Mokslo filosofija
Mokslo filosofija
Filosofijos referatas
Atliko:
Dėstytoja:
2002, Kaunas
Turinys
Turinys………………………… 2
Įvadas. Filosofijos ir mokslo samprata…………………… 3
1. Mokslo samprata………………………… 4
2. Žinių samprata………………………… 5
3. Mokslo tikslai………………………… 7
4. Mokslo klasifikacija ir kriterijai…………………… 9
5. Dėsningumo ir dėsnio samprata………………….. 12
6. Stebėjimas ir ekspermentas…………………….. 13
7. Mokslo metodo problema……………………… 14
8. Mokslinės paieškos laisvė ir mokslininko atsakomybė………. 15
Naudota literatūra………………………… 18
Filosofijos ir mokslo santykis
Daugelis teigia, kad filosofija tai pasaulio pažinimo būdas. Jau nuo filosofijos atsiradimo buvo žinoma, kad filosofija ir mokslas turi tą patį tikslą – pažinti viską kas yra naudojantis loginėmis taisyklėmis, metodu, teorija. Todėl ir pabrėžiama, kkad, pirma, filosofija ir mokslas yra teorinis mąstymas, o antra, teigiama, kad filosofija ir mokslas sutampa kilme ir istorija. Kodėl? Filosofija buvo visą apimantis mokslas ir tik naujaisiais amžiais nuo filosofijos, kaip universlaus mokslo, atsiskyrė realieji mokslai. Kodėl filosofija buvo universalus mokslas? Nes tyrė pirmuosius pasaulio pradus. Todėl pirmuosius filosofus vadino fiuziologais (gamtos tyrinėtojais). Bet jau graikų tarpe atsirado požiūris, kad filosofija yra kas kita nei mokslas aplamai. Vienas iš pirmųjų graikų filosofų, Aristotelis, nubrėžė tą skirtumą tarp filosofijos ir mmokslo, pavadindamas ją pirmąja filosofija, kuri vėliau buvo pavadinta metafizika. Aristotelis filosofiją skirstė į teorinę ir praktinę. Buvo teigiama, kad vienintelė filosofijai prilygstanti yra pirmoji filosofija, todėl, kad nagrinėja būtį.
Viduramžiais, kada pradeda viešpatauti krikščionybė einama prie pasaulio religijos sampratos. Atsiranda ssavotiškas filosofijos vaidmens supratimas. Būtent filosofija turi būti teologijos, religijos tarnaitė (teoriškai pagrįsti religines tiesas). Tada teologija pradedama laikyti aukščiausiu mokslu. Laisvieji mokslai ir menai buvo pajungiami religijai. Taigi viduramžių mokslo žinios tai savotiška teologijos ir gamtos mokslų mišrainė.
Naujaisiais laikais (VII–VIII a.), kada išryškinama mokslo esmė, galima nustatyti skirtumus tarp mokslo ir filosofijos:
1) Skiriasi ne tik tikslais bet ir kalba.
2) Filosofijos ir mokslo santykis. Mokslas turi labai griežtą sistemą, aiškiai apibrėžtą žodžio prasmę.
3) Matematinė – ekspermentinė gamtotyra (kuo daugiau matematikos, tuo moksliškiau).
Dabartinis mokslas atskleidžia pasaulėvaizdį, plačią specialiųjų mokslų įvairovę. Vienas iš svarbiausių mokslo bruožų – specializacija. Mokslas atsiranda kai ima formuotis specialieji mokslai. Specializuojantis mokslui jo skaidymosi priežastis buvo kokybinė regimoji pasaulio formų įvairovė. Praeityje (iki VII a.) senose epochose mokslinio pažinimo požiūris bbuvo meninis, o ne mokslinis. Galima padaryti išvadą, kad mokslo specializacija prasideda tada kai jos pagindu tampa ne regimoji pasaulio įvairovė, o daiktų savybės aprašymas kiekybiškai, matematiškai, t.y. kai ima dominuoti daiktų neregimi santykiai. Taigi modernaus mokslo specializacijos pagrindas yra kiekybinis.
Filosofija siekia vientiso pasaulio vaizdo. Ji aiškina pasaulį kokybiniu požiūriu.
Filosofijos mokslas taip pat turi savo skaidymosi procesą. Būtent jame atsiranda ontologija, etika, estetika.
Vadinasi filosofija niekados netyrinėja kiekybinių santykių, tai mokslo sritis.Skirtumas tarp filosofijos ir mokslo ryškėja, nes filosofija išaugo iiš juslinio pažinimo.
Apibendrinant visą istorinę mokslo ir filosofijos raidą, suvedant visus panašumus ir skirtumus galima padaryti kai kurias išvadas:
1) Filosofija apibendrina mokslo rezultatus.
2) Filosofija tampa savotiška mokslo tarnaite.
1. Mokslo samprata
Mokslas – tai logiškai sutvarkyta pagrįstų teiginių ir esančių patikrinimo stadijoje hipotezių, apie realių daiktų ir reiškinių bei teorinių konstruktų savybes, santykius ir pan., nuolatos vystoma ir tobulinama sistema. Ši sistema yra žmonių sąmoningos veiklos, siekiančios pažinti, įsisavinti ir panaudoti savo praktiniams tikslams objektyvaus pasaulio reiškinius, rezultatus. Ši žmonių veikla vadinama moksline. Jos būdingas bruožas yra tas, kad ji turi tam tikras pažinimo elgesio taisykles, t.y. mokslinio pažinimo metodus. Šie metodai yra mokslo integrali dalis ir specifinis bruožas, atskiriantis mokslines žinias nuo sveiko proto lygio įsitikinimų, gautų kasdienių žinių pagrindu.
Mokslo atsiradimą sąlygojo žmonių civilizaciniai poreikiai, kurie formavosi nuo seniausių laikų. Manoma, kad viena iš pirmųjų atsirado astronomija, kuri dėl metų laiko skirtumų buvo labai reikalinga gyvulininkyste ir žemdirbyste besiverčiantiems žmonėms. Kadangi astronomija galėjo sėkmingai funkcionuoti ir vystytis tik padedant matematikai, kartu buvo pradėti matematiniai tyrinėjimai. Atsirandant miestams ir didelėms statyboms, vystantis amatams, išsivystė mechanika, kuri tapo reikalinga laivybai ir karo reikalams. Mechanika savo ruožtu negalėjo apseiti be matematikos. Tai irgi skatino jos vystimąsį. Per visą antikinį laikotarpį moksliniai tyrimai vyko tik astronomijos, matematikos iir mechanikos srityje. Kiti mokslai buvo tik embrioninėje stadijoje. Buvo kaupiami faktai ir buvo bandoma juos susisteminti. Vėliau atsirado chemija alchemijos pavidale. Žymiai padidėjo mokslo raidos tempas renesansiniu laikotarpiu. Tam pagrindą sudarė tuometinė gamyba. Pramonės vystymasis išryškino daug naujų faktų mechanikos, chemijos, fizikos srityje, pateikė naujų priemonių eksperimentavimui ir vis geresnių priemonių konstravimui. Taip susiformavo eksperimentinio mokslo realios galimybės.
Prie mokslo vystymosi prisidėjo ir geografiniai atradimai, kurie pateikė daug naujos medžiagos meteorologijos, zoologijos, botanikos ir fiziologijos srityje. Mokslo raida eina dviem keliais: 1) atskirų disciplinų vystimo ir tobulinimo ir 2) mokslų diferencijos keliu. Antrasis procesas pasižymi tuo naujų mokslų atsiradimu dar netirtose srityse arba jau esamų disciplinų rėmuose kuriantis dar labiau specialiems mokslams. Šie abu neperskirimi procesai determinuoja pobūdį šiuolaikinio mokslo, kurį sudaro didžiulis kiekis specialių disciplinų, kurios skiriasi ne tik tyrimo objektu, bet ir tyrimo metodais. Vieninga tikrovė yra tiriama įvairiausiais metodais.
Todėl mokslą galima nagrinėti įvairiais aspektais, kaip:
1) žinių rūšį,
2) veiklos rūšį (tiriamasis darbas),
3) tyrimo metodų kompleksą,
4) mokslininkų kolektyvą,
5) kompleksą tyrimo institucijų (mokslų akademijos, aukštosios mokyklos, tyriamieji institutai ir kt.),
6) gamybinių jėgų sudėtinę dalį, nes mokslas susijęs su technika ir dalyvauja materialinių gėrybių gamyboje (atominiai reaktoriai, kompiuteriai ir pan.);
7) visuomeninės sąmonės formą (mokslinė sąmonė).
Kalbant apie filosofinį (gnoseologinį ir metodologinį) mokslo tyrimą, t.y. apie mokslo filosofiją, tai ji aapima pirmuosius tris mokslo aspektus.
