NATŪRFILOSOFIJOS ELADOJE PRADŽIA

Pirmieji filosofai Graikijoje vadinami „natūrfilosofais“, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.Neretai klausėme savęs, iš kur viskas atsiranda?. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog „kažkas“ yra amžina.Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žeme – aukštais medžiais arba margaspalvėmis gėlėmis. Jau nekalbant apie tai, kaip mmažas vaikelis atsiranda motinos įsčiose!

Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe?

Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nelengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomone, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų.Tai turėjo būti „kažkas“, iš ko vviskas kyla ir į ką sugrįžta.Mums gal ne tiek svarbu, kokius atsakymus pateikė pirmieji filosofai. Įdomiausia, kokius klausimus jie kėlė ir kokių atsakymų ieškojo. Mus labiau domina, kaip jie mąstė, o ne ką mąstė.

Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie mmatomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus.Pirmiausia bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ir griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje!Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.

Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Vienintelis šaltinis – tai Aristotelio, gyvenusio pora šimtmečių vėliau, raštai. Aristotelis pateikia tik rezultatus, kurių pasiekė jo pirmtakai. Tai reiškia, kad ne visada galim pasakyti, kaip jie priėjo savo išvadas. Tačiau žinome pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų „sritis“ buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir ggamtos pasikeitimus.

Mileto mokykla

Aristotelis pirmuoju tikru filosofu laiko vieną iš „septynių išminčių“ – Talį iš Mileto. Jonijos kolonijos buvo to meto graikų mokslo ir meno centrai. Čia atsirado ir vystėsi rytų civilizacijų pagrindu: poezija, istorijos mokslas, geografija, astronomija, matematika. Talis (625-547 m. pr. m. e) Milete įkuria mokyklą. Jam gerai žinoma astronomija ( sakoma, kad jis nuspėjo 585 m. saulės užtemimą); puikiai orientavosi geometrijoje ( akivaizdu, kad jam buvo žinoma egiptiečių gerometrija); jis buvo pirmasis fizikas ( fizikai – ggamtos mokslininkai, kurie empirinio pažinimo būdu stengėsi pažinti gamtą); be to Talis žinomas kaip geografas, matematikas. Mes galime jį pavadinti pirmuoju mokslininku. Taliui rūpi visa ko priežastys, pradinė medžiaga, jis daro išvadą, kad viskas prasideda iš vandens. Tai akivaizdu empiriškai stebint gamtą: palijus viskas atgyja; visos sėklos turi drėgną turinį; upė formuoja sausumą; dar gajūs mitologiniai įvaizdžiai, kuriuose Okeanas pagimdo žmogų ir t.t.. Vanduo kaip visa ko priežastis nėra pasyvi, ji yra visuomet gyvai kintanti, todėl, matyt, Taliui ir nerūpi – kokiu būdu atsiranda tokia daiktų įvairovė, viskas kas gyva yra „dieviška“, įdvasinta. Taliui Žemė, oras ir vanduo – monizmo kategorijos.

Jo mokiniai natūrfilosofai ieškojo taip pat visa ko pagrindo,tačiau – archė, kaip pradžios, šaltinio kiekvienas iš jo mokinių suprato savaip.Antai Anaksimenas (585-525 m. pr. m. e.) tapatina pasaulio ,,archė” su – oru. Viskas pasidaro iš oro jam labiau sutankėjant ar išretėjant, pvz.: ugnis – labai išretėjęs oras,vanduo, dumblas, akmuo labiau sutankėjęs oras. Anaksimenas gamtos stebėtojas , visi jo stebėjimai yra pagrįsti, kaip ir pas Talį, gausia empirine medžiaga.Skirtingai nuo Anaksimeno, Anaksimandras (610-546 m. pr. m. e.) įveda naują sąvoką – apeironas (materija). Materija skiriasi nuo visų medžiagų savo beribiškumu, bei kokybiniu neapibrėžtumu . Vanduo, oras, žemė ir ugnis – aapeironas, t.y. pats sau tikslas ir priežastis, viskas iš jo kyla ir viskas į jį grįžta. tai labai svarbus posūkis natūrfilosofijoje, nes nuo konkretaus visa ko pagrindo pereinama, prie abstrakčios, empiriškai neapčiuopiamos materijos. Herakleitas buvo linkęs visa ko pradą aiškinti, kaip ir jo mokytojas viena iš galingiausių pasaulio stichijų. Kaip pasaulio archė jis iškelia ugnį, taip mes tarsi galime rasti paralelę tarp Talio vandens ir Anaksimeno oro, tačiau HERAKLEITAS iš Efeso (apie 544/540 m. p. m. e. – ?). visko, kas egzistuoja, pradu lakė ugnį.

