam atmintyje mylimo žmogaus atminimui.