2. Žinių samprata
Šiuolaikinis žmogus susiduria su keletu žinių rūšių: kasdienėmis, mokslinėmis, literatūrinėmis – meninėmis, spekuliatyviomis ir iracionaliomis žiniomis. Kasdienės žinios yra seniausios. Elementariomis “žiniomis”, tam tikra informacija jau disponuoja aukštesnieji gyvūnai, kurie supranta kai kurias daiktų savybes ir jų paprasčiausius santykius. Tai – būtina sąlyga, leidžianti jiems orientuotis aplinkoje, užtikrini optimalų egzistavimą, t.y. prisitaikyti prie supančio aplinkos pasaulio. Elementarias žinias apie pasaulį turi mažamečiai vaikai. Kiekvienas žmogus gyvenimo tėkmėje įgauna daugybę įvairių empirinių žinių apie išorinį pasaulį ir apie patį save. Jau pirmykščiai žmonės turėjo nemažai žinių, kurias perdavinėjo iš kartos į kartą. Buvo perduodama naudinga informacija apie papročius, empirinį patyrimą, gamybos technologijas. Pirmykščiai žmonės mokėjo daug ką daryti ir tie mokėjimai buvo susiję su jų turimomis žiniomis. Kasdienės, gyvenimiškos, ikimokyklinės žinios, kaip taisyklė, išreiškiamos faktų konstatavimu ir jų aprašymu. Jos yra seniausios, atsiradusios kartu su žmogumi, žinios ir gali siekti milijoną metų.
Mokslinės žinios žymiai jaunesnės, turinčios apie 2500 metų. Kasdienės ir mokslinės žinios skiriasi daugeliu požiūriu:
Mokslines žinias apibūdina:
1. Aukštas loginis susisteminimas.
2. Aukštas savikritiškumas ir aukšta savikontrolė.
3. Aukštas teoriškumo lygis.
4. Didelė aiškinamoji galia.
5. Didelė prognostinė galia.
6. Aukštas apibendrinimo laipsnis.
7. Aukštas tikslumo laipsnis.
8. Didelė informacija (turi daug informacijos).
9. Aukštas užtikrintumas (geras pagrindimas).
10. Aukštas tiesos laipsnis. Kasdienės žinios apibūdina:
1. Žemas loginis susisteminimas.
2. Apologetiškumas ir maža savikontrolė.
3. Žemas
teoretiškumo lygis.
4. Žema aiškinamoji galia (nesugebėjimas pateikti paaiškinimų, “kodėl” daiktai yra tokie, o ne kitokie).
5. Maža prognostinė galia.
6. Mažas apibendrinimo laipsnis.
7. Žemas tikslumo laipsnis.
8. Maža informacija (turi mažai informacijos).
9. Žemas užtikrintumas (silpnas pagrindimas).
10. Žemas tiesos laipsnis.
Vadinasi, mokslinės žinios yra žymiai tikslesnės, negu kasdienės žinios. Nežiūrint to, mokslinės žinios nėra absoliučios. Todėl mokslinės žinios – nežiūrint savo akivaizdžios pažintinės reikšmės ir su tuo susijusio aukšto prestižo – kartais būna žymiai mažiau tikros, negu kasdienės žinios. Moksliniai teiginiai, detaliai aprašydami tikrovę, “uždeda” tam, ką aprašo, ryškius apribojimus: jeigu teisingi, ttai viskas pasaulyje turi vykti tiksliai taip, kaip jie teigia. O jeigu klaidingi, tai dėl savo preciziškumo jie gali būti lengvai paneigti faktų, kurie nors dalinai tiems teiginiams prieštarauja.
Kad tuo galėtume įsitikinti, palyginkime du teiginius: kokybinį gravitacijos dėsnį, kuris priskiriamas kasdienėms žinioms, ir kiekybinį gravitacijos dėsnį (Niutono dėsnį), kuris priklauso mokslinėms žinioms. Kokybinis gravitacijos dėsnis, kuris buvo žinomas iki Niutono, teigia, kad “visi kūnai vienas kitą traukia”. Niutono kiekybinis gravitacijos
m1m2 “
dėsnis teigia, kad “visi kūnai vienas kitą traukia jėga pagal formulę FF=G r2 , kur G – gravitacijos jėga, m1m2 – bet kokių dviejų kūnų masė, o r – atstumas tarp kūnų. Vadinasi, kokybinis gravitacijos dėsnis yra tikresnis, negu kiekybinis, nes pastarąjį gali paneigti bet koks faktas, konstatuojantis, kad du kūnai vvienas kito netraukia jėga, kurią nusako Niutono formulė. Tuo tarpu kokybinis gravitacijos dėsnis būtų paneigtas tik tada, jeigu būtų nutatyta, kad kokie nors du kūnai visai vienas kito netraukia. Mokslo istorija tokią išvadą patvirtina. Bendroji reliatyvumo teorija – šiuolaikinė reliatyvistinė gravitacijos teorija – paneigė Niutono kiekybinį reliatyvumo dėsnį, bet nepaneigė kokybinio gravitacijos dėsnio, kuris priklauso kasdienėms žinioms. Ji patvirtino, kad iš tikrųjų visi kūnai vienas kitą traukia, šiek tiek kitokia jėga negu nurodė Niutonas. Tai liudija, kad kasdienės žinios, dėl savo bendrumo ir nepreciziškumo gali kai kada apsiginti nuo patyrimo, kuris gali lengvai kvestionuoti tikslius ir preciziškus teiginius, mokslines teorijas ir teiginius.
Tačiau iš to nereikėtų daryti išvadų, kad mokslo žinios yra mažiau tikresnės, negu kasdienės žinios. Tikrovėje yra atvirkščiai. Tikslumas iir didelis mokslinių žinių informatyvumas iš kitos pusės garantuoja didelį jų patikimumą. Didelio bendrumo, precizijos ir informatyvumo teiginius galima visapusiškai patikrinti, remiantis didžiule ir įvairia patyrimine medžiaga, ir tuo pagrindu pasiekti aukštą jų patikrinamumo laipsnį.
Racionalios ir iracionalios žinios. Racionalios žinios yra intersubjektyvios (lot. Inter = tarp + subiectivus = subjektyvus), t.y. jos yra suprantamos kiekvienam asmeniui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, jomis keičiantis ir jas tikrinant. Labiausiai yra racionalios mokslinės žinios dėl jų aukšto intersubjektyvumo laipsnio.
Iracionalios (lot. irracionalis – ne proto) žinios, iiracionalizmo šalininkų nuomone, gaunamos ne racionaliai, o iš kitų šaltinių: mistikos, kontempliacijos, intuicijos, įsijautimo ir iliuminacijos (lot. illiuminatio – apšvietimas). Iracionalistai nurodo, kad iracionalūs pažintiniai aktai prieinami tik tiems asmenims, kurie tai pergyvena, ir todėl jų negalima laikyti intersubjektyviais. Daugelis religijos filosofijos atstovų mano, kad Dievas yra iracionalaus pažinimo objektas.
Žinių moksliškumo kriterijai ir jų istorinė kaina. Mokslines žinias apibūdina:
1) Aukštas adekvatumo tikrovei laipsnis.
2) Aukštas patikimumo laipsnis. Brandžios mokslinės žinios yra gerai pagrįstos. Tik reikia atskirti dvi mokslinių žinių reikšmes: teisingumą ir patikimumą. Imkime žinių fragmentą (hipotezę, teoriją), kuris gali būti teisingas, tačiau prieš patikrinimą apie tai mes galime ir nežinoti. Todėl jos mums ir nebus patikimos.
3) Aukštas loginio susisteminimo lygis. Mokslas siekia kurti dedukcinę sistemą, kuriuose vieni teiginiai išvedami iš kitų bendresnių teiginių arba turinčių aukštą informacinį lygį aksiomų, postulatų.
4) Savikritika ir savikontrolė. Mokslinės žinios atsiranda tada, kai žmonės labai kritiškai pradėjo žiūrėti į savo protėvių, mokytojų ir savo pačių žinias, gautas tyrinėjimo keliu. Mokslas nėra apologetinis ir mokslininkai mano, kad pasiekti rezultatai nėra amžini, nepakeičiami ir atsisako kiekvieno teiginio, kurį galima pakeisti geresniu, gilesniu, tikslesniu.
5) Aukštas intersubjektyvus patikrinamumas.
6) Imlus informacinis turinys.
7) Didelė aiškinamoji galia.
8) Didelė prognostinė galia.
9) Didelė euristinė galia. Gautos žinios yra naujų žinių šaltinis.