Herakleito ištaros

Apie filosofų mintys,jų pažiūras pirmiausiai žinome iš jų darbų. Rašant apie Herakleitą nereikia narplioti sudėtingo biografinių aplinkybių bei ryšių tinklo, nagrinėti gyvenimo ir filosofijos sąsajų.Jis yra svarbus tiems kurie domisi ne mąstytoju istoriniais faktais,o filosofijos kaip mąstymo istorija.Herakleito atveju susiduriame su grynu filosofiniu tekstu, kurio beveik nedrumsčia gyvenimo teksto apnašos, deja mus pasiekė tik apie 130 fragmentų iš jo veikalo.Jo veikalas susideda iš trijų traktatų:kosmologinio, politinio ir teologinio; vadinasi, palyginti su kitais gamtos filosofais,jis buvo išplėtęs tyrinėjimo problematiką.O dėl to, kad savo mintis išsakydavo perkeltine prasme ir elipsimės,jis buvo pramintas ,,Tamsiuoju”

Ne vienas filosofas bandė atkurti iš išlikusiu fragmentu buvusi Herakleito vientisą kūrinį t.y. surasti loginė grandį tarp Žosmių(šį jo fragmentų vertimas pasiskolintas iiš Mikalojaus Daukšos),suvesti jas į vieną visumą arba įžvelgti juose bendrą kontekstą.Atrodytu,kad Herakleito ištaros buvo tik akimirkos apvaizdos, kurios buvo užrašytos ir paliktos skaitytojui apmastyti.Jos yra itin trumpos; jo veikale beveik nėra ne vieno ilgesnio teksto – ilgiausias yra iš trijų sakinių(55 žodžių).Herakleito Žosmės yra lengvai cituojamos.Tai ritmingi euforiški,įspūdingi ir lengvai įsimenami, prasmės atžvilgiu užbaigti ir uždari,tačiau ,,tamsūs”,kaip minėjau,nesukimbantys į nuoseklų tekstą.Cituojant nesudėtinga suprasti fragmento kontekstą, nes ,, kontekstas” Herakleito veikalo viso teksto atveju yra turėjo būti labai sunkiai apibrėžiamas dalykas – mat įprastinė linijinė teksto skaitymo tvarka jo fragmentų atžvilgių negalioja.Jos lyg mažos išminties daleles, sukaupusios savyje tikrąjį pažinimą, laimę, tiesą,išmintį .

MASTYMAS

Herakleito mastymas nuo juslinėje patirtyje aptinkamo chaotiško daugio juda prie priešybių išskyrimo, prie tikrovės susiskaidymo į priešybes.Toliau,po priešybių išskyrimo Herakleito mąstymas veda prie tų priešybių vienybės suvokimo.Pačioje priešybių sąveikoje jau glūdi tam tikras interpretacijos veiksmas,kurį aš suprantu,kaip vyksmo priežasties ieškojimo.Tai kad pasaulis suskaidytas į priešybes, savaime yra pasaulį vienijantis dėsnis kuri Herakleitas įvardija kaip ,,Karą”( ,,Karas – visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais”)1 ar ,,Vaidą”(,, Būtina žinoti, jog karas yra visuotinis, ir teisybė – vaidas, ir viskas gimsta per vaidą, ir elgiasi” )2

Priešybių buvimas tarsi gimdo vienį,kurio fone jos gali būti suvokiamos ir egzistuoti.Priešybių pažinimas nurodo į jų vienį.Į vienį, kuris tiri paklusti logui.

Nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešybių.Dingsta aiški riba, visur yra tik tolydūs perėjimai, pavyzdžiui, tarp dienos ir nakties,jaunystės ir senatvės.Juk diena ir naktis iš esmės yra vienas ir tas pats,panašiai kaip, jaunystė ir senatvė,taip pat miegas ir budrumas, gyvenimas ir mirtis ,gėris ir blogis;panašiai ir visos kitos savybės yra santykinės.Įsitikinimas, kad reiškiniai kintantys ir tolydūs atvedė Herakleitą įį reliatyvizmą.Jis matė,kad joks esantys daiktas neturi pastovių ir besąlygiškų savybių, kad visos priešybės kinta ir visos tampa kitomis:budrumas tampa miegu, jaunystė-senatve, gyvenimas-mirtimi.Daiktų prigimtis:jų pagrindas yra priešybės.

Tikrovės dvilypumo problema Herakleito filosofijoje

Heraklito samprotavimai sukomplikavo kosmoso aiškinimą – ar jis statiškas ar kintantis?

Daiktų kintamumas.Herakleitas samprotavo ne tik apie gamtos pradžia,bet ir apie jos savybes.Ir atrado,kad svarbiausia savybė yra kintamumas.Tikrovės vaizdas yra upė.Viskas teka,niekas nestovi vietoje, ,,negalime įbristi du kartus į tą pačią upę”,nes ja teka vis nauji vandenis.Tikrovės vaizdas yra iir mirtis:,,bijome vienos mirties,o iš tikrųjų esame mirę jau daugybe kartų”: ,,siela miršta tapdama vandenių ,vanduo miršta tapdamas žeme”.Gamta yra nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas.Negalime sakyti,kad esame,nes ,,esame ir neesame kartu”;tiesa yra tai, kad kintame.Kartais atrodo,kad daiktai atrodo pastovus,tačiau pastovumas yyra iliuzija.Nėra tokių dalykų,kurių savybės būtų pastovios; nėra būties yra tik tapsmas.Ši visuotinės kaitos teorija yra labiausiai žinoma Herakleito pažiūra,gavusi jo vardą:ji vadinama herakleitizmu, nors tai tik viena iš jo filosofijos sudedamų dalių.Tačiau iš kitos pusės:

Pasaulio protingumas.Herakleitas manė, kad viskas kinta, tačiau kaip tik dėl to yra kažkas pastovaus – tai kintamumas.Jis yra pastovi gamtos savybė.Maža to: yra pastovi kitimu tvarka.,,Ugnis užsidega pagal matą ir pagal matą gęsta”.Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo žmogų ir visatą.Žmogų valdo protas; vadinasi ir visata turi valdyti protas.Protas yra ne vien tik žmogaus sugebėjimas, jis yra kosminė galia, o žmogus tėra tik jo dalėlytė.Herakleitas buvo pirmasis kalbėjęs apie visatoje veikianti protą.Protas,kuris yra amžinas kaip pasaulis: jis yra neatskiriamas pasaulio veiksnys.Jis yra ttobuliausias, dieviškas veiksnys.Pasaulio protingumas atperka jokintamumą ir jame slypinčius prieštaravimus.Jis matė,kad prišybės vieną viena kita papildoir kad be jų tikrovė yra negalima.Tiesa,visur pasaulyje viešpatauja nesantaika ir vaidai,karas ,,yra visa ko tėvas ir valdovas”, tačiau pasaulį tvarkančio proto dėka ,,priešingi veiksniai jungiasi ir iš jų susidaro graži harmonija”. Būti išmintingu, teigė H., – reiškia nusileisti ir paklusti protui t.y. logui. Tik paklusdamas proto dėsniams, kurie pasireiškia ir valstybės sutvarkyme, ir gamtoje, žmogus įgyja dvasinį aiškumą, kuris suteikia jam didžiausią laimė.