Išvardinti moksliškumo kriterijai istoriškai kinta. Reikalavimai mokslinių žinių kokybei nuolatos auga. Įvairiose mokslo ssrityse jie nėra vienodi.
Didžiausi rekalavimai keliami toms mokslinėms disciplinoms, kurios priklauso tiksliesiems mokslams. Tai:
1. Matematika, logika.
2. Tikslioji gamtotyra (fizika, astronomija, chemija, molekulinė biologija ir pan.)
3. Kai kurie ribiniai, kompleksiniai mokslai (fizinė chemija, biofizika, kibernetika, informacijos technologija).
4. Techniniai mokslai.
5. Kai kurie socialiniai mokslai (ekonometrija, matematinė lingvistika).
Vystantis mokslui, tiksliųjų mokslų disciplinų daugėja.
3. Mokslo tikslai
Mokslinio pažinimo tikslus galima suskirstyti į išorinius ir vidinius. Išoriniai tikslai yra visuomeninės funkcijos, kurias mokslas atlieka patenkindamas įvairius visuomeninius poreikius: gamybinės praktikos, patarnavimų, auklėjimo, medicinos, meno, rekreacijos ir pan.
Mokslas stengiasi duoti adekvatų tikrovės aprašymą. Jis tai daro, siekdamas dviejų tikslų:
1) Teorinio – aiškinamojo,
2) Praktinio – numatančiojo tikslo.
Teorinis tikslas realizuojamas aiškinant reiškinius ir tokiu būdu teoriškai įvaldant tikrovę. O praktinis tikslas pasiekiamas numatant reiškinius, nes tai yra pasaulio įvaldymo būtina sąlyga. Be numatymo negali būti sėkmingos veiklos ir praktinio pasaulio įvaldymo. Susiformuoja teoriniai ir taikomieji mokslai. Vadinasi, mokslas sudaro žmogui ir visuomenei galimybę teoriškai ir praktiškai įvaldyti pasaulį – jį suprasti ir sėkmingai jame veikti. Tačiau, nepaisant to susiskirstymo, visos mokslinės disciplinos realizuoja abu tikslus.
Vidiniai mokslo tikslai yra grynai pažintiniai, kuriuos sau kelia mokslininkai, neatsižvelgdami į visuomenės poreikius. Ko siekia mokslininkas kaip tyrėjas? Trumpai galima pasakyti, kad mokslininkas siekia tiesos. Tačiau ne bet kokia tiesa domina mokslininką. Be abejo jį domina nebanalios tiesos. Nebanali tiesa, tai ttokia tiesa, kuri įdomi teoriškai ir naudinga praktiškai.
Bet kada mokslinė tiesa gali tūrėti tokį pobūdį? Kad ji tokia būtų turi turėti:
I. aukštą bendrumo laipsnį,
II. didesnį tikslumą,
III. didesnę informaciją,
IV. aukštą gnoseologinį tikslumą,
V. loginį paprastumą.
Teiginio bendrumas išreikštas jo subjekte. Kuo didesnį skaičių objektų jis apima, tuo bendresnis yra teiginys. Pavyzdžiui, teiginys “visi krankliai yra juodi” yra mažiau bendras, negu teiginys “visi paukščiai yra dvikojai”, nes krankliai sudaro vieną paukščių rūšį.
Teiginio tikslumas priklauso nuo skaičiaus objektų, kurį jis apima. Kuo mažiau objektų teiginys apima, tuo jis tikslesnis. Pavyzdžiui, teiginys “visi kūnai vieni kitus traukia”
m1m2
yra mažiau tikslus, negu teiginys “visi kūnai vieni kitus traukia jėga F=G r2 , nes pastarasis teiginys yra tik gravitacinės sistemos posistemė. Matematika yra galinga priemonė teiginių didesniam tikslumui nustatyti. Matematinis tikslumas yra ypatingas metodologinio tikslumo atvejis.
Kuo teiginys bendresnis ir tikslesnis, tuo jo turinyje daugiau informacijos apie aprašomus objektus. Mokslininkas turi formuoti teiginius maksimaliai bendrus ir maksimaliai tikslius. Sakykime, yra tokie teiginiai:
1. Visi krankliai yra juodi. (Čia informacinis teiginys išreiškiamas aukščiausiu lygiu).
2. Visi krankliai, gyvenantys Lietuvoje, yra juodi. (Mažesnis bendrumas).
3. Visi krankliai yra juodi arba balti. (Mažesnis tikslumas).
4. Visi krankliai, gyvenantys Lietuvoje, yra juodi arba balti. (Mažesnis bendrumas, mažesnis tikslumas ir mažesnė informacinė reikšmė).
Iš šių teiginių mokslininkas teiks pirmenybę pirmajam, nes šis teiginys turi turtingiausią informatinį
turinį.
Aukštas teiginio gnoseologinis tikslumas reiškia aukštą jo ekspermentinio patvirtinimo laipsnį.
Aukštą loginių žinių paprastumą nusako aukštas jų loginio sisteminimo laipsnis.
Einšteinas yra pasakęs paradoksalią mintį: “Mūsų mokslinės žinios yra dėl to taip sudėtingos, kad jos yra paprastos”. Čia Einšteinas norėjo pasakyti, kad mūsų mokslinės žinios dėl to taip sudėtingos matematiškai, kad yra paprastos logiškai. Vadinasi, turime skirti du žinių paprastumo aspektus – loginį ir matematinį. Šie paprastumo aspektai yra sukoreguoti neigiamai. Realizuodami vieną, turime atsisakyti kito aspekto.
Kada žinios dar paprastos matematiškai? BBe abejo, kai naudojamas paprastesnis matematinis aparatas. Deja, nėra matematinio aparato paprastumo bendrumo kriterijaus. Palygindami du žinių fragmentus matematinio paprastumo atžvilgiu, remiamės intuicija ar daliniais kriterijais. Vienas iš dalinių kriterijų, naudojamų vertinant matematinių lygčių paprastumo laipsnį, yra laipsnio rodiklis: kuo matematinės lygtys yra aukštesnio lygio, tuo jos yra sudėtingesnės.
Kas tai yra teorijos loginis paprastumas? Loginis teorijos paprastumas išreiškiamas per jos informacinį turinį bei postulatų (prielaidų, aksiomų, teoremų) skaičių. Kuo turtingesnis teorijos informacijos turinys (didesnis išvestinių teiginių skaičius) ir mažesnis pradinių ppostulatų skaičius, tuo teorija yra logiškai paprastesnė.
teorijos informacinis turinys
(išvestinių teiginių skaičius)
Teorijos loginis paprastumas =
pradinių postulatų skaičius
(pradinių teiginių skaičius)
Mokslinės teorijos (ypač fizikos srityje) logiškai yra vis labiau paprastesnės, tačiau vis labiau sudėtingesnės matematiškai. Tai seka, Einšteino nnuomone, iš to fakto, kad kuo labiau teorija labiau logiškai paprastesnė, tuo ilgesnis minties kelias nuo postulatų iki eksperimentų, tuo galingesnis matematinis aparatas reikalingas teorijos sukūrimui ir prognozių iš jo išvedimui.
Jeigu dilaitantui mokslinės žinios atrodo vis labiau sudėtingos, tai tik dėl to, kad jis žiūri į mokslo statinį iš matematinių sunkumų pusės, kuriuos turi įveikti, siekdamas tą statinį užvaldyti. Specialisto akimis tas statinys atrodo vis gražiau, elegantiškiau, nes laikui bėgant mokslinės žinios įgauna vis didesnį loginį paprastumą.
Vienu kartu minėtų tikslų pasiekimas yra nepaprastai sunkus. Tai liudija apie dideles mokslo ambicijas ir kartu apie mokslinio darbo sunkumus. Pirmieji tokių siekių realizavimo galimybių vertinimai kreipė į tai, kad tų tikslų suderinti neįmanoma, nes atrodė, kad tie tikslai vienas kitą šalina. Pavyzdžiui kaip ssuderinti žinių bendrumą arba tikslumą su jo aukštu tikrumo laipsniu? Tačiau gilesnė metodologinė analizė, parodė, kad tie tikslai visada yra tampriai susiję, jog ne tik šalinas vienas kito, o vienas kitą sąlygoja. Norint pasiekti vieną iš jų, reikia tam tikru laipsniu siekti ir kitų.
Bet tą koreliaciją tarp tikslų temdo faktas, kad tie ryšiai ne visada yra tiesioginiai. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žinių bendrumas ir tikslumas yra vienos pusės ir aukštas jų tikrumo laipsnis – iš kitos, šalina vienas kkitą. Tačiau, išskyrus kai kuriuos tarpsnius ryšius tarp jų, paaiškėjo, kad nebūtinai taip turi būti. Tad nuo ko priklauso žinių informacinis turinys? Pasirodo, kad jį vienareikšmiškai žymi kiti du žinių bruožai: tikslumas ir bendrumas. Kuo teiginys yra bendresnis ir tikslesnis, tuo turtingesnis yra informacinis loginis ir empirinis turinys, tuo daugiau loginių ir empirinių išvadų dedukcijos pagalba galima išvesti. Informacijos žinių turinys apibrėžia jų patikrinamumo laipsnį. Kuo teiginio turinys turtingesnis, kuo daugiau teigiama apie tikrovę, tuo daugiau galimybių patikrinti jį, remiantis skirtingesne ir įvairesne medžiaga. Tai sudaro galimybę jį lengviau ir visapusiškaiu patvirtinti, jeigu yra teisingas, arba paneigti, jeigu yra klaidingas. Vadinasi, nuo žinių informacinio laipsnio priklauso jų patikrinamumas, o nuo patikrinamumo laipsnio – jų patikrinimo ir pagrįstumo laipsnis. Tokiu būdu žinių tikslumas ir bendrumas netiesiogiai, bet aiškiai sukoreliuotas su galimybe pasiekti tam tikrą jų tikrumo laipsnį. Tai paaiškina tariamai paradoksalų faktą, mokslinės žinios, pasižyminčios aukštu bendrumo ir tikslumo lygiu, kartu pasiekia aukščiausią – iš visų šiandien žmogaus pasiekiamų žinių rūšių – teorinio tikrumo ir praktinio patikimumo laipsnį.
Tiesioginius ir netiesioginius ryšius, užsimezgančius tarp mokslinio pažinimo vidinių tikslų, apibūdina žemiau pateikiama schema.
bendrumas
paprastumas informacinis turinys tikrumas
(patikrinamumo laipsnis)
tikslumas
Schemoje atsižvelgta į 8 tiesioginių ir daugelį netiesioginių ryšių tarp aptariamų tikslų. Schema pparodo, kad mokslinių paieškų svarbiausias tikslas – platus ir gilus žinių informacinis turinys. Jo centrinė padėtis seka iš to, kad jis tiksliai ir tiesiogiai susijęs su visais likusiais tikslais. Be to, tiesiogiai pažymi žinių patikrinamumo laipsnį. Todėl nieko nuostabaus, kad informacinis turinys yra mokslininko dėmesio centre.
Žinių informacinį turinį išreiškia skaičius sakinių (loginių ir empirinių išvadų), kuriuos galima iš to turinio išvesti. Ta aplinkybė leidžia paaiškinti, kodėl brandžios mokslinės žinios yra formuojamos teorijų ir bendrų dėsnių pavidale. Iš kelių teorijos pagrindinių pradinių teiginių (postulatų) galima padaryti daug išvadų, o iš teorijos ir tai vadinamų pradinių sąlygų galima gauti daug empirinių pasekmių arba numatymų (prognostinių sakinių) ir pan. Kadangi žinių informacinis turinys tiesiogiai priklauso nuo jų bendrumo lygio, tai moklo vystymasis susijęs su formulavimu vis bendresnių teiginių (dėsnių), apimančių vis platesnes reiškinių klases ir liečiančių vis didesnį atvejį skaičių. Svarbiausia, kad dėl tos pačios priežasties siekiama maksimaliai tikslių žinių, siekiant joms (pagal galimybę) tikslų matematinį pavidalą. Matematinė žinių samprata leidžia ne tik formuoti aukštos informacinės reikšmės dėsnius ir teorijas, bet ir palengvina iš jų galimų išvadų išvedimą ir prasmėje palengvina žinių patikrinimą. Teiginys turi tuo didesnę informacinę reikšmę, kuo jis yra bendresnis ir tikslesnis. Vadinasi, galima pasakyti, kad svarbiausias mokslo uždavinys yra mmaksimalios informacinės reikšmės (maksimalus bendrumo ir tikslumo) teiginių, mokslinių teorijų formavimas ir tikrinimas.
4. Mokslo klasifikacija ir kriterijai
Lietuvių kalbos žodyne rašoma, kad sąvoka “klasifikacija”(lot. classis – skyrius + facio – daryti) reiškia daiktų, reiškinių ir sąvokų skirstymą klasėmis pagal jų bendrus požymius. Tą patį galima pasakyti ir apie mokslų klasifikaciją, kuri turi atskleisti mokslų tarpusavio ryšius, suskirstant juos, remiantis tam tikrais principais ir pagrįsta mokslų išdėstymo logika.
Iki XIX amžiaus mokslų klasifikacijoje dominavo subjektyvios klasifikacijos. Mokslai buvo klasifikuojami pagal žmogaus intelektualinių galių sritis:
1. Teoriniams mokslams būdingas abstraktus mąstymas (protas).
2. Istoriniai mokslai rėmėsi atmintimi, o
3. menai rėmėsi vaizduote.
XIX amžiuje pradėjo dominuoti objektyvios klasifikacijos, susijusios su tyrimo objektu ir metodu. Objektinis klasifikavimo kriterijus yra grynai objektyvus, o metodo kriterijus yra iš dalies objektyvus ir subjektyvus.
Mokslų ryšiai apibrėžiami: 1) mokslo objekto ir objektų santykių tarp įvairių jo pusių,
2) mokslo objekto pažinimo metodų ir sąlygų, 3) tikslų, kurie apsprendžia ir kuriems tarnauja mokslinės žinios.
Gnoseologiniu požiūriu mokslų klasifikacijos principai skirstomi į objektyvius, kada mokslų ryšiai išvedami iš pačių tyrimo objektų ryšių, ir subjektyvius, kada mokslų kalsifikacijos pagrindas yra subjektyvios ypatybės. Metodologiniu požiūriu mokslų klasifikacija skirstoma priklausomai nuo to, kaip suprantamas ryšys tarp mokslų – arba kaip išorinis ryšys, kai mokslai išdėstomi vienas prie kito atitinkama tvarka, arba kaip vidinis,
organinis ryšys, kada jie būtinai išvedami ir vystosi vieni iš kitų. Pirmuoju atveju vartojamos koordinacijos, o antruoju – subordinacijos principas.
Tačiau pažvelkime istoriškai į mokslų klasifikacijos raidą. Galima išskirti tris mokslų vystimosi etapus: 1) vieningą senovės mokslą, kurį išreiškė to meto filosofija, 2) mokslų diferenciacijos etapą nuo Renesanso iki XVIII a. pabaigos ir 3) mokslų integracijos etapą XIX ir XX amžiuje. Toks yra bendras pagrindas mokslų klasifikacijos istorijos nagrinėjimui. Kiekviename etape mokslų klasifikacijos klausimas buvo sprendžiamas skirtingai.
Pirmajame etape žinių klasifikavimo iidėja gimė Senovės Rytų šalyse kartu su mokslinių žinių pradmenimis. Antikos mąstytojai Aristotelis ir kt.) suformulavo visų būsimų mokslo klasifikacijų ir jų principų užuomazgas. Jie suskirstė visas žinias pagal objektą į tris pagrindines sritis : žinias apie gamtą (fiziką), žinias apie visuomenę (etiką) ir žinias apie mąstymą (logiką). Viduriniųjų amžių Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų mąstytojai išvystė antikines idėjas ir jas išsaugojo sekančioms kartoms.
Antrame etape pradinė vieninga filosofija suskilo į keleta savarankiškų mokslų: matematiką, mechaniką, astronomiją ir pan. Tada viešpatavęs aanalitinis metodas sąlygojo bendrą mokslų klasifikavimo pobūdį: ją buvo galima realizuoti tik išoriškai susiejant vienus mokslus su kitais, remiantis koordinacijos principu. Pradžioje, sąryšyje su humanizmo idėjų išsivystimu Renesanso laikotarpiu, iškilo subjektyvus mokslo klasifikacijos principas. Jis atsižvelgė į tokias žmogaus intelekto ssavybes, kaip atmintis (istorija), vaizduotė (poezija), protas (filosofija). Toliau subjektyvų principą išvystė F.Baconas, suskirstęs visas žinias į istoriją, poeziją ir filosofiją. F.Bacono mokymo sistemintojas T.Hobsas bandė derinti subjektyvų ir objektyvų principą. Jis matematiką pripažino visuotiniu metodu ir geometriją laikė deduktyvinių mokslų, o fiziką – induktyvinių mokslų pagrindu. Hobso samprotavimuose galima apčiuopti mokslų išdėstymo pagal ėjimo nuo abstraktaus prie konkretaus, nuo daikto kiekybinio apibrėžimo prie jo kokybinio apibrėžimo principo užuomazgas. Mokslų klasifikacijos objektyvų principą (pagal pačių daiktų požymius) vystė Dekartas. Ž.Lameri padalino gamtą į tris karalystes: mineralinę, augalinę ir gyvulinę ir atitinkamai suskirstė mokslus. D.Lokas skirstė mokslus į fiziką, praktiką ir logiką. Šiame laikotarpyje buvo ir kitokių bandymų klasifikuoti mokslus, kurie plačiau neįsigalėjo.