Taigi Herakleitas, savo priešybių kintamumą, įterpę jas į Logo valią, jis yra jų kintamumo taisyklių nustatynėtojas, vykdytojas yra Ugnis.

Herakleito ,,UGNIS”

Herokleito ,,ugnis”-tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ji keičiasi dviem kryptimis : aukštyn (žemė – vanduo – oras – ugnis) ir žemyn (ugnis – oras – vanduo – žemė). Čia galime įžvelgti paralėlę su jonėnų filosofija, tačiau jos paprastumas nepranoksta jų lygmens.Pirmosios jonėnų problemos problemos Herakleito filosofijoje neteko prasmės.Apie pasaulio pradžią negalėjo būti ir kalbos, nes pasaulis amžinai yra ir amžinai kinta.Anoksimeno oras buvo suprantamas,kaip pastovus dėmuo , o Herakleito ugnis ne.Ji buvo ne sudedamoji gamtos dalis, o amžino keismo fazė,: ji buvo tarsi visų daiktų ekvivalentas,: ugnis virsta jais, o jie virsta ugnimi ,,panašiai, kaip prekės tampa auksi, o auksas-prekėmis”.,,Amžinai gyva ugnis” Herakleito filosifijoje užėmė išskirtinę vietą todėl, kad dėl savo lakios ir kintamos prigimties ji galėjo būti kintančios tikrovės vaizdas ir prototipas.

Apibendrinimas

Herakleitas buvo pirmasis iš filosofų, turėjęs humanistinių interesų.Jis mąstė apie savo paties, kaip tyrinėtojo darbą, įsisąmonino jo pobūdį, priemones ir tikslus; Jis kritiškai žiūrėjo į juslinį pažinimą: ,,Akys ir ausys yra blogi liudininkai žmonėms kurie turi barbarų sielas”.Tai bene seniausia pažinimo kritikos srityje išlikusi refleksija. Pažinimą Herakleitas įžvelgė kitur. Kur pažvelgsi – yyra gyvybingumas. Tiek žvaigždė, tiek saulė – kiekvieną dieną vis nauji. Pasaulis gyvas savo kitimu. Judėjimo variklis – dinamiška ugnis.Į ta pačią upe neįžengsi du kartus, – viską keičiasi ir teka. Tekėjimas – nuolatinis ir pastovus. Keitimus sužadina prieštaravimai. Visur – kur tik pažvelgi, yra priešybių kova. vyras ir moteris, silpnas, stiprus ir t.t. Išvada: pasaulio esmė – ne statiška, o kintanti, dinamiška. Pripažinus, kad pasaulis yra dinamiškas iškilo sunkumai: jei viskas keičiasi, ar įmanomas tokio pasaulio pažinimas? Heraklitas mane, kad nuolatinio tekėjimo ir kitime išlieka vienas pastovus dalykas – tai kitimo tvarka. vasarą keičia ruduo, iš jauno – senas žmogus, kosmosą turi loginę tvarką. Loginė seka leidžia pažinti tuos kitimus.

Taigi, jei senovės išminčiai ir ieškojo daiktų atsiradimo pradžios bandydami parodyti ją, kaip perėjimą, nuo nebūties prie būties, tai graikų natūrfilosofai, klausdami apie pirminę medžiagą, pirmiausia akcentavo tai, kad niekas iš nieko neatsiranda, t.y. tai, kad būties pradžia yra pati būtis. Taigi mes stebime tam tikrą idėjų evoliuciją – Heraklito ugnis jau nėra tokia apčiuopiama ir materiali kaip Talio vanduo, ar Anaksimeno oras. Ugnis būtų labiau vertintina, kaip pasaulio visumą atspindintis simbolis. Amžininkai nesuprato Herakleito, vadino jį tamsiuoju, o už nuolatinį moralizavimą ir gyvenimo laikinumo pabrėžimą — verkšlentoju. <

Mums Heraklitas — viena šviesiausių Senovės pasaulio asmenybių, drąsiausių jo protų, paskui medžiagiškumo sklaidą nuklydusių į tokias visatos begalybes, kurios seklesnės dvasios nė neaprėpiamos.