Perėjimas į trečiajį etapą susijęs su mokslų klasifikacijos dviem sskirtingomis kryptimis. Pirmoji kryptis išlaiko tuos principus, kurie susidarė ir tapo viešpataujančiais praėjusiame etape. Tie mokslų klasifikacijos būdai, būdami pagrįsti bendru koordinacijos principu, pradėjo prieštarauti pagrindinėms mokslo vystimosi XIX amžiaus tendencijoms. Buvo siūlomi du mokslų klasifikacijos sprendimai. 1) Formalus sprendimas, kuris remiasi koordinacijos principu nuo bendro prie apskrito (mažėjant bendrumui), buvo priimtas Prancūzijoje XIX a. pradžioje ir viduryje. Sen-Simonas iškėlė objektyvų mokslų klasifikacijos principą, kaip perėjimą nuo paprastų ir bendrų prie sudėtingesnių ir atskirų reiškinių. A.Comteas perėmė Sen-Simono idėjas ir jjas susistemino. Jis mokslus suskirstė pagal abstraktumo, bendrumo ir paprastumo laipsnį. Comteas pagal abstarktumo lygį mokslus suskirstė į abstrakčiuosius ir konkrečiuosius mokslus. Abstraktieji mokslai yra apie dėsnius ir procesus, formuojančius daiktus. Konkretieji mokslai yra mokslai apie konkrečių faktų ansamblius ir daiktus. Abstrakčiuosius mokslus sudaro mažėjančio bendrumo laipsnio ir paprastumo linkme einantys mokslai: matematika, astronomoja, fizika, chemija, biologija, sociologija. Konkretūs mokslai yra sociologija, botanika, medicina ir pan. 2) Formalus problemos sprendimas, remiantis koordinacijos principu nuo abstraktaus prie konkretaus ( mažėjant abstraktumui) susiformavo Anglijoje XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Žymiausias šio laikotarpio filosofas, kuris domėjosi mokslų klasifikacija, H.Spenceris.
Antroji kryptis susijusi su koordinacijos principo keitimu subordinacijos principu, kuris atitiko bendrą mokslo pobūdį XIX a. Bei vystymosi ir visuotinio reiškinių sąryšio idėją. Hegelis iškėlė triadinį mokslinį suskirstymą, kuris atitiko filosofinės sistemos dvasią. Jo filosofinė sistema buvo suskirstyta į logiką, gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją.. Savo ruožtu gamtos filosofiją jis skirstė į mechaniką, fiziką ir organiką. Čia Hegelis idealistiniame pavidale išreiškia gamtos vystymosi idėją nuo žemiausių pakopų iki jos pagimdytos mąstančios dvasios susiformavimo.
Negalime apeiti mokslų klasifikacijos principų, kuriuos išdėstė F.Engelsas. Jis į savo klasifikaciją įvedė objektyvius ir metodologinius (dalinai objektyvius) kriterijus. Jis suskirstė gamtos mokslus, susiedamas juos su materijos judėjimo formomis, į mmechaniką (makro kūnų judėjimą), fiziką (molekulinis judėjimas), chemiją (atominis judėjimas), biologiją (baltiminių kūnų judėjimas), visuomenės mokslus (psichologiją, istoriją, ekonomiką, sociologiją ir pan.). Pagal pateiktą F.Engelso schemą, turime penkias materijos judėjimo formas ir penkis pagrindinius gamtos mokslus, įjungiant mokslus apie žmogų ir visuomenę kaip gamtos dalį.
Buvo ir kitų mokslų klasifikacijos bandymų, tačiau jų nepateikiame, nes metodologiškai nieko kokybiškai naujo nepasako.
Šiandien į mokslų kalsifikaciją įvedami ontologiniai ir metodologiniai kriterijai. Mokslai paprastai skirsomi pagal:
1) tyrimų objektą, t.y. pagal tikrovės fragmentą ar aspektą, kuriuos analizuoja atskiros disciplinos. Mokslai skiriasi pagal tyrimo objektą, nes tuo atveju, jeigu jie tiria tuos pačius objektus, tačiau skirtingais aspektais;
2) tyrimo metodus;
3) keliamų problemų rūšis;
4) formuojamų teiginių rūšis;
5) mokslų keliamus uždavinius ir tikslus;
6) pateikiamų aiškinimų rūšis;
7) pagrindimo būdus;
8) bendrumo, abstraktumo ir paprastumo laipsnį.
Šie kriterijai siejasi vieni su kitais ir nėra absoliučiai izoliuoti. Svarbiausias yra tyrimo objekto kriterijus. Tam tikru laipsniu nuo šio kriterijaus priklauso ir kiti kriterijai, nes, pavyzdžiui, metodai, taikomi tam tikrame moksle, žymia dalimi yra determinuoti tyrimo objekto prigimties. Tie kriterijai taip pat priklauso nuo moksle nagrinėjamos problematikos bei keliamų uždavinių ir tikslų. Vadinasi, turime tampriai susijusių iš esmės objektyvių kriterijų raizgalynę, kuri sąlygoja tai, mokslų klasifikacija pagal tyrimų objektą kartu tam tikru mąstu atitinka ir likusius smulkesnius kriterijus. Tai ir užtikrina mokslų klasifikacijos aukštą nnatūralumo laipsnį.
Šiuolaikinėmis sąlygomis tebėra toks paplitęs mokslų suskirstymas:
I. Matematiniai mokslai (matematika, logika).
II. Fizikos mokslai.
III. Biologiniai mokslai.
IV. Visuomenės mokslai.
V. Mokslai (kontaktiniai), susidarantys kontaktuojant dviems, trims, keturiems ir pan. Artimiems mokslams. Tai – biofizika, biochemija, biogeochemija ir pan.
VI. Kompleksiniai mokslai: kibernetika, informacijos teorija, komunikacijos teorija, bendroji sistemų teorija, mokslotyra. Kompleksiniai mokslai taip pat yra kontaktiniai, nes jie ieško ryšių tarp gana tolimų mokslų. Pavyzdžiui, kibernetika atsirado kontaktuojant teoriniams ir praktiniams, matematiniams ir empiriniams, fizikiniams ir biologiniams, biologiniams ir visuomeniniams mokslams.
VII. Taikomieji mokslai: techniškieji, žemės ūkio, ekonominiai, medicinos, pedagoginiai, rekreaciniai ( susiję su sportu ir poilsiu).
Tenka atkreipti dėmesį į tai, kad mokslų klasifikacija negali būti užbaigta, nes nuolatos gimsta nauji mokslai, tamprėja ryšiai ir tarp tokių mokslų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labai tolimi. Tokiu būdu mokslų klasifikacija priklauso nuo paties mokslo, kaip visumos, išsivystimo lygio ir aukščiau nurodytų kriterijų.
5. Dėsningumo ir dėsnio samprata
Mokslas yra žinojimas, tačiau ne bet koks žinojimas yra mokslas. Mokslas skiriasi nuo kasdienio, paprasto žinojimo tuo, kad jis turimą faktinę medžiagą sutvarko taip, kad ja remiantis galima paaiškinti naujus reiškinius ir išspręsti neišspręstas problemas. Tą galima padaryti tik nustačius tiriamoje veikloje faktų grupavimo principus, t.y. suformulavus tam tikrus dėsnius. Bet kokiomis sąlygomis tokį faktų grupavimą ir dėsnių formulavimą galima atlikti?
Visuotinumo prasmę turinčios pažinimo išvados, atskleidžiančios
būtinus, esminius tikrovės reiškinių ryšius, vadinamos dėsniais. Kai mokslininkas mato tokius ryšius, jis sako, kad čia yra tam tikras dėsnis. Pavyzdžiui, mechanikoje pastebėta, kad jėga visuomet priklauso nuo kūno masės ir pagreičio. Biologijoje nustatyta, kad embriono vystymasis pakartoja giminės vystymąsi. Mokslas visada siekia atskleisti būtinus, pasikartojančius esminius ryšius tam tikroje reikšmių masėje.
Tačiau filosofijoje nevienodai suprantamos būtinumo, esmės, pasikartojamumo ir kitos sąvokos, kurios labai svarbios dėsningumo ir dėsnio supratimu. Kai kurie filosofai mano, kad nėra objektyvaus dėsningumo. Pavyzdžiui, D.Hiumas manė, kad iiš principo negalima atrasti būtinų ryšių. Kodėl? Jo nuomone, atrandame tik tai, kad vieni reiškiniai iš tikrųjų vyksta vieni po kitų, o mūsų vaizdiniai apie dėsningus ryšius tarp reiškinių atsiranda tik dėl to, kad žmonės įpranta matyti, jog vienas po kito pasikartojantys įvykiai yra susieti būtinais ryšiais. O I.Kantas savo “prolegomenuose” teigia, kad gamtos dėsniai egzistuoja tik subjekto atžvilgiu, jog protas ne atranda dėsnius, o suteikia juos gamtai.
Vėlesniais laikais L.Vitgenšteinas, M.Šlikas ir kt. dėsnius traktavo kaip tam tikras mokslo tteiginių abstrakcijas, tyrinėjo taisykles, nurodymus, pagal kuriuos jis orientuojasi tikrovėje.
Materialistinis požiūris dėsningumą ir dėsnį sieja su pačioje materialioje tikrovėje vykstančiais procesais. Tačiau kartais ir materialistiškai mąstantys tyrėjai mano, kad dėsnis egzistuoja taip pat objektyviai, kaip bet koks materialus objektas –– Saulė, Mėnulis ir pan. Tai reikštų, kad dėsniai tartum egzistuoja greta reiškinių ir juos tvarko. Iš kur atsirado toks mąstymo būdas?
Tikriausiai gamtoje esančią tvarką vieni pirmųjų pamatė dangaus kūnų judėjimo ir mechanikos tyrinėtojai. Jie, mechaniškai mąstydami, pasaulį suprato kaip tvarkingai ir tiksliai veikiantį mechanizmą, kurime yra daug pažintų ir nepažintų dėsnių, kurie ir sudaro bendrą tikrovės dėsningumą. Tai kažkas panašaus į sudėtingą laikotarpį, kurį sudaro ratukai, sraigteliai, spyruoklės. Buvo manoma, kad dėsnio nustatymas yra jo išskyrimas grynu pavidalu iš didelio gamtos mechanizmo, kaip sraigtelio išėmimas iš laikrodžio. Mechanikos mokslo sėkmė tiriant tikrovę (nustatyti mechanikos dėsniai) sąlygojo nuomonę, kad greitai bus sudarytas mechaninis pasaulio modelis.
Dialektiškai mąstydami, suvokiame, kad dėsnis yra žmogiškas teorinis tikrovės modelis. Galimi įvairūs tų pačių tikrovės reiškinių tteoriniai modeliai. Jų įvairovė priklauso nuo atskirų žmonių ir visuomenės praktinių poreikių, nuo galimybių, kurias teikia jau turimos teorijos. Visuomenės istorinėje praktikoje patikrinama, ar mokslo tiesos adekvačiai paaiškina objektyvią tikrovę. Vadinasi, dėsnis yra objektyvios tikrovės žmogiškojo pažinimo išraiška, ir dėl to turi objektyvumo ir subjetyvumo aspektą. Dėsnio subjektyvumo aspektas priklauso nuo jį, kaip teorinį modelį, kuriančio žmogaus, o dėsnio objektyvumo aspektą sudaro jo turinio priklausomybė nuo objektyvios tikrovės. Kadangi dėsnis yra ne tik subjektyvus, bet ir objektyvus, vadinasi, pačioje tikrovėje yyra tam tikra natūrali tvarka, kuri reiškia tikrovės, kurioje yra visuomenės reiškinių sąryšis, dėsningumą. Jeigu tikrovė nebūtų dėsninga, tai jos pažinimas būtų neįmanomas.
Dialektinis materializmas objektyvios tikrovės neignoruoja. Mokslo principai, dėsniai, tyrimo būdai nėra grynai žmogaus proto konstrukcijos, nes jie priklauso ir nuo objektyvios tikrovės reiškinių ir procesų.
Visi gamtos dėsniai yra istoriški. Juos nustatydami parodome, kaip apytikriai procesai vyksta gamtoje. Kur nėra atitinkamų sąlygų, nėra ir atitinkamų procesų. Ten kur nėra fizikinės masės, nėra ir mechanikos dėsnių. Vadinasi, mokslas konstruodamas dėsnius, visuomet turi galvoje tik tam tikras sąlygas.
6. Stebėjimas ir ekspermentas
Žmogus pažindamas tikrovę, panaudoja įvairias pažinimo formas ir metodus, atitinkančias atvaizduojamos tikrovės ypatybes. Jis, susidurdamas su gamtine, visuomenine ir intelektualine aplinka, siekia ją suvokti, gauti informacijos apie tiriamos konkrečios tikrovės savybes, ryšius ir kitas jos funkcionavimo puses, t.y. bando nustatyti tam tikrus faktus. Faktai pažinime atlieka svarbų vaidmenį ir sudaro mokslinę empirinę bazę. Siekiant gauti faktų moksle vartojamos įvairios pažinimo priemonės, tame tarpe stebėjimas, ekspermentas, modeliavimas.
Stebėjimas yra tikslingas, suplanuotas tiriamų reiškinių suvokimas. Tokia pažintinė žmogaus veikla visada susijusi su išankstiniu tikslo iškėlimu, objektų stebėjimo formų ir metodų numatymu. Moksliniam stebėjimui būdinga tai, kad jis visada susijęs su tam tikro teorinio uždavinio sprendimu, hipotezių tikrinimu ir pan.
Tačiau stebėjime svarbiausias vaidmuo tenka jjuslėms, per kurias pažinimo subjektas gauna atitinkamą informaciją, bet kurių natūralūs sugebėjimai suvokti tikrovės reiškinius yra riboti. Todėl labai plačiai stebėjime naudojami prietaisai, kurie sustiprina stebėjimo efektą ir praplečia apimtį reiškinių, kuriuos galima jusliškai suvokti. Pavyzdžiui, žmogus negali stebėti elementarių detalių, atomo, molekulės struktūros, nutolusių dangaus kūnų ir pan. O prietaisų pagalba vienokiu ar kitokiu būdu juos galima jusliškai stebėti. Tai reiškia, kad sėkmingas prietaisų naudojimas tiriant įvairius tikrovės objektus liudija tai, kad juslių pažintinės galimybės yra santykinai beribės.
Stebėjimas moksliniame tyrime būna tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis stebėjimas yra toks, kai objektas tiesiogiai veikia žmogaus jusles ir jam teikia tam tikrą informaciją. Netiesioginis stebėjimas susijęs su techninių priemonių panaudojimu, t.y. kai tyrėjas tiriamą objektą gali stebėti tik su prietaisų pagalba.
Stebėjimas turi dar vieną svarbią savybę. Žmogus, vykdantis stebėjimą, konstatuoja tai, kas vyksta objektyvioje tikrovėje ir nesikiša į vykstantį procesą, nieko nekeičia.
Eksperimentas, skirtingai nuo stebėjimo, yra susijęs su aktyviu pažinimo subjekto poveikiu tiriamam objektui, jo funkcionavimo sąlygoms, įsikišant į natūralų jo egzistavimą, pastatant jį į kitas, specialiai numatytas sąlygas ir pan. Eksperimentatorius siekia priversti tiriamą objektą reaguoti į sukurtas naujas sąlygas ir atskleisti tokias naujas savybes, kurių natūraliose sąlygose negalima buvo stebėti, t.y. gauti informaciją apie objekto naujas savybes ir ryšius. Eksperimento eeigoje subjektas, veikdamas tiriamą objektą įvairiais prietaisais ir įrankiais, gali: a) tiriamą objektą santykinai (kiek galima labiau) izoliuoti nuo pašalinių reiškinių įtakos, b) daug kartų pakartoti vykdomą eksperimentą, c) keisti eksperimento sąlygas, jas įvairiais būdais kombinuoti, d) kontroliuoti eksperimento eigą. Eksperimentas yra klausimas gamtai. Tokie klausimai gamtai užduodami tada, kai tyrėjas savo prote neturi atsakymo. Eksperimento rezultatas ir yra gamtos atsakymas į jai pateiktą klausimą.
Eksperimentuojant tyrėjo daiktinė veikla yra tampriai susijusi su teorine mintimi. Pirma, eksperimentas vykdomas ne gaivališkai, o teoriškai paruošiamas; antra, eksperimentas vykdomas siekiant išspręsti teorijos būklės sąlygojamus tam tikrus pažinimo uždavinius; trečia, eksperimento tikslas gali būti siekimas patvirtinti ar paneigti tam tikras teorijas ar hipotezes.
Gamtos moksluose eksperimentas yra pagrindinė empirinio pažinimo forma. Jis taip pat taikomas ir visuomenės moksluose, nors čia jo vaidmuo yra ribotas. Socialinį eksperimentą riboja moraliniai ir humanistiniai principai. Be to, daugumos socialinių reiškinių negalima reprodukuoti laboratorinėse sąlygose, kartoti neribotą kartų kiekį, dirbtinai izoliuoti vienus reiškinius nuo kitų ir pan. Socialinis eksperimentas įmanomas tik tam tikrose ribose. Tokiu atveju socialines teorijas patvirtina ar paneigia visuomeninė – istorinė praktika plačiąja prasme.
7. Mokslo metodo problema
Mokslui yra svarbiausias metodo klausimas. Pradėję kalbą apie pažinimą, pirmiausia kėlėme klausimą – iš ko atsiranda mūsų žinios. Tačiau neišvengiamai iškilo
ir kitas, su pirmuoju susijęs, klausimas: kaip mes įgyjame žinių? Jis ypač aktualus tapo XVII amžiuje. F.Baconas ir R.Dekartas, atmetę Viduramžių Scholastikį metodą kaip netinkamą mokslui, dėl efektyvaus mokslo metodo nesutarė, nes pirmasis buvo empiristas, o antrasis – racionalistas.
Reikėjo išsiaiškinti kaip gaunamos žinios. Jeigu nesugebėtume išsiaiškinti, kaip iš pradinių, pirminių žinių išvedamos kitos, tai negalėtume argumentuotai teigti, kad protas arba patyrimas yra visų mūsų žinių šaltinis. Empiristas turi įrodyti, kad mūsų žinios išvedamos iš patyrimo (fakto) tiesų, o racionalistas – kkad jos išvedamos iš pirminių proto tiesų. Tačiau empiristai ir racionalistai nesutarė dėl pirminių mokslo teiginių pobūdžio. Empiristų nuomone, mokslo metodai yra indukcija (lot. inductio – įveėdimas), o racionalistų – dedukcija (lot. deductio – nuvedimas). Kokia šių metodų esmė?
Indukcija, kaip savo vadovėlyje “Logikos sistema” aiškina J.S.Millis, yra vieno teiginio išvedimas iš kitų, mažiau bendrų už jį, t.y. indukcija yra toks samprotavimo būdas, kai ištyrus atskirus klasės objektus ir nustačius, kad jie turi tam tikras savybes, daroma išvada, kad tą savybę tturi visi tos klasės objektai. Kitoje vietoje jis rašo, kad indukcija yra toks samprotavimas, kurio dėka darome išvadą, kad tai, kas teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais, bus teisinga ir kitais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį ar ppirmuosius. Toliau Millis teigia, kad indukcija yra procesas, kurio metu padarome išvadą, kad tai, kas teisinga, kalbant apie keletą klasės individų, teisinga ir visai klasei, arba tai, kas teisinga tam tikru laiku, bus teisinga – esant panašioms aplinkybėms – visada. Tokia indukcija vadinama pirminiu, paprastu apibendrinimu. Gali būti apibendrinami teiginiai ne tik apie pavienius atvejus, bet ir bendri teiginiai. Indukciniu samprotavimu nuo teiginių apie tam tikrus atvejus kylame prie bendro teiginio arba, remdamiesi keletu teiginių išvedame iš jų dar bendresnį teiginį.
Pažintinės veiklos procese paaiškėjo paprastos, vadinamos enumeracine (lot. enumeratio – išvardijimas), indukcijos (kada kelių atskirų atvejų pagrindu, kai tam tikras reiškinys buvo stebimas, daroma išvada, kad tas reiškinys turi būti stebimas visais panašiais atvejais) ribotumas. Tokios indukcijos silpnumas slypi nnepakankamame nuo atskirų faktų žinojimo prie bendro dėsnio perėjimo pagrįstume. Indukcija nesugeba įrodyti bendro dėsnio teisingumo, nes atskirų faktų išvardijimas niekada praktiškai negali būti užbaigtas ir todėl negalime būti tikri, kad sekantis faktas nebus priešingas priimtai išvadai. Todėl enumeracinės indukcijos būdu gautos žinios gali būti tik tikimybinės. Tokios tikimybinės indukacijos pavyzdys gali būti išvados arba analogai. Jeigu žinoma, kad reiškinys A’ turi savybes p1, p2.pn ir kitas reiškinys (panašus, analogiškas) A” turi savybes p1, p2.pn, o be to turi kitą ssavybę p1+n, tai galima spėti, kad reiškinys A’ irgi turi savybę p1+n. Pavyzdžiui, jeigu planeta Žemė yra sferinis kūrinys, besisukantis apie Saulę (ir savo ašį) elipsine orbita ir be to dar turi atmosferą, tai galima spėti, kad ir bet kokia kita planeta, panaši į Žemę minėtų savybių požiūriu, taip pat turi atmosferą.
Moksliniame tyrime galima laikytis ir kitų indukcijos taisyklių – siekiant atskirti tikrąsias reiškinio priežastis (ar padarinius) nuo tariamųjų, Millis vieną išformuluoja maždaug taip: jeigu kokia nors aplinkybė nuolat būna, kai vyksta tiriamas reiškinys, kitos aplinkybės kinta, tai ta aplinkybė yra tiriamoji reiškinio priežastis arba padarinys. Ši taisyklė Millio vadinama vienintelio sutapimo kanonu.
Antra, vienintelio skirtumo kanonu vadinama, taisyklė sako: jeigu tų atvejų, kai tiriamasis reiškinys vyksta ir tų, kai jis nevyksta, visos aplinkybės sutampa, išskyrus vieną, esančią pirmuoju atveju, o antruoju ne, tai ši aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys. Arba dar: jeigu kokia nors aplinkybė kinta visada, kai keičiasi tiriamasis reiškinys (pavyzdžiui, kinta jo intensyvumas), o kitos aplinkybės nekinta, tai ši aplinkybė yra tiriamojo reiškinio priežastis arba padarinys.
Tokio pobūdžio indukcija vadinama eliminacine. Jos tikslas yra eliminuoti, t.y. pašalinti visas tariamąsias priežastis (aplinkybes) iš galimų priežasčių sąrašo ir nustatyti vienintelę tikrąją.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nnesunku pateisinti indukcijos metodą, nes jo atlikimas iki šiol buvo sėkmingas, todėl manoma, kad ir toliau bus sėkmingai taikomas. Bet tokia išvada yra logiškai ydinga, nes teiginys, kad ir ateityje indukcijos metodas bus sėkmingai naudojamas, remiasi tuo pačiu indukcijos metodu. Taigi tenka atkreipti dėmesį į kitus pažinimo metodus.
Dedukcija, Millio požiūriu, yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys. Išvada tik tada yra teisinga , jeigu bendros prielaidos yra teisingos. Paprasčiausias chrestomatinis dedukcinio mąstymo pavyzdys pateikiamas žemiau.
Visi žmonės mirtingi
Sokratas yra žmogus
Sokratas yra mirtingas
Racionalistai mano, kad mokslo metodas yra dedukcija. Jų nuomone, loginių samprotavimų prielaidos yra bendri teiginiai. Individualūs objektai racionalistų nedomino. Filosofinis (vėliau ir mokslinis) pažinimas buvo suprantamas kaip bendrybių, bendrų daiktų savybių, dėsnių pažinimas. Kai Demokritas sako, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, arba kai Platonas teigia, kad daiktai yra laikini, o idėjos amžinos, jie formuoja bendrus teiginius. Jie siekia rasti pačius bendriausius proto nustatomus būties principus. Mažiau bendri teiginiai turi būti dedukuojami iš bendriausių.
Daugelio mąstytojų pažiūromis į mokslo metodą didelės įtakos turėjo matematikoje, ypač geometrijoje, taikomas aksiominis metodas. Tai – toks mąstymo būdas, kai nedidelis teorijos teiginių (aksiomų) skaičius priimamas be įrodymo, o kiti teorijos teiginiai dedukciškai išvedami iš aksiomų. ĮĮrodinėti reikia tai, kas neaišku, kelia abejonių. O Euklido geometrijos aksiomos – “Lygūs vienam ir tam pačiam, lygūs ir tarp savęs”, arba “Visa daugiau už dalį” – abejonių nekelia. Toks Euklido geometrijos tikslumas daugeliui filosofų buvo akivaizdus įrodymas, kad žmogaus protas geba savarankiškai, be patyrimo, atskleisti pasaulio darną.
Vadinasi, viena iš dedukcijos prielaidų būtinai turi būti teiginys. Bet jeigu jis gautas induktyvinio samprotavimo keliu, tada dedukciją papildo indukciją, praplečia mūsų žinias. Pavyzdžiui, jeigu mes žinome, kad visi metalai laidininkai, ir jeigu nustatyta, kad varis yra metalas, tai iš šių dviejų prielaidų būtinai seka išvada, kad varis yra laidininkas.
Tačiau ypač didelė pažintinė dedukcijos reikšmė pasireiškia tuo atveju, kai bendroji prielaida yra ne paprastas induktyvinis apibendrinimas, o koks nors hipotetinis spėjimas, kokia nors moksline idėja. Tokiu atveju dedukcija yra naujos teorinės sistemos užuomazgos pradinis taškas. Tokiu būdu gautos teorinės žinios lemia empirinių tyrinėjimų tolesnę eigą ir kreipia tam tikra linkme naujų induktyvinių apibendrinimų kūrimą.
8. Mokslinės paieškos laisvė ir mokslininko atsakomybė
Šią problemą išspręsti vienareikšmiškai tiesiog neįmanoma. Nežiūrint to, kad istorijos tėkmėje tikima proto jėga, tačiau visada žmogų lydėjo abejonės: kaip bus panaudojami jo kūriniai? Ar žinios tik tarnaus žmogui, ar jos gali atsisukti ir prieš jį patį? Tai nepaprasti klausimai ir ne vieną šimtmetį
žmogus ieškojo į juos atsakymo.
Jau Sokratas tyrinėjo ryšį tarp žinių ir dorovės. Jis mokė, kad žmogus iš prigimties siekia gėrio, o jeigu daro blogą, tai tik dėl nežinojimo kas yra tikroji dorovė. Toks klausimo sprendimas Europos kultūroje ir išliko nuo Sokrato laikų.
Tačiau nereiškia, kad toks klausimo sprendimas išliko nekritikuojamas. Atsirado įvairių nuomonių. Jau XVIII amžiuje Ž.Ž.Ruso teigia, kad mokslo vystymasis jokiu būdu nepadeda žmonių dorovės pažangai.
Šios iš istorinės patirties einančios mintys yra labai aktualios šiandien, kai labai nevienareikšmiškai iškyla mmokslo ir technikos pažangos pasekmių problema. Tokios mokslo sritys, kaip genų inžinerija, biotechnologija, biomedicina ir genetiniai žmogaus tyrimai, labai susiję su mokslininkų socialine ir moraline atsakomybe. Ne atsitiktinai 1975 metais daugelis vedančiųjų mokslininkų laisvanoriškai pasirašė moratoriumą tyrimams tam tikrose mokslo srityse, potencialiai pavojingose ne tik žmogui, bet ir kitoms gyvybės formoms mūsų planetoje. Tačiau ar galima sustabdyti mokslinę mintį?
Dėl genų inžinerijos diskusijos tęsiasi toliau. Bet ir mokaslas šioje srityje nestovi vietoje. Daug ką pasako gyvūnų klonavimo faktas. Jau šiandien verčia ssusimąstyti ar mes norime, ar norėtume klonavimo keliu dauginti žmonių skaičių t.y. gauti neribotą skaičių genetiškai identiškų konkretaus žmogaus kopijų. Vadinasi, dabarties žmonės turi akyliau įsižiūrėti į save, kad galėtų suprasti ko jie nori, ko siekia ir ką laiko nepriimtinu.
Šiandien ttenka naujai pažvelgti į mokslininkų veiklos laisvės ir atsakomybės santykį. Daugelį amžių mokslininkai kovojo už mokslinės paieškos laisvės principą, priešinosi dogmatizmui, fanatizmui, tamsumui. O mokslininko atsakomybė buvo suprantama kaip atsakomybė už žinių gavimą, pagrindimą, patikrinimą ir skleidimą, kurios gali išsklaidyti tamsumą ir nemokšiškumą.
Šiandien mokslinių tyrimų laisvės principą tenka apmąstyti visškai nevienareikšmiškų mokslo vystymosi pasekmių, su kuriomis žmonės susiduria, kontekste. Išryškėjo dvi kraštutinės nuomonės: vieni pasisako už neribojamą mokslinę veiklą, kiti mano, kad reikia mokslą reguliuoti kaip judėjimą geležinkeliais. O tarp kraštutinumų išsidėsto platus nuomonių diapazonas apie tyrimų reguliavimo reikalingumą, galimybę ir apie tai, kad visumoje turi susiderinti pačios mokslininko, mokslinės bendrijos ir visos visuomenės interesai.
Jeigu ankstesniais šimtmečiais mokslinio tyrimo laisvės principas buvo pateisinamas, tai šiandien vargu ar jį galima ppriimti be išlygų, be susiejimo mokslinės veiklos su socialine atsakomybe. Juk yra atsakinga laisvė ir laisvė be atsakomybės!
Kiekvienas šiandien mato didelius mokslo ir technikos vystymosi laimėjimus. Kiekviena šalis savo vystymąsį šiandien grindžia mokslo ir technikos laimėjimais. Jeigu to padaryti ji nesugeba – tampa atsiliekančia šalimi.Todėl netolimoje praeityje mokslo ir technikos pažanga buvo visuotinai giriama. Viešpatavo scientizmas.
Šiandien daugelis beatodairiškai neigia mokslo vystymosi humanistinę esmę. Paplito nuomonė, kad mokslo ir visuomenės tikslai yra skirtingi ir priešingi, jog tų prieštaravimų negalima pašalinti. Netgi mmanoma, kad šiuolaikinio mokslo etinės vos ne priešingos bendražmogiškoms socialinėms-etinėms, humanistinėms normoms ir principams, o moksliniai tyrimai seniai išsprūdo iš moralinės kontrolės ir sokratiškas postulatas “žinios ir dorovė neatskiriami” seniai nurašytas į istorijos archyvą.
Scientizmo priešininkai savo poziciją argumentuoja konkrečiu šiandienos patyrimu. Jie klausia: ar galima kalbėti apie mokslo socialinį – moralinį vaidmenį, kada jo laimėjimai panaudojami masinio naikinimo priemonėms kurti, kai tuo tarpu daug žmonių miršta nuo bado? Ar galima kalbėti apie mokslininko bendražmogišką moralę, jeigu kuo giliau jis prasiskverbia į gamtos paslaptis, kuo sąžiningiau jis atlieka savo pareigas, tuo didesnį pavojų slepia jo veiklos rezultatai? Ir taip toliau. Dar daug. Mokslo ir technikos pažanga gali būti katastrofinių padarinių visai žmonijai priežastimi. Jau visiems žinomi realūs įvykiai (Černobilis ir pan.) perspėja žmoniją, kad jeigu jai mokslo ir technikos pažanga taps savitiksliu, tai jos laukia liūdna ateitis.
Ar galima sutikti su antiscientizmu ir atsisakyti mokslo ir technikos vystymosi? Galima atsakyti tik neigiamai. Tikriusiai, kaip Ruso, negalime idealizuoti pirmykščio žmogaus ir jo gyvenimo. Ar gali tamsumas, nemokšiškumas padėti žmogui gyventi?
Mokslo ir technikos pažanga, kaip bet koks istorinis procesas, yra negrįžtama. Jokie užkeikimai jos negali sustabdyti. Toks bandymas sąlygotų tik atsitikimą, kur tokie užkeikimai įgytų svorį. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus turi aklai paklusti mmokslo ir technikos vystymuisi, prisitaikyti prie to proceso negatyvių pasekmių. Konkrečias mokslo ir technikos pažangos kryptis, mokslo ir technikos projektus ir sprendimus, liečiančius dabar gyvenančių ir būsimų kartų interesus, turi plačiai, demokratiškai ir kompetetingai svarstyti mokslinė visuomenė bei visi kiti žmonės. Jie turi nuspręsti kuriuos priimti ir kuriuos projektus atmesti.
Tai ir sąlygoja mokslininkų socialinę atsakomybę. Jis, būdamas kompetetingas ir suvokdamas savo socialinę atsakomybę, turi savo veikloje siekti numatyti galimas savo veikloje nepageidaujamas pasekmes, apie kurias kuo plačiau turėtų informuoti plačiąją visuomenę. Mokslininkų vaidmuo šiandien ypač didelis ne tik dėl mokslo ir technikos pažangos, bet ir dėl to, kad tą pažangą siektų nukreipti žmonių gerovei realizuoti. Vadinasi, mokslininkas, vykdydamas mokslinius tyrimus, negali būti absoliučiai priklausomas, nes pats gyvena visuomenėje ir turi numatyti ir skaitytis su savo vykdomų tyrimų galimomis ne tik pozityviomis, bet ir negatyviomis pasekmėmis.
NAUDOTA LITERATŪRA
1. Furst M., J.Trinksas “Filosofija”, 1995, V.
2. KTU Filosofijos fakultetas “Filosofija”, 2000, K.
3. Stankevičius A. “Bendražmogiškumo manifestas”, 1992, K.
